Byla 1A-183-307/2018
Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Pranytės-Zalieckienės, Lino Žukausko, sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei, gynėjams advokatams Galinai Korabliovai, Sauliui Kibildai, Pauliui Jablonskui, Aleksandrui Jokūbauskui, nuteistiesiems M. M., G. G., A. D., išteisintajai I. S., nukentėjusiojo R. B. atstovui advokatui Daliui Poviliui,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro (toliau – ir prokuroras), nuteistojo E. Ž. ir jo gynėjo advokato Aleksandro Jokūbausko, nuteistojo M. M. ir jo gynėjo advokato Aleksandro Jokūbausko, nuteistojo G. G. ir jo gynėjo advokato Aleksandro Jokūbausko apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

3M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:

4– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams;

5– pagal BK 157 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams.

6Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. M. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

7M. M. dėl kaltinimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios inkriminuoto nusikaltimo požymių.

8G. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

9– pagal BK 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams;

10– pagal BK 157 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams.

11Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir G. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis BK 92 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams ir, remiantis BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, BK 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2 punktu, 3 dalies 5 punktu, G. G. paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas dvylikai mėnesių, įpareigojant nuteistąjį G. G. per šį laikotarpį dirbti ir be elgesio apribojimą kontroliuojančių institucijų žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

12G. G. dėl kaltinimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios inkriminuoto nusikaltimo požymių.

13E. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas:

14– pagal BK 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams;

15– pagal BK 157 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams.

16Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams.

17Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirtoji bausmė apėmimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 22 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, ir E. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

18E. Ž. dėl kaltinimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios inkriminuoto nusikaltimo požymių.

19A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas:

20– pagal BK 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams,

21– pagal BK 157 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams.

22Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir A. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis BK 92 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams ir, remiantis BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, BK 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2 punktu, 3 dalies 5 punktu, A. D. paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas dvylikai mėnesių, įpareigojant A. D. per šį laikotarpį dirbti ir be elgesio apribojimą kontroliuojančių institucijų žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

23A. D. dėl kaltinimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios inkriminuoto nusikaltimo požymių.

24I. S. dėl kaltinimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį išteisinta, jai nepadarius veikos, turinčios inkriminuoto nusikaltimo požymių.

25Nukentėjusiajam A. N. atsisakius civilinio ieškinio, procesas dėl jo pareikšto civilinio ieškinio nutrauktas.

26Nukentėjusiojo R. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir solidariai iš nuteistųjų M. M., G. G., E. Ž. bei A. D. nukentėjusiajam R. B. priteista 700,00 Eur (septyni šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kita nukentėjusiojo R. B. civilinio ieškinio dalis atmesta.

27Iš M. M., G. G., E. Ž. ir A. D. priteista po 3,90 Eur (tris eurus 90 ct) proceso išlaidų valstybei.

28Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 3 dalimi, nuspręsta konfiskuoti automobilį „VW Passat“, valstybinis Nr. ( - ) (su registracijos liudijimu Nr. F261707), navigatorių, veido kremą „Loreal“ ir skutimosi peiliukus „Gillette“( 4 vnt.).

29Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

30

  1. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu M. M., G. G., E. Ž., A. D. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir BK 157 straipsnio 2 dalį už tai, kad M. M., G. G., E. Ž. ir A. D., veikdami bendrininkų grupe, pasinaudodami nukentėjusiųjų, taip pat ir vaikų, pažeidžiamumu, verbavo ir gabeno juos į užsienį siekdami, kad nukentėjusieji būtų išnaudojami nusikalstamoms veikoms daryti, o būtent: M. M., G. G., E. Ž. ir A. D., turėdami tikslą vykdyti prekybą žmonėmis, taip pat ir vaikais, susitarė pasinaudojant asmenų pažeidžiamumu verbuoti juos ir išgabenti į užsienio valstybę, kur jie būtų išnaudojami nusikalstamoms veikoms daryti – vykdyti vagystes iš parduotuvių. Siekdami įgyvendinti savo nusikalstamus tikslus, bendrininkų grupės nariai pasiskirstė vaidmenimis, jog G. G. su A. D. suras ir užverbuos pažeidžiamus asmenis, po ko A. D. su E. Ž. išgabens juos vykdyti vagystes iš parduotuvių į Suomijos Respubliką, kur E. Ž. būdamas kartu juos kontroliuos, suras parduotuves, kuriose bus vykdomos vagystės, paruoš vogtų prekių siuntas į Lietuvą ir išsiųs, M. M. su G. G. kontroliuos juos telekomunikacijų priemonėmis ir realizuos vogtas prekes Lietuvos Respublikoje. Vykdant iš anksto aptartą planą, G. G. ir A. D. 2015 metų birželio mėnesio pabaigoje, tiksliau nenustatytu laiku, pasinaudodami nukentėjusiųjų R. B., I. A. bei A. N. pažeidžiamumu dėl jų sunkios materialinės padėties, darbo ir pajamų šaltinių neturėjimo, taip pat I. A. ir A. N. nepilnametyste, tokiu būdu siekiant palaužti nukentėjusiųjų valią, siūlymais ir pažadais dėl materialinio atlygio verbavo nukentėjusiuosius vykti į Suomijos Respubliką vogti iš parduotuvių. Užverbavus paminėtus asmenis ir toliau vykdant bendrininkų išankstinį susitarimą, E. Ž. su A. D. 2015 m. liepos 1 d. naktį, tiksliau nenustatytu laiku, iš degalinės, esančios Tauragėje, Dariaus ir Girėno g. 138A, automobiliu „VW Passat“, valstybinis Nr. ( - ), išgabeno nurodytus nukentėjusiuosius į Suomijos Respubliką, kur jie laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. liepos 13 d. vykdė vagystes iš E. Ž. nurodytų parduotuvių, vogdami M. M., G. G., A. D. ir E. Ž. nurodytus daiktus. Po įvykdytų vagysčių, vykdant iš anksto aptartą planą, Suomijos Respublikoje vogtas prekes A. D. su E. Ž. nugabendavo į Suomijos Respublikoje esančias pašto įstaigas, iš kurių E. Ž. išsiuntė I. S. į Tauragę, adresu Vilties g. 6, ne mažiau kaip keturias siuntas su vogtomis prekėmis, o būtent: 2015 m. liepos 7 d. siuntą Nr. CE50815533FI, 2015 m. liepos 8 d. siuntą Nr. CE051727013FI, 2015 m. liepos 8 d. siuntą Nr. CE053639118FI, 2015 m. liepos 10 d. siuntą Nr. CE051234455FI. Toliau vykdant iš anksto aptartą planą, M. M., veikdamas per jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio nesuvokusią I. S., nurodė I. S. jai paštu siunčiamas prekes realizuoti jo nurodytomis kainomis, todėl I. S. laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2015 m. spalio 6 d., nežinodama, kad paštu iš Suomijos Respublikos jai E. Ž. siunčiamos prekės – skutimosi peiliukai „Gillette“, veido kremai, veido pudros „Loreal“ – yra įgytos nusikalstamu būdu, dalį šių prekių pagal internetinius skelbimus bei įvairiose Lietuvos turgavietėse pardavė nenustatytiems asmenims, gautus pinigus – apie 2 000,00 Eur – M. M. nurodymu padavė G. G., o likusias prekes, t. y. 4 vienetus pakuočių skutimosi peiliukų „Gillette Fusion Proglide power“ bei vieną pakuotę veido kremo „Loreal age perfect“ laikė savo namuose Tauragėje, Vilties g. 6, kol 2015 m. spalio 6 d. 15.35 val. kratos metu jas rado ir paėmė policijos pareigūnai.
  2. M. M., G. G., E. Ž., A. D. ir I. S. pagal BK 189 straipsnio 1 dalį buvo kaltinami tuo, jog veikdami bendrininkų grupe, įgijo ir realizavo turtą žinodami, kad jis yra gautas nusikalstamu būdu, o būtent: I. S., M. M., G. G., A. D. ir E. Ž., veikdami bendrininkų grupe dėl nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo ir realizavimo, turėdami tikslą po Suomijos Respublikoje įvykdytų vagysčių vogtas prekes realizuoti per I. S., pasiskirstė vaidmenimis, jog A. D. kartu su E. Ž. nuveš į Suomijos Respublikos teritorijoje esantį paštą vogtas prekes, iš kurio E. Ž. jas išsiųs I. S., o I. S. šias žinomai vogtas prekes parduos, kilus neaiškumams, dėl daiktų realizavimo privalės kontaktuoti su M. M., o gautus pinigus perduos G. G.. Vykdant iš anksto aptartą planą A. D. ir E. Ž. Suomijos Respublikoje vogtas prekes ne mažiau kaip per keturis kartus išsiuntė į Lietuvą I. S. adresu Vilties g. 6, Tauragė, t. y. 2015 m. liepos 7 d. siuntą Nr. CE50815533FI, 2015 m. liepos 8 d. siuntą Nr. CE051727013FI, 2015 m. liepos 8 d. siuntą Nr. CE053639118FI, 2015 m. liepos 10 d. siuntą Nr. CE051234455FI, o I. S., gavusi minėtas siuntas, žinodama, kad daiktai yra gauti nusikalstamu būdu, t. y. vogti, ir turėdama tikslą realizuoti šiuos daiktus, laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2015 m. spalio 6 d., nenustatytoje vietoje ir nenustatytiems asmenims, dėl pardavimo kainų pasitarusi su M. M., pardavė dalį atsiųstų vogtų prekių – skutimosi peiliukų „Gillette“, veido kremų, veido pudrų „Loreal“, o gautus pinigus, t. y. ne mažiau, kaip 2 200,00 Eur, padavė G. G., ne daugiau kaip 100,00 Eur pasiėmė savo reikmėms, o likusias prekes, t. y. 4 vienetus pakuočių skutimosi peiliukų „Gillette Fusion Proglide power“, kurių vertė apie 75,60 Eur, bei vieną pakuotę veido kremo „Loreal age perfect“, kurio vertė apie 15,00 Eur, 2015 m. spalio 6 d. 15.35 val. rado ir paėmė policijos pareigūnai.
  3. Išteisindamas M. M., G. G., E. Ž., A. D. ir I. S. pagal BK 189 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuteistieji, nukentėjusieji ir išteisintoji šioje byloje nuosekliai patvirtino, jog tariantis dėl išvykos vagiliauti į Suomiją ir pavogtų daiktų realizavimo bei rengiant pačią išvyką, I. S. nedalyvavo. Baudžiamosios bylos medžiagoje nėra duomenų apie tai, kad I. S. iš anksto pažadėjo nuteistiesiems realizuoti Suomijoje pavogtas prekes bei žinojo šių prekių gavimo būdą. Dėl to nėra pagrindo spręsti, kad ji padarė BK 189 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimą. M. M., G. G., E. Ž., A. D. veika pagal išankstinį susitarimą įgyjant ir realizuojant Suomijoje vogtas prekes laikytina jiems inkriminuotų prekybos žmonėmis nusikaltimų sudėtine dalimi ir atskirai pagal BK 189 straipsnio 1 dalį nekvalifikuojama.
  4. Apeliaciniame skunde Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras prašo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio dalį dėl I. S. išteisinimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – I. S. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, nustatytą BK 189 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jai 100 MGL baudą. Nuosprendžio dalį dėl bausmių skyrimo nuteistiesiems A. D. ir G. G. pakeisti:

31G. G. paskirti bausmes:

32– pagal BK 147 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimą ketveriems metams,

33– pagal BK 157 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimą šešeriems metams.

34Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, ir G. G. paskirti laisvės atėmimo bausmę šešeriems metams, ją atliekant pataisos namuose.

35A. D. paskirti bausmes:

36– pagal BK 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą ketveriems metams,

37– pagal BK 157 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimą šešeriems metams.

38Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, ir A. D. paskirti laisvės atėmimo bausmę šešeriems metams, ją atliekant pataisos namuose. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

