Byla 2K-34-303/2015
Dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Audronės Kartanienės, sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei, nuteistojo gynėjui advokatui Stanislovui Butkevičiui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nuosprendžio.

2Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. nuosprendžiu D. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (2003 m. liepos 4 d. redakcija) neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

3Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nuosprendžiu panaikintas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis.

4D. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2003 m. liepos 4 d. redakcija) (dėl 2011 m. gruodžio 19–22 d. epizodo), taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, – 10 MGL (1300 Lt, t. y. 376 Eur) dydžio bauda; 140 straipsnio 2 dalį (2003 m. liepos 4 d. redakcija) (dėl 2012 m. sausio 30 d. epizodo), taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, – 18 MGL (2340 Lt, t. y. 677 Eur) dydžio bauda.

5Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir D. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 20 MGL (2600 Lt, t. y. 753 Eur) dydžio bauda.

6Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Audronės Kartanienės pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

7D. V. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 19 d. iki 2011 m. gruodžio 22 d., ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, bute, esančiame Panevėžyje, ( - ), bausdamas dėl vagystės, sudavė smūgius diržu mažamečiam nukentėjusiajam R. M., gimusiam 2003 m., į įvairias kūno vietas, sukeldamas jam fizinį skausmą.

8Be to, D. V. nuteistas už tai, kad 2012 m. sausio 30 d., apie 22.00 val., tame pačiame bute, bausdamas dėl pabėgimo iš namų, sudavė smūgius diržu mažamečiam nukentėjusiajam R. M. į įvairias kūno vietas, sukeldamas jam fizinį skausmą.

9Kasaciniu skundu nuteistasis D. V. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. nuosprendį.

10Kasatorius nurodo, kad Panevėžio apygardos teismo nuosprendis negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu dėl jame padarytų išvadų neatitikties bylos aplinkybėms, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Šis teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau-BPK) 20 straipsnio reikalavimus, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, neišsamiai bei paviršutiniškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nevertino įrodymų visumos, neteisėtai ir šališkai įvertino bylos duomenis, pripažino juos įrodymais ir nepagrįstai pritaikė D. V. baudžiamąją atsakomybę už veiksmus, kurių jis nepadarė, bei už pasekmes, kurių nesukėlė. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje neva yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą dėl D. V. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje. Šią išvadą teismas grindė vien kaltinančiais melagingais duomenimis, vadovaudamasis fragmentiškais ir nenuosekliais nukentėjusiojo, liudytojos J. U. (Š.) parodymais, netinkamai interpretuodamas specialisto išvadą. Nuteistasis tvirtina jokių smurtinių veiksmų R. M. nepadaręs ir atkreipia dėmesį, kad visi sužalojimai R. M. buvo konstatuoti jau po to, kai buvusi kasatoriaus sugyventinė J. U. (Š.) su vaikais gyveno nebe pas jį, o kitame bute. Kasatoriaus manymu, buvusi sugyventinė jį apkalbėjo iš pykčio dėl nutrūkusių santykių ir siekdama išvengti baudžiamosios atsakomybės už pačios padarytus smurtinius veiksmus prieš vaiką – dėl to nuteikusi savo mažametį, specialių poreikių turintį sūnų, prieš D. V., liepdama teigti, jog šis mušęs vaiką diržu.

11Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pats sau prieštarauja, pripažindamas mažamečio nukentėjusiojo parodymus įrodymu ir kartu nuosprendyje teigdamas, jog šie parodymai yra fragmentiški ir neatskleidžia esminių aplinkybių. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyti duomenys apie R. M. psichinę sveikatą aiškiai parodo, kad mažamečio parodymai gali būti neadekvatūs, jį lengva įtikini, vaikas yra linkęs maištauti. Be to, pirmosios instancijos teisme mažamečio atstovė ( - ) kūdikių vaikų globos namų darbuotoja paaiškino, kad R. M. linkęs prisitaikyti prie visų situacijų, nes priešingu atveju jo nebelankys artimieji. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas neįvertino šių aplinkybių ir nepagrįstai ypatingą reikšmę suteikė būtent nukentėjusiojo parodymams. Priimdamas nuosprendį teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiojo parodymai yra netikslūs ir fragmentiški, o suinteresuotos bylos baigtimi liudytojos (vaiko motinos) parodymai iš esmės prieštarauja nuteistojo, nukentėjusiojo parodymams ir kitiems bylos duomenims. Nuteistasis nurodo, kad viso proceso metu jis neigė jam inkriminuotas veikas. Jo parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

