Byla 2A-23-330/2017

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo N. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo ir 2015 m. balandžio 9 d. papildomo sprendimo, priimtų civilinėje byloje Nr. 2-1767-104/2015 pagal ieškovo Nordea Bank AB, veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, ieškinį atsakovams N. P. ir E. G. dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovų N. P. ir E. G. ieškinius dėl laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis; tretieji asmenys – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „MV Trading“, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Rududu ir Co“ (šiuo metu išregistruota), bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „MV Retail“ (šiuo metu išregistruota).

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas Nordea Bank AB, atstovaujamas Nordea Bank AB Lietuvos skyriaus (ankstesnis pavadinimas Nordea Bank Finland Plc) pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė: priteisti iš atsakovo N. P. 34 proc. dydžio skolos dalį – 244 255,16 Eur negrąžinto kredito, 274,34 Eur nesumokėtų palūkanų, 46 338,28 Eur nesumokėtų įsipareigojimo nevykdymo palūkanų ir 6 768,50 Eur nesumokėtų įsipareigojimo nevykdymo palūkanų, kurių mokėjimas buvo atidėtas pagal 2011 m. gegužės 24 d. papildomą susitarimą; priteisti iš atsakovo E. G. 66 proc. dydžio skolos dalį – 474 142,38 Eur negrąžinto kredito, 532,55 Eur nesumokėtų palūkanų, 89 950,78 Eur nesumokėtų įsipareigojimo nevykdymo palūkanų ir 13 138,84 Eur nesumokėtų įsipareigojimo nevykdymo palūkanų, kurių mokėjimas buvo atidėtas pagal 2011 m. gegužės 24 d. papildomą susitarimą.
  2. Ieškovas nurodė su UAB „MV Trading“ 2008 m. vasario 27 d. sudaręs banko sąskaitos kredito sutartį. Tą pačią dieną bankas su atsakovais N. P. ir E. G. sudarė laidavimo sutartis, kurių pagrindu atsakovai įsipareigojo kaip solidarūs skolininkai atsakyti visu savo turtu ir lėšomis bankui, jeigu UAB „MV Trading“ neįvykdys visos prievolės, kylančios iš kredito sutarties, ar jos dalies, laiku nesumokės su ja susijusių mokesčių ir/arba kitų įmokų pagal kredito sutartį su visais vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais. 2010 m. kovo 10 d. atsakovai su banku sudarė papildomus susitarimus prie laidavimo sutarčių, kuriais, be kitų pakeitimų, buvo susitarta, kad E. G. bus atsakingas už 66 proc. skolos dalį, o N. P. – už 34 proc. skolos dalį. Kadangi UAB „MV Trading“ nevykdė savo prisiimtų įsipareigojimų pagal kredito sutartį, bendrovei buvo iškelta bankroto byla, ieškovo nuomone, jos prievolę turi įvykdyti laiduotojai.
  3. Atsakovai N. P. ir E. G. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad banko ir skolininkės susitarimas dėl kredito laikotarpio pailginimo buvo pasirašytas be atsakovo N. P. rašytinio sutikimo, dėl kurio buvo imperatyviai susitarta laidavimo sutartyje, todėl laidavimo prievolė laikytina pasibaigusia.
