Byla 2A-81-302/2016
Dėl piniginių sumų priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Poškaus ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Romada“ ir atsakovų individualios įmonės „Žvejo stotelė“, I. U. ir S. U. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-936-221/ 2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Romada“ patikslintą ieškinį atsakovams individualiai įmonei „Žvejo stotelė“, I. U. ir S. U. dėl skolos priteisimo ir atsakovės individualios įmonės „Žvejo stotelė“ patikslintą priešieškinį dėl piniginių sumų priteisimo, ir

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė

3Ieškovė UAB „Romanda“ patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės IĮ „Žvejo stotelė“ ir subsidiariai iš I. U. bei S. U. (solidarių bendraskolių) 236 250,46 Lt skolos, 127 799,55 Lt delspinigių, 8,06 procentų dydžio procesines palūkanas, skaičiuotinas nuo visos įsiskolinimo sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

4Nurodė, kad su atsakove IĮ „Žvejo stotelė“ 2009 m. sausio 5 d. sudarė komiso sutartį Nr. 2009 01 05/Utmanas (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovė perduodavo atsakovei prekes saugoti su teise parduoti (komiso sutartis), o atsakovė įsipareigojo priimti prekes saugoti su teise parduoti, teikti ieškovei ataskaitas apie parduotas prekes, pagal kurias ji išrašydavo PVM sąskaitas - faktūras apmokėti, o atsakovė įsipareigojo per 5 dienas ieškovės išrašytas PVM sąskaitas - faktūras apmokėti. Ieškovės teigimu, atsakovė neapmokėjo PVM sąskaitų - faktūrų, išrašytų nuo 2010 m. sausio iki 2011 m. gruodžio mėnesio, kurių suma yra 236 250,16 Lt. Neapmokėtas PVM sąskaitas - faktūras ieškovė sugrupavo į dvi dalis: PVM sąskaitas - faktūras, išrašytas gavus atsakovės ataskaitas apie prekių pardavimą, ir PVM sąskaitas - faktūras, kurios buvo išrašytos iš karto perduodant prekes, kuomet atsakovė jas įsigydavo jau žinodama, kad šios prekės bus parduotos. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė neapmokėjo ieškovei už parduotas prekes, 2011 m. sausio 17 d. pranešimu ieškovė nuo 2011 m. sausio 25 d. nutraukė Sutartį. Po Sutarties nutraukimo atsakovė ieškovei pagal aktus Nr. 1-16 grąžino tik konsignacines prekes. Minėtos Sutarties 3.4 punkte šalys buvo susitarusios dėl 0,3 procentų delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną, be to, tai reglamentuoja ir CK 6.256 straipsnio 2 dalis. Ieškovės skaičiavimu, bendra delspinigių suma sudaro 127 799,55 Lt. Kadangi atsakovė IĮ „Žvejo stotelė“ tikėtina nebus pajėgi įvykdyti ieškovei palankaus sprendimo, ieškovė, vadovaujantis CK 2.50 straipsnio 4 dalimi, ieškinys reiškiamas ir IĮ savininkui I. U. bei, remiantis CK 3.109 straipsniu, iš įmonės veiklos atsiradusias prievoles pripažįstant solidariomis sutuoktinių prievolėmis, – IĮ „Žvejo stotelė“ savininko sutuoktinei S. U..

5Atsakovai ĮĮ „Žvejo stotelė“, I. U. ir S. U. su ieškovės reikalavimais sutiko iš dalies. Atsiliepime nurodė, kad ieškovė 181 588,46 Lt skolą kildina iš 2009 m. sausio 5 d. sutarties Nr. 2009 01 05/Utmanas už konsignacines prekes, tačiau neatsižvelgia į tai, kad iš 181 588,46 Lt sumos atsakovė ieškovei pagal 2011 m. vasario 18 d. – 2011 m. lapkričio 10 d. prekių perdavimo–priėmimo aktus Nr. 1-16 yra grąžinusi prekių už 47 867,90 Lt. Taip pat atsakovai nesutiko su ieškovės reikalavimu priteisti delspinigius nuo 181 588,46 Lt sumos. Atsakovų teigimu, delspinigiai yra neprotingai dideli, todėl mažintini iki 0,02 procento ir skaičiuotini nuo 110 029,98 Lt. Prekės, kurios nuosavybės teise priklausė atsakovei, vadinamos nekonsignacinėmis. Jas atsakovė įsigydavo pirkimo–pardavimo santykių pagrindu ir į jas nuosavybės teisė atsakovei pereidavo iš karto. Atsakovai tvirtino, kad reikalavimas priteisti 55 432 Lt už nekonsignacines prekes ir 29 741,78 Lt delspinigių taip pat iš dalies yra nepagrįstas, nes pagal 2011 m. vasario 18 d. – 2011 m. lapkričio 10 d. prekių perdavimo–priėmimo aktus Nr. 1-16 ieškovei nekonsignacinių prekių buvo grąžinta už 3 554,9 Lt su PVM. Šalys nebuvo sudariusios susitarimo dėl delspinigių už pavėlavimą pagal pirkimo–pardavimo sutartį, todėl reikalavimas priteisti delspinigius vertintinas kaip nepagrįstas. Be to, atsakovų teigimu, ieškinio reikalavimas I. U. yra nepagrįstas, kadangi įmonė turi pakankamai turto ieškinio reikalavimams įvykdyti, o ieškinys S. U. apskritai reiškiamas netinkamu pagrindu.

6Atsakovė IĮ „Žvejo stotelė“ pateikė patikslintu priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės 400 938,35 Lt sumą, kurią sudaro atsakovės ieškovei grąžintų prekių permoka, t.y. be pagrindo įgytų prekių vertę, 8,03 procento dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad UAB „Romada“ ir IĮ „Žvejo stotelė“ 2000 m. sausio 4 d. sudarė sutartį, pagal kurią ieškovė tiekdavo atsakovei prekes saugoti, suteikiant teisę parduoti, o atsakovė prekes priimdavo saugojimui, teikdavo ieškovei parduotų prekių ataskaitas, kurių pagrindu ieškovė išrašydavo atsakovei PVM sąskaitas - faktūras apmokėti. 2009 m. sausio 5 d. šalys sudarė naują sutartį. Pagal abi sutartis ieškovė tiekdavo konsignacines (iki pardavimo jos būdavo ieškovės nuosavybė) ir nekonsignacines (nuo perdavimo momento tapdavo atsakovės nuosavybe) prekes. Dėl nekonsignacinių prekių šalys rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties sudariusios nebuvo, o komiso sutartis šių santykių nereglamentavo. 2007 m. spalio 31 d. šalys tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu, suderino pas atsakovę esantį konsignacinių prekių likutį, kurio vertė buvo 470 981,36 Lt su PVM arba 399 136,73 Lt be PVM. Atsakovė šalių suderinimą laiko atskaitos tašku, nuo kurio skaičiuojamas tolimesnis konsignacinių prekių judėjimas. Ieškovei nutraukus sutartį, nepateikus duomenų apie konsignacinių prekių likučius atsakovės parduotuvėse Marijampolėje, Kaune ir Alytuje, atsakovė 2011 m. vasario 18 d. – 2011 m. lapkričio 10 d. prekių priėmimo–perdavimo aktais Nr. 1-16 grąžino turimas konsignacines ir nekonsignacines prekes, kurių vertė 305 565 Lt be PVM. Ieškovė prekes pagal 1-15 aktus priėmė, nepasirašė tik akto Nr. 16, tačiau prekes priėmė. Audito ataskaitoje nustatyta, kad sutarties nutraukimo dieną atsakovė neturėjo grąžinti jokių prekių, nes nuo 2007 m. spalio 31 d. iki 2011 m. sausio 31 d. susidarė grąžintų prekių permoka 25 789,01 Lt be PVM, todėl pagal ataskaitą ieškovė turi grąžinti atsakovei 331 354,01 Lt be PVM (su PVM 400 938,35 Lt), kadangi ieškovė už šią sumą be pagrindo įgijo prekių, todėl prašo šią sumą priteisti iš ieškovės atsakovei CK 6.237 straipsnio 3 dalies pagrindu.

7Ieškovė UAB „Romada“ atsiliepime į patikslintą priešieškinį su juo nesutiko, nurodė, kad audito ataskaita, kuria grindžiamas priešieškinis, yra parengta ne pagal pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, todėl ji negali būti laikoma tikslia.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei 68 422,86 Eur skolą, 28 399,49 Eur delspinigius, iš viso 96 822,35 Eur, subsidiariai iš atsakovės IĮ „Žvejo stotelė“ ir solidarių atsakovų I. U. ir S. U.. Taip pat priteisė iš ieškovės UAB „Romada“ atsakovei IĮ „Žvejo stotelė“ 96 822,35 Eur. Atlikęs priteistų sumų įskaitymą, teismas laikė, kad UAB „Romada“ ir IĮ „Žvejo stotelė“ yra viena kitai neskolingos. Be to, tarp šalių buvo paskirstytos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

10Pirmos instancijos teismas nustatė, kad ieškovė UAB „Romada“ ir atsakovė IĮ „Žvejo stotelė“ 2009 m. sausio 5 d. sudarė komiso sutartį Nr. 2009-01-05/Utmanas, pagal kurią ieškovė teikė prekes atsakovei saugoti su teise parduoti, atsakovė teikė ataskaitas apie parduotas prekes, pagal kurias UAB „Romada“ išrašydavo PVM sąskaitas - faktūras, o atsakovė IĮ „Žvejo stotelė“ jas apmokėdavo. Nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2011 m. sausio 31 d. ieškovė pagal atsakovės elektronines ataskaitas apie parduotas prekes, išrašė PVM sąskaitas - faktūras 181 588,46 Lt sumai ir paskaičiavo nuo šios sumos 98 057,77 Lt delspinigių. Atsakovei pateiktų PVM sąskaitų - faktūrų neapmokėjus, ieškovė 2011 m. sausio 17 d. pranešimu nuo 2011 m. sausio 25 d. nutraukė komiso sutartį Nr. 2009-01-05/Utmanas (toliau – Sutartis). Be to, teismas nustatė, kad po Sutarties nutraukimo atsakovė 2011 m. vasario 18 d. – 2011 m. lapkričio 10 d. prekių perdavimo – priėmimo aktais, pasirašytais abiejų šalių (išskyrus aktą Nr. 16), grąžino ieškovei iš viso konsignacinių prekių už 369 734,37 Lt su PVM (be PVM 305 565 Lt). Teismas nustatęs, kad minėtais prekių grąžinimo aktais atsakovė ieškovei gražino tokių pat vienarūšių prekių už 47 867,90 Lt (su PVM) sumą, sprendė, kad atsakovei grąžinus prekes, o ieškovei jas priėmus, atsakovė neturi mokėti už šias prekes, įtrauktas į atitinkamas ieškovės išrašytas PVM sąskaitas - faktūras. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė priešieškiniu reikalauja, jog būtų atlyginta visa ieškovei grąžintų prekių suma, pirmos instancijos teismas darė išvadą, kad nagrinėjant reikalavimą dėl neapmokėtų sąskaitų, šios aplinkybės nesvarstytinos, ir laikytina, kad atsakovė turi apmokėti pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Taip pat teismas, įvertinęs tai, kad 0,3 procento netesybų dydis buvo nustatytas šalių Sutartyje, bei atsižvelgdamas į atsakovės mokumo būklę, sutartinių santykių specifiką, į tai, kad atsakovė nuolat disponavo ieškovei nuosavybės teise priklausančiomis prekėmis, kurių vertė siekdavo net ir kelis šimtus tūkstančių litų, neapmokėtos sumos dydį, sprendė, kad šalių sutartimi nustatytas netesybų dydis laikytinas pagrįstu ir protingo dydžio, todėl tenkino ir ieškovės reikalavimą dėl 98 057,77 Lt delspinigių nuo pradelstos sumokėti 181 588,46 Lt sumos už konsignacines prekes priteisimo.

11Pirmos instancijos teismo nuomone, ieškovės reikalavimas iš atsakovės priteisti 55 432 Lt skolą už nekonsignacines prekes neatitinka šalių komiso sutarties teisinių santykių, nes sąskaitos buvo išrašomos iš karto perduodant prekes, atsakovei nepateikus ataskaitos apie šių prekių pardavimą tretiesiems asmenims. Atsakovei neginčijant to, kad šios grupės prekių pagal PVM sąskaitas - faktūras, išrašytas „ iš karto“ negavo, teismas konstatavo, kad ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius atsakovės prievolės apmokėti už perduotas prekes atsiradimo pagrindą, todėl iš atsakovės ieškovei priteisė 55 432 Lt skolos pagal PVM sąskaitas - faktūras. Be to, teismas nesutiko su atsakove, kad minėtas reikalavimas turėtų būti mažinamas pažymoje Nr. 06 „Dėl besidubliuojančių prekių“ nurodyta 3 554,9 Lt su PVM suma, kadangi prekes atsakovė gavo, kaip pati nurodžiusi atsiliepime į patikslintą ieškinį, prekės iš karto tapdavo jos nuosavybe, todėl nebuvo pagrindo šias prekes ieškovei grąžinti, be to, pažymėjo, kad dėl pinigų sumokėjimo už ieškovei grąžintas prekes atsakovė yra pareiškusi priešieškinį. Ieškinio reikalavimą dėl 29 741,78 Lt delspinigių priteisimo, kuriuos buvo prašoma priteisti remiantis Sutarties, kurioje nebuvo jokio susitarimo dėl nekonsignacinių prekių pardavimo, nuostatomis, teismas atmetė kaip nepagrįstą.

