Byla 1A-1-360/2020
Dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. išteisintas, nenustačius jo veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalyje, požymių

1Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Daliaus Jocio ir Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Sabinai Vigelytei, dalyvaujant prokurorams Juozui Sykui, Jolantai Sarpalienei, išteisintajam M. P., išteisintojo gynėjui advokatui Jonui Špelveriui, nukentėjusiajai D. D., nukentėjusiosios atstovui advokatui Mariui Venckui, civilinio atsakovo atstovui advokatui Dariui Butvilavičiui,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Juozo Syko ir nukentėjusiosios D. D. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. išteisintas, nenustačius jo veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalyje, požymių.

3Nuosprendžiu nukentėjusiosios D. D. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

51.

6M. P. buvo kaltinamas, bet išteisintas dėl to, kad vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles ir dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata: jis, 2016 m. spalio 18 d., apie 20.32 val., ( - ), šešių eismo juostų kelyje su skiriamąja žaliąja juosta, kai jo važiavimo kryptimi buvo trys eismo juostos, vairuodamas automobilį „Alfa Romeo 166“, valstybinio numerio ženklas ( - ) važiuodamas pirma, maršrutiniam transportui skirta eismo juosta, viršijo didžiausią leistiną 50 km/h važiavimo greitį, važiavo 54,7 km/h greičiu, turėdamas objektyvią galimybę iš tolo pamatyti ir matydamas kliūtį - pėstiesiems degant raudonam šviesoforo signalui, per pėsčiųjų perėją einančią D. D., turėdamas galimybę sustabdyti transporto priemonę neprivažiuojant pėsčiųjų perėjos, savalaikiai nestabdė vairuoto automobilio ir partrenkė per pėsčiųjų perėją ėjusią D. D.. D. D. eismo įvykio metu patirti sužalojimai sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Šiais savo neatsargiais veiksmais M. P. buvo kaltinamas pažeidęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. lapkričio 2 d. nutarimo Nr. 1077 redakcija) patvirtintų Kelių eismo taisyklių 127 p. (Vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio.), 128 p. Jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.), 181 p. (Kelyje, pažymėtame kelio ženklu „Eismo juosta maršrutiniam transportui“ ir (arba) raide „A“, kitoms transporto priemonėms važiuoti šia eismo juosta draudžiama) reikalavimus ir tai lėmė šio eismo įvykio kilimą.

72.

8Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo M. P. pripažinti kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį ir paskirti 38 MGL dydžio baudą, nukentėjusiosios D. D. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš draudimo bendrovės „( - )“ priteisti 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

92.1. Nurodo, kad M. P. ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme parodė, kad pamatęs pėsčiąją, ėjusią per perėją, jai degant raudonam šviesoforo signalui, iš pradžių panaudojo garsinį signalą. Tuo momentu moteris į jo signalą nereagavo ir toliau ėjo degant raudonam šviesoforo signalui. Po to moteris apsisuko ir pradėjo eiti atgal ir jau tuo momentu M. P. manevravęs kairiau, siekdamas išvengti užvažiavimo ant pėsčiosios. LTEC 2017-06-19 specialisto išvadoje Nr. 11K- 135(17) nurodyta, kad važiuojant ekspertiniu tyrimu nustatytu automobilio važiavimo greičiu (54,7 km/h), sustabdymui yra reikalingas 39,2 m atstumas. Pats M. P. teismui pateikė fotografijomis iliustruotus savo parodymus, kuriais teigia, kad pėsčiosios apvažiavimo manevrą pradėjo iki jos esant 35 m. atstumui. Ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, kad pėsčiąją pamatė išvažiuodamas iš žiedinės sankryžos, t. y. daugiau nei 3 kartus didesniu atstumu, reikalingu transporto priemonės sustabdymui. Jo važiavimo kryptimi matomumui kliūčių nebuvo. Taigi, pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad byloje nėra surinkta duomenų, kuriuo momentu M. P. pastebėjo pėsčiąją. Tokie duomenys yra surinkti ir juos patvirtina pats M. P. savo parodymais, šie duomenys yra pakankami konstatuoti, kad M. P., savalaikiai stabdymas transporto priemonę, galėjo išvengti pėsčiosios partrenkimo.

102.2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas eismo dalyvių pažeidimus, D. D. vertino kaip paprastą pėsčiąją ir iš esmės vertino jos padarytą KET 43 p. pažeidimą. Manytina, kad šiuo atveju reikia vertinti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius eismo įvykio dalyvių požymius. M. P. šiuo konkrečiu atveju subjektyviai D. D. privalėjo vertinti ne kaip pėsčiąją, pažeidžiančią KET reikalavimus, o kaip judančią kliūtį ir grėsmę eismo saugumui. KET 128 p. tokiu atveju reikalauja transporto priemonę stabdyti arba kliūtį apvažiuoti, nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams. LTEC ekspertas teismo posėdžio metu patvirtino, kad priimtinais veiksmais esant stacionariai kliūčiai laikytinas ir kliūties apvažiavimas, tačiau esant judančiai kliūčiai vienareikšmiškai privalomas transporto priemonės stabdymas ir jokiu būdu ne apvažinėjimas. Taigi ir techniniu ir teisiniu požiūriu priimtinas M. P. veiksmas šioje situacijoje buvo vienintelis – automobilio stabdymas, o ne pėsčiosios apvažiavimas.

112.3. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nesvarstė abipusės kaltės klausimo. Manytina, kad šiuo atveju susiklostė būtent tokia situacija. t. y., D. D. pažeidė KET reikalavimą, draudžiantį per perėją eiti degant raudonam šviesoforo signalui, o M. P., matydamas ją ir privalėdamas suvokti, jog ji kelia grėsmę eismo saugumui ir yra kliūtis, turėdamas galimybę automobilį sustabdyti, jo savalaikiai nestabdė, t. y. pažeidė KET 128 p. reikalavimą. Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinėje nutartyje Nr. 2K-276-696/2016 buvo analizuojamas abipusės kaltės klausimas. Šios nutarties esmė - esant abipusei kaltei, kiekvienas iš eismo įvykio dalyvių atsako už tai, ką savo neteisėtais neatsargiais veiksmais padarė kitam asmeniui. Šiuo atveju D. D. atžvilgiu galėtų būti svarstomas klausimas dėl jos administracinės atsakomybės už automobilio „Alfa Romeo“ apgadinimą, o M. P. turi būti atsakingas už tai, kad savo neatsargiais veiksmais sunkias pasekmes sukėlė D. D.. D. D. padarytas KET pažeidimas šiuo atveju yra reikšmingas ne kaltės nustatymui, o civilinio ieškinio dydžiui, t. y. jo mažinimui. Kadangi M. P. pažeidė KET 127, 128, 181 p. reikalavimus, dėl šių pažeidimų sunkiai sutrikdyta D. D. sveikata, jo veika kvalifikuotina pagal BK 281 straipsnio 3 dalį. Atsižvelgiant į M. P. asmenybę, taip pat byloje nustatytas aplinkybes manytina, kad šiuo atveju M. P. tikslingiausia parinkti bausmės rūšį- baudą. Eismo įvykio metu galiojo BK 47 straipsnio redakcija, kurioje numatytas maksimalus baudos dydis už neatsargią nusikalstamą veiką - iki 75 MGL. Nesant atsakomybę nei sunkinančių nei lengvinančių aplinkybių, M. P. skirtinas šios bausmės vidurkis. Esant šioms aplinkybės darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino M. P. padarytus KET pažeidimus ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – M. P. išteisino nepagrįstai.

123.

13Nukentėjusioji D. D. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo M. P. pripažinti kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį ir nuteisti įstatymo nustatyta tvarka, išnagrinėti pateiktą civilinį ieškinį ir visiškai priteisti.

143.1. Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, ignoravo ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus ir duomenis. Visiškai neatsižvelgta į M. P. parodymų kaitą dėl įvykio aplinkybių, siekiant sau palankaus bylos išnagrinėjimo rezultato. Šie parodymai neanalizuoti ir teisiškai pagrįstai neįvertinti. Taip pat tinkamai liko neįvertintos ir specialisto D. J. teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės.

153.2. Nukentėjusioji apeliaciniame skunde pažymi, kad M. P., susipažinęs su jam pareikštu įtarimu, kaltu prisipažino visiškai, taip pat pripažino, kad įvykio metu priėmė netinkamą sprendimą, dėl ko įvyko autoįvykis. Taip pat jis pripažino, kad galėjo važiuoti 50-55 km/h greičiu, tačiau tikrai ne daugiau kaip 60 km/h greičiu. Nors teismas nuosprendyje konstatavo, kad nėra surinkta objektyvių duomenų, kada, kokiu momentu ir būtent kokiu atstumu nuo perėjos kaltinamasis pastebėjo kliūtį – perėjoje esančią pėsčiąją, apklaustas įtariamuoju M. P. parodė, kad tik pravažiavus buvusią pėsčiųjų perėją pamatė, kad į reguliuojamą pėsčiųjų perėją išėjo moteris. Lietuvos teismo ekspertizių centro išvadoje nurodyta, kad pravažiavus pėsčiųjų perėją iki vietos, kurioje M. P. sureagavo stabdyti automobilį, automobilis „Alfa Romeo“ nuvažiavo 93,6 m atstumą. Per tą laiką, nukentėjusioji D. D. galėjo nueiti 7,7 m pėsčiųjų perėjos, t. y. atsirasti tarp 2 ir 3 eismo juostų. M. P. gynėjas advokatas J. Špelveris pateikė teismui foto lentelę, kurioje šis atstumas nuo buvusios pėsčiųjų perėjos iki reguliuojamos pėsčiųjų perėjos, kur įvyko eismo įvykis, yra 117 m. Tokiu būdu akivaizdu, kad remiantis šiais M. P. parodymais, galima daryti pagrįstą išvadą, kad esant geram matomumui ir apšviestai reguliuojamai pėsčiųjų perėjai, M. P. ant kelio atsiradusią kliūtį pastebėjo pakankamai anksti ir pakankamu atstumu, kad priimtų atitinkamą teisingą sprendimą ir išvengtų susidūrimo su kliūtimi bei turėjo techninę galimybę sustabdyti automobilį neprivažiuodamas įvykio vietoje esančios reguliuojamos pėsčiųjų perėjos tiek važiuodamas didžiausiu įvykio vietoje leidžiamu greičių, tiek važiuodamas skaičiavimais nustatytu 54,7 km/h greičiu. M. P., turėdamas vairuotojo pažymėjimą ir vairuodamas automobilį (padidinto pavojaus šaltinį), turėjo ir galėjo numatyti galimus padarinius ir jų išvengti. Tai patvirtina visi aukščiau paminėti bylos įrodymai, o M. P. turėjo būti pripažintas kaltu.

163.3. Nukentėjusioji apeliaciniame skunde mano, kad nuosprendyje netinkamai pasiremta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktika, kurioje nurodyta, kad, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus reaguojant į netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada šias kliūtis numatytų, pvz., kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas arba kad ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis nesegėdamas šviesą atspindinčio atšvaito, stovėti tinkamai nepaženklinta traktoriaus priekaba be veikiančių žibintų ir atšvaitų ir pan. Ši praktika aptaria aplinkybes, kai kliūtys kelyje atsiranda netikėtai ir vairuotojas neturi galimybių šių kliūčių numatyti. Skundžiamojoje byloje aiškiai nustatyta, kad M. P. kliūtį kelyje pastebėjo ne mažiau kaip 90 metrų atstumu. Oro sąlygos buvo geros, matomumas tokiomis sąlygomis, kaip pažymėta specialisto išvadoje yra 150 metrų, reguliuojama pėsčiųjų perėja, kurioje ji, D. D., buvo partrenkta, apšviesta. Todėl šia LAT praktika, atsižvelgiant į šią konkrečią situaciją, pasiremta netinkamai, nes faktinės aplinkybės visiškai skiriasi. Teismo posėdžio metu M. P. keitė savo parodymus, nurodydamas, kad pėsčiąją pamatė likus 35 m. Motyvuotai parodymų kaitos M. P. teismo posėdžio metu paaiškinti negalėjo. Teismas šios situacijos visai neanalizavo ir pasirėmė M. P. teismo posėdžio metu duotais abejotinais parodymais. Kad M. P. keičia parodymus sau naudinga linkme ir nesako tiesos, patvirtina ir ta aplinkybė, kad pirminiuose savo paaiškinimuose M. P. klaidingai nurodė, kad susidūrimas su pėsčiąją įvyko ne reguliuojamojoje pėsčiųjų perėjoje, o prieš ją, tarp Stop ženklinimo ir pėsčiųjų perėjos. Ji pati, liudininkai G. G., J. V. aiškiai nurodė, kad įvykis įvyko pėsčiųjų perėjoje. Tokia M. P. parodymų kaita kelia pagrįstų abejonių jo parodymų teisingumu, todėl teismas besąlygiškai jais remtis negalėjo. Be to, M. P. 2016-10-18 paaiškinime ir 2017-08-03 įtariamojo apklausoje nurodė, kad jis garsiniu signalu įspėjo pėsčiąją, apklausoje nurodė, kad kelis kartus spaudė signalą, kas aiškiai parodo, kad jis matė kliūtį ir turėjo visas galimybes išvengti susidūrimo, tačiau dėl savo lengvabūdiško elgesio to nepadarė. Teismo posėdžio metu į specialisto D. J. klausimą, M. P. atsakė, kad jam yra žinoma, kad pastebėjus kelyje gyvą kliūtį, reikia sustabdyti automobilį, kad išvengtų susidūrimo, nes gyva kliūtis yra neprognozuojama. Tačiau kodėl to nepadarė, jis tinkamai ir logiškai paaiškinti negalėjo, nes ir stabdymo kelias nustatytas tik apie 9 metrus. Tokiu būdu M. P. veiksmai,- iš tolo matydamas, kad keldama grėsmę eismo saugumui bei sudarydama kliūtį jo vairuojamo automobilio judėjimui pėsčioji į važiuojamąją dalį įžengia jos judėjimo kryptimi degant eismą draudžiančiam šviesoforo signalui, laiku nestabdė vairuojamo automobilio, o iki reagavimo stabdyti momento dar nuvažiavo apytiksliai 90 m atstumą - techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir turėjo įtakos nagrinėjamo įvykio kilimui.

173.4. Apeliantė pastebi, kad techniniu požiūriu taip pat buvo nepriimtina, kad M. P. važiavo viršydamas didžiausią įvykio vietoje leidžiamą 50 km/h greitį, tai yra prieš intensyvų stabdymą, kurio metu buvo palikti stabdymo pėdsakai, automobilis „Alfa Romeo 166“ važiavo apie 54,7 km/h greičiu. Be to, teismas neatsižvelgė ir į svarbią aplinkybe, kad M. P. viršijo leistiną greitį, kas taip pat galėjo sąlygoti autoįvykį ir netinkamą sprendimo priėmimą, kad imtis visų įmanomų priemonių, siekiant išvengti susidūrimo. M. P. teismo posėdžio metu parodė, kad artėdamas prie pėsčiųjų perėjos bandė pristabdyti automobilį. Remdamasis šiais parodymais, specialistas D. J. parodė, kad tokiu atveju M. P. važiavimo greitis tikrai ženkliai viršijo nustatytus 54,7 km/h. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas G. G., nurodydamas, kad tik išvažiavus iš žiedo, automobilis, su kuriuo jis važiavo, greitis buvo 60 km/h, o M. P. vairuojamas „Alfa Romeo“ stipriai padidino greitį, nes jis matė kaip pastarasis staiga pradėjo tolti nuo jų, didindamas greitį staigiai „šovė“ į priekį. Jei jis būtų važiavęs leistinu greičiu, būtų galėjęs sustoti ir išvengti partrenkimo. Automobilis, kuriame važiavo G. G., stabdė ir sustojo prieš pėsčiųjų perėją. Liudytoja J. V. taip pat teisme patvirtino, kad M. P. vairuojamas automobilis važiavo greičiau, nei automobilis, kuriame sėdėjo G. G.. Be to, liudytojai G. G. ir J. V., I. N. parodė, kad stabdymo garso visai negirdėjo. Todėl teismo teiginiai, kad M. P. vairuojamas automobilis formaliai ir nežymiai viršijo leistiną greitį ir tai nebuvo esminė eismo įvykio kilimo priežastis yra visiškai nepagrįsta.

183.5. Nukentėjusioji apeliaciniame skunde apibendrindama daro išvadą, kad šiais savo neatsargiais veiksmais M. P. pažeidė KET 127 p. (Vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio.), 128 p. jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.), 181 p. (Kelyje, pažymėtame kelio ženklu „Eismo juosta maršrutiniam transportui“ ir (arba) raide „A“, kitoms transporto priemonėms važiuoti šia eismo juosta draudžiama) reikalavimus ir tai lėmė šio eismo įvykio kilimą. Taigi M. P. įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje, ir nepagrįstai teismo buvo išteisintas.

193.6. Apeliantė pažymi, jog nagrinėjant jos kaltę dėl įvykusio eismo įvykio, teismas skundžiamame nuosprendyje pasakė, kad tuo atveju, jeigu KET pažeidžia keli eismo dalyviai, svarbu išsiaiškinti (nustatyti), kurio iš jų padarytas KET pažeidimas tapo būtina (ne atsitiktine) padarinių atsiradimo sąlyga. Ji nuosekliai parodė, kad į pėsčiųjų perėją įžengė degant žaliam šviesoforo signalui. Tokią jos versija patvirtina ir bylos liudytojai, parodę, kad autobusas, iš kurio išlipo ji, jau buvo nuvažiavęs. Atsižvelgiant į tai, kad atstumas nuo autobusų stotelės ir pėsčiųjų perėjos yra 20 metrų, o šviesoforo signalo trukmė viename cikle pėstiesiems yra 23 s, neatmestina, kad ji į perėją įžengė, kaip tvirtina, degant leidžiamam žaliam šviesoforo signalui ir jai būnant perėjos ribose užsidegė raudonas pėstiesiems signalas. Jam užsidegus, autobusui degė žalias šviesoforo signalas, ko pasėkoje jis nuvažiavo ir jo nebuvo prie perėjos eismo įvykio metu. Nesutinka su teismo išvada, kad keisdama judėjimo kryptį, ji delsė atlaisvinti važiuojamą dalį, dėl ko sudarė kliūtį automobilio „Alfa Romeo 166“ judėjimui ir buvojo partrenkta. Keisti judėjimo kryptį privertė būtent M. P. garsiniai signalai. Be to, pasak liudytojo D. G., ji buvo nuėjusi beveik link trečios eismo juostos. Ji apsisuko tik vieną kartą atgal ir stovėdama mėtėsi. Tokiu būdu jos veiksmai nebuvo nevienkartinis pavojingas judėjimas pirmyn ir atgal. Šį jos manevrą M. P. turėjo matyti ir tinkamai įvertinti, kadangi pasak pastarojo parodymų ikiteisminio tyrimo metu, jis pėsčiąją įžengiant į pėsčiųjų perėją pastebėjo pravažiavęs buvusią pėsčiųjų perėją, tai sudaro ne mažesnį kaip 90 metrų atstumą.

203.7. Apeliantės nuomone, vertinant visas įvykio aplinkybes, pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo vairuotojo M. P. veiksmai, prieštaraujantys KET reikalavimams, o būtent jo neatidumas ir nusikalstamas nerūpestingumas. Šie jo veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su kilusiu eismo įvykiu.

214. Teismo posėdyje prokurorai, nukentėjusioji ir jos atstovas advokatas prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas advokatas, civilinio atsakovo atstovas advokatas prašė apeliacinius skundus atmesti.

22Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinis skundas tenkintinas, o nukentėjusiosios D. D. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

235.

24Tiek Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros, tiek nukentėjusiosios D. D. apeliaciniuose skunduose prašoma panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. kovo 19 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti M. P. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje, bei paskirti atitinkamą bausmę. Apeliantų teigimu, byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių išteisintojo M. P. kaltę padarius inkriminuojamą nusikaltimą, o pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu M. P. išteisino nepagrįstai.

256.

26Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir apeliaciniais skundais, įvertinusi pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei apeliacinės instancijos teisme atlikto dalinio įrodymų tyrimo metu gautus duomenis, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, nepagrįstai dėl pateikto kaltinimo M. P. išteisino.

277.

28Nagrinėjamos bylos ir apeliaciniuose skunduose keliamų klausimų kontekste, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017). Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti (LAT nutartis Nr. 2K-187-677/2015). Abejones vertinti kaltinamojo naudai galima tik ėmusis visų įstatyme numatytų priemonių abejonėms pašalinti, bet nepavykus to padaryti (LAT nutartis Nr. 2K-432-139/2015). Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).

298.

30Šiuo atveju yra neginčijamai nustatyta, jog 2016 m. spalio 18 d., apie 20.32 val., ( - ) įvyko eismo įvykis, kurio metu M. P. vairuojamas automobilis partrenkė per pėsčiųjų perėją ėjusią pėsčiąją D. D.. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 276/2017(03) D. D. nustatyti kūno sužalojimai: kaktos žaizdos, kaktikaulio, kairės akiduobės, kairio skruostikaulio kūno ir lanko, kairio žandinio ančio sienelių bei pakauškaulio lūžiai, galvos smegenų kaktinių skilčių sumušimas, galvos skliauto ir veido minkštųjų audinių kraujosruvos, kraujosruva po kairės akies obuolio jungine, krūtinės lastos sumušimas, dešinio raktikaulio lūžis, dešinės pėdos IV padikaulio ir III, IV, V pirštų pamatinių pirštikaulių lūžiai bei I piršto galinio pirštikaulio lūžis, kairės pėdos I piršto abiejų pirštikaulių lūžiai (b. l. 49-50, t. 1).

319.

32Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje taip pat pripažinta įrodyta, kad M. P. vairuojamas automobilis, kai jo važiavimo kryptimi buvo trys eismo juostos, išvažiavęs iš eismo žiedo, važiavo pirmąja, maršrutiniam transportui skirta eismo juosta, viršijo leistiną greitį, partrenkė pėsčiąją D. D., ėjusią per pėsčiųjų perėją pėstiesiems degant raudonam šviesoforo signalui. Nukentėjusioji apeliaciniame skunde užsimena, jog ji nuosekliai teigė, jog į perėją įžengė degant leidžiamam šviesoforo signalui ir jos nuomone tai patvirtina bylos duomenys, tačiau tokia jos versija buvo aptarta bei paneigta skundžiamame nuosprendyje. Kolegija taip pat neturi pagrindo tikėti nukentėjusiąja, jog per perėją ji ėjo degant žaliai, kadangi, priešingai nei ji nurodo, bylos duomenys to nepatvirtina. Aplinkybę, jog pėsčioji kelyje buvo, kai būtent automobiliams degė žalias šviesoforo signalas, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė išteisintasis M. P., liudytojai, kartu su M. P. važiavęs A. V., netoli M. P. automobilio iš paskos važiavusio kito automobilio keleivis G. G.. Tai, jog pėsčioji ėjo per draudžiamą šviesoforo signalą nurodė ir įvykio vietoje stovėjusi ir visą situaciją tiesiogiai stebėjusi kita pėsčioji J. V.. Apygardos teismas, siekdamas dar gauti situacijos vertinimui reikšmingų duomenų, atnaujino įrodymų tyrimą bei pavedė atlikti papildomus proceso veiksmus. Tiek išteisintasis M. P., tiek liudytojas G. G. parodymų patikrinimo vietoje metu, parodė, kur pastebėjo pėsčiąją D. D., automobiliams degant žaliam šviesoforo signalui, ir tai buvo jau gatvės važiuojamoji dalis. Aplinkybę, jog nukentėjusioji tikrai per pėsčiųjų perėją ėjo degant draudžiamam šviesoforo signalui, parodymų patikrinimo metu patvirtino ir J. V., kaip matyti, stovėjusi visiškai šalia šviesoforu reguliuojamos pėsčiųjų perėjos. Taigi bylos duomenų visuma paneigia nukentėjusiosios versiją, neva ji į perėją išėjo jai degant žaliam šviesoforo signalui, bei patvirtina kaltinimo aplinkybę, jog pėsčioji per pėsčiųjų perėją ėjo pėstiesiems degant raudonam šviesoforo signalui.

3310.

34Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas M. P., sprendė, kad pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo pačios nukentėjusiosios D. D. veiksmai, prieštaraujantys KET reikalavimams (nesivadovavo šviesoforo signalais, įžengė į važiuojamąją dalį neįsitikinusi, jog tai saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms, keisdama judėjimo kryptį, delsė pasišalinti iš važiuojamosios dalies). Iš tikrųjų, tiek M. P., tiek kiti byloje apklausti asmenys, matę nukentėjusiosios judėjimą kelyje, nurodė, jog ji nuėjusi per pėsčiųjų perėją dalį kelio, pakeitė judėjimo kryptį („blaškėsi“, „mėtėsi“). Pati D. D., nors ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme neigė važiuojamojoje dalyje apsisukusi ir ėjusi atgal, tačiau apeliaciniame skunde bei parodymų patikrinimo metu pripažino, jog nuėjusi dalį kelio, žengė atgal. Taigi visuma duomenų leidžia manyti ir tai, kad nukentėjusioji pėsčiųjų perėjoje judėjo nenuosekliai ir toks elgesys nesuderinamas su KET reikalavimais pėsčiųjų elgesiui kelyje. Vis dėlto, kolegija nesutinka, jog aptartas KET neatitinkantis D. D. elgesys eliminuoja M. P. atsakomybę. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai būtina padarinių kilimo sąlyga buvo ne vieno eismo dalyvio, o kelių eismo dalyvių padaryti eismo saugumo taisyklių pažeidimai. Kiekvieno eismo dalyvio padaryti KET reikalavimų pažeidimai neatleidžia kito asmens nuo jo daromo minėtų taisyklių pažeidimo, jei laikydamasis KET reikalavimų asmuo būtų išvengęs eismo įvykio (kasacinės nutartys 2K-127/2010; 2K-418/2011). Šiuo aspektu apygardos teismas pritaria prokuratūros apeliacinio skundo argumentams dėl aktualios teismų praktikos (pvz. LAT nutarties Nr. 2K-276-696/2016), kurioje yra suformuluotos tam tikros eismo dalyvių veiksmų vertinimo taisyklės tais atvejais, kai KET pažeidžia abu eismo įvykio dalyviai ir tai yra, jog abipusės kaltės atveju, kiekvienas iš eismo dalyvių atsako už tai, ką savo neteisėtais veiksmais padarė kitam asmeniui.

3511.

36BK 281 straipsnio 3 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata. Kvalifikuojant veiką pagal šią normą būtina nustatyti pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), padarinius, priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo bei kilusių padarinių ir kaltę. Pagal BK 281 straipsnį baudžiamoji atsakomybė už KET pažeidžiančius veiksmus kyla, kai jie susiję priežastiniu ryšiu su šiame straipsnyje numatytais padariniais.

3712.

38M. P. buvo pareikštas kaltinimas dėl aktualių KET 127, 128, 181 p. pažeidimų, lėmusių eismo įvykio kilimą. KET 127 p. numatė, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio; pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties; jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Pagal KET 128 p., jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. KET 181 p. draudžia transporto priemonėms važiuoti eismo juosta, pažymėta kelio ženklu „Eismo juosta maršrutiniam transportui“ ir (arba) raide „A“.

3913.

40Bylos duomenimis nustatyta, to neneigė ir pats išteisintasis, jog iš eismo žiedo išvažiavęs M. P. vairuojamas automobilis kurį laiką ( - ) važiavo maršrutiniam transportui skirta eismo juosta, be to, nežymiai viršydamas leistiną greitį. Nors teisiamajame posėdyje M. P. užsiminė nepastebėjęs, kokiu greičiu važiavo, tačiau iš tikrųjų byloje esantys duomenys leidžia spręsti, jog M. P. vairuodamas automobilį, pažeisdamas KET reikalavimus, šiek tiek viršijo didžiausią leistiną greitį. Apie tai galima spręsti iš specialisto išvados, specialisto D. J. parodymų apylinkės teismo posėdyje, taip pat liudytojo G. G. parodymų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Be to, ir pats M. P. rašytiniame 2016 m. spalio 18 d. paaiškinime, 2017 m. sausio 13 d., rugpjūčio 3 d. apklausose nurodė, jog jo greitis galėjo būti didesnis nei leistinas 50 km/h, tik neviršijęs 60 km/h ir būtent tokie jo paaiškinimai atitinka ir kitus bylos duomenis. Be kita ko, teisiamajame posėdyje M. P. užsiminė, jog automobilį stabdė anksčiau, į tai specialistas atsakė, jog tokiu atveju automobilio važiavimo greitis galėjo būti dar didesnis nei apskaičiuota.