    1. Nesutikdamas su I. S. išteisinimu pagal BK 189 straipsnio 1 dalį prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo išteisintosios ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, nesugretino jų su kitų proceso dalyvių parodymais bei nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, o įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito. Apeliaciniame skunde atkartojami I. S. ikiteisminio tyrimo metu, t. y. 2015 m. spalio 6 d., duoti parodymai apie tai, jog gaudama E. Ž. iš Suomijos siunčiamus siuntinius ji žinojo, kad juose esančios prekės vogtos. Ji taip pat parodė, kad visiškai pripažįsta savo kaltę dėl prekybos vogtomis prekėmis (t. 5, b. 1. 70-71). Analogiškas aplinkybes išteisintoji parodė ir apklausiama 2016 m. rugsėjo 9 d. ir 2016 m. lapkričio 24 d., papildomai parodžiusi, jog aplinkybę, kad prekės yra vogtos sužinojo jas pardavusi, tai jai pasakė M. M. (t. 5, b. 1. 75-77, 85-87). Tačiau apklausiama pirmosios instancijos teisme I. S. parodymus pakeitė nurodydama, kad apie vogtas prekes ji sužinojo tik iš policijos pareigūnų, kai jos namuose buvo atlikta krata. Apelianto nuomone, I. S. teisme duotus parodymus privalu vertinti kaip jos gynybinę poziciją bei siekį išvengti baudžiamojo persekiojimo. Pirma, I. S. paaiškinimai apie tai, kad jos sugyventinis M. M. įsigijo prekių už pigesnę kainą ir paprašė jas parduoti, nelogiški, nes tuo metu M. M. buvo Jungtinėje Karalystėje, o siuntinius išteisintoji gavo iš Suomijos Respublikos, be to, juos siuntė kitas asmuo – E. Ž.. Taip pat logiška, jog siekdamas perparduoti prekes ir užsidirbti, M. M. būtų nurodęs išteisintajai jų įgijimo kainą, tačiau jis to nepadarė, o liepė pačiai I. S. sužinoti kainas ir parduoti prekes savo nuožiūra, be to, nurodė už jas gautas lėšas perduoti ne jam, o G. G.. Antra, nuteistieji M. M. ir G. G., apklausiami ikiteisminio tyrimo metu, iš esmės patvirtino, kad I. S. žinojo, jog parduoda vogtas prekes. Nuteistieji A. D. ir E. Ž. taip pat, patvirtino vogtų daiktų siuntimo I. S. aplinkybes. Be to, A. D. parodė, kad pritrūkus pinigų siuntiniams, apie tai informavo M. M., o po kurio laiko I. S. jam pervesdavo trūkstamus pinigus. Šiuos nuteistojo parodymus patvirtina ir A. D. banko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad 2015 m. liepos 9 d. išteisintoji į jo sąskaitą pervedė 140,00 Eur, kuriuos jis išgrynino Suomijoje (t. 4, b. 1. 126-134).
    2. Apeliantas nurodo, jog apklausiami teisme nuteistieji ir išteisintoji I. S. mėgino paneigti savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus teigdami, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai darė jiems neteisėtą spaudimą. Tačiau šiuos teiginius kategoriškai paneigė kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai P. Č. ir A. K.. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat nenustatė, jog minėtiems asmenims ikiteisminio tyrimo metu buvo darytas neteisėtas poveikis. Priešingai, pirmosios instancijos teismas pripažino M. M., A. D., G. G. ir E. Ž. kaltais dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų ir nesirėmė jų parodymais, duotais teisme. Apelianto vertinimu, tai patvirtina išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės yra teisingos ir I. S. turi būti pripažinta kalta bei nuteista pagal BK 189 straipsnio 1 dalį.
    3. Nesutikdamas su nuteistiesiems A. D. ir G. G. paskirtomis bausmėmis apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad šie nuteistieji pagal savo socialinę brandą nusikaltimo padarymo metu prilygo nepilnamečiams bei vadovaujantis BK 80 ir 81 straipsniais jų baudžiamosios atsakomybės klausimus sprendė ir bausmes skyrė laikantis BK XI skyriaus nuostatų. Nepaisant to, kad minėti nuteistieji nusikaltimo padarymo metu buvo jauno amžiaus, tačiau priešingai nei konstatavo teismas, jų tyčia padaryti nusikalstamas veikas buvo kryptinga. Be to, G. G. pripažintas kaltu ir nuteistas dėl analogiško nusikaltimo padarymo kitoje baudžiamojoje byloje (baudžiamoji byla Nr. ( - )), kurioje A. D. buvo pripažintas nukentėjusiuoju. Nusikalstamos veikos, už kurių padarymą G. G. buvo nuteistas paminėtoje byloje, įvykdytos 2015 metų vasario – kovo mėnesiais, t. y. anksčiau nei skundžiamajame nuosprendyje. Tačiau teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį minėtoje byloje, priešingai nei skundžiamame nuosprendyje, vadovavosi bendrais bausmių skyrimo pagrindais ir G. G. skyrė penkerių metų laisvės atėmimo bausmę. Dėl to nesuprantama, dėl kokių priežasčių skundžiamą nuosprendį priėmęs apygardos teismas, žinodamas apie ankstesnį nuosprendį ir G. G. taikytas bendrąsias bausmių skyrimo taisykles, už analogiškus nusikaltimus apkaltinamajame nuosprendyje pripažino jo ir A. D. tyčią kilus spontaniškai bei juos abu prilygino nepilnamečiams. Apeliantas pažymi, jog tame pačiame teisme dėl analogiškų nusikalstamų veikų tiems patiems kaltininkams pritaikytos skirtingos bausmių skyrimo taisyklės, o tai iš esmės prieštarauja vieningos teismų praktikos formavimui.
    4. Apelianto teigimu, būdami jauno amžiaus abu nuteistieji jau turėjo kriminalinę praeitį, susijusią tiek su analogiškų, tiek su kitos rūšies nusikaltimų padarymu. Taigi, nėra jokio pagrindo išvadai, jog nagrinėjamu atveju jie nusikalto elgdamiesi lengvabūdiškai ir spontaniškai. Juo labiau kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog E. Ž. ir M. M. nusikalstamas veikas būtų padarę elgdamiesi spontaniškai ir lengvabūdiškai, nors visi nuteistieji šioje byloje nusikaltimus padarė veikdami bendrininkų grupe. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. D. ir G. G. švelnesnes bausmes, nepagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad nukentėję asmenys šioje byloje formaliai sutiko būti išnaudojami, o patys nuteistieji galėjo nesuprasti, kokį nusikaltimą daro. Nesutikdamas su šiais apygardos teismo motyvais apeliantas pažymi, jog pagal BK 2 straipsnio nuostatas, įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia, o minėtos nuosprendžio formuluotės sprendžiant bausmių skyrimo klausimą yra nepriimtinos.
    5. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu prokuroras baigiamojoje kalboje prašė pripažinti kaltininkų atsakomybę sunkiančiomis aplinkybėmis tai, jog pastarieji nusikalto dėl savanaudiškų paskatų ir veikdami bendrininkų grupe. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad nuteistųjų padaryti nusikaltimai savo esme yra savanaudiški, todėl nėra jokio pagrindo nusikaltimų padarymą dėl savanaudiškų paskatų pripažinti jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Be to, kaltinamajame akte minėtos atsakomybę sunkinančios aplinkybės nenurodytos, dėl to prokurorui įstatymo nustatyta tvarka nepareiškus prašymo keisti kaltinimą, nėra procesinio pagrindo pripažinti BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimą. Apeliantas pažymi, jog priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 256 straipsnis neriboja teismo galimybės tam tikras aplinkybes pripažinti atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis. Juo labiau kad nagrinėjamu atveju nuteistiesiems kaltinimas pareikštas dėl nusikaltimų, padarytų veikiant bendrininkų grupe. Apeliantas sutinka, jog teismas gali nepripažinti veikimo bendrininkų grupe atsakomybę sunkinančia aplinkybe, tačiau ne tuo pagrindu, kuris nurodytas skundžiamame nuosprendyje, t. y. reikalaujant keisti kaltinimą ir jame nurodyti atsakomybę sunkinančias aplinkybes.
    6. Nesutikdamas su nuteistiesiems G. G. ir A. D. paskirtomis bausmėmis apeliantas taip pat nurodo, kad pastarieji pagal jiems pareikštus kaltinimus kaltės nepripažino, mėgindami išvengti baudžiamojo persekiojimo nepagrįstai kaltino policijos pareigūnus neteisėto spaudimo darymu. Jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas vykdė iš savanaudiškų paskatų, veikdami bendrininkų grupe. G. G. yra baustas administracine tvarka, skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu už sunkaus ir labai sunkaus nusikaltimų padarymą. A. D. teistas užsienyje, baustas administracine tvarka, skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu už sunkaus ir labai sunkaus nusikaltimų padarymą. Dėl to, apelianto vertinimu, bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus minėtiems nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmes.
  1. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. Ž. ir jo gynėjas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį konstatuojant, kad neįrodyta, jog E. Ž. dalyvavo padarant BK 147 straipsnio 1 dalyje, BK 157 straipsnio 2 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas, arba, kad jis nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų, nustatytų BK 147 straipsnio 1 dalyje, BK 157 straipsnio 2 dalyje požymių.
    1. Inicijuoti kreipimąsi į Suomijos Respublikos teisėsaugos institucijas su teisinės pagalbos prašymu, siekiant nustatyti bendrininkų grupėje veikusių M. M., G. G., E. Ž., A. D., I. A., A. N., R. B. 2015 m. liepos 1 – 13 d. laikotarpyje padarytas nusikalstamas veikas bei pradėtus prieš juos baudžiamuosius persekiojimus, išnagrinėtas bylas teismuose bei paskirtas/atliktas bausmes.
    2. Paaiškėjus, kad nuteistasis E. Ž. gali būti padaręs nusikalstamas veikas, nustatytas BK 159 ir BK 178 straipsniuose, kurios nebuvo nurodytos kaltinamajame akte, motyvuota nutartimi apie tai pranešti prokurorui.
    3. Nuteistasis E. Ž. ir jo gynėjas teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Byloje nėra faktinių duomenų, kad E. Ž. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Baudžiamoji byla nėra tinkamai ištirta, apygardos teismas taip pat nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai išnagrinėtas surinktų įrodymų visetas, atlikti būtini procesiniai veiksmai bei būtų išaiškintos ir nustatytos visos svarbios bylos teisingam išnagrinėjimui aplinkybės.
    4. Apeliantai nurodo, kad 2015 m. liepos 14 d. Tauragės apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. ( - ), kuriame įtarimai dėl prekybos žmonėmis ir vaikais buvo pareikšti A. D. ir kitiems nuteistiesiems. 2016 m. lapkričio 23 d. iš šio ikiteisminio tyrimo buvo atskirtas ikiteisminis tyrimas Nr. ( - ), kuriame A. D. dėl prekybos žmonėmis buvo pripažintas nukentėjusiuoju. Šiuose dviejuose ikiteisminiuose tyrimuose prokurorui surašius kaltinamuosius aktus, teismui buvo perduotos dvi baudžiamosios bylos. Vienoje jų (Nr. ( - )) M. M., G. G., E. Ž. kaltinami prekyba žmonėmis ir vaikais, nukentėjusiaisiais pripažinti A. D. bei A. S., o kitoje (Nr. ( - ) dėl 2015 metų birželio – liepos mėnesiais padarytos veikos) nukentėjusiojo statusą turėjęs A. D., kartu su M. M., G. G. ir E. Ž., kaltinamas prekyba žmonėmis ir vaikais (nukentėjusieji I. A., A. N., R. B.). Taigi, tik prokuroro sprendimu iš esmės dėl tapačių veiksmų vienu atveju A. D. buvo pripažintas nukentėjusiuoju, o kitu – kaltinamuoju. Minėtas baudžiamąsias bylas nagrinėjusiam Klaipėdos apygardos teismui ši aplinkybė buvo žinoma. Pirmos instancijos teismas taip pat netyrė ir neįvertino M. M., G. G., E. Ž., A. D. inkriminuotos veikos BK 5, 7, 8 straipsnių dispozicijų bei Jungtinių Tautų konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą nuostatų, Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. balandžio 22 d. ratifikuoto „Protokolo dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo ir baudimo už vertimąsi ja, papildančio Jungtinių tautų Organizacijos konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą“ nuostatų kontekste ir neatsakė į esminį nagrinėjamos bylos prieštaravimą – kaip A. D. iš prekybos žmonėmis aukos per trijų mėnesių laikotarpį tapo prekeiviu žmonėmis ir vaikais.
    5. Apeliantų teigimu, priešingai nei konstatavo apygardos teismas, iš bylos duomenų matyti, kad pirmiau nurodytų asmenų tyčia buvo nukreipta ne į siekį prekiauti žmonėmis ir vaikais, o į vagysčių Suomijoje padarymą. Iš A. D., nukentėjusiojo A. N., jo motinos liudytojos A. G., nukentėjusiojo R. B., jo motinos liudytojos L. B., nukentėjusiojo I. A., liudytojo H. M., nuteistųjų G. G., M. M., E. Ž. parodymų visumos matyti, jog 2015 metų vasarą ir anksčiau tiek nuteistųjų, tiek nukentėjusiųjų materialinė padėtis buvo sunki, jie visi jautė nepriteklių. Nuteistieji ir nukentėjusieji šioje byloje Lietuvos Respublikoje turėjo bėdų su teisėsauga, o tai, apeliantų vertinimu, rodo visų minėtų asmenų savarankišką ir niekuo neapsunkintą apsisprendimą bendrininkauti vykdant vagystes Suomijos Respublikoje. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad vagystės yra savanaudiško pobūdžio nusikaltimai, todėl bendrininkų susitarimas dėl materialinio atlygio paskirstymo yra būtent šios veikos, o ne prekybos žmonėmis ir vaikais kvalifikavimo požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-378/2012, 2012 m. sausio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-85/2012).
    6. Apeliantų teigimu, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistųjų ir nukentėjusiaisiais šioje byloje pripažintų asmenų tyčia buvo nukreipta į prekių iš parduotuvių vagystes Suomijoje, šių prekių siuntimą paštu ar tiesioginį gabenimą į Lietuvą automobiliu, taip pat jų realizavimą bei pajamų iš šios veiklos gavimą. Šios aplinkybės, pasak apeliantų, rodo, jog M. M. ir G. G. atliko ne prekybos žmonėmis ir vaikais vykdytojų veiksmus, bet organizavo vagystes Suomijoje ir vogtų prekių realizavimą Lietuvoje. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad E. Ž. ir A. D. prekiavo I. A., R. B., A. N. nusikalstamų veikų darymo tikslais. Apeliantų vertinimu, nuteistiesiems inkriminuoti verbavimo nusikalstamai veikai daryti veiksmai (BK 147 ir 157 straipsnių dispozicijos) niekuo nesiskiria nuo vaiko įtraukimo į nusikalstamą veiką įtikinėjimo, prašymo, papirkimo, grasinimo, apgaule ar kitokiu būdu sąvokos (BK 159 straipsnio dispozicija). I. A. ir A. N. 2015 metais buvo sulaukę 16 metų amžiaus, todėl pirmos instancijos teismas turėjo privalomai spręsti BK 157 ir BK 159 straipsnyje nustatytų veikų atribojimo klausimą, tačiau to nepadarė.
