Byla 2K-231-976/2017

Dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 31 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja), sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei, nuteistajai S. B., jos gynėjai advokatei Ingai Abramavičiūtei, nukentėjusiajam A. B., viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. B. gynėjos advokatės Ingos Abramavičiūtės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 31 d. nuosprendžio.

2Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nuosprendžiu S. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį buvo išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. A. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

3Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 31 d. nuosprendžiu, tenkinant Vilniaus apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiojo A. B. apeliacinius skundus, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – S. B. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir nubausta laisvės apribojimu trims mėnesiams. Nukentėjusiojo A. B. ieškinys paliktas nenagrinėtas.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios ir jos gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo, prokuroro, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

51. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu S. B. nuteista už tai, kad 2016 m. vasario 27 d., apie 21.30 val., bute, esančiame ( - ), išprovokavo konfliktą, kelis kartus trenkė savo sutuoktiniui A. B. delnu į galvos kairę pusę, keletą kartų kumščiu į kairį petį virš pažasties, taip sukėlė jam skausmą, vėliau daužė ir draskė dešinę ranką trintuvu, taip padarė nukentėjusiajam A. B. nežymų sveikatos sutrikdymą, kuris pasireiškė poodinėmis kraujosruvomis nugaros kairėje, dešinio dilbio viršutinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje, viršutinio–vidurinio trečdalių riboje, užpakalinio paviršiuje, dešinio dilbio vidurinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje su odos nubrozdinamais dešinio riešo priekiniame paviršiuje, dešinės plaštakos užpakaliniame paviršiuje, 1-ojo delnakaulio pamato projekcijoje, 1-ojo delnakaulio tolimojo galo projekcijoje.

62. Pirmosios instancijos teismas S. B. išteisino nenustatęs tyčios nežymiai sutrikdyti A. B. sveikatą ir sukelti jam fizinį skausmą, nes visi jos veiksmai buvo nukreipti siekiant atgauti sūnų B. ir neleisti suduoti jam vaistų. Teismas nustatė, kad tarp S. B. ir A. B. įvyko abipusis konfliktas, išprovokuotas jų ilgalaikių nesutarimų, skyrybų, vidinių nuoskaudų ir asmeninių interesų, kurį sustiprino būtent vaistų sūnui davimas, dėl to įvyko abipusės grumtynės, susistumdymai. Anot teismo, byloje nepakanka duomenų, kad S. B. siekė tyčia kryptingai smurtauti prieš sutuoktinį ir taip sukelti jam fizinį skausmą, nežymų sveikatos sutrikdymą. Priešingai, abipusių susistumdymų, grumtynių metu S. B. pirmiausia siekė paimti sūnų, neleisti jam duoti vaistų, tai buvo pagrindinis jos tikslas, po to pats A. B. bandė atimti iš kaltinamosios trintuvą ir šio veiksmo metu jie vėl susigrūmė, taip A. B. buvo sukeltas fizinis skausmas, padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau S. B. veiksmai nelaikytini tyčiniais ir nukreiptais sužaloti nukentėjusįjį.

73. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus, S. B. pripažino kalta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį konstatavęs, kad ji, tyčia suduodama smūgius ranka, trintuvu, brėždama nagais, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jos veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, ir jų norėjo. Tokie jos veiksmai buvo tyčiniai, priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais ir vertinami kaip padaryti netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Anot teismo, nagrinėjamu atveju asmens, atliekančio tyčinius smurtinius veiksmus, tyčia gali būti paneigta tik tokiu atveju, jei toks asmuo dėl psichinės ligos pripažįstamas nepakaltinamu, arba esant būtinajai ginčiai ar didžiai susijaudinus. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta.

84. Kasaciniu skundu nuteistosios gynėja advokatė I. Abramavičiūtė prašo panaikinti apkaltinamąjį Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 31 d. nuosprendį ir palikti galioti išteisinamąjį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nuosprendį.