12Kasatoriaus nuomone, apygardos teismas nenurodė, kuo grindžia BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, nenustatė ir nepagrindė jo kaltės padarius nepagrįstai jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Anot nuteistojo, byloje nenustatyta jokių objektyvių duomenų, kad kaltinime nurodytomis datomis R. M. buvo mušamas ar prieš jį panaudotas fizinis smurtas bei sukeltas fizinis skausmas. Pagal baudžiamosios bylos ir pridėtos ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenis, fizines bausmes vaikams galėjo taikyti tik J. U. (Š.). Tai patvirtina ankstesni R. M. parodymai, kitų liudytojų parodymai, 2012 m. liepos 25 d. specialisto išvada (kurioje nurodyta, jog J. U. yra nustatyta diagnozė – emociškai nestabilus asmenybės sutrikimas, impulsyvusis tipas, žalingas alkoholio vartojimas).

13Kasatoriaus manymu, byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis dalyvavo darant inkriminuotas nusikalstamas veikas. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje esančių prieštaravimų pašalinti nepavyko, todėl visos abejonės turi būti vertinamos jo naudai. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į byloje esančius prieštaravimus ir nevertino, ar pagal susiklosčiusias aplinkybes, faktinius duomenis, kaltės rūšies specifiką nėra sąlygų taikyti BK 37 straipsnį, numatantį galimybę atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo.

14Nuteistojo D. V. kasacinis skundas tenkinamas iš dalies, byla grąžinama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

15Dėl baudžiamojo proceso normų pažeidimo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka

16Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Iš naujo tirti bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinio teismo kompetencija. Todėl, nagrinėdamas bylą, šis teismas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis 5 dalis). Kasacinės instancijos teismas laikosi vieningos pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43/2006, 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013).

17Kita vertus, siekdamas užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti kiekvieno apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, manydamas, kad pirmosios instancijos teisme netirtos tam tikros aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, privalo atlikti įrodymų tyrimą ir tik tuomet daryti atitinkamas išvadas. Be to, šis teismas turi pakartotinai ištirti tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Ypatingą reikšmę šių taisyklių laikymasis įgauna tada, kai pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvados esminiais bylos klausimais yra priešingos.

18Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų pozicijos išsiskyrė. Panevėžio apygardos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas D. V. naują – apkaltinamąjį nuosprendį, iš esmės nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada lėmusia kasatoriaus išteisinimą, t. y. su išvada, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą dėl D. V. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje. Tokią apylinkės teismo išvadą apeliacinės instancijos teismas įvertino kaip prieštaraujančią faktinėms bylos aplinkybėms bei byloje esančių, teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetui. Apygardos teismas konstatavo, kad D. V. kaltę pagrindžia mažamečio nukentėjusiojo R. M., liudytojos J. U. (Š.) parodymai, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-85-2013 išvada) bei kitų bylos duomenų visuma. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo mažamečio parodymų vertinimu (R. M. parodymai fragmentiški, juose neatsiskleidžia įvykių laikas bei fizinio smurto panaudojimo aplinkybės) ir pagrįstai pripažindamas, kad šio nukentėjusiojo parodymai negali būti vienintelis apkaltinamojo nuosprendžio pagrindas, liudytojos J. U. (Š.) parodymus, užfiksuotus byloje, įvertino kitaip nei juos buvo įvertinęs apylinkės teismas. Pirmosios instancijos teismas, sugretinęs šios liudytojos parodymus, duotus teisme, ir tuos, kuriuos ji davė apklausus ją kaip įtariamąją išsireikalautoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 50-2-00094-12, konstatavo jų nepatikimumą. Apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, vadovavosi tik kai kuriais liudytojos J. U. (Š.) parodymais pasirinktinai, nemotyvavo, kodėl nevertina kitų jos parodymų ir visiškai nenagrinėjo jos nurodytų svarbių aplinkybių, kurios galėjo nulemti teismo išvadas. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad J. U. (Š.) šioje byloje ne kartą buvo apklausta kaip liudytoja, tačiau tik dėl vienų aplinkybių išliko nuosekli. Pasak J. U. (Š.), 2011 m., galbūt gruodžio mėnesį, ji persipjovė abiejų rankų venas. Sesuo jai iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Gaisrininkai išlaužė D. V. buto duris, o medikai ją išsivežė į ligoninę. Grįžusi iš ligoninės, J. U. (Š.) su vaikais dvi savaites gyveno pas savo pamotę D. U.. Po to, grįžo gyventi pas D. V. į namus. Tai galėjo būti 2012 m. sausio mėnuo. Tačiau, anot jos, su D. V. ji gyveno neilgai, iki vasario, o po to su vaikais išsikraustė į butą, Panevėžyje, ( - ). Tuo laikotarpiu (nuo grįžimo iki išsikraustymo), J. U. (Š.) teigimu, D. V. jos vaikų nemušė. Kita vertus, duodama parodymus apie D. V. inkriminuotų nusikaltimų aplinkybes, liudytoja J. U. (trečioje apklausoje - 2013 m. sausio 15 d.), D. V. smurtą prieš jos sūnų R. susiejo su konkrečiais įvykiais – žaidimo kortelių iš mokyklos bibliotekos vagyste, kaip nustatyta byloje, sūnaus padaryta 2011 m. gruodžio 19-22 d. laikotarpiu, ir jo pabėgimu iš namų 2012 m. sausio 30 d. Kadangi kasatoriui inkriminuojamas nusikalstamų veikų laikotarpis sutampa su J. U. (Š.) nuosekliai nurodytomis ir prieš tai aptartomis aplinkybėmis (autoagresija, ligonine, gyvenimu pas D. U., grįžimu pas kasatorių ir išsikraustymu į butą, Panevėžyje, ( - )), jos turi būti išsamiai ištirtos. Taip pat išsamiai turi būti ištirta ir kasatoriaus keliama J. U. (Š.) keršto versija dėl kurios, anot D. V., ji su sūnumi galėjo nuteistąjį apkalbėti ir pan.

19Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismui neatlikus atitinkamų įrodymų papildomo tyrimo ir nepašalinus prieštaravimų bei abejonių, nepateikus D. V. inkriminuojamų įvykių analizės, negalima traktuoti, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo patikrinta išsamiai, įrodymai įvertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 324 straipsnio 6 dalis). Tai esminiai baudžiamojo proceso nuostatų pažeidimai (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

20Nuteistojo D. V. kasacinio skundo argumentai dėl BK 37 straipsnio taikymo paliekami nenagrinėti, nes šio klausimo nagrinėjimas, kol dar iki galo neišnagrinėtas jo kaltės klausimas, būtų priešlaikinis.

21Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

Nutarė

22Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. nuosprendžiu D. V.... 3. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 4. D. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2003 m.... 5. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios bausmės subendrintos... 6. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Audronės Kartanienės pranešimą,... 7. D. V. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 19 d. iki 2011... 8. Be to, D. V. nuteistas už tai, kad 2012 m. sausio 30 d., apie 22.00 val., tame... 9. Kasaciniu skundu nuteistasis D. V. prašo panaikinti Panevėžio apygardos... 10. Kasatorius nurodo, kad Panevėžio apygardos teismo nuosprendis negali būti... 11. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pats sau... 12. Kasatoriaus nuomone, apygardos teismas nenurodė, kuo grindžia BK 140... 13. Kasatoriaus manymu, byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų,... 14. Nuteistojo D. V. kasacinis skundas tenkinamas iš dalies, byla grąžinama iš... 15. Dėl baudžiamojo proceso normų pažeidimo nagrinėjant bylą apeliacine... 16. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, patikrina... 17. Kita vertus, siekdamas užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir... 18. Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų pozicijos... 19. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos... 20. Nuteistojo D. V. kasacinio skundo argumentai dėl BK 37 straipsnio taikymo... 21. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 22. Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų...