Byla 2K-131-1073/2018
Dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 5 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 5 d. nutarties.

3Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 4 d. nuosprendžiu T. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirtą bausmę iš dalies pridėjus prie Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies, T. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams, paskiriant ją atlikti pataisos namuose.

4Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 5 d. nutartimi nuteistojo T. P. apeliacinis skundas atmestas.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

6I. Bylos esmė

7

  1. T. P. nuteistas už tai, kad 2016 m. gruodžio 28 d., apie 15.10 val., Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje ( - ), atliekant ikiteisminio tyrimo procesinius veiksmus – pranešimo apie įtarimą įteikimo metu, ( - ) vyriausiojo tyrėjo D. Z. atžvilgiu elgėsi agresyviai, necenzūriniais žodžiais, smurtinių veiksmų imitavimu rankomis grasino panaudoti prieš nukentėjusįjį D. Z. fizinį smurtą ir susidoroti su juo, taip grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, dėl to D. Z. buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

8II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu nuteistasis T. P. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą jam nutraukti arba jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, perkvalifikuoti į administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 507 straipsnyje. Kasatorius skunde nurodo:
    1. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į jo apeliaciniame skunde nurodytus nuosprendžio apskundimo motyvus, susijusius su neišsamiu ir nevisapusišku įrodymų ištyrimu ir vertinimu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nepagrįstai pagrindiniu ir vieninteliu įrodymu pripažino nukentėjusiojo D. Z. parodymus, o į kitas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes nekreipė dėmesio, taip padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio pažeidimus, sutrukdžiusius priimti teisingą sprendimą. Kasatorius, analizuodamas liudytojų M. M., V. V., T. A., E. P. parodymus, teigia, kad šie liudytojai girdėjo kasatorių vartojant necenzūrinius žodžius, tačiau jokių jo išsakytų grasinimų nukentėjusiajam negirdėjo. Tokie liudytojų parodymai visiškai sutampa su kasatoriaus parodymais, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiais liudytojų parodymais nesivadovavo, juos iškraipė, nepagrįstai pripažindamas, kad liudytojai girdėjo smurtinių veiksmų atlikimą apibūdinančius pasakymus. Teismas, matydamas prieštaravimus tarp kasatoriaus ir minėtų liudytojų parodymų iš vienos pusės ir nukentėjusiojo iš kitos pusės, turėjo vertinti, kurie parodymai yra nuoseklūs, objektyvūs ir sudaro loginę seką. Tokie, pasak kasatoriaus, yra jo ir liudytojų parodymai, todėl jiems prieštaraujantys nukentėjusiojo parodymai turėjo būti pripažinti neatitinkančiais tikrovės. Apeliacinės instancijos teismas, nenurodydamas motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė minėtų liudytojų parodymus, padarė esminį BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą.
    2. Apeliacinės instancijos teismas, nepašalindamas abejonių byloje dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą fakto egzistavimo, pažeidė in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą, nekaltumo prezumpciją ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 145 straipsnio 1 dalį).
    3. Administracinę atsakomybę užtraukia tokie atvejai, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, pavyzdžiui, grasina susidoroti ateityje, padaryti materialinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-298/2009). Remdamiesi tokiu aiškinimu, teismai privalėjo įvertinti kasatoriaus veiksmus, jų intensyvumą ir nuspręsti, ar jie buvo tiek pavojingi, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Kaip tvirtina kasatorius, jis apklausos kambaryje buvo patalpintas už grotų ir jokių fizinio susidorojimo veiksmų atlikti negalėjo, jo žodžiai buvo tik įžeidžiantys, todėl baudžiamoji atsakomybė jam taikyta nepagrįstai.
    4. Apeliacinės instancijos teismas priėmė neteisingą, šališką, nukentėjusiajam palankų sprendimą, taip buvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio l dalis.
  2. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
    1. Kasatorius ginčija įrodymų vertinimą ir teismų išvadas, susijusias su faktinių bylos aplinkybių nustatymu. Tačiau pirmosios instancijos teismas byloje surinktų įrodymų visumą įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad nuteistasis T. P. agresyviu elgesiu, necenzūriniais žodžiais, smurtinių veiksmų imitavimu rankomis grasino panaudoti prieš nukentėjusįjį D. Z. fizinį smurtą, pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais: nukentėjusiojo D. Z. parodymais apie kasatoriaus elgesį ir grasinimus fiziškai susidoroti; liudytojų T. A., E. P., V. V., R. M. parodymais, kad girdėjo triukšmą areštinės kameroje, nuteistojo riksmus, keiksmus; liudytojų T. A., E. P. parodymais, kad matė T. P. elgesį, grasinimus D. Z. išvedus nuteistąjį iš kameros; apžiūros protokolu ir kitais byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje patikrintais įrodymais. Šių įrodymų visumos teismui pakako konstatuoti, kad buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 145 straipsnio 1 dalyje.
    2. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes. Šis teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistojo asmenybė, jo daugybiniai anksčiau padaryti nusikaltimai ir teistumai (praeityje teistas 8 kartus, iš jų net 5 kartus už chuliganizmą), apie kuriuos žinojo nukentėjusysis, necenzūriniais žodžiais jam išsakyti grasinimai fiziškai susidoroti, fizinio smurto panaudojimo būdo demonstravimas rankomis sudarė realią galimybę nukentėjusiajam suvokti, kad grasinimai yra realūs ir gali būti įvykdyti. Aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas patvirtino nuteistojo netenkinusias pirmosios instancijos teismo išvadas, nesudaro pagrindo teigti, jog byla išnagrinėta neišsamiai. Apeliacinės instancijos teismas esminius apeliacinio skundo argumentus išsamiai išnagrinėjo ir į juos motyvuotai atsakė.
    3. Kasaciniame skunde nuteistasis pateikia savą konflikto versiją, kad vartojo necenzūrinius žodžius, tačiau nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą negrasino. Šie kasatoriaus argumentai susiję su faktinių bylos aplinkybių nustatymu, o tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Priešingai nei teigia kasatorius, jo pateiktą įvykių versiją nagrinėjo ir atmetė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, nes, išskyrus paties nuteistojo žodžius, jos nepatvirtina kiti bylos įrodymai.

