Byla 2K-410-693/2015
Dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. nuteistas:

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Rimos Ažubalytės ir pranešėjo Vytauto Masioko,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. nuteistas:

3pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2003-07-25, 2003-07-04 įstatymas Nr. IX-1706 (Žin., 2003, Nr. 74-3423)) trijų mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per visą laisvės apribojimo bausmės laiką nuo 23 iki 6 val. būti namuose;

4145 straipsnio 1 dalį – keturių mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per visą laisvės apribojimo bausmės laiką nuo 23 iki 6 val. būti namuose;

5233 straipsnio 1 dalį – penkių mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per visą laisvės apribojimo bausmės laiką nuo 23 iki 6 val. būti namuose.

6Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir D. K. paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas aštuoniems mėnesiams, įpareigojant jį per visą laisvės apribojimo bausmės laiką nuo 23 iki 6 val. būti namuose.

7Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaitytas D. K. laikino sulaikymo laikas 2012 m. rugsėjo 1 d. nuo 8.20 val. iki 16 val. (viena para) ir laikoma, kad jis yra atlikęs keturias laisvės apribojimo dienas.

8D. K. skirta smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonė – įpareigojimas laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos – ( - ), ir įpareigojimas nesiartinti prie J. K. panaikintas nuo nuosprendžio priėmimo dienos.

9Nukentėjusiosios J. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai iš D. K. priteista 2000 Lt (t. y. 579,24 Eur) neturtinei žalai atlyginti, likusi ieškinio dalis atmesta.

10Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 12 d. nutartis, kuria nuteistojo D. K. apeliacinis skundas atmestas.

11Teisėjų kolegija

Nustatė

12D. K. nuteistas už tai, kad:

132012 m. rugsėjo 1 d., apie 6.30 val. namuose – ( - ), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, šeiminio konflikto metu, suduodamas ranka į įvairias kūno vietas ir spirdamas koja į pilvą, sumušė žmoną J. K., padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus (nustatytos poodinės kraujosruvos įvairiose kūno vietose);

142012 m. rugsėjo 2 d., apie 7 val., namuose, laikydamas daiktą, panašų į pistoletą, ir grasindamas, kad nušaus, grasino nužudyti savo žmoną J. K. ir taip davė pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas ir yra realus;

15ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio iki 2013 m. balandžio 26 d. nuolat skambinėdamas, grasindamas susidoroti, reikalaudamas jam nutraukti visas bylas, siekė paveikti nukentėjusiąją J. K., kad ši ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, t. y. kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 96-1-00732-12 pakeistų duotus parodymus dėl jos sužalojimo ir grasinimo nužudyti aplinkybių: reikalavo, jog nukentėjusioji sakytų, kad sumušimo žymės atsirado jai nukritus nuo laiptų ir kad ji jokio ginklo nematė, jai tik pasirodė.

16Kasaciniu skundu nuteistojo D. K. gynėjas advokatas Dainius Žiedas prašo teismų sprendimus panaikinti, jo ginamajam baudžiamąją bylą nutraukti.

17Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, pripažinę D. K. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, neteisingai aiškino procesines teisės normas, ignoravo esminę faktinę aplinkybę, jog nukentėjusioji buvo smurto iniciatorė ir pati labiau sužalojo nuteistąjį, nei šis, gindamasis nuo jos užpuolimo.

18Žemesnės instancijos teismai tyrė ir nagrinėjo bylą tik vienu apsektu – ar D. K. galėjo sužaloti J. K.. Tačiau neatskleistos priežastys, kodėl prieš nuketėjusiąją naudota jėga, negretinti faktai, kad ji pati užpuolė nuteistąjį ir ne mažiau kaip 31 trauminiu poveikiu padarė jam Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 120/13/1517/12(04) nurodytus sužalojimus, įvertintus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Nukentėjusios sužalojimo pobūdis (kraujosruvos žastuose, dilbiuose) paneigia nuteistojo veiksmuose buvus tyčią sužaloti sutuoktinę ir tik patvirtina, kad D. K. suėmęs ją už rankų bandė sulaikyti, nuraminti ir nutraukti jos pačios smurtą. Nukentėjusiosios sužalojimų pobūdžio faktinės aplinkybės rodo, kad nuteistojo veiksmai buvo nukreipti ne sukelti fizinį skausmą ar sutrikdyti nuketėjusiosios sveikatą, o priešingai – suvaldyti siautėjančią sutuoktinę ir apsiginti nuo jos smurto. Tai reiškia, kad nuteistojo veikoje nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviosios pusės elemento – tyčios ir D. K. neįvykdė inkriminuoto nusikaltimo – nežymaus J. K. sveikatos sutrikdymo.