12Vertindamas priešieškinio pagrįstumą, pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovės priešieškiniu prašoma priteisti grąžintų prekių permoka 331 354,01 Lt be PVM, kuri grindžiama neginčijamu 2007 m. spalio 31 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu, UAB „Dvigubo įrašo“ audito biuro ataskaita, taip pat atsakovės atstovo aiškinimu, kokiu būdu susidarė permoka, yra įrodyta, todėl ją priteisė atsakovei. Teismas manė, kad būtų teisinga ir sąžininga prašomą priteisti sumą mažinti ieškovės išbrokuotų prekių suma. Nors atsakovės atstovo teigimu, atsakovei nebuvo žinoma apie dalį brokuotų prekių, tačiau teismas atkreipė dėmesį į susirašinėjimą tarp šalių atsakovei grąžinus prekes, kur ieškovė yra nurodžiusi, kad prekės nesusistemintos, bet kaip sumestos, todėl darė išvadą, jog tikėtina, kad iš tikrųjų dalis grąžintų prekių galėjo būti brokuotos. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės ieškovei grąžintų prekių vertę defektuotų prekių verte sumažino iki 89 099,66 Eur be PVM. Be to, atsižvelgdamas į tai, kad šalys neprašė skirti ekspertizės, kad šalių pateikti skaičiavimai, imant ir tuos pačius atskaitos taškus, nėra vienodi, t. y. galimos skaičiavimo paklaidos, pirmos instancijos teismas manė, jog tikslinga, teisinga ir sąžininga būtų atsakovei priteistiną sumą sumažinti iki ieškovei priteistinos sumos ir padarius įskaitymą laikyti, kad šalys viena kitai neskolingos.

13III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

14Ieškovė UAB „Romada“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas priešieškinis ir iš ieškovės UAB „Romada“ priteista 96 822,35 Eur atsakovės IĮ „Žvejo stotelė“ naudai, ir toje dalyje priimti naują sprendimą – priešieškinį atmesti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Be to, ieškovė prašo prie bylos prijungti 2015-04-14 Audito ataskaitą apie faktinius pastebėjimus, kuria nustatytas 2001-12-31 pas atsakovę buvęs konsignacinių prekių likutis.

15Nurodo šiuos nesutikimo su pirmos instancijos teismo sprendimu argumentus:

161. Pirmos instancijos teismas motyvuojamojoje dalyje konstatavo, kad reikalavimas priteisti grąžintą prekių permoką, kurios dydis lygus 95 966,75 Eur yra pagrįstas, tačiau nepasisakė dėl PVM taikymo. Teismas motyvuojamojoje dalyje taip pat nurodė, kad atsakovės ieškovei grąžintų prekių vertė yra mažintina defektuotų prekių verte iki 89 099,66 Eur, tačiau atsakovei iš ieškovės priteisė 96 822,35 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad teismas skundžiamame sprendime nepasisakė, ar grąžindamas prekių permoką jis prekių verte laiko prekės pardavimo kainą su PVM ar be PVM, teismo padarytos išvados yra prieštaringos.

172. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo 2014-09-04 Audito ataskaita ir nevertino joje pateiktų išvadų bylos įrodymų kontekste argumentuodamas tik tuo, jog auditorius rėmėsi 2000 – 2001 metų šalių nepasirašytais prekių suderinimo aktais. Jei laikytume, kad 2001-12-31 pas atsakovę visiškai nebuvo jokių konsignacinių prekių, tai auditoriaus nustatytas Sutarties nutraukimo dieną esantis konsignacinių prekių likutis turėtų būti sumažintas 327 046,66 Lt suma ir sudarytų 103 191,03 Lt. Atsakovės užsakymu atliktoje audito ataskaitoje nurodyta, kad Sutarties nutraukimo dieną konsignacinių prekių permoka buvo 25 789,01 Lt be PVM. Taigi net ir pašalinus vienintelį atsakovės ir teismo nurodomą Audito ataskaitos nepatikimumą, laikant, kad 2001-12-31 atsakovė visiškai neturėjo konsignacinių prekių įsiskolinimo ieškovei, auditorių išvadomis patvirtinti duomenys nesutampa ir tie nesutapimai yra esminiai, todėl pirmos instancijos teismas, tenkindamas ieškinį prieštaringo įrodymo pagrindu, akivaizdžiai pažeidė visapusiško ir objektyvaus įrodymų vertinimo bei įrodymų pakankamumo taisykles. Atsakovė viso bylos nagrinėjimo metu taip ir nepateikė duomenų, koks teisingas likutis turėtų būti 2001-12-31. Ieškovė, siekdama, kad būtų pašalinti visi prieštaravimai šiuo klausimu, atliko papildomą auditą už laikotarpį nuo Sutarties sudarymo iki 2001-12-31 ir šią audito išvadą teikia prijungimui prie bylos su apeliaciniu skundu, nurodydama, jog šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo po Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo priėmimo. Šios papildomos audito išvados patvirtina, kad 2011-12-31 konsignacinių prekių likutis sudaro 327 047,24 Lt, kuris nuo 2014-09-04 Audito ataskaitoje konstatuoto likučio skiriasi tik 0,57 Lt.

183. Pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad remiasi neginčijamu 2007-12-17 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu, tačiau šis teiginys neatitinka tiesos, kadangi po patikslinto priešieškinio pateikimo ieškovė šį tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą ginčijo. Faktą, kad 2007-12-17 tarpusavio skolų suderinimo akte nurodytas klaidingas konsignacinių prekių likutis 2003-09-30 ir 2007-10-31 dienai pagrindžia: 1) ieškovės užsakymu atlikto pirminių buhalterinių dokumentų 2014-09-04 Audito ataskaita apie faktinius pastebėjimus bei kartu su apeliaciniu skundu pateikiama papildoma audito ataskaita; 2) 2014-10-06 UAB „Romada“ buhalterinė pažyma dėl 2007-12-17 tarpusavio atsiskaitymo akte esančių klaidų bei šios pažymos priedai – paties atsakovo parengti ir pasirašyti tarpusavio skolų suderinimo aktai už 2002 ir 2003 metus.

194. Pirmos instancijos teismas, nurodydamas, kad 2014-10-06 pažymoje nurodyti skaičiavimai yra atlikti pačios ieškovės, o atsakovė su jais nesutinka, nepagrįstai įrodymu nelaikė minėtos buhalterinės pažymos. Teismas buvo nenuoseklus pasisakydamas dėl į bylą pateiktų rašytinių įrodymų įrodomosios galios, kadangi atsakovės Pažyma Nr. 14-01 taip pat buvo parengta pačios atsakovės ir ieškovė su ja nesutiko, tačiau priešieškinis iš esmės buvo tenkintas remiantis Pažyma Nr. 14-01. Teismas visiškai nevertino 2014-10-06 buhalterinėje pažymoje pateikto detalaus paaiškinimo dėl klaidos, esančios 2007-12-17 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte. Su 2014-10-06 buhalterine pažyma pateikti visi ketvirtiniai skolų suderinimo aktai yra pasirašyti pačios atsakovės bei patvirtina buhalterinėje pažymoje pateiktų skaičiavimų ir paaiškinimų teisingumą. Vadovaujantis IĮ „Žvejo stotelė“ suderinimo aktais, likutis 2003-09-30 buvo 766 400,84 Lt (327 046,66 Lt – 2011-12-31 likutis, kuris yra užfiksuotas nepasirašytuose aktuose, su kuriais atsakovas nesutinka, + 439 354,18 Lt – konsignacinių prekių likutis, nurodytas atsakovo pasirašytuose aktuose). Net ir tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad 2011-12-31 likutis buvo lygus nuliui, remiantis vien atsakovės pasirašytais aktais, konsignacinių prekių likutis 2003-09-30 sudarytų mažiausiai 439 354,18 Lt, o ne 202 521,14 Lt, kaip klaidingai yra nurodyta 2007-12-17 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte. Faktą, kad tiek Pažyma Nr. 14/01, tiek atsakovo atlikta Audito išvada yra su klaidomis, patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, todėl šie netikslumai negali būti vertinami kaip neesminiai sprendžiant klausimą dėl priešieškinio patenkinimo. Ieškovės įsitikinimu, į bylą yra pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių priešieškinio nepagrįstumą: pirminiai apskaitos dokumentai, buhalterinės pažymos, tarpusavio skolų suderinimo aktai parengti ir pasirašyti atsakovo, audito ataskaitos, todėl pirmos instancijos teismas, tenkindamas priešieškinį, pažeidė įrodymų pakankamo taisyklę.

205. Atsakovė priešieškinį grindė CK 6.237 straipsniu, tačiau pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime neatskleidė, kokiu pagrindu turtą ieškovė gavo, iš ko kilo prievolė turtą grąžinti ir atitinkamai, ar pagrįstas yra CK 6.237 straipsnio taikymas nagrinėjamu atveju. Taigi teismas nenustatė nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinų sąlygų egzistavimo. Atsakovė priešieškinyje suformulavo reikalavimą priteisti 400 938,35 Lt, bet ne grąžinti turtą natūra, nors pagal CK 6.237 straipsnio 3 dalį be pagrindo įgytas turtas turi būti grąžinamas natūrą ir tik tuo atveju, jei turtas yra žuvęs (sužalotas), gali būti atlyginama to turto tikroji vertė pinigais. Kadangi teismas neturi teisės pakeisti šalies pasirinktą teisių gynimo būdą, tai atsakovo priešieškinis turėjo būti atmestas.

216. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai sutapatino turto vertę su turto kaina, kuri buvo nurodyta 2011-02-18 – 2011-11-10 perdavimo – priėmimo aktuose Nr. 1-16. Be to, priešieškinio reikalavimas susideda ne tik iš perdavimo – priėmimo aktais perduoto turto vertės, bet ir dar papildomai iš 25 789,01 Lt reikalavimo pagal atsakovo audito duomenis, o dėl šios sumos apskritai nebuvo nustatinėjama nei koks turtas, nei kuriuo metu buvo perduotas, nei kokia to turto vertė ar kaina. Taip pat atsakovė visiškai be jokio pagrindo, reikalaudama grąžinti nepagrįstai įgytą turtą, nurodo to turto vertę su PVM, o iš pirmos instancijos teismo motyvų neįmanoma nustatyti, ar teismas grąžintinų prekių vertę priteisė įskaitydamas PVM ar ne.

22Atsakovai ĮĮ „Žvejo stotelė“, I. U. ir S. U. atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo ieškovo apeliacinio skundo reikalavimus atmesti. Jeigu prie bylos būtų prijungti ieškovės su apeliaciniu skundu pateikti rašytiniai įrodymai, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir prie bylos prijungti naujai jų teikiamus rašytinius įrodymus.

23Pateikia šiuos nesutikimo su ieškovės apeliaciniu skundu argumentus:

241. Paskutinis šalių konsignacinių prekių tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas buvo sudarytas ir pasirašytas 2007-12-17, šiuo aktu šalys suderino pas atsakovę 2007-10-31 dienai esantį konsignacinių prekių likutį sumine išraiška, kuri sudarė 470 981,36 Lt su PVM arba 399 136,73 Lt be PVM. Konsignacinių prekių likučio apskaita buvo vedama tik sumine išraiška, kiekine išraiška prekių likučio apskaita vedama nebuvo, t.y. nebuvo sudaromi suderinimai, kiek ir kokių konkrečių konsignacinių prekių ieškovė atsakovei yra perdavusi. Sutarties nutraukimo dieną, t.y. 2011-01-25, šalys nebuvo suderinusios konsignacinių prekių likučio nei kiekine, nei sumine išraiška. Atsakovė ieškovei pagal 2011-02-18 – 2011-11-10 Prekių perdavimo – priėmimo aktus Nr. 1-16 perdavė visas turimas prekes, o ieškovė visas šias prekes priėmė. Pagal aktus bendra perduotų prekių vertė yra 369 734,37 Lt. Visi nurodyti aktai, išskyrus aktą Nr. 16, yra abiejų šalių pasirašyti, juose ieškovė jokių pretenzijų dėl prekių kiekio ar kokybės nereiškė, nė vienos prekės atgal negrąžino. Ieškovės direktoriui 2013-01-31 teismo posėdžio metu pripažinus, kad priėmė prekes pagal visus 16 aktų, pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovė priėmė prekes pagal visus aktus. Ieškovės atstovai, pasirašydami aktus, patvirtino tiek prekių gavimo faktą, tiek gautų prekių vertę, todėl laikytina, kad ieškovė, pasirašydama minėtus aktus, suderino grąžintų prekių vertę, kuri pagal aktus yra 369 734,37 Lt. Po prekių grąžinimo iki pat šios bylos iškėlimo ieškovė atsakovei jokių pretenzijų dėl grąžintų prekių vertės nereiškė, o ir bylos nagrinėjimo metu ieškovės pozicija dėl grąžintų prekių vertės buvo nenuosekli ir nepagrįsta jokiais patikimais įrodymais. Iš pradžių ieškovė grąžintų prekių vertę ginčijo į bylą pateikdama pačios sudarytą dokumentą, įvardintą vidaus audito ataskaita dėl laikotarpiu nuo 2011-02-18 iki 2011-11-10 iš IĮ „Žvejo stotelė“ gautų prekių, pagal kurią aktais Nr. 1 -16 priimtų prekių vertė sudarė 346 023,66 Lt, vėliau bylos nagrinėjimo metu ieškovė sudarė kitą suvestinę, kurioje nurodė, kad pagal aktus Nr. 1-16 priimtų prekių vertė yra lygi tik 218 213,82 Lt. Be to, ieškovė apeliaciniame skunde nurodo naują visiškai nepagrįstą argumentą, kuriuo nebuvo remiamasi bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, kad aktuose Nr. 1-16 yra nurodyta prekių kaina, o ne prekių vertė, todėl teismas turėjo nustatyti prekių vertę.