10III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

11

  1. Nuteistojo T. P. kasacinis skundas atmestinas.

12Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir įrodymų vertinimo

  1. Kasatorius, jo požiūriu, nepagrįstą nuteisimą dėl grasinimo nužudyti nukentėjusįjį D. Z. ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą motyvuoja neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, abejonių nepašalinimu ir netinkamu įrodymų vertinimu apeliacinės instancijos teisme. Tuo iš dalies grindžiamas ir netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas.
  2. Pirmiausia pažymėtina, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl to kasatoriaus teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
  3. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016 ir kt.).
  4. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, dar kartą įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, išsamiai išanalizavo bylai reikšmingas aplinkybes ir skundžiamoje nutartyje išdėstė argumentus, paaiškinančius, kodėl šis teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo ir nuteistojo kaltumo yra pagrįstos bei teisingos. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir skundžiamos nutarties turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 332 straipsnio 3 dalyje išdėstytus reikalavimus.
    1. Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad vieninteliu įrodymu byloje teismas pripažino nukentėjusiojo D. Z. parodymus ir jais vadovavosi, o paties nuteistojo ir liudytojų parodymus, kurie esą paneigia nukentėjusiojo parodymus, atmetė. Pažymėtina, kad klausimas dėl nuteistojo, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymų vertinimo pirmosios instancijos teisme buvo iškeltas ir nuteistojo apeliaciniame skunde. Būtina pažymėti, kad tiek apeliaciniame, tiek kasaciniame skunde nuteistasis siūlo kitaip vertinti tų pačių liudytojų, kurių parodymais yra grindžiamos kaltinančios teismų išvados, nurodytas bylos aplinkybes.
    2. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek BK 145 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties formuluotė, tiek teismų praktika tokio pobūdžio bylose akcentuoja, kad grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Taigi, nukentėjusiojo parodymai šiose bylose turi didesnę įrodomąją reikšmę tuo aspektu, kad tik jie atspindi nukentėjusiojo nusikalstamos veikos suvokimą emociniu-psichologiniu lygmeniu. Tačiau jų įrodomoji reikšmė taip pat priklauso ir nuo kitų bylos įrodymų konteksto. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytus ypatumus, išsamiai išnagrinėjo tiek nukentėjusiojo, tiek nuteistojo, tiek liudytojų parodymus, juos dar kartą įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek nuteistąjį T. P. teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus ir nutartyje išdėstė motyvus, kodėl nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybės, surinkti ir teismo patikrinti bei įvertinti įrodymai pagrindžia kaltinančią, o ne teisinančią veikos aplinkybių versiją. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas padarė argumentuotą išvadą, kad netikėti nukentėjusiojo D. Z. parodymais apie tai, kokius žodžius jam išsakė T. P., kodėl nuteistojo grasinimus jis laikė realiais ir kodėl bijojo, kad jie gali būti įgyvendinti, nėra jokio objektyvaus pagrindo, nes jie viso proceso metu buvo nuoseklūs, be to, juos patvirtina kiti byloje surinkti bei ištirti asmeniniai įrodymai (liudytojų T. A., E. P., V. V., M. M., R. M. parodymai) bei kita teismo įvertinta informacija – D. Z. darbinė patirtis ir dėl to žinoma nuteistojo asmenybę charakterizuojanti informacija, nuteistojo ankstesni teistumai, anksčiau įvykdytų nusikaltimų pobūdis ir pan. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nors minėti liudytojai visos konfliktinės situacijos eigos negalėjo nurodyti, nes nebuvo patalpoje, kurioje buvo nuteistasis ir nukentėjusysis, tačiau šių liudytojų parodymų apie tai, ką matė ir girdėjo, visuma patvirtina nukentėjusiojo D. Z. parodymus dėl jam išsakytų grasinimų, o ne T. P. pateikiamą pasisakymų turinio versiją.
  5. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, daro išvadą, kad nuteistojo, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus ir kitus bylos įrodymus apeliacinės instancijos teismas įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o kasaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti priešingai. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas dėl nustatytų bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimo padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai, o apeliacinės instancijos teismo nutartis nepagrįsta ir neteisėta.