  4. Atsakovas N. P. pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė jo ir banko sudarytą laidavimo sutartį pripažinti pasibaigusia. Nurodė nedavęs rašytinio sutikimo kredito sutarties termino prailginimui, todėl pagal laidavimo sutarties sąlygas sutartis laikytina pasibaigusia. Taip pat nurodė, kad bankas turėjo visas priemones ir galimybes patenkinti savo reikalavimą BUAB „MV Trading“, pasinaudodamas jo naudai nustatytais prievolių užtikrinimais (UAB „Rududu ir Co“ laidavimu ir atsargų įkeitimu), tačiau to nepadarė, ir šios aplinkybės lėmė, jog savo veiksmais bankas patvirtino atleidžiantis laiduotoją nuo atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.86 straipsnio nuostatas. Bankas turėjo teisę ir visas galimybes pareikalauti jo naudai nurašyti UAB „Rududu ir Co“ banko sąskaitose esančias lėšas, nesvarbu, kuriame banke jos buvo laikomos, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kuriais būtų siekiama skolininko UAB „MV Trading“ prievolių įvykdymui panaudoti UAB „Rududu ir Co“ sąskaitose esančias lėšas, kurios iš viso sudarė apie 2 644 788 Lt (765 983,54 Eur). Paaiškino, kad bankui buvo reguliariai teikiama informacija apie UAB „MV Trading“ finansinę būklę, tačiau bankas laiku ir efektyviai nereagavo į situaciją. Bankas kredito sutarties pakeitimus dėl termino pratęsimo sudarydavo daug vėliau nei nurodoma pačiuose dokumentuose. Po skolos grąžinimo termino pabaigos tarp šalių vykdavo derybos dėl Kredito sutarties termino pratęsimo ir iš tiesų susitarimai dėl termino pratęsimo buvo sudaromi praėjus keletui mėnesių po sutartyje nustatyto termino pabaigos. Tai papildomai pagrindžia, kad bankas veikė aplaidžiai, tokie veiksmai neatitinka bankų veiklos saugumo ir patikimumo reikalavimų. Vien hipoteka įkeistų objektų vertė sudarė ne mažiau nei 145 060 594,39 Lt (42 012 452,04 Eur), kai užtikrinama prievolė tebuvo 2 501 199,83 Lt (724 397,54 Eur). Bankui nesiėmus veiksmų dėl reikalavimo nukreipimo į kitas UAB „Rududu ir Co“ disponuojamas lėšas bei prekių atsargas ar bent jau dėl šio įkeitimo objekto išsaugojimo, susiklostė situacija, kurioje be laiduotojo sutikimo reikšmingai padidėjo jo atsakomybė, t. y. atsirado laiduotojui nepalankios sąlygos. Atsakovas nurodė laidavęs, atsižvelgdamas į tai, kad prievolių pagal kredito sutartį įvykdymas buvo užtikrintas ir didelės vertės UAB „Rududu ir Co“ prekių atsargų įkeitimu, kitų asmenų laidavimais, itin didelės vertės hipotekos objektų įkeitimu. Praradus nurodytą užtikrinimo priemonę, laiduotojo padėtis iš esmės pablogėjo, padidėjo rizika, kad pareiga įvykdyti prievolę už skolininką teks būtent laiduotojui.
  5. Atsakovas E. G. pirmosios instancijos teismui pareikštame ieškinyje prašė jo ir banko sudarytą laidavimo sutartį pripažinti pasibaigusia. E. G. ieškinį grindė argumentais, iš esmės tapačiai nurodytiems N. P. ieškinyje. Papildomai nurodė, kad jo pasiūlymas sudaryti taikos sutartį nelaikytinas skolos pripažinimu.
  6. Ieškovas Nordea Bank AB atsakovų E. G. ir N. P. ieškinius prašė atmesti. Nurodė, kad sudarant kredito sutarties pakeitimus, laiduotojų sutikimai buvo gauti. Ieškovas nurodė viso kredito sutarties galiojimo laikotarpiu domėjęsis prievolės įvykdymą užtikrinančiomis priemonėmis, teikdamas raštus tiek UAB „MV Trading“, tiek UAB „Rududu ir Co“, tiek kitiems prievolės įvykdymo užtikrinimus pateikusiems asmenims, reikalaudamas pateikti prievolės užtikrinimų mastui įvertinti reikalingą informaciją, domėjęsis UAB „MV Trading“ priklausančių įkeistų prekių atsargų verte, atlikęs UAB „MV Trading“ priklausančių įkeistų prekių atsargų apžiūrą, siuntęs įspėjimus UAB „MV Trading“ dėl sutartinių prievolių nevykdymo, nuolat raginęs UAB „Rududu ir Co“ vykdyti sutartinį įsipareigojimą – nuolat teikti informaciją apie UAB „Rududu ir Co“ priklausančių bankui įkeistų prekių atsargų vertę, kreipęsis į UAB „Rududu ir Co“ kaip į laiduotoją pagal laidavimo sutartį, prašydamas vykdyti sutartinę informacijos teikimo pareigą ir kt.
