Byla 3K-3-312-313/2017
Dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. S., Svalbono klinikos, uždarosios akcinės bendrovės, ir uždarosios akcinės bendrovės ,,Valdimara“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Senojo bokšto“ klinikos ieškinį atsakovams V. S., Svalbono klinikai, uždarajai akcinei bendrovei, uždarajai akcinei bendrovei ,,Valdimara“ dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimą, ūkio subjekto sąvoką ir proceso teisės normų, reglamentuojančių prejudicnių faktų nustatymą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovų nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos 160 992 Eur turtinės žalos ir 28 962 Eur neturtinės žalos atlyginimą, procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Ieškovė nurodė, kad žala padaryta perviliojus jos darbuotojus, naudojant klaidinamai panašų įmonės pavadinimą bei konfidencialią informaciją, skleidžiant klaidinamą informaciją. Atsakovas V. S., būdamas ieškovės akcininkas ir vadovas, 2009 m. spalio 12 d. šalia ieškovės įkūrė naują įmonę identišku pavadinimu UAB „Bokšto klinika“ (2010 m. sausio 1 d. pavadinimas pakeistas į Svalbono klinika, UAB) ir pradėjo teikti analogiškas paslaugas. Dėl šių priežasčių 2009 metų pabaigoje beveik visi antrinės pagalbos specialistai perėjo dirbti į atsakovo konkurencinę įmonę, o 2010 metais į atsakovo kliniką perėjo ir ieškovės pacientai. Dėl to ieškovė neteko finansavimo iš teritorinės ligonių kasos, turėjo ieškoti naujų darbuotojų, iš naujo išplėtoti antrinio lygio paslaugas. Atkurti prarastas kvotas pavyko tik 2012 metais, iki tol pacientai turėjo mokėti visą paslaugų kainą. Dėl atsakovų kaltės buvo pakenkta ieškovės reputacijai, geram vardui, suformuota visuomenės nuomonė, kad ji nevykdo ir nevykdys antrinio lygio paslaugų. Ieškovė patyrė žalą – neteko planuotų pajamų, buvo priversta padidinti antrinio lygio specialistų atlyginimus, kad priviliotų juos į laisvas vietas, todėl patyrė 142 368,99 Eur (491 571,66 Lt) netiesioginių nuostolių, 18 623,65 Eur (64 303,74 Lt) tiesioginių nuostolių (reklamos, antstoliui, teisininkams, ekspertams), taip pat 28 962 Eur (100 000 Lt) neturtinę žalą.
  4. Ieškovė nurodė, kad atsakovai už jai padarytą žalą yra atsakingi solidariai, nes, atlikdamas nesąžiningus veiksmus, atsakovas V. S. veikė tiek savo, tiek atsakovės Svalbono klinikos, UAB, interesais. Pažymėjo, kad 2015 m. balandžio 27 d. buvo užbaigtas atsakovės Svalbono klinikos, UAB, atskyrimas ir UAB „Valdimara“ buvo perduota 75,30 proc. Svalbono klinikos, UAB, turto, perduotas visas nekilnojamasis turtas, gautos sumos; atskyrimo sąlygose nėra aiškiai nurodyta, kuriam po atskyrimo veiklą tęsiančiam subjektui priskiriama atsakovės Svalbono klinikos, UAB, prievolė ieškovei, kuri buvo jos kreditorė.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. 8Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir ieškovei solidariai iš atsakovų priteisė 107 328 Eur turtinės žalos atlyginimo, procesines palūkanas bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas; kitą ieškinio dalį atmetė.

