Byla 2K-319/2013

Dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu dešimčiai mėnesių

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Armano Abramavičiaus, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. I. ir jo gynėjo advokato Edmundo Kisieliaus kasacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu dešimčiai mėnesių.

2Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis bei 5 dalies 1 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta galutinė bausmė laisvės apribojimas vieneriems metams. R. I. įpareigotas per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos visiškai atlyginti nukentėjusiajam A. D. padarytą turtinę žalą.

3Taip pat skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 7 d. nutartis, kuria nuteistojo R. I. apeliacinis skundas atmestas.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5R. I. nuteistas už tai, kad 2011 m. rugpjūčio 14 d., apie 14 val., viešojoje vietoje – Pasvalio r., Pumpėnų mstl., Ąžuolyno aikštėje prie pastato Nr. 9 – tyčia ranka sugriebė nukentėjusiajam A. D. už sprando ir tampė jį bei vadino necenzūriniais žodžiais, A. D. stovint prie parduotuvės durų ir gatvėje stovinčio jam priklausančio automobilio, tyčia rankomis ir kojomis sudavė jam smūgius į galvą ir kitas kūno vietas, įstūmė A. D. į jam priklausantį automobilį „Opel Vectra“ (valst. Nr. ( - )) ir, jam sėdint už vairo, sudavė smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą; taip savo veiksmais viešojoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

6Nuteistasis R. I. ir jo gynėjas E. Kisielius prašo panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 7 d. nutartį ir bylą nutraukti.