    7. Remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje suformuluotais pasinaudojimo pažeidžiamumu, verbavimo, gabenimo prekybos žmonėmis tikslais apibrėžimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290/2014; Nr. 2K-565-139/2015; Nr. 2K-43-942/2016) apeliantai nurodo, jog nagrinėjamu atveju bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad nuteistųjų ir nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų gyvenimo bei mokymosi sąlygos, šeiminė padėtis, amžius ženkliai nesiskyrė. Be to, jie nebuvo vieni nuo kitų priklausomi. G. G. ir M. M. nežinojo apie nukentėjusiųjų I. A., A. N., R. B. pažeidžiamumą, todėl jie negalėjo siekti palaužti jų valios. Nukentėjusieji į nusikalstamas veikas taip pat nebuvo įtraukti apgaule. Apeliantų nuomone, nuteistojo A. D. pokalbiai su nukentėjusiaisiais dėl vykimo į Suomiją aplinkybių, nelaikytini verbavimu. Nuteistasis G. G. Suomijos Respublikoje nėra buvęs, todėl jis negalėjo kontroliuoti ten buvusių I. A., R. B., A. N.. E. Ž., A. D. į Suomiją vyko kartu su trimis nukentėjusiaisiais, tačiau jų visų bendras sutarimas buvo kartu vykti į Suomiją, pasiskirsčius funkcijomis ten vykdyti vagystes ir kartu grįžti atgal į Lietuvą. Apeliantų vertinimu, visų šių asmenų bendra kelionė į Suomiją ir grįžimas atgal, tai aptartų vagysčių iš parduotuvių Suomijoje sudėtinė dalis. Juo labiau kad išvykę į Suomiją nuteistieji E. Ž. ir A. D. laiką leido kartu, miegojo automobilyje, prausėsi degalinėse, kosmetiką ir kitus daiktus, maistą ir gėrimus vogė iš parduotuvių įvairiuose miestuose, nes toks buvo jų sutarto vykimo į Suomiją tikslas (tyčia). Toks elgesys negali būti vertinamas kaip nukentėjusiųjų pasirinkimo laisvės suvaržymas ar jų elgesio kontrolė. Juo labiau kad nukentėjusiųjų veiksmų laisvė nebuvo ribojama ar varžoma. Ne vieną kartą parduotuvių apsaugos ir policijos pareigūnų sulaikyti nukentėjusieji turėjo realiausias galimybes kreiptis pagalbos į Suomijos teisėsaugos institucijas, tačiau to nepadarė. Be to, dar iki 2015 metų liepos mėnesio visi nukentėjusieji šioje byloje jau buvo žinomi Lietuvos teisėsaugai dėl įvairių teisės pažeidimų bei nusikaltimų, todėl bendras susitarimas vykti ir vogti Suomijoje, apeliantų vertinimu, nelaikytinas veiksmu, prieštaraujančiu jų valiai. Dėl to nėra jokio pagrindo nuteistųjų veiksmus šioje byloje kvalifikuoti pagal BK 147 straipsnio ir BK 157 straipsnio nuostatas.
    8. Apeliantų teigimu, kvalifikuojant veikas pagal BK 147 ir BK 157 straipsnius turi būti nustatytas nukentėjusių asmenų išnaudojimas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis nusikalstamoms veikoms daryti. Tačiau Klaipėdos apygardos teismas nuosprendyje nenustatė, kad nuteistieji G. G., M. M., E. Ž., A. D. tokiu būdu būtų išnaudoję I. A., A. N., R. B.. Pastarieji Suomijoje buvo tik su A. D. bei E. Ž. ir į minėtą šalį vyko iš anksto tarpusavyje susitarę. A. D. buvo A. N. ir R. B. draugas, o E. Ž. piktnaudžiavo alkoholiu. G. G. ir M. M. nusikaltimų padarymo metu buvo skirtingose užsienio šalyse (Lietuvoje ir Anglijoje). E. Ž., kaip ir A. N. bei I. A. neturėjo asmens dokumentų, tiek nukentėjusiaisiais tiek kaltinamaisiais pripažintiems asmenims būnant užsienio šalyje trūko pinigų. Šią aplinkybę patvirtina faktas, kad 2015 m. liepos 12 d. Suomijos policijos pareigūnams sulaikius E. Ž., A. D. ir R. B. jų automobilyje buvo rasti vogti maisto produktai. Be to, I. A., A. N., R. B. Suomijoje ir prieš tai ne kartą buvo sulaikyti parduotuvių apsaugos darbuotojų bei policijos, tačiau jie minėtos šalies pareigūnams nenurodė, jog yra priklausomi ar kitų asmenų vergijoje. Apeliantų vertinimu, šios aplinkybės paneigia pirmos instancijos teismo padarytas išvadas, kad vagystes vykdę nukentėjusieji buvo tiesiogiai kontroliuojami nuteistųjų ir turėjo menką pasirinkimą nepaklusti jų valiai, negalėjo savarankiškai grįžti namo, kadangi tam neturėjo pinigų.
    9. Pasak apeliantų, šioje byloje nesurinkta jokių duomenų, kiek 2015 m. liepos 1 – 13 d. laikotarpiu visi asmenys, susitarę dėl vagysčių Suomijoje, pavogė prekių, kiek jų buvo atsiųsta į Lietuvą paštu, kiek atvežta automobiliu ir koks yra gautų pajamų iš vagysčių bei patirtų išlaidų balansas. Todėl A. D., E. Ž. ir kitų parodymai, jog planuota kiekvienam už dvi savaites vagysčių gauti apie 300,00-350,00 Eur nereiškia, kad vieni vagystes vykdę asmenys buvo kitų vagystes vykdančių asmenų išnaudojami. I. A., A. N., R. B. aiškiai paneigė, kad kiti asmenys juos išnaudojo. Bylos medžiaga išnaudojimo motyvo taip pat nepagrindžia. Aplinkybės, kad Suomijos Respublikoje tiek nuteistieji, tiek nukentėjusiaisiais pripažinti asmenys buvo kartu ir vienodomis sąlygomis, o ištikus nenumatytam atvejui sulaukdavo pagalbos patvirtina, kad jokio išnaudojimo nebuvo. E. Ž., A. D., R. B., I. A. sutarė, kad vyks į Suomiją vogti, G. G. ir M. M. padėjo šį sumanymą įgyvendinti. Tokie veiksmai neturi asmens išnaudojimo požymių, bet jais A. N. ir I. A. buvo įtraukti į nusikalstamą veiką, o tai yra požymiai nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 159 straipsnio dispozicijoje. Apygardos teismas šių aplinkybių nenagrinėjo ir nevertino, todėl M. M., G. G. ir E. Ž. atžvilgiu priėmė nepagrįstą ir neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį.
    10. Apeliantai taip pat nurodo, kad BK 7 straipsnio nuostatos prekybos žmonėmis bei vaiko pirkimo arba pardavimo bylose reikalauja neatsiejamo tarptautinių sutarčių nuostatų reglamentavimo ir taikymo, cituoja Jungtinių Tautų konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą (toliau tekste – Konvencija) 2, 3 straipsnių bei šią Konvenciją papildančio Protokolo dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja (toliau – Protokolas) 1 straipsnio 1 punkto, 3, 4 ir 5 straipsnių nuostatas, ir teigia, kad apygardos teismas, kvalifikuodamas M. M., G. G., E. Ž. veikas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir BK 157 straipsnio 2 dalį, privalėjo taikyti šias nuostatas, tačiau to nepadarė. Protokolo „prekybos žmonėmis“ sąvokoje nurodyta, jog išnaudojimas apima kitų asmenų išnaudojimą prostitucijos forma ir kitas seksualinio išnaudojimo formas, priverstinį darbą ar paslaugas, vergiją ar veiklą panašią į vergiją, tarnystę ar organų pašalinimą. Tačiau tokiomis išnaudojimo formomis nuteistieji nėra kaltinami, o išnaudojimo nusikalstamoms veikoms daryti Protokolas nenustato. Be to, nuteistieji veikė paprasta bendrininkų, o ne organizuota grupe. Taigi, šioje byloje nustatytos aplinkybės neatitinka esminių Konvencijos bei Protokolo taikymui būtinų sąlygų, reikalaujančių, kad nusikaltimai būtų tarptautinio pobūdžio, sunkūs, o juos darant dalyvautų organizuota nusikalstama grupė. Esant tokioms aplinkybėms M. M., G. G. ir E. Ž. negalėjo būti taikytos BK 7 straipsnio nuostatos ir jie nepagrįstai nuteisti pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, BK 157 straipsnio 2 dalį.
    11. Be to, pasak apeliantų, vadovaujantis BK 5, 8 straipsnių nuostatomis, šioje byloje buvo privalu surinkti faktinius duomenis apie nuteistųjų ir nukentėjusiųjų šioje byloje Suomijoje padarytas vagystes. Gynyba ne kartą kreipėsi į teismą, prašydama inicijuoti faktinių duomenų surinkimą bei nustatymą, kokius nusikaltimus Suomijoje padarė minėti Lietuvos piliečiai, ar iškeltos dėl to baudžiamosios bylos užsienio šalyje, ar tos veikos pripažįstamos nusikaltimais ir ar už jų padarymą baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės ir Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą, ar asmenys yra atlikę užsienio valstybėse paskirtas bausmes, ar jie buvo atleisti nuo visos ar dalies užsienio valstybės teismo paskirtos bausmės atlikimo. Teismas šiuos prašymus nepagrįstai atmetė. Apeliantų nuomone, ikiteisminiame tyrime neatlikus tokių būtinų procesinių veiksmų, jau pats tyrimas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį bei 157 straipsnio 2 dalį, reikalaujančias nustatyti, ar buvo daromos, kiek ir kokios nusikalstamos veikos Suomijos Respublikoje, buvo aiškiai per ankstyvas ir nepagrįstas.
    12. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog E. Ž. neneigia, kad su kitais jauno amžiaus bendrininkais, t. y. nuteistaisiais ir nukentėjusiaisiais šioje byloje pripažintais asmenimis, veikė turėdamas tikslą vogti prekes iš Suomijos parduotuvių bei jas realizuoti Lietuvoje. Todėl jo veika turėtų būti teisingai kvalifikuota, o teismas skirtų jam teisingą bausmę. Byloje yra duomenų, kad E. Ž. buvo teistas Suomijos Respublikoje, bet minėti nuosprendžiai neišreikalauti, taigi neaišku, kokią bausmės dalį pagal minėtus nuosprendžius E. Ž. jau yra atlikęs. Be to, skiriant bausmę nuteistajam E. Ž. neatsižvelgta į jo gyvenimo sąlygas, šeimines aplinkybes. Apeliantų vertinimu, ilga įkalinimo bausmė nepadėtų E. Ž. asmenybės progresui, o jį sužlugdytų.
  2. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. G. ir jo gynėjas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį konstatuojant, kad neįrodyta, jog G. G. dalyvavo padarant BK 147 straipsnio 1 dalyje, BK 157 straipsnio 2 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas, arba, kad jis nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų, nustatytų BK 147 straipsnio 1 dalyje, BK 157 straipsnio 2 dalyje, požymių.
    1. Inicijuoti kreipimąsi į Suomijos Respublikos teisėsaugos institucijas su teisinės pagalbos prašymu, siekiant nustatyti bendrininkų grupėje veikusių M. M., G. G., E. Ž., A. D., I. A., A. N., R. B. 2015 m. liepos 1-13 d. laikotarpyje padarytas nusikalstamas veikas bei pradėtus prieš juos baudžiamuosius persekiojimus, išnagrinėtas bylas teismuose bei paskirtas/atliktas bausmes.
    2. Paaiškėjus, kad nuteistasis G. G. gali būti padaręs nusikalstamas veikas, nustatytas BK 178 straipsnyje, kurios nebuvo nurodytos kaltinamajame akte, motyvuota nutartimi apie tai pranešti prokurorui.
    3. Apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, byloje nėra faktinių duomenų, kad G. G. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas bei nurodomi argumentai ir motyvai, identiški išdėstytiems nuteistojo E. Ž. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, išskyrus dalį dėl bausmės. Apeliantai papildomai nurodo, jog G. G. neneigia, kad su kitais jauno amžiaus bendrininkais, t. y. nuteistaisiais ir nukentėjusiaisiais šioje byloje pripažintais asmenimis, veikė turėdamas tikslą vogti prekes iš Suomijos parduotuvių bei jas realizuoti Lietuvoje. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad pagal savo socialinę brandą 2015 metų liepos mėnesį jis prilygo nepilnamečiui. Taigi, nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiko BK 80 straipsnio reikalavimus. Juo labiau kad G. G. stengiasi keisti savo gyvenimo būdą, sėkmingai dalyvauja elgesį koreguojančiose programose.
  3. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. M. ir jo gynėjas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį konstatuojant, kad neįrodyta, jog G. G. dalyvavo padarant BK 147 straipsnio 1 dalyje, BK 157 straipsnio 2 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas, arba, kad jis nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų, nustatytų BK 147 straipsnio 1 dalyje, BK 157 straipsnio 2 dalyje, požymių.
    1. Inicijuoti kreipimąsi į Suomijos Respublikos teisėsaugos institucijas su teisinės pagalbos prašymu, siekiant nustatyti bendrininkų grupėje veikusių M. M., G. G., E. Ž., A. D., I. A., A. N., R. B. 2015 m. liepos 1-13 d. laikotarpyje padarytas nusikalstamas veikas bei pradėtus prieš juos baudžiamuosius persekiojimus, išnagrinėtas bylas teismuose bei paskirtas/atliktas bausmes.
    2. Paaiškėjus, kad nuteistasis M. M. gali būti padaręs nusikalstamas veikas, nustatytas BK 159 ir BK 178 straipsnyje, kurios nebuvo nurodytos kaltinamajame akte, motyvuota nutartimi apie tai pranešti prokurorui.
    3. Apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, byloje nėra faktinių duomenų, kad M. M. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas bei nurodomi argumentai ir motyvai, identiški išdėstytiems nuteistojo E. Ž. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, išskyrus dalį dėl bausmės. Apeliantai papildomai nurodo, jog M. M. neneigia, kad su kitais jauno amžiaus bendrininkais, t. y. nuteistaisiais ir nukentėjusiaisiais šioje byloje pripažintais asmenimis, veikė turėdamas tikslą vogti prekes iš Suomijos parduotuvių bei jas realizuoti Lietuvoje. Todėl jo veika turėtų būti perkvalifikuota pagal kitą BK straipsnį jam paskiriant teisingą bausmę. Byloje yra duomenų, kad M. M. buvo teistas Suomijos Respublikoje, bet minėti nuosprendžiai neišreikalauti. Apeliantai nurodo, jog M. M. siekia dirbti, būti naudingu visuomenei, sėkmingai dalyvauja elgesį keičiančiose programose. Be to, skiriant bausmę M. M. neatsižvelgta į aplinkybę, kad jis dėl ankstyvos motinos mirties patyrė sunkią psichologinę traumą. Apeliantų vertinimu, ilga įkalinimo bausmė nepadėtų M. M. asmenybės vystymuisi, o jį sužlugdytų.
  4. Atsikirtime į prokuroro apeliacinį skundą nuteistojo A. D. gynėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o prokuroro skundas atmestinas. Papildomai teismui pateikta mokėjimo nurodymo kopija, iš kurios matyti, jog nukentėjusiajam R. B. nuteistasis A. D. pervedė 175,00 Eur, bei 2016 m. lapkričio 9 d. A. D. sudaryta neterminuota darbo sutartis.
  5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistieji ir jų gynėjai prašė patenkinti jų apeliacinius skundus, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti, išteisintosios I. S. gynėja prašė atmesti prokuroro apeliacinį skundą, prokurorė ir nukentėjusiojo R. B. atstovas advokatas prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, o prokuroro apeliacinį skundą tenkinti.
  6. Nuteistųjų M. M., E. Ž. ir jų gynėjo, prokuroro apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, nuteistojo G. G. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.
    1. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su I. S. išteisinimu pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismo sprendimu nepripažinti BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 3 punkte įtvirtintų nuteistųjų atsakomybę sunkinančių aplinkybių, šio teismo padaryta išvada, kad pagal savo socialinę brandą G. G. ir A. D. prilygo nepilnamečiams bei pastariesiems paskirtomis bausmėmis. Nuteistieji M. M., G. G., E. Ž. ir jų gynėjas apeliaciniuose skunduose nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nuteistųjų padarytų veikų kvalifikacija pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir BK 157 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusieji šioje byloje buvo verbuojami, išnaudojami, gabenami į užsienį nusikalstamos veikoms daryti bei kontroliuojami. Apeliantai taip pat nurodo, jog ikiteisminio tyrimo dalis šioje byloje buvo nepagrįstai atskirta, be to, neišreikalauti duomenys apie nuteistųjų ir nukentėjusiųjų šioje byloje teistumą Suomijos Respublikoje.