  2. Teismas nustatė, kad V. S., būdamas vienas iš ieškovės steigėjų bei akcininku, taip pat vadovu, 2009 m. spalio 12 d. šalia ieškovės buveinės įkūrė naują įmonę pavadinimu UAB „Bokšto klinika“; klinikos pavadinimas 2010 m. sausio 1 d. pakeistas į Svalbono klinika, UAB; Atsakovė teikė analogiškas, kaip ir ieškovė, paslaugas. 2009 m. pabaigoje beveik visi (18) antrinės pagalbos specialistai perėjo dirbti į atsakovo konkurencinę įmonę, o 2010 m. perėjo ir dalis ieškovės pacientų.
  3. Teismas, pasisakydamas dėl neteisėtų veiksmų, susijusių su klaidingos, tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimu, pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-151-178/2011, kurioje buvo sprendžiamas ginčas pagal UAB „Senojo bokšto“ klinikos ieškinį atsakovams V. S. bei Svalbono klinikai, UAB, konstatuoti šiai bylai prejudicinę reikšmę turintys faktai dėl tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimo. Įvertinęs šias aplinkybes teismas konstatavo, kad prejudicinę reikšmę turintys atsakovės nesąžiningos konkurencijos požymiai atitinka šioje byloje ieškovės nurodytą faktą dėl tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimo, taip pat iš dalies patvirtina ir klaidinamai panašaus pavadinimo naudojimo nesąžiningais tikslais aplinkybę.
  4. Nagrinėdamas ieškinio reikalavimą, susijusį su atsakovių klaidinamai panašaus pavadinimo naudojimu nesąžiningais tikslais, teismas pažymėjo, kad Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-555-357/2010 pagal ieškovės Zitos Liberienės ieškinį atsakovui V. S., trečiasis asmuo UAB ,,Senojo bokšto“ klinika, konstatuota, jog V. S. naujai įsteigtam juridiniam asmeniui parinko klaidinamai panašų į UAB „Senojo bokšto“ klinikos pavadinimą. Šias aplinkybes teismas laikė prejudiciniais faktais. Teismas konstatavo, kad paminėtų ūkio subjektų pavadinimai yra panašūs semantiškai ir vizualiai, be to, abi įmonės vykdo analogišką veiklą, panašus buveinių adresas. Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovė savo reputaciją kėlė pasitelkdama ieškovės įdirbį medicinos rinkoje; nurodė, jog neigiamos pasekmės neišnyko po 7 mėnesių pakeitus įmonės pavadinimą, nes atsakovų tikslas, pasitelkiant nesąžiningus konkurencijos veiksmus, pritraukti klientus buvo pasiektas, nepriklausomai nuo to, kad vėliau įmonės pavadinimas pakeistas.
  5. Spręsdamas dėl konfidencialios informacijos atskleidimo, teismas padarė išvadą, kad atsakovai tyčia atliko neteisėtus veiksmus, t. y. perviliojo ieškovės darbuotojus, panaudojo klaidinamai panašų pavadinimą, konfidencialią informaciją; konstatavo, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos. Teismas sprendė, kad kitos ieškovės nurodytos aplinkybės, kad atsakovas pasinaudojo informacija apie jos veiklos specifiką, paslaugų teikimo sąlygas, lėšų gavimo tvarką, yra bendro pobūdžio ir nėra susijusios su konfidencialia informacija.
  6. Teismas pažymėjo, kad esminis ginčas nagrinėjamoje byloje yra dėl žalos fakto ir jos dydžio; šiai aplinkybei nustatyti buvo skirta teismo ekspertizė. Teismo vertinimu, teismo ekspertė L. R., nustačiusi, kad ieškovė žalos nepatyrė, apskaičiuodama nuostolius, naudojo netinkamą metodą, nes ištiestosios rankos principas taikomas apskaičiuojant ūkio subjekto mokestinius rezultatus, jis negali būti taikomas finansinei apskaitai. Tačiau teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo visiškai nesivadovauti ekspertės išvada, nes ji nėra visiškai paneigta. Ieškovė, siekdama paneigti ekspertizės išvadas, pateikė rašytinius įrodymus – UAB „BDO auditas ir apskaita“ išvadą, K. A. motyvuotus išsamius atsakymus. Teismas atmetė šalių argumentus dėl selektyviai pasirinktų duomenų, nes nebuvo atliktas juridinio asmens veiklos tyrimas – abu ekspertai tyrė tik tuos dokumentus, kurie jiems buvo pateikti.
  7. Spręsdamas dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo, teismas pažymėjo, jog nėra pakankamai duomenų spręsti, kad visos ieškovės patirtos sąnaudos susijusios būtent su atsakovų neteisėtais veiksmais; tačiau taip pat pažymėjo, kad papildomos išlaidos galėjo būti patirtos, reaguojant į neteisėtus atsakovų veiksmus, siekiant atkurti buvusią padėtį. Teismas konstatavo, kad abiejų šalių įrodymai nepatvirtina tikslaus realiai ieškovės patirtos žalos dydžio, tačiau kartu nėra paneigta, jog dėl atsakovų neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė žalą. Teismo nuomone, K. A. išvada yra labiau motyvuota ir detalizuota nei ekspertės išvada, todėl konstatavo, jog yra pagrindas priteisti iš atsakovų ieškovės naudai 2/3 prašomų priteisti netiesioginių ir tiesioginių nuostolių dalis, t. y. 107 328 Eur. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė, konstatavęs, jog ieškovė dėl atsakovų neteisėtų veiksmu nepatyrė neturtinės žalos – aplinkybė apie visuomenėje suformuotą nuomonę, jog ji neteikia antrinio lygio paslaugų, gali būti vertinama kaip klaidinama informacija, kuri nesusijusi su neturtinėmis vertybėmis. Teismas pažymėjo, kad, nors atsakovai pasinaudojo ieškovės įdirbiu ir reputacija, ieškovė neįrodė, jog dėl to buvo pakenkta jos reputacijai.
  8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovų apeliacinius skundus, 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei solidariai iš atsakovų priteistas nuostolių atlyginimas, ir priteistą 107 328 Eur sumą padidino iki 149 821,57 Eur, priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  9. Kolegija nurodė, kad nors atsakovės pasirinktas pirminis įmonės pavadinimas nebuvo visiškai identiškas ieškovės pavadinimui, tačiau tiek ieškovė, tiek naujai įsteigta atsakovė teikė vienodas paslaugas, abi įmonės veiklą vykdė tuo pačiu adresu, todėl klientai (pacientai) galėjo būti suklaidinti – galėjo manyti, kad paslaugas jiems ir toliau teiks ieškovė. Kolegijos vertinimu, atsakovė atliko veiksmus, kuriuos įstatymas draudžia atlikti. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės pacientai korteles atsiėmė turėdami tikslą naudotis atsakovės teikiamomis paslaugomis. Kolegija pažymėjo, kad šioje ir civilinėje byloje Nr. 2-555-357/2010 buvo nagrinėtos aplinkybės, susijusios su klaidinamai panašaus pavadinimo suteikimu, tačiau nagrinėjamos bylos atsakovė Svalbono klinika, UAB (tuo metu – UAB ,,Bokšto klinika“), nedalyvavo nagrinėjant minėtą bylą, todėl minėtame teismo sprendime nustatytos aplinkybės negali būti laikomos prejudiciniais faktais šioje byloje. Nustačiusi, kad paminėtoje byloje nustatytos aplinkybės negali būti laikomos prejudiciniais faktais, kolegija juos vertino kaip vieną iš įrodymų.
  10. Vertindama ekspertizės išvadą, kolegija nurodė, kad ji neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti šalių pateikti įrodymai ir turi būti vertinama kartu su kitais įrodymais. Kolegija laikė pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, jog, pritaikius netinkamą metodą, kuriuo vadovavosi teismo ekspertė, tyrimo rezultatas gali būti netikslus, be to, išvada nėra išsamiai motyvuota. Kolegija papildomai pažymėjo, kad ekspertė pasisakė dėl klausimų, kurie yra teismo, bet ne eksperto kompetencija, ir eliminavo dalį priežasčių, kurios turėjo būti vertinamos atliekant teismo pavestą užduotį. Kolegija atmetė argumentus, kad teismas iš viso negalėjo vadovautis ekspertizės išvada, nes šis dokumentas laikytinas viena iš šalių įrodinėjimo priemonių. Kolegija darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės pateiktos K. A. 2015 m. birželio 5 d. specialisto išvados, kurioje apskaičiuotos pelno mokesčio sąnaudos bei patikslintas nuostolių dydis; nesutiko su atsakovių argumentais, jog buvo ištirti tik selektyviai atrinkti duomenys, kadangi K. A. įvertino didelės apimties medžiagą, susijusią tiek su ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentais, tiek su ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis; teismo paskirta ekspertė taip pat vertino analogiškus dokumentus.
  11. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad reklamos sąnaudų išlaidos po atsakovių neteisėtų veiksmų išaugo daugiau nei 18 kartų, tačiau sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog visos patirtos išlaidos buvo būtinos ir neatsiejamai susijusios su atsakovų atliktais neteisėtais veiksmais ir dėl jų atsiradusių neigiamų padarinių šalinimu. Dėl to kolegija pakeitė sprendimo dalį, nurodydama, kad ieškovei iš atsakovių priteistina 1/3 dalis prašomų nuostolių, susijusių su reklamos sąnaudomis, t. y. 3989,33 Eur. Kolegija netenkino ieškovės prašymo priteisti solidariai iš atsakovų jos patirtų išlaidų teisinėms konsultacijoms atlyginti, kadangi klausimas dėl šių išlaidų atlyginimo išspręstas kitose civilinėse bylose. Kolegija, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, sprendė, kad ieškovės prašymas priteisti 412,60 Eur (1424,62 Lt) išlaidų, patirtų už antstolio suteiktas paslaugas, bei 3049 Eur (10 527,59 Lt) išlaidų, susijusių su žalos įvertinimu, patenka į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nuostolių apibrėžimą, todėl tenkintinas.
  12. Kolegija atmetė kaip nepagrįstus atsakovių argumentus, jog atsakovas V. S. nėra ūkio subjektas Konkurencijos įstatymo prasme, todėl jis negali atsakyti su juridiniais asmenimis solidariai; nurodė, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tais atvejais, kai civilinė atsakomybė kyla tiek naujai įsteigtai konkuruojančiai įmonei, tiek šios įmonės steigėjams ar kitiems juridinio asmens dalyviams, tokių asmenų veiksmų civilinės atsakomybės taikymo požiūriu negalima atriboti konkrečiai įvardijant kiekvieno iš jų padarytos žalos dydžio, todėl žala iš visų atsakovų priteisiama solidariai. Kolegija netenkino ieškovės prašymo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes šis prašymas nėra pagrįstas, neįrodytas priežastinis ryšys.