  7. Bankas nurodė, kad pasibaigus kredito sutarčiai, kreipėsi į UAB „Rududu ir Co“ reikalaudamas vykdyti laiduotojo prievolę, o jos neįvykdžius kreipėsi į Centrinę hipotekos įstaigą dėl vykdomojo rašto išdavimo įkeistiems daiktams realizuoti. N. P. ir E. G. vengiant priimti įspėjimus, skolos išieškojimas iš įkeisto turto negalėjo tęstis. Ieškovo nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad bankas visu kredito sutarties galiojimo laikotarpiu atliko veiksmus, reikalingus kredito sutarties įvykdymo užtikrinimams išsaugoti, o pasibaigus kredito sutarčiai dėjo maksimalias pastangas tam, kad būtų pasinaudota visomis kredito sutarties užtikrinimo priemonėmis. Paaiškino, kad atsakovai buvo susiję su kitais šioje byloje dalyvaujančiais asmenimis, todėl galimai paties N. P. veiksmai lėmė UAB „Rududu ir Co“ banko naudai suteiktų kredito sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonių praradimą. Atsakovo ieškinio argumentai dėl to, kad pastarųjų prievolės įvykdymo užtikrinimų praradimas buvo priklausomas nuo banko nerūpestingumo, laikytini klaidingais ir nepagrįstais. Bankas akcentavo aplinkybę, jog kreditorius turi teisę, esant daugiau nei vienam prievolės įvykdymo užtikrinimo būdui, pasirinkti, kuriuo iš jų pasinaudoti pirmiau. Kreditoriaus nepasinaudojimas tam tikrais prievolės užtikrinimais negali sudaryti pagrindo CK 6.86 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taikymui. Be to, pagal kredito sutarties nuostatas tik vienareikšmis raštiškas banko patvirtinimas gali būti laikomas banko atsisakymu savo teisės. Nurodė, kad laiduotojai jau pačia laidavimo sutartimi yra davę sutikimą su bet kokiomis pagrindinės prievolės modifikacijomis, išskyrus išskirtomis sutartyje. Tuo tarpu pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų kiekio ar masto sumažėjimas laidavimo sutartyje nėra įvardintas kaip aplinkybė, kuriai įvykus yra reikalingas laiduotojo sutikimas tolesniam laidavimui, net jeigu dėl tokios aplinkybės laiduotojo atsakomybė ir padidėtų. Akcentavo aplinkybę, jog atsakovai pateikė bankui pasiūlymą dėl taikaus ginčų užbaigimo, kuriuo siūlė bankui visus ginčus dėl laidavimo užbaigti taikiai, sumokant bankui 2 000 000 Lt (579 240,03 Eur). Tokio pasiūlymo pateikimas laikytinas skolininko skolos pripažinimu.