19Kasatoriaus manymu, jei D. K. veika formaliai ir sudaro BK 140 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį, tai, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes dėl konflikto kilimo priežasties ir eigos, teismas ex officio privalėjo įvertinti veiką būtinosios ginties aspektu (BK 28 straipsnis).

20Nukentėjusios elgesys kėlė pavojų D. K. sveikatai, prieš jį buvo panaudota fizinė jėga. D. K. smurtaujančią sutuoktinę bandė sulaikyti naudodamas jėgą, tačiau, kasatoriaus manymu, būtinosios ginties ribos nebuvo viršytos, nes D, K. buvo padaryta daugiau sužalojimų ir labiau sutrikdyta sveikata, nei J. K.. Teismai nenustatė jokių aplinkybių, galėjusių pateisinti agresiją prieš nuteistąjį ar paneigti teisę gintis nuo smurto.

21Kasaciniame skunde svarstoma, kad jei įvykis būtų vertinamas pagal pirmosios instancijos teismo poziciją, tai nagrinėjama situacija teisiškai būtų kvalifikuotina kaip abiejų sutuoktinių konflikto sprendimas muštynėmis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012, 2K-501/2013), muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla (kasacinė nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-489/2011, 2K-501/2013, 2K-92/2014). Taigi šiuo atveju dviejų asmenų muštynėse, kuriose nukentėjusiajai suduota mažiau smūgių ir padaryta mažesnė žala sveikatai, nėra pagrindo laikyti, jog jai padarytas sveikatos sutrikdymas įvykdytas kaltais veiksmais, nes J. K., paaiškėjus jos santuokinės neištikimybės faktui, pati pasirinko tokį kilusio konflikto sprendimo būdą.

22Kasatoriaus manymu, nors BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo įvykdymo metu ir galiojo Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, tačiau, atsižvelgiant į skunde išdėstytas aplinkybes, sistemiškai aiškinant teisės aktus, nebuvo pagrindo nuteistajam taikyti baudžiamojo įstatymo nuostatų ir sutuoktinių vieno kitam padarytų sužalojimus vertinti skirtingai: dėl J. K. sužalojimo pradėti ikiteisminį tyrimą, o D. K., kaip nukentėjusiojo sutuoktinio, sužalojimų nelaikyti reikalingais teisinio įvertinimo ir agresorės patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. D. K. patirtas smurtas atitiko visus įstatymo kriterijus, tačiau policijos pareigūnai, diskriminuodami jį dėl lyties, veikė pagal žodinius J. K. pareiškimus ir ignoravo jo sužalojimo faktą.

23Kasatorius pažymi, kad Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymu pripažinta, jog smurtas artimoje aplinkoje turi visuomeninę reikšmę dėl įstatymais nustatytos šeimos apsaugos, todėl, vienam iš sutuoktinių smurtaujant kito atžvilgiu, visuomenė negalinti ignoruoti šio fakto ir palikti pačiai aukai apsispręsti, ar baudžiamąja tvarka persekioti kaltininką, nuo kurio ji dažnai būna priklausoma ar dėl kitų priežasčių negali efektyviai gintis ir apsisaugoti nuo smurto. Dėl šios priežasties pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamasis procesas galėjo būti pradedamas ir prokuroro iniciatyva, o įsigaliojus įstatymui, policija įpareigota visais atvejais pradėti ikiteisminį tyrimą. Tačiau tai nereiškia, kad išsiaiškinus galimo smurto artimoje aplinkoje aplinkybes ikiteisminis tyrimas visada turi būti užbaigiamas kaltinamojo akto surašymu. Tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo pats yra konflikto ir smurto naudojimo iniciatorius arba abu asmenys ginčą sprendė smurtu (muštynėmis) ir akivaizdu, jog bet kuris iš jų pajėgus ginti savo teises ir teisėtus interesus teisme, tyrimas privalo būti nutrauktas, priešingu atveju pažeidžiamas lyčių lygybės principas, prokuroras tampa šališkas, vieno asmens smurtinius veiksmus vertindamas kaip nusikalstamus, kito – kaip leidžiamus.

24Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad išvados dėl nuteistojo grasinimų nužudyti J. K. (BK 145 straipsnio 1 dalis) įrodytumo neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nukentėjusiosios ir liudytojo A. K. parodymai leidžia daryti išvadą, kad buvo grasinama minėtam liudytojui, o ne J. K.. Todėl nesant asmens, kuriam galbūt grasinta, pareiškimo ar prokuroro reikalavimo tyrimas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį negalėjo būti pradėtas ir toks kaltinimas negalėjo būti nagrinėjamas teisme.

25Be to, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo ir nepašalino prieštaravimų tarp įrodymų, kuriais remiantis nuteistasis pripažintas kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Teismai ginklo turėjimo faktą grindė nepatikimais duomenimis – prieštaringais liudytojų parodymais, kurių negalima ir nesiekta patikrinti, taip pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 4 dalį). Grasinimo realumas taip pat neįrodytas. Nuteisimas už šią veiką pagrįstas nepatikimais ir prieštaringais nukentėjusios bei jos meilužio parodymais apie jų užklupimą nepadorioje situacijoje. Teismai, nevertindami visų abejonių ir įrodymų prieštaravimų, kurių pašalinti byloje BPK priemonėmis neįmanoma, kaltinamojo naudai, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.

26Kasatorius taip pat ginčija D. K. nuteisimą pagal BK 233 straipsnio 1 dalį. Jis nurodo, kad nuteistasis, gindamasis nuo 2013 m. balandžio 26 d. kaltinamajame akte išdėstytų kaltinimų dėl poveikio nukentėjusiajai, šioje byloje pateikė susirašinėjimą mobiliuoju telefonu su J. K., kurie paneigė jos melagingus kaltinimus. Teismas šią kaltinimo dalį pripažino neįrodyta.

27Nukentėjusioji pirmosios instancijos teismui baigiant nagrinėti bylą 2014 m. vasario 18 d. pateikė laikmeną su garso įrašu, kuris teismų pripažintas sutuoktinių pokalbiu. Kaltinamasis aktas pagal byloje atsiradusius naujus duomenis nepakeistas, nebuvo pateiktas prašymas dėl kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimo teisme pagal BPK 256 straipsnį, todėl kaltinamasis pagrįstai tikėjosi, kad, byloje nesant įrodymų dėl jam inkriminuotų grasinimų susidoroti ir reikalavimų ikiteisminiame tyrime pakeisti nukentėjusiosios duotus parodymus, jis bus išteisintas. Pirmosios instancijos teismas visas jam inkriminuotas faktines aplinkybes nuosprendžiu pašalino iš kaltinimo, tačiau vis tiek D. K. nuteisė pagal BK 233 straipsnio 1 dalį pagal faktines aplinkybes, kurios neaprašytos kaltinamajame akte. Taip buvo padarytas esminis procesinis pažeidimas, atėmęs galimybę efektyviai gintis nuo netikėto kaltinimo, kuris nebuvo inkriminuotas. Nuteistajam viso proceso metu nebuvo žinoma, už kokios nusikalstamos veikos padarymą jis gali būti nuteistas, nes kaltinamajame akte nebuvo nurodyta veikos, už kurios padarymą jis nuteistas, padarymo vieta, laikas, duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, ir kt.