9III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10

  1. Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimo bei Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties dalis, kuriomis buvo patenkintas ieškovės ieškinys, ir dėl šios bylos dalies priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atsakovams atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalies, 2 straipsnio 1–2 dalių ir 3 straipsnio 4 dalies normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos analogiškose bylose. Atsakovui V. S. Konkurencijos įstatymo nuostatos netaikytinos, kadangi jis nelaikytinas ūkio subjektu pirmiau nurodytų Konkurencijos įstatymo normų prasme. Tokia išvada darytina atsižvelgiant ne tik į Konkurencijos įstatymo normas, bet ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotas šių teisės normų aiškinimo ir taikymo taisykles. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2013 buvo nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant gali būti konstatuojami nesąžiningos konkurencijos veiksmai: 1) subjektui įstatymas ar šalių susitarimas draudė konkuruoti, 2) įrodžius, jog draudžiami veiksmai buvo atlikti. Atsakovui V. S. joks įstatymas ar šalių susitarimas nedraudė konkuruoti su ieškove, todėl jokių draudžiamų atlikti veiksmų šis atsakovas neatliko. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytos kasacinio teismo nutartys nepagrindžia teismo teisės taikyti atsakovui V. S. atsakomybę už tariamai jo padarytus Konkurencijos įstatymo normų pažeidimus. Dėl to atsakovas negalėjo pažeisti ir Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų. Fakto, kad šią teisės normą būtų pažeidę kiti atsakovai – juridiniai asmenys, teismai nenurodė. Nors apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, tačiau į šioje nutartyje išdėstytus šiai bylai teisiškai reikšmingus Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto normos išaiškinimus neatsižvelgė.
    2. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas V. S. ar kiti atsakovai būtų atskleidę kokią nors ieškovės konfidencialią informaciją ir (ar) būtų ja pasinaudoję. Teismų nurodyti faktai, kad pas atsakovę Svalbono klinika, UAB, iš ieškovės 2010 m. pradžioje perėjo dirbti dalis jo darbuotojų, o jos teikiamomis paslaugomis 2010–2011 m. pasinaudojo per 500 ieškovės pacientų, neįrodo neteisėtų veiksmų. Atsakovui V. S., kaip gydytojui, jokie teisės aktai ir (ar) susitarimai su ieškove nedraudė toje pačioje paslaugų rinkoje įkurti kito juridinio asmens bei su juo konkuruoti. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje, padaręs išvadas, kad ekspertizės aktas yra vertintinas kartu su kitais įrodymais, ekspertizės akto duomenų ir išvadų neanalizavo ir nevertino, dėl jų motyvuotai nepasisakė ir besąlygiškai vadovavosi tik ieškovės privačiai samdyto specialisto K. A. 2015 m. birželio 5 d. išvada apie jos tariamai patirtus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Todėl byloje liko neįvertinta teisiškai reikšmingos ekspertės išvados, jos nustatyti duomenys, egzistuojantys nepriklausomai nuo ekspertės pasirinkto bei teismų šioje byloje kritiškai įvertinto metodo, t. y. kad ieškovė mažėjant jos pajamoms neprotingai ir neapdairiai didino sąnaudas; ieškovė netiesioginių nuostolių patyrė dėl teritorinės ligonių kasos bazinių kainų balo kritimo; kt. Teismai, spręsdami tokį su specialių žinių turėjimu susijusį klausimą, turėjo atsižvelgti į tai, kad privačiai samdomų įvairios srities specialistų nuomonių įvairiais klausimais gali būti įvairių, jos nėra saistomos aiškia atsakomybe, priesaika ir rizika bei gali priklausyti tik nuo prašiusio pateikti nuomonę asmens lūkesčių, pateikiamų dokumentų apimties ir kitų aplinkybių, kas objektyviai neleidžia vertinti jas kaip patikimesnį įrodymą nei eksperto išvada. Ekspertizės išvadoms esant neaiškioms, teismas galėjo skirti pakartotinę ekspertizę.
    3. Teismų išvados, kad atsakovai pažeidė Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, negali būti laikomos pagrįstomis. Teismai rėmėsi prielaidomis apie suklaidinimo galimybės egzistavimą ir nevertino rašytinių įrodymų, jog ieškovės pacientai nepainiojo ieškovės su atsakovėmis. Byloje ieškovė yra pateikusi savo pacientų prašymus dėl ambulatorinės kortelės atidavimo, kuriuose ieškovės pacientai yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodę, kad nebesinaudos ieškovės teikiamomis paslaugomis ir kad ambulatorinė kortelė bus pateikta kitai sveikatos priežiūros įstaigai. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad atsakovai pažeidė Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, netinkamai įvertino Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą, taip pažeisdamas CPK 185 straipsnyje įtvirtintą teisės normą. Be to, apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, nutartyje nekonstatavo, kad atsakovai būtų atlikę ir kituose Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies punktuose nurodytus neteisėtus veiksmus, tačiau dėl to atsakovų atsakomybės nesumažino, o priešingai – ją gerokai padidino.
    4. Teismai pažeidė CK 6.249 straipsnio 2 dalį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos analogiškose bylose. Kasacinio teismo išaiškinta, kad šios kategorijos bylose pirmiausia turi būti atsižvelgiama į atsakovo neteisėtų veiksmų atlikimo laikotarpiu gautas pajamas, tačiau bylą nagrinėję teismai to nedarė ir vadovavosi tik ieškovės privačiai samdyto specialisto K. A. skaičiavimais, kuriuose atsakovės Svalbono klinikos, UAB, 2010–2011 metais gautos pajamos nebuvo analizuojamos ir vertinamos. Nors ieškovė teigė, kad 2010 metais atsakovų tariamai neteisėti konkurenciniai veiksmai buvo patys intensyviausi (pradėjo dirbti ieškovės darbuotojai, perėjo pacientai), tačiau atsakovės 2010 metais negavo absoliučiai jokios naudos, todėl jei minėtų veiksmų nebūtų buvę, ieškovė vis vien nebūtų gavusi prašomų priteisti 2010 metais tariamai negautų pajamų. 2011 metais atsakovė Svalbono klinika, UAB, gavo tik 4657,67 Eur (16 082 Lt) grynojo pelno, kas paneigia, kad ieškovė, atsakovams neatlikus anksčiau nurodytų veiksmų, būtų gavusi šioje byloje prašomas priteisti daugybę kartų didesnes tariamai negautas pajamas už 2011 metus.
