Byla 2A-1960/2013
Dėl skolos priteisimo ir dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „ERP“ (šiuo metu bankrutuojantis)

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. Z. ir ieškovo Nordea Bank Finland PIc apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimo, kuriuo ieškovo Nordea Bank Finland PIc ieškinys patenkintas iš dalies, priimto civilinėje byloje Nr. 2-126-115/2013 pagal ieškovo Nordea Bank Finland PIc ieškinį atsakovams G. R., R. R., M. Z., M. Z. dėl skolos priteisimo ir dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „ERP“ (šiuo metu bankrutuojantis).

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovas Nordea Bank Finland PIc ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų G. R., R. R., M. Z. ir M. Z. solidariai 2 884 573,80 Lt skolos, 16 procentų dydžio metines procesines palūkanas; pripažinti negaliojančia atsakovų G. R. ir R. R. 2011 m. lapkričio 4 d. sudarytą dovanojimo sutartį Nr. DB-11702 ir taikyti restituciją – priteisti iš atsakovės R. R. atsakovo G. R. nuosavybėn dovanojimo sutartimi perleistas gyvenamąsias patalpas (unikalus Nr. ( - )) ir prekybos patalpas (unikalus Nr. ( - )), esančias ( - ), taip pat butą (unikalus Nr. ( - )), esantį ( - ); priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodoma, kad 2007 m. birželio 18 d. ieškovas Nordea Bank Finland PIc ir trečiasis asmuo UAB „ERP“ sudarė bendrąją banko garantijų sutartį Nr. BG 07/06/07 (toliau - overdrafto sutartis), pagal kurią trečiajam asmeniui iš pradžių buvo išleidžiamos banko garantijos, o vėlesniais sutarties pakeitimais suteiktas sąskaitos kreditas (overdraftas) ir kreditas. Overdraftas turėjo būti grąžintas iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau to trečiasis asmuo nepadarė iki šiol. Prievolė pagal overdrafto sutartį buvo užtikrinta 2007 m. birželio 18 d. ieškovo ir atsakovo M. Z. sudaryta laidavimo sutartimi Nr. LGB07/06/11 (toliau – 2007 m. birželio 18 d. laidavimo sutartis) bei 2011 m. vasario 25 d. ieškovo ir atsakovo G. R. sudaryta laidavimo sutartimi Nr. LKS 11/02/25 (toliau – 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutartis). Pasak ieškovo, atsakovai (laiduotojai) iki šiol nėra įvykdę trečiojo asmens prievolės ieškovui pagal overdrafto sutartį. Atsakovai R. R. ir G. R., atsakovai M. Z. ir M. Z. susituokė iki atitinkamų laidavimo sutarčių sudarymo, atsakovės R. R. ir M. Z. sutiko, kad jų sutuoktiniai sudarytų laidavimo sutartis, laidavimo sutarčių sudarymo metu atsakovų šeimoms bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė po 4 500 vienetų trečiojo asmens akcijų, todėl atsakovės M. Z. ir R. R. taip pat yra solidariosios ieškovo skolininkės. Atsakovų G. R. ir R. R. 2011 m. lapkričio 4 d. sudaryta dovanojimo sutartis Nr. DB-11702 (toliau - dovanojimo sutartis) pripažintina negaliojančia, nes ji pažeidžia ieškovo, kaip atsakovų G. R. ir R. R. kreditoriaus, teises ir teisėtus interesus. Ieškovas turi neabejotiną reikalavimo teisę į atsakovus G. R. ir R. R.. Dovanojimo sutartimi perleisdamas atsakovei R. R. nekilnojamąjį turtą, atsakovas G. R. akivaizdžiai sumažino turimo turto apimtį ir tokiu būdu apsunkino ieškovo galimybę patenkinti savo reikalavimus. Atsakovai G. R. ir R. R. neprivalėjo sudaryti dovanojimo sutarties; atsakovas G. R. buvo nesąžiningas, nes žinodamas apie ieškovo reikalavimo teisės į jį egzistavimą, siekė išvengti atsakomybės ir visą turtą perleido savo sutuoktinei. Atsakovė R. R., sudarydama su savo sutuoktiniu neatlygintiną dvišalį sandorį, akivaizdžiai veikė nesąžiningai.

5Atsakovai G. R. ir R. R. prašė ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo atsakovui G. R. bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad atsakovo G. R. laidavimas pagal 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutartį pasibaigė pratęsus overdrafto grąžinimo terminą. Atsakovai svarbia laikė aplinkybę, kad ieškovas reikalavo, jog atsakovai M. Z. ir M. Z. patvirtintų, kad jie sutinka būti susaistyti laidavimo įsipareigojimų ir prailginus kredito grąžinimo terminą. Faktinį kredito grąžinimo termino pratęsimą patvirtina ieškovo raštai. Atsakovų G. R. ir R. R. teigimu, trečiojo asmens prievolių neįvykdymą ieškovui lėmė paties ieškovo netinkami veiksmai. Ieškovas, kaip kreditorius, turėjo pareigą imtis visų nuo jo priklausančių veiksmų, kad galėtų patenkinti reikalavimą iš trečiojo asmens lėšų, tačiau ieškovas nebendradarbiavo su atsakovu G. R. – į jį kreipėsi tik praėjus 53 dienoms nuo kredito grąžinimo termino pažeidimo. Ieškovas taip pat nepakankamai atidžiai vertino trečiojo asmens turtinę padėtį, neatsižvelgė į atsakovo G. R. reiškiamas pastabas dėl trečiojo asmens teikiamos informacijos apie turtinę padėtį pakankamumo. Ieškovas turėjo galimybę įsiskolinimą išieškoti iš trečiojo asmens sąskaitų, tačiau to nepadarė. Atsiliepime nurodoma, jog atsakovas G. R. nežinojo apie trečiojo asmens turtinę padėtį, faktiškai nedalyvavo jo veikloje, todėl negalėjo žinoti apie sutartinių įsipareigojimų neįvykdymą ieškovui. Atsakovas G. R. taip pat negalėjo numatyti ir netinkamų ieškovo veiksmų jo bei trečiojo asmens atžvilgiu. Pasak atsakovų, ieškovas neturi reikalavimo teisės į R. R., kadangi trečiojo asmens akcijos buvo G. R. asmeninė nuosavybė. Aplinkybę, jog laidavimas yra asmeninė atsakovo G. R. prievolė, patvirtina tai, jog laidavimo sandorį jis sudarė išimtinai savo interesais, t. y. siekdamas didinti sau asmeninės nuosavybės teise priklausančių trečiojo asmens akcijų vertę, iš akcijų gaunamų dividendų atsakovas niekada neketino panaudoti šeimos poreikiams tenkinti. Tai, jog atsakovė R. R. patvirtino, kad laidavimo sandoris neprieštarauja šeimos interesams, savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog laidavimo sandoris buvo sudarytas šeimos interesais.

6Atsakovai M. Z. ir M. Z. su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad dar iki 2007 m. birželio 18 d. laidavimo sutarties sudarymo atsakovai buvo sudarę kredito sutartį su „Swedbank“, AB, pagal kurią be šio banko sutikimo atsakovai neturėjo teisės prisiimti įsipareigojimų trečiųjų asmenų atžvilgiu. Pasak atsakovų, ieškovas, būdamas atidus ir rūpestingas, turėjo domėtis, ar laidavimo sandorio sudarymas nepažeis atsakovų kreditorių teisių bei teisėtų interesų. Ieškovas laidavimo sandorį sudarė visiškai nepasidomėjęs atsakovų mokumu, nevertino sandorio rizikos, todėl laikytina, jog sudarydamas laidavimo sutartį ieškovas veikė neatidžiai ir nerūpestingai, pažeidė Finansų įstaigų įstatymo (toliau - FĮĮ) reikalavimus, sudarė „Swedbank“, AB bei pačių atsakovų ir jų nepilnamečių vaikų teises pažeidžiančią sutartį. 2007 m. birželio 18 d. laidavimo sutartis neatitinka geros moralės principų bei pažeidžia atsakovų ir „Swedbank“, AB sudarytą būsto kredito sutartį. Pasak atsakovų, ieškovas prašo priteisti nepagrįstai dideles palūkanas, be to, trečiajam asmeniui iškėlus bankroto bylą, atsakovų atžvilgiu palūkanos irgi neskaičiuotinos. Atsiliepime į ieškinį nurodoma, jog 2007 m. birželio 18 d. laidavimo sutartis nėra susijusi su šeimos ūkiu, todėl atsakovė M. Z. nelaikytina bendraskole.

7Ieškovas, nesutikdamas su atsakovų pozicija, išdėstyta atsiliepimuose į ieškinį, dublikuose nurodė, kad overdrafto sutarties terminas nebuvo pratęstas. Vėlesniais susitarimais buvo sureguliuoti ieškovo ir trečiojo asmens tarpusavio santykiai pastarajam grąžinant skolą ir ieškovui sutartą laiką nesiimant priverstinio skolos išieškojimo. Įsigalioję susitarimai buvo sudaryti atsižvelgiant į trečiojo asmens veiklos specifiką bei aplinkybę, kad trečiasis asmuo gaus apmokėjimus už vykdomus projektus juos pabaigęs. Faktas, jog atsakovai M. Z. ir M. Z. neinformavo ieškovo apie kredito sutarties su „Swedbank“, AB egzistavimą, nedaro laidavimo sandorio negaliojančiu. Tokie atsakovų veiksmai tik patvirtina jų pačių nesąžiningumą. Pasak ieškovo, prašomos priteisti palūkanos yra paskaičiuotos remiantis overdrafto sutarties 5.3.1. punktu iki bankroto bylos trečiajam asmeniui iškėlimo momento. Faktą, jog atsakovės R. R. ir M. Z. yra solidarios bendraskolės, patvirtina jų sutikimai, išreikšti laidavimo sandoriuose, taip pat tai, kad lėšos, gautos pagal overdrafto sutartį, buvo panaudotos šeimos interesais, nes iš verslo gaunamos pajamos naudojamos šeimos poreikiams.

8Atsakovai M. Z. ir M. Z. triplike papildomai paaiškino, kad kredito sutarties su „Swedbank“, AB nuostata dėl draudimo sudaryti laidavimo sutartis yra tipinė visų bankų kreditavimo sutarčių sąlyga, skirta ne fiziniams asmenims, todėl ieškovas privalėjo žinoti apie tokios sąlygos egzistavimą. Atsakovų vertinimu, ieškovas dėl bankroto bylos trečiajam asmeniui iškėlimo bet kuriuo atveju negali reikalauti priteisti iš atsakovų nurodyto dydžio procesines palūkanas. Atsakovės M. Z. solidaria bendraskole ieškovas niekada nelaikė ir tą patvirtina aplinkybės, jog ieškovas nesiuntė jai reikalavimų įvykdyti trečiojo asmens prievoles. Be to, ieškovas atsakovės neregistravo kaip laiduotojos Lietuvos banko PRDB sistemoje. Atsakovai nurodė, jog ieškinys jų atžvilgiu turėtų būti atmestas ir dėl ieškinio senaties. Atsakovų vertinimu, laidavimas buvo terminuotas, tačiau ieškinys teismui pareikštas praėjus 6 mėnesiams nuo pagrindinės prievolės termino įvykdymo pabaigos.

9Atsakovai G. R. ir R. R. triplike papildomai paaiškino, kad nežinant, kada buvo atlikti mokėjimai grąžinant overdraftą, neįmanoma nustatyti, ar pagrįstas yra ieškovo prašomas priteisti įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dydžio paskaičiavimas. Pasak atsakovų, nagrinėjamu atveju turi būti skaičiuojamos 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos. Laidavimo sandoris buvo sudarytas dėl asmeninės nuosavybės teise atsakovui G. R. priklausančio turto, todėl jo sutuoktinės sutikimas dėl tokio sandorio sudarymo nebuvo būtinas. Anot atsakovų, šalių sudaryti susitarimai, atsižvelgiant į jais pasiektą teisinį ir ekonominį rezultatą, laikytini susitarimais dėl kredito laikotarpio prailginimo.

10II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo M. Z. 2 884 573,80 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei 32 846 Lt žyminio mokesčio ieškovo Nordea Bank Finland PIc naudai, taip pat 105,75 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybės naudai. Teismas priteisė iš ieškovo: 2 420 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovų G. R. ir R. R. naudai, 240 Lt bylinėjimosi išlaidų advokatų kontoros „Borenius/Švirinas & Partners“ naudai, 105,75 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybės naudai.