39Dėl ikiteisminių tyrimų išskyrimo

  1. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta nuteistųjų ir jų gynėjo apeliacinių skundų argumentą dėl ikiteisminių tyrimų išskyrimo. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2016 m. lapkričio 23 d. nutarimu iš baudžiamosios bylos Nr. ( - ) išskirta baudžiamoji byla Nr. ( - ) (t. 1, b. l. 19-24). Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog ikiteisminis tyrimas dėl šioje byloje kaltintų (ir nuteistų) asmenų buvo atskirtas BPK 170 straipsnyje nustatyta tvarka, laikantis minėtame straipsnyje nustatytų reikalavimų, konstatavus, jog tiriamos nusikalstamos veikos buvo padarytos skirtingu laikotarpiu, veikiant skirtingiems bendrininkams, nes A. D. laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 28 d. iki 2015 m. kovo 13 d. buvo užverbuotas ir vykdė vagystes Suomijoje, o laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. liepos 13 d. pats įsitraukė į prekybą žmonėmis. Taigi, nuteistųjų ir jų gynėjo apeliacinių skundų teiginys apie dirbtinį ikiteisminių tyrimų išskyrimą yra deklaratyvus. Be to, pirmiau nurodytų baudžiamųjų bylų sujungimo klausimas, pagal gynėjo pateiktą prašymą, buvo svarstytas ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bei atmestas motyvuota protokoline nutartimi (t. 8, b. l. 38). Pats savaime bylų atskyrimas – kai tai leidžiama pagal BPK įtvirtintas nuostatas – nereiškia jog pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, situacija, kuomet nuo nusikaltimo nukentėjęs asmuo, praėjus tam tikram laiko tarpui, pats prisijungia prie nusikalstamų veikų darymo, teismų praktikoje ir baudžiamajame įstatyme netraktuojama kaip išskirtinė, dėl kurios prieš tokį asmenį negali būti vykdomas baudžiamasis persekiojimas.