4114.

42Sprendžiant M. P. baudžiamosios atsakomybės klausimą labai svarbu išsiaiškinti, ar vairuotojas galėjo pastebėti atsiradusią kliūtį (važiuojamojoje dalyje pasirodžiusią pėsčiąją). Apygardos teismas, vertindamas įrodymų visumą, sprendžia, jog M. P. galėjo iš anksto pastebėti kelyje pasirodžiusią pėsčiąją.

4315.

44Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole pažymėta, jog matomumas kelyje dienos metu iš vairuotojo pusės transporto priemonėje siekia 150 m. Iš byloje esančių kelio nuotraukų matyti, jog atkarpa nuo išvažiavimo iš eismo žiedo iki pat šviesoforu reguliuojamos pėsčiųjų perėjos, kurioje įvyko eismo įvykis, yra tiesi. Eismo įvykis įvyko jau tamsiu paros metu, tačiau įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys rodo, jog kelias bei pėsčiųjų perėja buvo apšviesti, ties perėja įrengtas ir veikė eismą reguliuojantis šviesoforas. Specialisto išvadoje pažymėta, jog automobiliui „Alfa Romeo 166“ išvažiavus iš žiedinės sankryžos bei pravažiavus pėsčiųjų perėją, iki vietos, kurioje vairuotojas reagavo stabdyti, automobilis nuvažiavo 93,6 m atstumą; įvykio vietoje buvusiomis sąlygomis automobilio sustabdymui buvo reikalingas 34,6 m atstumas važiuojant leistinu greičiu, o važiuojant nustatytu didesniu 54,7 km/h greičiu – sustabdymui buvo reikalingas 39,2 m atstumas. Be to, specialisto išvadoje, vertinant vairuotojo technines galimybes sustabdyti automobilį neprivažiavus pėsčiųjų perėjos, atsižvelgiant į tuo metu ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvusius duomenis, suformuluotos sąlyginės išvados bei konstatuota, jog, jeigu nagrinėjamo įvykio metu susidariusioje situacijoje automobilio „Alfa Romeo 166“ vairuotojas M. P. važiuojamojoje dalyje esančią (ją kertančią, joje judančią ir pan.) pėsčiąją D. D. turėjo objektyvią galimybe pastebėti vairuojamu automobiliu būdamas didesniu nei 34,6 m atstumu nuo pėsčiosios partrenkimo vietos, tai važiuodamas didžiausiu įvykio vietoje leidžiamu 50 km/h greičiu ir laiku stabdydamas vairuojamą automobilį turėjo techninę galimybę šį sustabdyti neprivažiuodamas pėsčiosios buvimo važiuojamojoje dalyje vietos bei tokiu būdu išvengti jos partrenkimo; jeigu M. P., kaip pats nurodė 2017-01-13 apklausos metu, degant draudžiamam šviesoforo signalui į važiuojamąją dalį įžengiančią pėsčiąją D. D. matė jo vairuojamam automobiliui tik pravažiavus ties žiedine sankryža buvusią pėsčiųjų perėją, tai laiku stabdydamas vairuojamą automobilį turėjo techninę galimybę jį sustabdyti neprivažiuodamas įvykio vietoje esančios reguliuojamos pėsčiųjų perėjos tiek važiuodamas didžiausiu įvykio vietoje leidžiamu 50 km/h greičiu, tiek važiuodamas skaičiavimas nustatytu 54,7 km/h greičiu. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas specialistas D. J. savo duotą išvadą patvirtino, paminėjo, jog pagal atliktus paskaičiavimus pėsčioji kelio važiuojamojoje dalyje nuėjo apie 7,7 metro, keitė ir judėjimo kryptį. Specialisto paskaičiavimams dėl to, kad pėsčioji kelio važiuojamojoje dalyje nuėjo tam tikrą atstumą, neprieštarauja tiek pėsčiosios judėjimą stebėjusių apklaustų asmenų parodymai (M. P., J. V., G. G., A. V. bei pačios nukentėjusiosios D. D.), tiek ir parodymų patikrinimo vietoje rezultatai, pagal kuriuos pėsčioji, įžengusi į pėsčiųjų perėją, šia kurį laiką judėjo. Taigi bylos duomenų visuma patvirtina, jog pėsčioji kelio važiuojamojoje dalyje buvo tam tikrą laiko tarpą, įžengusi į perėją nuėjo daugiau nei per vieną eismo juostą, iš perėjos išėjusi nebuvo, taigi logiška, jog kuo ilgiau pėstysis būna važiuojamojoje kelio dalyje, tuo daugiau galimybių vairuotojams jį pastebėti ir išvengti susidūrimo.

4516.

46M. P. dar rašytiniame 2016 m. spalio 18 d. paaiškinime nurodė, jog prieš pėsčiųjų perėją pastebėjo kelio važiuojamojoje dalyje besiblaškančią moterį, įspėjo ją garsiniu signalu, kurį išgirdusi moteris staiga grįžo į pirmą eismo juostą. 2017 m. sausio 13 d. kaip specialaus liudytojo apklausoje M. P. teigė, jog išvažiavus iš žiedo ir tik pravažiavus buvusią pėsčiųjų perėją, pamatė, jog į kelią ties reguliuojama pėsčiųjų perėja išėjo moteris, nors automobiliams degė žalias šviesoforo signalas, pyptelėjo, kad moteris atkreiptų dėmesį į atvažiuojančius automobilius, jis pradėjo galvoti, kaip pasielgti, važiavo toliau manydamas, kad moteris spės perbėgti kelią, tačiau moteris, pamačiusi atvažiuojančius automobilius, apsisuko ir pradėjo bėgti atgal, o jis pradėjo stipriai stabdyti ir suko į antrą eismo juostą. Iš esmės analogiškai pėsčiosios pastebėjimo aplinkybes bei vietą M. P. nurodė ir 2017-08-03 apklausiamas jau kaip įtariamasis. Taigi ikiteisminio tyrimo metu M. P. teigė, jog pėsčiąją kelyje pastebėjo išvažiavęs iš žiedo už buvusios pėsčiųjų perėjos ir iš šių duotų M. P. parodymų matyti, jog jis pėsčiąją kelyje stebėjo tam tikrą laiko tarpą, spaudė garso signalą norėdamas ją įspėti ir netgi turėjo laiko pagalvoti, kaip jam toliau elgtis, tačiau iškart važiavo toliau. Būtent šių ikiteisminio tyrimo metų duotų parodymų patikimumą sustiprina ir tai, jog pats M. P. paminėjo atskaitos tašką, t. y. buvusią nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, kurią pravažiavęs pastebėjo nukentėjusiąją. Vertindamas šias M. P. nurodytas detales, specialistas išvadoje sprendė, jog nuo M. P. paminėtos buvusios pėsčiųjų perėjos iki vietos, kurioje vairuotojas reagavo stabdyti, automobilis galėjo nuvažiuoti 93,60 m atstumą ir tai reikštų, jog M. P. pėsčiąją pamatė iš tokio atstumo, kurio techniškai visiškai pakako ir netgi buvo daugiau nei reikia transporto priemonei sustabdyti.

4717.

48Teisiamajame posėdyje M. P. davė kiek kitokius parodymus jau teigdamas, jog pėsčiąją jis pamatė tik apie 30 metrų iki perėjos, matomumas buvo normalus, niekas netrukdė, jo eismo juostoje kitų transporto priemonių nebuvo, tačiau kelyje dar važiavo „BMW“ automobilis. Taigi teisiamajame posėdyje išteisintasis faktiškai žymiai sumažino atstumą, kada jis pastebėjo D. D., tačiau bylos duomenys leidžia manyti, jog M. P. taip bando sušvelninti savo atsakomybę, be to, teisiamajame posėdyje aplinkybes aiškino jau žinodamas specialisto išvadą. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme liudytojas G. G., kuris kaip keleivis buvo automobilyje, važiavusiame iš paskos gretima eismo juosta nei M. P. vairuojamas automobilis, nurodė, jog jiems išvažiavus iš eismo žiedo kitas automobilis (pagal nustatytas aplinkybes vairuojamas M. P.) padidino greitį ir pradėjo tolti, tačiau tuo metu priekyje pastebėjo moterį, kuri, pamačiusi automobilius, sukosi eiti atgal nuo antros link pirmos eismo juostos. Teisiamajame posėdyje G. G. užsiminė, jog pėsčiąją pamatė gal apie 50 metrų iki perėjos. Taigi iš G. G. parodymų matyti, jog D. D. kelyje buvo matoma kurį laiką, kaip liudytojas užsiminė, „mėtėsi po kelią“.

4918.