94.1. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 2 straipsnio 4 dalį, 140 straipsnio 2 dalį, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimų, t. y. įrodymų nevertino kaip visumos, prioritetą suteikė nukentėjusiojo parodymams, neteisingai nusprendė dėl įrodymų pakankamumo, be to, nenurodė motyvų, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, pasak kasatorės, įrodymus įvertino išsamiai ir nešališkai, šio teismo padarytos išvados pakankamai išsamiai motyvuotos, paaiškinta, kodėl priimtas išteisinamasis nuosprendis.

104.2. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl kaltės buvimo S. B. veikoje yra nepagrįsta, padaryta netinkamai atskleidžiant kaltės turinį, neteisingai aiškinant netiesioginės tyčios turinį faktinių bylos aplinkybių kontekste. Šios instancijos teismas, nepaneigęs pirmosios instancijos teismo išvados, kad S. B. siekė atgauti sūnų iš A. B., kad vaikui nebūtų suduoti vaistai, papildomai neanalizavęs S. B. atliktų veiksmų tikslo ir motyvo, padarė priešingą išvadą, kad S. B. veikė netiesiogine tyčia, be to, nenurodė, dėl kokių priežasčių pirmosios instancijos teismo išvada šiuo klausimu yra netinkama. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nenuoseklių nukentėjusiojo parodymų dėl jam padarytų sužalojimų atsiradimo aplinkybių nelaikė esminiu netikslumu, sukliudė tinkamai atskleisti S. B. kaltės turinį, nes teismas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes ir įrodymus. Teismas neatsižvelgė į nustatytą faktą, kad tarp sutuoktinių vyko grumtynės ir susistumdymas, taigi buvo abipusis fizinis kontaktas, kurio metu abi pusės naudojo tam tikrą fizinę jėgą vienas prieš kitą (A. B. išstumė S. B. pro duris, atiminėjo trintuvą). Esant tokioms aplinkybėms, nustačius S. B. veiksmų motyvą ir tikslą – atgauti sūnų, kurio verkiančio jai neatidavė tėvas ir kuriam verkiančiam tėvas bandė, prieštaraujant motinai, suduoti vaistus, – pripažintina, jog ji veikė dėl neatsargumo. Kasatorė prašo atkreipti dėmesį į Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje teismas konstatavo, kad S. B. veiksmai, siekiant neleisti A. B. duoti sūnui vaistų, kuriuos jam skyrė ne šeimos gydytojas ir be motinos žinios, kai vaikas turi alergiją, ir kas tapo žinoma vėliau, kai šių vaistų vartojimas buvo nutrauktas, nes ir sukėlė alergiją, buvo visiškai teisėti, pagrįsti ir negali būti vertinami kaip neleidimas tėvui atlikti savo pareigų. Kasatorės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl kaltės nebuvimo S. B. veiksmuose yra teisėtos, padarytos analizuojant ir vertinant konflikto priežastis ir kontekstą, abiejų sutuoktinių veiksmus, jų pobūdį, sužalojimų padarymo mechanizmą ir kt. Atsižvelgiant į visas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad S. B. siekė ne sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, bet tik paimti verkiantį vaiką iš nukentėjusiojo, todėl nenumatė, kad dėl jos veiksmų gali atsirasti padariniai, nors pagal įvykio aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, t. y. veikė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Tokią išvadą patvirtina ir teismų praktika panašaus pobūdžio bylose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407-788/2016). Pagal teismų praktiką, sprendžiant klausimą, ar yra asmens veiksmuose netiesioginė tyčia, paprastai aiškinamasi, ar byloje nėra nustatyta, kad tarp nuteistosios veiksmų ir kilusių žalingų padarinių įsiterpė koks nors kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymui. Kasatorės manymu, šioje byloje toks kitas veiksnys yra įsiterpęs, t. y. mamos siekis paimti verkiantį vaiką, kuris prašosi pas mamą, iš tėvo, kuris atlieka veiksmus, kad mama nepasiimtų vaiko, ir jo neatiduoda. Esant šiam kitam veiksniui akivaizdu, jog S. B. veikė dėl nusikalstamo nerūpestingumo.

