Byla 1A-315-574/2019

1Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nidos Vigelienės, sekretoriaujant Agnei Strunkytei, dalyvaujant prokurorui Linui Silevičiui, nukentėjusiajai L. V., jos atstovei advokatei Renatai Narbutienei, nuteistajam M. B., jo gynėjui advokatui Liutaurui Lukošiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punktu, 7 dalimi M. B. paskirti įpareigojimai - visą bausmės atlikimo laiką tęsti darbą, o, jo netekus, nedelsiant registruotis Užimtumo tarnyboje bei per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajai L. V. padarytą neturtinę žalą.

2Nukentėjusiosios L. V. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš M. B. nukentėjusiosios L. V. naudai priteista 1500 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Iš M. B. nukentėjusiosios L. V. naudai priteista 300 Eur suma atstovavimo išlaidoms apmokėti.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

51.

6M. B. nuteistas už tai, kad sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą kitam asmeniui, t.y. 2018 m. birželio 19 d., apie 20.00 val., Vilniuje, ( - ), buvusiai sugyventinei L. V. bandant patekti į namus, jos neįleido ir apie dešimt kartų pastūmė L. V., abiem rankomis sugriebė L. V. už liemens ir stūmė link išėjimo, įdrėskė savo rankų nagais jai dešinę koją, prispaudė prie sienos, sugyventinei L. V. įsikibus į stalčiaus rankenėlę, ją tempė ir tuo sukėlė fizinį skausmą, tada, tęsdamas savo veiksmus, sugriebė vieną kartą už L. V. abiejų rankų ties alkūnėmis ir jas suspaudė, šiais veiksmais sugyventinei L. V. padarė abiejų žastų, kairio dilbio, dešinės plaštakos, abiejų blauzdų poodines kraujosruvas, krūtinės ląstos dešinės pusės odos nubrozdinimus su kraujosruvomis odoje dešinės plaštakos II-III-IV-V-o pirštų odos nubrozdinimus, dešinės šlaunies odos nubrozdinimą, dešinės rankos žasto – alkūnės srities odos nubrozdinimus su poodine kraujosruva, tokiu būdu sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą L. V..

7II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

82.

9Apeliaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo panaikinti 2018 m. vasario 25 d. Vilniaus miesto aplinkės teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Tuo atveju, jeigu teismas nepriimtų išteisinamojo nuosprendžio, prašo taikyti BK 37 straipsnį ir atleisti M. B. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

103.

11Nurodo, kad nuosprendis yra priimtas pažeidžiant įrodymų vertimo taisykles, taip pat netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant apelianto veiką. M. B. ir L. V. buvo sugyventiniai, turi du bendrus nepilnamečius vaikus. Tarp buvusių sugyventinių susiklostė itin konfliktiniai santykiai, dėl ko iki šiol vyksta teisminiai procesai susiję su vaikų globa ir gyvenamosios vietos nustatymu. Esminis konfliktas tarp buvusių sugyventinių - nesutarimas dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos. Konfliktas buvo toks sudėtingas, jog L. V., nežinant M. B., nepilnamečius vaikus buvo išsivežusi į Jungtinę Karalystę. Tėvas, siekdamas surasti savo vaikus, buvo informavęs apie tai Vaikų teisių tarnybą ir buvo priverstas kreiptis į Jungtinės Karalystės teismą. Jungtinės Karalystės aukštesnysis teismas L. V. atveju taikė 1980 metų Hagos konvencijos dėl Vaikų pagrobimo tarptautiniu mastu civilinių aspektų 12 straipsnį, numatantį jog neteisėtai išvežtas arba laikomas vaikas turi būti tuo pat grąžintas tėvui. 2018 m. gegužės 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-15952-391/2018 buvo pakeista ir nustatyta nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta su tėvu M. B., nes motina L. V. palikusi vaikus ne tėvui, o savo pusseserei išvyko į Hong Kongą (Kinijos Liaudies Respubliką) darbo komandiruotei kelioms savaitėms. Vėliau buvo pakeista nutartis, ir vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina L. V.. Šiuo metu toliau vyksta civilinis procesas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, nes L. V. nori ir siekia juos išsivežti gyventi į užsienį, nes turi kitą gyvenimo draugą ir laukiasi kūdikio. Teisiniai procesai tęsiasi.

124.

13Įvykio metu, nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su M. B., laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. liepos 12 d. Tuo metu L. V. gyveno kitur, ir pagal teismo sprendimą turėjo pristatyti tos dienos vakare namo vaikus, tačiau nukentėjusioji nusprendė į situaciją kitaip pažvelgti ir akivaizdu, tai nebuvo spontaniška. Teismo posėdžio metu L. V. išdėstė savo motyvus, kodėl ji, atvežusi vaikus savo buvusiam sugyventiniui, ėmė ir nusprendė staiga likti kartu: „Įvykio metu vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu. Įvykio dieną buvo jos ir vaikų bendravimo diena, ji leido laiką su pastaraisiais, vaikus turėjo parvežti iki 20 val. Iki nustatytos valandos ji kaip tik su vaikais ir parvažiavo į namus, t. y. tiek dėl to, kad grąžinti vaikus tėvui, tiek ir pati parvyko į savo namus, priklausiusius ne tik kaltinamajam, bet ir jai. Nors iki tol M. B. jos ir neįsileido, visgi galvojo, kad tą vakarą jis pagaliau leis jai sugrįžti“, „Įvykio metu turėjo kitą gyvenimo draugą, kas kaltinamajam buvo žinoma. Buvęs sugyventinis nežinojo tik to, kad ji tuo metu laukėsi. Nepaisant šių aplinkybių, ji galvojo, kad kaltinamasis jai leis įeiti į namus, kadangi tai buvo ir jos namai, juo labiau, kad apie tai ne kartą buvo kalbėta ir M. B. buvo pažadėjęs ją įsileisti“, „Įrašus darė ištisai, neatsimena, kad būtų juos stabdžiusi. Laikant rankose telefoną, galimai galėjo nusispausti kažkoks mygtukas arba įrašas nutrūkti pasiekus maksimalią įrašymo trukmę“. 2018 m. birželio 21 d. liudytojo apklausos metu nukentėjusioji nurodė „Taip pat šiuo metu pateikiu žodžiu prašymą, kad būtu panaikintas draudimas M. B. su manimi bendrauti, nes aš nuo šiandien gyvensiu ( - ), Vilnius“. Nukentėjusiosios L. V. motyvai, kodėl ji jėga siekė patekti į namus yra keisti ir nesuprantami. Nukentėjusioji, suprasdama jog teismo sprendimu nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta yra su tėvu, būdama realiai pažeidžiama (nėščia), pasiėmusi tris telefonus su įjungta įrašymo programa, atvykdama kartu su advokate, ima ir nusprendžia, kad gyvens visi kartu. Šie veiksmai rodo ne natūralų ir iš esmės suprantamą motinos siekį būti kartu su vaikais, o akivaizdžiai suplanuotus veiksmus, kurių tikslas procese pasiekti sau teigiamą rezultatą - išsivežti vaikus gyventi į užsienį. Vienintelis kelias tą padaryti, tėvą pripažinti galimai pavojingu asmeniu.

145.

15Skunde taip pat nurodoma, kad M. B. ikiteisminio tyrimo pradžioje, kai vyko pirminės tiek jo, tiek nukentėjusiosios apklausos, neturėjo gynėjo, nes nemanė, kad jam gali jo prireikti. M. B. parodymai proceso metu buvo nuoseklūs ir logiškai, skirtingai nei nukentėjusiosios. Tik trečioje apklausoje M. B. suprato kokioje padėtyje yra ir kad jam reikalingas gynėjas. Atvirkštinė situacija yra su nukentėjusiąja, kuri jau įvykio dieną atvyko su advokate į namus, galiojant teismo nutarčiai jai negyventi su vaikais, ir visose apklausose turėjo gynėją.

166.

17BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta veika padaroma tik esant kaltininko tyčiai. Nusikaltimas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Kaltės turinys atskleidžiamas pagrindžiant, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 321/2009, 2K-324/2013, 2K-151 -697/2016). Iš skundžiamo nuosprendžio susidaro įspūdis, kad M. B. pats pradėjo smurtauti prieš buvusią sugyventinę, t. y. be priežasties savo vaikų akivaizdoje pradėjo smurtauti prieš jų mamą. Tačiau bylos aplinkybės rodo ką kitą. Būtent nukentėjusioji nusprendė veržtis į namus, nors buvo įspėta to nedaryti. Tuo metu galiojęs teismo sprendimas nepilnamečiams vaikams gyventi su tėvu buvo priimtas dėl nukentėjusiosios elgesio, t. y. motinos valdžios piktnaudžiavimo paliekant vaikus ir pačiai išvykstant į užsienį. Akivaizdu, kad teismas, priimdamas sprendimą nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos klausimu, sprendžia kodėl jie negali gyventi su kitu (tėvu arba motina). Taip pat dar keisčiau atrodo nukentėjusiosios apklausos, kai beveik iš karto po įvykių ji teigia, jog ji vis dar jaučia fizinį skausmą, tačiau prašo tyrėjos (apklausos metu) panaikinti draudimą bendrauti su jos skriaudiku. Tai visiškai nelogiška ir keista. Būtent ši aplinkybė rodo nukentėjusiosios manipuliacijas savo parodymais ir elgesiu turint kitų, nei apklausose ir pareiškime išdėstytų motyvų.

187.

19M. B. veiksmuose nėra nustatytos tyčios atlikti veiksmus, užtraukiančius baudžiamąją atsakomybę. Fizinio smurto naudojimas siejamas su fiziniu kontaktu, t. y. kito žmogaus bet kokios formos lietimu prieš jo valią. Aktyvus fizinis kontaktas turi būti tikslingas. Kiekvienu atveju reikia įvertinti tokių fizinių kontaktų atsiradimo priežastis ir jų pobūdį, nes galimos ir tokios situacijos kai nors ir tyčinis žmonių grūsties atveju nepraleidimas pro duris, gali būti vertinamas kaip nusikalstama veika. Analizuojant nukentėjusiosios parodymus matyti, kad vėlesnėse apklausose galimo smurto požymiai platėja, ir įgauna naujų požymių. 2018 m. birželio 20 d. liudytojo apklausoje L. V. teigia, kad „Mane stūmė nuo durų, nors prašiau jo kad mane įleistų į namą. Jis nuo pirmo susitikimo įeinant į namus pradėjo mane stumdyti nepilnamečių vaikų akivaizdoje, užtvėrė praėjimą. Tarp mūsų kilo konfliktas. Aš prasibroviau pro jį virtuvę, kurioje pradėjome kalbėtis“, „Iš rankų išgriebė mano mobilaus ryšio telefoną ir išmetė į kiemą. Tada griebė mane ir pradėjo tempti iš namo, norėdamas mane išmesti. Grumtynių metu jis mane abiem rankom griebė man už rankų ir tempė iš namo į kiemą, jis man apdraskė dešiniąją ranką, rankos pirštus, taip pat apdraskyta kojos šlaunis, nulaužė nagą“. Kitose apklausose nukentėjusioji teikia ypač daug detalių, išreikštų skaičiais, kaip ji patyrė fizinį skausmą, tačiau jų mechanizmas kelia abejonių ir akivaizdžiai melagingas.