40Dėl įrodymų vertinimo ir M. M., G. G., E. Ž., A. D. nuteisimo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir BK 157 straipsnio 2 dalį

  1. Nuteistieji ir jų gynėjas apeliaciniuose skunduose nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir M. M., G. G., E. Ž. veikų kvalifikacija pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir BK 157 straipsnio 2 dalį, teigdami, kad nebuvo nustatyta minėtų nusikalstamų veikų sudėčių požymių visuma. Skunduose tvirtinama, kad netinkamai aiškinti ir šios bylos aplinkybėms taikyti pasinaudojimo nukentėjusiojo pažeidžiamumu, kontroliavimo, verbavimo ir kiti požymiai. Dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo bei veikų kvalifikavimo nuteistųjų M. M., G. G., E. Ž. ir jų gynėjo apeliaciniuose skunduose iš esmės pateikiami analogiški argumentai, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių apeliacinių skundų argumentų motyvuotas išvadas pateikia juos apibendrindamas.
  2. Priešingai nei teigiama nuteistųjų ir jų gynėjo apeliaciniuose skunduose, teisėjų kolegija, įvertusi byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertino neišsamiai, ignoravo kokias nors svarbias bylos aplinkybes. M. M., G. G., E. Ž. ir A. D. inkriminuotų nusikaltimų – prekybos žmonėmis (BK 147 straipsnio 1 dalis) ir vaiko pirkimo arba pardavimo (BK 157 straipsnio 2 dalis) – požymius apygardos teismas nustatė laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl šių nuteistųjų atsakomybės pagal minėtus baudžiamojo įstatymo straipsnius, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių, išvada dėl nuteistųjų kaltumo veikiant bendrininkų grupe padarius pirmiau nurodytas nusikalstamas veikas pagrįsta byloje esančių įrodymų visuma, taip pat pirmosios instancijos teismas laikėsi teismų praktikos išaiškinimų. Apeliantams ir jų gynėjui nepriimtinos pirmosios instancijos teismo išvados, aplinkybė, kad dalis jų pateiktų prašymų dėl papildomos informacijos išreikalavimo buvo atmesti motyvuotomis protokolinėmis nutartimis, taip pat neduoda pagrindo spręsti, jog buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai.
  3. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. M., G. G., E. Ž., A. D. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir BK 157 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, pasinaudodami nukentėjusiųjų, taip pat ir vaikų, pažeidžiamumu, verbavo ir gabeno juos į užsienį siekdami, kad nukentėjusieji būtų išnaudojami nusikalstamoms veikoms – vagystėms iš parduotuvių Suomijos Respublikoje – daryti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą, neturi pagrindo nesutikti su apygardos teismo nustatytomis aplinkybėmis, byloje esančius įrodymus vertinti kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.
  4. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apeliacinių skundų teiginius, kad nuteistieji (M. M., G. G., E. Ž., A. D.) ir nukentėjusiais šioje byloje pripažinti asmenys (nusikaltimo padarymo metu nepilnamečiai I. A., A. N., taip pat R. B.) veikdami bendrai iš anksto susitarė Suomijos Respublikoje esančiose parduotuvėse vogti prekes, šias prekes siųsti paštu arba tiesiogiai gabenti į Lietuvą automobiliu, taip pat jas realizuoti bei gauti pajamas iš šios veiklos, t. y. kad visų jų tyčia buvo nukreipta į vagysčių veikiant bendrininkų grupe darymą, o M. M., G. G. tik padėjo A. D., E. Ž. bei nukentėjusiesiems šioje byloje įgyvendinti pastarųjų nusikalstamus planus. Šie apeliacinių skundų argumentai paneigti nukentėjusiųjų R. B., A. N. ir I. A. teisme duotais parodymais, iš kurių matyti, kad jokio išankstinio susitarimo dėl veikimo bendrininkų grupe tarp nukentėjusiųjų ir nuteistųjų nebuvo, nukentėjusieji neatliko jokių nusikaltimams užsienyje vykdyti reikalingų paruošiamųjų veiksmų, o į užsienio valstybę vogti iš parduotuvių vyko tikėdamiesi už šių nusikaltimų vykdymą gauti iš anksto pažadėtą atlygį.
  5. Nukentėjusysis R. B. apklausiamas teisme nuosekliai parodė, kad jo materialinė padėtis buvo labai sunki, reikėjo pinigų pragyvenimui, mokslui, vairuotojo pažymėjimui gauti, priteistos žalos atlyginimui. Apie šias problemas papasakojo savo draugui A. D., kuris paaiškino, kad M. M. ir G. G. pasiūlymu jau buvo išvažiavęs į Suomijos Respubliką vogti iš parduotuvių ir tokiu būdu neblogai uždirbo, kad M. M. ir G. G. vėl prašė A. D. surasti žmonių, kurie galėtų vykti į Suomiją vogti. Tada A. D. jam ir jo draugui A. N. taip pat pasiūlė vykti vogti į minėtą šalį. Jiems sutikus, vėliau su juo ir A. N. buvo susitikę M. M. ir G. G., kurių jie anksčiau nepažinojo. Jie paaiškino, kad Suomijos Respublikoje jiems iš parduotuvių reikės vogti skutimosi peiliukus, kremus. Jeigu jie gerai vogs, po dviejų savaičių tokios veiklos gaus po 300,00 – 350,00 Eur atlygio. Taip pat jie paaiškino, kaip reikės vogti bei patikino, jog minėtos šalies parduotuvėse nėra vaizdo kamerų, vogti nesunku. Vienu momentu jis (R. B.) buvo nusprendęs nebevykti, tačiau jam paskambino M. M. ir įtikino jį išvykti priekaištaudamas, kad jis gali sugadinti visą kelionę. Praėjus 2 – 3 dienoms po pokalbio su M. M. ir G. G., A. D. ir E. Ž. išvežė juos į Suomijos Respubliką, kur jis (R. B.) su A. N. vogdavo iš parduotuvių. E. Ž. ir A. D. turėjo patirties vagiant minėtoje šalyje, žinojo, kur reikia važiuoti, kartais nurodymus kur vogti pastariesiems atsiųsdavo G. G.. Po to E. Ž. vogtus daiktus sukraudavo į kartonines dėžes, užrašydavo kažkokios merginos adresą ir siųsdavo paštu į Lietuvą. Iš pokalbių suprato, kad realiai šie siuntiniai yra siunčiami M. M.. Jei nusikaltimo vykdymo metu būtų sulaikytas, turėjo skambinti E. Ž. arba A. D.. Atsisakyti eiti vogti jis negalėjo. Kiek suprato, M. M. ir G. G. buvo visos šios veiklos organizatoriai, E. Ž. ir A. D. – žemesnio rango vykdytojai, o visi kiti – tik samdomi vagys. M. M., G. G., E. Ž. bei A. D. buvo žinoma, kad A. N. yra nepilnametis (t. 8, b. l. 38-40).
  6. Nukentėjusysis A. N. parodė, kad 2015 metų vasarą jam buvo 16 metų. Jis gyveno su mama ir patėviu, jo tėvas miręs, buvo ką tik baigęs 10 klasių, reikėjo pinigų teismo paskirtai baudai sumokėti, todėl su pažįstamais R. B. ir A. D. nutarė važiuoti į Suomiją vogti iš parduotuvių. A. D. pažįsta seniai, jie draugavo todėl pastarajam buvo žinomas jo amžius. Važiuoti į Suomijos Respubliką dviem savaitėms ir ten vogti jam pasiūlė A. D., kuris žadėjo, kad už tai bus sumokėta 300,00 – 400,00 Eur. Pavogtas prekes tarėsi realizavimui į Lietuvą siųsti paštu, tačiau pagal susitarimą jis turėjo tik vogti. Po to pas jį su R. B. buvo atvažiavę pasišnekėti iki tol nepažįstami M. M. ir G. G.. Jie informavo, kada ir iš kur bus išvykstama, kada reikia susiruošti. Sutarus išvykimo datą, jį (A. N.) ir Regimantą B. M. M. ir G. G. paėmė sutartoje vietoje. Jie visi nuvažiavo paimti E. Ž. ir I. A.. Galiausiai visi susirinko degalinėje Tauragėje ir iš ten išvyko į Suomiją. Visą kelionę turėjo apmokėti M. M. su G. G., kurie taip pat pažadėjo už vagystes sumokėti po 300,00 – 400,00 Eur. G. G. jiems parūpino navigaciją, o kokias prekes reikės vogti pasakė M. M.. Automobilį vairavo A. D., dar vyko I. A., R. B. ir E. Ž.. Kelionės metu sužinojo, kad I. A. yra 16 metų. Atvažiavę į Suomijos Respubliką jie važinėjo į parduotuves ir vogė. E. Ž. jiems papasakojo, kaip reikia vogti – jis paaiškino, kad prekes reikia susidėti į kuprinę ir išsinešti. Į parduotuvę vogti jis ir R. B. eidavo po vieną. E. Ž. su A. D. vogti nėjo, nes A. D. vairavo automobilį, o E. Ž. sekdavo navigacijos įrenginį (t. 9, b. l. 11-14).
  7. Nukentėjusysis I. A. parodė, kad 2015 metais buvo nepilnametis, gyveno Tauragės vaikų namuose. Pažįstamas brolio klasiokas G. G. pasiūlė važiuoti į Suomiją vogti. Prieš keletą metų jis (I. A.) jau buvo važiavęs su kita kompanija vogti į Prancūziją, todėl sutiko. Po to buvo susitikę Tauragės parke su visais kaltinamaisiais, išskyrus I. S.. Tarėsi važiuoti į Suomiją vogti kiekvienas savo reikmėms ir pavogtus daiktus ten pat vietoje parduoti. Jį paėmė G. G. ir automobiliu nuvežė į degalinę Tauragėje, kur jau laukė kiti. Išvyko automobiliu su A. D., E. Ž. ir jam tada dar nepažįstamais R. B. bei A. N., nežino, kodėl nevažiavo G. G. ir M. M.. Jis buvo sulaikytas pirmosios vagystės Helsinkyje metu (t. 8, b. l. 40-41).
  8. Netikėti šiais nukentėjusiųjų parodymais nėra teisinio pagrindo, nes jie tarpusavyje sutampa ir vieni kitus papildo. Nukentėjusysis I. A., apklausiamas teisme teigė, kad Suomijos Respublikoje vogtas prekes jie patys turėjo parduoti vietoje. Tačiau šie jo parodymai prieštarauja objektyviai bylos medžiagai, iš kurios matyti, jog vogtos prekės paštu buvo siunčiamos į Lietuvos Respubliką I. S.. Be to, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 45-48) I. A. teigė, jog į Suomijos Respubliką vogti vyko siekdamas gauti jam pasiūlytą materialinį atlygį. Netikėti nukentėjusiųjų parodymais dėl išankstinio susitarimo veikti bendrininkų grupe su nuteistaisiais nebuvimo nėra pagrindo, nes jų parodymai patvirtinami liudytojų L. B., A. G., N. A., E. A., D. P. parodymais, o iš dalies ir pačių nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duotais pirminiais parodymais, kad asmenis, sutinkančius už atlygį vogti Suomijos Respublikoje, atlikdami iš anksto sutartus veiksmus, gabenti tarėsi M. M., G. G., E. Ž. ir A. D.. Apklausiamas kaip įtariamasis 2015 m. spalio 7 d. M. M. parodė, kad 2015 metų birželio mėnesį susitarė, kad bendrai ieškos asmenų, galinčių vykti į Suomiją, dėl to bendrai organizuodami šį reikalą. Jie abu susitiko su A. D., pasiūlė jam vykti į Suomiją, tačiau šį kartą ne vogti prekių iš parduotuvių, o tik nuvežti kitus asmenis į Suomiją ir į vagysčių vykdymo vietas. Už tai pažadėjo dalintis gautu pelnu atitinkamai nuo pavogtų prekių kiekio. Jie taip pat susitiko su E. Ž. ir pasiūlė važiuoti į Suomijos Respubliką. Jam buvo paaiškinta, kad jis turės pagal navigaciją surasti parduotuves, iš kurių bus vagiama, prižiūrėti nuvežtus asmenis, kontroliuoti, jų veiksmus, parodyti, ką reikia vogti, iš jų paimti bei siųsti pavogtas prekes į Lietuvos Respubliką. Už tai E. Ž. pažadėjo duoti dalį pelno, gauto už parduotas prekes (t. 6, b. l. 84-87). Iš esmės analogiškus parodymus, apklausiamas kaip įtariamasis 2015 m. spalio 7 d. davė G. G. (t. 6, b. l. 185-188), kuris papildomai parodė, jog jis ir M. M., susitikę su A. D., pastarojo paprašė surasti du žmones, galinčius vykti vogti į Suomijos Respubliką. Kadangi pats iš anksčiau pažinojo I. A., vykti vogti į Suomijos Respubliką pasiūlė ir jam. Apklausiamas kaip įtariamasis 2015 m. spalio 6 d. E. Ž. (t. 5, b. l. 144-147) bei apklausiamas kaip įtariamasis 2015 m. spalio 7 d. A. D. (t. 6, b. l. 17-21) iš esmės davė analogiškus parodymus. Versiją, jog su nukentėjusiaisiais buvo veikiama bendrai pirmasis ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklausiamas kaip įtariamasis iškėlė tik G. G. (t. 6, b. l. 190-193). Kiti nuteistieji šią versiją iškėlė tik apklausiami pirmosios instancijos teisme.
  9. Kita vertus, pirmiau aptartus nukentėjusiųjų parodymus iš dalies patvirtina ir kita, rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga. 2015 m. spalio 28 d. specialisto išvadoje Nr. 11K-301 (15) (t. 3, b. l. 88-94) konstatuota, jog kratos metu iš G. G. paimtame navigacijos įrenginyje yra užfiksuoti duomenys su žemėlapio informacija ir įrašais Suomijoje. Tai patvirtina, jog navigacijos įrenginį, palengvinusį vagysčių iš parduotuvių Suomijos Respublikoje darymą, parūpino būtent G. G.. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose taip pat užfiksuota informacija, iš kurios matyti, jog 2015 metų rugsėjo mėnesį G. G., M. M., A. D., E. Ž. tarpusavyje aktyviai bendravo telefonu aptardami A. D. ir E. Ž., kurie buvo paleisti iš įkalinimo įstaigos Suomijos Respublikoje, grįžimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes. 2015 m. rugsėjo 15 d. ir 2015 m. rugsėjo 16 d. A. D. ir E. Ž. tarėsi su M. M. dėl grįžimo į Lietuvą, M. M. pažadėjo su jais atsiskaityti, nurodė, kad juos grįžtančius pasitiks G. G., taip pat davė nurodymus, kur palikti kelionei į Suomijos Respubliką naudotą automobilį. 2015 m. rugsėjo 15 d. A. D. ir G. G. bendravo trumposiomis SMS žinutėmis, taip pat 2015 m. rugsėjo 16 d. jie kalbėjosi telefonu apie susitikimą Tauragėje, I. A. daiktų perdavimą. 2015 m. rugsėjo 15 d. G. G. telefonu kalbėjosi su A. N. apie Suomijoje sulaikytų asmenų paleidimą, pokalbio metu G. G. nurodė A. N. apie kelionę nekalbėti „nesąmonių“, tokiu būdu nurodydamas jam niekam nepasakoti apie įvykdytus nusikaltimus, sulaikymą bei G. G. vaidmenį. 2015 m. rugsėjo 23 d. ir 2015 m. rugsėjo 24 d. G. G. A. N., paprašiusiam jam atlyginti už Suomijos Respublikoje įvykdytas vagystes, trumposiomis SMS žinutėmis paaiškino, kad iš esmės nieko neuždirbo, jeigu jų užsienyje nebūtų sulaikę, algos būtų buvusios „normalios“, pasiūlė jam dar kartą važiuoti į Suomiją. Be to, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuota ir kita reikšminga informacija, leidžianti daryti išvadą, jog G. G. ir M. M. pajamas gaudavo išveždami asmenis į užsienį vykdyti vagysčių. 2015 metų spalio mėnesį pastarieji vėl ruošėsi rinkti naują asmenų, galinčių daryti nusikalstamas veikas Suomijos Respublikoje, grupę: G. G. ir M. M. 2015 m. rugsėjo 26 d. kalbėjo apie asmenis, kuriuos įvardijo „velniukais“; bei poreikį su jais susitikti; 2015 m. rugsėjo 26 d. G. G. susirašinėjo su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, kuriam siūlė vykti į Suomiją, nurodydamas, jog vyks ir A. D.; 2015 m. spalio 1 d. pokalbio metu G. G. nurodė M. M., kad į Suomiją galėtų įkalbėti važiuoti tyrimo metu nenustatytą asmenį, vardu Aivaras, nes jis turi teises ir galėtų organizuoti „velniukų“ veiksmus (t. 3, b. l. 130-132, 139-145, 147-148, 156-169, 170-175, 176-178). Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinkti įrodymai paneigia nuteistųjų ir jų gynėjo apeliaciniuose skunduose keliamą versiją, jog daryti nusikalstamas veikas Suomijos Respublikoje sugalvojo nukentėjusieji R. B., I. A. ir A. N., susitarę su A. D. ir E. Ž., o G. G. ir M. M. tik padėjo pastariesiems įgyvendinti jų nusikalstamus ketinimus.
  10. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009). Pagal teismų praktiką bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kuria forma (žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais) ir bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Įrodinėjant susitarimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai būtų išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-89-139/2016, 2K-149-511/2017, 2K-75-689/2018). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius konkrečius veiksmus jie atliko įgyvendindami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009, 2K-223-696/2017).
  11. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad kelionę į Suomijos Respubliką vagystėms iš parduotuvių vykdyti M. M., G. G., E. Ž. ir A. D. organizavo bendru sutarimu ir pastangomis. M. M., G. G. ir E. Ž. bendromis lėšomis įsigijo kelionei reikalingą automobilį, M. M. savo lėšomis jį suremontavo, G. G. savo lėšomis automobilį įregistravo savo vardu, atliko jo techninę apžiūrą bei pasitelkdamas I. S. organizavo apdraudimą civilinės atsakomybės draudimu. Bendrininkai taip pat pasiskirstė užduotimis, t. y. susitarė, jog M. M. ir G. G. užsiims vogtų prekių realizacija Lietuvoje bei prireikus teiks pagalbą išvykusiems į Suomiją piniginėmis perlaidomis ar kitokiu būdu. Buvo sutarta, kad automobilį kelionėje vairuos A. D., nes jis vienintelis turėjo galiojantį vairuotojo pažymėjimą, o vogtų prekių siuntas realizacijai į Lietuvą paštu siųs E. Ž., kuris su A. D. kontroliuos vagysčių vykdymui užverbuotus asmenis.
  12. Bendrininkų sutarimu vagysčių vykdymui G. G. užverbavo nepilnametį I. A., o A. D. – R. B. ir nepilnametį A. N., kurių kandidatūroms po susitikimo su A. N. ir R. B. pritarė ir G. G. su M. M.. Aplinkybė, jog A. N. ir I. A. buvo nepilnamečiai buvo žinoma tiek juos pažinojusiems, tiek juos betarpiškai mačiusiems G. G., A. D., M. M. ir E. Ž.. Bylos duomenimis ir liudytojų A. G., N. A. parodymais nustatyta, jog tiek I. A., tiek A. N. nusikaltimų padarymo metu neatrodė vyresni, nei jų tikrasis amžius, t. y. 16 metų. G. G. ir M. M. aprūpino A. D. ir E. Ž. kuru, pinigais kelionei bei tinkamų vogti parduotuvių suradimui reikalingu navigacijos prietaisu. Nukentėjusieji prie pirmiau nurodytų paruošiamųjų nusikalstamų veikų veiksmų neprisidėjo. Priešingai, juos iš sutartų vietų į išvykimo vietą pristatė M. M. su G. G., o E. Ž. ir A. D. minėtu kelionei specialiai įsigytu automobiliu išgabeno nukentėjusiuosius į Suomijos Respubliką, kur I. A. buvo sulaikytas pirmosios vagystės metu, o R. B. ir A. N. kurį laiką vogė prekes iš parduotuvių, kurias navigacijos prietaisu surasdavo E. Ž., o iki parduotuvių automobiliu nugabendavo A. D.. Po vagysčių E. Ž. ir A. D. gabendavo pavogtas prekes į paštą, iš kur E. Ž. siųsdavo jas realizavimui į Lietuvą M. M. nurodytu adresu. Lietuvoje likęs G. G. ir tuo metu į Jungtinę Karalystę išvykęs M. M. telekomunikacijų priemonėmis palaikė ryšį su Suomijoje veikusiais E. Ž. ir A. D., domėjosi, kaip sekasi vykdyti vagystes. M. M. organizavo vogtų prekių realizaciją, duodamas nurodymus E. Ž. prekes siųsti I. S., o pastarajai nurodydamas prekes realizuoti bei gautus pinigus perduoti G. G., kuris vėliau šiuos pinigus iš I. S. ir pasiėmė. G. G. taip pat siuntė A. D. ir E. Ž. į Suomiją tinkamų vagystėms parduotuvių adresus bei pašto perlaidoms reikalingas pinigines lėšas. Tuo tarpu vienintelė nukentėjusiųjų I. A., R. B. ir A. N. funkcija buvo nuteistųjų nurodytų prekių iš jų nurodytų parduotuvių vagystės.
  13. Nukentėjusiųjų ir nuteistųjų veikų bendrumą taip pat paneigia faktas, jog nukentėjusiųjų pavogtas prekes nuteistieji A. D. ir E. Ž. perimdavo savo žinion, jas išsiųsdavo į Lietuvą, kur jų realizacija ir už jas gautų pinigų valdymu savo nuožiūra užsiėmė M. M. ir G. G.. Nuteistųjų ir nukentėjusiųjų veiklos bendrumo taip pat nepatvirtina apeliaciniuose skunduose nurodomos aplinkybės, kad tiek nuteistųjų, tiek nukentėjusiųjų materialinė padėtis buvo sunki, jie visi turėjo bėdų su teisėsauga. Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad nagrinėjamu atveju M. M., G. G., A. D. ir E. Ž. kaip bendrininkų tyčia buvo nukreipta į siekį pasinaudoti kitais, pažeidžiamais ir nepilnamečiais asmenimis, juos verbuojant, gabenant, kontroliuojant ir išnaudojant nusikaltimų darymui. Bylos duomenimis patikimai nustatyta, jog nusikalstamas veikas nuteistieji M. M., G. G., E. Ž., A. D. padarė veikdami bendrininkų grupe bei suvokdami, jog kiekvienas iš jų atlieka veiksmus, nulemsiančius kitų žmonių išnaudojimą nusikalstamoms veikoms daryti.