114.3. Taip pat kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs jokių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, neturėjo teisinio pagrindo daryti kitokias išvadas, nei tą padarė pirmosios instancijos teismas. Kasatorės nuomone, įrodymų vertinimo taisykles pažeidė apeliacinės instancijos teismas, nes įrodymus vertino neišsamiai, šališkai, atskirai vienus nuo kitų, nepagrįstai atmetė S. B. parodymus, nevertino įrodymų visumos, išvadas grindė prielaidomis. Pagal teismų praktiką, tokioje jautrioje byloje, kai nesutaria ir skiriasi santuokoje ilgai pragyvenę žmonės, jų santykiai įtempti, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-71/2012, 2K-299/2013). Apeliacinės instancijos teismas, nors ir pripažino, kad nukentėjusiojo parodymai nenuoseklūs, tačiau neatsižvelgė į tai, kad jis prieštaringai aiškino konflikto pradžios aplinkybes (tai pirmosios instancijos teismui leido konstatuoti, jog S. B. konflikto neišprovokavo); nukentėjusiojo parodymai nenuoseklūs ir dėl sužalojimų susidarymo mechanizmo; specialistui jis neužsiminė, jog sužalojimai dilbyje buvo padaryti trintuvu; specialistas konstatavo, kad sužalojimai dilbyje (kurie, anot nukentėjusiojo, padaryti trintuvu) buvo padaryti 7 savarankiškais trauminiais poveikiais, tačiau trintuvą iš S. B. nukentėjusysis atėmė vieno judesio metu; šio akivaizdaus prieštaravimo apeliacinės instancijos teismas neaptarė ir nepašalino. Be to, tokio pobūdžio byloje labai svarbi specialisto nurodyta aplinkybė (kuri turėjo būti vertinama), kad nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus teoriškai galima pasidaryti ir pačiam. Beje, nukentėjusysis parodė, kad sudavimas delnu į plaukuotą galvos dalį nebuvo skausmingas, o dėl sudavimo po mente specialistui nesiskundė, šią kraujosruvą rado specialistas. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi tik dalimi garso įrašo, t. y. citavo tik nukentėjusiajam palankius garso įrašo epizodus, o kitus, kuriuos labai išsamiai aptarė pirmosios instancijos teismas ir kurie patvirtina, jog fizinis smurtas buvo naudojamas ir prieš S. B., ignoravo. Neapklausęs liudytojos A. Š., išteisinamajame nuosprendyje esant išsamiai išdėstytiems šios liudytojos parodymams, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo jos parodymus vertinti kaip neišsamius ar nepatvirtinančius S. B. parodymų apie įvykio dalį virtuvėje ir apie tai, kaip nukentėjusysis atėmė trintuvą iš S. B.. Išvada, kad S. B. trukdė nukentėjusiajam vykdyti tėvišką pareigą duoti vaikui vaistus, kuriuos išrašė ne šeimos gydytoja, pagrįsta tik nukentėjusiojo parodymais, ignoruojant kitą bylos medžiagą, be to, nepaneigiant pirmosios instancijos teismo išvados, jog būtent jis elgėsi netinkamai dėl vaistų prievartinio sugirdymo. Tokią pirmosios instancijos teismo išvadą patvirtina ir jau minėta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje buvo konstatuotos reikšmingos aplinkybės, turinčios įtakos S. B. kaltės turinio analizei.

125. Nuteistosios S. B. gynėjos advokatės I. Abramavičiūtės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

13Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies

146. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimų, t. y. įrodymų nevertino kaip visumos, prioritetą suteikė nukentėjusiojo parodymams, neteisingai nusprendė dėl įrodymų pakankamumo, be to, nenurodė motyvų, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos.