208.

21Pati nukentėjusioji neneigia fakto, kad ji pati aktyviais veiksmais siekė patekti į namą, ir įvyko grumtynės kurių metu M. B., neįleidžiant nukentėjusiosios į namus savo kūnu užtvėrus praėjimą, ji grumtynių metu pralindo pro jį. Tai negali būti vertintina kaip smurtas prieš kitą asmenį, nes akivaizdu, kad tokiu būdu nukentėjusiajai tyčia jėga bandant patekti į namus, lipant per kitą asmenį, ji pati galėjo susižaloti. Nukentėjusios siekis patekti į patalpą, ir nuteistojo siekis neįleisti, yra abipusis veiksmas. Pirmos instancijos teismas to visiškai nevertino. Juk valinis veikimas, siekiant patekti į patalpas, buvo nukentėjusiosios, o siekis bet kokiomis priemonėmis patekti tokiu būdu vertintinas tik kaip pačios veiksmų susižalojimo pagrindas.

229.

23Nukentėjusioji, apklausta 2018 m. birželio 21 d. teigė „Ir tada aš išvažiavau 2017 m. gruodžio 1 d. išvykau į Angliją su abiem mūsų sūnumis, tuo tarpu M. B. liko Lietuvoje. Tuomet aš su dviem vaikais apsigyvenau su draugu kurį pažįstu senai ir tada aš gyvenau pas draugą Anglijoje St Albans mieste nuomojame name pagal ilgalaikės nuomos sutartį. Ten nuvykus aš iš karto M. telefonu pranešiau kur gyvenu, dar jį kviečiausi taip pat atvykti pas mus“. Nukentėjusioji, tėvui nežinant, pagrobtus vaikus išsiveža į kitą valstybę, gyvena pas nepažįstamą žmogų ir neva tai prašo atvykti vaikų tėvą gyventi kartu. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas vaiko pagrobimo atvejis, o ne išvyka, o apie vaikų išsivežimą M. B. nežino. Tai rodo nukentėjusiosios melą tyrėjai ir jos žodžiais tikėti negalima. Taip pat nukentėjusioji minėtoje apklausoje teigia „Aš M. buvau už nugaros ir jis mane stūmė savo rankomis ir nugara, taip visu savo kūnu eidamas atbulas. Jis mane stūmė visu kūnu ir į mano rankas. Nuo minėto stūmimo jutau skausmą rankose, nes aš laikiausi rankomis už sienos ir nuo to stūmimo man nulūžo dešinės rankos trečio piršto nagas, apdraskė dešinės pirštą, nes aš atsitrenkiau nuo pastūmimo į sieną kuri yra grublėta, taip pat nuo to stūmimo aš pajutau skausmą krūtinės srityje“. Šie parodymai yra visiškai nelogiški, nes nukentėjusioji iš esmės teigia, kad M. B. buvo jai priešais atsistojęs nugara ir ėjo atbulas. Būtent pati nukentėjusioji į jį buvo atsirėmusi rankomis ir įsikibusi nagais, ji to neslepia, ir visiškai nepaaiškinama kaip ji galėjo jausti skausmą krūtinėje ir rankose jeigu pati yra įsikibusi į M. B.. Kaip vienu metu galima stumti atbulomis nugara ir tuo pačiu rankomis. Juk M. B. savo kūnu užrėmus duris, prie jo nelendant, neįmanomas joks fizinis kontaktas, o šiuo atveju apeliantė teigia, kad ji buvo atsirėmusi pati savo rankomis į M. B.. Nukentėjusioji ypač akcentuoja aplinkybę „Aš prasmukau į vidų pro jo nugarą“. Sudėtinga įsivaizduoji, kaip M. B. stovint nugara į nukentėjusiąją, gali būti atliekami kokie nors smurtiniai veiksmai. Šiuo atveju būtina įvertinti - kas naudojo aktyvius fizinius veiksmus. Sekantys nukentėjusiosios parodymai yra melagingi visiškai, ypač toje dalyje kurioje ji teigia, kad M. B., stovint prieš ją, ji buvo už rankų sugriebta ir ištempta į lauką pro duris. Viskas buvo atvirkščiai, nukentėjusiajai išėjus pasiimti daiktų, M. B. jas tiesiog užrakino, kad jos nebeįsileistų. Pirmos instancijos teismo nuosprendžio motyvai yra paremti išimtinai pačios nukentėjusios parodymais. Smūgių skaičius ir pastūmimas yra išgalvotas, remiantis neaiškiais motyvais, ir nepateikiant pačios nukentėjusiosios naudotų aktyvių fizinių veiksmų vertimų.

2410.

25Vertinant garso įrašą, ypač tą dalį, kuri aprašyta skundžiamo nuosprendžio 11 puslapyje, ir išklausius dar kartą pastarąjį įrašą, jokių vienareikšmių išvadų negalima daryti dėl to, kad garso įrašo kokybė gera, kas leidžia teigti, jog mikrofonas, esantis telefone buvo arti nukentėjusiosios kūno, jokių smūgių sudavimo garsų visiškai nėra girdėti (neabejotina būtų fiksuota), tačiau iš tiesų girdimas aiškus moters klyksmas ir uždaromų durų garsas. M. B. neigia, kad tuo metu (įrašo metu failo pavadinimas New Record 21 nuo 6.10 min.) jis naudojo kokį nors smurtą. Tai, kad nukentėjusioji išėjo iš patalpos, o tuo pasinaudojant buvo uždarytos durys, ir jai pradėjus klykti, yra tos situacijos drama. Pirmos instancijos teismas, neva sugretindamas garso įrašą ir M. B. parodymus, pateikė išvadą - tai tėra M. B. gynybinė versija, taip teismas padarė klaidą dėl įrodymų vertinimo. Jeigu M. B. būtų žalojęs ir smurtavęs prieš kitą asmenį, garso įraše būtų kitokie garsai. Apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad pirmos instancijos teismas nesugretino įrašo su nukentėjusiosios parodymais, kad ji kaip tik to įrašo metu „nuslydau savo užpakaliu nuo laiptų“, o prieš tai buvo kiti neva aktyvūs M. B. veiksmai - įsikibimas į stalčių siekiant neišeiti iš namo, stūmimas rankomis už liemens ir pan. Tačiau nėra aišku, kodėl to nesigirti įrašuose ir ko siekė nukentėjusioji, pati nepasišalinusi iš namo, kai taip jautriai reaguoja vaikai.

2611.

27Pagal teismų praktiką, esminiu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1 - 4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1 - 4 dalių reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017). Šiuo atveju, teismo metu nebuvo vertinama, ar visas pateiktas garso įrašas yra vientisas, o jeigu ne, kurių dalių trūksta, nes M. B. nuomone, garso įrašuose yra vietų, kuriose akivaizdžiai trūksta asmenų bendravimo egzistavimo. Tokie neteisėtai padaryti įrašai neabejotinai rodo kitus tikslus, kurių siekė nukentėjusioji. Pati nukentėjusioji taip ir nepaaiškino ar įrašai yra vientisi. Taip pat nesuprantama ir byloje esanti specialisto išvada G 2082/2018 (01) dėl net 18 trauminių poveikių. Pažymėtina, kad specialistas nustatinėja ką mato, o ne kaip buvo. Specialistui nebuvo pateikta jokia tų įvykių versija ir paaiškinimai, todėl jis rėmėsi iš esmės tik nukentėjusiosios parodymais. Visiškai kitaip būtų vertintina aplinkybė, kai specialistas žinotų kaip nukentėjusioji siekė patekti į patalpas ir ar tai turi, ir kokia apimtimi, įtakos jos pačios susižalojimui.

2812.

29Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad pirmos instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, jog ir M. B. pats buvo pateikęs prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nukentėjusios smurto prieš jį. Akivaizdu, kad konflikte abu asmenys buvo aktyvūs. Prašymas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pareiškėjo buvo pateiktas dar 2018 m. birželio 21 d., tik 2018 m. birželio 24 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus vyresnioji tyrėja priėmė nutarimą, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nežymaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo. Apskundus nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, tik 2018 m. gruodžio 28 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokuroras Linas Silevičius priėmė nutarimą atmesti skundą. Šis prokuroras palaikė kaltinimą ir pirmos instancijos teisme. Apskundus šį nutarimą, tik 2019 m. vasario 14 d. buvo priimta ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartis atmesti skundą. Taigi baudžiamasis procesas M. B. atžvilgiu buvo neobjektyvus ir šališkas, nes prokuroras turėjo išankstinę nuomonę dėl jo procesinio statuso.

3013.

31BK 37 straipsnyje numatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K- 413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017).

3214.

33Baudžiamajame įstatyme nenurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacines instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, be kita ko, atsižvelgiama į nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299-648/2015). Smurto artimoje aplinkoje atveju nei sutuoktinių (sugyventinių) nesutarimai, nei jų elgesio specifika, nei santuokos nutraukimo proceso ypatumai, nei tėvų pasirinkimas savo vaikus auklėti fizinį skausmą sukeliančiais veiksmais, patys savaime nelemia padaryto nusikaltimo mažesnio pavojingumo ir neįpareigoja teismo konstatuoti padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-299-648/2015). Kita vertus, tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos vykstant konfliktiniam santuokos nutraukimo procesui, kuriame yra nesutariama dėl esminių klausimų, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus. Šios aplinkybės tampa svarbiomis teismui sprendžiant dėl nusikalstamos veikos pavojingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017, 2017-11-21 Vilniaus apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje 1A-530-209/2017).

3415.

35M. B. veiksmams didelę reikšmę turėjo tarp jo ir nukentėjusiosios įsivyravę ilgalaikiai konfliktiški santykiai, ir tai buvo eilinis konfliktas, peraugęs į visiškai neadekvatų abipusių santykių aiškinimąsi esant šalia judviejų vaikams. Įvertinus sužalojimų lokalizaciją ir pobūdį, nusikalstamos veikos padariniai nėra tokie dideli. Būtina atsižvelgti ir į tai, kaip pati nukentėjusioji vertino bendravimą su M. B. iškart po įvykio, prašydama tyrėjo panaikinti bendravimą su juo.

3616.

37Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusioji L. V. ir jos atstovė advokatė Renata Narbutienė prašo M. B. apeliacinio skundo netenkinti ir 2018 m. vasario 25 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą ir iš M. B. priteisti nukentėjusiajai L. V. jos patirtas bylinėjimosi. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas su M. B. nusikalstama veika prieš L. V. susijusias aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo nuteistojo veiksmus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir teisingas, todėl nėra pagrindo jį keisti. Apeliantai pateikia teismui buvusių sugyventinių tuometinę faktinę situaciją, nes, jų nuomone, be šitos situacijos nebus galima tinkamai įvertinti bylos dalyvių elgesio ir jo motyvų. Tačiau apeliacinio skundo 4 lape, pats sau prieštaraudamas, M. B. atkreipia dėmesį į 2018 m. birželio 21 d. apklausos detalumą, kurioje nukentėjusioji pagal M. B. ikiteisminio tyrimo tyrėjai teikia parodymus didžia dalimi ne apie įvykį, o apie praeities įvykius ir asmeniškumus, ir ypač dažnai meluojant. Kyla klausimas, kodėl teismas turėtų patikėti nuteistojo versija, apeliaciniame skunde itin detaliai išdėstant buvusių sugyventinių tuometinę faktinę situaciją, o nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, laikyti melu ir manipuliacijomis. Vertinant apelianto pateiktus faktus, susijusius su jų tarpusavio santykiais, M. B. apeliaciniame skunde pateikia subjektyvią savo santykių su buvusia sugyventine versiją nusikalstamos veikos padarymo momentui. Būtent nuteistasis M. B., dėstydamas apeliaciniame skunde savo santykių su L. V. aplinkybes, sudaro sąlygas geriau atskleisti jo elgesio motyvus ir tikslus nusikalstamos veikos padarymo metu. Nusikaltimo motyvas ir tikslas yra sunkiai įrodomi nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau M. B. apeliaciniame skunde aiškiai išdėstė savo smurtinio elgesio prieš L. V. motyvus, kurie akivaizdžiai susiejami su jo nepakantumu, pykčiu ir kerštu buvusiai sugyventinei dėl nesusiklosčiusių tarpusavio santykių. M. B. nusikalstamos veikos tikslai ir motyvai atskleidžiami ir pagrindžiami ne tik jo paties duotais parodymais, tačiau ir nukentėjusiosios L. V. parodymais bei kita bylos medžiaga (garso įrašais bei jų stenogramomis). M. B. nurodytos aplinkybės, susijusios su buvusių sugyventinių tarpusavio santykiais, atitinka realų nusikaltimo padarymo tikslą ir motyvą realizuoti savo neapykantą ir pyktį, atkeršyti buvusiai sugyventinei, fiziškai nubausti ją, panaudojant prieš ją fizinį smurtą. Nukentėjusiosios L. V. siekio sugrįžti į jai teisėtai priklausančią nuosavybę motyvai negali turėti jokios reikšmės, vertinant nuteistojo M. B. nusikalstamus veiksmus ir jų motyvus konkrečios nusikalstamos veikos aplinkybių kontekste.

3817.

39Nukentėjusioji nebuvo priėmusi sprendimo gyventi kartu su M. B., kaip pastarasis nurodo apeliaciniame skunde (nusprendė staiga likti kartu), o dėl susiklosčiusios situacijos, pirmosios instancijos teismui dėl nuteistojo panaudotos apgaulės pakeitus laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą (nuo 2018 m. gegužės 17 d.), siekė gyventi su savo mažamečiais vaikais, jai teisėtai priklausančioje nuosavybėje. Teismų praktikoje yra ne vienas atvejis, kada tėvams gyvenant viename ir tame pačiame gyvenamajame būste vaikų gyvenamoji vieta (arba laikina vaikų gyvenamoji vieta) yra nustatyta su vienu iš tėvų. Ieškovės teisę naudotis jai priklausančia nuosavybe įgyvendinti kurį laiką trukdė savavaldžiaujantis M. B.. Nukentėjusioji atsakingai pareiškia, kad niekada nepuoselėjo priešiškų jausmų M. B. atžvilgiu. Priešingai, iš itin neigiamai jos atžvilgiu nusiteikusio buvusio sugyventinio ji nuolat susilaukdavo kenkėjiško elgesio jos atžvilgiu, o nusikalstamos veikos padarymo dieną ji tikrai ne staiga, ne spontaniškai ir ne jėga, kaip apeliaciniame skunde nurodo M. B., nusprendė pasilikti su vaikais jai priklausančiame gyvenamajame name. Šias aplinkybes skundžiamame nuosprendyje teisingai išanalizavo ir pirmosios instancijos teismas. Dėl šios priežasties apelianto teiginiams, esą nukentėjusiosios L. V. motyvai, kodėl ji jėga siekė patekti į namus yra daugiau nei keisti ir nesuprantami, nėra jokio objektyvaus pagrindimo, todėl jie vertintini kaip nuteistojo gynybinė versija.

4018.

41Ginčydamas nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nuteistasis nurodo, jog iš apkaltinamojo nuosprendžio formuluočių galima susidaryti įspūdį, jog nuteistasis pats pradėjo smurtauti prieš buvusią sugyventinę. Pagrįsdamas savo tariamo nekaltumo versiją nuteistasis eilinį kartą meluoja, nurodydamas aplinkybes, susijusias su nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimu, nepagrįstai kaltindamas nukentėjusiąją piktnaudžiavimu motinos valdžia. Visos šios M. B. nurodomos aplinkybės jau yra išnagrinėtos civilinėje byloje aukštesnės instancijos teismo ir 2018 m. liepos 12 d. įsiteisėjusia apeliacinės instancijos teismo nutartimi pripažintos nepagrįstomis. Aplinkybių, susijusių su nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimu, vaikų pagrobimo ir išvežimo iš Lietuvos akcentavimas apeliaciniame skunde baudžiamojoje byloje reiškia ne ką kitą, o nuteistojo M. B. siekį bet kokia kaina išvengti atsakomybės už savo nusikalstamus veiksmus. Nukentėjusiosios prašymas, kad ikiteisminio tyrimo tyrėja panaikintų draudimą nukentėjusiajai bendrauti su nuteistuoju, nereiškia, kad M. B. nepadarė prieš L. V. jokių nusikalstamų veiksmų. Šis prašymas buvo užfiksuotas po to, kai nukentėjusiajai tyrėja paaiškino, kad, esant šiam draudimui, ji negalės gyventi name, kuris bendrosios nuosavybės teise priklauso ir M. B.. Siekdama gyventi su savo nepilnamečiais vaikais L. V. priėmė tokį sprendimą.

4219.

43Nukentėjusiosios parodymus, duotus dėl prieš ją pavartotų konkrečių smurtinių veiksmų, nuteistasis nepagrįstai laiko nenatūraliais, nelogiškais ir nenuoširdžiais, nurodydamas, kad L. V. parodymai, susiję su jo smurtinių veiksmų mechanizmu, kelia abejonių ir yra akivaizdžiai melagingi. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė priešingas išvadas, jog paties nuteistojo M. B. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nepatvirtinami kitais bylos įrodymais, todėl yra laikytini jo gynybine versija, o išsamūs ir nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai, duoti nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, teismui nekėlė jokių abejonių. Vertindamas 2018 m. birželio 21 d. nukentėjusiosios parodymus, susijusius su nuteistojo veiksmais, stumiant nukentėjusiąją į sieną, parodymus dėl nukentėjusiosios ištempimo ir galiausiai išmetimo iš namo, M. B. sau naudinga linkme iškraipo parodymų turinį, pateikdamas jam priimtiną jų vertinimą, kuris prieštarauja išsamiems ir nuosekliems nukentėjusiosios parodymams ir kitiems bylos duomenims. Bylos nagrinėjimo metu kaltinamasis nesugebėjo pateikti ir loginio paaiškinimo dėl garso įraše užfiksuotų atskirų faktinių duomenų, susijusių su paties apelianto ir mažamečio sūnaus M. B. pasakymais smurtinių veiksmų pavartojimo prieš nukentėjusiąją L. V. metu, ką išsamiai ir visapusiškai aptarė pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo nuosprendyje. Apeliaciniame skunde, pasisakydamas dėl garso įrašo, nuteistasis kelia naujas jo, kaip įrodymo, vertinimo versijas, tačiau jo prielaidos, esą iš garso įrašo negalima spręsti apie jo pavartotą fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu, nes neva nesigirdi jokie smūginiai sudavimo garsai, vėlgi nėra pagrįstos jokiais objektyviais duomenimis. Dėl M. B. pozicijos trijų telefonų turėjimo ir garso įrašų darymo pažymėtina, kad nukentėjusioji garso įrašus darė, siekdama užfiksuoti bendravimą su nuteistuoju ir turėti šio bendravimo įrodymus, kadangi pastarasis institucijoms ir teismui nuolat neigdavo savo netinkamo bendravimo su vaikais ir jų motina atvejus. Pastebėtina ir tai, kad pats nuteistasis bet kokį bendravimą su nukentėjusiąją fiksuoja darydamas įrašus. Tris telefonus nukentėjusioji visada turėjo ir jais naudojosi iki nusikalstamo įvykio, kadangi dirbant tarptautinėje kompanijoje yra reikalinga bendrauti su įvairiais užsienio partneriais, o asmeninis telefonas skirtas asmeniniams pokalbiams ir susirašinėjimams.

4420.

45Nesutiktina ir su tuo, kad M. B. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir logiški, skirtingai nei nukentėjusiosios. Jeigu analizuoti M. B. parodymus, palyginant juos su kitais byloje esančiais įrodymais, tai nuteistojo parodymai esminiai prasilenkia su elementaria logika, vertinant konkrečios situacijos, susijusios su smurtiniais M. B. veiksmais prieš L. V., įrodymų visumą. Pagal ydingą nuteistojo logiką susidaro įspūdis, kad neigiantis aktyvų ir tikslingą fizinį kontaktą prieš L. V. konflikto metu nukentėjęs yra M. B., o nukentėjusioji - agresyvi smurtautoja. Akivaizdu, kad M. B. siekia nukreipti apeliacinės instancijos teismo dėmesį nuo gausos (18 trauminių poveikių) smurtinių savo veiksmų prieš nukentėjusiąją, tačiau kalbėdamas apie grumtynes, jokių veiksmų nedetalizuoja, kadangi pats buvo jų iniciatoriumi ir tiesioginiu vykdytoju. Analizuojant smurtinius nuteistojo veiksmus dėl jam pareikšto kaltinimo, M. B. nurodomas subjektyvus vertinimas nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių, susijusių su jos ir nepilnamečių vaikų išvykimu iš Lietuvos 2017 metų pabaigoje į Jungtinę Karalystę, susietinas su jo padarytos nusikalstamos veikos motyvu - kerštu. L. V. niekada nekvietė M. B. kartu gyventi į Jungtinę Karalystę po to, kai į ją išvyko 2017 m. gruodžio mėn., todėl nukentėjusioji nemelavo ir net neturėjo tikslo meluoti tyrėjai, duodama parodymus 2018 m. birželio 21 d. apklausos metu.

4621.