252. Nepavykus suderinti konsignacinių prekių likučio, atsakovė kreipėsi į audito biuro UAB „Dvigubas įrašas“ auditorę A. L., kuri parengė Audito ataskaitą Nr. 2014/11. Audito ataskaitoje Nr. 2014/11 nustatyti duomenys dėl konsignacinių prekių apyvartos tarp šalių laikotarpiu nuo 2007-10-31 iki 2011-11-10, be to, nustatyta, koks buvo atsakovo ieškovui grąžintų prekių likutis Sutarties nutraukimo dieną, taip pat nustatyti šalių tarpusavio įsipareigojimai dėl prekių grąžinimo ir jų vertės atlyginimo šiai dienai. Atskaitos tašku buvo paimta 2007-10-31, kadangi šalys 2007-12-17 suderino ir pasirašė Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriuo patvirtino, kad konsignacinių prekių likutis 2007-10-31 sudarė 470 981,36 Lt su PVM arba 399 136,73 Lt be PVM. Patikrinus ir suinventorizavus visus pirminius apskaitos dokumentus dėl tarpusavio konsignacinių prekių judėjimo nuo 2007-10-31 iki 2011-01-31, Pažymoje Nr. 10-01 nustatyta, kad 2011-01-31 atsakovės ieškovei grąžintų prekių permoka sudarė 25 789,01 Lt be PVM. Pažymoje Nr. 14-02, suskaičiavus pagal Aktus Nr. 1-16 grąžintų prekių vertę, buvo nustatyta, kad grąžintų prekių vertė sudarė 369 734,37 Lt. Atsakovės sudarytų pažymų Nr. 14-01 ir Nr. 14-02 teisingumą, remdamasi pirminiais dokumentais, patikrino auditorė, o patikrinimo išvadas įformino Audito ataskaitoje Nr. 2014/11. Minėtoje ataskaitoje auditorė nustatė, kad Sutarties nutraukimo dienai atsakovė iš vis jokių prekių neturėjo grąžinti ieškovei, priešingai, atsakovės nuo 2007-10-31 iki 2011-01-31 grąžintų prekių permoka sudaro 25 789,01 Lt be PVM, kurią ieškovė turi grąžinti atsakovei. Audito ataskaitoje Nr. 2014/11 taip pat nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2011-02-18 iki 2011-11-10 atsakovės grąžintų prekių suminė išraiška yra lygi 305 565,66 Lt be PVM (skaičiuojant su aktu Nr. 16) ir 283 180,56 Lt be PVM (neskaičiuojant akto Nr. 16). Taigi atsakovės ieškovei iki 2011-01-25 grąžintų prekių permoka yra 25 789,01 Lt be PVM ir po 2011-01-25 grąžintų prekių suminė vertė lygi 305 565,66 Lt be PVM (skaičiuojant su aktu Nr. 16) ir 283 180,56 Lt be PVM (neskaičiuojant akto Nr. 16). Taigi pagal Audito ataskaitą Nr. 2014/11 ieškovė atsakovei iš viso turi grąžinti prekių permoką (skaičiuojant su aktu Nr. 16), kuri lygi 331 354,01 Lt be PVM, o su PVM – 400 938,35 Lt, būtent šią sumą atsakovė priešieškiniu ir prašė priteisti.

263. Ieškovės pateikta 2014-09-04 Audito ataskaita pagrįstai buvo pripažinta nepatikima ir ja kaip įrodymu teismas byloje pagrįstai nesirėmė. Minėtoje ataskaitoje buvo vertinta, ar 2007-10-31 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte nurodytas konsignacinių prekių likutis 2003-09-30 yra teisingas. Šiuo tikslu auditorius vertino šalių nepasirašytus prekių suderinimo aktus, kuriais tariamai buvo suderintas konsignacinių prekių likutis 2001-12-31 – 327 046,67 Lt. Pateiktų aktų teisingumas tikrinamas nebuvo, tai auditorius V. S. pripažino 2014-10-13 teismo posėdžio metu. Tai reiškia, kad minėtoje Audito ataskaitoje pateikti tolimesni skaičiavimai, kurie atliekami nuo 2001-12-31 dienos, kaip atskaitos taško, t.y. konsignacinių prekių likutis 2003-09-30 ir 2007-10-31, yra neteisingi ir jais remtis šioje byloje negalima. Atsakovės pateiktoje Pažymoje Nr. 14-01, patikrinus ir suinventorizavus visus pirminius apskaitos dokumentus dėl konsignacinių prekių judėjimo nuo 2007-10-31 iki 2011-01-31, padaryta išvada, kad atsakovės ieškovei grąžintų prekių permoka lygi 25 789,01 Lt be PVM. Ieškovės auditorius, tikrindamas Pažymos Nr. 14-01 teisingumą, nustatė tik neesminius neatitikimus, kurie šios bylos sprendimui jokios įtakos neturi, kadangi pagal ieškovės auditoriaus išvadas priešieškiniu prašoma priteisti suma tik didėtų 17 653,99 Lt. Be to, šie nustatyti neatitikimai yra neteisingi, o ieškovė to net neneigia savo apeliaciniame skunde.

274. Ieškovė nepagrįstai grąžintų prekių permoką ginčija jos pačios sudaryta 2014-10-06 buhalterine pažyma dėl 2007-12-17 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte esančios klaidos. Paaiškinimai yra grindžiami 2002 ir 2003 metų ketvirtiniais aktais, kurių dalis iš ieškovės pusės net nėra pasirašyti. Be to, ketvirtiniuose aktuose nebuvo fiksuojama konsignacinių prekių likučiui nustatyti reikalingi duomenys, taip pat nebuvo vedamas augantis konsignacinių prekių likutis, todėl šių aktų pagrindu objektyviai nėra galimybės nustatyti konsignacinių prekių skolos likučio tam tikrai dienai. Tai, kad ketvirtiniuose aktuose nebuvo fiksuojamas augantis konsignacinių prekių likutis 2015-01-22 teismo posėdžio metu pripažino ir ieškovės vyriausiojo buhalterė L. K.. Taip pat ieškovė 2014-10-06 buhalterinėje pažymoje, apskaičiuodama konsignacinių prekių likutį 2009-09-30 dienai, kaip atskaitos tašką nepagrįstai ėmė 2001-12-31 tariamai buvusį konsignacinių prekių likutį 327 046,67 Lt, kadangi, kaip jau minėta anksčiau, 2001-12-31 šalys konsignacinio prekių likučio nebuvo suderinusios. Ieškovė į bylą teikė įvairias buhalterines pažymas ir kitus savo sudarytus dokumentus, kuriuose nurodytų paskaičiavimų niekas negalėjo pagrįsti. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi atsakovės į bylą pateiktais įrodymais, t.y. 2007-12-17 Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu, UAB „Dvigubas įrašas“ audito biuro parengta ataskaita Nr. 2014/11, Pažyma Nr. 14-01 ir Pažyma Nr. 14-02 bei pirminiais apskaitos dokumentais.

285. Nepagrįsti ir ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl CK 6.237 straipsnio nuostatų pažeidimo. Nustačius, kad šalys nevedė konsignacinių prekių likučio apskaitos kiekine išraiška, neįmanoma nustatyti, kokias konkrečias prekes reikėjo grąžinti, todėl šiuo konkrečiu atveju be pagrindo įgyto turto grąžinimas natūra yra negalimas. Be to, ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad ji iki šiol turi pagal aktus Nr. 1-16 perduotas prekes ir galėtų šias prekes atsakovei grąžinti natūra. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad nėra jokio skirtumo, kokiu teisiniu pagrindu ieškovė bus įpareigota atlyginti šių prekių vertę pinigais, nes visais atvejais vis tiek rezultatas būtų tas pats. Pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovės grąžintų prekių permoka laikytina ieškovės be pagrindo įgytu turtu, kadangi yra visos nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos sąlygos – ieškovė be jokio teisinio pagrindo iš atsakovės gavo ginčo prekes.

296. Nesutiktina ir su ieškovės pozicija, kad iš jos nepagrįstai priteista prekių permokos suma su PVM. Tiek ieškovė, tiek atsakovė yra PVM mokėtojai, aktuose Nr. 1-16 atsakovės ieškovei grąžintų prekių kaina yra apskaičiuota su PVM, todėl ieškovė ir privalo atlyginti šių prekių kainą su PVM. Be to, ieškovė bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme neginčijo priešieškinio reikalavimo tuo pagrindu, kad nepagrįstai yra prašoma priteisti prekių permoka su PVM.

307. Prie bylos neprijungtina ieškovės su apeliaciniu skundu pateikta 2015-04-14 Audito ataskaita, kadangi šią audito ataskaitą ieškovė galėjo užsakyti ir pateikti į bylą dar bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme. Be to, prijungus prie bylos minėtą audito ataskaitą, bus užvilkintas šios bylos nagrinėjimas, kadangi iškils būtinybė liudytoju apklausti audito ataskaitą parengusį auditorių bei išreikalauti į bylą pirminius apskaitos dokumentus, kurių pagrindu buvo parengta ši audito ataskaita, tam, kad būtų galima tinkamai įvertinti šios ataskaitos pagrįstumą.

31Atsakovai ĮĮ „Žvejo stotelė“, I. U. ir S. U. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą: 1) ieškovei UAB „Romada“ iš atsakovės IĮ „Žvejo stotelė“ priteisti 68 645,87 Eur, o likusioje dalyje ieškovės ieškinį atmesti; 2) visiškai atmesti ieškinį atsakovams I. U. ir S. U.; 3) iš ieškovės atsakovei IĮ „Žvejo stotelė“ priteisti 116 119,77 Eur; 4) atlikus ieškovei ir atsakovei priteistų sumų įskaitymą, iš ieškovės atsakovei IĮ „Žvejo stotelė“ priteisti 47 473,90 Eur, 8,03 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose.

32Nurodo šiuos nesutikimo su pirmos instancijos teismo sprendimu argumentus:

331. Dėl ieškovės reikalavimo priteisti 181 588,46 Lt skolą pagal sutartį už komisines prekes. Atsakovė su šiuo reikalavimu nesutiko dalyje dėl 47 867,90 Lt sumos priteisimo motyvuodama tuo, kad po sutarties nutraukimo ieškovei grąžino tokių pat vienarūšių prekių už 47 867,90 Lt su PVM, todėl už šias prekes prievolės mokėti ieškovei nebeturi. Pirmos instancijos teismas tokiai atsakovės pozicijai pritarė ir skundžiamame sprendime pažymėjo, kad ši suma įeina į atsakovės priešieškiniu prašomą priteisti sumą, todėl teismas, iš dalies tenkinęs priešieškinį, ieškovei priteisė visą 181 588,46 Lt sumą, iš jos neatimdamas ginčijamos 47 867,90 Lt sumos. Jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų pakeisti pirmos instancijos teismo sprendimą dalyje dėl priešieškinio patenkinimo taip, kad priešieškiniu nebebūtų priteisiama ginčijama 47 867,90 Lt suma, atitinkamai turėtų būti keičiama ir pirmos instancijos teismo sprendimo dalis dėl 181 588,46 Lt priteisimo, iš šios sumos atimant grąžintų prekių vertę, kuri, kaip minėta, sudaro 47 867,90 Lt.

342. Dėl 98 057,77 Lt delspinigių priteisimo už pradelsimą apmokėti komisines prekes. Ieškovė prašė iš atsakovės priteisti 98 057,77 Lt delspinigių už pradelstą sumokėti 181 588,46 Lt sumą už komisines prekes. Šį reikalavimą tenkindamas pirmos instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad po sutarties nutraukimo atsakovei grąžinus prekes susidarė prekių permoka, kuri viršija atsakovės nurodytą 181 588,46 Lt skolą už komisines prekes. Jeigu atsakovės grąžintų prekių permoka dar jų grąžinimo metu būtų įtraukta į šalių tarpusavio atsiskaitymo balansą, atsakovė ieškovei nuo pat pradžių nebūtų buvusi skolinga. Tai patvirtina ir skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas, kuriuo, atlikęs ieškovės ir atsakovės tenkintų priešpriešinių piniginių reikalavimų įskaitymą, teismas konstatavo, kad ieškovė ir atsakovė nėra viena kitai skolingos. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškinio reikalavimas dėl 98 057,77 Lt delspinigių priteisimo turi būti atmestas. Jeigu teismas vis dėlto nuspręstų priteisti delspinigius, tai jų dydis turėtų būti mažinamas, nes yra paskaičiuotas nuo neteisingos sumos (teismas delspinigius skaičiavo nuo 177 847,88 Lt, nors po Sutarties nutraukimo atsakovė ieškovei grąžino prekių už 47 867,90 Lt, tačiau ši suma nebuvo atimta iš sumos, už kurią buvo skaičiuojami delspinigiai, tik dėl to, kad ji yra įtraukta į atsakovės priešieškiniu prašomą priteisti sumą; delspinigiai galėtų būti skaičiuojami tik nuo 133 720,56 Lt), be to, teismas nepagrįstai nesumažino sutartyje numatytų delspinigių dydžio, nors nagrinėjamu atveju yra abu sutartinių netesybų mažinimo pagrindai, t.y. netesybos yra neprotingai didelės (delspinigiai, skaičiuojami už kiekvieną pradelstą dieną, atitinka 109,5 proc. metinių palūkanų, kas savaime reiškia, jog toks netesybų dydis yra neprotingai didelis) ir dalis prievolės buvo įvykdyta. Be to, ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie jos patirtus nuostolius dėl laiku nesumokėtos 181 588,46 Lt sumos. Priteistinų delspinigių dydis neturėtų viršyti 32 092,93 Lt sumos, kuri atitinka už keturi metus paskaičiuotų įstatyminių 6 proc. palūkanų sumą, kuri turėtų būti laikoma minimaliais ieškovės nuostoliais.

353. Dėl 55 432 Lt skolos priteisimo už nekomisines prekes pagal pirkimo – pardavimo sutartį ir 29 741,78 Lt delspinigių priteisimo.

36Atsakovė su ieškovės reikalavimu priteisti 55 432 Lt skolą už nekomisines prekes nesutiko tik dalyje dėl 3 554,9 Lt sumos priteisimo, motyvuodama tuo, jog už tokią sumą atsakovė ieškovei yrą grąžinusi prekių. Ginčijama 3 554,9 Lt suma įeina į priešieškiniu prašomą priteisti sumą, todėl pirmos instancijos teismas priteisdamas ieškovei visą skolą iš jos neatėmė 3 554,9 Lt, tačiau jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų pakeisti pirmos instancijos teismo sprendimą dėl priešieškinio patenkinimo taip, kad priešieškiniu nebūtų priteista ginčijama 3 554,9 Lt suma, tai atitinkamai turėtų būti keičiama ir pirmos instancijos teismo sprendimo dalis dėl 55 432 Lt skolos priteisimo. Reikalavimas dėl 29 741,78 Lt delspinigių priteisimo pagrįstai buvo atmestas, kadangi šalys dėl jų nebuvo susitarusios, o delspinigių skaičiavimas pagal komiso sutartį būtų nepagrįstas.

374. Dėl pirmos instancijos teismo sprendimo dalies, kuria priešieškiniu prašoma priteisti suma buvo sumažinta nuo 400 938,35 Lt iki 334 308,21 Lt.

38Pirmos instancijos teismas nepagrįstai atsakovei priteistiną sumą sumažino ieškovės išbrokuotų prekių verte, kadangi ieškovė visiškai neįrodė savo teiginio, kad dalis ieškovės grąžintų prekių buvo brokuotos, be to, nebuvo įrodyta ir brokuotų prekių vertė. Vienintelis įrodymas, kuriuo ieškovė įrodinėjo savo teiginį apie brokuotas prekes, buvo Vidaus audito ataskaita dėl laikotarpiu nuo 2011-02-18 iki 2011-11-10 iš IĮ „Žvejo stotelė“ gautų prekių, tačiau iš minėtos vidaus ataskaitos nėra visiškai aišku, kokiais dokumentais remiantis ir kaip buvo nustatytos brokuotos prekės, net nebuvo nurodyta, kokios konkrečiai prekės buvo laikomos brokuotomis. To nesugebėjo paaiškinti nė vienas iš teisme apklausų ieškovės darbuotojų, dalyvavusių ieškovės sudarytoje komisijoje. Be to, neaišku, kokią konkrečią brokuotų prekių vertę pirmos instancijos teismas atėmė. Nepagrįstas ir pirmos instancijos teismo sprendimas, vadovaujantis tik teisingumo ir sąžiningumo principais, atsakovei priteistiną sumą sumažinti iki ieškovei priteistinos sumos dydžio. Tai, kad byloje nebuvo paskirta ekspertizė, kuri nėra būtina atsakovės grąžintinų prekių permokos sumai nustatyti, negali būti pagrindas mažinti atsakovei priteistiną sumą. Atsakovei turi būti priteista byloje surinktų įrodymų pagrindu nustatyta atsakovės ieškovei grąžintų prekių permokos suma. Ieškovė Audito ataskaitos Nr. 2014/11 teisingumo nepaneigė, todėl pirmos instancijos teismas šia audito ataskaita turėjo vadovautis taip, kaip ir vadovavosi nustatydamas grąžintų prekių permokos sumą. Esant nurodytoms aplinkybėms, yra pagrindas pakeisti pirmos instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsakovės priešieškinis buvo tenkintas iš dalies ir atsakovės priešieškinio reikalavimus tenkinti visiškai, t.y. iš ieškovės priteisti 400 938,35 Lt (116 119,77 Eur) sumą. Apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmos instancijos teismo sprendimo dalis dėl ieškinio ir priešieškinio reikalavimų tenkinimo, turėtų atitinkamai pakeisti ir sprendimo dalį dėl šalims priteistinų sumų įskaitymo. Jei būtų ieškovei priteistina suma sumažinta iki 237 020,46 Lt, o atsakovei priteistina suma padidinta iki 400 938,35 Lt, atlikus priteistų sumų įskaitymą, iš ieškovės atsakovei turėtų būti priteista 163 917,89 Lt taip pat nuo šios sumos turi būti priteistos 8,03 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos. Be to, atitinkamai turėtų būti keičiama ir pirmos instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

395. Dėl ieškinio reikalavimų tenkinimo atsakovų I. U. ir S. U. atžvilgiu.

40Pirmos instancijos teismas nepagrįstai priteisė skolą ir iš atsakovų I. U. ir S. U.. Pirmos instancijos teismui atlikus priteistų sumų įskaitymą ir nustačius, kad IĮ „Žvejo stotelė“ nėra skolinga ieškovei, turėjo būti atmestas ieškinys atsakovų I. U. ir S. U. atžvilgiu, kadangi negali kilti IĮ „Žvejo stotelė“ savininkui ir jo sutuoktinei subsidiari prievolė atsakyti už neegzistuojančios individualios įmonės skolas. Be to, ieškinio reikalavimai atsakovės S. U. atžvilgiu turi būti atmesti dar ir dėl to, kad ieškovė neįrodė, o teismas nenustatė būtinų sąlygų, kurioms esant gali atsirasti S. U. subsidiari prievolė atlyginti IĮ „Žvejo stotelė“ skolas. Atsakovo I. U. ir atsakovės S. U. atsakomybės už IĮ „Žvejo stotelė“ skolas sąlygos negali būti sutapatinamos. Ieškinys atsakovei S. U. CK 3.109 straipsnio pagrindu negalėjo būti pareikštas. Be to, pirmos instancijos teismas nepagrįstai ieškovei skolą iš visų atsakovų priteisė subsidiariai.

41Ieškovė UAB „Romada“ atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, tvirtina, kad Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą skundžiamojoje dalyje yra pagrįstas ir teisėtas ta apimtimi, dėl kurios pati ieškovė nepateikė apeliacinio skundo.

42Pateikia šiuos nesutikimo su atsakovų apeliaciniu skundu argumentus:

431. Dėl atsakovų reikalavimo priteistą 181 588,46 Lt sumą sumažinti 47 867,30 Lt.

44Atsakovė ieškovei grąžino ieškovei nuosavybės teise priklausančias prekes, todėl jokio priešpriešinio reikalavimo, kurį galima būtų įskaityti ieškovės atžvilgiu atsakovė neturi. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovų skunde nurodoma 47 867,90 litų suma negali būti mažinamas IĮ „Žvejo stotelė“ įsiskolinimas ieškovei. Argumentas dėl 47 867,9 Lt nepagrįsto priteisimo grindžiamas tik prielaida, kad ataskaitose ir PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos prekės dubliuojasi su prekėmis, kurias IĮ „Žvejo stotelė“ grąžino priėmimo-perdavimo Nr. 1-16 aktais. Besidubliuojančias prekes atsakovė išskiria remdamasi tik prekių barkodais, tačiau bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, šį faktą patvirtino ir pati atsakovė, kad tos pačios rūšies prekės buvo žymimos vienodais barkodais. Analogišku principu buvo parengtos visos atsakovės į bylą pateiktos pažymos, todėl šios pažymos, nesant byloje pirminių atsakovės atsikirtimus ir priešieškinio reikalavimus patvirtinančių įrodymų, vertintinos kritiškai.

452. Dėl 98 057,77 Lt delspinigių priteisimo.

46Atsakovų teiginys, jog IĮ „Žvejo stotelė“ buvo atsiskaičiusi su ieškove, todėl negalėjo būti skaičiuojami delspinigiai, yra nepagrįstas. Pirmos instancijos teismas, priteisdamas ieškovei 98 057,77 Lt netesybas, vadovavosi kasacinio teismo praktika bei pagrįstai nemažino netesybų dydžio, kadangi, priešingai nei bando teigti atsakovai, netesybų suma šiuo atveju negali būti laikoma nepagrįstai didele, kas sudarytų teisinį pagrindą ją mažinti. Ginčo šalys yra verslininkai, kurie 0,3 proc. delspinigius nustatė Sutartyje, todėl netesybų mažinimas paneigtų sutartinių netesybų, kaip sutartinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, reikšmę ir pažeistų sutarčių laisvės principą.

473. Dėl atsakovės skolos už nekonsignacines prekes mažinimo 3 554,90 Lt suma.

48Atsakovų apeliacinio skundo reikalavimas dėl ieškovei priteistos 55 432 litų sumos mažinimo 3 554,90 litų suma yra atmestinas vadovaujantis tais pačiais argumentais, kurie nurodyti atsiliepimo 1 dalyje.

494. Dėl atsakovų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su priešieškinio tenkinimu.

50Ieškovės apeliaciniame skunde yra išsamiai išdėstyta, kodėl atsakovų priešieškinis turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas: 1) IĮ „Žvejo stotelė“ neperdavė ieškovei IĮ „Žvejo stotelė“ nuosavybes teise priklausančių prekių; 2) ieškovė negali būti laikoma be pagrindo įgijusi prekių nei už atsakovų nurodomą 400 938,335 litų (116 119,77 Eur) sumą, nei už 89 099,66 EUR sumą, kurią ginčijamu sprendimu priteisė pirmos instancijos teismas; 3) IĮ „Žvejo stotelė“ neturi jokio turtinio reikalavimo ieškovės atžvilgiu, kuris galėtų būtų įskaitytas į IĮ „Žvejo stotelė“ skolos ieškovei sumą.

515. Dėl ieškinio reikalavimų tenkinimo atsakovų I. U. ir S. U. atžvilgiu.

52Atsakovų apeliacinio skundo reikalavimas atmesti ieškinį atsakovų I. U. ir S. U. atžvilgiu yra nepagrįstas, kadangi: 1) šiai dienai ieškovės pasirinktas antstolis nėra areštavęs turto, kurio suma užtikrintų viso ieškovės reikalavimo patenkinimą; 2) sunkią IĮ „Žvejo stotelė“ turtinę padėtį patvirtina ir atsakovų su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai. Nurodytų aplinkybių pagrindu galima teigti, jog egzistuoja CK 2.50 straipsnio 4 dalyje numatytas pagrindas atsakovų I. U. ir S. U. atsakomybei kilti. Be to, atsakovės S. U. atsakomybė buvo įrodyta ir CK 3.109 straipsnio pagrindu. Bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų parodymai patvirtina, kad IĮ „Žvejo stotelė“ veikla buvo šeimos verslas, šie liudytojų parodymai paneigti nebuvo, todėl laikytina, jog atsakovės S. U. atsakomybė už IĮ „Žvejo stotelė“ prievoles ieškovei, kai atsakovė IĮ „Žvejo stotelė“ neturi pakankamai turto atsiskaitymui su ieškove, yra įrodyta.

53IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

54Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovės apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

55Dėl faktinių bylos aplinkybių

56Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė UAB „Romada“ ir atsakovė IĮ „Žvejo stotelė“ 2009 m. sausio 5 d. sudarė sutartį Nr. 2009-01-05/Utmanas (toliau - Sutartis), pagal kurią šalys įvardintos komitentu (ieškovė) ir komisionierium (atsakovė). Pagal sutarties 2.1 punktą atsakovė įsipareigojo priimti ieškovės pateiktas prekes saugoti su teise parduoti. Pagal sutarties 3.2 punktą susitarė, kad komisionierius išskaičiuoja ir pasilieka sau kaip užmokestį už komiso paslaugas kainų skirtumą tarp faktiškos pardavimo kainos ir perdavimo akte nurodytos kainos. Atsakovė įsipareigojo pateikti ieškovei realizuotų prekių ataskaitą iki sekančios kalendorinio mėnesio 5 dienos (Sutarties 2.4 punktas). Pagal sutarties 1.3 punktą ieškovė, gavusi ataskaitą iš atsakovės apie prekių pardavimą, įsipareigojo 5 dienų laikotarpyje išrašyti PVM sąskaitą faktūrą ir pateikti atsakovei, kuri pagal sutarties 2.4 punktą įsipareigojo ją apmokėti per 5 dienų laikotarpį. Sutarties 3.4 punktu šalys susitarė, kad už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną komisionierius moka 0,3 procento delspinigius nuo realizuotų ir neapmokėtų prekių vertės. Delspinigiai pagal šį punktą skaičiuojami iki galutinio atsiskaitymo su komitentu. Bylos medžiaga ir šalių paaiškinimai patvirtina, kad pagal pirmiau paminėtą Sutartį ieškovė teikė prekes atsakovei saugoti su teise parduoti, atsakovė teikė ataskaitas apie parduotas prekes, pagal kurias UAB „Romada“ išrašydavo PVM sąskaitas - faktūras, o atsakovė IĮ „Žvejo stotelė“ jas apmokėdavo. Nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2011 m. sausio 31 d. ieškovė pagal atsakovės elektronines ataskaitas apie parduotas prekes (12 t., b. l. 91–199; 13 t., b. l. 4–62), išrašė PVM sąskaitas - faktūras 181 588,46 Lt sumai ir paskaičiavo nuo šios sumos delspinigius 98 057,77 Lt (1 t., b. l. 54–200; 2 t., b. l. 4–134). Kadangi atsakovė pateiktų PVM sąskaitų - faktūrų neapmokėjo, ieškovė 2011 m. sausio 17 d. pranešimu nuo 2011 m. sausio 25 d. nutraukė sudarytą sutartį. Po sutarties nutraukimo atsakovė 2011 m. vasario 18 d. – 2011 m. lapkričio 10 d. prekių perdavimo–priėmimo aktais, pasirašytais abiejų šalių (išskyrus aktą Nr. 16), grąžino ieškovei iš viso prekių už 369 734,37 Lt su PVM (be PVM 305 565 Lt) (3 t., b. l. 21–188; 4 t., b. l. 1–171; 25 t., b. l. 100–200; 26 t., b. l. 3–200; 27 t., b. l. 3–183; 28 t., b. l. 4–199).

57Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė priteisti 236 250,46 Lt skolą ir nuo jos paskaičiuotus 127 799,55 Lt delspinigius. Reikalavimą kildino iš neapmokėtų PVM sąskaitų - faktūrų už konsignacines prekes (181 588,46 Lt skola ir nuo šios sumos paskaičiuoti delspinigiai 98 057,77 Lt) ir nekonsignacines prekes (55 432 Lt skola ir nuo šios sumos paskaičiuoti 29 741,78 Lt delspinigiai). Tuo tarpu atsakovė 2014 m. liepos 18 d. patikslintu priešieškiniu prašė iš ieškovės priteisti 400 938,35 Lt sumą su PVM (be PVM 331 354,01 Lt), kurią sudaro atsakovės ieškovei grąžintų prekių permoka, t. y. be pagrindo įgytų prekių vertė. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, skundžiamu sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei 68 422,86 Eur skolą, 28 399,49 Eur delspinigius, iš viso 96 822,35 Eur, subsidiariai iš atsakovės IĮ „Žvejo stotelė“ ir solidarių atsakovų I. U. ir S. U.. Taip pat priteisė iš ieškovės UAB „Romada“ atsakovei IĮ „Žvejo stotelė“ 96 822,35 Eur. Atlikęs priteistų sumų įskaitymą, teismas laikė, kad UAB „Romada“ ir IĮ „Žvejo stotelė“ yra viena kitai neskolingos.

58Apeliantai su tokiu pirmos instancijos teismo sprendimu nesutinka. Ieškovė UAB „Romada“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas priešieškinis ir iš ieškovės UAB „Romada“ priteista 96 822,35 Eur atsakovės IĮ „Žvejo stotelė“ naudai, ir toje dalyje priimti naują sprendimą – priešieškinį atmesti. Atsakovai ĮĮ „Žvejo stotelė“, I. U. ir S. U. taip pat nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu dalyje, apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą: 1) ieškovei UAB „Romada“ iš atsakovės IĮ „Žvejo stotelė“ priteisti 68 645,87 Eur, o likusioje dalyje ieškovės ieškinį atmesti; 2) visiškai atmesti ieškinį atsakovams I. U. ir S. U.; 3) iš ieškovės atsakovei IĮ „Žvejo stotelė“ priteisti 116 119,77 Eur; 4) atlikus ieškovei ir atsakovei priteistų sumų įskaitymą, iš ieškovės atsakovei IĮ „Žvejo stotelė“ priteisti 47 473,90 Eur, 8,03 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose.

59Ieškovės UAB „Romada“ apeliacinis skundas atmestinas

60Dėl naujų įrodymų prijungimo prie bylos ir žodinio bylos nagrinėjimo

61Ieškovė prašo prie bylos prijungti 2015-04-14 Audito ataskaitą apie faktinius pastebėjimus, kuria nustatytas 2001-12-31 pas atsakovę buvęs konsignacinių prekių likutis. Tvirtina, kad siekdama pašalinti visus prieštaravimus dėl konsignacinių prekių likučio 2001-12-31, po skundžiamo pirmos instancijos teismo sprendimo priėmimo atliko papildomą auditą už laikotarpį nuo Sutarties sudarymo iki 2001-12-31, kadangi šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo po Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo priėmimo, todėl jis teikiamas teismui tik su apeliaciniu skundu. Ieškovės teigimu, šios papildomos audito išvados patvirtina, kad 2001-12-31 konsignacinių prekių likutis sudaro 327 047,24 Lt, kuris nuo 2014-09-04 Audito ataskaitoje konstatuoto likučio skiriasi tik 0,57 Lt.

62Jeigu teismas nuspręstų prie bylos prijungti ieškovės su apeliaciniu skundu teikiamą 2015-04-14 Audito ataskaitą, atsakovė prie bylos prašo prijungti 1998-05-25 sutarties kopiją, PVM sąskaitų – faktūrų kopijas ir važtaraščius, liudytoju apklausti 2015-04-14 Audito ataskaitą parengusį auditorių, išreikalauti iš auditoriaus visus pirminius dokumentus, kurių pagrindu buvo parengta minėta audito ataskaita, ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, sudarant galimybę šalims pasisakyti dėl naujų prie bylos prijungtų rašytinių įrodymų.

63CPK 135 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įrodymai, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai, pateikiami kartu su ieškiniu. Esant poreikiui jie gali būti renkami ir teikiami iki bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251 str.). Papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas (CPK 314 str.). Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Taigi apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, be to, kiekvienu atveju būtina atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; 2015 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-611/2015 ir kt.). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015 ir kt.).

64Pastebėtina, kad šios civilinės bylos nagrinėjimas truko kelis metus, jau kartą Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi byla buvo grąžinta pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kas sudarė šalims papildomą galimybę įrodinėti savo pozicijos pagrįstumą šioje byloje, tačiau ieškovė šios papildomos galimybės neišnaudojo. Nors ir sutiktina su ieškove, kad ji 2015-04-14 Audito ataskaitos apie faktinius pastebėjimus bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu neturėjo, tačiau pastebėtina, jog šio įrodymo atsiradimas tiesiogiai priklausė nuo pačios ieškovės valios. Dėl papildomos audito ataskaitos ieškovė kreipėsi tik po nepalankaus jai pirmos instancijos teismo sprendimo priėmimo, nors turėjo visas galimybes tai padaryti ir bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu. Nėra pagrindo sutikti ir su tuo, kad šio įrodymo pateikimo būtinybė atsirado tik po Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo priėmimo, nes pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesivadovavo byloje buvusia 2014-09-04 Audito ataskaita apie faktinius pastebėjimus. Akivaizdu, jog bylos nagrinėjimo metu buvo kvestionuojamas 2014-09-04 Audito ataskaitos, kaip rašytinio įrodymo, patikimumas, todėl buvo tikėtina, kad pirmos instancijos teismas ją visų į bylą pateiktų įrodymų kontekste gali vertinti kritiškai, o tai, kad ieškovė nesitikėjo tokio įrodymų vertinimo negali suteikti ieškovei teisę apeliacinės instancijos teismui teikti naujus rašytinius įrodymus. Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, 2015-04-14 Audito ataskaitos prijungimas prie bylos užvilkins ir taip jau ilgai nagrinėjamos bylos eigą, kadangi prie bylos prijungus naują rašytinį įrodymą, apeliacinės instancijos teisme turės būti nustatinėjamos naujos aplinkybės, kurios nebuvo nustatinėjamos pirmos instancijos teismo, be to, iškils būtinybė išsireikalauti į bylą pirminius apskaitos dokumentus, kuriais remiantis buvo parengta 2015-04-14 Audito ataskaita, ir apklausti liudytoju auditorių, parengusį minėtą ataskaitą. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, 2015-04-14 Audito ataskaita apie faktinius pastebėjimus yra pateikta teismui akivaizdžiai pavėluotai, todėl ją atsisakytina prijungti prie bylos.

65Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės su apeliaciniu skundu pateikta 2015-04-14 Audito ataskaita neprijungiama prie bylos, atsakovės prašymai dėl naujų rašytinių įrodymų prijungimo, 2015-04-14 Audito ataskaitą parengusio auditoriaus apklausimo liudytoju ir žodinio bylos nagrinėjimo taip pat atmestini.

66Dėl pirmos instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo

67Kaip matyti iš ieškovės apeliacinio skundo turinio, didžiąją dalį skundo iš esmės sudaro argumentai dėl įrodymų tyrimo, vertinimo, įrodymų leistinumo ir pakankamumo taisyklių pažeidimo. Apeliantė tvirtina, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai nesivadovavo ieškovės užsakymu atlikta UAB „Audito tikslas“ 2014-09-04 Audito ataskaita apie faktinius pastebėjimus, nes rengiant ataskaitą auditorius rėmėsi 2000-2001 metų šalių nepasirašytais prekių suderinimo aktais, ir nevertino joje pateiktų išvadų visų į bylą pateiktų įrodymų kontekste. Ieškovės įsitikinimu, atsakovei viso bylos nagrinėjimo metu nepateikus duomenų, koks turėtų būti teisingas prekių likutis 2011-12-31, ir nenuginčijus 2000 – 2001 metų skolų suderinimo aktų, pirmos instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo 2014-09-04 Audito ataskaitoje pateiktomis išvadomis. Be to, teismas nepagrįstai nesirėmė ir 2014-10-06 buhalterine pažyma dėl klaidos 2007-12-17 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte vien dėl to, kad pažyma buvo parengta pačios ieškovės, o atsakovė su ja nesutiko.

68Civiliniame procese galiojantys rungimosi ir dispozityvumo principai suteikia teisę bylos šalims spręsti, kokias aplinkybes ir kokiais įrodymais remdamosi jos įrodinės, siekdamos pagrįsti byloje pareikštus reikalavimus ar atsikirtimus į juos. Rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Tuo tarpu lygiateisiškumo principas (CPK 17 str.) įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas.

69Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai išplėtotoje jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs ir tai, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Civiliniame procese vadovaujamasi pirmiau nurodyta įrodymų pakankamumo taisykle, todėl teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; kt.). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes.

70Taip pat kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą (CPK 270 str. 4 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2012; 2015 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2015 ir kt.). Kartu pažymėtina, kad teismo procesiniame sprendime neturi būti pasisakoma dėl absoliučiai kiekvieno byloje esančio rašytinio įrodymo, o glausta forma nurodomi ir teisiškai įvertinami tie, kuriais grindžiamas teismo priimamas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2012).

71Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė ir įvertino visus įrodymus, kuriais šalys grindė savo poziciją, paaiškindamas, kuriais įrodymais, priimdamas skundžiamą sprendimą rėmėsi, o kuriuos vertino kritiškai, ir pateikė tokio savo vertinimo argumentus. Pirmos instancijos teismas aiškiai nurodė, kad ieškovės užsakymu UAB „Audito tikslas“ auditoriaus V. S. parengta 2014 m. rugsėjo 4 d. Audito ataskaita apie faktinius pastebėjimus (20 t., b. l. 17–74), nesivadovauja, kadangi ši ataskaita parengta ne pagal šalių tarpusavio suderintą atsiskaitymo aktą, kuriame suderintas konsignacinių prekių likutis 2003 m. rugsėjo 30 d., o pagal šalių nepasirašytus 2000–2001 metų prekių suderinimo aktus (20 t., b. l. 50–51), kurių teisingumo auditorius netikrino. Įvertinęs tai, pirmos instancijos teismas sprendė, kad tolimesniais skaičiavimais, kurie atliekami nuo 2001 metų pabaigos, kaip atskaitos taško, byloje negalima remtis. Ieškovės pateiktą 2014 m. spalio 6 d. buhalterinę pažymą dėl klaidos 2007 m. gruodžio 17 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte (17 t., b. l. 74–76), pirmos instancijos teismas taip pat įvertino kaip patikimą įrodymą, pažymėdamas, jog pažymoje nurodyti skaičiavimai yra atlikti pačios ieškovės, o atsakovė su jais nesutinka, be to, ir sudarant šią pažymą vėl buvo remtasi paminėtais šalių nepasirašytais aktais (17 t., b. l. 81–84).

72Tiek bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde ieškovė remiasi UAB „Audito tikslas“ parengta 2014-09-04 Audito ataskaita apie faktinius pastebėjimus (20 t., b.l. 17-77). Ši ataskaita buvo parengta ieškovės prašymu, norint patikrinti, ar teisingai 2007-12-17 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte yra nurodytas konsignacinių prekių likutis 2003-09-30, ar teisingai Pažymoje Nr. 14-01 yra nurodytas konsignacinių prekių likutis 2007-10-31, bei PVM sąskaitų – faktūrų, perduotų ir grąžintų konsignacinių prekių sumos, koks yra IĮ „Žvejo stotelė“ konsignacinių prekių skolos likutis 2011-01-31 remiantis pirminiais dokumentais ir už kokią sumą laikotarpiu nuo 2011-02-01 iki 2011-11-10 IĮ „Žvejo stotelė“ grąžino UAB „Romada“ konsignacinių prekių ir koks audito ataskaitos parengimo dienai yra konsignacinių prekių likutis IĮ „Žvejo stotelė“. Ieškovė auditoriui vėl gi pateikė šalių nepasirašytus prekių suderinimo aktus, kuriais tariamai buvo suderintas konsignacinių prekių likutis 2001-12-31 dienai, t. y. 327 046,67 Lt. Auditorius šiuose prekių suderinimo aktuose pateiktus duomenis vertino kaip teisingus ir juos ėmė kaip atskaitos tašką, atlikdamas savo skaičiavimus. Tai patvirtina pačioje 2014-09-04 Audito ataskaitoje apie faktinius pastebėjimus esantis įrašas: „ Mums pateikti įrodymai (IĮ „Žvejo stotelė“ atsiųstas suderinimo aktai priedas Nr. 7), kad UAB „Romada“ ir IĮ „Žvejo stotelė“ konsignacinių prekių likutis 2001-12-31 būklei yra suderintas ir abiejų šalių neginčijamas. 2011-12-31 d. būklei UAB „Romada“ perdavusi IĮ „Žvejo stotelė“ konsignacinių prekių, įskaitant tuo laiku galiojusį 18 proc. PVM už 327 046,67 Lt.“. Tačiau akivaizdu, jog 2001-12-31 šalys konsignacinių prekių likučio suderinusios nebuvo, kadangi auditoriui pateikti prekių suderinimo aktai nebuvo šalių pasirašyti. Pažymėtina, kad skolų suderinimo aktas yra dvišalis sandoris, o ne vienos iš šalių pareiškimas, todėl jis turi būti pasirašytas abiejų ginčo subjektų, jame aiškiai turi būti išreikšta abiejų šalių valia dėl suderinimo. Nors ieškovė ir tvirtina, kad šiuos aktus jai pateikė atsakovė, tačiau šie ieškovės teiginiai nėra pagrįsti jokiais įrodymais (CPK 178 str.). Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija, neįžvelgia jokio pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo išvada, kad auditoriaus V. S. parengtoje 2014 m. rugsėjo 4 d. Audito ataskaitoje apie faktinius pastebėjimus pateikti skaičiavimai, kurie atliekami nuo 2001-12-31, ir kuriais grindžiami tolesni skaičiavimai, yra galimai neteisingi, todėl jais nagrinėjamu atveju remtis būtų nepagrįsta.

73Teisėjų kolegijos nuomone, pagrįstai kritiškai buvo vertinta ir ieškovės 2014-10-06 buhalterinė pažyma dėl 2007-12-17 Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte esančios klaidos. Minėtoje ieškovo vadovo ir buhalterių pasirašytoje pažymoje yra bandoma paaiškinti, kaip 2007-12-17 Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte atsirado klaida. Paaiškinimai yra grindžiami 2002 ir 2003 metų ketvirtiniais aktais, kurių dalies atsakovė vėlgi nėra pasirašiusi, todėl, kaip jau ir buvo minėta anksčiau, tokiais šalių nesuderintais aktais remtis negalima. Be to, pastebėtina, jog šiuose ketvirtiniuose aktuose nėra konsignacinių prekių likučiui nustatyti reikalingų duomenų, kadangi juose nebuvo fiksuojamas konsignacinių prekių likutis ketvirčio pradžioje ir ketvirčio pabaigoje, t.y. nebuvo fiksuojamas augantis konsignacinių prekių likutis, taip pat nebuvo duomenų apie per atitinkamą ketvirtį gautas ir parduotas prekes. Kaip matyti, iš šių aktų turinio, juose buvo fiksuojami tik duomenys apie prekių pirkimus, grąžinimus, apmokėjimus bei tam tikrais ketvirčiais buvo pateikti duomenys apie skolos likutį pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas – faktūras. Pastebėtina ir tai, kad ieškovė 2014-10-06 buhalterinėje pažymoje ne tik nepagrįstai vadovaujasi jau minėtais ketvirtiniais aktais, bet ir, apskaičiuodama konsignacinių prekių skolos likutį 2003-09-30, remiasi 2001-12-31tariamai buvusiu konsignacinių prekių likučiu – 327 046,67 Lt, kuriuo, kaip jau minėta aukščiau, taip pat šiuo atveju nėra pagrįsta remtis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2014-10-06 buhalterinėje pažymoje nurodytas konsignacinių prekių likutis 2003-09-30 dienai nesutampa su paties ieškovo samdyto auditoriaus 2014-09-04 Audito ataskaitoje apie faktinius pastebėjimus nustatytu konsignacinių prekių likučiu minėtai dienai, kas kelia papildomas abejones dėl ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų patikimumo. Nagrinėjamo klausimo kontekste negalima nepastebėti ir tos aplinkybės, kad 2007-10-31 Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą pasirašė ieškovės vyr. buhalterė, tačiau net ji, apklausta 2015-01-22 teismo posėdžio metu, negalėjo argumentuotai ir nuosekliai paaiškinti, kodėl ji pasirašė aktą, kuriame, pasak ieškovės, yra neteisingai suderinti konsignacinių prekių likučiai.

74Tuo tarpu atsakovė savo poziciją šioje byloje grindžia UAB „Dvigubas Įrašas“ audito biuro audito ataskaita Nr. 2014/11, kurioje yra pateikti duomenys dėl konsignacinių prekių apyvartos tarp šalių laikotarpiu nuo 2007-10-31 iki 2011-11-10 bei nustatytas atsakovės ieškovei grąžintų prekių likutis Sutarties nutraukimo dienai, t.y. 2011-01-25. Kaip matyti iš minėtos ataskaitos turinio, rengiant šią ataskaitą atskaitos tašku buvo laikoma 2007-10-31 diena, nes šalys 2007-12-17 buvo pasirašiusios Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą (7 t., b.l. 9), kuriuo patvirtino, kad konsignacinių prekių likutis 2007-10-31 sudarė 470 981,36 Lt su PVM arba 399 136,73 Lt be PVM. Minėtas aktas nuginčytas nebuvo, jo nepaneigia ieškovės teikti teismui įrodymai, kurie aptarti prieš tai, todėl teisėjų kolegijos vertinimu nėra jokio objektyvaus pagrindo abejoti šioje audito ataskaitoje pateiktų duomenų teisingumu.

75Ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų ir neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų turto apskaitą, jos organizavimą ir tvarkymą nustato Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, o minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog ūkinės operacijos ir įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, gali būti grindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais, surašant buhalterinę pažymą, kuri atitinka Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytus rekvizitus. Atsakovė šioje byloje remiasi Pažymomis Nr. 14-01 ir Nr. 14-02. Pažymoje Nr. 14-01, atlikus skaičiavimus, nustatyta, jog 2011-01-31 atsakovės ieškovei grąžintų prekių permoka sudarė 25 789,01 Lt be PVM. Šių skaičiavimų teisingumas buvo patikrintas auditorės, be to, į bylą buvo pateikti visi nurodyto laikotarpio šalių pasirašyti pirminiai dokumentai, kurie buvo įtraukti į Pažymą Nr. 14-01 (nuo t. 20, b.l. 77 iki t. 36). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovės samdytas auditorius V. S., tikrindamas, ar atsakovės sudarytoje Pažymoje Nr. 14-01 yra teisingai apskaitytos ieškovės išrašytos PVM sąskaitos - faktūros, ieškovės perduotos ir atsakovės gražintos konsignacinės prekės, nustatė panašius skaičius, nurodydamas tik neesminius neatitikimus. Tuo tarpu Pažymoje Nr. 14-02 yra apskaičiuota pagal Aktus Nr. 1-16 ieškovei grąžintų prekių vertė, kuri yra lygi 369 734,37 Lt. Minėtų pažymų teisingumas yra patvirtintas ir Audito ataskaitoje Nr. 2014/11.

76Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtina ieškovė, visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištyrė bylos rašytinių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino remdamasis įrodymų vertinimo principais, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, klaidingai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl padarė neteisingas išvadas, kurios lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą (CPK 176–179 str., 185 str., 189 str.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau ieškovei, nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar teismas nevertino ieškovės į bylą pateiktų įrodymų ir teisinių argumentų. Atkreiptinas dėmesys, jog ir kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).

77Dėl CK 6.237 straipsnio pažeidimo

78Ieškovė apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmos instancijos teismas, tenkindamas iš dalies atsakovės priešieškinį, pažeidė CK 6.237 straipsnio 2 dalį, nes nepagrįstai taikė šia normą, nenustatęs jos taikymui būtinų sąlygų. Taip pat nurodo, kad pirmos instancijos teismas pažeidė CK 6.237 straipsnio 3 dalį, nes įpareigojo ieškovę atlyginti atsakovei be pagrindo įgytų prekių vertę pinigais, nors pagal minėtą normą prioritetas turėtų būti teikiamas prekių grąžinimui natūra.

79CK 6.237 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 str. 1, 2 dalys). Taigi tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009; 2013 m. liepos 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2013).

80Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija atitinka CK 6.237 straipsnio 1 dalyje pateiktą be teisinio pagrindo įgyto turto apibrėžimą. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovė UAB „Romada“ iš atsakovės IĮ „Žvejo stotelė“ nepagrįstai gavo prekių, kurių vertė žymiai didesnė už tų prekių, kurias ji faktiškai turėjo gauti, vertę. Toks prekių gavimas negali būti pateisintas nei jokia sutartimi, nei įstatymu, todėl laikytina, jog ieškovė neturėjo jokio teisinio pagrindo šias prekes priimti iš atsakovės.

81Sutiktina su atsakovais, kad, nustačius atsakovės grąžintų prekių permoką suminę išraiška, atsižvelgiant į tai, jog šalys nevedė konsignacinių prekių likučio apskaitos kiekine išraiška, neįmanoma nustatyti, kokias konkrečias prekes ieškovė turėtų grąžinti atsakovei, todėl šiuo konkrečiu atveju be pagrindo įgyto turto grąžinimas natūra būtų neįmanomas. Be to, pastebėtina, kad nors ieškovė ir kelia klausimą dėl prekių grąžinimo natūra, tačiau ji nei bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, nei su apeliaciniu skundu nepateikė į bylą jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji be teisinio pagrindo įgytas prekes vis dar turi ir galėtų atsakovei jas grąžinti natūra (CPK 178 str.).

82Taip pat pastebėtina, kad ieškovė, nors to niekada ir neginčijo bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl to, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi aktuose Nr. 1-16 nurodyta prekių kaina, o nenustatinėjo prekių vertės. Pasisakant dėl šio argumento, visų pirma, atkreiptinas ieškovės dėmesys, kad bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme nėra identiškas procesui pirmosios instancijos teisme, todėl pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Be to, nurodytina, kad bet kuriuo atveju minėtas ieškovės argumentas negali būti vertinamas kaip pagrįstas. Taikant teisės normas, įpareigojančias grąžinti be pagrindo įgytą turtą, turėtų būti atlyginama prekių vertė, buvusi turto įgijimo metu (6.237 str. 3 d.). Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo konkrečiu atveju prekių kaina, kurią šalys suderino aktuose Nr. 1-16, laikytina ir tų prekių verte. Tai patvirtina ir pačios ieškovės sudarytas dokumentas – Vidaus audito ataskaita dėl laikotarpiu nuo 2011-02-18 iki 2011-11-10 iš IĮ „Žvejo stotelė“ gautų prekių (t. 6, b.l. 131-133), kuriame pati ieškovė į aktus Nr. 1-16 įtrauktą prekių kainą sutapatino su prekių verte. Ieškovei nepateikus jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių, jog nagrinėjamu atveju prekių kaina ir jų vertė nesutampa, laikytina, jog ieškovė ir šio savo argumento nepagrindė, be to, nukrypo nuo savo pozicijos šiuo klausimu, kurios laikėsi bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu.

83Nurodytų argumentų pagrindu, ieškovės apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

84Atsakovų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

85Dėl ieškovei priteistinos sumos už konsignacines ir nekonsignacines prekes

86Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės IĮ „Žvejo stotelė“ ir subsidiariai iš I. U. bei S. U. (solidarių bendraskolių) 236 250,46 Lt skolos ir 127 799,55 Lt delspinigių. Šis reikalavimas kildinamas dėl neapmokėtų PVM sąskaitų - faktūrų už konsignacines prekes (181 588,46 Lt skola ir nuo šios sumos paskaičiuoti delspinigiai 98 057,77 Lt) ir nekonsignacines prekes (55 432 Lt skola ir nuo šios sumos paskaičiuoti 29 741,78 Lt delspinigiai). Su ieškovės reikalavimu dėl 181 588,46 Lt skolos priteisimo atsakovė IĮ „Žvejo stotelė“ sutiko iš dalies, t.y. nesutiko tik su 47 867,90 Lt sumos priteisimu, motyvuodama tuo, jog po sutarties nutraukimo grąžino ieškovei prekių būtent už tokią sumą. Su reikalavimu priteisti 55 432 Lt skolą taip pat sutiko tik iš dalies, nesutiko tik dalyje dėl 3 554,90 Lt priteisimo. Nors pirmos instancijos teismas ir pritarė atsakovei, kad už ieškovei grąžintas prekes, kurias ieškovė priėmė, atsakovė neturi mokėti, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė ginčijamą sumą, t.y. 47 867,90 Lt, yra įtraukusi į savo priešieškiniu prašomą priteisti sumą, o priešieškinį šioje dalyje tenkino, teismas iš atsakovų priteisė visą ieškiniu prašytą priteisti sumą, t.y. 181 588,46 Lt, neatimdamas 47 867,90 Lt sumos.

87Pastebėtina, kad nors ir pats pirmos instancijos teismas akcentavo tai, jog nustačius, kad prekės buvo grąžintos, grąžintų prekių vertei turi būti mažinama skolos suma, tačiau vis tiek iš atsakovų priteisė neegzistuojančią skolą. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas šioje dalyje pirmos instancijos teismo sprendimą pakeisti, nurodant, kad ieškovei iš atsakovų priteistina ne 181 588,46 Lt skola, o 133 720,56 Lt skola (181 588,46 Lt – 47 867,90 Lt) už konsignacines prekes.

88Be to, ieškovė, vadovaudamasi šalių pasirašytos Sutarties 3.4 punktu, prašė priteisti iš atsakovų 98 057,77 Lt delspinigių už pradelsimą sumokėti 181 588,46 Lt sumą už komisines prekes. Atsakovės teigimu, Sutarties 3.4 punkte nustatyti 0,3 procento dydžio delspinigiai yra neprotingai dideli ir jie turi būti mažinami iki 0,02 procento. Pagal įstatymą asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas, numatytas įstatyme ar sutartyje (CK 6.71 str., 6.256 str. 1 d., 6.258 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tokiu atveju, kai šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan.; tokiems atvejams įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Pagal įstatymą, jeigu netesybos aiškiai per didelės arba neprotingai didelės, teismas gali jas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, kreditoriaus patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismas, nustatydamas, ar yra pagrindas pripažinti pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas sumažinti, bei spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi įvertinti konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, priskaičiuotą delspinigių (netesybų) sumą, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį), vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais bei siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014, 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2012).

89Teisėjų kolegijos vertinimu, galima būtų sutikti su atsakovais, kad Sutartyje nustatytas netesybų dydis yra pakankamai didelis (0,3 proc.), tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad jos yra akivaizdžiai per didelės. Kasacinio teismo yra ne kartą pabrėžta, kad netesybų dydis turi būti vertinamas, atsižvelgiant į kiekvienos individualios bylos aplinkybes, priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu, dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos, dėl kurių abi šalys susitarė, neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2013, 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2013 ir kt.). Teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo pozicijai, kad nagrinėjamu atveju abi sutarties šalys yra verslo subjektai, turintys patirtį verslo ir derybų srityje, galintys numatyti savo galimybes laiku įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus ir įsipareigojimų nevykdymo pasekmes bei laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas, ir kad teismas nagrinėjamu atveju neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Atsakovės deklaratyvaus pobūdžio argumentai, jog šalys, pasirašydamos Sutartį, atskirai netesybų dydžio neaptarinėjo ir dėl netesybų dydžio nesiderėjo bei kad sutartį parengė ieškovė, vertinti kaip neturintys esminės įtakos nagrinėjamam klausimui dėl delspinigių dydžio.

90Be to, negalima sutikti ir su atsakovų apeliacinio skundo argumentu, kad pirmos instancijos teismas delspinigius skaičiavo nuo neteisingos sumos, kadangi iš bendros skolos sumos neatėmė 47 867,90 Lt, už kurią ieškovei buvo prekių grąžinta. Pastebėtina, kad 181 588,46 Lt įsiskolinimas už prekes pagal PVM sąskaitas – faktūras susidarė už laikotarpį nuo 2010 metų sausio mėnesio iki 2011 m. sausio mėnesio. Atsakovė prekes grąžino 2011 m. vasario 18 d. – 2011 m. lapkričio 10 d. prekių perdavimo–priėmimo aktais Nr. 1-16. Esant nurodytoms aplinkybėms, akivaizdu, jog atsakovė nesilaikė 2009 m. sausio 5 d. sutarties Nr. 2009-01-05/Utmanas 2.4 punkto reikalavimo, gavus PVM sąskaitą – faktūrą per 5 dienų laikotarpį ją apmokėti, todėl ji privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, t.y. sumokėti netesybas, numatytas sutartyje. Atsakovė ieškovės sudarytos delspinigių skaičiavimo lentelės pagal neapmokėtas PVM – sąskaitas faktūras (1 t., b.l. 54), kurioje paskaičiuoti 0,3 delspinigiai už 180 dienų, iš esmės neginčijo ir jokių argumentų dėl paties delspinigių apskaičiavimo būdo, įskaitant ir argumentus dėl senaties taikymo (CK 1.125 str. 5 d. 1 p.), apeliaciniame skunde neteikė. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-274/2014). Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, ieškovės reikalavimas dėl 98 057,77 Lt priteisimo yra pagrįstas.

91Sutiktina su pirmos instancijos teismo nuomone, kad ieškinys dėl 55 432 Lt skolos priteisimo pagal PVM sąskaitas - faktūras, kurios buvo išrašomos iškart perduodant prekes, kada atsakovė IĮ „Žvejo stotelė“ prekes įsigydavo jau žinodama, jog jos bus parduotos, neatitinka komiso teisinių santykių esmės, todėl pagrįstai buvo padaryta išvada, jog dėl šios grupės PVM sąskaitų –faktūrų tarp šalių susiklostė pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai. Nors atsakovė ir tvirtino, kad Priėmimo – perdavimo aktais Nr. 1-16, kuriais buvo grąžintos konsignacinės prekės, grąžino ir nekonsignacinių prekių už 3 554,90 Lt, ką neva patvirtina ta aplinkybė, kad dubliuojasi Priėmimo – perdavimo aktuose ir į bylą pateiktose PVM sąskaitose – faktūros nurodytų prekių barkodai, tačiau ši atsakovės prielaida dėl barkodų dubliavimosi buvo paneigta, paaiškėjus, jog tos pačios rūšies prekės buvo žymimos vienodais barkodais. Taigi, atsakovei nepateikus objektyvių įrodymų, kad ji bent jau iš dalies tinkamai įvykdė savo prievolę atsiskaityti už parduotas prekes, visa ieškovės reikalaujama suma, t.y. 55 432 Lt, pagrįstai buvo priteista iš atsakovės.

92Pritartina tiek atsakovei, tiek pirmos instancijos teismui, kad ieškovės reikalavimas priteisti delspinigius už nekomisines prekes, vadovaujantis 2009 m. sausio 5 d. sudarė komiso sutarties Nr. 2009 01 05/Utmanas 3.4 punktu, kuriuo buvo susitarta dėl delspinigių dydžio už vėlavimą atsiskaityti už komisines (konsignacines) prekes, yra nepagrįstas. Kadangi šalys nebuvo sudariusios jokio susitarimo dėl delspinigių už vėlavimą pagal pirkimo – pardavimo sutartį mokėjimo, o minėta komiso sutartis šalių tarpusavio pirkimo – pardavimo santykių nereglamentavo, tai laikytina, jog 29 741,78 Lt delspinigių priteisimas pagal pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu perduotas prekes būtų teisiškai nepagrįstas.

93Dėl priešieškinio reikalavimų sumažinimo

94Atsakovė IĮ „Žvejo stotelė“ patikslintu priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės 400 938,35 Lt sumą, kurią sudaro atsakovės ieškovei grąžintų prekių permoka. Pirmos instancijos teismas skundžiamu sprendimu priešieškinį tenkino iš dalies – iš ieškovės atsakovei IĮ „Žvejo stotelė“ priteisė 334 308,21 Lt (96 822,35 Eur) sumą. Teismas prašytą priteisti sumą sumažino brokuotų prekių verte, be to, atsižvelgdamas į tai, kad šalių pateikti skaičiavimai nėra vienodi, o šalys neprašė skirti ekspertizės, atsakovei priteistiną sumą sumažino iki ieškovei priteistinos sumos. Atsakovai nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu dalimi, kuria atsakovei iš ieškovės priteistina suma buvo sumažinta nuo 400 938, 35 Lt (116 119,77 Eur) iki 334 308,21 Lt (96 822,35 Eur). Tvirtina, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai atsakovei priteistiną sumą sumažino ieškovės išbrokuotų prekių verte, nors ieškovė savo argumento dėl brokuotų prekių bylos nagrinėjimo metu taip ir neįrodė. Be to, pažymi, jog pirmos instancijos teismas be jokio pagrindo atsakovei priteistiną sumą, vadovaudamasis vien tik sąžiningumo ir teisingumo principais, sumažino iki ieškovei priteistos sumos.

95Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė IĮ „Žvejo stotelė“ ieškovei prekes grąžino pagal 2011-02-18 – 2011-11-1 Prekių priėmimo perdavimo aktus Nr. 1-16 (3 t., b.l. 21-188, 4 t., b.l. 1-171). Ieškovės atstovai visus aktus, išskyrus aktą Nr. 16, pasirašė, prekes priėmė, jokių pretenzijų dėl perduodamų prekių nereiškė ir jokie įrašai apie brokuotas prekes aktuose nebuvo atlikti. Pastebėtina ir tai, kad po prekių, tame tarpe ir grąžintų pagal aktą Nr. 16, priėmimo jokios pretenzijos atsakovei dėl perduotų galimai brokuotų prekių iki šios bylos iškėlimo nebuvo reikštos, brokuotos prekės nebuvo grąžintos atsakovei, nors bet kuris apdairus verslo subjektas, gavęs brokuotas prekes, jas per protingą laiką grąžintų prekių tiekėjui ar bent jau pareikštų pretenzijas. Be to, apskritai nėra aišku, kur tos neva brokuotos prekės dabar yra. Į bylą nebuvo pateikti jokie dokumentai, kurie patvirtintų, kaip brokuotos prekės buvo apskaitytos ieškovės apskaitoje, nors visos juridinio asmens ūkinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais. Ieškovė savo teiginį dėl brokuotų prekių įrodinėjo tik vieninteliu savo pačios rengtu rašytiniu įrodymu – Vidaus audito ataskaita dėl laikotarpiu nuo 2011-02-18 iki 2011-11-10 iš IĮ „Žvejo stotelė“ gautų prekių (6 t., b.l. 131-133), kuriame, be kita ko, yra abstrakčiai nurodyta, jog ieškovės sudaryta komisija nustatė, kad atsakovė IĮ „Žvejo stotelė“ grąžino brokuotų prekių už 20 778,46 Lt sumą, nors visiškai neaišku, kokiais dokumentais remiantis ir kaip buvo nustatytos brokuotos prekės ir jų vertė, be to, iš minėto rašytinio įrodymo turinio nėra jokios galimybės identifikuoti, kurios konkrečiai atsakovės grąžintos prekės buvo vertintos kaip brokuotos. Šių aplinkybių, susijusių su brokuotomis prekėmis, negalėjo paaiškinti nei vienas iš teismo posėdžiuose apklaustų ieškovės darbuotojų, įskaitant ir ieškovės vyr. buhalterę L. K., kuri surašė ir parengė minėtą Vidaus audito ataskaitą. Pirmos instancijos teismas, nors ir nurodė visas aukščiau minėtas aplinkybes, tačiau atsakovei priteistiną sumą vis tiek sumažino brokuotų prekių verte. Tokį savo sprendimą grindė į bylą pateiktu susirašinėjimu tarp šalių, kur ieškovė yra nurodžiusi, kad atsakovės grąžintos prekės yra nesusistemintos, bet kaip sumestos (5 t., b. l. 192). Kaip jau ir buvo minėta, teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog jų pakanka konstatuoti buvus atitinkamą faktą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas nepagrįstai, ieškovui priteistiną sumą sumažindamas išbrokuotų prekių verte, ignoruodamas visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, rėmėsi tik į bylą pateiktu šalių susirašinėjimu, iš kurio turinio net negalima daryti išvados, jog ten kalbama būtent apie brokuotas prekes (tai, kad prekės buvo nesusistemintos ir bet kaip sumestos, negali reikšti to, jog jos buvo ir brokuotos).

96Taip pat teisėjų kolegija neįžvelgia jokio pagrindo sutikti ir su pirmos instancijos teismo sprendimu, kuris buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad šalys neprašė skirti ekspertizės ir kad šalių pateikti skaičiavimai net ir imant tuos pačius atskaitos taškus nėra vienodi, atsakovei priteistiną sumą, vadovaujantis teisingumo ir sąžiningumo principais, sumažinti iki ieškovei priteistinos sumos. Pastebėtina, kad pirmos instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus ir šalių paaiškinimus bei remdamasis konkrečiais rašytiniais įrodymais, t.y. 2007-12-17 Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu, Audito ataskaita Nr. 2014/11, Pažyma Nr. 14-01 ir Pažyma Nr. 14-02, nustatė atsakovės grąžintų prekių permokos sumą, tačiau savo paties nustatyta permokos suma nesivadovavo, o remdamasis bendraisiais teisės principais neaišku, kodėl atsakovei priteistiną sumą sumažino būtent iki ieškovei priteistinos sumos dydžio. Pažymėtina, kad teismo sprendimai negali būti grindžiami tik deklaratyviais samprotavimais, todėl ir šioje dalyje pirmos instancijos teismo sprendimas laikytinas nepagrįstu.

97Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovė iš dalies įrodė savo priešieškinio reikalavimų pagrįstumą, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo šią sumą sumažinti aukščiau minėtais argumentais. Ši suma, atsižvelgiant į tai, kad ieškinio reikalavimai šioje dalyje buvo atmeti, mažintina tik 47 867,90 Lt suma. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovei iš ieškovės priteistina 353 070,46 Lt, pažymint, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė yra PVM mokėtojai, aktuose Nr. 1-16 atsakovės ieškovei grąžintų prekių vertė yra apskaičiuota su PVM, todėl ir ieškovė privalo šių prekių vertę atsakovei atlyginti su PVM.

98Dėl priteistinų sumų įskaitymo

99Taigi iš atsakovų ieškovei priteistina suma sudaro 287 210,33 Lt (133 720,56 Lt + 98 057,77 + 55 432 Lt) (83 181,86 Eur), o atsakovei IĮ „Žvejo stotelė“ iš ieškovės priteitina 353 070,46 Lt (102 256,27 Eur). Atlikus šių sumų įskaitymą, darytina išvada, kad ieškovė yra skolinga atsakovei 19 074,41 Eur (102 256,27 Eur – 83 181,86 Eur).

100CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento (nagrinėjamu atveju nuo priešieškinio teisme priėmimo) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Atsakovai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis, prašo priteisti 8,03% metines procesines palūkanas. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju mokėtina procesinių palūkanų norma negali būti nustatoma pagal minėto specialiojo įstatymą normas, kadangi šis įstatymas taikomas tik tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą yra perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai, o nagrinėjamu atveju, nors ginčas ir kilo tarp ūkio subjektų, tačiau atsakovei IĮ „Žvejo stotelė“ priteistina suma yra kildinama ne iš komercinės sutarties netinkamo vykdymo, o iš ieškovės be pagrindo įgyto turto. Esant nurodytoms aplinkybėms, vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 2 dalimi, atsakovei priteistinos 6 procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo priešieškinio priėmimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo.