28Kasatorius pažymi, kad byloje esančiame telefoniniame pokalbyje, kuriuo grindžiamas minėtas kaltinimas, užfiksuotas asmeninis buitinis sutuoktinių pokalbis, kurio metu išsakomi teisėti ketinimai nebefinansuoti kirpyklos veiklos, negali būti vertinamas kaip pavojingas kriminalinis poelgis. Nuteistasis, kaip įmonės vadovas, turi teisę spręsti apie jo įmonės sąskaitų apmokėjimą, dėl padalinio veiklos, todėl toks pareiškimas negali būti prilyginamas siekiui paveikti liudytoją duoti melagingus parodymus. Be to, viso proceso metu D. K. nebuvo kaltintas būtent šiuo pokalbiu įvykdęs BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Nuteistasis negalėjęs nuspėti, kad remiantis jam nežinoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ši norma bus aiškinama plečiamai jam priskirtame pasakyme įžiūrint norą, kad nukentėjusioji meluotų dėl kokių nors faktinių aplinkybių, kurių jis nei buvo įvardijęs, nei reikalavęs sugalvoti. Akivaizdu, kad nuteistasis, nebūdamas teisininku, nežinojo pareiškimo atsiėmimo iš policijos galimybių, o tik išreiškė poziciją, kad, sutuoktinei pradėjus prieš jį nukreiptus teisinius procesus, jis toliau atsisako finansuoti jos vykdytą nuostolingą veiklą. Kasatoriaus manymu, jei ir būtų laikoma, kad D. K. žodžiai telefoniniame pokalbyje formaliai atitinka BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytą sudėtį, atsižvelgiant į tai, kad tai nelėmė jokių pasekmių ir žalos, veika pripažintina mažareikšme pagal BK 37 straipsnį.

29Atsiliepimu į nuteistojo D. K. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė prašo kasacinį skundą atmesti.

30Atsiliepime nurodoma, kad pagal nustatytas šios bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai konstatavo, jog D. K. tyčia padarė jam pagal BK 140 straipsnio 1 dalį inkriminuotą veiką apkaltinamajame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis. D. K., atlikdamas smurtinius veiksmus prieš J. K., suprato savo veiksmų pobūdį, numatė dėl tokių jo veiksmų galinčius atsirasti pavojingus padarinius ir jų norėjo, todėl veikė tiesiogine tyčia. Ši išvada padaryta, įvertinus nuteistojo ir nukentėjusiosios konflikto priežastį, paties konflikto eigą ir atsiradusius padarinius. Padarytų sužalojimų kiekis, lokalizacija ir pobūdis parodo nuteistojo prieš nukentėjusiąją panaudoto smurto intensyvumą ir patvirtina teismų padarytas išvadas apie D. K. nuteisimo pagrįstumą. Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, pagal teismų nustatytas įvykio aplinkybes D. K. veikoje nustatyti visi BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai.

31Atkreipiamas dėmesys, kad būtinosios ginties klausimo nenagrinėjo apeliacinės instancijos teismas, todėl atsiliepime argumentai dėl BK 28 straipsnio taikymo nepateikiami.

32Nuteistajam taip pat pagrįstai pritaikyta BK 145 straipsnio 1 dalis. Įvertinę byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, abiejų instancijų teismai pagrįstai pripažino, kad nukentėjusioji J. K. turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas. Prokurorė sutinka su teismų padaryta išvada, kad nuteistasis savo elgesiu įbaugino nukentėjusiąją, ji patyrė smurtą, nervinę įtampą, stresą ir dėl to kvietė policijos pareigūnus, o tai patvirtina grasinimo realumą. Prokurorė pažymi, kad D. K. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad grasino nužudyti savo žmoną J. K., o ne A. K.. Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

33Prokurorė nesutinka ir su kasatoriaus argumentais dėl netinkamo BK 233 straipsnio 1 dalies taikymo. Byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, kad, atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, nukentėjusiosios J. K. atstovas pateikė prašymą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kuriame nurodė, kad D. K. nuolat skambina nukentėjusiajai, rašo SMS žinutes, grasina susidoroti, reikalauja nutraukti bylas. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo pradėtas 2012 m. rugsėjo 1 d., J. K. buvo pripažinta nukentėjusiąja ir kaip įrodymą pateikė teismui garso įrašą. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad psichologinį spaudimą D. K. darė J. K. jau po to, kai ji buvo pripažinta baudžiamojo proceso dalyve. Pagal bylos duomenis, teismai padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistasis mėgino paveikti nukentėjusiąją, kad ji nevykdytų šios įstatyme jai numatytos pareigos, o apklausiama duotų melagingus parodymus, ir tai padarė sąmoningai, veikdamas tiesiogine tyčia. Nėra teisinio pagrindo atleisti D. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnio nuostatas.

34Pagal nukentėjusiosios pateiktą garso įrašą teismas galėjo nustatyti labai svarbią faktinę bylos aplinkybę, kad nukentėjusioji keistų parodymus, todėl kasatoriaus teiginys, kad garso įrašas nelaikytinas įrodymu, yra nepagrįstas. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad nuosprendžiu iš kaltinimo pašalinus konkrečias faktines aplinkybes buvo suvaržyta D. K. teisė į gynybą, nes kaltinimas iš esmės nepakito, o buvo tik patikslintas. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo ginamojo apeliacinio skundo.