47M. B. parodymai, teigiant, kad nukentėjusioji buvo atsirėmusi į jį rankomis ir įsikibusi nagais, yra eilinė jo gynybinė versija, siekiant sumenkinti savo smurtinių veiksmų pobūdį ir suklaidinti teismą, nepatvirtinta kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal bylos duomenis nukentėjusioji stūmimo metu rankomis buvo atsirėmusi į sieną, o ne į nuteistąjį. Pastebėtina ir tai, kad tėvo smurtinių protrūkių metu mažametis sūnus M. (sūnus A. tuo metu dar aiškiai nekalbėjo) prašė jo nemušti mamos, sakydamas „tu mušeisi, tu neįleidi manęs į mano namus“, „pasisaugoti nuo tėčio“, „mama, mama, pasisaugokis, gerai“, „mama nemušasi“, „mama bijo“, „tu viską darai blogai mums“, „tu viską blogai padalei“, „aš tavęs bijau“ ir t.t. Pats nuteistasis bylos nagrinėjimo metu nesugebėjo paaiškinti ir paneigti aukščiau nurodytų mažamečio vaiko ir jo išsakytų teiginių: „daiktai iškeliavo kažkur“, „dink iš čia“. Byloje nustatyta, kad M. B., išmetęs pro duris nukentėjusiąją, jos į patalpą nebeįsileido, o ne nukentėjusiajai išėjus pasiimti daiktų, jis tiesiog užrakino duris. Nors nuteistasis teigia, kad jo veiksmuose nėra tyčios atlikti veiksmus, užtraukiančius baudžiamąją atsakomybę, tačiau su tokia nuteistojo pozicija negalima sutikti. M. B. aktyviais tyčiniais smurtiniais savo veiksmais nenorėjo įleisti L. V. į teisėtai jai priklausančią nuosavybę, būti su savo mažamečiais vaikais, o pastarajai patekus į patalpą, nepaisydamas, kad visą situaciją nuo pat pradžių stebi du mažamečiai vaikai, mobilizavo visas jėgas, nuosekliai siekdamas nukentėjusiąją iš jų išmesti, panaudodamas jos atžvilgiu fizinį skausmą ir sužalojimus sukeliančius smurtinius veiksmus. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nukentėjusiosios parodymai, priešingai nei nuteistojo, buvo nuoseklūs ir išsamūs, atitinkantys kituose bylos duomenyse užfiksuotą informaciją.

4822.

49Nuteistasis M. B. taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, jog jis pats buvo pateikęs prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl neva nukentėjusiosios L. V. prieš jį pavartoto fizinio smurto. Vertinant šią nuteistojo pateikiamą aplinkybę būtina pažymėti tai, kad M. B. šiais faktiniais duomenimis negrindė savo gynybinės pozicijos viso bylos nagrinėjimo metu. Iš karto po įvykio jis aiškiai ir nedviprasmiškai nenurodė į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, jog jo atžvilgiu buvo smurtaujama ir kad jis yra nukentėjęs nuo L. V. tyčinių neteisėtų veiksmų. Nuteistojo veiksmai ir jo gynybinė pozicija nuo pat nusikalstamos veikos padarymo pradžios buvo gerai ir kruopščiai apgalvota. Prieš imdamasis smurtinių veiksmų prieš L. V., M. B. kažkam pasiskambino, tikėtina savo draugui advokatui D. B., po ko nedelsdamas pradėjo vartoti fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją. Paduodamas priešinį prašymą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo prieš nukentėjusiąją, nuteistasis, akivaizdu, kad buvo pasikonsultavęs ir šiuo klausimu. Kaip matyti iš skunde nurodomų aplinkybių, visi nuteistojo prašymai ir skundai medžiagoje buvo atmesti, ne tik prokuroro Lino Silevičiaus, tačiau ir ikiteisminio tyrimo teisėjos. Jeigu nuteistasis būtų abejojęs prokuroro Lino Silevičiaus nešališkumu, jis būtų pasinaudojęs BPK 59 straipsnyje, 60 straipsnyje suteikta procesine teise dėl prokuroro nušalinimo dar ikiteisminio tyrimo proceso eigoje, tačiau M. B. niekada neprašė nušalinti prokurorą.

5023.

51BK 37 straipsnyje numatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Veika mažareikšme yra tuo atveju, kai ji iš esmės nedaro žalos įstatymo saugomoms asmens, visuomenės ar valstybės vertybėms, taip pat kai ji net nesudaro galimybės kilti žalai. Tais atvejais, kai padarytos veikos požymiai nors ir sutampa su baudžiamajame įstatyme nurodytais atitinkamos nusikalstamos veikos požymiais, bet ji iš esmės negali sukelti žalos saugomiems visuomeniniams santykiams, asmuo gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Padarytos veikos mažareikšmiškumas ir nepavojingumas yra vertinamieji požymiai, jų konstatavimui turi reikšmės žalingų padarinių dydis, dalykas, į kurį buvo kėsintasi, nusikaltimo padarymo būdas, sąlygos ir aplinkybės, kaltės forma, tyčios kryptingumas, motyvai, tikslai, kaltininko asmenybės ypatumai. Jokios kritikos neatlaiko apelianto teiginiai, tvirtinant, kad įvertinus sužalojimų lokalizaciją ir pobūdį nusikalstamos veikos padariniai nėra tokie dideli. Tokia M. B. pozicija laikytina ne kuo kitu, o nesuvokimu savo aktyvaus nusikalstamo veikimo, toleravimu smurto prieš kitą žmogų, juo labiau prieš du mažamečius vaikus jam pagimdžiusią ir juos auginančią moterį. M. B. smurtiniai veiksmai pasireiškė daugkartiniu fiziniu poveikiu, ne mažiau kaip 18 trauminių poveikių į įvairias L. V. kūno dalis, sąmoningai siekiant sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą, padaryti sužalojimus ir tokiu būdu bent iš dalies įgyvendinti savo keršto planą buvusiai sugyventinei. Svarbu pažymėti ir tai, jog apeliaciniame skunde prašantis taikyti BK 37 straipsnio nuostatas nuteistasis savo pavartoto smurto nukentėjusiosios L. V. atžvilgiu nuo pat nusikalstamos veikos padarymo momento nepripažino, nusikalstamų savo veiksmų nenutraukė, nors puikiai suvokė, kad juos stebi du netoliese buvę mažamečiai vaikai.

5224.

53Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, gautas M. B. atstovo adv. Liutauro Lukošiaus prašymas priimti prašymas dėl M. B. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir pagal laidavimą BK 40 straipsnio pagrindu. Gynėjas nurodė, kad nuteistasis M. B., vadovaujantis BPK 324 straipsnio 2 dalimi, prašo apklausti jį apeliaciniame procese, kadangi pageidauja pateikti poziciją dėl kaltės, kuri keičiasi iš esmės. Išklausius asmenį dėl kaltės, teikia teismui prašymą dėl BK 40 straipsnio taikymo, t.y. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismų praktikoje įtvirtinta, kad kaltininkas gali pripažinti savo kaltę bylos parengtinio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme, todėl kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai daryti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Tokiu atveju reikšminga tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas.

5425.

55Ž. B. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą atleisti M. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, ir perduoti jo atsakomybei. Nurodo, kad savo draugo nusikalstamą veiką vertina kritiškai. M. B. ir L. V. pažįsta ne vienerius metus, draugavo šeimomis, žino, kad jie turi du bendrus vaikus. M. elgesį vertina itin kritiškai, nes būtina valdyti savo emocijas, negalima tarpusavio konfliktų spręsti jėga, net ir menkiausia. Su M. draugauja daugiau kaip 20 metų, kartu keliauja į įvairias išvykas, eina į koncertus, draugavo šeimomis. Jis nori prisiimti atsakomybę ir būti M. B. laiduotoju, t.y. asmeniu, kuris gali daryti teigiamą įtaką žmogui, su kuriuo daug laiko praleidžia kartu ir būti asmeniu, kuris vertas teismo pasitikėjimo. Su M. kalbėjo apie šį įvykį. Sudėtinga pasakyti kodėl jis laikėsi skirtingų nuomonių dėl savo kaltės, nors jam asmeniškai nesusidarė įspūdis, kad jis kaip nors save teisintų, nes visada graužėsi dėl to kas įvyko. Kiek žino, vyksta civilinė byla, kurioje yra sprendžiama dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. M. padaryto nusikaltimo nepateisina. M. B. daro teigiamą įtaką, mano, kad yra jam moralinis autoritetas. Prieš priimdamas bet kokius sprendimus, jis jau visuomet su juo pasitaria, išklauso nuomonės. Bei į ją atsižvelgia, be to, su M. daug laiko praleidžia kartu, susiskambina kelis kartus per dieną. Dažnai lankantis ir bendraujant, galės jį stebėti ir kontroliuoti, pakreipti teigiama linkme, padėti pasirinkti teisingą sprendimą. M. B. yra savikritiškas, geba objektyviai vertinti kitų išsakytą kritiką, jautriai reaguoja į padarytas klaidas su aiškia nuostata, kad toks elgesys nepasikartos, todėl nedarys naujų nusikalstamų veikų. Jie su M. kartu aptarė šią situaciją, jis apgailestavo, kad nuvylė buvusią sugyventinę, kitus artimus žmones bei sukėlė išgąstį vaikams. Nusikaltimas buvo epizodinis, neapgalvotas, spontaniškas poelgis. M. B. pasižymi pavyzdinga kultūra ir elgesiu, mokosi iš savo klaidų ir supranta pasekmes. Po nusikaltimo, M. ir L. santykiai yra normalūs, abu rūpinasi vaikais.

5626.

57Atsiliepimu į prašymą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nukentėjusioji L. V. ir jos gynėja prašo netaikyti BK 40 straipsnio nuostatų. Nurodo, kad M. B. nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo kaltės visišką pripažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi, visišką arba dalinį žalos nukentėjusiajai atlyginimą, kitas su laidavimu siejamas sąlygas. Nors M. B. yra daugiau nei 20 metų pažįstamas su Ž. B., tačiau nėra jokių duomenų, kad jis darys teigiamą įtaką apeliantui.

5827.

59Teismo posėdžio metu nuteistasis M. B. ir jo gynėjas prašė atleisti M. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir perduoti Ž. B. atsakomybei. Prokuroras, nukentėjusioji L. V. ir jos atstovė nuteistojo ir jo gynėjo prašymo atleisti M. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą netenkinti ir apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

60Apeliacinis skundas netenkintinas.

6128.

62Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis.

63Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo

6429.

65Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, gautas nuteistojo M. B. gynėjo ir Ž. B. prašymas dėl M. B. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kuriame prašoma perduoti M. B. Ž. B. atsakomybei pagal laidavimą.

6630.

67BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytos kitos būtinos asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos. Pagal šias sąlygas asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tačiau, net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne pareigą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. BK 40 straipsnio 2 dalie 4 punkte nustatyta sąlyga – pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, yra vertinamojo pobūdžio. Teismo išvada šiuo klausimu turi būti paremta objektyviais faktais, liudijančiais asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybėmis, apibūdinančiomis veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-88-976/2017, 2K-185-489/2018, 2K-116-1073/2018 ir kt.).

6831.

69Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, Ž. B. prašė jo prašymą patenkinti ir paaiškino, kad su M. B. artimai draugauja daugiau nei 20 metų. Kai jis gyveno su L., bendravo mažiau, šiuo metu bendrauja dažniau. M. pats supranta ką padarė. Žmonės padaro klaidų ir pasimoko. Jo, kaip laiduotojo darbas nėra jam kiekvieną dieną kažką nurodinėti, tai daugiau bendras draugiškų santykių palaikymas. Jei manytų, kad jis antrą kartą padarys tokią klaidą, nebūtų teikęs prašymo būti laiduotoju. Apie tai, kas įvyko sužinojo gal sekančią dieną po įvykio. Ši istorija tęsias jau ilgai, apie 2 metus. Jis su M. pasikalba apie šią situaciją, palaiko jį morališkai. Jam yra žinoma apie nagrinėjamą bylą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo tiek, kiek M. jam papasakojo, kad šiuo metu yra laukiama vyriausio vaiko psichologinės ekspertizės, po to teismo procesas bus atnaujintas. Žino, kad M. nori vaikus auklėti Lietuvoje, o kita pusė nori išsivežti į Angliją. Jis dirba programuotoju įmonėje ( - ). Prieš tai pusę metų buvo laisvai samdomas, nes mokėsi programuotojo darbo, prieš tai 15 metų buvau finansininkas. Prašo perduoti pagal laidavimą be užstato. Sprendimų už M. jis negali priimt. Įtaka yra daroma bendravimo metu. Jis pats supranta, kad blogai padarė. Jam nereikia kitų žmonių patarimų, kad galėtų susivokti situacijoje. Laiduoju už žmogų, kuriuo pasitikiu. Nesvarstė varianto dėl užstato, nes jis ne teisininkas, nežino, kas tą užstatą turi mokėti. M. paprašė ir jis sutiko laiduoti tokiomis sąlygomis, kokios yra pateiktos prašyme. Sutinka ir su užstatu. Mano, kad gali būti M. autoritetas, kurio jis klausytų. Teigiamą įtaką supranta kaip bendravimą tiesiogiai. Bent porą kartų per savaitę jie susitinka, kalbama kaip šią sunkią situaciją jam išgyventi ir pamiršti. Sutinka su užstato suma tokia, kokios reikėtų. Yra baustas administracine tvarka. Paskutinėje darbovietėje įsidarbino neseniai, bet tai nėra pirmasis jo darbas. Paskutinius 5 metus gyvena Lietuvoje. Žmogus nori atsiprašyti, nes supranta, ką gali prarasti, jis negali nesigailėti. Jei galėtų, atsuktų laiką. Jis gali prarasti reputaciją, kas gali turėti įtakos civilinei bylai. Bet atsiprašymas ne dėl to, o dėl to, kad nebūtų teistas.

7032.

71Apklaustas apeliacinės instancijos teisme, M. B. parodė, kad konfliktas įvyko praeitų metų birželio 19 d. Laukė vaikų grįžtant, t. y. kada L. V. jam perduos vaikus, nes pagal teismo sprendimą vaikai gyveno su juo. Jis gyveno name su vaikais, nes prieš tai buvo Anglijoje teismas, nes L. V. buvo pabėgusi su vaikais. Buvo priimtas sprendimas, kad ji gyventų nuomojamame bute, o jis liko name. Ji grįžo su vaikais apie 20 val. vakaro. Neįprasta buvo, kad ji grįžo ne viena, o dar viena mašina buvo. Vėliau paaiškėjo, kad kartu atvažiavo ir advokatė. Ji pristatė tą žmogų kaip savo draugę. Jis prieštaravo, kad advokatė eitų kartu, ji nėjo, nieko nesakė. Advokatė liko už vartelių, o nukentėjusioji, pasiėmusi daiktus- kelis lagaminus, nuskubėjo prie durų ir jas kaip ir užblokavo. Paklausus kas vyksta, L. V. pasakė, kad grįžta gyventi į namus. Jam tai buvo netikėta, kadangi po pabėgimo buvo praėję daugiau nei pusė metų. Ji nuomojamame bute gyveno su kitu vyru. Jis nesuprato kas vyksta, kaip čia gyvens. Gal pusę valandos jis su vaikais žaidė kamuoliu, L. V. buvo prie durų, taip jie ir kalbėjosi. Jis siūlė eiti į teismą ir spręsti. Kai nutarė su vaikais eiti į namus, paprašė L. V. atsitraukti, bet ji neklausė. Jis rakino duris, susigrūdo visi prie tų durų. Jis darė duris, einant ji puolė, pradėjo stumdytis, braižytis. Jis klausė kas čia vyksta, bet atsakymų nebuvo. Jie visi puolė į vidų. Jis L. V. nelaikė ji buvo jam už nugaros, vaikai pradėjo verkti, kilo sumaištis. Viduje jie kalbėjosi, pastebėjo ant stalo telefonus, kad įrašinėjama. Jis paprašė išjungti, kadangi norėjo pasikalbėti. Buvo daug emocijų. Jis nenorėjo, kad L. V. liktų name. Jis išmetė telefonus pro duris ir ją apsikabinęs, išnešė pro duris. Jis L. V. netraukė ir nemušė, smūgių nebuvo, nenorėjo jos nuskriausti, tik nenorėjo, kad ji liktų tame name. Ji bandė su ranka užsikabinti tos staktos. Jis jos ranką nuėmė, laiptais nulipo ir padėjo ją ant žolės. Name laiptai statūs, betoniniai, suklupus galima susižeisti. Jis stengėsi, kad ji neliktų namuose. Buvo iškviesta policija. Taip pat atvažiavo vaikų tarnyba. L. V. atsitraukė rankovę, buvo mėlynė ir dar sakė, kad nagas nulaužtas. Jis taip pat pasakė, kad L. V. jį apibraižė, dekoracija apdaužė rankas net iki kraujo. Jis pasakė, kad nori rašyti pareiškimą, bet policija pasakė, kad tokiu atveju jie juos abu išsiveš, o vaikų tarnyba išsiveš vaikus, nes negali jų vienų palikti. Policija pasakė, kad jis gali pareiškimą parašyti kitą dieną. Jie dar dvi savaites gyveno tame name, iki tol kol teismas patenkino L. V. apeliaciją dėl vaikų. Kai ji tą sužinojo, tą pačią dieną pasiėmė vaikus ir išvažiavo. Šiuo metu kiekvienas gyvena atskirai, nustatytas pasimatymų su vaikais grafikas. Jis tebegyvena tame name, ji gyvena nuomojamame bute. Bendrauja tik tiek, kiek tai yra susiję su vaikais. Vyksta pagrindinė civilinė byla dėl vaikų gyvenamosios vietos. Ji nori vaikus paimti ir vykti į Angliją, jis nesutinka, nori, kad vaikai gyventų Lietuvoje. Kaltę pripažįsta ir nuoširdžiai gailisi. Yra noras būti sau sąžiningu ir prieš nukentėjusiąją ir prieš vaikus, kad padarė tokį veiksmą. Yra pasirengęs atlyginti žalą, nurodytą civiliame ieškinyje bei proceso išlaidas. Nebuvo tokio stalčiuko, už kurio ji laikėsi. Nebandė jos neįleisti, priešingai, ji kėlė sumaištį ir brovėsi. Jis jos net nelaikė. Būtent ten jis pats patyrė sužalojimus. Pripažįsta kaltę dėl to, kad išnešė L. V. iš namų. Kadangi ji nenorėjo išeiti, tai vyko prieš jos valią. Nepripažįsta kaltės dėl neįleidimo į namus ir pastūmimo 10 kartų. Pripažįsta kaltę dėl suėmimo už liemens ir stūmimo link išėjimo, bet nebuvo kur stumti, todėl tai buvo nešimas pakėlus už liemens. L. V. nedrėskė. Nepamena, kad būtų prispaudęs L. V. prie sienos. Gal ji daugiau norėjo sustoti ar spaustis. L. V. nebuvo įsikibusi į stalčiaus rankenėlę, nes rankenėlė yra virtuvėje, o sumaištis vyko prie durų. Sugriebė V. už rankų ties alkūnėmis ir jas suspaudė. Pripažįsta kaltę dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo ir dėl fizinio skausmo sukėlimo. Buvo bandymas susitaikyti, bet kadangi yra kilęs ginčas dėl vaikų, tai nesusitarė. Sutinka atlyginti 1500 eurų žalą. Šiuo metu nėra atlyginęs nė kiek žalos galbūt dėl to, kad dar vyksta teismo procesas. Asmuo, kurį prašo pripažinti laiduotoju yra vienas geriausių draugų nuo vaikystės. Kartu augo, keliavo, su šeimom bendravo. Jis žino istoriją nuo pat pradžių. Visada padėdavo vienas kitam. Tai yra tvarkingas žmogus, turintis gerą išsilavinimą.

7233.

73Nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo taikyti BK 40 straipsnio nuostatų, nes nėra šio straipsnio 2 dalies 2 punkte bei 3 punkte nustatytų sąlygų – kaltininko visiško pripažinimo savo kaltės bei kad, kaltininkas bent iš dalies atlyginimo ar pašalino žalą arba įsipareigojo ją atlyginti.

7434.

75BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Jos konstatavimas taikant BK 40 straipsnį, reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. Taigi, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną laidavimo institutui taikyti, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nuoseklumą.

7635.

77Vertinant M. B. duotus parodymus matyti, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kaltės nepripažino. Apeliacinės instancijos teisme pripažino tik esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nurodydamas, kad kaltę pripažįsta ir nuoširdžiai gailisi, atsiprašo nukentėjusiosios, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju nepakanka konstatuoti visiško kaltės pripažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi.

7836.

79Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tai nėra tapatu. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015 ir kt.).

8037.

81Nuteistasis pavartotą smurtą bandė pateisinti nukentėjusiosios netinkamu elgesiu. Tuo tarpu nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nurodydamas, kad pripažino, jog smūgį sudavė iš chuliganiškų paskatų ir visiškai pripažino savo kaltę (t. 2, b. l. 43). Šios aplinkybės patvirtina, kad kaltininko M. B. parodymai yra kintantys, nepastovūs, prieštaringi, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, savo kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų pripažino tik nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, bet ne teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme ir ne ikiteisminio tyrimo metu. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, galima preziumuoti, jog M. B. savo kaltę apeliacinės instancijos teisme pripažino visiškai, siekdamas būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnyje numatytu pagrindu.

8238.

83Nors, pagal teismų praktiką kaltės neprisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau tokiu atveju reikšminga tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-516-697/2015). Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad M. B. duodamas parodymus (siekdamas sumenkinti savo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme) pripažįsta kaltę, tik dėl byloje surinktų kaltės įrodymų, turėdamas išskaičiavimą būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nustatytos aplinkybės sumenkina teismo proceso metu nuteistojo pareikšto kaltės pripažinimo fakto ir gailėjimosi reikšmę BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto aspektu.

8439.