    5. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovų prašymą išreikalauti papildomus įrodymus, taip pažeisdamas lygiateisiškumo principą.
  2. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą, kasacinį skundą atmesti; solidariai iš atsakovų priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Kasaciniame skunde nekeliama jokių teisės taikymo ar aiškinimo problemų, neįvardijami teisės normų pažeidimai, turintys esminę reikšmę vienodai aiškinant ir taikant teisę, didžioji skundo dalis skirta fakto klausimams. Atsakovės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė bylą nagrinėję teismai, ir byla iš esmės būtų iš naujo išnagrinėta. Kasacinis teismas neturi pareigos pasisakyti dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais nesuformuluotas kasacijos dalykas ir kurie neturi teisinės reikšmės bylos rezultatui.
    2. Kasaciniame skunde nepateikta jokių argumentų dėl neteisėto ieškovės darbuotojų perviliojimo ir neteisėto tikrovės neatitinkančios informacijos apie ieškovę skleidimo. Šie faktai, kaip prejudiciniai, nustatyti kitoje Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-151-178/2011 (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-307/2013)
    3. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad, neteisėtai atskleidus įmonės komercinę paslaptį, įmonei gali būti padaroma žalos. Sprendžiant dėl įmonės darbuotojo dėl neteisėto komercinės paslapties atskleidimo ūkio subjektui padarytos žalos atlyginimo taikytina CK 1.116 straipsnio 3 dalis, taip pat Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalies nuostata. Taigi V. S. civilinė atsakomybė gali būti grindžiama Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimu, nors jis ir nėra laikomas ūkio subjektu Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies normų prasme. Iš apeliacinio teismo motyvų akivaizdu, kad būtent šios normos pažeidimą teismas tyrė. Atsakovų argumentai, kad V. S. nebuvo pasirašęs su ieškove nekonkuravimo susitarimo ir negavo jokios kompensacijos už nekonkuravimą, nagrinėjamam ginčui neturi jokios teisinės reikšmės.
    4. Skundžiamoje nutartyje nėra nurodyta, kad Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą padarė būtent atsakovas V. S. Byloje surinkti įrodymai ir teismų nustatytos aplinkybės patvirtina visų atsakovų neteisėtų veiksmų bendrumą ir tikslų nesąžiningumą, dėl ko pagrįstai pritaikyta solidarioji atsakomybė. Atsakovų argumentas, kad ieškovės pacientų prašymų dėl ambulatorinių kortelių atidavimo turinys neva patvirtina, jog pacientai nebuvo suklaidinti, yra naujas ir bylą sprendusių žemesnės instancijos teismų nebuvo nagrinėtas. Šis argumentas visiškai nepagrįstas, nes prašymai dėl ambulatorinių kortelių atidavimo ieškovei pradėti teikti tik 2010 m. rudenį, kai atsakovės pavadinimas jau buvo pakeistas iš UAB „Bokšto klinika“ į Svalbono klinika, UAB. Atsakovai nepagrįstai nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą. Pasisakydamas dėl minėto sprendimo teismas pritarė atsakovų pozicijai – kad nustatyti faktai nėra prejudiciniai. Tai, kad nutartyje atskirai nebuvo pasisakyta dėl dviejų ieškovės įrodinėtų atsakovų neteistų veiksmų grupių (neteisėto darbuotojų perviliojimo ir neteisėto tikrovės neatitinkančios informacijos apie ieškovę skleidimo), nereiškia, jog Lietuvos apeliacinis teismas nekonstatavo, kad atsakovai būtų atlikę ir kituose Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies punktuose nurodytus neteisėtus veiksmus. Atsakovų argumentai, kad Lietuvos apeliacinis teismas vien dėl šios priežasties turėjo sumažinti priteistinos žalos dydį, nepagrįsti.
    5. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai byloje surinktų netiesioginių įrodymų visumą pripažino pakankama, kad būtų galima pripažinti įrodytomis aplinkybes dėl atsakovų neteisėtais veiksmais atlikto ieškovės komercinę paslaptį sudarančios konfidencialios informacijos, susijusios su ieškovės pacientų bei darbuotojų duomenimis, atskleidimo ir panaudojimo. Paprastai tokios kategorijos bylose nėra tiesioginių įrodymų, tiesioginiu priežastiniu ryšiu siejančių atsakovo (fizinio asmens) veiksmus, atsakovo bendrovės (juridinio asmens) veiklą ir iš tos veiklos gautą naudą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nagrinėjamu atveju aktuali kasacinio teismo praktika, kurioje pripažinta, kad pats ieškovės klientų perėjimas pas atsakovę, kai atsakovę įsteigė (ir įsteigtoje įmonėje įsidarbino) buvę ieškovės darbuotojai, jau yra pakankamas įrodymas, jog atsakovė pasinaudojo ieškovės komercinę paslaptį sudarančia informacija, kartu ir perviliojo klientus.
    6. Atsakovų argumentas, kad privačiai samdyto specialisto išvada negali būti vertinama kaip patikimesnis įrodymų šaltinis už eksperto išvadą, kurią duoda specialių žinių turintys teismo paskirti asmenys, neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju abu savo išvadas pateikę asmenys yra tos pačios srities (audito ekspertizė) ekspertai, įrašyti į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą. K. A., išvadą parengęs ieškovės užsakymu, yra aukščiausios kvalifikacijos ir kompetencijos asmuo. Toks asmuo pavestą darbą atlieka laikydamasis aukščiausių profesinių standartų ir neteiktų savo nuomonės, pateisinančios kliento lūkesčius, saugodamas savo profesinį vardą bei dalykinę reputaciją. Byloje nustatyti ekspertizės akto trūkumai neleido teismams šiuo įrodymu remtis kaip patikimu. Tuo tarpu specialisto išvada, dėl kurios turinio teismai taip pat detaliai pasisakė, buvo kur kas išsamesnė, parengta tinkamai, joje paaiškinta ir atsakyta į visus bylai reikšmingus klausimus. Teismams nebuvo pagrindo skirti pakartotinę ekspertizę, nors ieškovė savo rašytiniuose paaiškinimuose sutiko ją apmokėti.
    7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, kurioje pateiktais išaiškinimais atsakovai remiasi savo kasaciniame skunde, nėra nurodoma, kad žalos atlyginimas ieškovei gali būti apskaičiuojamas pagal kokį nors kriterijų eiliškumą.

      11Aktualioje teismų praktikoje dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo laikomasi pozicijos, kad nukentėjęs asmuo turi teisę prašyti priteisti nukentėjusio asmens negautas pajamas arba nesąžiningai konkuravusio asmens gautą naudą. Visi argumentai, kuriais atsakovai kritikuoja specialisto išvadą bei grindžia savo kasacinį skundą, jau buvo išdėstyti atsakovų procesiniuose dokumentuose bei pristatyti žodžiu teismo posėdžiuose.

    8. Argumentai, dėl kurių buvo atmestas atsakovų prašymas išreikalauti iš ieškovės papildomus dokumentus, jau buvo detaliai išdėstyti pirmosios instancijos teisme ir aptarti ieškovės atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą.

12Teisėjų kolegija

konstatuoja:

13IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

14Dėl kituose teismų procesiniuose sprendimuose nustatytų aplinkybių prejudicinės galios šioje byloje

  1. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176–185 straipsniuose. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; šios aplinkybės – tai prejudiciniai faktai.
  2. Teismas, inter alia (be kita ko), turi visapusiškai ir objektyviai ištirti visas reikšmingas bylos aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, nustatyti, ar yra prejudicinių faktų, įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-646-695/2015).
  3. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Dalyvaujantys byloje asmenys atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, šios aplinkybės – prejudiciniai faktai – laikytinos įrodytomis, todėl teismui draudžiama pakartotinai nagrinėti jau išspręstą bylą arba iš naujo vertinti kitoje byloje konstatuotus faktus bei teisinius santykius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014).
  4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl ankstesniame teismo procesiniame sprendime nustatytų faktinių aplinkybių prejudicinės galios vėlesnėse bylose, kuriose dalyvauja ir kiti asmenys, yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog kitoje civilinėje byloje dalyvauja ar nedalyvauja kiti asmenys, nedalyvavę ankstesnėje byloje, res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) ir prejudicinės galios teismo sprendimas toms byloje dalyvaujančioms šalims, kurių atžvilgiu priimtas sprendimas, išlieka ir nesvarbu, ar ta šalis kitoje byloje keičia procesinę padėtį, ar ne (pvz., iš ieškovo į trečiąjį asmenį ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2004).
  5. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Senojo bokšto“ klinikos ieškinį atsakovams Svalbono klinikai, UAB, ir V. S. dėl neteisėtų veiksmų uždraudimo (civilinėje byloje 2A-307/2013), buvo nustatytos šiai bylai teisinę reikšmę turinčios faktinės aplinkybės: steigiant atsakovo įmonę, norą nutraukti darbo santykius su ieškove pareiškė dauguma ieškovės kvalifikuotų specialistų; visi jie svarių darbo santykių su ieškove nutraukimo priežasčių nenurodė, kreipėsi į ieškovę beveik tuo pačiu metu, o nutraukę darbo santykius, iš karto įsidarbino pas atsakovę. Teismas šioje civilinėje byloje taip pat nustatė, kad dar 2009 m. spalio 23 d. atsakovė pranešime Šiaulių teritorinei ligonių kasai ieškovės specialistus nurodė kaip dirbsiančius pas ją nuo 2010 m. sausio 1 d. Toks pranešimas buvo surašytas dar tuomet, kai šie darbuotojai nebuvo kreipęsi į ieškovę dėl darbo santykių su ja nutraukimo. Teismas, vertindamas argumentus, susijusius su tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimu, konstatavo, kad atsakovė buvo paskelbusi tikrovės neatitinkančią informaciją 2009 m. gruodžio 31 d. savaitraštyje „Šiauliai plius“, 2009 m. gruodžio 30 d. laikraštyje „Šiaulių naujienos“, savo interneto tinklalapyje, kuriuose ji buvo pristatoma ne kaip savarankiškas naujas juridinis asmuo, o siejama su ieškovės veiklos tęstinumu, ir taip jos reputacija buvo pakelta pasitelkiant ieškovės įdirbį medicinos paslaugų rinkoje. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, minėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis kasacine tvarka apskųsta nebuvo. Iš šių aplinkybių teismas minėtoje byloje padarė išvadą, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, pasireiškusius darbuotojų perviliojimu ir tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimu.
  6. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nutarties 23 punkte nurodytas aplinkybes, susijusias su darbuotojų perviliojimu ir tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimu, vertino kaip turinčias prejudicinę galią atsakovų neteisėtiems veiksmams įrodyti, todėl šių aplinkybių įrodinėti nagrinėjamoje byloje nereikia, jos laikytinos nustatytomis.
  7. Teisėjų kolegija pažymi, kad Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-555-357/2010 nustatytos aplinkybės prejudicinių faktų šiai bylai neturi. Minėtoje byloje ginčas vyko dėl priverstinio akcijų pardavimo, atsakovai pripažino ieškinį, todėl teismas įrodinėtų faktinių aplinkybių iš esmės netyrė, o procesiniame sprendime išdėstė tik sutrumpintus motyvus. Todėl jame nurodytos aplinkybės nelaikytinos turinčiomis prejudicinę galią šiai bylai.

15Dėl ūkio subjekto sampratos pagal Konkurencijos įstatymą

  1. Konkurencijos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. balandžio 25 d. iki 2010 m. sausio 1 d.) 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti viešojo administravimo subjektų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nustato šių subjektų teises, pareigas ir atsakomybę bei konkurencijos ribojimo ir nesąžiningos konkurencijos kontrolės Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus.
  2. Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šiuo įstatymu draudžiama ūkio subjektams atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nesvarbu, kokio pobūdžio jų ūkinė veikla, išskyrus atvejus, kai šis įstatymas ar įstatymai, skirti atskiroms ūkinės veiklos sritims, nustato išimtis. Taigi Konkurencijos įstatymas pagal bendrąją taisyklę yra skirtas ūkio subjektų, taip pat viešojo administravimo subjektų elgesiui reglamentuoti .
  3. Kasaciniame skunde keliamas klausimas, ar fizinis asmuo tokiomis sąlygomis, kokios yra susiklosčiusios šioje byloje, gali būti laikomas ūkio subjektu Konkurencijos įstatymo prasme.
  4. Ūkio subjekto sąvoka įtvirtinta analizuojamos Konkurencijos įstatymo redakcijos 3 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią ūkio subjektas – įmonės, jų junginiai (asociacijos, susivienijimai, konsorciumai ir pan.), įstaigos ar organizacijos, ar kiti juridiniai ar fiziniai asmenys, kurie vykdo ar gali vykdyti ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje arba kurių veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje.
  5. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konkurencijos įstatyme įtvirtintų fizinio asmens, kaip ūkio subjekto, sampratos formaliųjų požymių būtinasis elementas yra atitinkamo asmens konkurencinis savarankiškumas. Toks asmens konkurencinis savarankiškumas visų pirma gali būti nukreiptas į faktinį ūkinės veiklos vykdymą arba galimybę tokią ūkinę veiklą vykdyti savarankiškai, atitinkamam fiziniam asmeniui nesant susaistytam darbo ar kitokiais teisiniais santykiais su kitu subjektu, kuriuo valia, naudai ir interesais toks fizinis asmuo veikia. Fizinio asmens konkurencinis savarankiškumas reikalingas ir kalbant apie realią ar potencialią galimybę atlikti veiksmus, turinčius įtakos ūkinei veiklai Lietuvoje, – šiuo atveju asmuo privalo turėti galimybę savo veiksmais realizuoti savo paties valią.
  6. Nesant konkurencinio savarankiškumo, asmuo negali būti pripažįstamas ūkio subjektu Konkurencijos įstatymo prasme. Pavyzdžiui, kasacinio teismo praktikoje laikoma, kad darbuotojai nepatenka į Konkurencijos įstatyme įtvirtintą ūkio subjekto sąvoką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016 83–84 punktus). Tokie asmenys įprastai veikia darbdavio naudai ir interesais ir konkurencinio savarankiškumo neturi.
  7. Pažymėtina ir tai, kad pagal nusistovėjusią kasacinio teismo praktiką yra pripažįstama, jog fiziniai asmenys, kurie siekdami konkuruoti ir atlikdami nesąžiningos konkurencijos veiksmus įsteigia įmonę, atsako su naujai įsteigtu juridiniu asmeniu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2007 ir kt.).
  8. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas V. S., atsižvelgiant į tai, kad šis fizinis asmuo turėjo konkurencinį savarankiškumą, o jo veiksmai galėjo daryti įtaką ūkinei veiklai ir tokią įtaką faktiškai padarė, laikotarpiu iki UAB „Bokšto klinika“ (vėliau tapusia Svalbono klinika, UAB) įsteigimo pateko į Konkurencijos įstatyme įtvirtintą sąvoką „ūkio subjektas“. Kai šis asmuo, kaip naujai įsteigtos įmonės vadovas, pradėjo veikti kito asmens – įsteigtos bendrovės UAB „Bokšto klinika“ (vėliau – Svalbono klinika, UAB) – vardu ir interesais, jis nustojo konkurencinio savarankiškumo, o jo veiksmai tapo priskirtini minėtam juridiniam asmeniui.
  9. Konkrečių aplinkybių dėl laikotarpio, nuo kada atsakovas V. S. galėjo būti laikomas ūkio subjektu Konkurencijos įstatymo prasme, teismų nebuvo nustatyta, todėl šios aplinkybės grąžintinos nagrinėti iš naujo.

16Dėl komercinę paslaptį sudarančios informacijos

  1. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad komercinių paslapčių formalieji požymiai yra slaptumas, vertė ir protingos pastangos komercinę paslaptį apsaugoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 48–54 punktai). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad informacija apie asmens klientus gali būti pripažinta komercine paslaptimi, esant visiems formaliesiems komercinės paslapties požymiams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-916/2015).
  2. Pacientų asmens duomenys (vardas, pavardė, gyvenamoji vieta) neturėtų būti savaime pripažįstami kaip komercinę paslaptį sudaranti informacija, o duomenys apie paciento sveikatą gali tapti ilgai pacientą gydančio specialisto neatsiejama gebėjimų, įgūdžių ir žinių dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-421/2017, ... punktas).
  3. Bylose dėl komercinių paslapčių teisinių santykių atitinkamos informacijos savininkas privalo įrodyti, o teismas – įvertinti ir nustatyti, ar konkretūs duomenys, dėl kurių vyksta ginčas, atitinka komercinės paslapties formaliuosius požymius (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016 52 punktą).
  4. Kasaciniame skunde atsakovai nurodo, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovai būtų atskleidę konfidencialią ieškovės paslaptį ar ja pasinaudoję.
  5. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės ir bylos duomenys bei teismo atliktas jų teisinis vertinimas neteikia pagrindo daryti išvadą, jog ginčo informacija atitinka formaliuosius komercinės paslapties požymius.
  6. Byloje nustatyta, kad ieškovės įmonėje pats atsakovas V. S., kaip ieškovės vadovas, patvirtino konfidencialios informacijos sąrašą; vėliau, pasikeitus bendrovės vadovui, buvo sudarytas naujas konfidencialios informacijos sąrašas, šį pasirašyti V. S. atsisakė.
  7. Teismas pažymi, kad konfidencialios informacijos sąrašo egzistavimas bendrovėje rodo, kad darbuotojams, kaip to reikalauja kasacinio teismo praktika, buvo suformuotas žinojimas, kokia informacija yra atitinkamo ūkio subjekto laikoma komerciškai vertinga, tam tikru mastu imtasi teisinių priemonių jai apsaugoti. Tačiau toks sąrašas, nesant kitų priemonių, savaime nereiškia pakankamos tokios informacijos apsaugos.
  8. Ieškovė nagrinėjamoje byloje apsiribojo abstrakčiu informacijos, kurią ji laiko komercine paslaptimi, nurodymu, tačiau neįrodė jos komercinės vertės, kokiomis priemonėmis ieškovės klinikoje buvo užtikrinama ginčo informacijos apsauga, ar informacijos apsauga atitiko jos vertę (t. y. ar tokia apsauga galėjo būti laikoma protinga). Todėl konstatuotina, kad ginčo informacija neatitinka visų formaliųjų komercinės paslapties požymių.
  9. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados, jog nagrinėjami duomenys sudaro ieškovės komercinę paslaptį, nepagrįstos – ieškovė neįrodė, kad informacija atitinka komercinės paslapties formaliuosius požymius, todėl ši reikalavimo dalis negalėjo būti tenkinama.

17Dėl ieškovės teisės į juridinio asmens pavadinimą pažeidimo; dėl CK 2.39 straipsnio bei dėl Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimo bei taikymo ir šių normų tarpusavio santykio

  1. CK 2.39 straipsnio 3 dalyje, inter alia, nustatyta, kad juridinio asmens pavadinimas neturi klaidinti visuomenės dėl juridinio asmens steigėjo, dalyvio, buveinės, veiklos tikslo, teisinės formos, tapatumo ar panašumo į kitų juridinių asmenų pavadinimus. CK 2.42 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog juridinis asmuo, kurio teisė į pavadinimą yra pažeista dėl to, kad kitas asmuo neteisėtai naudoja pirmojo pavadinimą, arba dėl to, kad kitas asmuo turi ar naudoja pavadinimą, kuris neatitinka šio kodekso 2.39 straipsnio reikalavimų, turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti, kad teismas įpareigotų juridinį asmenį nutraukti neteisėtus veiksmus arba pakeisti pavadinimą ir atlyginti tais veiksmais padarytą turtinę ir neturtinę žalą, o jeigu pažeista šio straipsnio 1 dalis, – taip pat reikalauti, kad asmuo perduotų viską, ką gavo prisidengęs ar naudodamas pavadinimą be jo savininko sutikimo.
  2. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, nagrinėjant juridinių asmenų pavadinimų panašumą CK 2.39 straipsnio 3 dalies (taip pat ir 2.42 straipsnio 2 dalies) požiūriu, turi būti vertinama visuomenės suklaidinimo galimybė (o ne faktinis, realus suklaidinimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2014).
  3. Ieškovė savo teisės į juridinio asmens pavadinimą UAB „Senojo bokšto“ klinika, atsakovei registravus ir naudojant juridinio asmens pavadinimą UAB „Bokšto klinika“, grindė tiek lex specialis (specialusis įstatymas), pramoninės nuosavybės objektų (konkrečiai – juridinio asmens pavadinimo) apsaugą reglamentuojančių teisės normų nuostatomis (CK 2.39 straipsnis), tiek ir konkurencijos teisės nuostatomis (Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  4. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad juridinio asmens pavadinimas UAB „Bokšto klinika“ 2010 m. sausio 1 d. buvo pakeistas į kitą pavadinimą – Svalbono klinika, UAB, taigi šiuo metu pažeidimas jau yra išnykęs. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog juridinio asmens pavadinimas iš UAB „Bokšto klinika“ į Svalbono klinika, UAB, buvo pakeistas 2010 m. gegužės 19 d. (ne 2010 m. sausio 1 d., kaip buvo nurodyta teismo).
  5. Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant, savavališką naudojimą žymens, kuris yra tapatus ar panašus į kito ūkio subjekto pavadinimą, registruotą prekės ženklą ar neregistruotą plačiai žinomą prekės ženklą, ar kitą pirmumo teise naudojamą žymenį su skiriamuoju požymiu, jeigu tai sukelia ar tikėtina, kad gali sukelti painiavą su šiuo ūkio subjektu ar jo veikla, arba jeigu siekiama nesąžiningai pasinaudoti šio ūkio subjekto (jo ženklo ar žymens) reputacija, arba jeigu dėl to gali nukentėti šio ūkio subjekto (jo ženklo ar žymens) reputacija, arba jeigu dėl to gali susilpnėti šio ūkio subjekto naudojamo ženklo ar žymens skiriamasis požymis.
  6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad draudžiami veiksmai pagal Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą visų pirma yra siejami su dviem kumuliatyviomis sąlygomis: pirma, tokie veiksmai turi prieštarauti ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams ir tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-630-701/2015; 2016 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-916/2016). Antra, Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodytų konkrečių veiksmų pripažinimas nesąžiningos konkurencijos veiksmais, be kita ko, yra siejamas su papildomomis sąlygomis. Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui, be anksčiau nurodytų sąlygų, reikia nustatyti, kad yra lyginamų prekių ženklų ar žymenų tapatumas ar panašumas ir bent viena iš alternatyvių sąlygų (jeigu tai sukelia ar tikėtina, kad gali sukelti painiavą; arba jeigu siekiama nesąžiningai pasinaudoti šio ūkio subjekto (jo ženklo ar žymens) reputacija; arba jeigu dėl to gali nukentėti šio ūkio subjekto (jo ženklo ar žymens) reputacija; arba jeigu dėl to gali susilpnėti šio ūkio subjekto naudojamo ženklo ar žymens skiriamasis požymis).
  7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teisės į juridinio asmens pavadinimą pažeidimas įregistravus (ir vartojant) kitą – panašų į ankstesnįjį – juridinio asmens pavadinimą per se (pats savaime) nereiškia nesąžiningos konkurencijos; o teisės į juridinio asmens pavadinimą pažeidimas ir nesąžiningos konkurencijos veiksmai savaime nėra vienas kitą lemiantys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2014 ir joje nurodytą praktiką). Teisės į juridinio asmens pavadinimą pažeidimas, nors ir būdamas savarankiškas teisės pažeidimas, gali įgyti tam tikrą išraiškos formą per nesąžiningos konkurencijos veiksmus. Tačiau nesąžiningos konkurencijos veiksmų apimtis yra gerokai platesnė. Nesąžiningos konkurencijos veiksmai gali būti atliekami ir nepažeidžiant kito juridinio asmens teisės į pavadinimą. Tai reiškia, kad teismas gali taikyti Konkurencijos įstatyme (konkrečiai – šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte) įtvirtintas nuostatas ir konstatuoti atsakovo nesąžiningos konkurencijos veiksmus, net ir nesant teisės į kitiems subjektams priklausančius juridinių asmenų pavadinimus pažeidimo CK 2.39 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos teisės normos prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2014).
  8. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo, konstatavo, kad, įsteigus įmonę panašiu pavadinimu, teikiančią identiškas, kaip ir ieškovė, paslaugas bei veikiančią tame pačiame pastate, kils painiava dėl paslaugas teikiančio subjekto identifikavimo ir taip paslaugų pirkėjai gali būti klaidinami. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia išvada negali būti laikoma atskleidžiančia kilusio ginčo esmę, nes klaidinimo galimybę teismas siejo su painiava, t. y., spręsdamas dėl ieškovės teisės į juridinio asmens pavadinimą – UAB „Senojo bokšto“ klinika – pažeidimo, neatribojo pažeidimo pagal lex specialis (CK 2.39 straipsnį) ir Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Toks argumentavimas nelaikytinas tinkamu nei lex specialis (CK 2.39 straipsnio), nei Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto požiūriu.
  9. Todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo procesinių sprendimų atitinkama dalis panaikintina ir perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

18Dėl žalos atlyginimo, pažeidus teisę į juridinio asmens pavadinimą, inter alia, nesąžiningos konkurencijos veiksmais

  1. Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodo, kad dėl atsakovų neteisėtų veiksmų visumos ji patyrė šiuos tiesioginius ir netiesioginius turtinius nuostolius: 1) neteko planuotų pajamų iš gydytojų specialistų medicininių paslaugų ir buvo priversta padidinti antrinio lygio specialistų atlyginimus, kad priviliotų darbuotojus į laisvas darbo vietas, dėl ko patyrė netiesioginius nuostolius; 2) patyrė neplanuotas išlaidas, mažinančias pelną: ieškovė buvo priversta investuoti į viešuosius ryšius, reklamą, naujų darbuotojų paiešką ir kt. Ieškovė nurodo, kad ji taip pat patyrė ir neturtinę žalą (CK 6.250 straipsnis). Kokia žala buvo patirta dėl kiekvieno iš ieškinyje jos nurodomų deliktų, ieškovė nenurodo ir nepagrindžia. Tokio pagrindimo neatliko ir bylą nagrinėję teismai.
  2. Pagal nacionalinį teisinį reglamentavimą, tais atvejais, kada žala padaryta pažeidus teisę į juridinio asmens pavadinimą (inter alia, žala padaryta nesąžiningos konkurencijos veiksmais), sprendžiant dėl žalos atlyginimo, taikytinos CK nuostatos, nes Konkurencijos įstatyme specialių nuostatų (kriterijų) dėl žalos atlyginimo nėra įtvirtinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24-421/2015). CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kartu pabrėžtina, kad, pavyzdžiui Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatyme, konkrečiai, šio įstatymo 51 straipsnyje „Turtinės žalos atlyginimas“, įtvirtintas ir lex specialis reglamentavimas, sprendžiant ginčus dėl turtinės žalos atlyginimo, pažeidus teisę į prekių ženklą. CK 2.42 straipsnyje specialių nuostatų dėl turtinės žalos atlyginimo, kai pažeidžiamos teisės į juridinio asmens pavadinimą, nėra įtvirtinta.
  3. Pažymėtina, kad teismų praktika dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo (tiesa, pažeidus teisę į žymenį, bet ne juridinio asmens pavadinimą) pradėta formuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2005. Nurodytoje nutartyje, inter alia, pažymėta, kad nesąžininga konkurencija padaryta žala gali pasireikšti įvairiai. Pirma, dėl nesąžiningos konkurencijos atsakovas gali gauti tam tikrą turtinę naudą, pavyzdžiui, pajamas. Atsakovo dėl nesąžiningos konkurencijos gautos pajamos gali būti laikomos ieškovo nuostoliais, nes teisėje galioja bendras principas, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų. Taigi pirmasis kriterijus, kuris gali būti naudojamas apskaičiuojant nesąžininga konkurencija padarytą žalą, yra atsakovo pajamos, gautos už tą laikotarpį, per kurį jis atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, jeigu įrodomas priežastinis ryšys tarp šių pajamų ir neteisėtų veiksmų. Antra, dėl nesąžiningos konkurencijos ieškovas gali prarasti rinkos dalį, gali sumažėti jo pardavimai. Tokiu atveju nesąžininga konkurencija padaryta žala gali pasireikšti ieškovo negautomis pajamomis. Taigi antrasis žalos apskaičiavimo kriterijus gali būti ieškovo negautos pajamos, kurias turi įrodyti pats ieškovas.

19Dėl žalos atlyginimo, perviliojus darbuotojus bei skleidžiant klaidinančią informaciją

  1. Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant siūlymą konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams nutraukti darbo sutartį ar nevykdyti visų ar dalies savo darbo pareigų siekiant naudos sau ar padarant žalą šiam ūkio subjektui (4 punktas).
  2. Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 6 punktas draudžia teikti neteisingą ar nepagrįstą informaciją apie savo ar kito ūkio subjekto vadovaujančius asmenis, darbuotojų kvalifikaciją, teisinę, finansinę ar kitokią ūkio subjekto padėtį, jei dėl to gali būti padaryta žalos kitam ūkio subjektui. Šioje teisės normoje išdėstytas pavyzdinis informacijos, patenkančios į jos taikymo sritį, sąrašas.
  3. Minėta, kad pirmiau išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-307/2013 teismas konstatavo, kad palikti darbą pas ieškovę bei įsidarbinti pas atsakovę ieškovės darbuotojams siūlė naujos įmonės vadovas V. S.; atsakovė buvo paskelbusi tikrovės neatitinkančią informaciją viešai, taip siekdama pakelti savo reputaciją ieškovės sąskaita. Teisėjų kolegija nutarties 23 punkte konstatavo, kad šios teismo nustatytos aplinkybės laikytinomis prejudicinę galią turinčiais faktais ir todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi; iš naujo šios aplinkybės neįrodinėtinos.
  4. Teisėjų kolegija sprendžia, jog žala perviliojus ieškovės darbuotojus nagrinėjamu atveju pasireiškė kaip kvalifikuotų ir parengtų, pacientams žinomų bei jų sveikatos klausimus išmanančių darbuotojų staigus netekimas ir su tuo susijusios išlaidos siekiant atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį. Priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų pasireiškia tuo, kad neteisėti veiksmai tapo ieškovės patirtos žalos tiesiogine priežastimi, minėti veiksmai padaryti tyčia. Todėl esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nustatytas Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimas.
  5. Vertindama ieškovei padarytą žalą atsakovei pateikus klaidinamą informaciją apie save, teisėjų kolegija pažymi, jog neteisėti veiksmai šiuo atveju pasireiškė tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimu viešai, dėl to ieškovei kilo žala, ji pasireiškė kaip poveikis kliento pasirinkimui ir su tuo susiję ieškovės praradimai. Žala ir neteisėti veiksmai šiuo atveju susiję priežastiniu ryšiu; konstatuotina, kad neteisėti veiksmai atlikti tyčia. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytas ir Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas pažeidimas.
  6. Teisėjų kolegija laiko teisėta ir pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, jog civilinėje byloje Nr. 2A-307/2013 nustatytos aplinkybės dėl darbuotojų perviliojimo ir klaidinančios informacijos skleidimo yra prejudiciniai faktai šioje byloje nustatant atsakovų neteisėtus veiksmus.

20Dėl įrodymų vertinimo nustatant žalos dydį

  1. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Taigi teismas turi diskreciją nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Vykdydamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus ir nustatęs, jog byloje yra įrodymų, prieštaraujančių teismo išvadoms, teismas sprendime (nutartyje) turi nurodyti, kodėl juos atmetė (dėl to, kad jie neturi ryšio su įrodinėjimo dalyku, yra nepatikimi, paneigti kitų patikimų įrodymų ir t. t.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; kt.).
  2. Viena iš įrodinėjimo priemonių yra ekspertizės išvada. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką eksperto išvada teismui neprivaloma ir ją teismas turi įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu, kaip to reikalaujama pagal CPK 218 straipsnį. Pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą (jos dalį) gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, todėl, kad ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2012; kt.).
  3. Aiškindamas CPK 212–214, 216, 217 straipsnius kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad eksperto išvada kaip įrodymas civiliniame procese yra tik dėl civilinėje byloje teismo ar teisėjo nutartimi paskirto tyrimo gauta išvada, kurią pateikia teismo paskirtas ekspertu asmuo, pritaikęs specialias žinias, o kai ekspertizė atliekama asmenų, kurie teismo nepaskirti byloje ekspertais, jų surašyta išvada nelaikoma įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2010). Toks dokumentas, jame esant žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, priskirtinas kitai įrodinėjimo priemonių rūšiai, nurodytai procesinio įstatymo, t. y. rašytiniam įrodymui (CPK 197 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2008).
  4. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas skyrė ekspertizę, ją atliko ekspertė L. R. Ekspertizės išvadoje nustatyta, kad ieškovė žalos nepatyrė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, apskaičiuodama nuostolius, ekspertė naudojo netinkamą metodą, nes ištiestosios rankos principas taikomas apskaičiuojant ūkio subjekto mokestinius rezultatus, jis negali būti taikomas finansinėje apskaitoje, bet nesprendė, kad šia išvada visiškai nesivadovautina.
  5. Ieškovė, siekdama paneigti ekspertizės išvadas, pateikė rašytinius įrodymus – UAB „BDO auditas ir apskaita“ išvadą, K. A. motyvuotus išsamius atsakymus. Šie tyrimai buvo atlikti pačios ieškovės iniciatyva.
  6. Teismai rėmėsi ieškovės pateikto specialisto K. A. išvada, o daugumą teismo skirtos ekspertizės išvadų atmetė. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje pateiktos specialistų išvados radikaliai skiriasi, o teismas šių abejonių nepašalino. Dėl to spręstina, kad šioje byloje teismai nepagrįstai rėmėsi specialisto išvadomis, ypač kai jose nustatytas ieškovei priteistinos žalos skirtumas, lyginant su teismo paskirtos ekspertizės išvadomis, yra toks žymus.
  7. Todėl kasaciniam teismui panaikinus atitinkamą skundžiamų procesinių sprendimų dalį ir šią bylos dalį grąžinus iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, teismas, atsižvelgdamas į šioje kasacinio teismo nutartyje konstatuotas aplinkybes, taip pat iš naujo įvertinęs aplinkybes, dėl kurių atitinkama bylos dalis yra grąžinama nagrinėti iš naujo, ir siekdamas pašalinti abejones dėl byloje pateiktų specialistų išvadų, kuriomis buvo vertinamas ieškovei priteistinos žalos dydis, tuo atveju, jei žalos neįmanoma nustatyti kitais būdais, turėtų svarstyti pakartotinės teismo ekspertizės skyrimo klausimą (CPK 219 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog skaičiuodamas ieškovei priteistinos žalos dydį apeliacinės instancijos teismas taip pat turėtų atsižvelgti į jau nustatytus pažeidimus dėl ieškovės darbuotojų perviliojimo bei klaidingos informacijos pateikimo (atskirų deliktų).
  8. Kiti kasacinio skundo argumentai nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, taip pat neturi teisinės reikšmės sprendžiant bylą, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
  9. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teisėjų kolegija nesprendžia, nes šį klausimą spręs iš naujo apeliacine tvarka bylą nagrinėsiantis teismas.

21Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

22Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties dalį, kuria pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimas ir solidariai iš atsakovų V. S., UAB ,,Valdimara“ ir Svalbono klinikos, UAB, priteistas nuostolių atlyginimas padidintas iki 149 821,57 Eur bei priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

23Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

24Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5.
  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė... 7.
    1. ... 8. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį patenkino... 9. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 10.
      1. Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti... 11. Aktualioje teismų praktikoje dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais... 12. Teisėjų kolegija... 13. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 14. Dėl kituose teismų procesiniuose sprendimuose nustatytų aplinkybių... 15. Dėl ūkio subjekto sampratos pagal Konkurencijos įstatymą
          16. Dėl komercinę paslaptį sudarančios informacijos
            17. Dėl ieškovės teisės į juridinio asmens pavadinimą pažeidimo; dėl CK... 18. Dėl žalos atlyginimo, pažeidus teisę į juridinio asmens pavadinimą, inter... 19. Dėl žalos atlyginimo, perviliojus darbuotojus bei skleidžiant klaidinančią... 20. Dėl įrodymų vertinimo nustatant žalos dydį
              21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 22. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties dalį, kuria... 23. Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.... 24. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...