35Nuteistojo D. K. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo kasacinis skundas atmestinas.

36Dėl D. K. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

37Kasatorius skunde teigia, kad D. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai, nes jo veiksmuose nėra būtinojo nusikaltimo elemento – tyčios, nukentėjusiąją jis sužalojo gindamasis nuo jos smurto, todėl tokie jos veiksmai turėjo būti vertinami būtinosios ginties aspektu. Skunde taip pat dėstomos įvykio (konflikto) aplinkybės, akcentuojamas ir neigiamai vertinamas nukentėjusiosios elgesys bei teigiama, kad teismai neteisingai įvertino faktines aplinkybes, neatskleidė smurto prieš nukentėjusiąją naudojimo priežasčių.

38Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Šioje byloje nuteistojo D. K. gynėjo kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl BK 28 straipsnio normų taikymo nuteistojo apeliaciniame skunde nebuvo minimas ir apeliacinės instancijos teismas jo nesvarstė, todėl jis negali būti nagrinėjamas ir kasacine tvarka.

39Taip pat pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina (skunde yra argumentų dėl įrodymų netinkamo vertinimo), naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis žemesnės instancijos teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

40Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad D. K. šeiminio konflikto metu sumušė žmoną J. K.. Įvertinęs byloje surinktus duomenis teismas konstatavo, kad tarp D. K. ir nukentėjusiosios vyko grumtynės, nuosprendyje įvardijo konflikto priežastį – D. K. nenorėjo grąžinti nukentėjusiajai telefono, ir kad, nors kaltininkas teigia, jog J. K. elgėsi agresyviai, neadekvačiai, tačiau pats nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad konfliktas tarp jo ir nukentėjusiosios nesitęstų. Iš kaltinamojo parodymų matyti, kad jis neneigė naudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją. Kaltinamojo paaiškinimus, kad šiuos veiksmus jis atliko siekdamas nuraminti nukentėjusiąją, gindamasis nuo jos, bandydamas apsaugoti turtą, teismas, įvertinęs prieš nukentėjusiąją panaudoto smurto apimtį, jai padarytų sužalojimų lokalizaciją, didelį trauminių poveikių skaičių (ne mažiau kaip dvidešimt penkis), motyvuotai atmetė. Teismas ištyrė ir kasatoriaus minimą specialisto išvadą Nr. G1517/12(04), kurioje konstatuoti D. K. padaryti sužalojimai, ir įvertino ją kaip įrodymą, patvirtinantį faktą, kad įvykio metu tarp sutuoktinių vyko grumtynės. Tačiau tas faktas, kad J. K. konflikto (muštynių, grumtynių) metu galėjo padaryti D. K. nežymų sveikatos sutrikdymą, nepateisina jo smurtavimo prieš nukentėjusiąją. D. K., atlikdamas smurtinius veiksmus prieš J. K., suprato savo veiksmų pobūdį, numatė dėl tokių jo veiksmų galinčius atsirasti pavojingus padarinius ir jų norėjo, taigi veikė tiesiogine tyčia. Byloje nustatyta, kad D. K., suduodamas ranka į įvairias kūno vietas ir spirdamas koja į pilvą, tyčia sumušė žmoną, taip padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus. Taigi jo veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai.