156.1. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Todėl kasacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų pakankamumu nuteistosios kaltei įrodyti, atskirų proceso dalyvių parodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

166.2. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos ir abiejų instancijų teismų nuosprendžių, abiejų instancijų teismai, įvertinę byloje surinktus ir patikrintus įrodymus, padarė vienodas įrodymais pagrįstas išvadas dėl įvykio objektyviųjų požymių: S. B., 2016 m. vasario 27 d., apie 21.30 val., bute, esančiame ( - ), suduodama smūgius delnu, kumščiu ir trintuvu, S. B. sukėlė skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, kuris pasireiškė poodinėmis kraujosruvomis nugaros kairėje, dešinio dilbio viršutinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje, viršutinio–vidurinio trečdalių riboje, užpakalinio paviršiuje, dešinio dilbio vidurinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje su odos nubrozdinamais dešinio riešo priekiniame paviršiuje, dešinės plaštakos užpakaliniame paviršiuje, 1-ojo delnakaulio pamato projekcijoje, 1-ojo delnakaulio tolimojo galo projekcijoje. Kaip matyti iš nuosprendžių, tokia išvada pagrįsta visuma įrodymų, ištirtų ir įvertintų laikantis įrodinėjimo taisyklių: nukentėjusiojo ir nuteistosios parodymais, liudytojų parodymais, specialisto išvada, byloje esančiu garso įrašu, tyrimo veiksmų protokoluose užfiskuotais duomenimis.

176.3. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, kitaip nei pirmosios instancijos teismas, įvertino subjektyviųjų požymių buvimą S. B. veikoje, būtent padarė išvadą, kad ji, suduodama smūgius, veikė netiesiogine tyčia. Kaip matyti iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio, apeliacinės instancijos teismas motyvavo savo išvadas, nurodė, kokiais bylos duomenimis remdamasis jis daro išvadas dėl S. B. tyčios sukelti sveikatos sutrikdymą A. B.. Vien tai, kad teismas padarė nepalankią proceso dalyviui išvadą, nereiškia, kad buvo padarytas esminis BPK pažeidimas.

186.4. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir grįsdamas jais savo sprendimą, nepadarė esminių BPK nuostatų, reguliuojančių įrodinėjimo procesą ir nuosprendžio išvadų motyvavimą, pažeidimų.

19Dėl BK 37 straipsnio taikymo

207. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 140 straipsnio 2 dalį, būtent netinkamai atskleidė kaltės turinį, neteisingai aiškino netiesioginės tyčios turinį faktinių bylos aplinkybių kontekste ir taip padarė nepagrįstą išvadą dėl kaltės buvimo S. B. veikoje.

217.1. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas S. B. išteisino nenustatęs tyčios nežymiai sutrikdyti A. B. sveikatą ir sukelti jam fizinį skausmą, nes visi jos veiksmai buvo nukreipti siekiant atgauti sūnų B. B. ir neleisti sugirdyti jam vaistų. Teismas nustatė, kad tarp S. B. ir A. B. įvyko abipusis konfliktas, išprovokuotas jų ilgalaikių nesutarimų, skyrybų, vidinių nuoskaudų ir asmeninių interesų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad abipusių susistumdymų, grumtynių metu S. B. pirmiausia siekė paimti sūnų, neleisti jam duoti vaistų, po to, A. B. mėginant atimti iš jos trintuvą, kuriuo ji daužė patalpos, kurioje A. B. buvo užsidaręs su verkiančiu vaiku, duris, jie vėl susigrūmė, taip A. B. buvo sukeltas fizinis skausmas, padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

227.2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus, S. B. pripažino kalta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį konstatavęs, kad ji, tyčia suduodama smūgius ranka, trintuvu, brėždama nagais, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jos veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, ir jų norėjo.

237.3. Patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą nuosprendį ir įvertinusi visas bylos aplinkybes, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas atleisti S. B. nuo baudžiamosios atsakomybės, pritaikius BK 37 straipsnį.

247.4. BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017).

257.5. Pabrėžtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

267.6. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, be kita ko, atsižvelgiama į nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 punktas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299-648/2015). Smurto artimoje aplinkoje atveju nei sutuoktinių (sugyventinių) nesutarimai, nei jų elgesio specifika, nei santuokos nutraukimo proceso ypatumai, nei tėvų pasirinkimas savo vaikus auklėti fizinį skausmą sukeliančiais veiksmais patys savaime nelemia padaryto nusikaltimo (pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo (BK 140 straipsnis)) mažesnio pavojingumo ir neįpareigoja teismo konstatuoti padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-299-648/2015). Kita vertus, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos vykstant konfliktiniam santuokos nutraukimo procesui, kuriame yra nesutariama dėl esminių klausimų, be kita ko ir susijusių su vaikais, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko ir incijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus. Šios aplinkybės tampa svarbiomis teismui sprendžiant dėl nusikalstamos veikos pavojingumo.