7Kasatoriai nurodo, kad bylą nagrinėję teismai byloje surinktus įrodymus įvertino iš esmės pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Priimdami sprendimą dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, teismai išvadą, kad jis sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, motyvavo tuo, jog įvykį matė ir stebėjo daug žmonių, dėl jo veikos buvo sutrikdyta ir apie valandą laiko nedirbo parduotuvė, tačiau šių išvadų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Iš liudytojų parodymų turinio matyti, kad nors liudytojai ir patvirtino faktą, jog įvykį matė ir stebėjo daug žmonių, tačiau jie negalėjo šių žmonių konkrečiai nurodyti. Iš liudytojų E. K., V. K., A. G. parodymų išplaukia, kad parduotuvės darbas dėl jo veikos nenutrūko, parduotuvė dirbo kaip įprasta. Išvadą, kad R. I. prie parduotuvės be priežasties ėmė mušti A. D., teismai pagrindė E. K. ir kitų liudytojų parodymais, tačiau, darydami šią išvadą, teismai neatsižvelgė į tai, kad nė vienas iš apklaustų liudytojų nematė, kur prasidėjo konfliktas, o apie tai sužinojo vėliau iš kitų asmenų pasakojimų. Pažymėtina, kad R. I. nuosekliai aiškino, jog pamatė A. D. ne lauke, o sėdintį automobilyje prie vairo, anksčiau jo nepažinojo, todėl logiška, kad ėmė konfliktuoti su A. D. būtent dėl to, jog šis neblaivus vairavo automobilį. Be to, teismai jokiais įrodymais nepagrindė savo išvados, kad R. I., atlikdamas kaltinime nurodytus veiksmus, juos suvokė, suprato, kad galbūt veikia neteisėtai. Bylą nagrinėję teismai visai nevertino veikos padarymo motyvo, nors ši aplinkybė yra svarbi bylai išspręsti teisingai. Kasatoriai aiškina, kad R. I. šeimoje netoleruojamas alkoholio vartojimas, ypač, kai apsvaigus nuo alkoholio vairuojama transporto priemonė. Dėl to, matydamas, kad A. D., prieš tai sukėlęs avarinę situaciją, būdamas neblaivus (sunkus girtumo laipsnis) ketino toliau vairuoti transporto priemonę, R. I. patyrė emocinį stresą, begalinį pasipiktinimą, pasiryžo kviesti policiją ir jokiu būdu neleisti apsvaigusiam nuo alkoholio A. D. toliau vairuoti transporto priemonės. Priimdami sprendimą dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, teismai nenustatė nukentėjusiojo A. D. kūno sužalojimo padarymo mechanizmo (buvo sužalotas prieš įvykį, įvykio metu ar po jo), R. I. kaltės ir jos rūšies. Be to, vertindami byloje surinktus įrodymus teismai tik fragmentiškai tyrė ir vertino bylos aplinkybes, neanalizavo bylos duomenų jų patikimumo aspektu. Antai teismai visai nevertino situacijos, susiklosčiusios tarp R. I. ir A. D. prieš jų konfliktą. Byloje patikimai nustatyta, kad A. D., būdamas neblaivus (sunkus girtumo laipsnis), sukėlė avarinę situaciją ir pabėgo iš įvykio vietos. Dėl to R. I. iškvietė policiją ir ėmėsi veiksmų, kuriais būtų užkirstas kelias A. D. vairuoti automobilį. Minėta aplinkybė yra svarbi modeliuojant situaciją, prognozuojant tolesnį asmenų elgesį, vertinant A. D. ir kartu su juo važiavusio liudytojo M. K. parodymų patikimumą ir atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas į ją neatsižvelgė. Vertinant įrodymus svarbu ir tai, kad į policiją kreipėsi būtent R. I., tuo tarpu liudytojai, nematę konflikto pradžios, pažįstantys A. D., artimai su juo bendraujantys, davė A. D. palankius parodymus, policijos į konflikto vietą nekvietė. Iš byloje surinktų liudytojų parodymų matyti, kad jis tariamai A. D. mušė beveik pusvalandį, tačiau policijos pareigūnai greitosios pagalbos A. D. nekvietė, o tai kelia abejonių liudytojų parodymų teisingumu, kurį galima būtų pašalinti tik apklausus A. D. sulaikiusius policijos pareigūnus, tačiau teismai to nepadarė. Vertinant liudytojų parodymus reikšminga ir tai, kad liudytojams R. I. pasirodė neblaivus, tuo tarpu A. D., kuris, kaip nustatyta byloje, buvo neblaivus (sunkus girtumo laipsnis), jiems atrodė visiškai blaivas. Vertindami R. I. ir A. D. parodymus apie įvykį, teismai turėjo atsižvelgti į tai, kad nukentėjusysis jaučia pagiežą ir pyktį R. I., nes dėl šio veiksmų buvo nubaustas 5000 Lt bauda, tuo tarpu R. I. apkalbėti A. D. neturėjo pagrindo. Be to, bylą nagrinėję teismai neįvertino nukentėjusiojo patirtų traumų realumo, jų padarymo laiko ir mechanizmo. Antai nors A. D. nustatyti odos nubrozdinimai, pakaušio minkštųjų audinių sumušimas, tačiau tai padaryta tik pagal įrašus kaimo ambulatorijos dokumentuose, tuo tarpu jie nebuvo nustatyti Panevėžio ligoninėje, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto atliekamos apžiūros metu. Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 8555/11 (05) išplaukia, kad minėti odos nubrozdinimai ir pakaušio minkštųjų audinių sumušimas galėjo atsirasti ne tik mušant nukentėjusįjį, bet ir šiam gulint prispaustam ant asfaltuotos gatvės, vartantis, bandant ištrūkti iš jį laikančio asmens, t. y. A. D. galėjo susižeisti ir pats. Bylą nagrinėję teismai nesiaiškino, ar nustatytų kūno sužalojimų A. D. nepatyrė pats, būdamas girtas griuvinėdamas iki ar po įvykio. Dėl šių įrodymų vertinimo klaidų buvo priimtas neteisingas, neobjektyvus nuosprendis, o apeliacinės instancijos teismas šių esminių teisės taikymo klaidų neištaisė.

8Kasatoriai nurodo, kad tuo atveju, jei teismas įžvelgtų R. I. veiksmuose nusikaltimo požymių, yra pagrindas manyti, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio asmenį yra tikslinga traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti sankcijoje numatyta bausme. Pagal teismų praktiką, priimant sprendimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, turi būti atsižvelgiama tiek į objektyviuosius veikos požymius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės buvo pažeistos, jų pažeidimo laipsnis, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, veikos ypatumai, kilę padariniai), tiek į subjektyviuosius požymius (tyčios kryptingumą, veikos tikslus ir motyvus), tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, todėl netinkamai taikė materialinės teisės normas.

9Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, todėl jie kartojami šiame kasaciniame skunde. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai dėl veikos vertinimo nemažai visuomenės daliai yra nesuprantami, todėl teismai, spręsdami bylą, turėjo į tai atsižvelgti, tačiau to nepadarė.

10Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo R. I. ir jo gynėjo advokato E. Kisieliaus kasacinį skundą atmesti.

11Prokuroras nurodo, kad nors kasatoriai tvirtina, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, iš esmės paduotame skunde ginčija byloje surinktų įrodymų vertinimą. Atsižvelgiant į kasacinio nagrinėjimo ribas, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka teismas naujų įrodymų nerenka ir vadovaujasi pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Nesutikdami su pirmiau bylą nagrinėjusių teismų sprendimais, kasatoriai nenurodo, kokie konkretūs įrodymai buvo gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso normas ir kokius papildomus įrodymus reikia surinkti, taip pat prašo nutraukti bylą, o ne grąžinti žemesnės instancijos teismui papildomoms aplinkybėms nagrinėti, todėl skundą padavusių asmenų pozicija vertintina kaip gynybinė, kurią paneigia byloje surinkti įrodymai. Dėl to konkrečių įrodymų kritika atsiliepime nebus analizuojama.

12Prokuroro nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino R. I. kaltu pagal jam pareikštą kaltinimą. Byloje nustatyta, kad konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo dėl nukentėjusiojo anksčiau sukeltos avarinės situacijos ir vairavimo esant neblaiviam. Taip pat nustatyta, kad R. I. atvyko į būsimo konflikto vietą ieškodamas asmens, sukėlusio avarinę situaciją, ir siekdamas jį sulaikyti. Nors tokia veika neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, tačiau vėlesni jo veiksmai prieš nukentėjusįjį A. D. – tampymas už pakarpos, koliojimas, mušimas matant pašaliniams asmenims ir to darymas viešoje vietoje prie kaimo parduotuvės – nėra ir negali būti vertinami kaip veiksmai, reikalingi neblaivaus nukentėjusiojo sulaikymui nuo automobilio vairavimo iki tol, kol atvyks policijos pareigūnai. Nors kasatoriai ir bando pateisinti nuteistojo veiksmus būtinuoju reikalingumu, tačiau nepateikia jokių motyvų ar duomenų, kad nukentėjusysis būtų priešinęsis R. I. veiksmams ar būtų mėginęs pasprukti. Maža to, įvykio liudytojai patvirtino, kad bandė nuteistąjį raminti, siūlydami jam liautis ir nebemušti nukentėjusiojo, tačiau jų nebuvo paklausyta. Teismai pagrįstai nuteistojo veiksmus kvalifikavo kaip sutrikdžiusius viešąją tvarką, nes konflikto dalyviai iki tol pažįstami nebuvo, prieš nukentėjusįjį buvo smurtaujama dienos metu prie kaimo parduotuvės, matant tiek įvykio liudytojais apklaustiems asmenims, tiek, tikėtina, ir pašaliniams asmenims. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką smurtiniai veiksmai viešoje vietoje, nors ir kilę dėl asmeninių paskatų, kvalifikuojami kaip viešosios tvarkos sutrikdymas. Aplinkybė, kad dėl nuteistojo veiksmų galbūt nebuvo sutrikdytas pačios parduotuvės darbas, reikšmės veikos kvalifikavimui neturi.

13Nukentėjusysis A. D. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti nuteistojo R. I. ir jo gynėjo advokato E. Kisieliaus kasacinį skundą bei palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus nepakeistus, be to, iš nuteistojo R. I. priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą.

14Nukentėjusysis nurodo, kad kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog kasatorius R. I. jį užpuolė sėdintį prie automobilio vairo, nes jis (A. D.) buvo užpultas gerokai anksčiau, kai tik išėjo iš parduotuvės. Prie automobilio jis net nebuvo priėjęs, todėl emocinio streso ir begalinio pasipiktinimo R. I. negalėjo sukelti. Nukentėjusysis pažymi, kad išvažiuoti iš aikštelės, kur buvo sustojęs, jis negalėjo, nes kelią jam užtvėrė nuteistojo ir kitų asmenų automobiliai, o jo automobilį galėjo vairuoti blaivus ir teisę vairuoti transporto priemonę turintis liudytojas M. K. Nukentėjusysis teigia, kad niekur nesislėpė ir nebėgo, o, nuteistajam iškvietus policiją, ketino jos laukti. Pažymėtina tai, kad, atvykęs prie parduotuvės, R. I. jokių nurodymų jam nedavė, nieko nesiaiškino, o tiesiog ėmė jį (A. D.) mušti, smūgiuodamas rankomis ir kojomis į galvą ir kitas kūno vietas, parbloškė ant žemės, įgrūdo į automobilį, plūdo jį necenzūriniais žodžiais. R. I. yra akivaizdžiai už jį stambesnis, aukštesnis ir stipresnis, todėl nepaklusti šio reikalavimams jis neturėjo jokios galimybės. Konflikto metu jis jokių veiksmų prieš R. I. neatliko, marškinėlių šiam nesuplėšė, o tik pagal galimybes gynėsi. Nukentėjusysis mano, kad R. I. keršijo jam už tariamai vagiamą kurą, sudarytą avarinę situaciją, o apsvaigimas nuo alkoholio buvo tiesiog pretekstas prieš jį panaudoti smurtą.

15Nukentėjusiojo nuomone, kasaciniame skunde keliamos nepagrįstos abejonės dėl asmenų parodymų patikimumo, nes skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje teisingai nurodyta, kad jo, liudytojų M. K., V. K., R. G., E. K., A. G. parodymai dėl esminių aplinkybių yra nuoseklūs ir konkretūs, sutampa tarpusavyje, neprieštarauja teismo medicinos specialisto išvadai Nr. G 588/11 (05), todėl jais netikėti nėra pagrindo. Nuosprendžio ir nutarties išvados dėl R. I. veikos kvalifikavimo nekelia abejonių, todėl nepagrįstas kasacinio skundo motyvas, kad buvo būtina kviesti papildomus liudytojus, nustatinėti ir apklausti išgąsdintus vaikus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė pagrįstas išvadas apie bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės bei proceso teisės normas, todėl pagrįstai tenkino jo civilinį ieškinį. Kasacinio skundo argumentai dėl nuosprendžio ir nutarties suprantamumo vertintini tik kaip siekimas pridengti R. I. nusikalstamus veiksmus manipuliuojant visuomenės sąmone.

16Nuteistojo R. I. ir jo gynėjo advokato E. Kisieliaus kasacinis skundas atmestinas.

17Dėl BPK 376 straipsnio 1 dalies taikymo

18Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatyti įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes, nes šis teismas tikrina skundžiamus teismų sprendimus tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad teismas tikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą remdamasis šiuose sprendimuose nustatytomis veikos aplinkybėmis, o pats iš naujo įrodymų nevertina ir bylos aplinkybių nenustato (plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje, bylos duomenų įrodomojo turinio pakankamumo klausimas pripažįstant veiką įrodyta taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos sritis. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84/2013). Taigi, kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktus įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir tuo pagrindu nustatyti naujas faktines bylos aplinkybes, todėl kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas nukentėjusiojo A. D., liudytojo E. K. ir kitų liudytojų parodymų, teismo medicinos specialisto išvados patikimumas, t. y. ginčijamas nuosprendžio ir nutarties pagrįstumas, paliekami nenagrinėti.

19Dėl kasatorių argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

20Kasatoriai nepagrįstai nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo išvadų apie sutrikdytą visuomenės rimtį ir tvarką, nuteistojo suvokimą, kad veikia galbūt neteisėtai, nepagrindė jokiais byloje surinktais įrodymais. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išvadą dėl visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo pagrindė aplinkybėmis, jog nuteistasis viešoje vietoje sugriebė nukentėjusįjį A. D. už sprando, tampė jį, vadino necenzūriniais žodžiais, o vėliau sudavė jam smūgius rankomis ir kojomis į galvą ir kitas kūno vietas, įstūmė į automobilį ir vėl sudavė smūgius kojomis ir rankomis į įvairias kūno vietas. Minėtos aplinkybės nustatytos nukentėjusiojo A. D., liudytojų M. K., R. G., A. G., V. K. parodymais, iš dalies paties nuteistojo parodymais, taip pat teismo medicinos specialisto išvadomis, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis ir kitais byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo apeliacinį skundą, teismas dar kartą patikrino byloje pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą, su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutiko, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl šios aplinkybės nėra pagrįstos jokiais įrodymais. Kolegija pažymi, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas savo išvadų dėl baudžiamojo įstatymo taikymo negrindė aplinkybe, kad R. I. suvokė savo veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, neteisėtumą, todėl kasatorių argumentas, kad tokia teismų išvada padaryta nenurodant jokių tai patvirtinančių įrodymų, yra deklaratyvus ir dėl to atmestinas.

21Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad teismai neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nes neanalizavo svarbios bylai teisingai išspręsti aplinkybės – nusikalstamos veikos padarymo motyvo. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nenumatyti nusikalstamos veikos padarymo motyvai, todėl baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla nepriklausomai nuo veikos padarymo motyvų, jie yra reikšmingi tik individualizuojant kaltininkui bausmę. Be to, tai, kad R. I. veikos padarymo motyvai buvo vertinami, rodo ir bylos nagrinėjimo medžiaga. Antai, nagrinėjant bylą teisme, nebuvo keliamas klausimas dėl galimo kaltinimo pakeitimo į sunkesnį, pavyzdžiui, R. I. veiką kvalifikuojant iš sutapties pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

22Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad teismai neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nes nenustatė A. D. kūno sužalojimo padarymo mechanizmo (buvo sužalotas prieš įvykį, įvykio metu ar po įvykio, sumuštas R. I. ar susižalojo pats bandydamas ištrūkti), nenustatė R. I. kaltės ir jos rūšies darant šią veiką. Jau minėta, kad teismai išvadas apie bylos aplinkybes pagrindė nukentėjusiojo A. D., liudytojų M. K., R. G., A. G., V. K. ir iš dalies paties nuteistojo parodymais, taip pat teismo medicinos specialisto išvadomis, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis ir kitais byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Šiais įrodymais nustatytas A. D. kūno sužalojimo padarymo laikas ir mechanizmas. Išvada dėl asmens kaltės padarius nusikalstamą veiką grindžiama ne tik pagal subjektyvius kaltininko paaiškinimus, bet ir pagal objektyvius bylos duomenis, atskleidžiančius kaltininko elgesį įvykio metu ir leidžiančius spręsti apie jo veikos aplinkybių suvokimą, valios pastangas vienaip ar kitaip veikti. Iš skundžiamų nuosprendžio ir nutarties matyti, kad teismai šias aplinkybes nustatė. Vien tai, kad kasatoriai nesutinka su teismų išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių, nesuteikia pagrindo teigti, jog baudžiamosios bylos aplinkybės ištirtos neišsamiai.

23Dėl kasatorių argumentų dėl BK 37 straipsnio taikymo

24BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Veikos mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau teismų praktikoje laikomasi požiūrio, kad neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 29 „Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis“ 15 punktas). Kasatorius R. I. smurtinius veiksmus, trukusius apie 15-20 min., sukėlusius nukentėjusiajam A. D. nesunkų sveikatos sutrikdymą, atliko viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, nepaisydamas kai kurių iš šių asmenų prašymų smurtinius veiksmus nutraukti, be to, smurtaudamas naudojo necenzūrinius žodžius, tokiais savo veiksmais parodydamas aiškią nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei realiai sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką. Aplinkybė, kad šiuos veiksmus R. I. atliko siekdamas užkirsti kelią A. D. vairuoti automobilį apsvaigus nuo alkoholio, nors ir yra reikšminga, tačiau įvertinus teisinę situaciją apibūdinančius duomenis, ypač duomenis apie vartotą smurtą ir jo trukmę, nesuteikia pakankamo pagrindo išvadai, kad R. I. veika galėtų būti vertinama kaip mažareikšmė.

25Dėl kasatorių argumentų dėl BPK 320 straipsnio taikymo

26Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl esminių R. I. apeliacinio skundo argumentų, kurie pakartoti kasaciniame skunde. Iš nuteistojo R. I. apeliacinio skundo turinio matyti, kad paduotame skunde jis kėlė argumentus, kuriais ginčijo byloje surinktų įrodymų vertinimą, teigė, kad ne visos svarbios bylai teisingai išspręsti aplinkybės yra ištirtos, tvirtino, kad byloje yra pagrindas taikyti BK 31 ar 37 straipsnio nuostatas. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas dėl visų šių argumentų pasisakė, pateikė dėl jų motyvuotas išvadas, todėl nėra pagrindo teigti, kad byloje buvo pažeisti BPK 320 straipsnio reikalavimai.

27Dėl proceso išlaidų atlyginimo

28Nukentėjusysis A. D. yra pateikęs kasacinės instancijos teismui atsiliepimą, prašymą priteisti išlaidas už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, taip pat pinigų priėmimo kvitą Nr. 699580, patvirtinantį jo patirtas 605 Lt išlaidas už advokato A. Biguzo pagalbą surašant atsiliepimą. Prašoma suma nėra aiškiai per didelė, byloje nėra aplinkybių, dėl kurių priteistina suma turėtų būti mažinama, o pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę tokias nukentėjusiojo patirtas išlaidas priteisti iš kaltinamojo (nuteistojo), todėl iš R. I. priteistina nukentėjusiojo už advokato pagalbą patirtų išlaidų suma.

29Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

30Atmesti nuteistojo R. I. ir jo gynėjo advokato Edmuno Kisieliaus kasacinį skundą.

31Priteisti iš nuteistojo R. I. 605 Lt nukentėjusiajam A. D. už patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.