13Dėl BK 145 straipsnio 1 dalies taikymo

  1. Kasatorius nesutikimą su jo nuteisimu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį motyvuoja ir tuo, kad jo veika nesiekė tokio pavojingumo, kuris užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.
  2. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010). Nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis formali, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2007).
  3. Kaip matyti iš šioje byloje priimtų tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, tiek apeliacinės instancijos teismo nutarties, juose išsamiai nurodyti ir argumentuotai atskleisti T. P. objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymiai, kad nuteistasis, nesant jokio pagrindo ir priežasties, apklausos kambaryje elgdamasis agresyviai, vartodamas necenzūrinius žodžius ir pasakymus, apibūdinančius fizinio smurto panaudojimą prieš nukentėjusįjį ( - ) vyriausiąjį tyrėją D. Z. ne tik tuo metu, bet ir ateityje, žinodamas, kad nukentėjusiajam yra žinoma informacija apie jo asmenybę, suprato savo elgesio bauginantį pobūdį ir siekė sukelti nukentėjusiajam nerimo, baimės, nesaugumo jausmą. Dėl kasaciniame skunde nurodomo argumento, kad nuteistasis apklausos kambaryje buvo patalpintas už grotų ir realiai negalėjo atlikti jokių smurtinių veiksmų, taip pat nuteistojo keliamos įvykio versijos, kad jis nukentėjusiajam negrasino, jo žodžiai buvo tik įžeidžiantys, motyvuotai pasisakė ir juos atmetė apeliacinės instancijos teismas. Šis teismas nustatė, kad nukentėjusiajam D. Z. dėl jo atliekamo darbo pobūdžio buvo žinomi nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys, jo ankstesni teistumai, anksčiau įvykdytų nusikaltimų pobūdis, taip pat žinoma apie nuteistojo bendravimą su laisvėje esančiais asmenimis. Dėl to pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai dėl nukentėjusiajam išsakyto grasinimo realumo, t. y. kad minėtos informacijos apie T. P. kontekste nuteistojo agresyvaus elgesio demonstravimas apklausos kambaryje, necenzūriniai žodžiai, smurtinius veiksmus apibūdinantys pasakymai ir tokius pasakymus lydintys rankų mostai buvo pakankami, kad nukentėjusiajam sukeltų baimės ir nerimo, nesaugumo jausmą ir lemtų pagrįstą nukentėjusiojo manymą, kad grasinimai gali būti iš tikrųjų įvykdyti.
  4. Įvertinus bylos medžiagą, priešingai nei teigia kasatorius, nėra pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju nuteistojo veika nebuvo tiek pavojinga, jog užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Taigi, pagal teismų nustatytas nagrinėjamos bylos aplinkybes, T. P. veika teisingai kvalifikuota kaip nusikalstama ir baudžiamasis įstatymas (BK 145 straipsnio 1 dalis) pritaikytas tinkamai.
  5. Nenustačius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintina teisėta.

14Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

15Nuteistojo T. P. kasacinį skundą atmesti.