277.7. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam A. B. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kuris pasireiškė poodinėmis kraujosruvomis nugaros kairėje, dešinio dilbio viršutinio ir vidurinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje su odos nubrozdinamais dešinio riešo priekiniame paviršiuje, dešinės plaštakos užpakaliniame paviršiuje, 1-ojo delnakaulio pamato projekcijoje, 1-ojo delnakaulio tolimojo galo projekcijoje. Be abejo, ši žala – nežymus sveikatos sutrikdymas, yra reikšminga, tačiau, įvertinus sužalojimų lokalizaciją ir pobūdį (poodinė kraujosruva ant nugaros, poodinės kraujosruvos ant vienos rankos dilbio ir riešo bei plaštakos nubrozdinimai), darytina išvada, kad nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, jog kaltininkei negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.

287.8. Kartu pažymėtina, kad pagal BK 37 straipsnį konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-413-895/2016).

297.9. Iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartimi pagal ieškovės S. B. ieškinį atsakovui A. B. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, be kita ko, nustatyta ieškovei S. B. laikina uzufrukto teisė į atsakovui A. B. asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį ( - ), iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (1 t., b. l. 41–44). S. B. ir A. B. nurodė, kad jų santykiai yra konfliktiški, jie nepasitiki vienas kitu, kaltina vienas kitą manipuliavimu mažamečiais vaikais, be kita ko, ir jų sveikata, siekiant jiems palankių sprendimų santuokos nutraukimo byloje.

307.10. Vertindami tokias aplinkybes, turinčias įtakos subjektyviųjų S. B. padarytos veikos požymių vertinimui, abiejų instancijų teismai padarė skirtingas išvadas dėl S. B. kaltės. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas S. B. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, nustatė, kad ji aptariamo įvykio metu ir vietoje A. B. sudavė smūgius, kurie sukėlė jau pirmiau minėtas pasekmes, tačiau pripažino, kad konfliktinėje situacijoje, kuri buvo aptariamo įvykio metu, ji, bandydama iš nukentėjusiojo A. B. atimti klykiantį mažametį sūnų, nesiekė, kad jos veiksmais A. B. būtų sužalotas ar jam būtų sukeltas fizinis skausmas, ir todėl konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta S. B. tiesioginė ar netiesioginė tyčia sukelti A. B. fizinį skausmą ir padaryti jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad S. B. nenumatė, jog dėl jos veiksmų gali atsirasti padariniai, nors pagal įvykio aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, t. y. veikė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad nors S. B. veiksmams didelę reikšmę turėjo tarp jos ir nukentėjusiojo įsivyravę konfliktiški santykiai, pripažino, jog ji, tyčia suduodama smūgius ranka, trintuvu, brėždama nagais, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jos veikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo, kartu nurodydamas, jog tokie veiksmai atlikti veikiant netiesiogine tyčia. Taigi, teisingai nustatęs S. B. tyčios turinį, apeliacinės instancijos teismas apsiriko nurodydamas, kad S. B. veikė netiesiogine tyčia. Šis apsirikimas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 140 straipsnio 2 dalį, nes iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvų yra visiškai aišku, kad šis teismas, įvertinęs įrodymus, pagrįstai pripažino, kad S. B. veikė tiesiogine tyčia.

317.11. Iš bylos duomenų matyti, kad tėvų konfliktas kilo dėl svarbios jiems abiem priežasties – jų mažamečio vaiko gydymo. 2016 m. vasario 27 d. S. B. informavo A. B., kad vaikas serga ir yra gydomas (2016 m. vasario 25 d. B. B. poliklinikoje buvo diagnozuota ūminė viršutinių kvėpavimo takų infekcija, astma ir paskirtas gydymas). 2016 m. vasario 27 d. kita gydytoja, apžiūrėjusi A. B. atvežtą B. B., nustatė bronchinės astmos paūmėjimą, ūmų obstrukcinį bronchitą ir taip pat paskyrė gydymą: intraveniniu būdu sulašino vaistus ir nurodė vakare sugirdyti antibiotikus. Kitą dieną, S. B. nuvežus B. B. į vaikų ligoninę, buvo konstatuota, kad B. B. yra alerginės bronchų astmos paūmėjimas; indikacijų intraveniniam gydymui nėra, todėl kateteris, įvestas į vaiko ranką, pašalintas.