101Dėl kitų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų

102Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame sprendime, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi teisinės reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atskirai nepasisako ir jų nagrinėjamo bylos kontekste neanalizuoja. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.).

103Dėl bylos procesinės baigties

104Nurodytų argumentų kontekste konstatuotina, kad yra pagrindas iš dalies tenkinti atsakovų apeliacinį skundą, o ieškovės skundą atmesti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, atlikus priteistinų sumų įskaitymą, iš ieškovės UAB „Romada“ atsakovei IĮ „Žvejo stotelė“ priteisiant 19 074,41 Eur.

105Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmos instancijos teisme

106Pažymėtina, kad priimdamas bet kokį procesinį sprendimą teismas privalo išspręsti bylinėjimosi išlaidų, iš jų ir išlaidų advokato pagalbai apmokėti, paskirstymo klausimą. CPK 93 straipsnio 1 dalyje ir 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, pagal kurą bylinėjimosi išlaidos, tarp jų ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti, priteisiamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Šių taisyklių esmė, kad laimėjusiai šaliai atlyginamos jos išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę. Be to, nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys ir į CPK 94 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teismo teisę nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinant priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Taigi bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju ir ieškovės, ir atsakovės reikalavimai didžiąja dalimi buvo tenkinti, byla buvo nagrinėjama ilgą laiką, ką neabejotinai sąlygojo ir pačių šalių procesinis elgesys (tiek ieškovė, tiek atsakovė tikslino savo reikalavimus, posėdžiai ne kartą šalių prašymu buvo atidedami suteikiant šalims papildomas galimybes įrodinėti savo reikalavimų pagrįstumą ir t.t.), todėl, teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą ir šalių procesinį elgesį, šiuo konkrečiu atveju teisinga būtų šalis palikti prie jų pačių turėtų bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmos instancijos teisme.

107Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

108Kaip jau ir buvo minėta, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Pagal CPK 79 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu.

109Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartimi tiek ieškovės, tiek atsakovų už apeliacinius skundus mokėtino žyminio mokėjimas buvo atidėtas iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo (t. 37, b.l. 159-160). Ieškovės atidėta žyminio mokesčio suma yra lygi 1 595 Eur, kadangi ieškovės apeliacinis skundas buvo atmestas, tai iš ieškovės valstybei priteistina 1 595 Eur žyminio mokesčio už jos apeliacinį skundą. Tuo tarpu, atsižvelgiant atsakovų apeliaciniu skundu realiai ginčytą sumą, kuri yra 48 726,48 Eur, už atsakovų apeliacinį skundą mokėtina žyminio mokesčio suma sudaro 1 263 Eur, iš kurių atsakovai jau yra sumokėję 93 Eur (t. 37, b.l. 138). Apeliacinės instancijos teismo skaičiavimu, šiuo procesiniu sprendimu yra tenkinama 39,60 proc. atsakovų apeliacinio skundo reikalavimų, o atmetama 60,40 proc., todėl iš atsakovų valstybei priteistina žyminio mokesčio suma, proporcinga apeliaciniame skunde keltų ir nepatenkintų turtinių reikalavimų daliai, iš viso sudaro 762,85 Eur. Kadangi 93 Eur žyminio mokesčio jau yra sumokėta, tai iš atsakovų valstybei papildomai priteistina 669,85 Eur žyminio mokesčio, o iš ieškovės bendra priteistina žyminio mokesčio suma būtų lygi 2 095,15 Eur (1 595 Eur (žyminis mokestis už ieškovės apeliacinį skundą) + 500,15 Eur (proporcingai atsakovų tenkintiems reikalavimams)).

110Šalims nepateikus jokių įrodymų dėl kitų bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, jos nepriteistinos.

111Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

112Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą pakeisti, jį išdėstyti taip:

113„Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Romada“ (j.a.k. 141628629) atsakovei individualiai įmonei „Žvejo stotelė“ (j.a.k. 151332596) 19 074,41 Eur (devyniolika tūkstančių septyniasdešimt keturis eurus keturiasdešimt vieną euro centą) ir 6 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos, t.y. 19 074,41 Eur, nuo priešieškinio teisme priėmimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo“.

114Kitoje dalyje (dėl bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu) sprendimą palikti nepakeistą.

115Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Romada“ (j.a.k. 141628629) 2 095,15 Eur (du tūkstančius devyniasdešimt penkis eurus penkiolika euro centų) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.

116Priteisti papildomai iš atsakovės individualios įmonės „Žvejo stotelė“ (j.a.k. 151332596) 669,85 Eur (šešis šimtus šešiasdešimt devynis eurus aštuoniasdešimt penkis euro centų) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2.
  1. Ginčo esmė
...
3. Ieškovė UAB „Romanda“ patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš... 4. Nurodė, kad su atsakove IĮ „Žvejo stotelė“ 2009 m. sausio 5 d. sudarė... 5. Atsakovai ĮĮ „Žvejo stotelė“, I. U. ir S. U. su ieškovės... 6. Atsakovė IĮ „Žvejo stotelė“ pateikė patikslintu priešieškiniu... 7. Ieškovė UAB „Romada“ atsiliepime į patikslintą priešieškinį su juo... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį ir... 10. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad ieškovė UAB „Romada“ ir... 11. Pirmos instancijos teismo nuomone, ieškovės reikalavimas iš atsakovės... 12. Vertindamas priešieškinio pagrįstumą, pirmos instancijos teismas... 13. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai... 14. Ieškovė UAB „Romada“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos... 15. Nurodo šiuos nesutikimo su pirmos instancijos teismo sprendimu argumentus:... 16. 1. Pirmos instancijos teismas motyvuojamojoje dalyje konstatavo, kad... 17. 2. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo 2014-09-04 Audito... 18. 3. Pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad remiasi... 19. 4. Pirmos instancijos teismas, nurodydamas, kad 2014-10-06 pažymoje nurodyti... 20. 5. Atsakovė priešieškinį grindė CK 6.237 straipsniu, tačiau pirmos... 21. 6. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai sutapatino turto vertę su turto... 22. Atsakovai ĮĮ „Žvejo stotelė“, I. U. ir S. U. atsiliepime į ieškovo... 23. Pateikia šiuos nesutikimo su ieškovės apeliaciniu skundu argumentus:... 24. 1. Paskutinis šalių konsignacinių prekių tarpusavio atsiskaitymų... 25. 2. Nepavykus suderinti konsignacinių prekių likučio, atsakovė kreipėsi į... 26. 3. Ieškovės pateikta 2014-09-04 Audito ataskaita pagrįstai buvo pripažinta... 27. 4. Ieškovė nepagrįstai grąžintų prekių permoką ginčija jos pačios... 28. 5. Nepagrįsti ir ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl CK 6.237... 29. 6. Nesutiktina ir su ieškovės pozicija, kad iš jos nepagrįstai priteista... 30. 7. Prie bylos neprijungtina ieškovės su apeliaciniu skundu pateikta... 31. Atsakovai ĮĮ „Žvejo stotelė“, I. U. ir S. U. apeliaciniu skundu prašo... 32. Nurodo šiuos nesutikimo su pirmos instancijos teismo sprendimu argumentus:... 33. 1. Dėl ieškovės reikalavimo priteisti 181 588,46 Lt skolą pagal sutartį... 34. 2. Dėl 98 057,77 Lt delspinigių priteisimo už pradelsimą apmokėti... 35. 3. Dėl 55 432 Lt skolos priteisimo už nekomisines prekes pagal pirkimo –... 36. Atsakovė su ieškovės reikalavimu priteisti 55 432 Lt skolą už nekomisines... 37. 4. Dėl pirmos instancijos teismo sprendimo dalies, kuria priešieškiniu... 38. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai atsakovei priteistiną sumą sumažino... 39. 5. Dėl ieškinio reikalavimų tenkinimo atsakovų I. U. ir S. U. atžvilgiu.... 40. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai priteisė skolą ir iš atsakovų I. U.... 41. Ieškovė UAB „Romada“ atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą nurodo,... 42. Pateikia šiuos nesutikimo su atsakovų apeliaciniu skundu argumentus:... 43. 1. Dėl atsakovų reikalavimo priteistą 181 588,46 Lt sumą sumažinti 47... 44. Atsakovė ieškovei grąžino ieškovei nuosavybės teise priklausančias... 45. 2. Dėl 98 057,77 Lt delspinigių priteisimo.... 46. Atsakovų teiginys, jog IĮ „Žvejo stotelė“ buvo atsiskaičiusi su... 47. 3. Dėl atsakovės skolos už nekonsignacines prekes mažinimo 3 554,90 Lt... 48. Atsakovų apeliacinio skundo reikalavimas dėl ieškovei priteistos 55 432... 49. 4. Dėl atsakovų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su priešieškinio... 50. Ieškovės apeliaciniame skunde yra išsamiai išdėstyta, kodėl atsakovų... 51. 5. Dėl ieškinio reikalavimų tenkinimo atsakovų I. U. ir S. U. atžvilgiu.... 52. Atsakovų apeliacinio skundo reikalavimas atmesti ieškinį atsakovų I. U. ir... 53. IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados... 54. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 55. Dėl faktinių bylos aplinkybių... 56. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė UAB „Romada“ ir atsakovė IĮ... 57. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė priteisti 236 250,46 Lt skolą ir nuo... 58. Apeliantai su tokiu pirmos instancijos teismo sprendimu nesutinka. Ieškovė... 59. Ieškovės UAB „Romada“ apeliacinis skundas atmestinas... 60. Dėl naujų įrodymų prijungimo prie bylos ir žodinio bylos nagrinėjimo... 61. Ieškovė prašo prie bylos prijungti 2015-04-14 Audito ataskaitą apie... 62. Jeigu teismas nuspręstų prie bylos prijungti ieškovės su apeliaciniu skundu... 63. CPK 135 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įrodymai, kuriais grindžiami... 64. Pastebėtina, kad šios civilinės bylos nagrinėjimas truko kelis metus, jau... 65. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės su apeliaciniu skundu pateikta 2015-04-14... 66. Dėl pirmos instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo... 67. Kaip matyti iš ieškovės apeliacinio skundo turinio, didžiąją dalį skundo... 68. Civiliniame procese galiojantys rungimosi ir dispozityvumo principai suteikia... 69. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai išplėtotoje jurisprudencijoje yra... 70. Taip pat kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ištyręs ir... 71. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas... 72. Tiek bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde... 73. Teisėjų kolegijos nuomone, pagrįstai kritiškai buvo vertinta ir ieškovės... 74. Tuo tarpu atsakovė savo poziciją šioje byloje grindžia UAB „Dvigubas... 75. Ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų ir neribotos civilinės... 76. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad... 77. Dėl CK 6.237 straipsnio pažeidimo... 78. Ieškovė apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmos instancijos teismas,... 79. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad asmuo, kuris be teisinio... 80. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju susiklosčiusi... 81. Sutiktina su atsakovais, kad, nustačius atsakovės grąžintų prekių... 82. Taip pat pastebėtina, kad ieškovė, nors to niekada ir neginčijo bylą... 83. Nurodytų argumentų pagrindu, ieškovės apeliacinis skundas atmestinas kaip... 84. Atsakovų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies... 85. Dėl ieškovei priteistinos sumos už konsignacines ir nekonsignacines prekes... 86. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės IĮ „Žvejo stotelė“... 87. Pastebėtina, kad nors ir pats pirmos instancijos teismas akcentavo tai, jog... 88. Be to, ieškovė, vadovaudamasi šalių pasirašytos Sutarties 3.4 punktu,... 89. Teisėjų kolegijos vertinimu, galima būtų sutikti su atsakovais, kad... 90. Be to, negalima sutikti ir su atsakovų apeliacinio skundo argumentu, kad... 91. Sutiktina su pirmos instancijos teismo nuomone, kad ieškinys dėl 55 432 Lt... 92. Pritartina tiek atsakovei, tiek pirmos instancijos teismui, kad ieškovės... 93. Dėl priešieškinio reikalavimų sumažinimo... 94. Atsakovė IĮ „Žvejo stotelė“ patikslintu priešieškiniu prašė... 95. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė IĮ „Žvejo stotelė“ ieškovei... 96. Taip pat teisėjų kolegija neįžvelgia jokio pagrindo sutikti ir su pirmos... 97. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovė iš dalies... 98. Dėl priteistinų sumų įskaitymo... 99. Taigi iš atsakovų ieškovei priteistina suma sudaro 287 210,33 Lt (133 720,56... 100. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti... 101. Dėl kitų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų... 102. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai, kurie nebuvo... 103. Dėl bylos procesinės baigties... 104. Nurodytų argumentų kontekste konstatuotina, kad yra pagrindas iš dalies... 105. Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmos instancijos teisme... 106. Pažymėtina, kad priimdamas bet kokį procesinį sprendimą teismas privalo... 107. Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme... 108. Kaip jau ir buvo minėta, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos... 109. Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartimi tiek ieškovės, tiek... 110. Šalims nepateikus jokių įrodymų dėl kitų bylinėjimosi išlaidų,... 111. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 112. Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą pakeisti, jį išdėstyti... 113. „Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Romada“... 114. Kitoje dalyje (dėl bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių... 115. Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Romada“ (j.a.k.... 116. Priteisti papildomai iš atsakovės individualios įmonės „Žvejo...