  14. Nuteistieji ir jų gynėjas nesutinka su pirmiau nurodytų nuteistųjų veiksmų kvalifikacija pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir BK 157 straipsnio 2 dalį, teigdami, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino šių nusikaltimų sudėties požymius. Šie apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti. 2016 m. gegužės 12 d. įstatymu Nr. XII-2340 buvo išplėstos BK 147 ir BK 157 straipsnių taikymo ribos. Nors šie pakeitimai nesusiję su nuteistiesiems šioje byloje inkriminuotų nusikalstamų veikų požymiais, siekiant išvengti galimų neaiškumų, kolegija pažymi, kad nuteistųjų veikos nuosprendyje buvo kvalifikuotos pagal minėtų veikų padarymo metu galiojusios 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198 redakcijos BK 147 straipsnio 1 dalį ir BK 157 straipsnio 2 dalį. Pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198 redakcija, galiojusi veikos padarymo laikotarpiu) atsako tas, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais. Minėti objektyvieji prekybos žmonėmis požymiai BK 147 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų.
  15. BK 157 straipsnyje (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198 redakcija, galiojusi veikos padarymo laikotarpiu) nurodyta nusikalstama veika yra speciali prekybos žmonėmis sudėtis, nes šios nusikalstamos veikos nukentėjusiuoju gali būti tik vaikas, t. y. asmuo, neturintis 18 metų. Pagal minėto straipsnio 1 dalį atsako tas, kas siūlė pirkti, kitaip įgyti, pardavė, pirko, kitaip perleido, įgijo, verbavo, gabeno arba laikė nelaisvėje vaiką žinodamas ar siekdamas, kad, neatsižvelgiant į vaiko sutikimą, jis būtų neteisėtai įvaikintas, išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai, kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitiems išnaudojimo tikslams. Sprendžiant dėl BK 157 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties buvimo kaltininko veikoje, reikia nustatyti ne tik objektyviuosius veikos požymius, kurie straipsnio dispozicijoje įtvirtinti kaip alternatyvūs, bet ir subjektyviuosius, t. y. tiesioginę tyčią kaltininko veikoje, būtent žinojimą ar siekimą, kad vaikas būtų neteisėtai įvaikintas, išnaudojamas vergijos ar panašioms į vergiją sąlygoms, prostitucijai, pornografijai, kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniams darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitiems išnaudojimo tikslams; taip pat žinojimą ir suvokimą, kad straipsnyje kriminalizuoti veiksmai atliekami būtent su vaiku. Vienas iš šią veiką kvalifikuojančių požymių, kad nusikalstama veika padaryta prieš du ir daugiau vaikų, įtvirtintas BK 157 straipsnio 2 dalyje.
  16. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad M. M., G. G., E. Ž. ir A. D., veikdami bendrininkų grupe, pasinaudodami nukentėjusiųjų, taip pat ir dviejų vaikų, pažeidžiamumu, verbavo ir gabeno juos į užsienį siekdami, kad nukentėjusieji būtų išnaudojami nusikalstamoms veikoms daryti. Apeliaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, jog nuteistojo A. D. pokalbiai su nukentėjusiaisiais dėl vykimo į Suomijos Respubliką nelaikytini verbavimu. Verbavimas kaip veika, įeinanti į prekybos žmonėmis sudėtį yra specifinė nukentėjusiojo asmens įgijimo forma, pasireiškianti kaltininko veiksmais, kuriais siekiama palenkti kito asmens valią ir perimti jį savo ar kito asmens kontrolėn. Paprastai, kaltininko aktyvūs veiksmai laikomi asmens įkalbinėjimu (skatinimu, raginimu, pažadais, siūlymais), siekiant, kad asmuo pasirinktų tokį elgesio variantą (sutiktų su siūlymu, išvyktų svetur ir kt.), kuris suteiks galimybes vėliau asmenį kontroliuoti, juo manipuliuoti ir išnaudoti. Verbavimas nusikalstamoms veikoms daryti, iš esmės pasireiškia kaltininko pasiūlymais ir pažadais dėl materialinio atlyginimo, nulėmusiais nukentėjusiųjų valios palenkimą bei sprendimą atlikti teisei priešingą veiksmą, t. y. būti išnaudojamiems nusikaltimų darymui. Be to, svarbu ir tai, kad asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, jog jis bus išnaudojamas. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje siūlymas vykti į užsienį vogti iš parduotuvių, žadant ten nuvežti, apgyvendinti, maitinti, realizuoti pavogtas prekes ir dalimi gautų pinigų atsilyginti, vertinamas kaip nukentėjusiojo verbavimas nusikalstamai veiklai daryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-565-139/2015). Nagrinėjamoje byloje patikimai nustatyta, jog R. B. ir A. N. į Suomijos Respubliką vagiliauti iš parduotuvių sutiko vykti paveikti A. D., o vėliau ir M. M. bei G. G. pateiktos informacijos, kad jie bus nugabenti į užsienį, o realizavus ten jų pavogtas prekes, už tai pastariesiems bus sumokėtas piniginis atlygis. G. G., verbuodamas I. A. pastarojo valią taip pat palenkė materialinio atlygio siūlymu. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad verbavimas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodomu būdu atitinka BK 147 ir BK 157 straipsnių dispozicijose įtvirtinto objektyviojo požymio turinį, dėl to šiuo aspektu įstatymo taikymo klaidos teismas nepadarė.
  17. Apeliaciniuose skunduose teigiama, jog M. M. ir G. G. nežinojo apie nukentėjusiųjų pažeidžiamumą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką pasinaudojimas nukentėjusiųjų pažeidžiamumu – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo, kaip tik priimti tokį pasiūlymą. Pagal šį požymį prekyba žmonėmis galima pripažinti žmogaus įtraukimo išnaudojimui faktą kaip būdą ištrūkti iš skurdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290/2014, Nr. 2K-432/2014, Nr. 2K-43-942/2016). Priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad nusikalstamų veikų padarymo metu visų nukentėjusių asmenų materialinė padėtis buvo sunki, visiems reikėjo pinigų. Dėl sunkios materialinės padėties nukentėjusiesiems buvo apsunkinta galimybė atsisakyti A. D., gan gerai pažinojusio A. N. ir R. B., M. M. bei G. G., pažinojusio I. A., su kurio broliu N. A. jie buvo bendraklasiai, siūlymo išvykti užsidirbti darant nusikalstamas veikas. Byloje, remiantis pačių nukentėjusiųjų parodymais, nustatyta, kad priežastis, dėl kurios jie sutiko vykti į užsienį užsiimti nusikalstamomis veikomis, buvo susijusi su patiriamu nepritekliumi, noru iš jo ištrūkti. Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, esant tokiai padėčiai, nukentėjusiems asmenims buvo apsunkinta galimybė atsisakyti nuteistųjų siūlymo. Bylos duomenys patvirtina, jog nukentėjusysis R. B., nepilnamečiai nukentėjusieji A. N., I. A., kuris gyveno vaikų namuose, neturėjo pakankamai lėšų pragyvenimui, nedirbo, išgyveno ekonominį nepriteklių, turėjo bėdų su teisėsauga, neturėjo socialinio saugumo ir stabilumo, jų šeiminės aplinkybės buvo komplikuotos ir sudėtingos. Tai patvirtina jų pažeidžiamumą, kuriuo pasinaudoję nuteistieji juos palenkė priimti sprendimą vykti į užsienį daryti nusikalstamų veikų. Nors ne visiems nuteistiesiems buvo žinoma apie atskirų nukentėjusiųjų pažeidžiamumą, esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius konkrečius veiksmus jie atliko įgyvendindami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Priešingai apeliacinių skundų teiginiams, aplinkybės, kad nukentėjusieji patys norėjo užsiimti tokia veikla ir būtent tokiu būdu siekė užsidirbti pinigų, nepaneigia prekybos žmonėmis sudėties požymių kaltininkų veiksmuose. Apibendrindama apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino asmens pažeidžiamumo požymį ir jį tinkamai taikė pagal nagrinėjamos bylos situaciją.
  18. Nepagrįstas apeliacinių skundų teiginys dėl nukentėjusiųjų kontrolės nebuvimo, tvirtinant, kad kontrolės požymį paneigia aplinkybės, jog nukentėjusiųjų fizinė laisvė nebuvo suvaržyta, jie ne kartą turėjo galimybę kreiptis į teisėsaugos institucijas Suomijos Respublikoje, tačiau to nepadarė. Pagal teismų formuojamą praktiką, asmens laisvės varžymas apima ir poveikį asmens valios laisvei. Todėl specialiai BK 147 ir BK 157 straipsnio dispozicijose įtvirtinta nuostata dėl asmens, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį. Tokios kontrolės faktas yra pakankamas konstatuoti, kad buvo pažeista asmens laisvė. Jeigu tokie asmens laisvės suvaržymai susiję su asmens išnaudojimu, tai to visiškai pakanka teisinei išvadai, jog buvo pažeista asmens laisvė. Asmens laisvės suvaržymas (pažeidimas) gali būti susijęs ne tik su visiška, bet ir daline galimybe judėti ar galimybe pasirinkti savo elgesio variantą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-942/2016). Nagrinėjamu atveju kontrolės faktą patvirtina aplinkybės, nustatytos nukentėjusiųjų parodymais, kad pavogtas prekes buvo privaloma atiduoti A. D. ir E. Ž., kuris jas siųsdavo į Lietuvą, nukentėjusieji neturėjo pakankamai pinigų savo išlaidoms, neturėjo galimybės rinktis savo elgesio variantų, nes iš jų buvo reikalaujama vykdyti vagystes ir pavogti kuo daugiau prekių. Nepavykus to padaryti, E. Ž. priekaištaudavo, kartą grasino juos palikti Suomijos Respublikoje, be to, nukentėjusieji, sulaikymo atveju privalėjo informuoti E. Ž. arba A. D.. Nukentėjusiųjų veiksmai per E. Ž. ir A. D. buvo kontroliuojami ir M. M. bei G. G., kurie susisiekdavo su pastaraisiais ir domėdavosi, kaip sekasi vykdyti vagystes. G. G. teikdavo informaciją į kokias parduotuves vykdyti vagysčių reikia vežti nukentėjusiuosius. Nukentėjusiųjų R. B., I. A. ir A. N. parodymais nustatyta, kad jie negalėjo savarankiškai grįžti namo, nes neturėjo tam pinigų. Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip paneigiančias visišką nukentėjusiųjų laisvę elgtis pagal savo valią ir patvirtinančias dalinę jų kontrolę. Nors nukentėjusiesiems buvo suteikta sąlyginė veiksmų laisvė, tačiau aptartos aplinkybės patvirtina, jog ši nukentėjusiųjų laisvė buvo dalinė, šių asmenų valios laisvei buvo daromas varžomasis poveikis. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiųjų kontrolės aplinkybė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta teisingai.
  19. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad visi nukentėjusieji vykdyti vagysčių į Suomijos Respubliką vyko savo valia, tai reiškia, kad M. M., G. G., E. Ž. ir A. D. galėtų atsakyti nebent už vagysčių organizavimą. Pažymėtina, kad pati BK 147 ir BK 157 straipsnių sudėtis aiškiai įtvirtina, jog nukentėjusiojo sutikimas nėra lemiamas veikos kvalifikavimui, net jeigu jis yra, nustačius kitus įtvirtintus požymius, kaltininkas atsako pagal šiuos straipsnius. Juo labiau kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškiai nurodoma, kad, kaip ir Europos teisėje, Lietuvos Respublikos baudžiamajame įstatyme yra įtvirtinta labai svarbi taisyklė, jog nukentėjusio asmens sutikimas neturi juridinės reikšmės patraukiant baudžiamojon atsakomybėn asmenis už prekybą žmonėmis. Sutikimas būti išnaudojamam, duotas panaudojant apgaulę, piktnaudžiaujant asmens pažeidžiamumu ar priklausomumu, jau nekalbant apie prievartą ir grasinimus, negali būti laikomas savanorišku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016). Dėl to apeliantų skundų teiginiai, jog savanoriškas nukentėjusiųjų sutikimas sąmoningai suvokiant, kur kokiai veiklai išvyksta, paneigia prekybos žmonėmis sudėties požymius, atmetami kaip nepagrįsti.
  20. Nepagrįstais pripažįstami nuteistųjų ir jų gynėjo apeliacinių skundų teiginiai, kad, nenustačius vergijos ar į vergiją panašių išnaudojimo požymių, nėra BK 147 straipsnio ir BK 157 straipsnio sudėčių, o M. M., G. G., E. Ž. ir A. D. užsiėmė tiesiog vagysčių užsienyje organizavimu, todėl jų veiksmai turėtų būti kvalifikuoti pagal BK 178 ir BK 159 straipsnių nuostatas. Aiškindama BK 147 ir BK 157 straipsniuose įtvirtintų nusikalstamų veikų sudėtį (pagal įstatymo redakciją, galiojusią nusikalstamų veikų laikotarpiu), teisėjų kolegija pažymi, kad šiuose straipsniuose nurodoma, jog nukentėję asmenys, taip pat ir vaikai, gali būti išnaudojami vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais. Iš straipsnyje įtvirtintos sudėties objektyviųjų požymių aprašymo matyti, kad įstatymas atskirais alternatyviais požymiais nurodo išnaudojimo pobūdžius, o tai reiškia, kad pakanka nustatyti bent vieną iš įvardytų išnaudojimo pobūdį žyminčių veikų. Nagrinėjamoje byloje kaltinimas pateiktas dėl išnaudojimo nusikalstamai veikai daryti, o ne išnaudojimo vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis. Taip pat nuteistiesiems neinkriminuota, jog nusikalstamas veikas jie padarė veikdami organizuota grupe. Todėl vergijos ar į vergiją panašių išnaudojimo požymių, organizuotos grupės požymių nustatymas neįeina į nagrinėjamos bylos kaltinimo turinį, ir šių požymių nustatymas nagrinėjamai bylai nereikalingas, nes išnaudojimo tikslas siejamas su išnaudojimu nusikalstamoms veikoms daryti, iš jų kaltininkai, veikdami bendrininkų grupe, pelnėsi perimdami vogtas prekes ir jas siųsdami į Lietuvą bei pelningai realizuodami. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad nuteistųjų tikslas buvo ne pačios vagystės, kaip atskiros nusikalstamos veikos, bet kitų asmenų išnaudojimas vagystėms daryti. Nagrinėjamu atveju nusikalstamo sumanymo esmė buvo kitų asmenų išnaudojimas siekiant iš to pasipelnyti, o vagystės, kurias apima prekybos žmonėmis nusikaltimas, – tik būdas įgyvendinti tokį siekį.
  21. Apeliaciniuose skunduose pažymima, kad bylos duomenimis nenustatytas tikslus Suomijos Respublikoje padarytų vagysčių skaičius, kiek prekių pavogta, koks buvo kaltininkų išlaidų ir pajamų balansas, taip pat nuosprendyje neįvertinta normų konkurencija tarp BK 178, BK 159 straipsnių ir BK 147, BK 157 straipsnių. Tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju M. M., G. G., E. Ž. ir A. D. nebuvo kaltinami dėl atskirų vagysčių padarymo ar jų organizavimo bei vaiko įtraukimo į nusikalstamą veiką. Jiems pareikšto kaltinimo esmė – prekyba žmonėmis, kuri pasireiškė nukentėjusiųjų, tarp jų ir dviejų vaikų, išnaudojimu nusikalstamoms veikoms (vagystėms) daryti. Be to, prekybos žmonėmis sudėtis nereikalauja nustatyti ir įrodinėti konkrečius atskirų vagysčių sudėties požymius ir juos tiksliai nurodyti kaltinime. Pažymėtina, kad vienas iš BK 147 ir BK 157 straipsnių sudėties požymių yra išnaudojimo nusikalstamoms veikoms daryti tikslas, jis byloje nustatytas, tačiau nėra sietinas su atskirų nusikalstamų veikų požymių nurodymu kaltinamajame akte. Nagrinėjamu atveju M. M., G. G., E. Ž. ir A. D. nebuvo teisiami už vagystes ar vaiko įtraukimą į nusikalstamą veiką, jų atsakomybės pagrindas buvo ne vagystės nusikaltimas, bet asmenų, tarp jų ir nepilnamečių, palenkimas užsiimti nusikalstamomis veikomis užsienyje, kurios jiems duotų pelną, o tai atitinka prekybos žmonėmis nusikalstamos veikos sudėties požymių įrodinėjimą, kuris šiuo atveju neapima vagystės ir vaiko įtraukimo į nusikalstamą veiką sudėties požymių įrodinėjimo ir nustatymo.
  22. Nepagrįstas apeliacinių skundų argumentas, kad nuosprendyje nustatyti nuteistųjų veiksmai nesudaro nusikaltimų, nustatytų BK 147 straipsnio 1 dalyje ir BK 157 straipsnio 2 dalyje sudėties, nes jie neatitinka tarptautiniuose teisės aktuose apibrėžtos šių nusikalstamų veiksmų sąvokos. Prekybos žmonėmis sąvoka, aptarta nuosprendyje, atitinka prekybos žmonėmis sampratą, pateiktą 2000 m. lapkričio 15 d. Jungtinių Tautų Organizacijos konvencijoje prieš tarptautinį nusikalstamumą papildančiame protokole ,,Dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja“, kuris buvo ratifikuotas 2003 m. balandžio 22 d. įstatymu Nr. IX-1525. Remiantis šiuo ir kitu tarptautinės teisės aktu, t. y. 2002 m. liepos 19 d. Europos Sąjungos Tarybos sprendimu Nr. 2002-629 TVR, prekyba žmonėmis Baudžiamajame kodekse yra priskirta nusikaltimams žmogaus laisvei (BK XX skyrius), o prekyba vaikais – nusikaltimams vaikui ir šeimai (XXIII skyrius). Be to atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad prekybai žmonėmis skirtoje Europos parlamento ir tarybos 2011 m. balandžio 5 d. direktyvoje Nr. 2011/36/ES taip pat nurodyta, kad sąvoka „išnaudojimas įtraukiant į nusikalstamą veiką“ turėtų būti suprantama kaip asmens išnaudojimas, inter alia (taip pat), verčiant užsiimti kišenvagystėmis, vagiliavimu parduotuvėse, prekyba narkotikais ir kita panašia veika, už kurią taikomos sankcijos ir kuri susijusi su finansiniu pasipelnymu. Šiuo metu esantis teisinis reguliavimas paneigia apeliantų skundų argumentus, kuriais jie aiškina, kad šioje byloje nustatytos aplinkybės neatitinka esminių Protokolo taikymui būtinų sąlygų. Taigi tiek tarptautinėje, tiek Europos Sąjungos teisėje visuotinai žinomos žmogaus išnaudojimo formos, su kuriomis siejama prekyba žmonėmis, yra vergija, prostitucija ir kitos seksualinio išnaudojimo sritys, pornografijos gaminimas, priverstinis darbas ir paslaugos, elgetavimas, pavergimas už skolas, baudžiavinė padėtis, nelegalus įvaikinimas, įtraukimas į nusikalstamą veiklą, santuokinė vergija, nelegalus žmogaus organų transplantavimas. Be to atkreiptinas dėmesys į tai, kad inkriminuotus nusikaltimus M. M., G. G., E. Ž. ir A. D. padarė Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl nekyla jokių abejonių, jog pastarieji turi atsakyti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus.
  23. Pagal BPK 270 straipsnio nuostatas pirmosios instancijos teismas privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir išsiaiškinęs, ar pateikti prašymai turi reikšmės išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui, objektyvaus sprendimo priėmimui, priimti dėl jų motyvuotą nutartį. Tačiau teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistųjų gynėjas ne kartą prašė byloje išreikalauti duomenis apie jo ginamųjų ir nukentėjusiųjų šioje byloje teistumus Suomijos Respublikoje (t. 8, b. l. 36-38, t. 9, b. l. 18). Pareikšti prašymai, kaip to reikalauja BPK 270 straipsnio nuostatos, išnagrinėti išklausant proceso dalyvių nuomones ir atmesti, priimant motyvuotą protokolinę nutartį. Baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų apie tai, už kokias nusikalstamas veikas ir kokiais laikotarpiais nuteistieji A. D., M. M., E. Ž., bei nukentėjusieji I. A., R. B., A. N. buvo nuteisti Suomijos Respublikoje (t. 1, b. l. 108-111, t. 2, b. l. 1-6, 43-46, t. 3, b. l. 4, 12, 15-22, 23, 25, t. 5, b. l. 106-132, 182-189, t. 6, b. l. 62-66).
  24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl BK 147 straipsnio 1 dalyje ir BK 157 straipsnio 2 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų požymių yra motyvuotas, išvados pagrįstos bylos duomenų visumos vertinimu, esminių BPK pažeidimų vertinant bylos įrodymus ir jų pagrindu nustatant bylos aplinkybes bei surašant nuosprendį nenustatyta, pagal apygardos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 147 straipsnio 1 dalis ir BK 157 straipsnio 2 dalis – M. M., G. G., E. Ž. ir A. D. taikytas tinkamai.

41Dėl nepagrįsto I. S. išteisinimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį

  1. M. M., G. G., E. Ž., A. D. ir I. S. pagal BK 189 straipsnio 1 dalį buvo kaltinami tuo, jog veikdami bendrininkų grupe, įgijo ir realizavo turtą žinodami, kad jis yra gautas nusikalstamu būdu. BK 189 straipsnyje nustatyta atsakomybė už nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą, naudojimąsi arba realizavimą, kaltininkui žinant, kad šis įgytas, naudotas ar realizuotas turtas gautas nusikalstamu būdu. Pagal BK 189 straipsnio 1–3 dalių dispoziciją turto įgijimas, naudojimasis ir iš anksto nepažadėtas realizavimas yra šių veikų alternatyvūs objektyvieji požymiai, taigi baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka bent vieno jų. Pažymėtina, kad šie objektyvieji požymiai aiškiai susieti su įrodytais aktyviais kaltininko veiksmais disponuojant nusikalstamos kilmės turtu (tokio turto gavimu iš neteisėto valdytojo, kuris padarė vagystę arba kitą savanaudišką nusikaltimą, naudojimusi tokiu turtu ar šio turto realizavimu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114-489/2016). Nustatant asmens kaltumą įrodinėtinas ir BK 189 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė, kuri pasireiškia tiesiogine tyčia ir jos turinį sudaro tai, kad kaltininkas žino, jog jis įgyja, naudoja arba realizuoja nusikalstamu būdu gautą turtą, ir nori taip veikti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-213/2013, Nr. 2K-7-88/2014, Nr. 2K-114-489/2016). Įstatymas nereikalauja, kad kaltininkas žinotų visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, pakanka bendro supratimo apie kito asmens (ar jų grupės) padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir nusikalstamą turto gavimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-213/2013, Nr. 2K-3/2014).
  2. Pirmosios instancijos teismas, išteisinęs M. M., G. G., E. Ž., A. D. pagal minėtą BK straipsnį konstatuodamas, jog šių nuteistųjų veika pagal išankstinį susitarimą įgyjant ir realizuojant Suomijoje vogtas prekes laikytina jiems inkriminuotų prekybos žmonėmis nusikaltimų sudėtine dalimi ir pagal BK 189 straipsnio 1 dalį atskirai nekvalifikuojama, teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą. Tačiau išteisindamas I. S. pagal BK 189 straipsnio 1 dalį šis teismas netinkamai vertino byloje surinktų įrodymų visumą bei neteisingai atskleidė minėtame straipsnyje nustatytos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį. Apygardos teismas padarė teisingą išvadą, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad I. S. dalyvavo kitų nuteistųjų susitarime dėl prekybos žmonėmis, apimančios ir išnaudojamų asmenų pavogto turto įgijimą bei realizavimą. Tačiau priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, bylos duomenys patvirtinta, jog I. S. žinojo, jog realizuoja nusikalstamu būdu gautas prekes, taigi, padarė jai inkriminuotą nusikaltimą.
  3. Apklausiama pirmosios instancijos teisme I. S. neigė žinojusi, kad prekiauja neteisėtu būdu gautomis prekėmis. Išteisintoji parodė, kad kartu su M. M. gyvena šešerius metus, turi bendrą trejų metų vaiką. 2015 metais buvo vaiko priežiūros atostogose, M. M. dirbo Anglijoje, birželio gale grįžo atostogų, o liepos pradžioje vėl išvažiavo į Angliją ir grįžo tik rugsėjo gale. Apie kaltinamajame akte minimą kelionę į Suomiją vogti ji nieko nežinojo. M. M. jai telefonu paskambino iš Anglijos ir paprašė parduoti prekes, kurias jai kažkas turėjo atsiųsti, iš kur ir kam priklauso tos prekės, nesakė. Manė, kad M. M. rado kur pigiau nupirkti prekių ir nori uždirbti jas brangiau parduodamas. Ji sutiko padėti. Po kelių dienų pradėjo gauti siuntas, kurias pristatydavo kurjeriai. Tikslaus siuntų skaičiaus nepamena. Siuntos buvo iš Suomijos, jų siuntėjas – jos buvęs klasiokas E. Ž.. Siuntose buvo skutimosi peiliukai, taip pat kremai, pudros. Šiuos daiktus ji parduodavo per skelbimus socialiniame tinkle „Facebook“, veždavo į Vilniaus ir Kauno turgus. Ji klausė M. M., kokia kaina pardavinėti, tačiau jis pasakė pasidomėti, kokia kaina šios prekės parduodamos kitur, ir pagal tai nustatyti kainą. Ji pardavė prekių maždaug už 2 000,00 Eur. Gautus pinigus dėjo atskirai į vokelį, M. M. liepė juos perduoti G. G.. Po kiek laiko atvažiavo G. G., ir ji atidavė jam voką su pinigais, G. davė jai apie 70,00 Eur kaip kompensaciją už išlaidas kurui. Jokios naudos už prekių pardavinėjimą ji negavo. Apie tai, kad prekės vogtos, sužinojo tik kratos metu iš policijos pareigūnų.
  4. Nepaisant to, jog apklausiama teisme I. S. neigė žinojusi, jog prekiauja vogtomis prekėmis, kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet kartu tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, ir panašiai. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-166-699/2018). Visų pirma, išteisintosios parodymai apie nusikaltimo padarymo aplinkybes baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklūs. Apklausiama kaip įtariamoji 2015 m. spalio 6 d. ji parodė iš esmės analogiškas veikos padarymo aplinkybes, tačiau pripažino, jog dar prieš gaudama siuntinius žinojo, kad prekiaus vogtomis prekėmis. M. M. jai pasakė, kad vogtos prekės bus laikomos pas ją, o paskui paprašė jas parduoti (t. 5, b. l. 70-71). Apklausiama kaip įtariamoji 2016 m. rugsėjo 9 d. I. S. parodymus pakeitė teigdama, jog aplinkybę, kad prekės vogtos Skandinavijoje, ji sužinojo po to, kai jas pardavė. Tai jai pasakė M. M., o anksčiau ji apie galimai neteisėtą šių prekių gavimo būdą nežinojo. Neįtardama prekes drąsiai vežė ir pardavinėjo. M. jai pasakė, kad ji internete pasižiūrėtų analogiškų prekių kainas ir gautoms prekėms nustatytų mažesnes kainas, kad prekes tikrai nupirktų (t. 5, b. l. 75-77). Apklausiama kaip įtariamoji 2016 m. lapkričio 24 d. I. S. parodė nežinojusi, jog prekės vogtos. Galvojo, kad jos yra pigiau nupirktos, o pati turi jas brangiau parduoti. Apie tai, kad prekės yra vogtos, sužinojo, kai jas pardavė. M. paklausė, ar tos prekės yra vogtos, jis šį faktą patvirtino. Pardavė prekes, nes paprašė M., su juo ji tarėsi ir dėl prekių kainų (t. 5, b. l. 85-87). Apklausiama teisme I. S. savo duotų parodymų kaitos logiškai negalėjo paaiškinti. Jos teiginys, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai darė jai neteisėtą spaudimą paneigtas ne tik liudytojų ikiteisminio tyrimo pareigūnų P. Č. ir A. K. parodymais, bet ir faktu, jog išteisintoji apie galimai neteisėtą pareigūnų poveikį niekam nepranešė. Be to, versiją apie neteisėtai teisėsaugos pareigūnų darytą poveikį, kaip ir kiti nuteistieji bei nukentėjusysis I. A., ji iškėlė tik apklausiama pirmosios instancijos teisme.
  5. Antra, išteisintosios parodymai, kuriais ji neigė žinojusi apie nusikalstamą prekių gavimo būdą, yra nelogiški ir prieštaringi. Apklausiamas teisme M. M. parodė, kad tai jis pasakė I. S. kainas, kuriomis turėtų būti parduodamos jai atsiųstos prekės. Tačiau apklausiama teisme I. S. teigė, jog kainas jis jai liepė nustatyti pačiai, palyginus jas su įprastomis tokių prekių kainomis. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad nusikaltimų padarymo metu M. M. buvo išvykęs dirbti į Jungtinę Karalystę, o prekės I. S. buvo siunčiamos iš Suomijos Respublikos, jas siuntė ne M. M., o E. Ž., siųsti skirtingų rūšių daiktai, buvo siųstos kelios siuntos skirtingomis dienomis. Taigi, I. S. paaiškinimai apie tai, kad jos sugyventinis M. M. neva rado pigiau įsigyti prekių ir paprašė jas parduoti taip norėdamas užsidirbti yra nelogiški. Juo labiau kad iš I. S. paaiškinimų matyti, jog M. M. prekių kainas liepė susižinoti jai pačiai ir prekes parduoti savo nuožiūra. Dėl to nesuprantama, kokiu būdu, pagal I. S. aiškinimus, M. M. turėjo gauti ekonominę naudą. Juo labiau, kad už parduotas prekes gautus pinigus I. S. perdavė ne M. M., o G. G.. I. S. teiginius, jog ji nesuprato, kad prekės vogtos, paneigia ir ta aplinkybė, kad ji vedė gautų ir parduodamų prekių apskaitą, o neparduotų prekių dalį nuo 2015 metų liepos mėnesio ir toliau laikė savo gyvenamojoje vietoje, iki jas 2015 m. spalio 6 d. vykusios kratos metu paėmė policijos pareigūnai.
  6. Trečia, tiek M. M., tiek G. G., pirmųjų apklausų kaip įtariamieji metu patvirtino, jog I. S. žinojo, kad parduoda Suomijos Respublikoje vogtas prekes. Taigi pirmiau aptartų įrodymų visuma patvirtina išvadą, jog I. S. suprato, kad ji realizuoja nusikalstamu būdu gautą turtą, ir norėjo taip veikti. Aptarti I. S. veiksmai atitinka nusikalstamą veiką, nustatytą BK 189 straipsnio 1 dalyje, todėl nuosprendžio dalis dėl jos išteisinimo naikinama konstatuojant, kad ji minėtą nusikaltimą padarė šiomis aplinkybėmis: I. S., gavusi A. D. ir E. Ž. ne mažiau kaip per keturis kartus į Lietuvą I. S. adresu Vilties g. 6, Tauragė, išsiųstas Suomijos Respublikoje vogtas prekes, t. y. 2015 m. liepos 7 d. siuntą Nr. CE50815533FI, 2015 m. liepos 8 d. siuntą Nr. CE051727013FI, 2015 m. liepos 8 d. siuntą Nr. CE053639118FI, 2015 m. liepos 10 d. siuntą Nr. CE051234455FI, žinodama, kad daiktai yra gauti nusikalstamu būdu, t. y. vogti, ir turėdama tikslą realizuoti šiuos daiktus, laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2015 m. spalio 6 d., nenustatytoje vietoje ir nenustatytiems asmenims, dėl pardavimo kainų pasitarusi su M. M., pardavė dalį atsiųstų vogtų prekių – skutimosi peiliukų „Gillette“, veido kremų, veido pudrų „Loreal“, o gautus pinigus, t. y. ne mažiau, kaip 2 200,00 Eur, padavė G. G., ne daugiau kaip 100,00 Eur pasiėmė savo reikmėms, o likusias prekes, t. y. 4 vienetus pakuočių skutimosi peiliukų „Gillette Fusion Proglide power“, kurių vertė apie 75,60 Eur, bei vieną pakuotę veido kremo „Loreal age perfect“, kurio vertė apie 15,00 Eur, 2015 m. spalio 6 d. 15.35 val. rado ir paėmė policijos pareigūnai.
  7. Skirdamas bausmę I. S. apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įvertindamas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. I. S. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nėra. Ji padarė vieną nesunkų nusikaltimą, charakterizuojama teigiamai, dirba, neteista, administracine tvarka bausta tik vieną kartą, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, augina du mažamečius vaikus. BK 189 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog už šio nusikaltimo padarymą asmeniui gali būti skiriama bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Pagal BK 55 straipsnio nuostatas asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad bausmės tikslai bus pasiekti I. S. paskyrus su laisvės apribojimu nesusijusią bausmę – baudą, jos dydį nustatant mažesnį už sankcijos vidurkį, t. y. 50 MGL (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas (2011 m. balandžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1350) redakcija).

42Dėl nuteistiesiems M. M., G. G., E. Ž., A. D. paskirtų bausmių

  1. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog nusikaltimų padarymo metu G. G. ir A. D. pagal savo socialinę brandą prilygo nepilnamečiams bei skirdamas jiems bausmes, netinkamai taikė BK 81 straipsnio 2 dalies ir BK 91 ir BK 92 straipsnio nuostatas. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė nuteistųjų M. M., G. G., E. Ž. ir A. D. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad BK 147 straipsnio 1 dalyje ir BK 157 straipsnio 2 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas jie padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  2. Baudžiamasis įstatymas nenustato konkrečių asmenybę apibūdinančių požymių, kuriuos nustačius kaltininkas pagal socialinę brandą turi būti prilygintas nepilnamečiui. BK 81 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio kodekso 90–94 straipsnių nuostatos, taip pat BK 82 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktuose numatytos auklėjamojo poveikio priemonės gali būti taikomos asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję dvidešimt vieneri metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų šio kodekso 80 straipsnyje nustatytą paskirtį. Pirmosios instancijos teismas G. G. ir A. D. BK 81 straipsnio 2 dalies bei BK 90 –94 straipsnių nuostatas pritaikė nustatęs, kad G. G. ir A. D. nusikalto, būdami itin jauno 19 metų amžiaus, jų tyčia padaryti nusikalstamas veikas susiformavo spontaniškai ir lengvabūdiškai, anksčiau G. G. jokių ženklesnių teisės pažeidimų nebuvo padaręs, o A. D. yra gyvenęs vaikų globos namuose, darė administracinius nusižengimus ir girtavo, abu mokėsi, šiuo metu tęsia mokslą, jie abu nesuprato daromų nusikaltimų pavojingumo.
  3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi G. G. ir A. D. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, motyvus, kitas reikšmingas šio klausimo teisingam išsprendimui aplinkybes, sprendžia, jog skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai juos prilygino nepilnamečiams ir jų atžvilgiu pritaikė baudžiamajame įstatyme nustatytas lengvatas. Iš nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų pobūdžio, jų padarymo aplinkybių matyti, kad jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo gerai apgalvotos, nusikalstamo sumanymo galutiniam realizavimui buvo būtina atlikti daugelį tarpinių veiksmų, pagrįstų vieninga tyčia. A. D. bei G. G., veikdami su kitais bendrininkais, sugebėjo įtikinti nukentėjusiuosius vykti į užsienį, gebėjo suorganizuoti net ir asmens dokumentų neturėjusių asmenų išvykimą į Suomijos Respubliką, taip pat sistemingą vagysčių iš parduotuvių vykdymą minėtoje šalyje, pavogtų prekių išsiuntimą į Lietuvos Respubliką, finansinės pagalbos bendrininkams siuntimą ir t. t. Nuteistųjų veiksmai atitiko jų sumanymą, kilusį iš savanaudiškų tikslų, ir įrodo, jog jie gerai orientavosi socialinėje aplinkoje. Šios aplinkybės rodo, jog nuteistieji G. G. ir A. D. buvo pakankamai socialiai brandžios asmenybės. Padarytos nusikalstamos veikos buvo nukreiptos į turtinės naudos gavimą ir nepasižymėjo spontaniškumu. Byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų G. G. ir A. D. turint sveikatos ar vystymosi sutrikimų, socialinių įgūdžių stoką. Jų elgesys buvo kryptingas, o ne lengvabūdiškas, neapgalvotas ar nepakankamai motyvuotas, kaip tai būdinga socialiai nebrandiems asmenims. Pažymėtina, kad G. G. analogiško pobūdžio veiksmus atliko ne pirmą kartą. Taigi, BK 81 straipsnio 2 dalies taikymas ir bausmės skyrimas šiems nuteistiesiems, vadovaujantis BK 91 ir 92 straipsnių nuostatomis, yra nepagrįstas, todėl naikintinas.
  4. Skiriant bausmę, baudžiamasis įstatymas įpareigoja teismą atsižvelgti į atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra tokios aplinkybės, kurios apibūdindamos kaltąjį asmenį ir jo padarytą veiką, teismui parodo tuos neigiamus momentus, kurie didina nusikalstamos veikos bei kaltojo asmens pavojingumą ir leidžia griežtinti atsakomybę. Pagal teismų praktiką kaltinamajame akte nenurodytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę teismai pripažįsta tik tada, kai ją sudarantys faktai yra nurodyti kaltinamajame akte, tačiau nekvalifikuoti kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė (pvz., kad asmuo nusikalstamą veiką buvo padaręs bendrininkų ar organizuota grupe ir pan.). Jei atsakomybę sunkinanti aplinkybė išaiškėja tik teisme ir nėra prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo prašymo pakeisti kaltinimą, ji nepripažįstama atsakomybę sunkinančia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–367/2013). Vadinasi, tuo atveju, jeigu atsakomybę sunkinanti aplinkybė nenurodyta kaltinamajame akte, teismas savo iniciatyva, tokios aplinkybės atsakomybę sunkinančia negali pripažinti, išskyrus tuos atvejus, jeigu pagal faktines aplinkybes ji nustatyta, nors ir nepripažinta kaip tokia. Nagrinėjamu atveju iš kaltinamojo akto turinio matyti, jog M. M., G. G., E. Ž. ir A. D. buvo suformuluotas kaltinimas, kad jie nusikalstamas veikas padarė veikdami bendrininkų grupe. Ši aplinkybė nebuvo išskirta kaip jų atsakomybę sunkinanti, kaltinamajame akte nurodant, kad šių asmenų atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta (t. 7, b. l. 99-140). Tačiau baigiamųjų kalbų metu prokuroras akcentavo, jog nusikaltimai buvo padaryti kaltininkams veikiant bendrininkų grupe, iš savanaudiškų paskatų ir prašė tai pripažinti jų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis (t. 10, b. l. 16-17). Taigi, nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kuomet pagal faktines aplinkybes atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veika padaryta veikiant bendrininkų grupe – kaltinamajame akte buvo nustatyta, nors ir neįvardinta kaip tokia. Dėl to baigiamųjų kalbų metu išsakytas prokuroro pasiūlymas pripažinti BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą kaltininkų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai įvertintas kaip pastarųjų padėtį sunkinanti procesinė staigmena, kuri būtų galima tik prokurorui pateikus prašymą dėl kaltinamojo akto keitimo (BPK 256 straipsnis). Remiantis kaltinamojo akto tekstu, M. M., G. G., E. Ž., A. D. ir jų gynėjai viso proceso pirmosios instancijos teisme metu turėjo galimybę gintis nuo tokios aplinkybės inkriminavimo ir ją kvestionuoti. Todėl, pagal teismų formuojamą praktiką, nebuvo teisinio pagrindo nepripažinti BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos M. M., G. G., E. Ž. ir A. D. atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Juo labiau kad jokių kitų šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės nepripažinimo pagrindų pirmosios instancijos teismas nenustatė.
  5. Kita vertus, nėra jokio pagrindo pripažinti nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamos veikos padarytos iš savanaudiškų paskatų. Pirma, ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė nebuvo nurodyta nei nuteistiesiems pareikšto kaltinimo faktinėse aplinkybėse, nei išskirta kaltinamajame akte kaip tokia, dėl to ši aplinkybė galėtų būti pripažįstama atsakomybę sunkinančia tik tuo atveju, jeigu prokuroras būtų pateikęs prašymą keisti kaltinamąjį aktą. Nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta. Antra, savanaudiškos paskatos, kaip nusikaltimo sudėties požymis, ne visada aiškiai nurodytos BK specialiosios dalies straipsnių dispozicijose. BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė pripažįstama tik tada, kai ji ne tik nėra nusikalstamos veikos sudėties požymis, bet ir kai ta aplinkybė neišreiškia nusikalstamos veikos esmės. Panašios nuomonės laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-58/2010). Taigi, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs kad BK 147 straipsnio 1 dalyje ir BK 157 straipsnio 2 dalyje nustatyti nusikaltimai savo esme yra savanaudiški, todėl nėra jokio pagrindo nusikaltimų padarymą dėl savanaudiškų paskatų pripažinti atsakomybę sunkinančia aplinkybe, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
  6. Apeliaciniame skunde prokuroras prašo griežtinti G. G. ir A. D. paskirtas bausmes. Nuteistieji M. M., E. Ž. ir jų gynėjas prašo švelninti šiems nuteistiesiems paskirtas bausmes atsižvelgiant į pastarųjų gyvenimo aplinkybes. Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą ir nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Taigi BK 61 straipsnio 2 dalies nuostata parinkti bausmės dydį skaičiuojant nuo jos vidurkio reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne nustato bausmės dydžio skyrimo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238-139/2015, Nr. 2K-48-303/2016). Be to, teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-148/2014, Nr. 2K-492/2014 ir kt.).
  7. G. G. padarė sunkų ir labai sunkų savanaudiškus nusikaltimus. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). G. G. nusikalto būdamas 19 metų amžiaus, mokymo įstaigos, kurią baigė 2016 metais, charakterizuojamas patenkinamai, nedirba, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, įgijo specialybę, naujų nusikaltimų nepadarė. Nagrinėjamu atveju BK 62 ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo pagrindų nėra, todėl bausmės tikslai jo atžvilgiu gali būti pasiekti, tik paskyrus BK 147 straipsnio 1 dalies ir BK 157 straipsnio 2 dalies sankcijose nustatytas laisvės atėmimo bausmes. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes bei padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, nuteistojo atliktų veiksmų intensyvumą, jo jauną amžių, įvertinęs, jog nukentėjusiesiems nebuvo padaryta didelė žala, prieš juos nebuvo naudotas smurtas, sprendžia, jog bausmės tikslai nagrinėjamu atveju gali būti pasiekti paskiriant minimalias minėtų baudžiamojo įstatymo straipsnių sankcijose nustatytas bausmes.
  8. A. D. padarė sunkų ir labai sunkų savanaudiškus nusikaltimus. Jo atsakomybę lengvina tai, kad jis atlygino dalį nukentėjusiajam R. B. padarytos žalos (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). A. D. Lietuvos Respublikoje neteistas, nusikalto, būdamas 19 metų amžiaus, yra našlaitis, ankstesnės mokymo įstaigos charakterizuojamas patenkinamai, dirba, baustas administracine tvarka, naujų nusikaltimų nepadarė. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes bei teigiamus nuteistojo A. D. elgesio pokyčius, jo jauną amžių, įvertinęs, jog nukentėjusiesiems nebuvo padaryta didelė žala, prieš juos nebuvo naudotas smurtas, sprendžia, jog nagrinėjamu yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. A. D. už BK 147 straipsnio 1 dalyje ir BK 157 straipsnio 2 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas, padarytas byloje nustatytomis aplinkybėmis, paskyrus net ir minimalias minėtų straipsnių sankcijose įtvirtintas ketverių ir penkerių metų laisvės atėmimo bausmes, tai prieštarautų teisingumo principui ir BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytai bausmės paskirčiai. Visuma išdėstytų aplinkybių taip pat leidžia padaryti išvadą, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti, o teisingumas įgyvendintas taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskiriant jam kitos rūšies negu BK 147 straipsnio 1 dalies ir BK 157 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta bausmę, t. y. laisvės apribojimą.
  9. Pirmosios instancijos teismas M. M. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį paskyrė artimą straipsnio sankcijos minimumui laisvės atėmimo bausmę ketveriems metams, o pagal BK 157 straipsnio 2 dalį – artimą straipsnio sankcijos minimumui laisvės atėmimo bausmę šešeriems metams. Apeliacinės instancijos teismas nustatė vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. M. M. padarė sunkų ir labai sunkų savanaudiškus nusikaltimus, tačiau jo ankstesnis teistumas Lietuvos Respublikoje išnykęs. Jis baustas administracine tvarka, 2014 – 2015 metais teistas Suomijoje už vagystes. Su I. S. jie augina du mažamečius vaikus, M. M. užsiima individualia veikla, dalyvauja visuomeninėje veikloje. Iš bylos duomenų matyti, jog nuteistasis anksti neteko motinos, augo tik su tėvu. Nagrinėjamu atveju BK 62 ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo pagrindų nėra, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai jo atžvilgiu gali būti pasiekti, tik paskyrus BK 147 straipsnio 1 dalies ir BK 157 straipsnio 2 dalies sankcijose nustatytas laisvės atėmimo bausmes. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes bei padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, nuteistojo atliktų veiksmų intensyvumą, jo jauną amžių, įvertinęs, jog nukentėjusiesiems nebuvo padaryta didelė žala, prieš juos nebuvo naudotas smurtas sprendžia, jog bausmės tikslai nagrinėjamu atveju gali būti pasiekti paskiriant minimalias minėtų baudžiamojo įstatymo straipsnių sankcijose nustatytas bausmes.
  10. E. Ž. taip pat padarė sunkų ir labai sunkų savanaudiškus nusikaltimus, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Iš bylos duomenų matyti, kad po šioje byloje nurodytų nusikaltimų padarymo E. Ž. buvo teistas už svetimo turto pagrobimą, 2012 – 2015 metais yra teistas už nusikalstamų veikų padarymą Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Suomijoje, nuolat sistemingai daro administracinius nusižengimus, susijusius su piktnaudžiavimu alkoholiu, nėra sukūręs šeimos, nedirba. Nagrinėjamu atveju BK 62 ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo pagrindų nėra, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai jo atžvilgiu gali būti pasiekti, tik paskyrus BK 147 straipsnio 1 dalies ir BK 157 straipsnio 2 dalies sankcijose nustatytas laisvės atėmimo bausmes. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes bei padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, nuteistojo atliktų veiksmų intensyvumą, jo jauną amžių, įvertinęs, jog nukentėjusiesiems nebuvo padaryta didelė žala, prieš juos nebuvo naudotas smurtas, sprendžia, jog bausmės tikslai nagrinėjamu atveju gali būti pasiekti paskiriant minimalias minėtų baudžiamojo įstatymo straipsnių sankcijose nustatytas bausmes.
  11. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino M. M., G. G., E. Ž. ir A. D. kaltais pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir BK 157 straipsnio 2 dalį. Tačiau išteisindamas I. S. pagal BK 189 straipsnio 1 dalį bei paskirdamas bausmes M. M., G. G., E. Ž. ir A. D., padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų. Dėl to Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. teismo nuosprendžio dalis dėl I. S. išteisinimo naikinama ir priimamas apkaltinamasis nuosprendis, o likusi nuosprendžio dalis keičiama dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai nuteistiesiems M. M., G. G., E. Ž. ir A. D. paskirtų bausmių.

43Kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, BPK 328 straipsnio 1, 2, 3 dalimis,

Nutarė

44Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria I. S. išteisinta pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios inkriminuoto nusikaltimo požymių.

45I. S. pripažinti kalta pagal BK 189 straipsnio 1 dalį ir paskirti jai bausmę – 50 MGL (1 883,00 Eur) baudą.

46M. M., pripažintam kaltu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198 redakcija), paskirti laisvės atėmimo bausmę dvejiems metams.

47M. M., pripažintam kaltu pagal BK 157 straipsnio 2 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198 redakcija), paskirti laisvės atėmimo bausmę penkeriems metams.

48Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies ir 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, ir M. M. paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metams. Bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

49Bausmės pradžią skaičiuoti nuo jos vykdymo pradžios. Į bausmės laiką įskaityti sulaikyme išbūtą laiką nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2015 m. spalio 8 d.

50M. M. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumentų paėmimą ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

51Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria, G. G., pripažintam kaltu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams, pagal BK 157 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir G. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis BK 92 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams ir, remiantis BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, BK 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2 punktu, 3 dalies 5 punktu, G. G. paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas dvylikai mėnesių, įpareigojant nuteistąjį G. G. per šį laikotarpį dirbti ir be elgesio apribojimą kontroliuojančių institucijų žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

52G. G., pripažintam kaltu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198 redakcija), paskirti laisvės atėmimo bausmę dvejiems metams.

53G. G., pripažintam kaltu pagal BK 157 straipsnio 2 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198 redakcija), paskirti laisvės atėmimo bausmę penkeriems metams.

54Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies ir 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, ir G. G. paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metams, ją atliekant pataisos namuose.

55Į bausmės laiką įskaityti sulaikyme išbūtą laiką nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2015 m. spalio 8 d.

56G. G. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumentų paėmimą ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

57E. Ž., pripažintam kaltu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198 redakcija), paskirti laisvės atėmimo bausmę dvejiems metams.

58E. Ž., pripažintam kaltu pagal BK 157 straipsnio 2 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198 redakcija), paskirti laisvės atėmimo bausmę penkeriems metams.

59Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies ir 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, ir E. Ž. paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 22 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, ir E. Ž. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metams. Bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

60Bausmės pradžią skaičiuoti nuo jos vykdymo pradžios, į bausmės laiką įskaityti bausmę, atliktą pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 22 d. nuosprendį.

61E. Ž. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumentų paėmimą ir – palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

62Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria, A. D., pripažintam kaltu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams, pagal BK 157 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis BK 92 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams ir, remiantis BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, BK 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2 punktu, 3 dalies 5 punktu, A. D. paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas dvylikai mėnesių, įpareigojant nuteistąjį A. D. per šį laikotarpį dirbti ir be elgesio apribojimą kontroliuojančių institucijų žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

63A. D. pripažintam kaltu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198 redakcija), taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės apribojimo bausmę vieneriems metams.

64A. D. pripažintam kaltu pagal BK 157 straipsnio 2 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198 redakcija), taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės apribojimo bausmę dvejiems metams.

65Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies ir 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, ir A. D. paskirti galutinę bausmę – laisvės apribojimą dvejiems metams.

66Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 3 ir 5 punktu A. D. nustatyti šiuos įpareigojimus:

67– laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu arba registruotis darbo biržoje, arba dirbti, arba mokytis;

68– laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu neatlygintinai išdirbti 100 (šimtą) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

69Laisvės apribojimo bausmės atlikimo pradžią pradėti skaičiuoti nuo šio nuosprendžio priėmimo, t. y. nuo 2018 m. liepos 5 d.

70Išaiškinti A. D., kad asmeniui vengiant atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė jam keičiama areštu pagal šio kodekso 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.

71A. D. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą – panaikinti.

72Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 3. M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:... 4. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147... 5. – pagal BK 157 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams.... 6. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies ir 5 dalies 1 punktu,... 7. M. M. dėl kaltinimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam... 8. G. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:... 9. – pagal BK 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams;... 10. – pagal BK 157 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams.... 11. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies ir 5 dalies 1 punktu,... 12. G. G. dėl kaltinimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam... 13. E. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas:... 14. – pagal BK 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams;... 15. – pagal BK 157 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams.... 16. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies ir 5 dalies 1 punktu,... 17. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi,... 18. E. Ž. dėl kaltinimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam... 19. A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas:... 20. – pagal BK 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams,... 21. – pagal BK 157 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams.... 22. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies ir 5 dalies 1 punktu,... 23. A. D. dėl kaltinimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam... 24. I. S. dėl kaltinimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį išteisinta, jai... 25. Nukentėjusiajam A. N. atsisakius civilinio ieškinio, procesas dėl jo... 26. Nukentėjusiojo R. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir solidariai... 27. Iš M. M., G. G., E. Ž. ir A. D. priteista po 3,90 Eur (tris eurus 90 ct)... 28. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 3 dalimi, nuspręsta... 29. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 30.
  1. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d.... 31. G. G. paskirti bausmes:... 32. – pagal BK 147 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimą ketveriems metams,... 33. – pagal BK 157 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimą šešeriems metams.... 34. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu,... 35. A. D. paskirti bausmes:... 36. – pagal BK 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą ketveriems metams,... 37. – pagal BK 157 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimą šešeriems metams.... 38. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu,... 39. Dėl ikiteisminių tyrimų išskyrimo
    1. Teisėjų... 40. Dėl įrodymų vertinimo ir M. M., G. G., E. Ž., A. D. nuteisimo pagal BK 147... 41. Dėl nepagrįsto I. S. išteisinimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį 42. Dėl nuteistiesiems M. M., G. G., E. Ž., A. D. paskirtų bausmių 43. Kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, BPK 328... 44. Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio... 45. I. S. pripažinti kalta pagal BK 189 straipsnio 1 dalį ir paskirti jai bausmę... 46. M. M., pripažintam kaltu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30... 47. M. M., pripažintam kaltu pagal BK 157 straipsnio 2 dalį (2012 m. birželio 30... 48. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies ir 5 dalies 1 punktu,... 49. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo jos vykdymo pradžios. Į bausmės laiką... 50. M. M. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą... 51. Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio... 52. G. G., pripažintam kaltu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30... 53. G. G., pripažintam kaltu pagal BK 157 straipsnio 2 dalį (2012 m. birželio 30... 54. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies ir 5 dalies 1 punktu,... 55. Į bausmės laiką įskaityti sulaikyme išbūtą laiką nuo 2015 m. spalio 6... 56. G. G. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą... 57. E. Ž., pripažintam kaltu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio... 58. E. Ž., pripažintam kaltu pagal BK 157 straipsnio 2 dalį (2012 m. birželio... 59. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies ir 5 dalies 1 punktu,... 60. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo jos vykdymo pradžios, į bausmės laiką... 61. E. Ž. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą... 62. Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio... 63. A. D. pripažintam kaltu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30... 64. A. D. pripažintam kaltu pagal BK 157 straipsnio 2 dalį (2012 m. birželio 30... 65. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies ir 5 dalies 1 punktu,... 66. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 3 ir 5 punktu A. D. nustatyti šiuos... 67. – laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu arba registruotis darbo... 68. – laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu neatlygintinai išdirbti 100... 69. Laisvės apribojimo bausmės atlikimo pradžią pradėti skaičiuoti nuo šio... 70. Išaiškinti A. D., kad asmeniui vengiant atlikti laisvės apribojimo bausmę,... 71. A. D. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą... 72. Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio dalį...