327.12. Taigi, teismų sprendimais konstatuotos faktinės konflikto aplinkybės, taip pat byloje esantys B. B. sveikatos duomenys leidžia daryti išvadą, kad konfliktas tarp sergančio mažamečio alergiško (be kita ko, ir kai kuriems vaistams) vaiko tėvų, kilęs dėl to, kurios gydytojos nurodymais reikia vadovautis ir ar būtina jam tuoj pat sugirdyti antibiotikus, lėmė nevisiškai adekvatų abiejų tėvų elgesį, be kita ko, pasireiškusį abipusiais nešvankiais įžeidinėjimais ir S. B. fiziniais veiksmais, kuriais ji (nors ir kaip teigia pati, išimtinai siekdama neleisti sugirdyti vaistų ir atgauti verkiantį vaiką) sukėlė pirmiau minėtus padarinius nukentėjusiajam.

337.13. Taip pat pažymėtina, kad konflikto metu S. B. iškvietė policiją, vėliau pateikė pareiškimą policijai dėl A. B. grasinimų, A. B. inicijavo baudžiamąjį ir administracinį procesą dėl S. B. veiksmų tą vakarą. Taigi, byloje nagrinėjamas 2016 m. vasario 27 d. įvykis iki šiol baudžiamosios ir administracinės teisės požiūriu jau buvo vertintas du kartus. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iojo PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio 2016 m. balandžio 4 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, priimtame ir dėl S. B. 2016 m. kovo 3 d. pareiškimo apie A. B. agresyvų elgesį 2016 m. vasario 27 d., nurodyta, kad šiuo atveju nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnyje (grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas), kadangi A. B. neketino pakenkti S. B.. Nutarime nurodyta, kad nenustatyta objektyvių duomenų, jog A. B. realiais veiksmais ruošiasi įgyvendinti S. B. išsakytus grasinimus. Nutarime konstatuojama, kad tarp A. B. ir S. B. įvyko abipusis konfliktas dėl A. B. noro duoti sūnui gydytojos išrašytus antibiotikus, jo metu abiem buvo sukelti fiziniai skausmai. Įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje (kuria paliktas galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutarimas) teismas konstatavo, kad S. B. veiksmai, siekiant neleisti A. B. duoti sūnui vaistų, kuriuos jam skyrė ne šeimos gydytojas ir kurie jai buvo nežinomi, negali būti vertinami kaip vaiko teisių pažeidimas, užtraukiantis atsakomybę pagal ATPK 181³ straipsnio 1 dalį.

347.14. Pirmiau nurodytos apeliacinės instancijos teismo nustatytos S. B. padarytos veikos aplinkybės leidžia teigti, kad nors S. B. veika formaliai atitinka visus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, yra pagrindas pripažinti jos veiką mažareikšme. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad susiklosčiusios nagrinėjamoje byloje aplinkybės leidžia teigti, kad S. B. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant jas pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas. Todėl S. B. atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).

35Dėl BPK 106 straipsnio 2 dalies

368. Nagrinėjamoje byloje Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų – 258,86 Eur priteisimo iš nuteistosios S. B. už šios tarnybos paskirtos advokatės nuteistajai teiktą antrinę teisinę pagalbą bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme.

378.1. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

388.2. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą kasacinėje instancijoje. Šia nutartimi baudžiamoji byla S. B. nutraukiama, atleidžiant ją nuo baudžiamosios atskomybės, taigi, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas negali būti tenkinamas.

39Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,

Nutarė

40Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 31 d. nuosprendį.

41Pritaikius BK 37 straipsnį, S. B. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir bylą jai nutraukti.