12Vertindamas ieškinio reikalavimų dėl atsakovo M. Z. atsakomybės pagal 2007 m. birželio 18 d. laidavimo sutartį pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog laidavimo sutartimi šalys numatė, jog laidavimo prievolė galioja iki visiško prievolių pagal overdrafto sutartį įvykdymo, todėl įstatyme nurodyti laidavimo prievolės pabaigos terminai netaikomi, o atsakovo laidavimas galioja iki visiško trečiojo asmens prievolių pagal overdrafto sutartį įvykdymo. Teismas sprendė, jog ta aplinkybė, jog pagal su „Swedbank“, AB sudarytą sutartį atsakovas neturėjo teisės prisiimti įsipareigojimų trečiųjų asmenų atžvilgiu, 2007 m. birželio 18 d. laidavimo sutarties galiojimui jokios įtakos neturi. Teismas sprendė, jog pareigą pranešti apie ketinamus prisiimti įsipareigojimus turėjo būtent atsakovas. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog atsakovo prievolė pagal laidavimo sutartį yra vykdytina, sprendė, kad ieškovas pagrįstai reikalauja jos įvykdymo iš atsakovo M. Z..

13Vertindamas ieškinio reikalavimų dėl atsakovo G. R. atsakomybės pagal 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutartį pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog šia laidavimo sutartimi šalys susitarė, kad kredito laikotarpio pagal overdrafto sutartį pailginimui buvo būtinas atsakovo G. R. sutikimas, t. y. pailginus kredito laikotarpį be atsakovo sutikimo, 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutartis pasibaigė. Teismas, spręsdamas dėl šio reikalavimo, esmine laikė aplinkybę, ar šalių veiksmai (pasirašyti susitarimai) vertintini kaip overdrafto sutarties termino pratęsimas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atidėdamas overdrafto grąžinimo terminą ieškovas iš tiesų siekė, jog trečiasis asmuo pagerintų savo finansinę padėtį ir grąžintų skolą iš planuojamų gauti ūkinės veiklos pajamų, tačiau ieškovo pasirinktas savo teisių gynybos būdas iš esmės pažeidė atsakovo G. R., kaip laidavusio už trečiojo asmens prievolių įvykdymą, interesus. Teismas, įvertinęs overdrafto sutarties šalies sudarytų susitarimų bei ieškovo pranešimų trečiajam asmeniui turinį, nustatė, jog įsiskolinimo pagal overdrafto sutartį grąžinimo terminas baigėsi 2012 m. kovo 30 d., o ieškovas sutartį vienašališkai nutraukė 2012 m. gegužės 17 d. Nors overdrafto sutartis iš esmės buvo pažeista dar 2011 m. gruodžio 30 d., tačiau ieškovas pripažino, jog skolos grąžinimo terminas iš esmės buvo pratęstas iki 2012 m. kovo 30 d., o sutartį dėl esminio pažeidimo nutraukė tik 2012 m. gegužės 17 d. Teismo vertinimu, faktą, jog nagrinėjamu atveju buvo ne tiek susilaikyta nuo priverstinio skolos išieškojimo, kiek de facto pratęstas skolos grąžinimo terminas, patvirtina ir tai, kad ieškovas leido trečiajam asmeniui naudotis overdraftu ir po 2011 m. gruodžio 31 d., kadangi 2012 m. vasario 14 d. ir 2012 m. vasario 15 d. trečiajam asmeniui buvo išmokėta 330 779,65 Lt suma, kuri panaudota trečiojo asmens darbuotojų atlyginimams apmokėti. Taigi trečiajam asmeniui buvo leista naudotis overdraftu, nors pagal overdrafto sutartį tai buvo draudžiama. Pirmosios instancijos teismas svarbia laikė aplinkybę, jog ieškovas informavo atsakovą G. R. apie tai, kad overdrafto sutartis bus nutraukta ir trečiojo asmens bus nedelsiant pareikalauta grąžinti visas pagal sutartį mokėtinas sumas, jeigu iki 2011 m. gruodžio 31 d. atsakovas G. R. nepateiks ieškovui sutikimo dėl laidavimo. Tokiais savo pareiškimas ieškovas sukūrė teisėtą atsakovo G. R. lūkestį, kad ieškovas elgsis sąžiningai bei užtikrins, jog įsiskolinimas pagal overdrafto sutartį būtų išieškomas operatyviai. Nors ieškovas atsakovui deklaravo nedelsiant imsiantis veiksmų trečiojo asmens atžvilgiu dėl overdrafto įsiskolinimo išreikalavimo, tačiau realiai tas buvo padaryta tik 2012 m. gegužės mėnesį. Ieškovas ne tik susilaikė nuo priverstinio skolos išieškojimo, bet ir toliau leido naudotis overdraftu. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog jau esant pažeistai overdrafto sutarčiai, ieškovas 2011 m. gruodžio 21 d. su trečiuoju asmeniu bei su UAB „BULL Baltija“ sudarė sąlyginio indėlio sąskaitos sutartį, pagal kurią leido trečiajam asmeniui 2011 m. gruodžio 28 d. atlikti 1 437 387,80 Lt pervedimą UAB „BULL Baltija“ iš lėšų, gautų iš Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kaip atsiskaitymą už trečiojo asmens ir UAB „BULL Baltija“ įvykdytą viešojo pirkimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nors trečiasis asmuo ir turėjo prievolę atsiskaityti su UAB „BULL Baltija“, tačiau ieškovas, leisdamas atlikti minėtą mokėjimą jau esant pažeistai trečiojo asmens savalaikio skolų grąžinimo prievolei pagal overdrafto sutartį, realiai atsisakė teisės patenkinti savo reikalavimą, prioritetą suteikdamas trečiojo asmens veiklos tęstinumui. Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog ieškovas yra profesionalus verslininkas, o nesiimdamas priverstinio skolos pagal overdrafto sutartį išieškojimo iš trečiojo asmens, pastarąjį finansuodamas jau esant praleistiems skolų grąžinimo terminams, privalėjo suprasti, kad tokie jo veiksmai gali sukelti atitinkamas pasekmes. Suteikdamas galimybę trečiajam asmeniui toliau vykdyti veiklą ir tikėdamasis, jog trečiasis asmuo sugebės gauti apyvartinių lėšų, kurių užtektų jo įsipareigojimams ieškovui įvykdyti, ieškovas turėjo įvertinti, kad trečiojo asmens ekonominė padėtis gali nepagerėti, o dėl priverstinio išieškojimo veiksmų atidėliojimo trečiojo asmens skolos ieškovui dydis gali tik išaugti ne tik tiesiogiai pasiskolintų sumų dydžiu, bet ir įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dalimi, arba apskritai gali būti prarasta galimybė esamą įsiskolinimą atgauti tiesiogiai iš trečiojo asmens turimo turo. Suteikdamas prioritetą trečiojo asmens teisių ir interesų apsaugai, susilaikant nuo skolos išieškojimo bei tuo pačiu papildomai finansuojant trečiojo asmens veiklą, ieškovas turėjo atsižvelgti į tai, jog tokiu būdu galimai yra pažeidžiami asmenų, laidavusių už trečiojo asmens prievolių pagal overdrafto sutartį įvykdymą, teisės bei teisėti interesai, dėl ko pasirenkant tokį veikimo būdą gali būti prarastas prievolės įvykdymo užtikrinimas – atsakovo G. R. laidavimas. Pratęsdamas trečiajam asmeniui įsipareigojimų įvykdymo terminą, ieškovas kiekvieną kartą gaudavo kito laiduotojo – atsakovo M. Z., sutikimą, taigi akivaizdu, jog analogiškus sutikimus dėl papildomų susitarimų sudarymo ieškovas privalėjo gauti ir iš atsakovo G. R.. Kadangi ieškovas santykyje su trečiuoju asmeniu veikė savo rizika, ignoruodamas kitų asmenų, tiesiogiai ir betarpiškai suinteresuotų tinkamu overdrafto sutarties sąlygų vykdymu, interesus, teismas tokius ieškovo veiksmus laikė žalingais atsakovui G. R., todėl sprendė, jog jo laidavimas pasibaigė. Nurodytos aplinkybės pagrindu pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimus atsakovo G. R. atžvilgiu.

14Vertindamas ieškinio dalies dėl atsakovių R. R. ir M. Z. atsakomybės pagrįstumą pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovės negali būti laikomos laiduotojomis pagal aptariamas laidavimo sutartis. Teismas svarbia laikė aplinkybę, jog laidavimo sutartys buvo sudarytos tikslu užtikrinti trečiojo asmens, kurio akcininkai buvo atsakovai G. R. ir M. Z., veiklos finansavimą. Teismas akcentavo, jog trečiojo asmens akcijos atsakovui G. R. priklausė asmeninės nuosavybės teise. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, jog trečiojo asmens vykdyta veikla buvo atsakovų šeimų bendras verslas. Nurodytų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas šių atsakovių atžvilgiu ieškinį atmetė.

15Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo reikalavimo dėl 2011 m. lapkričio 4 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia pagrįstumą, pažymėjo, jog atmetus reikalavimą dėl skolos priteisimo iš atsakovų G. R. ir R. R., toks reikalavimas neturi esminės sąlygos – kreditoriaus galiojančios reikalavimo teisės į atsakovus. Tačiau šį ieškinio reikalavimą vertindamas hipotetiškai pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nėra ir kitų būtinų sąlygų šiam reikalavimui tenkinti. Teismas pažymėjo, jog ginčijamu sandoriu ieškovo teisės nebuvo pažeistos, nes atsižvelgus į ieškovo reiškiamą teisinę poziciją šioje byloje, laikytina, kad šiuo sandoriu turtas vieno bendraskolio buvo perleistas kitam bendraskoliui. Teismas sprendė, jog atsakovas pablogino savo turtinę padėtį bei neįrodė pareigos sudaryti sandorį buvimo. Teismo vertinimu, sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas, tačiau aptariamu atveju ši prezumpcija yra paneigta byloje surinktais duomenimis, kadangi neįrodyta, jog atsakovas G. R. būtų žinojęs, kad trečiasis asmuo nepajėgs laiku įvykdyti įsipareigojimų pagal overdrafto sutartį. Be to, G. R. dovanojimo sutarties sudarymo metu trečiojo asmens veikloje jau nedalyvavo ir negalėjo numatyti to, kad dėl ieškovo nerūpestingumo nebus įvykdyti trečiojo asmens įsipareigojimai pagal overdrafto sutartį.

16Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovų argumentus dėl reikalaujamų priteisti palūkanų dydžio, pažymėjo, jog laiduotojo prievolės dydis negali viršyti skolininko, už kurį laiduota, prievolės dydžio, todėl, trečiajam asmeniui iškėlus bankroto bylą, turi būti nutraukiamas palūkanų ir netesybų skaičiavimas už visas pagrindinio skolininko prievoles ir fiksuojama skolininko įsipareigojimų kreditoriui apimtis. Atsižvelgęs į aplinkybę, jog atsakovas M. Z. nebuvo overdrafto sutarties šalimi, pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalaujamas 16 procentų metines palūkanas sumažino iki 5 procentų dydžio.

17III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

18Apeliaciniu skundu atsakovas M. Z. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį jo atžvilgiu atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybę, jog atsakovas pagal su „Swedbank“, AB sudarytą kredito sutartį neturėjo teisės prisiimti jokių įsipareigojimų trečiųjų asmenų atžvilgiu pagal laidavimo sutartis, užtikrinant vykdymą prievolės, kurios suma ar vertė viršija 15 000 Lt. Nepaisant laidavimo sutartyje esančių patvirtinimų, ieškovas, būdamas kreditavimo sutarties profesionalas, turėjo pasidomėti, ar atitinkamos sutarties sudarymas nepažeis atsakovo ar jo kreditorių teisių. Ieškovas, šios pareigos neįvykdęs, sudarė gerai moralei prieštaraujantį sandorį, kurio teisėtumą teismas turėjo įvertinti ex officio.
  2. Pirmosios instancijos teismas, padarius išvadą dėl netinkamų ieškovo veiksmų, turėjo spręsti dėl nukentėjusiojo asmens (ieškovo) rizikos prisiėmimo, o atsakovą iš dalies atleisti nuo civilinės atsakomybės. Atsakovo vertinimu, dalinio atleidimo nuo civilinės atsakomybės dydis turėtų sudaryti mažiausiai pusę ieškovo naudai priteistos sumos.

19Apeliaciniame skunde atsakovas pareiškė teismui prašymą išreikalauti iš ieškovo jam pateiktą sutikimą gauti informaciją.