41Priešingai nei teigia kasatorius, tai, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo pradėtas ir užbaigtas kaltinamojo akto surašymu, nereiškia BPK ar kitų teisės aktų ar principų pažeidimo. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, kurios padarymu buvo kaltinamas ir už kurią nuteistas D. K., patenka tarp BPK 407 straipsnyje išvardytų nusikalstamų veikų, dėl kurių ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas (privataus kaltinimo tvarka). Šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus šio Kodekso 409 straipsnio 1 dalyje numatytus atvejus, kur nurodyta, kad kai BPK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, dėl šių veikų privalo pradėti baudžiamąjį procesą. D. K. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pasireiškusią nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymu sutuoktinei J. K., padarė 2012 m. rugsėjo 1 d. Šios nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas (įsigaliojęs nuo 2011 m. gruodžio 15 d.), kurio tikslas (paskirtis) – ginti asmenis nuo smurto artimoje aplinkoje, kuris dėl jo žalos visuomenei priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų. Taigi, kai nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam padaromas artimoje aplinkoje, tokios veikos laikomos turinčiomis visuomeninę reikšmę, ir prokuroras, vadovaujantis BPK 409 straipsnio 1 dalimi, privalo pradėti baudžiamąjį procesą ir palaikyti valstybinį kaltinimą byloje. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo pradėtas, vadovaujantis BPK 171 straipsnio 1 dalimi, gavus fizinį smurtą patyrusios J. K. pareiškimą, ir baigtas prokurorui surašius kaltinamąjį aktą, kuriame D. K., be kitų veikų, kaltinamas ir padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, o 2013 m. gegužės 28 d. Šiaulių apylinkės teismo nutartimi byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nukentėjusioji J. K. fizinį smurtą patyrė artimoje aplinkoje ir tuo metu galiojo minėto Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatos, o pagal jas tokiais atvejais atliekamas ikiteisminis tyrimas. Įvykio metu D. K. atsiradę kasaciniame skunde minimi sveikatos sutrikdymai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir atliekant ikiteisminį tyrimą nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiami D. K., o ne jo sutuoktinės baudžiamosios atsakomybės klausimai. Pagal BPK 218 straipsnio nuostatas prokuroras, atlikęs visus šiame straipsnyje nurodytus veiksmus ir įsitikinęs, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, jei nėra BPK 212 straipsnyje nustatytų ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindų, surašo kaltinamąjį aktą. Pagal bylos medžiagą nėra pagrindo manyti, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje būtų pradėtas ar užbaigtas neteisėtai.

42Dėl D. K. nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį

43Kasaciniame skunde ginčijamas D. K. nuteisimas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Gynėjas teigia, jog, pagal bylos duomenis, buvo grasinta ne J. K., o A. K. – nesant šio asmens kaip nukentėjusiojo pareiškimo ar prokuroro reikalavimo ikiteisminis tyrimas negalėjo būti pradėtas. Be to, teismų išvados dėl šio kaltinimo neatitinka faktinių bylos aplinkybių, sprendimai priimti nepašalinus prieštaravimų įrodymuose, ginklo turėjimo faktas pagrįstas nepatikimais duomenimis, o grasinimo realumas neįrodytas. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.

44Iš bylos duomenų matyti, kad 2012 m. rugsėjo 2 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl šios nusikalstamos veikos pagal J. K. pareiškimą (T 1, b. l. 62-67), tos pačios dienos kompetentingo pareigūno (tyrėjo) nutarimu J. K. pripažinta nukentėjusiąja (T 1, b. l. 74). Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi D. K. byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje dėl grasinimų nužudyti savo žmoną J. K., o ne liudytoją A. K.. Taigi ikiteisminis tyrimas dėl šių kaltinimų pradėtas teisėtai, gavus nukentėjusio asmens pareiškimą (BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

45Iš skundžiamų sprendimų turinio matyti, kad teismai, išnagrinėję byloje surinktų įrodymus (nukentėjusiosios ir liudytojo A. K. parodymus, D. K. parodymus, liudytojų policijos pareigūnų A. V. ir A. M. parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolą ir kitus duomenis), juos įvertino kaip visumą, apsvarstė visas D. K. iškeltas versijas ir nuteistojo kaltę grasinus nužudyti J. K. pagrindė būtent išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad įrodymai šioje byloje gauti teisėtai būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, jų patikimumas baudžiamojo įstatymo nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu, įrodymai įvertinti laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

46BK 145 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis – grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Pagal teismų praktiką grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-12/2011, 2K-26/2010, 2K-341/2010). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad D. K. grasinimas buvo efektyvus, nes jis prieš tai buvo panaudojęs smurtą prieš nukentėjusiąją, dėl to buvo sulaikytas; neužilgo po to, kai buvo paleistas po sulaikymo, išdauždamas namo, kuriame buvo nukentėjusioji J. K. su A. K., durų stiklą, ir patekdamas į namą, grasindamas nukentėjusiajai daiktu, panašiu į pistoletą, nukentėjusiajai sudarė pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimai nužudyti yra realūs. Dėl to nukentėjusioji patyrė psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą, stresą, kvietė policijos pareigūnus, nenorėjo pasilikti įvykio vietoje ir prašė policijos pareigūnų išvežti ją iš namų. Grasindamas kaltininkas būtent tokių padarinių ir norėjo, aiškiai suvokdamas savo elgesio bauginamąjį pobūdį. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismų išvadomis dėl grasinimų realumo ir pritaria, kad D. K. padaryta veika pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.