85BPK 273 straipsnyje ir 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos sąlygos nėra tapataus turinio. Baudžiamojo proceso įstatymas nustato prisipažinimą kaltu, o BK - prisipažinimą kaltu ir gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką. Todėl prisipažinimo kaltu aplinkybės nustatymas, pakankamas procesiniams bylos nagrinėjimo sprendimams daryti, nebūtinai reiškia, jog tokia situacija visiškai atitinka ir baudžiamajam įstatymui taikyti keliamą sąlygą – visišką prisipažinimą kaltu ir gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką. BPK 273 straipsnio taikymas nėra siejamas su nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kritišku savo veiksmų vertinimu bei nuoširdžiu gailėjimusi. Iš tiesų, BPK 273 straipsnyje įtvirtinta sąlyga siejama tik su prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, o BK 40 straipsnyje įtvirtinta sąlyga kelia didesnius reikalavimus, todėl BPK 273 straipsnio taikymas atitikus visas sąlygas nesuponuoja BK 40 straipsnyje įtvirtintos sąlygos atitikimo. BK 40 straipsnis, be prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, reikalauja nustatyti ir gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos (kasacinės nutartys Nr. 2K-122-699/2018; 2K-184-697/2019).

8640.

87BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta sąlyga – kaltininkas bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti (jeigu ji buvo padaryta). Ši sąlyga susijusi ir su 4 punkte nurodyta sąlyga – pagrindu manyti, kad kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą. Tais atvejais, kai žala išreikšta pinigais (pavyzdžiui, teismui nustačius neturtinės žalos dydį – konkrečią piniginę kompensaciją), žalos atlyginimo klausimas yra aiškus – kaltininkas privalo kompensuoti nurodytą žalą arba bent pakankamą jos dalį. Sprendžiant apie kaltininko įsipareigojimą atlyginti žalą, taip pat ar yra pagrindas manyti, jog žala bus atlyginta, turi būti atsižvelgiama į tai, kiek kaltininko ketinimai yra realūs, kuo paremti, ar apskritai jis pripažįsta žalą, jos dydį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-377-222/2017). Pažymėtina, kad baudžiamajame įstatyme numatyti laidavimo instituto taikymo reikalavimai sudaro prielaidas manyti, kad jau iki nuosprendžio nutraukti baudžiamąją bylą priėmimo turi būti išspręstas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas arba pasiektas aiškus kaltininko ir nukentėjusiojo susitarimas dėl tokio atlyginimo dydžio ir būdo ateityje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-445-489/2016).

8841.

89Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistasis nei iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo nei apeliacinio bylos nagrinėjimo metu neparodė reikiamos iniciatyvos ir siekio atlyginti nukentėjusiajai nusikaltimu padarytą žalą, nesistengė susitarti su nukentėjusiąja dėl žalos atlyginimo, nebandė atlyginti bent dalies nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo konstatuoti BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos sąlygos buvimo.

9042.

91Nesant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 3 punkte numatytų sąlygų, būtinų atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo M. B. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nesant nors vienos iš BK 40 straipsnio nustatytų sąlygų, nėra pagrindo atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Atitinkamai nėra pagrindo toliau pasisakyti dėl laiduotojo Ž. B. tinkamumo klausimo.

9243.

93Nuteistasis M. B. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, prašydamas jį išteisinti arba taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

9444.

95Kaip jau minėta, pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

9645.

97Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis M. B. paties fakto, kad 2018 m. birželio 19 d. tarp jo ir L. V. įvyko konfliktas, buvo fizinis kontaktas, tačiau neigia, kad tyčia siekė sužaloti nukentėjusiąją.

9846.

99Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai M. B. pripažino kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad M. B. pripažintas kaltu įvertinus byloje ištirtų įrodymų visumą – įvykio aplinkybes, nukentėjusiosios, liudytojų, parodymus, specialisto išvadą, ir kitus byloje surinktus įrodymus. Motyvai, paaiškinantys, kuo remiantis nuteistojo gynybos versijos atmetamos, taip pat nurodyti (BPK 305 straipsnio 1 dalis).

10047.

101Pirmosios instancijos teismas M. B. gynybos poziciją, t.y. siekį įrodyti, kad tai pačios nukentėjusiosios L. V. veiksmai yra neteisėti ir turi būti vertintini kaip iš anksto suplanuotas brovimasis į kaltinamojo ir jo vaikų tuometinę gyvenamąją vietą, siekiant išprovokuoti konfliktui, vėliau tokį faktą panaudojant kitame procese sprendžiant vaikų gyvenamosios vietos klausimą, dėl nukentėjusiosios inscenizuoto įsiveržimo kaltinamasis patyrė sužalojimų, pats prieš nukentėjusiąją jokių tyčinių smurtinių veiksmų nenaudojo, nukentėjusioji, vykdydama savo neteisėtus veiksmus, galėjo susižaloti pati arba jai nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti visai kitomis, byloje nenustatytomis aplinkybėmis, atmetė, nurodydamas kaip jo gynybinę versiją, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį.

10248.

103Nuteistasis teigia, kad visi jo veiksmai buvo nukreipti į tai, kad L. V. išeitų iš namo, nesiekė jai sukelti skausmo ar ją sužaloti, jo veiksmuose nebuvo tyčios sužaloti L. V., jo atlikti veiksmai nesiekė tokio pavojingumo, kad už tai būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, pagrįstai nesivadovavo minėtais nuteistojo parodymais bei juos vertino kaip pasirinktą gynybos versiją, kadangi juos paneigia nukentėjusiosios parodymai bei kita bylos medžiaga.

10449.

105Nors nukentėjusiosios parodymuose yra neesminių neatitikimų dėl įvykių eigos bei jai padarytų sužalojimų eiliškumo, tačiau, kaip matyti iš teismo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi ta nukentėjusiosios parodymų dalimi, kuri patvirtinama ir kitais byloje surinktais įrodymais. Skunde nurodomi argumentai, kad nukentėjusioji galėjo apkalbėti M. B. todėl, kad jų santykiai konfliktiški, tačiau, kaip minėta, nuteistojo kaltė grindžiama ne vien nukentėjusiosios parodymais, jie buvo įvertinti kartu su kitais byloje surinktais įrodymais – paties nuteistojo, liudytojų parodymais bei garso įrašu.

10650.

107Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apklausta tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji davė pakankamai išsamius parodymus. Apklausiama L. V. parodė bendrame name su M. B. negyveno nuo 2017 m. gruodžio mėn., buvo išvykusi į Angliją, tačiau prasidėjus teismų procesams grįžo atgal į Lietuvą, iš pradžių apsistojo pas tėvus, tada nuomojosi butą, tačiau jis nebuvo tinkamas, nuo 2018 m. balandžio nuolat prašė kaltinamojo leisti jai sugrįžti į judviejų bendrus namus. Kaltinamasis tokius jos prašymus ignoravo, po to buvo sutikęs įsileisti, tačiau savo pažadų neištesėdavo. Įvykio vakarą atvežė vaikus pas tėvą, su kuriuo tuo metu buvo nustatyta pastarųjų laikinoji gyvenamoji vieta (tuo laikotarpiu ji su vaikais bendravo pagal nustatytą tvarką), taip pat atsivežė savo daiktus, tikėjosi, kad buvęs sugyventinis pagaliau jai leis grįžti į teisėtai priklausančius namus. Vis dėlto vos tik įvykio vakarą M. B. pamatė jos lagaminus, iškart pasakė, kad ji į namus neįeis. Pirmas fizinis kontaktas įvyko įėjimo į namą metu, kai M. B., nustūmęs jos lagaminą nuo laiptų, eidamas atgal (ji stovėjo kaltinamajam iš už nugaros), ėmė ją stumti savo rankomis ir nugara, tokiu būdu norėdamas ją nustumti nuo laiptų. Bijodama nukristi, nukentėjusioji buvo priversta rankomis įsikibti į grublėtą namo sieną, vyko stumdymasis, spaudimas į krūtinę ir rankas (tuo metu nulūžo dešinės rankos piršto nagas, apsidraskė pirštai); siekdama būti nenustumta, koja įsispyrė į namo sieną, M. B. rankomis stumiant, jos dešinės kojos šlaunyje (vidinėje pusėje) atsirado įbrėžimas, skaudėjo. Pro kaltinamojo nugarą pavykus įsmukti į namo vidų, nuėjo į virtuvę, kurioje toliau aiškinosi santykius, ji įrodinėjo turinti teisę būti savo namuose, viską girdėjo sūnus, kuris prašė tėvo leisti jai pasilikti, verkė, jie abudu jį ramino. Galiausiai M. B. išmetė pro duris jos su savimi įsineštus daiktus (rankinę bei kuprinę), po to griebė iš jos rankų telefonus, kuriais ji fiksavo kilusią situaciją. Tada, pribėgęs prie jos, sugriebė jos rankas ties alkūnėmis ir ėmė ją tempti. Spėjo įsikibti į virtuvinės spintelės stalčių, kuris nuo tempimo išlūžo, griebė už liemens, stūmė link išėjimo, ji dar bandė kojomis įsispirti į sieną, tačiau M. B. savo koja pastūmė jos įremtą dešinę koją, dėl ko jai skaudėjo, o vėliau pasirodė kraujosruvos ir taip per jėgą nustūmė link laukujų durų; jai įsitvėrus į staktą, stūmė ją į krūtinės sritį, laikė už rankų, stvėrė už liemens ir išstūmė pro duris ant laiptų, nuo kurių ji užpakaliu nučiuožė žemyn (t. 1, b. l. 29-31, 40, 169-173). Nukentėjusioji apie įvykio eigą, aplinkybes, kaltinamojo veiksmus nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes. Pirminės apklausos metu L. V. įvykio aplinkybes nurodė abstrakčiai, vėliau parodymai buvo tikslinami detaliau. Apklausta papildomai, nukentėjusioji išsamiai ir detaliai nurodė aplinkybes apie įvykį. Paskutinės apklausos ikiteisminiame tyrime metu L. V. įvardino konkretų trauminių poveikių skaičių (t. 1, b. l. 40), ko nebuvo minėjusi anksčiau. Tikėtina, kad tokį skaičių nukentėjusioji nurodė pasirėmusi jau atliktos specialisto išvados turiniu, tačiau tai nė kiek nesumenkina jos parodymų, kurie, pasikartotina, dėl paties įvykio, jo eigos, kaltinamojo atliktų veiksmų nebuvo dėstomi skirtingai ar prieštaringai. Nukentėjusiosios L. V. parodymus apie kaltinamojo veiksmais jai sukeltą fizinį skausmą ir padarytus sužalojimus patvirtina ir specialisto išvada Nr. G 2082/2018 (01), kurioje konstatuoti L. V. padaryti sužalojimai, nurodant, kad jie galėjo būti padaryti nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis ir laiku, t. y. 2018 m. birželio 19 d., ne mažiau kaip 18 trauminių poveiki, sužalojimai yra panašaus makromorfologinio vaizdo, galėjo būti padaryti neilgai trukus vienas po kito, nustatyti sužalojimai visumoje nebūdingi vienkartiniam griuvimui ant kieto paviršiaus, sužalojimai tiek visumoje, tiek ir kiekvienas iš jų atskirai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, neatmestina galimybė, kad L. V. sužalojimų metu galėjo jausti fizinį skausmą (t. 1, b. l. 24-25). Tai, kad nukentėjusioji sužalojimus patyrė būtent įvykio metu, o ne kitomis aplinkybėmis, patvirtina ir į įvykio vietą atvykusio policijos pareigūno Ž. J. surašytas tarnybinis pranešimas dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo. Minėtame tarnybiniame pranešime užfiksuota, jog atvykusiems pareigūnams pranešėja L. V. nurodė, kad M. B., nenorėdamas jos įsileisti į namus, panaudojo fizinį smurtą (griebė ir išstūmė pro duris, apdraskė dešinę ranką, dešinę koją, taip sukeldamas jai fizinį skausmą), grafoje „smurtą galintys rodyti požymiai“ yra nurodyti atitinkami sužalojimų kodai, trumpai įvardinta, kokiu būdu padarytas sužalojimas, piešinyje atžymėta, kuriose kūno vietose buvo matomi nukentėjusiosios sužalojimai (t. 1, b. l. 13-14). Teismo posėdžio metu liudytojas Ž. J. parodė, kad atvykus pagal iškvietimą, L. V. papasakojo tarp jos ir buvusio sugyventinio kilusio konflikto aplinkybes, nurodė sulaukusi iš M. B. smurtinių veiksmų, įvardino juos, matė nubrozdinimus ant vienos ar tai abiejų rankų, rodė nulaužtą nagą, prie pagrindinių durų iš lauko pusės buvo numesti lagaminas/lagaminai. Kadangi buvo panaudotas smurtas. Jiems atvykus, M. B. nenorėjo jų įsileisti į namą, kuriame buvo užsirakinęs su vaikais. Pakankamai ilgai bendravo su asmeniu per langą (apie 20-30 min.), M. B. bandė išsiaiškinti, ar jie tikrai turi teisę patekti į vidų, atrodo, su kažkuo bendravo telefonu, klausdamasis dėl galimybės įsileisti juos į vidų (t. 1, b. l. 35, 203-211). Atvykus policijos pareigūnams, M. B. nenurodė, jog konflikto metu pats būtų sužalotas. M. B. parodymai, teigiant, kad nukentėjusioji buvo atsirėmusi į jį rankomis ir įsikibusi nagais, nepatvirtinti kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal bylos duomenis nukentėjusioji stūmimo metu rankomis buvo atsirėmusi į sieną, o ne į nuteistąjį.