50Apygardos teismas, siekdamas gauti daugiau duomenų apie matomumą įvykio vietoje, atliko papildomą įrodymų tyrimą, kurio metu buvo atlikti parodymų patikrinimai vietoje bei eksperimentas. Parodymų patikrinimo metu G. G. parodė apytikslę kelio vietą, kurioje pastebėjo pėsčiąją, kur tuo metu buvo M. P. vairuojamas automobilis, išmatavus šiuos atstumus, paaiškėjo, jog G. G. pėsčiąją galėjo pastebėti likus maždaug kiek daugiau nei 80 m iki pėsčiųjų perėjos ir tai neprieštarauja būtent ikiteisminio tyrimo metu M. P. nurodytoms aplinkybėms, jog pėsčioji buvo pastebima iš kur kas tolimesnio atstumo, nei jis teigė teisimajame posėdyje. Pats išteisintasis M. P. taip pat parodė apytikslę vietą, kurioje, kaip teigia, pastebėjo pėsčiąją ir tai galėjo būti apie 43 m iki pėsčiųjų perėjos. Taigi tiek pats išteisintasis, tiek ir kitame automobilyje iš paskos važiavęs G. G. parodė, kad pėsčiąją važiuojamojoje dalyje galėjo pamatyti tokiu atstumu, kurį specialistas nurodė kaip reikiamą automobiliui sustabdyti. Aplinkybę, jog pėsčiąją kelyje objektyviai buvo galima pamatyti iš tokio atstumo, kuris techniškai reikalingas automobilio sustabdymui, patvirtino ir eksperimento rezultatai.

5119.

52Išteisintojo gynėjas apygardos teismo posėdyje kritikavo atliktą eksperimentą, pažymėdamas, jog priešingai nei nurodyta apygardos teismo nutartyje dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo, proceso veiksmuose nedalyvavo ekspertas, todėl aplinkybės dabar įvairiai interpretuojamos, eksperimentas atliktas gerokai vėliau, vasarą, neatitiko automobilių markės, be to, neatkuriamos realios važiavimo sąlygos. Iš tikrųjų, kaip matyti iš bylos duomenų, eksperimentas atliktas ne visai identiškomis sąlygomis kaip eismo įvykio metu, tačiau, kaip apygardos teisme pažymėjo ir prokurorė, sukurti visiškai atitinkančias meteorologines sąlygas yra sudėtinga, šiuo atveju visgi buvo derinamasi pagal tamsos laiką (b. l. 38, t. 3). Nors automobilių markės skyrėsi, tačiau eksperimento metu reikšmingos buvo ne tiek automobilių techninės galimybės, kiek matomumas bei galimybės kelyje pastebėti pėsčiąją. Nors išteisintojo gynėjas advokatas atkreipė dėmesį, jog eksperimento dalyvių dėmesys buvo sukoncentruotas, o M. P. realios sąlygos buvo kitokios, tačiau, kaip matyti, eksperimento metu nustatyti pėsčiojo pastebėjimo atstumai tarpusavyje nėra identiški, o skiriasi. Vis dėlto, papildomo įrodymų tyrimo metu gauti rezultatai išteisintajam nėra palankūs, nepaneigė, o tik patvirtino ikiteisminio tyrimo metu surinktus bei teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus (tarp kurių ir paties M. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai), leidžiančius manyti, kad M. P. galėjo iš anksto pastebėti pėsčiąją važiuojamojoje kelio dalyje. Nors proceso veiksmuose, kaip pastebėjo gynėjas advokatas ir nedalyvavo specialistas, tačiau įrodymų visuma atitinka specialisto išvadą bei leidžia pritarti joje nurodytai sąlygai, jog įvykio metu M. P. turėjo objektyvią galimybę pamatyti pėsčiųjų perėjoje ėjusią pėsčiąją pakankamu automobilio sustabdymui atstumu (34,6 m važiuojant leistinu greičiu ir 39,2 m važiuojant 54,7 km/h greičiu), taigi, laiku stabdydamas, turėjo techninę galimybę automobilį sustabdyti nepartrenkdamas pėsčiosios.

5320.

54Kaip minėta, įrodymų visuma patvirtina, jog pėsčioji D. D. pėsčiųjų perėjoje pasirodė ne staiga, o buvo joje tam tikrą laiko tarpą, kaip nurodė specialistas savo išvadoje bei teisme, nuėjo apie 7,7 m. Tokiai specialisto išvadai neprieštarauja ir šalia pėsčiųjų perėjos buvusios liudytojos J. V. parodymai, iš kurių aiškiai galima matyti, jog pėsčioji buvo partrenkta ne vos įžengusi į pėsčiųjų perėja, o nuėjo atitinkamą atstumą. Nors byloje apklausti asmenys ir užsiminė apie nenuoseklų nukentėjusiosios judėjimą perėjoje, vis dėlto objektyvios galimybės automobilio vairuotojui D. D. pastebėti iš pakankamo sustabdymui atstumo, buvo. Pats išteisintasis M. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė pėsčiąją partrenkęs ne iškart, kai tik pastebėjo, o dar spėjo ir paspausti automobilio signalą, pamatyti, jog nukentėjusioji kelyje, kaip teigė, „blaškėsi“. Iš jo parodymų ikiteisminiame tyrime, kuriuos atitinka ir kiti įrodymai, matyti, jog jis turėjo galimybę apsvarstyti bei prognozuoti pėsčiosios elgesį, kaip nurodė, tikėjosi, jog pėsčioji spės perbėgti kelią. Gatvė M. P. judėjimo kryptimi turėjo 3 eismo juostas, eismo įvykio metu, nors jau buvo tamsu, tačiau gatvė buvo apšviesta, atkarpa tiesi, kelio danga pagal eismo įvykio vietos apžiūros protokolą – asfaltas, sausa. Vadinasi matomumo įvykio metu nesunkino nei oro sąlygos, nei krituliai, nei eismo intensyvumas. Tiek M. P., tiek ir liudytojas G. G. teigė, jog matomumui niekas netrukdė. Už M. P. vairuojamo automobilio kitame automobilyje vykęs G. G. taip pat iš pakankamo atstumo matė perėjoje judėjusią nukentėjusiąją. Taigi bylos duomenų visuma leidžia spręsti, jog M. P. turėjo objektyvią galimybę pamatyti kliūtį – pėsčiąją D. D. grėsmės eismo saugumui kilimo momentu, jai išėjus į pėsčiųjų perėją. Todėl, atsižvelgiant į šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamam atvejui vertinant M. P. veiksmus neaktuali ir skundžiamame nuosprendyje nurodyta teismų praktika, kurioje vairuotojai dėl susiklosčiusių konkrečių aplinkybių visumos nebuvo pripažinti eismo įvykių kaltininkais (2K-434/2015 – nuo kliūties pasirodymo iki susidūrimo praėjo apie 2,2 sekundės laiko; 2K-160/2014 – kliūtis, užmiesčio keliu vilkta priekaba, buvo sunkiai pastebima dėl blogų oro sąlygų, nepaženklinta, kaip reikalauja KET, nepastatytas avarinis ženklas; 2K-384/2013 – pėsčiasis tamsiu paros metu ėjo neapšviestu keliu, važiuojamąja dalimis, be atšvaitų, buvo neblaivus, todėl tapo netikėta kliūtimi vairuotojui, kuris jos vengdamas, pasuko vairą ir išvažiavo į priešingą eismo juostą; 2K-169/2010 – pėsčiasis, būdamas neblaivus, tamsiu paros metu neapšviestame kelio ruože gulėjo važiuojamojoje kelio dalyje ir kėlėsi, nebuvo jokių įrodymų, kad pastebėjusi šią kliūtį vairuotoja vairuojamą automobilį būtų pradėjusi stabdyti nelaiku, be to, buvo sunkios vairavimo sąlygos – rūkas, apledėjęs, siauras dėl sniego sankaupų kelias, tamsus paros metas, vairuotoja vairavo automobilį atsargiai, važiavo lėtai, neviršydama leistino greičio, o pamačiusi kliūtį – nuo kelio besikeliantį žmogų – pradėjo stabdyti; 2K-537/2009 - grėsmė eismo saugumui iškilo tuo metu, kai dviratininkas išvažiavo į kelią, kuriuo važiavo automobilis, nebuvo jokių įrodymų, kad atsiradus šiai kliūčiai vairuotojas nestabdė vairuojamo automobilio ar būtų pradėjęs jį stabdyti nelaiku, priešingai, įrodymai patvirtino, kad atsiradus kliūčiai prieš išteisinto vairuotojo vairuojamą automobilį, pastarasis automobilį stabdė nedelsdamas). Šiuo nagrinėjamu atveju skundžiamame nuosprendyje minėta praktika galėtų būti aktuali, jei pėsčioji perėjoje būtų pasirodžiusi staiga, M. P. automobiliui jau esant visiškai arti pėsčiųjų perėjos, tokiu atveju būtų galima svarstyti, kad galbūt jos veiksmai buvo pavojingesni ir reikšmingesni kilusioms pasekmėms, tačiau bylos duomenys tokių aplinkybių nepatvirtina.

5521.

56Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti ir tai, ar išteisintasis M. P. turėjo objektyvią galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo. Specialisto išvadoje nurodoma, jog prieš pat įvykį techniniu požiūriu M. P. privalėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir nesudaryti kliūčių jų eismui, važiuoti neviršydamas leistino greičio, o atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, turėjo tokį važiavimo greitį, kad vairuojamą automobilį galėtų sustabdyti iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, jo judėjimo kryptimi degant eismą draudžiančiam šviesoforo signalui, privalėjo sustabdyti vairuojamą automobilį prie „Stop“ liniją, o iš tolo matydamas degant pėsčiųjų eismą draudžiančiam šviesoforo signalui į važiuojamąją dalį įžengiančią pėsčiąją D. D., kuri nurodomo atveju akivaizdžiai kėlė grėsmę eismo saugumui, privalėjo iš anksto mažinti vairuojamo automobilio važiavimo greitį, jeigu to reikėjo dėl susidariusių aplinkybių, net visiškai sustabdyti vairuojamą automobilį. Kaip jau minėta, specialisto išvadoje nurodyta, jog pagal paskaičiavimus, tiek važiuojant leistinu, tiek nustatytu leistiną viršijančiu greičiu, M. P. vairuojamo automobilio stabdymo kelias neviršija 40 m. Pagal Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolą matoma, jog stabdymo žymių pėdsakai prasideda vos 9,6 m iki Stop linijos prieš pėsčiųjų perėją, nors iš bylos duomenų visumos sprendžiama, jog M. P. turėjo galimybę pamatyti pėsčiąją kai iki perėjos buvo didesnis atstumas nei buvo reikalingas automobilio sustabdymui, taigi automobilis užstabdytas buvo vėliau nei automobilio vairuotojas pastebėjo kliūtį kelyje. Net iš M. P. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, jog jo nurodyta pėsčiosios pamatymo vieta daugiau nei 40 metrų iki pačios pėsčiųjų perėjos.

5722.

58Teismo posėdyje apklaustas specialistas D. J. paaiškino, jog techniniu požiūriu, pėsčiasis eismo dalyje jau savaime yra grėsmė eismo saugumui, jeigu kliūtis yra nejudanti, tai vairuotojas turi apvažiuoti kliūtį, o judančios kliūties apvažiavimas nėra tinkamas ir tokiu atveju vairuotojas turi stabdyti automobilį. Toks specialisto paaiškinimas leidžia teigti, kad kliūtį vairuotojui pėsčioji D. D. sudarė ir grėsmę eismo saugumui kėlė nuo to momento, kai įžengė į kelio važiuojamąją dalį, o ne tuo momentu, kurį kaip grėsmę eismo saugumui ją ėmė suvokti išteisintasis. KET 128 p. aiškiai įpareigoja vairuotojus, kad, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Be to, šis KET įpareigojimas transporto priemonės vairuotojui nustatytas nepriklausomai nuo to, kuris eismo dalyvis pažeidė KET ir sukėlė grėsmę eismo saugumui. Nustačius, kad M. P. turėjo objektyvią galimybę pamatyti pėsčiąją pradiniu grėsmės eismo saugumui momentu, pasirodžiusią pėsčiųjų perėjoje, kaip ir nurodyta specialisto išvadoje, jis turėjo techninę galimybę laiku stabdydamas vairuojamą automobilį išvengti pėsčiosios D. D. partrenkimo. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina ir išteisintasis M. P. to neneigia, jog jis kelyje dar ir manevravo, suko į antrą eismo juostą, kaip teigia išteisintasis, vengdamas įvykio. Kaip pirmosios instancijos teismo posėdyje pažymėjo specialistas, judančios kliūties apvažiavimas nėra tinkamas elgesys. Tokiu specialisto aiškinimu nėra pagrindo abejoti, nes logiška, jog apvažiuojantysis judančią kliūtį negali iš anksto numatyti, kuria kryptimi judės kliūtis, juolab kai susiklostė nebenormali eismo situacija (pėsčiasis pėsčiųjų perėjoje pasirodė jam degant neleistinam šviesoforo signalui, judėjo nenuosekliai). Todėl byloje nustatytos M. P. automobilio valdymo aplinkybės, nekreipimas dėmesio į kliūties ypatumus (gyva, judanti kliūtis), pasirinktas rizikingas, neabejotinai sukeliantis grėsmę pėsčiajai, kliūties išvengimo būdas (automobilio judėjimo krypties keitimas) rodo, kad išteisintais, valdydamas didesnio pavojaus šaltinį, šiuo atveju, nors ir važiuodamas jam esant leistinam šviesoforo signalui, turėjo būti atidus ir atsargus, ir tokias galimybes turėjo, tačiau taip nesielgė. Vietoj to, pastebėjęs grėsmę eismo saugumui sukėlusią pėsčiąją, suvokdamas, jog ji važiuojamojoje dalyje pasirodė jai degant draudžiamam šviesoforo signalui ir todėl susiklostė jau nebe normali eismo situacija, sprendė, jog verčiau yra spausti garso signalą, svarstyti bei prognozuoti pėsčiosios elgesį ir tam buvo laiko, nei nedelsiant imtis vykdyti KET reikalavimus ir lėtinti greitį ar visiškai stabdyti transporto priemonę. Bylos duomenys patvirtina, jog pėsčioji prieš M. P. automobilį neišniro drastiškai, buvo pastebima iš keliasdešimt metrų atstumo. Kaip matyti iš objektyvių duomenų (stabdymo paliktų žymių), vairuotojas automobilį užstabdė iki perėjos belikus tik tokiam atstumui, kurio jau nebepakako tam, jog eismo įvykis nekiltų. Bylos duomenimis nustatyta, jog M. P. važiavo ir viršydamas leistiną važiavimo greitį, kas be abejo prailgino automobilio stabdymo kelią. Visiškai neatmestina, kad „atidėdamas“ KET reikalavimų dėl kilusios grėsmės kelyje vykdymą bei pirmiau signalizuodamas pėsčiajai, pats išteisintasis prisidėjo prie to, jog nukentėjusioji keitė judėjimo kryptį, apie tokią nenuoseklaus nukentėjusiosios elgesio priežastį pats M. P. užsiminė rašytiniame paaiškinime, apie tai minima ir nukentėjusiosios apeliaciniame skunde. Vis dėlto, garsinio signalo panaudojimas nesuteikia vairuotojui, padidinto pavojaus šaltinio valdytojui, pirmenybės ir teisės važiuoti ant pėsčiojo.

5923.

60Byloje iš esmės nėra nustatyta jokių objektyvių priežasčių, kurios M. P. būtų sutrukdžiusios važiuoti saugiai ir atsiradus kliūčiai, iškilus grėsmei eismo saugumui reaguoti taip, kaip numato KET 128 p. reikalavimai, t. y. šiuo atveju sulėtinti greitį tiek ar net sustabdyti transporto priemonę, jog nebūtų kilęs eismo įvykis, tačiau to nepadarė. Kaip jau minėta, pėsčioji D. D. kelyje pasirodė pėsčiųjų eismą draudžiančiam šviesoforo signalui ir nėra jokio abejonės, kad tokia situacija nebėra įprasta eismo situacija ir tai tik turėjo paskatinti transporto priemonės vairuotoją, kuris valdo padidinto pavojaus šaltinį, imtis papildomų atsargumo priemonių, nenukrypti nuo KET keliamų reikalavimų, imtis priemonių, jog būtų išvengta eismo įvykio.

6124.

62Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, kad šiuo atveju vairuotojo M. P. neatidumas, savalaikis greičio nesulėtinimas ir automobilio nesustabdymas nesukeliant pavojaus pėsčiajai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu. Būtina padarinių kilimo sąlyga buvo vairuotojo M. P. pavojų kėlę veiksmai ir jo padarytų bei kaltinime nurodytų KET pažeidimų visuma. Jei M. P. būtų laikęsis įvykio metu galiojusių KET 127, 128 bei 181 p. reikalavimų ir elgęsis taip, kaip privalėjo elgtis didesnio pavojaus šaltinio valdytojas susidariusioje situacijoje, jo vairuojamas automobilis būtų galėjęs išvengti susidūrimo su pėsčiąją D. D., nepaisant jos KET neatitinkančio elgesio ir eismo įvykis nebūtų kilęs.

6325.

64Todėl, atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, apygardos teismas pripažįsta, kad M. P., vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles ir dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata: jis, 2016 m. spalio 18 d., apie 20.32 val., ( - ), šešių eismo juostų kelyje su skiriamąja žaliąja juosta, kai jo važiavimo kryptimi buvo trys eismo juostos, vairuodamas automobilį „Alfa Romeo 166“, valstybinio numerio ženklas ( - ) važiuodamas pirma, maršrutiniam transportui skirta eismo juosta, viršijo didžiausią leistiną 50 km/h važiavimo greitį, važiavo 54,7 km/h greičiu, turėdamas objektyvią galimybę iš tolo pamatyti ir matydamas kliūtį - pėstiesiems degant raudonam šviesoforo signalui, per pėsčiųjų perėją einančią D. D., turėdamas galimybę sustabdyti transporto priemonę neprivažiuojant pėsčiųjų perėjos, savalaikiai nestabdė vairuoto automobilio ir partrenkė per pėsčiųjų perėją ėjusią D. D.. D. D. eismo įvykio metu patirti sužalojimai sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Šiais savo neatsargiais veiksmais M. P. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1135 redakcija) patvirtintų Kelių eismo taisyklių 127 p. (Vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio.), 128 p. Jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.), 181 p. (Kelyje, pažymėtame kelio ženklu „Eismo juosta maršrutiniam transportui“ ir (arba) raide „A“, kitoms transporto priemonėms važiuoti šia eismo juosta draudžiama) reikalavimus ir tai lėmė šio eismo įvykio kilimą. Kaltinamajame akte netiksliai nurodyta KET redakcijos data (vėlesnė nei eismo įvykis), tačiau pačių KET turinys tikslus ir teisingas, netiksli redakcijos data pakoreguojama į aktualią, galiojusią įvykio metu.

6526.

66BK 281 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma esant neatsargiai kaltės rūšiai. Ištirtų įrodymų pagrindu darytina išvada, kad M. P. BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Jis nenumatė, kad dėl jo veikimo (KET 127, 128 bei 181 p. pažeidimo) gali atsirasti BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyti padariniai (įvyks eismo įvykis dėl kurio bus sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata), nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Jo sprendimas – pamačius grėsmę eismo saugumui kelyje sukėlusią pėsčiąją tikėtis, kad pastaroji praeis ir jis galės nesiimdamas jokių atsargumo priemonių toliau pravažiuoti, buvo aiškiai netinkamas, neatsakingas. Jis turėjo važiuoti ne tik ne maršrutiniam eismui skirta eismo juosta, neviršyti leistino greičio, tačiau ypač važiuoti taip, kad objektyviai susiklosčius neįprastai bei neprognozuojamai eismo situacijai dėl pėsčiosios pasirodymo kelyje degant pėsčiųjų eismą draudžiančiam šviesoforo signalui, kiekvienu momentu galėtų suvaldyti transporto priemonę, ir atsiradus kliūčiai bei iškilus grėsmei eismo saugumui, sulėtinti transporto priemonės greitį, net visiškai šią sustabdyti. Todėl byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visuma, kolegijos vertinimu, yra pakankama išvadai, kad kaltinime nurodyti M. P. įvykdyti KET pažeidimai sąlygojo eismo įvykį, kurio metu buvo sužalotas žmogus. Esant pasekmei – sunkiam nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymui (byloje 2017 m. vasario 6 d. specialisto išvada D. D. dėl eismo įvykio patirtų sužalojimų konstatuotas sunkus sveikatos sutrikdymas), M. P. veika kvalifikuojama pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas.

6727.

68Pripažinus, jog M. P. padarė inkriminuotą BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, sprendžiamas bausmės skyrimo klausimas. Skirdamas M. P. bausmę, apygardos teismas atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. M. P. padarė neatsargų nusikaltimą, neteistas, dirbantis. Jauno amžiaus M. P. neigiamai charakterizuoja informacija apie jo daugkartinį baustumą administracine tvarka už įvairaus pobūdžio KET pažeidimus, tarp kurių net 2 eismo įvykių sukėlimai (2014 m. kovo 10 d. ir 2015 m. liepos 25 d.), taip pat greičio viršijimas, neapdraustos transporto priemonės vairavimas, automobilio, kuriam neatlikta valstybinė privalomoji techninė apžiūra ir t. t. (9 pažeidimai dėl KET reikalavimų nesilaikymo), be to, kaip matyti, net ir po nagrinėjamo šio eismo įvykio M. P. ir toliau daro KET pažeidimus (2016 m. spalio 22 d., 2017 m. birželio 22 d.; b. l. 132-141, t. 1). M. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstamas rizikingas nukentėjusiosios D. D. elgesys (59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), kadangi bylos duomenimis nustatyta, jog ir pėsčioji nesilaikė KET reikalavimų, ėjo per pėsčiųjų perėją degant draudžiamam šviesoforo signalui, nebuvo pakankamai atsargi.

6928.

70BK 41 straipsnyje nurodyta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Jos paskirtis yra ne tik nubausti asmenį už atitinkamos nusikalstamos veikos padarymą, bet užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą ir taip paveikti asmenį, kad pastarasis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Todėl apygardos teismas įvertinęs visas baudžiamojoje byloje ištirtas aplinkybes ir vadovaudamasis BK 54 straipsniu, daro išvadą, kad bausmės tikslai ir paskirtis gali būti pasiekti paskiriant M. P. BK 281 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą bausmę – baudą, kurios dydis nustatomas mažesnis nei šios bausmės rūšies vidurkis. Nusikalstamos veikos padarymo metu 1 MGL atitiko 37,66 Eur. Nei prokuroro apeliaciniame skunde, nei apygardos teismo posėdžiuose dalyvavę prokurorai neprašė priimant apkaltinamąjį nuosprendį M. P. taikyti BK 68 straipsnį, todėl, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, M. P. šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymas nesvarstomas.

7129.

72Nukentėjusioji D. D. baudžiamojoje byloje iki įrodymų tyrimo pradžios buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl proceso išlaidų bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, prašė priteisti iš viso 8000 Eur neturtinės žalos (5000 Eur neturtinės žalos iš draudimo bendrovės, 3000 Eur neturtinės žalos iš M. P.), turtinę žalą, kurią prašyta priteisti iš draudimo įmonės sudarė 560,06 Eur gydymo išlaidų (tiesa, ši suma buvo koreguota), 145 Eur už sugadintus rūbus, 4396,53 Eur negautų pajamų, taip pat iš M. P. prašyta priteisti 1000 Eur proceso išlaidų už advokato pagalbą. Pripažinus M. P. kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, nukentėjusiosios civilinis ieškinys iš dalies tenkinamas, vertinant tiek nukentėjusiosios pateiktus duomenis, tiek jos pačios rizikingą elgesį.

7330.

74Turtinės žalos samprata suformuluota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje ir apima: a) nusikalstama veika padarytą tiesioginę turtinę žalą (pavyzdžiui, sugadintas ar sužalotas turtas, pagrobti ar pasisavinti daiktai ir pan.); b) materialinius nuostolius, kuriuos patyrė nukentėjusysis (civilinis ieškovas) dėl padarytos nusikalstamos veikos (pavyzdžiui, asmuo negavo pajamų, kurias jis būtų gavęs, jeigu nebūtų padaryta nusikalstama veika); c) išlaidas, kurios patirtos pašalinant nusikalstamos veikos padarinius (pavyzdžiui, gydymo, laidojimo išlaidos ir pan.). Žala nėra preziumuojama ir ją turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad jos patyrė.

7531.

76Nukentėjusioji vertino, jog jos patirtą turtinę žalą sudaro gydymo išlaidos, sugadinti rūbai, negautos pajamos. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog turtinės žalos dydį dėl gydymo išlaidų nukentėjusioji motyvavo, jog tai sudaro dantų tvarkymo išlaidos bei įvairiems medikamentams ir kūno higienos priemonėms skirtos išlaidos. Nors dėl D. D. dantų gydymo yra pateikta pažyma (b. l. 50, t. 2), taip pat keli mokėjimo kvitai, tačiau sumokėtos bei pažymoje nurodytos sumos neatitinka. 2017 m. lapkričio 14 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusiosios atstovas užsiminė, jog pateiks mokestinius dokumentus, tačiau to nebebuvo padaryta.

7732.

78Kolegijai klausimų kelia ir nukentėjusiosios prašomas priteisti negautų pajamų dydis. Nukentėjusioji pateikė pažymą, jog nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. ( - ) dirbo pradinių klasių mokytoja, pagal darbo sutartį konkretus darbo užmokesčio dydis nenumatytas, o apskaičiavimas vykdomas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Švietimo ir mokslo ministro patvirtintą apskaičiavimo tvarką (b. l. 51, 52, t. 2). Civiliniame ieškinyje teigiama, jog nukentėjusioji 2016 m. rugsėjį uždirbo 911,50 Eur, tačiau aiškių ir objektyvių duomenų apie gautą tikslų darbo užmokestį byloje nėra. Pateiktoje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pažymoje apie asmens valstybinį socialinį draudimą paminėtos draudžiamosios pajamos nesutampa su nukentėjusiosios deklaruotomis uždirbtomis pajamomis. Be to, kaip matyti, nukentėjusioji yra pradinių klasių mokytoja, pedagogo darbo specifika pasižymi tuo, jog darbo laikas nėra nuolat vienodas, darbo užmokesčio dydį gali lemti pamokų paskirstymas, popamokinė veikla, todėl tam, jog būtų galima tiksliai apskaičiuoti D. D. pajamas iki eismo įvykio, reikalingas papildomas tyrimas ir vertinimas. Taigi, atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, kolegija pripažįsta, jog nukentėjusioji D. D. turi teisę į civiliniu ieškiniu prašomą turtinės žalos patenkinimą, tačiau klausimą dėl ieškinio dydžio perduoda nagrinėti civilinio proceso tvarka.

7933.

80Nukentėjusioji D. D. civiliniu ieškiniu taip pat prašė priteisti iš viso 8000 Eur neturtinę žalą (3000 Eur iš M. P. ir 5000 Eur iš draudimo bendrovės). Šis jos prašymas tenkinamas iš dalies.

8134.

82Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 straipsnis) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir 6.251 straipsnio 2 dalyje bei 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais.

8335.

84Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata, gyvybė yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų ar neįmanomų atkurti vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Priteisiant neturtinę žalą, tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šią pažeistą vertybę. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra pasekmės, tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Dar vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė. Jeigu ji pasireiškia didžiausio pavojaus visuomenei forma - darant tyčinį smurtinį nusikaltimą prieš asmenį, priverčiant žmogų išgyventi fizines ir dvasines kančias žalojimo metu, neturtinę žalą padariusio asmens tokiu būdu pasireiškusi kaltė sudaro prielaidas neturtinės žalos dydį nustatyti didesnį, ir atvirkščiai, neatsargiais nesmurtiniais veiksmais pasireiškusi kaltė sudaro prielaidas neturtinės žalos dydį nustatyti mažesnį. Žalą padariusio asmens turtinė padėtis yra dar vienas iš kriterijų, galinčių turėti įtakos nustatomam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį, esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus šiuo atveju, kaip jau minėta, yra žalos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai.

8536.

86Kolegijai nekyla abejonių, kad nukentėjusioji D. D. dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo patyrė tiek didelį fizinį skausmą, tiek emocinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą. Specialisto išvada patvirtina, jog nukentėjusiajai dėl eismo įvykio padaryti daugybiniai sužalojimai galvos, krūtinės srityse, lūžiai pėdose. Iš medicininių dokumentų matyti, jog taikytas stacionarinis, reabilitacinis gydymas, atliktos kelios chirurginės operacijos. Natūralu, jog tokio pobūdžio nukentėjusiosios sužalojimai sukėlė ir didelius nepatogumus, diskomfortą buityje bei kasdieniame gyvenime, dėl kaulų lūžių buvo taikytos imobilizacijos, nėra abejonės, jog dėl lūžių abiejose pėdose judėjimas buvo skausmingas, kurį laiką teko vaikščioti su ramentais, sutriko įprastas gyvenimo ritmas. Nukentėjusioji kelis mėnesius buvo nedarbinga, todėl, kaip teigia, patyrė ir netikrumą dėl ateities bei kilusių pasekmių.

8737.

88Kolegijos nuomone ne mažiau svarbu yra ir tai, jog nukentėjusioji taip pat nesilaikė KET reikalavimų, buvo nedėmesinga, per perėją ėjo degant draudžiamam šviesoforo signalui, o tai vertintina kaip didelis neatsargumas, rizikingas elgesys, kuris turėjo įtakos pasekmių atsiradimui. Esant situacijai, kuomet žala atsiranda ir dėl paties nukentėjusiojo elgesio - tyčios ar didelio neatsargumo, būtų neteisinga visą atsakomybę taikyti tik žalą padariusiam asmeniui, nes protingo, rūpestingo, apdairaus ir atidaus elgesio standartas taikomas visiems asmenims, taip pat ir nukentėjusiajam (CK 6.264 straipsnio 1 dalis).

8938.

90Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog neturtinė žala nukentėjusiajai atsirado dėl M. P. padaryto neatsargaus nusikaltimo. M. P. yra jauno amžiaus, darbingas.

9139.

92Atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visumą, motyvus, kuriais grindžiamas prašymas priteisti neturtinę žalą, kaltininko bei nukentėjusiosios interesų pusiausvyrą, teismų praktiką, taip pat į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, vadovaudamasis įstatymu, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, apygardos teismas sprendžia, kad nukentėjusiosios civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintina iš dalies, t. y. D. D. priteistina 5000 Eur neturtinė žala.

9340.

94Automobilio, kurį vairuodamas M. P. sukėlė eismo įvykį bei sunkiai sužalojo D. D., valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta ( - ), poliso Nr. ( - ) (b. l. 98, t. 1). Pagal transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę apdraudžiančios sutarties sudarymo metu galiojusio Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnį, draudimo suma dėl vieno eismo įvykio nepriklausomai kiek nukentėjusiųjų žalos atlygimui sudarė 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui (tarp jų 5 000 Eur dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui. Kadangi kolegijos nustatytas neturtinės žalos dydis neviršija įstatymo numatytos 5000 Eur sumos, šiuo atveju neturtinė žala D. D. priteisiama iš civilinio atsakovo ( - ).

9541.

96Nukentėjusiosios civiliniame ieškinyje prašoma priteisti ir 1000 Eur proceso išlaidų dėl advokato pagalbos. Šioje dalyje civilinis ieškinys tenkintinas. Byloje pateikti pinigų priėmimo kvitai, jog atstovui advokatui M. Venckui už atstovavimą, dokumentų surašymą, patarimą sumokėta 1000 Eur (2017 m. sausio 10 d. 500 Eur ir 2017 m. spalio 8 d. 500 Eur). Šios proceso išlaidos protingos, adekvačios, todėl priteistinos iš kaltu pripažįstamo M. P. (BPK 106 straipsnis).

9742.

98Kolegija, atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, bei vadovaudamasi BPK 329 straipsnio 2 punktu,

Nutarė

99Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. kovo 19 d. nuosprendį M. P. panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

100M. P. pripažinti kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam 38 MGL (1431,08 Eur) baudą.

101Nukentėjusios D. D. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš ( - ) nukentėjusiajai D. D. priteisti 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

102Iš M. P. nukentėjusiajai D. D. priteisti 1000 Eur proceso išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

103Nukentėjusiajai D. D. pripažinti teisę į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimą dėl turtinės žalos dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

104Nuosprendžiui įsiteisėjus, tris vokus su skaitmeninėmis laikmenomis palikti prijungtus prie bylos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 3. Nuosprendžiu nukentėjusiosios D. D. civilinis ieškinys paliktas... 4. Teisėjų kolegija... 5. 1.... 6. M. P. buvo kaltinamas, bet išteisintas dėl to, kad vairuodamas kelių... 7. 2.... 8. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros... 9. 2.1. Nurodo, kad M. P. ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme parodė, kad... 10. 2.2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas,... 11. 2.3. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas... 12. 3.... 13. Nukentėjusioji D. D. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir... 14. 3.1. Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines bylos... 15. 3.2. Nukentėjusioji apeliaciniame skunde pažymi, kad M. P., susipažinęs su... 16. 3.3. Nukentėjusioji apeliaciniame skunde mano, kad nuosprendyje netinkamai... 17. 3.4. Apeliantė pastebi, kad techniniu požiūriu taip pat buvo nepriimtina,... 18. 3.5. Nukentėjusioji apeliaciniame skunde apibendrindama daro išvadą, kad... 19. 3.6. Apeliantė pažymi, jog nagrinėjant jos kaltę dėl įvykusio eismo... 20. 3.7. Apeliantės nuomone, vertinant visas įvykio aplinkybes, pagrindinė... 21. 4. Teismo posėdyje prokurorai, nukentėjusioji ir jos atstovas advokatas... 22. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros... 23. 5.... 24. Tiek Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros,... 25. 6.... 26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos... 27. 7.... 28. Nagrinėjamos bylos ir apeliaciniuose skunduose keliamų klausimų kontekste,... 29. 8.... 30. Šiuo atveju yra neginčijamai nustatyta, jog 2016 m. spalio 18 d., apie 20.32... 31. 9.... 32. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje taip pat pripažinta įrodyta, kad M.... 33. 10.... 34. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas M. P., sprendė, kad pagrindinė... 35. 11.... 36. BK 281 straipsnio 3 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas... 37. 12.... 38. M. P. buvo pareikštas kaltinimas dėl aktualių KET 127, 128, 181 p.... 39. 13.... 40. Bylos duomenimis nustatyta, to neneigė ir pats išteisintasis, jog iš eismo... 41. 14.... 42. Sprendžiant M. P. baudžiamosios atsakomybės klausimą labai svarbu... 43. 15.... 44. Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole pažymėta, jog matomumas... 45. 16.... 46. M. P. dar rašytiniame 2016 m. spalio 18 d. paaiškinime nurodė, jog prieš... 47. 17.... 48. Teisiamajame posėdyje M. P. davė kiek kitokius parodymus jau teigdamas, jog... 49. 18.... 50. Apygardos teismas, siekdamas gauti daugiau duomenų apie matomumą įvykio... 51. 19.... 52. Išteisintojo gynėjas apygardos teismo posėdyje kritikavo atliktą... 53. 20.... 54. Kaip minėta, įrodymų visuma patvirtina, jog pėsčioji D. D. pėsčiųjų... 55. 21.... 56. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti ir tai, ar išteisintasis M. P. turėjo... 57. 22.... 58. Teismo posėdyje apklaustas specialistas D. J. paaiškino, jog techniniu... 59. 23.... 60. Byloje iš esmės nėra nustatyta jokių objektyvių priežasčių, kurios M.... 61. 24.... 62. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, kad... 63. 25.... 64. Todėl, atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, apygardos teismas... 65. 26.... 66. BK 281 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma esant neatsargiai... 67. 27.... 68. Pripažinus, jog M. P. padarė inkriminuotą BK 281 straipsnio 3 dalyje... 69. 28.... 70. BK 41 straipsnyje nurodyta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė,... 71. 29.... 72. Nukentėjusioji D. D. baudžiamojoje byloje iki įrodymų tyrimo pradžios buvo... 73. 30.... 74. Turtinės žalos samprata suformuluota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso... 75. 31.... 76. Nukentėjusioji vertino, jog jos patirtą turtinę žalą sudaro gydymo... 77. 32.... 78. Kolegijai klausimų kelia ir nukentėjusiosios prašomas priteisti negautų... 79. 33.... 80. Nukentėjusioji D. D. civiliniu ieškiniu taip pat prašė priteisti iš viso... 81. 34.... 82. Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas,... 83. 35.... 84. Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į... 85. 36.... 86. Kolegijai nekyla abejonių, kad nukentėjusioji D. D. dėl sunkaus sveikatos... 87. 37.... 88. Kolegijos nuomone ne mažiau svarbu yra ir tai, jog nukentėjusioji taip pat... 89. 38.... 90. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog neturtinė žala nukentėjusiajai atsirado... 91. 39.... 92. Atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visumą, motyvus, kuriais... 93. 40.... 94. Automobilio, kurį vairuodamas M. P. sukėlė eismo įvykį bei sunkiai... 95. 41.... 96. Nukentėjusiosios civiliniame ieškinyje prašoma priteisti ir 1000 Eur proceso... 97. 42.... 98. Kolegija, atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, bei vadovaudamasi BPK... 99. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. kovo 19 d.... 100. M. P. pripažinti kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam 38 MGL... 101. Nukentėjusios D. D. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš ( - )... 102. Iš M. P. nukentėjusiajai D. D. priteisti 1000 Eur proceso išlaidų advokato... 103. Nukentėjusiajai D. D. pripažinti teisę į civilinio ieškinio dėl turtinės... 104. Nuosprendžiui įsiteisėjus, tris vokus su skaitmeninėmis laikmenomis palikti...