47Dėl D. K. nuteisimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį

48Kasaciniame skunde ginčijamas ir D. K. nuteisimas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį nurodant, kad jis buvo nuteistas pagal faktines aplinkybes, kurios nebuvo aprašytos kaltinamajame akte, taip pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą ir suvaržant D. K. teisę į gynybą. Šie kasatoriaus argumentai taip pat nepagrįsti.

49Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad D. K. kaltinamas tuo, jog „laikotarpyje nuo 2012 metų rugsėjo mėnesio iki dabar, nuolat skambinėdamas ir rašinėdamas SMS žinutes, grasindamas susidoroti, reikalaudamas nutraukti visas bylas jo atžvilgiu, siekė paveikti nukentėjusiąją J. K., kad ši ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, t. y. kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 96-1-00732-12 pakeistų duotus parodymus dėl pastarosios sužalojimo ir grasinimo nužudyti aplinkybių: reikalavo, kad nukentėjusioji sakytų, kad sumušimo žymės atsirado jai nukritus nuo laiptų ir kad jokio ginklo nematė, jai tik pasirodė“. Pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pašalino ne visas faktines aplinkybes, o tik byloje nenustatytą aplinkybę, kad D. K. siekė paveikti nukentėjusiąją rašinėdamas jai SMS žinutes. Taip pat teismas patikslino kaltinimą nustatydamas, kad D. K. siekė neteisėtai paveikti nukentėjusiąją „ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, laikotarpyje nuo 2012 metų rugsėjo mėnesio iki kaltinamojo akto surašymo dienos, t. y. 2013 m. balandžio 26 d.“. Toks faktinių aplinkybių patikslinimas nepakeitė kaltinimo iš esmės, todėl tai nelaikytina nei teisės į gynybą pažeidimu, nei BPK 255, 256 straipsnių nuostatų nepaisymu.

50Pagal BK 233 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją.

51Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal BK 233 straipsnį kvalifikuojamas ne tik prievartinis poveikis proceso dalyviui, kad šis duotų melagingus parodymus, bet ir neprievartinės jo formos, pvz., duodant atitinkamus nurodymus, įtikinėjant, prašant, siūlant pinigų ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291/2013, 2K-102/2010, 2K-140/2009, 2K-529/2008, 2K-440/2008, 2K-665/2007). Byloje nustatyta, kad 2012 m. rugsėjo 12 d., jau po to, kai ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, J. K. pripažinta nukentėjusiąja, ir kad D. K. siekė ją paveikti, kad ši ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus. Esminis įrodymų šaltinis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo nukentėjusiosios J. K. parodymai. J. K. teismui pateikė ir telefoninio pokalbio su D. K. įrašą. Šio įrašo turinys patvirtina tik nukentėjusiosios J. K. parodymų patikimumą, o ne naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos kaltinamajam D. K., paaiškėjimą.

52Nustatyta, kad D. K. skambindamas telefonu J. K. kėlė sąlygas, jog apmokės sąskaitas už kirpyklą tik tada, kai ji atsiims pareiškimą. D. K. suprato, kad tokiu būdu pateikdamas J. K. sąlygas dėl jos veiklos finansavimo siekia ją paveikti duoti melagingus parodymus, tai darė sąmoningai – veikė tiesiogine tyčia. Taigi D. K. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 233 straipsnio 1 dalį.

53Kasatorius taip pat nurodo, kad teismas turėjo pagrindą dėl šios veikos, nors formaliai ir atitinkančios BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytą sudėtį, taikyti D. K. BK 37 straipsnio nuostatas ir šią veiką pripažinti mažareikšme. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad BK 37 straipsnio taikymo klausimas nuteistojo apeliaciniame skunde nebuvo minimas ir apeliacinės instancijos teismas jo nesvarstė, todėl jis nenagrinėtinas ir kasacine tvarka (BPK 367 straipsnio 3 dalis).