20Apeliaciniu skundu ieškovas Nordea Bank Finland PIc prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovo reikalavimus dėl 2 884 573,80 Lt skolos ir 16 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo solidariai iš atsakovų G. R., R. R., M. Z., taip pat pripažinti negaliojančia atsakovų G. R. ir R. R. sudarytą dovanojimo sutartį ir taikyti restituciją bei priteisti ieškovo naudai iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas atsakovo G. R. laidavimo pabaigą, netinkamai aiškino 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutarties nuostatas, todėl nepagrįstai laikė, kad buvo pratęstas kredito pagal overdrafto sutartį grąžinimo terminas. Pirmosios instancijos teismas ignoravo atsakovo G. R., kaip laiduotojo, statusą.
  2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir neatskyrė šalių sudarytoje sutartyje nustatytų terminų pratęsimo nuo papildomo termino sutarčiai įvykdyti nustatymo, kai šios sutarties vykdymas jau yra pažeistas, taip pat netinkamai vertino tokio papildomo termino teisinę reikšmę. Papildomo termino sutarčiai įvykdyti nustatymas yra vienas iš bendrųjų kreditoriaus teisių gynimo būdų, kuris taikomas tuomet, kai skolininkas pažeidžia sutartimi prisiimtas prievoles. Kadangi įstatymas nereglamentuoja, kokiu būdu skolininkui turi būti pranešta apie papildomo termino prievolei įvykdyti nustatymą, todėl nagrinėjamu atveju tai buvo padaryta šalių sudarytais tarpusavio susitarimais.
  3. Teismas nepagrįstai sutapatino susitarimais nustatytus papildomus terminus overdrafto sutarčiai įvykdyti su kredito galiojimo pagal overdrafto sutartį pratęsimu. Susitarimais trečiajam asmeniui buvo suteikta galimybė ne naudotis ieškovo teikiama kreditavimo paslauga, o įvykdyti prievolę, kurios terminas jau buvo pasibaigęs. Sudaryti susitarimai laikytini šalių bendradarbiavimu siekiant išsaugoti sutartį.
  4. Teismas nevertino aplinkybės, jog atsakovas G. R. yra verslininkas, todėl turėjo suprasti, jog jo laidavimas galios iki tinkamo ir visiško trečiojo asmens prievolės ieškovui įvykdymo. Teismas laidavimo santykius vertino išimtinai iš laiduotojo perspektyvos. Atsakovas negali būti atleistas nuo atsakomybės, kadangi savo veiksmais prisidėjo prie itin sudėtingos trečiojo asmens padėties, trečiojo asmens prognozuotos lėšos nebuvo gautos dėl atsakovo veiksmų.
  5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovo veiksmus, kuriais jis siekė suteikti galimybę trečiajam asmeniui įvykdyti prievolę, laikė nerūpestingais, neatidžiais ir kaltais.
  6. Teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas leido trečiajam asmeniui naudotis overdraftu išmokant darbo užmokestį, kadangi darbo užmokestis buvo mokamas iš trečiojo asmens asmeninės sąskaitos. Ieškovas sutikimą šioms lėšoms mokėti davė tik siekdamas išvengti trečiojo asmens veiklos sutrikimų. Toks leidimas negali būti laikomas overdrafto sutarties pratęsimu. Teismas netinkamai vertino trečiojo asmens mokėjimus UAB „BULL Baltija“, kadangi šios lėšos bankui nebuvo įkeistos ir ieškovas neturėjo pirmenybės į šias lėšas.
  7. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, nepagrįstai sprendė, jog ieškovas nėra atsakovo G. R. kreditorius. Atsakovas yra ieškovo kreditorius pagal laidavimo sutartį. Teismas nepagrįstai sprendė dėl ginčijamo sandorio pasekmių – skolininko turtinės padėties pablogėjimo bei sandorio šalių nesąžiningumo.
  8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovių R. R. ir M. Z. nepripažino solidariosiomis skolininkėmis. Teismas netinkamai vertino laidavimo sutartis, konstatuodamas, kad iš šių sutarčių kylančios prievolės yra asmeninės G. R. ir M. Z. prievolės. Pirmosios instancijos teismo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluota taisyklė nagrinėjamu atveju negali būti taikoma. Laidavimo sutartis neabejotinai yra susijusi su bendrąja jungtine nuosavybe, kadangi laiduotojas turi suprasti, jog pagrindinei prievolei įvykdyti gali būti panaudotas bendras sutuoktinių turtas.
  9. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino šeimos poreikių sampratą ir nepagrįstai bendrųjų sutuoktinių prievolių nelaikė solidariosiomis jų prievolėmis. Laiduotojų sutuoktinės sudaromus sandorius suprato, kaip tokius, kuriais bus tenkinamas šeimos interesas.
  10. Teismas nevertino aplinkybės, kad M. Z. ir M. Z. akcijas valdė bendrąja jungtine nuosavybe, todėl buvo suinteresuoti vystomu verslu ir jo rezultatais, nes tiesiogiai gautų naudą dividendų pavidalu ar kitokia forma. Aplinkybė, jog G. R. valdė akcijas asmeninės nuosavybės teise, nepaneigia jo sutuoktinės suinteresuotumo įmonės veiklos vykdymu.

21Trečiasis asmuo BUAB „ERP“ atsiliepimu į apeliacinius skundus prašė dėl pateiktų apeliacinių skundų spręsti teismo nuožiūra.

22Atsakovai M. Z. ir M. Z. atsiliepimu į ieškovo Nordea Bank Finland PIc apeliacinį skundą prašė ieškovo apeliacinį skundą dalyje dėl skolos ir palūkanų priteisimo iš M. Z. atmesti bei priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog ieškovas neįrodė laidavimo sandorio būtinumo šeimos ūkiui išlaikyti. Pasak atsakovų, laidavimo sutartis nebuvo būtina šeimos ūkio išlaikymui, ja nebuvo užtikrintas vaikų auklėjimas bei švietimas. Iš overdrafto ir laidavimo sutarčių turinio galima daryti kategorišką išvadą, kad vienintelis laidavimo tikslas yra trečiojo asmens įsipareigojimų užtikrinimas. Pasak atsakovų, laidavimo esmė, laidavimo sutarties turinys, jos sudarymo aplinkybės bei ieškovo veiksmai po laidavimo sutarties sudarymo patvirtina, kad atsakovė nebuvo laikoma bendraskole pagal laidavimo sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio. Atsakovai nurodė, jog sutuoktinio sutikimo prezumpcija netaikytina sandorio sudarymui šeimos interesais. Kasacinio teismo praktikoje nustatytas tik vienas atvejis, kada sutuoktiniai atsako solidariai – kai sandoris yra būtinas šeimos namų ūkiui išlaikyti ir vaikų auklėjimui bei švietimui užtikrinti. Laidavimo sutarties bei atsakovės sutikimo tekstą rengė ieškovas, todėl šio sutikimo turinys aiškintinas ieškovo nenaudai. Pasak atsakovų, nagrinėjamu atveju iš atsakovų negali būti priteisiamos 16 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos, kadangi trečiajam asmeniui UAB „ERP“ yra iškelta bankroto byla.

23Ieškovas Nordea Bank Finland PIc nesutiko su M. Z. apeliaciniu skundu ir nurodė, jog sąlygos dėl papildomų prievolių prisiėmimo, numatytos atsakovo M. Z. su „Swedbank“, AB sudarytoje kreditavimo sutartyje, laidavimo sutarties galiojimui įtakos neturi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas pats pažeidė kreditavimo sutartį ir elgėsi nesąžiningai. Pasak ieškovo, atsakovas nepateikė įrodymų, jog jis būtų buvęs aktyvus ir atskleidęs bankui informaciją apie jo su kitomis kredito įstaigomis sudarytas sutartis, iš kitų kredito įstaigų gautas paskolas, taip pat būtų pateikęs ar pasiūlęs pateikti tokių sutarčių tekstus bankui. Atsakovui buvo žinomos sudarytos kredito sutarties atitinkamos sąlygos, todėl būtent jam turi tekti su tokiu pažeidimu susiję neigiami padariniai. Ieškovas, atsikirsdamas į atsakovo apeliacinio skundo argumentą dėl jo teisės duomenų bazėje pasidomėti kitų atsakovo sudarytų sutarčių sąlygomis, nurodė, jog duomenų bazėje nėra duomenų apie kreditavimo sutartimi nustatytus ribojimus. Ieškovas nurodė, jog laidavimo sutartį atsakovas sudarė laisva valia, niekieno neverčiamas, todėl laikytina, kad pagal savo vykdomą veiklą jis privalėjo suvokti šios sutarties sukeliamas pasekmes, suvokti padarinius, kurie gali kilti neatskleidus informacijos apie kitas atsakovo sudarytas sutartis, todėl negalima teigti, jog ieškovas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.81 straipsnio normas. Ieškovas nesutikimą su atsakovo prašymu dėl jo atleidimo nuo atsakomybės iš esmės grindė savo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, t. y. nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis konstatuotas ieškovo nepakankamas atidumas ir jo nerūpestingumas.

24Atsakovai G. R. ir R. R. atsiliepimais į atsakovo M. Z. ir Nordea Bank Finland PIc apeliacinius skundus prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovai sutiko su M. Z. apeliacinio skundo argumentais, kuriais teigiama, jog ieškovas netinkamai valdė riziką komerciniuose santykiuose su trečiuoju asmeniu. Tačiau atsakovai pažymi, jog pats apeliantas M. Z. klaidino ieškovą dėl trečiojo asmens turtinės padėties. Atsakovai, nesutikdami su ieškovo apeliacinio skundo dalimi jų atžvilgiu, nurodė, jog atsakovo G. R. laidavimas pasibaigė CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą nurodoma, jog atsakovas G. R. sutiko laiduoti tik už griežtai apibrėžtą overdrafto laikotarpį, o laidavimo sutarties 2.6 punkte numatyta išlyga aiškintina atsakovo G. R. naudai. Ieškovas ir trečiasis asmuo 2011 m. lapkričio 23 d. sudarė susitarimą, kuriuo buvo pailginti tiek overdrafto, tiek kredito laikotarpiai. Nors atsakovas G. R. šiam susitarimui nedavė sutikimo, jis buvo faktiškai vykdomas, todėl laidavimas G. R. atžvilgiu pasibaigė. Pasak atsakovų, ieškovas praleido CK 6.88 straipsnyje numatytą trijų mėnesių terminą ieškiniui pareikšti. Ieškovas netinkamai veikė trečiojo asmens ir atsakovo G. R. atžvilgiu, todėl net ir nustačius, jog laidavimas nepasibaigė CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu ir laidavimo sutarties 2.6 punkto pagrindu, atsakovas G. R. atleistinas nuo prievolių pagal laidavimo sutartį vykdymo, kadangi ieškovas pažeidė kredito įstaigų veiklos riziką reglamentuojančius teisės aktus. Atsiliepime nesutinkama su ieškovo skundo argumentu, jog darbo užmokestis trečiojo asmens darbuotojams buvo mokamas ne iš overdrafto sutarties. 2011 m. lapkričio 23 d. susitarimu šalys susitarė, jog, grąžinus kreditą, lėšos iš kredito sąskaitos nukreipiamos į overdrafto sutartį, o overdraftui esant pasibaigusiam – overdrafto grąžinimui. Todėl tai, kad trečiasis asmuo galėjo iš kredito sąskaitos atlikti pavedimą darbuotojams, yra tiesioginė sutarties pakeitimų pasekmė. Be to, ši aplinkybė nėra svarbi. Atsakovai svarbiomis laikė mokėjimo, atlikto UAB „BULL Baltija“, aplinkybes. Pasak atsakovų, ieškovas ne tik suteikė prioritetą kredito padengimui prieš ovedrafto padengimą, bet taip pat ir suteikė prioritetą UAB „BULL Baltija“ reikalavimui į trečiąjį asmenį prieš ieškovo iš overdrafto kylantį reikalavimą į trečiąjį asmenį. Atsakovai, nesutikdami su ieškovo apeliacinio skundo argumentais dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, atsiliepime nurodė, jog aplinkybė, kad trečiasis asmuo neatsiskaitė su ieškovu, neįrodo kreditoriaus interesų pažeidimo sudarius ginčijamą sutartį. Atsakovai nurodė dovanojimo sutarties sudarymo dieną nežinoję, jog trečiasis asmuo negalės vykdyti įsipareigojimų ieškovui, kadangi G. R. faktiškai nedalyvavo įmonės (trečiojo asmens) veikloje. Atsakovų vertinimu, tuo atveju, jeigu ieškovas būtų tinkamai vykdęs sutartines pareigas ir laiku ėmęsis veiksmų susigrąžinti įsiskolinimą, ieškovas būtų susigrąžinęs tą įsiskolinimą. Tuo atveju, jeigu atsakovas G. R. būtų siekęs išvengti prievolės ieškovui vykdymo, ginčijamą sandorį sudarytų su nesusijusiu asmeniu. Tokių veiksmų neatlikimas patvirtina atsakovo sąžiningumą. Atsakovai taip pat nurodė, jog laidavimo sutartis laikytina G. R. asmenine prievole. Pasak atsakovų, ieškovas neteisingai aiškina šios prievolės pobūdį. Sutuoktinės sutikimas negali pakeisti pačios prievolės pobūdžio. Anot atsakovų, ieškovas neįrodė, jog laidavimo sutartis buvo sudaryta šeimos interesais. Atsakovai svarbia laikė aplinkybę, jog akcijos G. R. priklausė asmenine nuosavybe. Atsiliepime nurodoma, jog ieškovas, neišaiškinęs R. R. sutikimo davimo pasekmių, pažeidė kredito įstaigų veiklą reglamentuojančius aktus. Atsakovai nurodė, jog sprendžiant klausimą dėl procesinių palūkanų priteisimo, būtina vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011, pateiktu aiškinimu. Atsakovai nurodė, jog 2013 m. vasario 25 d. ieškovui sumažinus ieškinio reikalavimų sumą, atitinkama dalimi turėjo būti sumažintas ir byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas. Pirmosios instancijos teismui nesumažinus turto arešto masto, atsakovai šį klausimą prašo išspręsti Lietuvos apeliacinio teismo.

25Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.

26Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.).

27Dėl įrodymo išreikalavimo

28Atsakovas M. Z. apeliaciniame skunde pareiškė prašymą išreikalauti iš ieškovo Nordea Bank Finland PIc įrodymą – atsakovo M. Z. sutikimą, duotą ieškovui, gauti informaciją iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, Sodros, kitų institucijų bei bankų (t. 9, b. l. 107). Iš atsakovo apeliacinio skundo turinio nustatyta, kad šiuo įrodymu atsakovas ketina papildomai argumentuoti ir įrodinėti jo pasirašytos laidavimo sutarties prieštaravimą CK 1.81 straipsnio nuostatoms, pažeidus atsakovo ir „Swedbank“, AB sudarytos kredito sutarties nuostatą, pagal kurią atsakovas be „Swedbank“, AB sutikimo įsipareigojo neprisiimti įsipareigojimų trečiųjų asmenų atžvilgiu pagal laidavimo sutartis, užtikrinant prievolių, viršijančių 15 000 Lt vertę, vykdymą. Teisėjų kolegija netenkina prašymo išreikalauti šį įrodymą, kadangi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nė vienas iš bylos dalyvių tokio prašymo nebuvo pareiškęs. Tokiu būdu apeliantas siekia naujo įrodymo pateikimo, pažeidžiant CPK 314 straipsnyje nustatytą draudimą. Kita vertus, pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje iš esmės nėra ginčo dėl šiuo atsakovo duotu sutikimu įrodinėtinos aplinkybės – ieškovo teisės rinkti duomenis apie atsakovo M. Z. mokumą ir įsipareigojimus kitoms kredito įstaigoms ar kreditoriams. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šio įrodymo išreikalavimas yra perteklinis ir netikslingas, kadangi tokiu būdu būtų neproporcingai užvilkintas ir apsunkintas bylos nagrinėjimas (CPK 180 straipsnis, 181 straipsnio 2 dalis). Be to, reikalavimas pateikti tokį įrodymą pažeistų CPK 314 straipsnyje nustatytą ribojimą apeliacinės instancijos teismui teikti naujus įrodymus, kurių nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas.

29Dėl atsakovo M. Z. apeliacinio skundo

30Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas Nordea Bank Finland PIc ir trečiasis asmuo UAB „ERP“ 2007 m. birželio 18 d. sudarė overdrafto sutartį (bendroji garantijų sutartis Nr. BG 07/06/07), pagal kurią ieškovas trečiajam asmeniui išleisdavo banko garantijas (t. 1, b. l. 34-41). 2007 m. rugpjūčio 22 d. susitarimu ieškovas trečiajam asmeniui suteikė banko sąskaitos kreditą (t. 1, b. l. 43-54). Overdrafto suma bei jo grąžinimo terminai buvo keičiami šalių sudarytais papildomais susitarimais (t. 1, b. l. 59-112). Paskutiniu 2011 m. vasario 25 d. susitarimu trečiajam asmeniui suteikta teisė naudotis susitarime nurodyta maksimalia overdrafto dalimi, jeigu visas panaudotas overdraftas ieškovui bus grąžintas ne vėliau kaip 2011 m. gruodžio 31 d.; tuo atveju, jeigu overdraftas nebus grąžintas iki 2011 m. gruodžio 31 d., trečiasis asmuo neteks teisės toliau naudotis overdraftu laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. ir visa panaudoto overdrafto suma privalės būti grąžinta ne vėliau nei 2012 m. vasario 29 d. 2011 m. birželio 6 d. ieškovas ir trečiasis asmuo sudarė dar vieną susitarimą prie overdrafto sutarties, kuriuo buvo sutarta, jog ieškovas trečiajam asmeniui iki 2011 m. lapkričio 30 d. suteikia 3 000 000 Lt dydžio kreditą (t. 1, b. l. 86-112).

312007 m. birželio 18 d. laidavimo sutartimi atsakovas M. Z. įsipareigojo visu savo turtu ir lėšomis įvykdyti visas trečiojo asmens neįvykdytas prievoles pagal overdrafto sutartį. Laidavimo sutartimi taip pat buvo susitarta dėl laidavimo galiojimo iki visiško prievolių pagal overdrafto sutartį įvykdymo (t. 1, b. l. 26-29). Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog trečiojo asmens panaudotas overdraftas overdrafto sutartyje nustatytu terminu grąžintas nebuvo, o negrąžinta overdrafto dalis sudaro 2 884 573,80 Lt.

32Apeliantas M. Z., tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde laikėsi nuoseklios pozicijos, jog pagal 2007 m. birželio 18 d. laidavimo sutartį jis nėra atsakingas už trečiojo asmens prievoles ieškovui, nes ši laidavimo sutartis yra prieštaraujanti gerai moralei (CK 1.81 straipsnis). Pasak apelianto, laidavimo sutartis negalioja dėl jos prieštaravimo 2006 m. gruodžio 22 d. apelianto ir „Swedbank“, AB sudarytos kredito sutarties Nr. 06-105593-FA 10.2.2 punktui, kuriame nurodyta, jog paskolos gavėjai (M. Z. ir M. Z.), neinformavę raštu banko, neturi teisės prisiimti jokių įsipareigojimų trečiųjų asmenų atžvilgiu pagal laidavimo sutartis, kuriomis užtikrinamas vykdymas prievolės, kurios suma ar vertė viršija 15 000 Lt. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ši kredito sutarties nuostata ir jos pažeidimas neturi įtakos 2007 m. birželio 18 d. laidavimo sutarties galiojimui, kadangi laidavimo prievolę M. Z. prisiėmė laisva valia, suvokdamas jos esmę ir prisiimamų įsipareigojimų pobūdį. Teismas akcentavo aplinkybę, jog informuoti kredito davėją Swedbank“, AB apie prisiimamas prievoles turėjo būtent apeliantas, o šios pareigos neįvykdęs apeliantas elgėsi nesąžiningai ir pažeidė įsipareigojimus pagal kredito sutartį. Apeliantas, nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, skunde nurodė, jog teismas netinkamai aiškino aptariamos kredito sutarties sąlygos ir laidavimo sutarties santykį. Apelianto manymu, ieškovas turėjo pasidomėti, ar laidavimo sutarties sudarymas nepažeis atsakovo M. Z. ar jo kreditorių teisių. Šios pareigos neįvykdęs ieškovas esą sudarė gerai moralei prieštaraujantį sandorį, kurio teisėtumą teismas turėjo įvertinti ex officio. Apelianto vertinimu, padarius išvadą dėl netinkamų ieškovo veiksmų, teismas turėjo spręsti dėl nukentėjusiojo asmens (ieškovo) rizikos prisiėmimo, o atsakovą M. Z. visiškai ar iš dalies atleisti nuo civilinės atsakomybės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais atsakovo apeliacinio skundo argumentais.

33Pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Viešąją tvarką nustato imperatyviosios Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos, administracinės ir kitų teisės šakų normos. Prieštaraujančiais viešajai tvarkai ar gerai moralei laikomi sandoriai, kuriuos sudaryti draudžiama įstatymo. Lietuvos įstatymuose nėra apibrėžtos „viešosios tvarkos“ ar „geros moralės“ sampratos; tai yra teisės doktrinos ir teismų praktikos užduotis. Šių teisinių vertybių kategorijų turinys gali būti kintantis. „Viešoji tvarka“ apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sąvoka „gera moralė“ taip pat yra vertinamoji; kilus geros moralės aiškinimo klausimui teismas privalo taikyti bylos nagrinėjimo metu pripažįstamus moralės standartus, vadovaudamasis objektyviuoju protingumo kriterijumi. Teisės doktrinoje nurodoma, kad visuomenės pagrindą sudaro teisingumas. Teisingumo kriterijumi yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziniai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise. Geros moralės kriterijus yra kultūringo, teisingo žmogaus minimalaus gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas. Sandorio turinys vertintinas pagal visuomenėje vyraujančią gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo sampratą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pažeidžiantys sutartį (vadinasi – neteisėti) apelianto M. Z. veiksmai, neužtikrinant kredito sutarties, jo sudarytos su „Swedbank“, AB, nuostatų dėl kredito davėjo informavimo apie ketinamas prisiimti (prisiimamas) kitas prievoles, tinkamo įvykdymo, neturi įtakos ginčijamos laidavimo sutarties galiojimui. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog pareiga informuoti apie ketinamus prisiimti įsipareigojimus buvo numatyta būtent kredito gavėjams, todėl šios pareigos neįvykdymas neturi sukelti neigiamų pasekmių kitai sąžiningai civilinių teisinių santykių šaliai (šios bylos atveju – ieškovui). Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog apeliantas M. Z. neinformavo kredito davėjo „Swedbank“, AB apie su ieškovu sudaromą laidavimo sutartį, nors tokia jo pareiga buvo nustatyta šalių sudarytoje kredito sutartyje. Gi apeliantas (atsakovas) M. Z. leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, jog kredito sutartyje, sudarytoje su „Swedbank“, AB numatytas ribojimas be šio banko sutikimo ateityje sudaryti sandorius dėl laidavimo, ieškovui iš tiesų galėjo būti žinomas, juo labiau, apeliantui neneigiant aplinkybės, jog ieškovas nebuvo informuotas apie tokį atsakovo įsipareigojimą kitam bankui. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, aplinkybė, jog ieškovas, kaip kreditavimo srities profesionalas, turėjo pareigą tikrinti ir įvertinti apelianto mokumą bei prisiimtus įsipareigojimus, nesudaro pagrindo išvadai, kad, ieškovui šią pareigą vykdant, jam neabejotinai turėjęs būti žinomas ne tik apelianto įsipareigojimų kitoms kredito įstaigoms mastas, bet ir konkrečios sudarytų sutarčių sąlygos (nagrinėjamu atveju – ribojimas prisiimti kitus finansinius įsipareigojimus). Teisėjų kolegija sprendžia, jog cituotos apelianto su „Swedbank“, AB sudarytos kredito sutarties nuostatos tikslas yra apsaugoti būtent šios kredito įstaigos interesus, kuriais siekiama užtikrinti, jog kredito gavėjai bus pajėgūs tinkamai vykdyti pagal kredito sutartį prisiimtus įsipareigojimus (CK 6.139 straipsnis). Todėl akivaizdu, jog šio įsipareigojimo (informavimo pareigos) vykdymas turi įtaką tik kredito sutarties pažeidimui konstatuoti ir iš to kylančioms pasekmėms taikyti. Kita vertus, apelianto įsipareigojimas informuoti kreditą išdavusį asmenį apie ketinamus sudaryti laidavimo sandorius, savaime nereiškia akivaizdaus draudimo sudaryti tokio pobūdžio sandorius. Kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, jog apeliantas laidavimo sutartį sudarė laisva valia, taigi jam nuo pat laidavimo sutarties sudarymo buvo žinoma aplinkybė dėl galimo kredito sutarties su „Swedbank“, AB atitinkamos nuostatos pažeidimo. Tuo tarpu šią aplinkybę apeliantas iškėlė tik ieškovui pareiškus reikalavimą vykdyti trečiojo asmens prievolę pagal overdrafto sutartį. Taigi apeliantas visą laidavimo santykių galiojimo laikotarpį aplinkybę, kuri gali turėti įtakos šio sandorio (ne) teisėtumui, žinojo ir suvokė, todėl pirmosios instancijos pagrįstai atsakovo M. Z. elgesyje ir veiksmuose įžvelgė nesąžiningumo požymių. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nustačius nesąžiningus apelianto M. Z. veiksmus, jo teises atsisakytina ginti (CK 1.137 straipsnio 3 dalis).

34Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su tuo atsakovo apeliacinio skundo argumentu, esą nurodžius kredito sutarties sąlygos pažeidimą, teismas laidavimo sandorio neteisėtumą turėjo vertinti ir konstatuoti ex officio. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas gali taikyti niekinio sandorio teisines pasekmes, t. y. pripažinti iš tokio sandorio ar akto atsiradusias civilines teises ir pareigas negaliojančiomis, kai nustato, jog yra pakankamas pagrindas sandorį ar aktą pripažinti niekiniu. Ex officio (nesant ginčo šalies reikalavimo) teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio ar akto teisines pasekmes tik tokiais atvejais, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus. Bylos nagrinėjimo teisme, įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo ribas lemia ieškinio pagrindas ir dalykas. Dėl to tuo atveju, kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas gali imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, lemiančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1319/2001; 2002 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1107/2002). Teisėjų kolegija, apibendrinusi paminėtas laidavimo sutarties sudarymo sąlygas bei įvertinusi aplinkybę , jog dėl laidavimo sutarties, kurios pagrindu ieškovas reiškia reikalavimą atsakovams M. Z. ir M. Z., pripažinimo negaliojančia, nėra pareikštas reikalavimas ieškinio ar priešieškinio forma, sprendžia, jog apelianto procesinių dokumentų turinys bei byloje esanti medžiaga nesudaro pagrindo konstatuoti akivaizdžiai niekinio sandorio fakto.

35Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, esą ieškovas, nevertindamas apelianto M. Z. mokumo, gebėjimo įvykdyti laidavimo sutartį, pažeidė FĮĮ 31 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, jog minėto straipsnio 3 dalyje, kuria remiasi apeliantas, nurodyta, kad finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą įsigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, kad: įsigyjamas finansinis turtas, įkeičiamas arba kitas turtas, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas finansų įstaigos reikalavimas, tikrai yra ir iš jo gali būti tenkinamas įgytas finansų įstaigos reikalavimas; kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus; klientas vykdė ir vykdo savo finansinius įsipareigojimus finansų įstaigoms. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nurodytų teisės normų sisteminė analizė suponuoja išvadą, jog nagrinėjamu atveju ieškovas turėjo vertinti trečiojo asmens – kredito (bendrąja prasme) gavėjo mokumą, finansinius rodiklius bei prognozes, ankstesnių įsipareigojimų vykdymą. Kolegijos įsitikinimu, ši norma, atsižvelgiant į laidavimo prievolės aksesoriškumą, laiduotojams pilna apimtimi netaikytina. Atžvelgiant į aplinkybę, jog nurodyta laidavimo sutartimi apeliantas M. Z. įsipareigojo trečiojo asmens neįvykdytą arba netinkamai vykdytą prievolę įvykdyti visu savo turtu, pareiga įvertinti savo paties mokumą, žinant, jog neišvengiamai gali tekti vykdyti trečiojo asmens neįvykdytą prievolę bei dėl to galinčią atsirasti neigiamą įtaką, pvz., laiduotojo nepilnamečių vaikų interesams, visų pirma, tenka apeliantui (laiduotojui). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, net ir specifinis ieškovo teisinis statusas (finansavimo srities profesionalumas), neatleidžia apelianto nuo šios pareigos.

36Kaip minėta, apeliantas M. Z. apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo jį visiškai arba iš dalies atleisti nuo atsakomybės pagal laidavimo sutartį, grindė CK 6.253 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismui padarius išvadą, jog ieškovas veikė nepakankamai atidžiai ir rūpestingai, neigiamos tokių veiksmų pasekmės turėtų tekti ir ieškovui. Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka. CK 6.253 straipsnio 5 dalyje numatytas pagrindas atleisti asmenį nuo civilinės atsakomybės, kai nukentėjusiojo asmens veiksmai įvertinami kaip veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių atsirado ar padidėjo to asmens nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusiojo asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Šis nukentėjusiojo asmens sutikimas gali būti pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės tik tuo atveju, kai toks sutikimas ir žalos padarymas neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams. Teisėjų kolegija sutinka su argumentu, jog pirmosios instancijos teismas atitinkama motyvų dalimi konstatavo netinkamą ieškovo elgesį, prisiimant galimą trečiojo asmens įsipareigojimų neįvykdymo riziką. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, jog apeliantas šią teismo išvadą interpretuoja pernelyg plačiai. Nagrinėjamu atveju tokia išvada aiškintina pirmosios instancijos teismo nurodytų aplinkybių kontekste. Kaip matyti iš teismo sprendimo turinio, šią išvadą teismas padarė vertindamas ieškovo veiksmus atsakovo G. R. laidavimo santykių kontekste, tai yra akcentavo ieškovo veiksmų sudarant atitinkamus susitarimus dėl overdrafto sutarties be atsakovo G. R. sutikimo įtaką šio asmens laidavimo santykiams ir jų pabaigai. Teismas darė išvadą, kad ieškovas, sudarydamas atitinkamus overdrafto sutarties pakeitimus be laiduotojo G. R. sutikimo (bet su apelianto M. Z. sutikimu), pablogino šio asmens, kaip laiduotojo, padėtį, kad ieškovas turėjo numatyti (prognozuoti), jog trečiasis asmuo gali neįvykdyti prievolės pagal overdrafto sutartį, o ieškovas, pabloginęs G. R. padėtį, turėjo numatyti galimybę netekti vieno iš esamų pagrindinės prievolės užtikrinimo būdų – atsakovo G. R. laidavimo. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija reiškia įsitikinimą, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovo netinkamo (nepakankamais atidaus ir rūpestingo) elgesio, nagrinėjamu atveju neturi įtakos apelianto M. Z. laidavimui ir nesudaro pagrindo taikyti CK 6.253 straipsnio 5 dalyje numatyto pagrindo, t. y. apeliantą visiškai ar iš dalies atleisti nuo civilinės atsakomybės pagal laidavimo sutartį. Teisėjų kolegija, apibendrinusi tai, kas išdėstyta, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš apelianto (atsakovo) M. Z. priteisė ieškovo naudai 2 884 573,80 Lt skolą dėl neįvykdytos trečiojo asmens UAB „ERP“ prievolės pagal overdrafto sutartį. Paminėtų argumentų pagrindu teisėjų kolegija atmeta M. Z. apeliacinį skundą.

37Dėl G. R. laidavimo

38Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutartimi ieškovas Nordea Bank Finland PIc ir atsakovas G. R. susitarė, kad kredito laikotarpio pagal overdrafto sutartį pailginimui buvo būtinas atsakovo (laiduotojo) G. R. sutikimas, todėl pailginus kredito laikotarpį be atsakovo sutikimo, 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutartis pasibaigė. Pirmosios instancijos teismas esmine laikė aplinkybę, ar ieškovo Nordea Bank Finland PIc ir trečiojo asmens UAB „ERP“ pasirašyti susitarimai vertintini kaip overdrafto sutarties termino pratęsimas. Susitarimai buvo sudaryti be atsakovo G. R. sutikimo, todėl tokie veiksmai pažeidė atsakovo G. R., laidavusio už trečiojo asmens prievolių įvykdymą, interesus. Gi ieškovas (apeliantas) Nordea Bank Finland PIc, nesutikdamas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutarties nuostatas, todėl nepagrįstai sprendė, kad buvo pratęstas kredito grąžinimo terminas. Apeliantas Nordea Bank Finland PIc nurodė, jog atitinkamais susitarimais jis realizavo savo, kaip kreditoriaus, teisę nustatyti skolininkui papildomą terminą pažeistai prievolei įvykdyti. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog atsakovas G. R. yra verslininkas, todėl turėjo suprasti, jog jo laidavimas galios iki tinkamo ir visiško trečiojo asmens prievolės ieškovui įvykdymo. Atsakovas negali būti atleistas nuo atsakomybės, kadangi savo veiksmais prisidėjo prie itin sudėtingos trečiojo asmens padėties. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes, susijusias su darbo užmokesčio trečiojo asmens darbuotojams mokėjimu bei atsiskaitymu su UAB „BULL Baltija“. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

39CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kiti laiduotojui nepalankūs padariniai, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Pažymėtina, kad ši norma reguliuoja atvejus, kai prievolė modifikuojama taip, jog skolininko, už kurį laiduota, padėtis prievolėje pasunkėja (jam atsiranda papildomų pareigų ir pan.) arba atsiranda kitos aplinkybės, lemiančios laiduotojo prisiimtos rizikos, susijusios su skolininko galimybėmis tinkamai įvykdyti prievolę, padidėjimą. Tai gali būti aplinkybės, susijusios su kreditoriaus, skolininko ar prievolės objekto pasikeitimu, t. y. jo padidėjimu ar sumažėjimu, kainos ir atitinkamai skolos padidėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2011), taip pat aplinkybės, pasunkinančios prievolės vykdymo sąlygas ir atitinkamai padidinančios prievolės neįvykdymo tikimybę, padidinančios dėl skolininko netinkamo prievolės įvykdymo atsirandančius neigiamus padarinius ir pan., kai tokių aplinkybių sudarant laidavimo sutartį laiduotojas nenumatė ir jų galimų padarinių neprisiėmė. CK 6.87 straipsnio 4 dalies normai taikyti pirmiau nurodytų aplinkybių pasikeitimas turi būti esminis, t. y. jų galima įtaka laiduotojo prievolės apimčiai turi būti tokia, kad jas žinodamas laiduotojas nebūtų laidavęs už skolininką arba būtų laidavęs kitomis sąlygomis. Nustačius tokias aplinkybes, dėl kurių laiduotojui atsiranda nepalankūs padariniai, galima konstatuoti, kad laiduotojas tokiomis sąlygomis nelaidavo ir nebūtų laidavęs, todėl jo prievolė pripažįstama pasibaigusia, nes neatitinka jo išreikštos valios sudaryti laidavimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2013).

40Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas ir trečiasis asmuo 2007 m. birželio 18 d. sudarė overdrafto sutartį, pagal kurią trečiajam asmeniui ieškovas išleisdavo banko garantijas (t. 1, b. l. 34-41). 2007 m. rugpjūčio 22 d. susitarimu ieškovas trečiajam asmeniui suteikė banko sąskaitos kreditą, kitaip – overdraftą (t. 1, b. l. 43-54). Overdrafto suma bei grąžinimo terminai buvo keičiami šalių susitarimais (t. 1, b. l. 59-112). Paskutiniu 2011 m. vasario 25 d. susitarimu susitarta, jog trečiajam asmeniui suteikiama teisė naudotis susitarime nurodyta maksimalia overdrafto dalimi, jeigu visas panaudotas overdraftas ieškovui bus grąžintas ne vėliau kaip 2011 m. gruodžio 31 d.; tuo atveju, jeigu overdraftas nebus grąžintas iki nurodytos datos, trečiasis asmuo neteks teisės naudotis overdraftu laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. ir visa panaudoto overdrafto suma turės būti grąžinta ne vėliau negu 2012 m. vasario 29 d. Ieškovas ir trečiasis asmuo 2011 m. birželio 6 d. sudarė susitarimą prie overdrafto sutarties, kuriuo ieškovas trečiajam asmeniui iki 2011 m. lapkričio 30 d. suteikė 3 000 000 Lt dydžio kreditą (t. 1, b. l. 86-112). 2007 m. birželio 18 d. laidavimo sutartimi atsakovas M. Z. visu savo turtu ir lėšomis įsipareigojo įvykdyti visas trečiojo asmens neįvykdytas prievoles pagal overdrafto sutartį (t. 1, b. l. 26-29). 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutartimi atsakovas G. R. visu savo turtu ir lėšomis įsipareigojo įvykdyti visas trečiojo asmens neįvykdytas prievoles pagal overdrafto sutartį (t. 1, b. l. 20-23). 2011 m. birželio 6 d. papildomu susitarimu prie 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutarties ieškovas ir atsakovas G. R. patikslino, jog atsakovas G. R. atsako tik už overdrafto ir su juo susijusių mokėjimų grąžinimą (t. 1, b. l. 24-25). Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog, trečiajam asmeniui nevykdant įsipareigojimų pagal overdrafto sutartį, jo įsiskolinimas ieškovui sudaro 2 884 573,80 Lt. Pagal ieškovo ir atsakovo G. R. sudarytos laidavimo sutarties 2.6 punktą atsakovas G. R. sutiko ir neprieštaravo tam, kad kreditavimo sutartis būtų pakeista ar papildyta be jo sutikimo ar informavimo ir net tuo atveju, jeigu tokio pakeitimo ar papildymo pasėkoje prievolė iš esmės pasikeistų ir dėl to padidėtų jo atsakomybė ar atsirastų kitokios jam nepalankios pasekmės, ši laidavimo sutartis nepasibaigs ir galios toliau (išskyrus kredito sumos padidinimą ir / arba kredito laikotarpio pailginimą pagal kreditavimo sutartį, kuomet turi būti gautas rašytinis laiduotojo sutikimas). Teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas G. R. šios nuostatos pagrindu išreiškė valią dėl laidavimo sutarties galiojimo net ir pabloginus jo padėtį ar kilus laiduotojui nepalankioms pasekmėms, taigi šalys iš esmės susitarė dėl kitokio (siauresnio) laidavimo pabaigos pagrindo, nei nurodytas CK 6.87 straipsnio 4 dalyje, taikymo. Laidavimo sutarties šalys susitarė, jog, net ir pagrindinei prievolei iš esmės pasikeitus (jai tapus kitokia nei ta, už kurią buvo laiduota), laidavimo sutartis galios. Visgi šiame laidavimo sutarties 2.6 punkte yra išreikšta nagrinėjamu atveju reikšminga nuostata, patvirtinanti tai, jog atsakovas ne visiškai atsisakė CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nurodyto laidavimo pabaigos pagrindo taikymo. Kaip matyti iš cituotos laidavimo sutarties nuostatos, šalys numatė laidavimo pabaigos pagrindo (ne) taikymo išimtį, pagal kurią pagrindinės prievolės pakeitimui, kuriuo būtų didinama kredito suma ir / arba ilginamas kredito laikotarpis, yra būtinas laiduotojo rašytinis sutikimas. Sisteminė šios laidavimo sutarties nuostatos analizė sudaro pagrindą išvadai, jog kredito sumos padidinimas ir termino pailginimas laikytinas prievolės pasikeitimu, pabloginančiu laiduotojo padėtį CK 6.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos normos prasme. Ieškovui, siekiančiam išvengti laidavimo pabaigos ir kartu pagrindinės prievolės užtikrinimo priemonės netekimo šiuo pagrindu, aptariamu atveju buvo būtinas rašytinis laiduotojo sutikimas. Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto Nordea Bank Finland PIc apeliacinio skundo turinį bei paminėtą laidavimo pabaigos pagrindą, šioje byloje esmine laiko aplinkybę, ar trečiojo asmens ir ieškovo sudaryti susitarimai dėl overdrafto sutarties sąlygų pakeitimo laikytini laiduotojo G. R. padėties pabloginimu negavus šio asmens rašytinio sutikimo, ar, kaip teigia apeliantas, tik papildomo termino pažeistai prievolei įvykdyti nustatymu.

41Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog overdraftą trečiasis asmuo turėjo grąžinti iki 2011 m. gruodžio 31 d., o negrąžinus iki šio termino, visa panaudoto overdrafto suma turėjo būti grąžinta iki 2012 m. vasario 29 d., tuo pačiu trečiajam asmeniui atimant teisę toliau naudotis overdraftu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki galutinio jo grąžinimo termino. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas ir trečiasis asmuo 2011 m. lapkričio 23 d. pasirašė papildomą susitarimą prie overdrafto sutarties (t. 1, b. l. 180-183), kuriuo susitarė, jog trečiajam asmeniui pateikus atsakovų M. Z. ir G. R. sutikimus, kuriais pastarieji patvirtintų sutinkantys laiduoti už trečiojo asmens prievoles pagal overdrafto sutartį pagal šio susitarimo sąlygas, iki 2012 m. vasario 27 d. bus pratęstas kredito grąžinimo terminas, ir trečiajam asmeniui suteikta teisė iki 2012 m. vasario 27 d. naudotis overdraftu. Tačiau tokį sutikimą 2011 m. lapkričio 23 d. davė tik atsakovas M. Z. (t. 5, b. l. 153). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog būtinybę pateikti abiejų laiduotojų sutikimus papildomai patvirtina į bylą pateiktas šalių susirašinėjimas elektroniniu paštu (t. 5, b. l. 29, 31; t. 6, b. l. 172). Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra svarbi pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, jog atsakovo G. R. sutikimas nebuvo gautas, o šalys šios aplinkybės neginčija. Teisėjų kolegija pastebi, jog pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs trečiojo asmens ir ieškovo veiksmus bei elgesį po nurodyto 2011 m. lapkričio 23 d. susitarimo sudarymo, padarė byloje esančiais įrodymais pagrįstą išvadą, kad overdrafto sutartis, net ir negavus atsakovo G. R. rašytinio sutikimo, faktiškai buvo pakeista pailginus overdrafto grąžinimo terminą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog faktinį pagrindinės prievolės (overdrafto sutarties) vykdymo termino pratęsimą (pailginimą) patvirtina žemiau išvardinamos aplinkybės ir duomenys. Kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs overdrafto sutarties ir jos pakeitimų turinį, konstatavo, jog trečiasis asmuo overdraftu naudojosi iki 2011 m. gruodžio 30 d., nors trečiasis asmuo sutartu terminu (iki 2011 m. lapkričio 30 d.) negrąžino kredito. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog pagal overdrafto sutarties Bendrosios dalies 3.3. bei 10.3.1. punktus, Specialiosios dalies 2 punktą trečiajam asmeniui turėjo būti apribota galimybė naudotis overdraftu dėl laiku negrąžinto kredito, tačiau overdrafto naudojimas buvo apribotas tik 2011 m. gruodžio 16 d. (t. 5, b. l. 29). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog, net ir apribojus naudojimąsi overdraftu, trečiajam asmeniui atitinkamais ieškovo sutikimais buvo leidžiama naudotis overdraftu - 2011 m. gruodžio 30 d. ieškovas leido trečiajam asmeniui iš overdrafto sąskaitos išsimokėti 785 049,81 Lt, kurie buvo panaudoti įmonės skoloms Valstybinio socialinio draudimo fondui ir darbuotojams padengti (t. 8, b. l. 218). Teisėjų kolegija pastebi, jog apeliantas Nordea Bank Finland PIc apeliaciniu skundu neigdamas aplinkybę, jog nurodytiems mokėjimams atlikti buvo panaudotos overdrafto sąskaitoje esančios lėšos, šio argumento tinkamai nepagrindžia. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog skolos darbuotojams ir Valstybinio socialinio draudimo biudžetui buvo sumokėtos iš trečiojo asmens atsiskaitomosios sąskaitos, tačiau minėta aplinkybė savaime nepaneigia fakto, jog į šią sąskaitą nurodytos lėšos buvo pervestos iš overdrafto sąskaitos (CPK 178 straipsnis). Aplinkybę, jog lėšas, skirtas trečiojo asmens skoloms darbuotojams ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, vadovaudamasis susitarimu prie overdrafto sutarties ieškovas pervedė į trečiojo asmens atsiskaitomąją sąskaitą patvirtina trečiojo asmens atsiskaitomosios sąskaitos išrašas (t. 8, b. l. 218). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog trečiajam asmeniui buvo leidžiama naudotis overdrafto sąskaitoje esančiomis lėšomis net ir tuo metu, kai naudojimasis juo turėjo būti apribotas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šią aplinkybę papildomai patvirtina ir trečiojo asmens bei ieškovo susirašinėjimas, patvirtinantis, jog trečiajam asmeniui trūko apyvartinių lėšų ir todėl šis eilę kartų kreipėsi į ieškovą prašydamas leidimo naudotis overdrafto sąskaitoje esančių lėšų dalimi (t. 4, b. l. 184-186). Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog, net ir nesant laiduotojo G. R. sutikimo, ieškovo ir trečiojo asmens santykiai pagal overdrafto sutartį nepasibaigė, o šalių elgesys patvirtina, jog tokiu būdu faktiškai buvo pailgintas kredito ir overdrafto grąžinimo terminas.

42Kaip minėta, ieškovas Nordea Bank Finland PIc apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovo ir trečiojo asmens susitarimus laikė overdrafto sutarties termino pratęsimu, o ne papildomu terminu prievolei įvykdyti CK 6.209 straipsnio 1 dalies prasme. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu. Sutarčių aiškinimo taisyklės nustatytos CK 6.193 straipsnyje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esant sutarties šalių ginčui dėl jos rūšies, pobūdžio, sutarties sąlygų tikrosios prasmės, jos padarinių, sutartis aiškintina pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles. Aiškinant sutartį turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Kilus ginčui, būtina derinti subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize. Be to, CK 6.193 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sisteminis sutarties aiškinimo principas reikalauja, kad visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į visą sutarties kontekstą. Sisteminis sutarties aiškinimo metodas, taip pat sutarties tikslų aiškinimas gali padėti nustatyti sutarties rūšį, pobūdį, šalių tarpusavio teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004). Pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalį, jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Nurodytas principas reiškia, kad, esant lingvistinės sutarties teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę reikia teikti šalių ketinimams, kuriuos šalys, sudarydamos sutartį, turėjo omenyje. Kita vertus, kaip yra pažymėta kasacinio teismo praktikoje, šio principo nereikėtų pernelyg suabsoliutinti. Jeigu šalių ketinimai nesutampa, didesnę reikšmę turi sutarties tekstas, todėl svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienai iš šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004).

43Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas ir trečiasis asmuo 2012 m. vasario 14 d. sudarė susitarimą dėl skolos pagal 2007 m. birželio 18 d. sutartį Nr. BG 07/06/07 grąžinimo ir papildomo prievolių įvykdymo užtikrinimo (t. 1, b. l. 185-188). Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, šiuo susitarimu ieškovas ir trečiasis asmuo iš esmės pasiekė analogišką teisinį rezultatą, kokį siekė sukurti 2011 m. lapkričio 23 d. papildomu susitarimu, kadangi iš esmės buvo pratęstas skolos grąžinimo terminas iki 2012 m. vasario 29 d. Nors šiame susitarime ir nurodyta, jog prievolė buvo neįvykdyta, o susitarimas negali būti laikomas prievolės įvykdymo pratęsimu, tačiau ieškovas pripažino būtinu gauti atsakovų sutikimą raštu dėl susitarimo sudarymo, kurį išreiškė tik atsakovas M. Z.. 2012 m. vasario 29 d. ieškovas ir trečiasis asmuo pasirašė papildomą susitarimą Nr. 1 prie 2012 m. vasario 14 d. susitarimo dėl skolos pagal 2007 m. birželio 18 d. sutartį Nr. BG 07/06/07 grąžinimo ir papildomo prievolių įvykdymo užtikrinimo (t. 1, b. l. 18-19), kuriuo šalys susitarė, jog atsakovui M. Z. išpirkus iš atsakovo G. R. trečiojo asmens akcijas, atsakovui G. R. atsiėmus ar atsisakius ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo trečiajam asmeniui, ieškovas susilaikys nuo priverstinio skolos išieškojimo iki 2012 m. gegužės 31 d.; tuo atveju, jeigu minėti įsipareigojimai nebūtų įvykdyti, šalys sutarė, kad skola privalo būti grąžinta ne vėliau kaip 2012 m. kovo 30 d. Ieškovas raštuose (t. 1, b. l. 117, t. 4, b. l. 189-192) nurodė, jog skolų pagal overdrafto sutartį grąžinimo terminas baigėsi 2012 m. kovo 30 d., o ieškovas sutartį vienašališkai nutraukė tik 2012 m. gegužės 17 d. Įvertinęs šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nepaisant minėtuose susitarimuose deklaruojamų tikslų (susilaikyti nuo skolų išieškojimo), šie duomenys patvirtina faktinį overdrafto sutarties terminų pratęsimą. Teisėjų kolegija pritaria šiai pirmosios instancijos teismo išvadai, kadangi ji padaryta vadovaujantis aukščiau paminėta kasacinio teismo praktika, reglamentuojančia sutarčių aiškinimą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2012 m. vasario 14 d. ir 2012 m. vasario 29 d. šalių (Nordea Bank Finland PIc ir UAB „ERP“) susitarimų turinį aiškino ne izoliuotai, o overdrafto sutarties, 2011 m. lapkričio 23 d. papildomo susitarimo ir kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste. Tiek sudaryti sandoriai (sutartis, susitarimai), tiek sandorių šalių elgesys neabejotinai patvirtina tikruosius ieškovo bei trečiojo asmens ketinimus tęsti overdrafto sutartimi sukurtus teisinius santykius, kartu siekiant išsaugoti esamas prievolių užtikrinimo priemones. Teisėjų kolegija, aplinkybes, jog ieškovas 2011 m. lapkričio 23 d. papildomu susitarimu reikalavo laiduotojų sutikimo, tačiau atsakovas G. R. tokio sutikimo nedavė, jog, net ir negavus laiduotojo sutikimo, overdrafto sutartis faktiškai buvo vykdoma leidžiant trečiajam asmeniui naudotis overdrafto sąskaitoje esančiomis lėšomis, jog vėlesniais susitarimais, kuriais buvo deklaruojamas susilaikymo nuo skolos išieškojimo tikslas, iš esmės buvo nukeliamas skolos grąžinimo terminas, laiko patvirtinančiomis faktinį overdrafto sutarties termino pratęsimą. Aplinkybę, jog 2012 m. vasario 29 d. susitarimu šalys (Nordea Bank Finland PIc ir UAB „ERP“) susitarė dėl laiduotojo G. R. akcijų išpirkimo bei dėl jo ieškinio iškelti bankroto bylą trečiajam asmeniui atsiėmimo, teisėjų kolegija laiko patvirtinančia faktą, kad šalys šio asmens veiksmus laikė kliūtimi išsaugant overdrafto sutarties pagrindu sukurtiems santykiams, kurias šiais susitarimais ir buvo bandoma pašalinti. Teisėjų kolegija atmeta ieškovo apeliacinio skundo argumentus, jog jo veiksmai (atitinkamų susitarimų sudarymas) turėtų būti vertinami kaip papildomo termino prievolei įvykdyti nustatymas CK 6.209 straipsnio 1 dalis prasme. Byloje esantys duomenys, kuriuos išsamiai analizavo pirmosios instancijos teismas, paneigia aplinkybę, jog ieškovas siekė tik pažeistos prievolės įvykdymo. Priešingai, – kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas prioritetą teikė trečiojo asmens veiklos tęstinumui, siekiui išsaugoti sutartinius santykius, ką patvirtina ir jo apeliacinio skundo argumentai, esą jis leido naudotis lėšomis, nes nenorėjo trikdyti trečiojo asmens veiklos. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija reiškia įsitikinimą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių sudarytus susitarimus ir jų vykdymą (naudojimąsi overdraftu net ir nepateikus laiduotojo G. R. sutikimo) laikė faktiniu overdrafto sutarties termino pratęsimu. Overdrafto sutarties termino pratęsimo, nesant laiduotojo G. R. sutikimo, faktas sudaro pagrindą išvadai, jog jo laidavimas pagal 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutartį už trečiojo asmens prievoles pasibaigė CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu. Teisėjų kolegija nevertina ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių, kuriomis neigiamas laiduotojo G. R. padėties pabloginimo faktas, ieškovui nesiėmus veiksmų savalaikiam overdrafto sutarties nutraukimui bei operatyviam trečiojo asmens skolos išieškojimui. Teisėjų kolegija pažymi, jog 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutartimi šio sutarties šalys susitarė dėl specialaus pagrindo laidavimo santykių pasibaigimui, tai yra padidinus kredito sumą ir / arba pailginus kredito grąžinimo terminą pagrindinėje prievolėje. Sisteminė šios laidavimo sutarties nuostatos (sutarties 2.6 punkto) analizė sudaro pagrindą išvadai, jog, nustačius kredito sumos padidinimą ir / ar kredito grąžinimo termino pratęsimą, laiduotojo padėties pabloginimas CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu preziumuotinas. Todėl teisėjų kolegija atskirai nevertina pirmosios instancijos teismo ir ieškovo apeliacinio skundo argumentų, kuriais keliamas klausimas, ar atitinkami ieškovo veiksmai vykdant overdrafto sutartį ar jo neveikimas, susilaikant nuo įsiskolinimo išieškojimo, pablogino atsakovo G. R., kaip laiduotojo, padėtį CK 6.87 straipsnio 4 dalies prasme. Nėra pagrindo sutikti ir su tuo ieškovo apeliacinio skundo argumentu, esą atsakovas G. R., būdamas verslininku, turėjo suprasti, jog jo laidavimas galios iki visiško pagrindinės prievolės įvykdymo. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas G. R., bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, iš esmės neneigė laidavimo už trečiojo asmens prievoles pagal overdrafto sutartį. Gi jo pozicija dėl laidavimo pabaigos grindžiama laidavimo sutarties 2.6 punkte nurodyto pagrindo taikymu, jog be jo sutikimo pratęsus overdrafto grąžinimo terminą, laidavimas pasibaigė. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju laiduotojo asmenybę individualizuojantys požymiai neturi įtakos jo teisės sutikti arba nesutikti su pagrindinės prievolės pakeitimu (pasunkinimu jo atžvilgiu) įgyvendinimui. Net ir būdamas verslininkas, atsakovas neturėjo pareigos sutikti su pagrindinės prievolės pakeitimu, kuriuo pasunkinama jo teisinė padėtis.

44Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovo G. R. laidavimo už trečiojo asmens prievoles ieškovui pasibaigimą. Ieškovo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo šalių (Nordea Bank Finland PIc ir UAB „ERP“) sudarytų susitarimų laikyti veiksmais, kuriais buvo siekiama tik nustatyti papildomą terminą pažeistai prievolei įvykdyti.

45Dėl atsakovių R. R. ir M. Z. atsakomybės

46Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį atsakovių (laiduotojų sutuoktinių) R. R. ir M. Z. atžvilgiu, svarbia laikė aplinkybę, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovai G. R. ir M. Z. laidavimo sutartis sudarė šeimos interesais. Apeliantas Nordea Bank Finland PIc, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, skunde nurodė, jog laidavimo sutartis yra susijusi su bendrąja jungtine nuosavybe, kadangi laiduotojas turi suprasti, jog pagrindinei prievolei įvykdyti gali būti panaudotas bendras sutuoktinių turtas. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino šeimos poreikių sampratą. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog atsakovai M. Z. ir M. Z. trečiojo asmens akcijas valdė bendrąja jungtine nuosavybe, todėl buvo suinteresuoti vystomu verslu ir jo rezultatais, nes siekė gauti naudos dividendų pavidalu ar kitokia forma. O aplinkybė, jog G. R. akcijas valdė asmeninės nuosavybės teise, nepaneigia jo sutuoktinės suinteresuotumo įmonės (trečiojo asmens) veiklos vykdymu. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

47Pagal CK 6.76 straipsnyje įtvirtintą laidavimo sampratą laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai sutartimi įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Teisėjų kolegija svarbia laiko aplinkybę, jog laidavimo sutartis sudarė atsakovai G. R. ir M. Z.. Tuo tarpu atsakovės R. R. ir M. Z. laidavimo sutartyje pasirašė kaip laiduotojų sutuoktinės. Atitinkamomis laidavimo sutarčių nuostatomis atsakovės išreiškė sutikimą, kad jų sutuoktiniai sudarytų šias laidavimo sutartis, patvirtino, jog yra susipažinusios su laidavimo sutarčių nuostatomis, kurioms neprieštarauja, bei patvirtino, jog šios sutartys neprieštarauja jų šeimų interesams. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentui, jog reikalavimų ikiteisminėje ginčo sprendimo stadijoje atsakovėms nepareiškimas negali būtų tapatinamas su reikalavimo į jas atsisakymu. Kita vertus, teisėjų kolegija pastebi, jog tam tikrų apeliacinio skundo argumentų dviprasmiškumas sudaro prielaidas išvadoms, jog apeliantas nėra tikras, kokiu pagrindu joms yra reiškiamas reikalavimas (kaip laiduotojoms, ar kaip laiduotojų sutuoktinėms).

48Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentų grupę, kuria grindžiamas pirmosios instancijos teismo išvadų dėl atsakovių atsakomybės neteisėtumas, pastebi, jog šia argumentų grupe apeliantas savo poziciją nagrinėjamu klausimu iš esmės grindžia sutuoktinių prievolių bendrumu. Pasak apelianto, atsakovių sutikimas, išreikštas laidavimo sutartyse, vertintinas kaip jų patvirtinimas, jog tokie sandoriai yra sudaromi šeimos interesais. Atsakovės esą buvo suinteresuotos trečiojo asmens veiklos vystymu, kadangi nuo jo veiklos priklausė ir jų turtinė padėtis. Be to, atsakovams M. Z. ir M. Z. trečiojo asmens akcijų dalis priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, todėl laidavimo sutartis laikytina sandoriu dėl bendro turto. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

49Apeliantui įrodinėjant atsakovių sutikimų sudaryti laidavimo sutartis bei patvirtinimų, jog laidavimo sutartys nepažeis šeimos interesų, esminę reikšmę jų atsakomybei pagal sutuoktinių sudarytas laidavimo sutartis, teisėjų kolegija turi pagrindą įvertinti tokių aplinkybių svarbą laidavimo santykiams šios prievolės pobūdžio kontekste. Teisėjų kolegija taip pat turi pagrindą įvertinti apelianto argumentą, kad visi atsakovai (tiek laiduotojai, tiek jų sutuoktinės) turėjo suprasti, jog pagrindinei prievolei įvykdyti gali būti naudojamas jų bendras (šeimos) turtas. CK 3.92 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų suvaržymu, taip pat sandorius dėl bendros įmonės perleidimo ar teisių į ją suvaržymo bei vertybinių popierių, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, perleidimo ar teisių į juos suvaržymo, gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti. Kaip pažymėta, laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jei tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Pagal laidavimo sutartį laiduotojas įsipareigoja įvykdyti kreditoriui prievolę už skolininką nenurodydamas konkretaus turto, į kurį kreditorius galės nukreipti savo reikalavimus. Taigi laidavimo sutartimi daiktas nėra suvaržomas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-396/2011). Galioja prezumpcija, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikia rašytinio kito sutuoktinio sutikimo. Būtent tokie atvejai yra nurodyti CK 3.92 straipsnio 4 dalyje, kas reiškia, jog šioje straipsnio dalyje nurodytais atvejais sandorius gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus, kai vienas sutuoktinis turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą sudaryti tokį sandorį. Tačiau šioje teisės normoje kalbama apie sandorius, susijusius su disponavimu bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančiu nekilnojamuoju daiktu ar daiktinėmis teisėmis į jį arba jų suvaržymu. Gi laidavimas yra šalutinė prievolė (CK 6.76 straipsnis), šia prievole užtikrinama pagrindinė prievolė, o tai reiškia, jog laidavimu nėra suvaržoma bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir disponavimas ja. Laiduojant laiduotojui nereikia įkeisti konkretaus kilnojamojo / nekilnojamojo turto, jis tiesiog, esant sutartyje nustatytai sąlygai (netinkamam skolininko prievolės vykdymui), įsipareigoja už skolininką vykdyti pagrindinę prievolę. Todėl kolegija sprendžia, jog šioms laidavimo sutartims sudaryti nagrinėjamu atveju pakaktų tik atsakovų G. R. ir M. Z. valios. Gi jų sutuoktinių sutikimas, net ir nesant atitinkamo (rašytinio) patvirtinimo, galiotų dėl įstatyme įtvirtintos prezumpcijos (CK 3.92 straipsnio 4 dalis).

50Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių, yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai kreditoriams atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008). Teismų praktika sutuoktinių prievolių kreditoriams bei kai kuriais kitais su tuo susijusiais klausimais yra suvienodinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010. Asmeninėmis prievolėmis pripažįstamos iki santuokos įregistravimo atsiradusios prievolės (CK 3.110 straipsnio 1 dalis), iš dovanojimo sutarčių ir paveldėjimo kylančios prievolės, išskyrus atvejus, kai dovana ar palikimas buvo gauti kaip bendras turtas (CK 3.111 straipsnis), baudos už vieno iš sutuoktinių padarytus teisės pažeidimus, taip pat žala, padaryta vieno iš sutuoktinių veiksmais (CK 3.115 straipsnio 1 dalis), kito asmens išlaikymo, mokestinės ir kitos prievolės. Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte. Išieškojimas pagal asmenines prievoles nukreipiamas į dalį bendrame turte tik po to, kai kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė (CK 3.112 straipsnis). Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1–3 dalys). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas, t. y. kai kreditorius pareiškia reikalavimą abiem sutuoktiniams, teismas turi nustatyti, ar sutuoktinių prievolė yra solidari ar dalinė. Teismas, nagrinėdamas sutuoktinių ginčą dėl prievolės kreditoriams kvalifikavimo, privalo nustatyti jos pobūdį vadovaudamasis CK 3.109 straipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Teismui nenustačius bendros sutuoktinių prievolės, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą prieš prievolėje nedalyvavusį sutuoktinį. Todėl sąžiningas sutuoktinis, nedalyvaujantis santykiuose su kitais asmenimis, negali būti įpareigotas kito sutuoktinio sudarytų sandorių, kuriems jis negalėjo turėti įtakos ir dėl kurių nebuvo išreikšta jo valia. Šios taisyklės išimtys nustatytos CK 3.109 straipsnyje, kai kurias prievoles pripažįstant bendromis. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog kito sutuoktinio sutikimo prezumpciją įtvirtinanti CK 3.92 straipsnio 2 dalis yra įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentuojančiame CK trečiosios knygos VI skyriaus antrajame skirsnyje. CK 3.92 straipsnio 2 dalis sistemiškai susijusi su kitomis šio straipsnio dalimis dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, naudojimo, valdymo ir disponavimo reikalavimų. Šių normų tikslas – apsaugoti tiek sandorio sudarymo procese nedalyvaujančio sutuoktinio, tiek kreditorių interesus. Kito sutuoktinio sutikimo prezumpcija nustatyta dėl kreditoriaus interesų, kad šis, sudarydamas sandorius su sutuoktiniu, neturėtų tikrinti, ar kitas sutuoktinis sutinka su sandorio sudarymu. Ši prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012). Paminėtų nuostatų kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog laidavimo sutartyse esantis įrašas (patvirtinimas), kad laidavimo sutartis sudaroma laiduotojo sutuoktinei (atitinkamai –atsakovei R. R. ir atsakovei M. Z.) sutinkant ir kad laidavimo sutarties sudarymas neprieštarauja šeimos interesams, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo išvadai, jog laidavimo sandoriai buvo sudaryti šeimos interesais, taip pat jog iš tokių sandorių kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės. Išdėstytu pagrindu teisėjų kolegija reiškia įsitikinimą, jog atsakovių sutikimai su laidavimo sutarčių sudarymu ar patvirtinimai, jog šios laidavimo sutartys neprieštarauja šeimos (šeimų) interesams, nurodytų aplinkybių kontekste neleidžia daryti išvados dėl laidavimo sutarčių sukurtų prievolių bendrumo sutuoktinių atsakomybės prasme.

51Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, kuriais teigiama, jog laidavimo sutartys buvo sudarytos šeimos interesais. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog laidavimo sutartys visų pirma buvo sudarytos išimtinai trečiojo asmens finansavimo poreikiui užtikrinti, o ieškovas neįrodė, jog atsakovės dalyvavo įmonės veikloje ar prisidėjo prie įmonės veiklos vystymo. Teisėjų kolegija pastebi, jog apeliantas, argumentuodamas atsakovių suinteresuotumą trečiojo asmens veiklos vystymu, laidavimo sutarčių galimą naudą šeimos interesams vertina hipotetiškai, teigdamas, esą atsakovės buvo suinteresuotos naudos gavimu iš trečiojo asmens vykdomos veiklos (pvz., dividendų pavidalu). Tokiems argumentams ar prielaidoms pagrįsti ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog trečiojo asmens pelnas ar pajamos buvo ar būtų naudojamas atsakovų šeimų poreikiams tenkinti (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nagrinėjamu atveju vadovautis apelianto nurodytu precedentu, suformuotu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2009, kadangi nurodytos bylos ratio decidendi esmingai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apelianto (ieškovo) argumentui, jog trečiojo asmens veiklos vystymo interesai neabejotinai susiję su laiduotojų šeimų poreikiais.

52Dėl kitų apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų

53Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl atsakovų G. R. ir R. R. 2011 m. lapkričio 4 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, sprendė, jog ieškovas neturi galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą G. R.. Ieškovas nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliaciniame skunde nurodė, esą teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas nėra atsakovo G. R. kreditorius. Apeliaciniame skunde pažymima, kad atsakovas G. R. yra ieškovo skolininkas pagal laidavimo sutartį, taigi apeliantas turi reikalavimo teisę į šį atsakovą. Pasak apelianto, teismas nepagrįstai sprendė dėl ginčijamo sandorio pasekmių – skolininko turtinės padėties pablogėjimo bei sandorio šalių nesąžiningumo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais ieškovo apeliacinio skundo argumentais.

54Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog reikalavimą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo ieškovas pareiškė CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Nurodytoje normoje numatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana instituto tikslas – užkirsti kelią skolininko piktnaudžiavimui teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas.

55CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; kt.). Teisėjų kolegija reiškia įsitikinimą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esminės actio Pauliana taikymo sąlygos – kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės nebuvimą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog ankstesnėje nutarties dalyje padarius išvadą, jog atsakovo G. R. laidavimas pasibaigė, nėra pagrindo šį asmenį laikyti trečiojo asmens laiduotoju ir ieškovo skolininku pagal laidavimo prievolę bei kartu konstatuoti ieškovo interesų pažeidimą CK 6.66 straipsnio prasme. Vadovaudamasi paminėta kasacinio teismo praktika teisėjų kolegija sprendžia, jog kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą G. R. nebuvimas sudaro pagrindą reikalavimą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia atmesti, nevertinant kitų actio Pauliana sąlygų. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl ginčijamo sandorio teisėtumo bei nevertina ieškovo apeliacinio skundo argumentų, kuriais grindžiamas kitų actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų egzistavimas, kadangi paminėtų sąlygų, būtinų actio Pauliana taikymui, viseto nebuvimas sandorio pripažinimą negaliojančiu daro negalimą.

56Pirmosios instancijos teismas sumažino ieškovo reikalautų priteisti metinių procesinių palūkanų dydį nuo 16 iki 5 procentų. Apeliantas Nordea Bank Finland PIc, formuluodamas apeliacinio skundo dalyką, vėlgi prašo priteisti iš atsakovų 16 procentų dydžio metines procesines palūkanas, tačiau pirmosios instancijos teismo išvadų dėl palūkanų dydžio nepagrįstumo atskirai nemotyvuoja, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti skundžiamame sprendime išdėstytos teismo pozicijos dėl priteisiamų procesinių palūkanų dydžio. Kita vertus, teisėjų kolegija, susipažinusi su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl procesinių palūkanų dydžio, pritaria išvadai, jog delspinigių ir palūkanų dydžio nustatymą nagrinėjamu atveju lemia trečiojo asmens bankroto bylos iškėlimo faktas. Tokia pirmosios instancijos išvada atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).

57Kiti apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

58Remdamasi šioje nutartyje pateiktais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo koreguoti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundai atmetami, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

59Dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto pakeitimo

60Atsakovai G. R. ir R. R. atsiliepime į Nordea Bank Finland PIc apeliacinį skundą pareiškė prašymą sumažinti byloje taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mastą. Nurodė, jog 2013 m. vasario 25 d. ieškovui sumažinus ieškinio reikalavimų sumą, atitinkama dalimi turėjo būti pakeistas ir byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas. Pirmosios instancijos teismui nesumažinus turto arešto masto, atsakovai šį klausimą prašo išspręsti Lietuvos apeliacinio teismo. Teisėjų kolegija pareikšto prašymo nesvarsto, kadangi apskųstuoju sprendimu, kuris paliekamas nepakeistas, pirmosios instancijos teismas visiškai panaikino šių atsakovų atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

61Atkreiptinas dėmesys, kad dėl sprendimo dalies, susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė 2013 m. balandžio 25 d. nutartį dėl rašymo apsirikimų sprendime ištaisymo, kuri yra sudedamoji apskųstojo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimo dalis (t. 9., b. l. 96-97).

62Dėl bylinėjimosi išlaidų

63Atsakovai G. R. ir R. R. pareiškė prašymą priteisti 3 630 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme. Atsakovų pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodoma, kad išlaidas sudarė atsiliepimo į ieškovo Nordea Bank Finland PIc apeliacinį skundą parengimas. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl išlaidų atsakovui atlyginimo dydžio, įvertina nurodytų teisinių paslaugų rūšį, taip pat atsižvelgia į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) pateiktas rekomendacijas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog yra teisinga ir protinga atsakovams lygiomis dalimis priteisti iš apelianto Nordea Bank Finland PIc 2 000 Lt teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

64Ieškovas (apeliantas) Nordea Bank Finland PIc pareiškė prašymą priteisti 46 218,72 Lt teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija pastebi, jog šios išlaidos apima tiek teisines paslaugas, susijusias su apeliacinio skundo parengimu, tiek teisines paslaugas, susijusias su atsiliepimo į M. Z. apeliacinį skundą parengimu, tiek kitas teisines paslaugas, kurių būtinumo apeliantas neargumentavo bei kurių priskirtinumas nagrinėjamai bylai yra abejotinas (pvz., konsultacijos dėl laikinųjų apsaugos priemonių, laiško projekto dėl povedybinės sutarties ginčijimo parengimas, prašymo dėl viešbučio apartamentų ir požeminio parkingo pirkimo – pardavimo sutarties pateikimo parengimas ir kt.). Teisėjų kolegija, spręsdama dėl išlaidų ieškovui už teisines paslaugas, susijusias su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu, atlyginimo dydžio, įvertina nurodytų teisinių paslaugų rūšį, taip pat atsižvelgia į Rekomendacijų nuostatas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog būtų teisinga ir protinga ieškovui Nordea Bank Finland PIc priteisti iš apelianto M. Z. 1 000 Lt teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

65Apeliantui M. Z. žyminio mokesčio – 32 846 Lt mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (t. 9, b. l. 116-117). Atmetus apeliacinį skundą, žyminis mokestis iš apelianto M. Z. priteistinas valstybei (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

66Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

67Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

68Priteisti iš ieškovo Nordea Bank Finland PIc atsakovams G. R. ir R. R. lygiomis dalimis 2 000 Lt (po 1 000 Lt kiekvienam atsakovui) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

69Priteisti iš atsakovo M. Z. ieškovo Nordea Bank Finland PIc naudai 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

70Priteisti valstybei iš atsakovo M. Z. (asmens kodas ( - ) 32 846 Lt žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą (lėšų gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. ( - ), įmokos kodas 5660).

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovas Nordea Bank Finland PIc ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų G.... 5. Atsakovai G. R. ir R. R. prašė ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo... 6. Atsakovai M. Z. ir M. Z. su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime į ieškinį... 7. Ieškovas, nesutikdamas su atsakovų pozicija, išdėstyta atsiliepimuose į... 8. Atsakovai M. Z. ir M. Z. triplike papildomai paaiškino, kad kredito sutarties... 9. Atsakovai G. R. ir R. R. triplike papildomai paaiškino, kad nežinant, kada... 10. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 11. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškovo ieškinį... 12. Vertindamas ieškinio reikalavimų dėl atsakovo M. Z. atsakomybės pagal 2007... 13. Vertindamas ieškinio reikalavimų dėl atsakovo G. R. atsakomybės pagal 2011... 14. Vertindamas ieškinio dalies dėl atsakovių R. R. ir M. Z. atsakomybės... 15. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo reikalavimo dėl 2011 m.... 16. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovų argumentus dėl... 17. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai... 18. Apeliaciniu skundu atsakovas M. Z. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m.... 19. Apeliaciniame skunde atsakovas pareiškė teismui prašymą išreikalauti iš... 20. Apeliaciniu skundu ieškovas Nordea Bank Finland PIc prašo Vilniaus apygardos... 21. Trečiasis asmuo BUAB „ERP“ atsiliepimu į apeliacinius skundus prašė... 22. Atsakovai M. Z. ir M. Z. atsiliepimu į ieškovo Nordea Bank Finland PIc... 23. Ieškovas Nordea Bank Finland PIc nesutiko su M. Z. apeliaciniu skundu ir... 24. Atsakovai G. R. ir R. R. atsiliepimais į atsakovo M. Z. ir Nordea Bank Finland... 25. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320... 26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK... 27. Dėl įrodymo išreikalavimo... 28. Atsakovas M. Z. apeliaciniame skunde pareiškė prašymą išreikalauti iš... 29. Dėl atsakovo M. Z. apeliacinio skundo... 30. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas Nordea Bank Finland PIc... 31. 2007 m. birželio 18 d. laidavimo sutartimi atsakovas M. Z. įsipareigojo visu... 32. Apeliantas M. Z., tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek... 33. Pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį viešajai tvarkai ar gerai moralei... 34. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su tuo atsakovo apeliacinio... 35. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo... 36. Kaip minėta, apeliantas M. Z. apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios... 37. Dėl G. R. laidavimo... 38. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog 2011 m. vasario 25 d.... 39. CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš... 40. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas ir trečiasis asmuo 2007... 41. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog... 42. Kaip minėta, ieškovas Nordea Bank Finland PIc apeliaciniame skunde nurodė,... 43. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas ir trečiasis asmuo 2012... 44. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog... 45. Dėl atsakovių R. R. ir M. Z. atsakomybės... 46. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį atsakovių... 47. Pagal CK 6.76 straipsnyje įtvirtintą laidavimo sampratą laiduotojas už... 48. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentų grupę, kuria... 49. Apeliantui įrodinėjant atsakovių sutikimų sudaryti laidavimo sutartis bei... 50. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių,... 51. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovo apeliacinio skundo... 52. Dėl kitų apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų... 53. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą... 54. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog reikalavimą dėl dovanojimo sutarties... 55. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje... 56. Pirmosios instancijos teismas sumažino ieškovo reikalautų priteisti metinių... 57. Kiti apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo... 58. Remdamasi šioje nutartyje pateiktais argumentais teisėjų kolegija... 59. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto pakeitimo... 60. Atsakovai G. R. ir R. R. atsiliepime į Nordea Bank Finland PIc apeliacinį... 61. Atkreiptinas dėmesys, kad dėl sprendimo dalies, susijusios su laikinųjų... 62. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 63. Atsakovai G. R. ir R. R. pareiškė prašymą priteisti 3 630 Lt advokato... 64. Ieškovas (apeliantas) Nordea Bank Finland PIc pareiškė prašymą priteisti... 65. Apeliantui M. Z. žyminio mokesčio – 32 846 Lt mokėjimas buvo atidėtas iki... 66. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 67. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti... 68. Priteisti iš ieškovo Nordea Bank Finland PIc atsakovams G. R. ir R. R.... 69. Priteisti iš atsakovo M. Z. ieškovo Nordea Bank Finland PIc naudai 1 000 Lt... 70. Priteisti valstybei iš atsakovo M. Z. (asmens kodas ( - ) 32 846 Lt žyminio...