10851.

109Nors apeliantas teigia, kad nukentėjusiosios padaryti garso įrašai yra nevientisi, tačiau, tai nesudaro pagrindo šių įrašų nevertinti, juo labiau, kad dėl užfiksuotų aplinkybių autentiškumo ginčo nėra. Taigi iš minimų garso įrašų, darytų tuo metu, kai veiksmas persikėlė į namo vidų, girdėti, kaip kaltinamasis ir nukentėjusioji aiškinasi santykius dėl pastarosios buvimo name, tuo pačiu abu ramindami nepertraukiamai prašantį susijaudinusį mažametį sūnų M. leisti mamai likti namuose. Nepaisant nesibaigiančių sūnaus prašymų, M. B. kategoriškai nurodo „mama turės išeit“ „lėkt lauk iš čia tikrai“, mama turės išeiti, žinok. Mes su mama, žinok, apsikabinsim ir išeisim iš šitų namų, mama turės išeit“, „pasiklausinėsiu, kaip mamai čia išeiti, gerai? Pasižiūrėsiu, mama turės išeiti“, „ne, ne, tu negali būti, aš tau dar kartą sakau“, „mama čia negali būti, M.“, „M., mama turės išeit“, „tu paskui pasėdėsi, gerai? Ir mes susitvarkysim čia su mama. Mama turės namo važiuoti“, „taip, esi iš čia“, „ne, ne, mama važiuos namo“. Nurodyto įrašo „New Recording 21“, turinys (nuo 06.10 min.) prieštarauja kaltinamojo parodymams, kad nukentėjusioji, nepaisant jo tikinimų gyvenimo name galimybę spręsti teisiniu keliu, ramiai išėjo į lauką atsinešti savo daiktus, o jis tuo tarpu, pasinaudodamas situacija, užsirakino duris iš vidaus, dėl ko negalėdama patekti į vidų nukentėjusioji neužilgo ėmė šaukti ir klykti. Priešingai kaltinamojo parodymams, įraše aiškiai užfiksuota, kaip pokalbio metu staiga pasigirsta šurmulys, girdisi judėjimas, prasideda klyksmas, moters ir vaiko balsas šaukia „gelbėkit“, kaltinamasis nurodo sūnui „nešaukti, pasitraukti ir netrukdyti“, tuomet seka keiksmažodis, žodžiai „dink iš čia“ (kaltinamojo balso tonas kardinaliai pasikeitęs), galiausiai galima išgirsti durų uždarymo garsą, nukentėjusiosios verksmą ir žodžius „viskas, kviečiu policiją“. Teismo paprašytas pakomentuoti minimą įrašo dalį, kaltinamasis pradėjo aiškinti neva užfiksuoti nukentėjusiosios klyksmai galimai galėjo būti tuo metu, kai jie buvo virtuvėje, teigė esą L. V. tą vakarą elgėsi neadekvačiai ir klykė toli gražu ne vieną kartą (t. 1, b. l. 203-211), tačiau tokie M. B. parodymai, sugretinus juo su įrašu, yra neįtikinami ir nepagrįsti. Tuo tarpu nukentėjusiosios duotiems parodymams dėl įvykio aplinkybių įrašų turinys neprieštarauja, girdėti, kaip L. V. sako, kad jos „daiktai išmėtyti“ (kaltinamasis pavartoja frazę „daiktai iškeliavo kažkur“), „tu mušeisi, tu neįleidi manęs į mano namus“, kita vertus, mažametis vaikas kelis kartus liepia būtent mamai „pasisaugoti nuo tėčio“, „mama, mama, pasisaugokis, gerai“, reaguodamas į tėvo žodžius, sako, kad „mama nemušasi“, „mama bijo“, šaukia (tėvui) „tu viską darai blogai mums“, „tu viską blogai padalei“, „aš tavęs bijau“.

11052.

111Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusioji pasitelkusi advokatę, įrašinėdama įvykį, suorganizavo brovimąsi į M. B. ir vaikų gyvenamąją vietą, siekdama išprovokuoti konfliktą. Iš dalies sutiktina jog nukentėjusiosios sprendimas įvykio vakarą sugrįžti į namus, galėjo sukelti konfliktą. Ginčas dėl L. V. apsigyvenimo (ne daiktų atsiėmimo), kaip tą bando įrodyti kaltinamasis ir ką paneigia el. laiškų ir telefoninio susirašinėjimo medžiaga, vyko pakankamai ilgą laiką, todėl nukentėjusiosios veiksmai, kuriais ji įvykio vakarą ne tik nustatytu laiku parvežė sūnus į tuometinę vaikų gyvenamąją vietą, bet ir pati atvyko su daiktais, ketindama vėl gyventi namuose, reiškė konflikto neišvengiamumą, tačiau šios aplinkybės niekaip nepateisina smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją naudojimą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad apelianto vienašališkas ir kategoriškas sprendimas neįsileisti nukentėjusiosios į jai ir kaltinamajam bendra nuosavybės teise priklausantį namą ir primetant nukentėjusiajai pareigą kreiptis į teismą, jeigu šios netenkina tokia situacija (nors pats ir be kreipimosi į atitinkamas institucijas nusprendė buvusiai sugyventinei uždrausti naudotis ir jai priklausančiu turtu) nulėmė tiek L. V. veiksmus, susijusius su mėginimu apsistoti savo namuose, tiek apskritai sudarė pagrindą analizuojamam įvykiui kilti.

11253.

113Skundo argumentai susiję su įrodymų vertinimu, teigimu, kad teismas negalėjo remtis L. V. pateiktais į bylą garso įrašais, kaip įrodymų šaltiniu, taipogi yra nepagrįsti ir atmetami. Teisėjų kolegijos nuomone, įrodymai, kuriais grindžiamos pirmosios instancijos teismo išvados, nuosprendyje išdėstyti, išanalizuoti ir įvertinti, nei vienam iš įrodymų, tame tarpe ir garso įrašams, neteikiant pranašumo prieš kitus.

11454.

115Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, dėl garso įrašuose užfiksuotų pokalbių turinio bei juose dalyvaujančių asmenų balsų, jokio ginčo nebuvo. Kita vertus, šiuose įrašuose užfiksuotas pokalbių dalyvių, kaip nustatyta bylos medžiaga, M. B., L. V. bei vaikų pokalbiai, ko apeliantas nepaneigia, turinys, su pastarųjų bei kitų byloje apklaustų asmenų nurodytomis, jų žinomomis aplinkybėmis, nesiskyrė, buvo sujungtas nuoseklia ir logine grandine. Garso įrašuose užfiksuoti įvykiai apie konflikto aplinkybės atitinka tiek nukentėjusiosios, tiek iš dalies nuteistojo bei aukščiau paminėtų liudytojų parodymus, todėl teigti, jog įrašas padarytas kitu laiku bei kitomis aplinkybėmis, nėra pagrindo. Tai, kad pateiktas įrašas nėra ištisinis, nėra pagrindo abejoti garso įrašuose užfiksuotų įvykių tikrumu.

11655.

117Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, į nuteistojo atliktus veiksmus, fizinio smurto intensyvumą bei nukentėjusiajai kilusias pasekmes – konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas bei nustatyta, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, priešingai nei teigia apeliantai, tokia M. B. atlikta veika yra pavojinga, todėl už ją pagrįstai bei teisingai buvo taikyta baudžiamoji atsakomybė.

11856.

119Apeliantas teisingai nurodo, kad teismas, asmenų, kurių santykiai yra konfliktiški, įtempti, parodymus turi vertinti itin įdėmiai, atsargiai, įvertinti galimus proceso dalyvių savanaudiškus motyvus ar interesus, tačiau nagrinėjamu atveju, teigti, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino nukentėjusiųjų parodymus, kurie pasak apeliantų, yra melagingi ir jais siekiama nepagrįstai nuteistąjį apkaltinti dėl priešiškų tarpusavio santykių, nagrinėjamos civilinės bylos dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo intereso, kad vaikų gyvenamoji vieta būtų nustatyta su nukentėjusiąja, įvertino netinkamai, negalima.

12057.

121Nors apeliantas teigia, kad įvykusio konflikto metu jis pats patyrė sužalojimus, tačiau atsakant į šiuos apelianto skundo argumentus pažymima, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis).

122Dėl prokuroro šališkumo

12358.

124Prokuroro šališkumas yra ginčijamas iš esmės tuo aspektu, jog apeliantas pats buvo pateikęs prašymą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl nukentėjusiosios smurto prieš jį. Aplinkybė, kad prokuroras priėmė procesinį sprendimą dėl apelianto prašymo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nesudaro pagrindo konstatuoti prokuroro šališkumo. Kaip matyti iš paties apeliacinio skundo, prokuroro nutarimą paliko galioti ikiteisminio tyrimo teisėjas. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme, apeliantas bei jo gynėjas prokurorui nušalinimų nereiškė. Teismas neįžvelgia nei asmeninio prokuroro Lino Silevičiaus suinteresuotumo bylos baigtimi, nei jo šališkumą objektyviąja prasme patvirtinančių duomenų.