54 Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo

55Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu, nuteistasis D. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, pasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių ir pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, pagal kurias baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, o šio teismo priimta nutartis atitinka BPK 332 straipsnio nuostatas. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis ir jo gynėjas, nereiškia, kad buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai.

56Kolegija konstatuoja, kad pagal skunde nurodytus argumentus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų (BPK 383 straipsnis).

57Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

58Nuteistojo D. K. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo kasacinį skundą atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – 4. 145 straipsnio 1 dalį – keturių mėnesių laisvės apribojimo bausme,... 5. 233 straipsnio 1 dalį – penkių mėnesių laisvės apribojimo bausme,... 6. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos... 7. Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmės laiką... 8. D. K. skirta smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonė –... 9. Nukentėjusiosios J. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai iš D.... 10. Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 11. Teisėjų kolegija... 12. D. K. nuteistas už tai, kad:... 13. 2012 m. rugsėjo 1 d., apie 6.30 val. namuose – ( - ), būdamas apsvaigęs... 14. 2012 m. rugsėjo 2 d., apie 7 val., namuose, laikydamas daiktą, panašų į... 15. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, laikotarpiu nuo 2012... 16. Kasaciniu skundu nuteistojo D. K. gynėjas advokatas Dainius Žiedas prašo... 17. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, pripažinę D. K. kaltu pagal 18. Žemesnės instancijos teismai tyrė ir nagrinėjo bylą tik vienu apsektu –... 19. Kasatoriaus manymu, jei D. K. veika formaliai ir sudaro BK... 20. Nukentėjusios elgesys kėlė pavojų D. K. sveikatai, prieš jį buvo... 21. Kasaciniame skunde svarstoma, kad jei įvykis būtų vertinamas pagal pirmosios... 22. Kasatoriaus manymu, nors BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto... 23. Kasatorius pažymi, kad Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymu... 24. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad išvados dėl nuteistojo grasinimų... 25. Be to, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo ir... 26. Kasatorius taip pat ginčija D. K. nuteisimą pagal BK 233... 27. Nukentėjusioji pirmosios instancijos teismui baigiant nagrinėti bylą 2014 m.... 28. Kasatorius pažymi, kad byloje esančiame telefoniniame pokalbyje, kuriuo... 29. Atsiliepimu į nuteistojo D. K. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo kasacinį... 30. Atsiliepime nurodoma, kad pagal nustatytas šios bylos aplinkybes pirmosios... 31. Atkreipiamas dėmesys, kad būtinosios ginties klausimo nenagrinėjo... 32. Nuteistajam taip pat pagrįstai pritaikyta BK 145 straipsnio... 33. Prokurorė nesutinka ir su kasatoriaus argumentais dėl netinkamo 34. Pagal nukentėjusiosios pateiktą garso įrašą teismas galėjo nustatyti... 35. Nuteistojo D. K. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo kasacinis skundas atmestinas.... 36. Dėl D. K. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį... 37. Kasatorius skunde teigia, kad D. K. pagal BK 140 straipsnio... 38. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 367 straipsnio 3... 39. Taip pat pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo... 40. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad D. K. šeiminio... 41. Priešingai nei teigia kasatorius, tai, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje... 42. Dėl D. K. nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį... 43. Kasaciniame skunde ginčijamas D. K. nuteisimas pagal BK 145... 44. Iš bylos duomenų matyti, kad 2012 m. rugsėjo 2 d. buvo pradėtas... 45. Iš skundžiamų sprendimų turinio matyti, kad teismai, išnagrinėję byloje... 46. BK 145 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos... 47. Dėl D. K. nuteisimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį... 48. Kasaciniame skunde ginčijamas ir D. K. nuteisimas pagal BK 233... 49. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad D. K. kaltinamas tuo, jog... 50. Pagal BK 233 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas bet kokiu... 51. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal BK 233... 52. Nustatyta, kad D. K. skambindamas telefonu J. K. kėlė sąlygas, jog apmokės... 53. Kasatorius taip pat nurodo, kad teismas turėjo pagrindą dėl šios veikos,... 54. Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo... 55. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir... 56. Kolegija konstatuoja, kad pagal skunde nurodytus argumentus nėra 57. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 58. Nuteistojo D. K. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo kasacinį skundą atmesti....