125Dėl veikos mažareikšmiškumo

12659.

127Pagal BK 37 straipsnį, padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Vadinasi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį. Žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-421/2007, 2K-387/2008 ir kt.).

12860.

129Nors baudžiamajame įstatyme nenurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, be kita ko, atsižvelgiama į nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299-648/2015). Smurto artimoje aplinkoje atveju nei sutuoktinių (sugyventinių) nesutarimai, nei jų elgesio specifika, nei santuokos nutraukimo proceso ypatumai, nei tėvų pasirinkimas savo vaikus auklėti fizinį skausmą sukeliančiais veiksmais patys savaime nelemia padaryto nusikaltimo mažesnio pavojingumo ir neįpareigoja teismo konstatuoti padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-299-648/2015).

13061.

131Apeliantas nurodo, kad nukentėjusiosios atžvilgiu atlikti veiksmai nėra tokie pavojingi, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, atsižvelgiant dar į tai, kad veiksmai atlikti kilus abipusiam konfliktui, taip pat įvertinus jų tarpusavio konfliktinius santykius, kilusius padarinius, jam pačiam padarytus sužalojimus. Dėl šių aplinkybių, apelianto manymu, baudžiamoji byla turėtų būti nutraukiama. Tačiau atsižvelgus į nustatytas bylos aplinkybes, į tai, kad nusikalstama veika padaryta prieš žmogaus sveikatą, taip pat įvertinus M. B. atliktus veiksmus - tyčia atliktų veiksmų intensyvumą, laikotarpį, padarytų sužalojimų apimtį, spręstina, jog priešingai, tokia apelianto atlikta veika yra pavojinga, ir už ją pagrįstai buvo taikyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Iki įvykio tarp šalių buvę konfliktiniai santykiai, nesutarimai nešalina nuteistojo atsakomybės dėl atliktų veiksmų bei nekeičia jos veikos teisinės kvalifikacijos.

13262.

133Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl teisminės praktikos tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos vykstant konfliktiniam santuokos nutraukimo procesui, kuriame yra nesutariama dėl esminių klausimų, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus (kasacinė nutartis Nr. 2K-231-976/2017), precedento galias turi tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Teismų procesiniai sprendimai, priimtas aukščiau minėtoje byloje, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingas, nes teismų nustatytos aplinkybės skiriasi nuo faktinių aplinkybių, nustatytų nagrinėjamoje byloje. Be to, skunde minėta teisminė praktika nėra analizuojama faktinių aplinkybių tapatumo ar panašumo aspektu.

134Dėl proceso išlaidų

13563.

136Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovo, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Tačiau sprendžiant klausimą dėl nukentėjusiajam priteistinų proceso išlaidų, susijusių su advokato pagalbos apmokėjimu, teismas atsižvelgia ne tik į kaltininko turtinę padėtį, bet ir į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir sunkumą, kaltės laipsnį ir pobūdį, kaltinamojo elgesį, nukentėjusiojo turtinę padėtį, advokato suteiktos teisinės pagalbos kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato kvalifikaciją, teisinei pagalbai skirtą darbo laiką ir panašias aplinkybes.

13764.

138Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji prašė priteisti iš nuteistojo 800 Eur išlaidų byloje apeliacinėje instancijoje dalyvavusios atstovės paslaugoms apmokėti. Pateiktas kvitas 500 Eur sumai, nurodant, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b.l. 60) bei 300 Eur kvitas, nurodant, kad už atsiliepimo į nuteistojo prašymą parengimą ir atstovavimą teisme (t. 2, b.l. 81). Nagrinėjamoje byloje apeliacinį skundus padavė nuteistasis, nukentėjusioji pateikė atsiliepimą į nuteistojo apeliacinį skundą, taip pat atsiliepimą į nuteistojo gynėjo prašymą dėl M. B. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nukentėjusiosios atstovas dalyvavo trijuose teismo posėdžiuose, vienas posėdis buvo atidėtas. Nukentėjusiosios atstovė dalyvavo tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kaip matyti iš į bylą pateiktų sąskaitų bei pinigų priėmimo kvitų advokatė padėjo nukentėjusiajai parengti bylos nagrinėjimui reikiamus procesinius dokumentus, ruošėsi ir atstovavo nukentėjusiąją jos atžvilgiu atliekant procesinius veiksmus ikiteisminio tyrimo institucijose, rinko bei teikė duomenis reikalingus bylos nagrinėjimui pirmos instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš nuteistojo 300 Eur proceso išlaidų. Vertindama aukščiau aptartus kriterijus, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos, prašomos priteisti nukentėjusiosios atstovės pagalbai apmokėti už atsiliepimų parengimą bei dalyvavimą teismo posėdžiuose apeliacinės instancijos teisme, yra per didelės, todėl mažintinos iki 400 Eur. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

139M. B. apeliacinį skundą atmesti.

140Priteisti iš nuteistojo M. B. nukentėjusiosios L. V. naudai 400 (keturi šimtai Eur) proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme dalyvavusios atstovės paslaugoms apmokėti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Nukentėjusiosios L. V. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš M. B.... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 4. I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės... 5. 1.... 6. M. B. nuteistas už tai, kad sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą kitam... 7. II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai... 8. 2.... 9. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo panaikinti 2018 m. vasario 25 d.... 10. 3.... 11. Nurodo, kad nuosprendis yra priimtas pažeidžiant įrodymų vertimo taisykles,... 12. 4.... 13. Įvykio metu, nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su M. B.,... 14. 5.... 15. Skunde taip pat nurodoma, kad M. B. ikiteisminio tyrimo pradžioje, kai vyko... 16. 6.... 17. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta veika padaroma tik esant kaltininko... 18. 7.... 19. M. B. veiksmuose nėra nustatytos tyčios atlikti veiksmus, užtraukiančius... 20. 8.... 21. Pati nukentėjusioji neneigia fakto, kad ji pati aktyviais veiksmais siekė... 22. 9.... 23. Nukentėjusioji, apklausta 2018 m. birželio 21 d. teigė „Ir tada aš... 24. 10.... 25. Vertinant garso įrašą, ypač tą dalį, kuri aprašyta skundžiamo... 26. 11.... 27. Pagal teismų praktiką, esminiu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 28. 12.... 29. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad pirmos instancijos teismas... 30. 13.... 31. BK 37 straipsnyje numatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo... 32. 14.... 33. Baudžiamajame įstatyme nenurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos... 34. 15.... 35. M. B. veiksmams didelę reikšmę turėjo tarp jo ir nukentėjusiosios... 36. 16.... 37. Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusioji L. V. ir jos atstovė... 38. 17.... 39. Nukentėjusioji nebuvo priėmusi sprendimo gyventi kartu su M. B., kaip... 40. 18.... 41. Ginčydamas nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 140 straipsnio 1... 42. 19.... 43. Nukentėjusiosios parodymus, duotus dėl prieš ją pavartotų konkrečių... 44. 20.... 45. Nesutiktina ir su tuo, kad M. B. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir... 46. 21.... 47. M. B. parodymai, teigiant, kad nukentėjusioji buvo atsirėmusi į jį rankomis... 48. 22.... 49. Nuteistasis M. B. taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos... 50. 23.... 51. BK 37 straipsnyje numatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo... 52. 24.... 53. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, gautas M. B. atstovo adv.... 54. 25.... 55. Ž. B. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą atleisti M. B. nuo... 56. 26.... 57. Atsiliepimu į prašymą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal... 58. 27.... 59. Teismo posėdžio metu nuteistasis M. B. ir jo gynėjas prašė atleisti M. B.... 60. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 61. 28.... 62. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies... 63. Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo... 64. 29.... 65. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, gautas nuteistojo M. B.... 66. 30.... 67. BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį... 68. 31.... 69. Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, Ž. B. prašė jo... 70. 32.... 71. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme, M. B. parodė, kad konfliktas... 72. 33.... 73. Nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo taikyti BK 40 straipsnio nuostatų, nes... 74. 34.... 75. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi... 76. 35.... 77. Vertinant M. B. duotus parodymus matyti, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei bylą... 78. 36.... 79. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškas kaltės pripažinimas... 80. 37.... 81. Nuteistasis pavartotą smurtą bandė pateisinti nukentėjusiosios netinkamu... 82. 38.... 83. Nors, pagal teismų praktiką kaltės neprisipažinimas ikiteisminio tyrimo... 84. 39.... 85. BPK 273 straipsnyje ir 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos sąlygos... 86. 40.... 87. BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta sąlyga – kaltininkas bent iš... 88. 41.... 89. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistasis nei iki pirmosios... 90. 42.... 91. Nesant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 3 punkte numatytų sąlygų,... 92. 43.... 93. Nuteistasis M. B. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos... 94. 44.... 95. Kaip jau minėta, pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos... 96. 45.... 97. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis M. B. paties fakto, kad... 98. 46.... 99. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios... 100. 47.... 101. Pirmosios instancijos teismas M. B. gynybos poziciją, t.y. siekį įrodyti,... 102. 48.... 103. Nuteistasis teigia, kad visi jo veiksmai buvo nukreipti į tai, kad L. V.... 104. 49.... 105. Nors nukentėjusiosios parodymuose yra neesminių neatitikimų dėl įvykių... 106. 50.... 107. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apklausta tiek... 108. 51.... 109. Nors apeliantas teigia, kad nukentėjusiosios padaryti garso įrašai yra... 110. 52.... 111. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusioji pasitelkusi advokatę,... 112. 53.... 113. Skundo argumentai susiję su įrodymų vertinimu, teigimu, kad teismas... 114. 54.... 115. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, dėl garso įrašuose... 116. 55.... 117. Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, į nuteistojo atliktus veiksmus,... 118. 56.... 119. Apeliantas teisingai nurodo, kad teismas, asmenų, kurių santykiai yra... 120. 57.... 121. Nors apeliantas teigia, kad įvykusio konflikto metu jis pats patyrė... 122. Dėl prokuroro šališkumo... 123. 58.... 124. Prokuroro šališkumas yra ginčijamas iš esmės tuo aspektu, jog apeliantas... 125. Dėl veikos mažareikšmiškumo... 126. 59.... 127. Pagal BK 37 straipsnį, padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas... 128. 60.... 129. Nors baudžiamajame įstatyme nenurodyti nusikaltimai (jų kategorijos),... 130. 61.... 131. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusiosios atžvilgiu atlikti veiksmai nėra... 132. 62.... 133. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl teisminės praktikos tuo atveju,... 134. Dėl proceso išlaidų... 135. 63.... 136. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu,... 137. 64.... 138. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji prašė... 139. M. B. apeliacinį skundą atmesti.... 140. Priteisti iš nuteistojo M. B. nukentėjusiosios L. V. naudai 400 (keturi...