  8. Tretieji asmenys BUAB „MV Trading“ ir BUAB „Rududu ir Co“ prašė atsakovų N. P. ir E. G. ieškinius atmesti. Nurodė, kad bankas ir BUAB „MV Trading“ susitarė, jog išieškojimo atveju bankas turi teisę pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kokias BUAB „MV Trading“ pateiktas prievolių užtikrinimo priemones realizuoti, nepriklausomai nuo BUAB „MV Trading“ duodamo priešingo nurodymo. BUAB „MV Trading“ bankroto byloje teismas patvirtino Nordea Bank Finland Plc 3 022 583, 99 Lt (875 400,83 Eur) dydžio finansinį reikalavimą. Nurodė, kad banko ieškinys yra pagrįstas, kadangi atsakovai prievolių pagal laidavimo sutartis neįvykdė.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 27 d. sprendimu atsakovų N. P. ir E. G. ieškinius dėl laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis atmetė, ieškovo Nordea Bank AB ieškinį patenkino - ieškovo naudai iš atsakovo N. P. priteisė 244 255,16 Eur negrąžinto kredito, 274,34 Eur nesumokėtų palūkanų, 46 338,28 Eur nesumokėtų įsipareigojimo nevykdymo palūkanų, 6 768,50 Eur nesumokėtų įsipareigojimo nevykdymo palūkanų, kurių mokėjimas buvo atidėtas pagal 2011 m. gegužės 24 d. papildomą susitarimą, 3 197,30 Eur žyminio mokesčio ir 3 400 Eur atstovavimo išlaidų; iš atsakovo E. G. – 474 142,38 Eur negrąžinto kredito, 532,55 Eur nesumokėtų palūkanų, 89 950,78 Eur nesumokėtų įsipareigojimo nevykdymo palūkanų ir 13 138,84 Eur nesumokėtų įsipareigojimo nevykdymo palūkanų, kurių mokėjimas buvo atidėtas pagal 2011 m. gegužės 24 d. papildomą susitarimą, 6 207,30 Eur žyminio mokesčio ir 6 600 Eur atstovavimo išlaidų. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 9 d. papildomu sprendimu ieškovo naudai iš atsakovų N. P. ir E. G. priteisė 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. liepos 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstais pripažino atsakovų argumentus dėl laidavimo sutarčių pabaigos bankui nepasinaudojus kitomis prievolės pagal kredito sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonėmis. Pažymėjo, kad pagal kredito sutarties sąlygą tik vienareikšmis raštiškas banko patvirtinimas gali būti laikomas banko atsisakymu nuo banko teisės. Konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog bankas būtų atsisakęs savo teisių reikalavimo patenkinimo iš įkeistų prekių atsargų ar laiduotojo UAB „Rududu ir Co“ disponuojamų lėšų.
  3. Teismas pažymėjo, kad bankas visu kredito sutarties galiojimo laikotarpiu atliko veiksmus, reikalingus kredito sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonėms išsaugoti, o pasibaigus kredito sutarčiai dėjo maksimalias pastangas tam, jog būtų pasinaudota visomis kredito sutarties užtikrinimo priemonėmis, be kita ko, ir UAB „Rududu ir Co“ pateiktomis prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis. Pažymėjo, kad atsakovai yra tarpusavyje susiję asmenys - verslo partneriai ir susijusių įmonių vadovai. Atsakovas N. P. kredito sutarties galiojimo laikotarpiu buvo susijęs iš esmės su visomis įmonėmis, kurios buvo pateikusios kredito sutarties įvykdymo užtikrinimus: buvo šių įmonių akcininkas, direktorius ar valdybos pirmininkas. Šią aplinkybę teismas laikė patvirtinančia, jog laiduotojas N. P. visu sutarties galiojimo laikotarpiu disponavo informacija apie įmonių, su kuriomis buvo betarpiškai susijęs, banko naudai pateiktų kredito sutarties įvykdymo užtikrinimų realų mastą. Atsakovas E. G., veikdamas UAB „Rududu ir Co“ vardu, žinojo apie įmonės įsipareigojimus ieškovui, tačiau nesiėmė jokių veiksmų įsipareigojimams įvykdyti, o atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais. UAB „Rududu ir Co“ prekių atsargų ir lėšų panaudojimas banko reikalavimų patenkinimui buvo apsunkintas būtent pačių atsakovų veiksmais – atsakovai ignoravo banko reikalavimus, o tuo pačiu laiku UAB „Rududu ir Co“ prekių atsargos, kurių vertė sudarė ne mažiau nei 1 263 668 Lt (365 983,54 Eur), buvo nevaržomai pardavinėjamos įvairiems tiekėjams, taip pat buvo sumokėta apie 1 381 120 Lt (400 000 Eur) įvairiems kreditoriams. Teismas taip pat akcentavo, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą esant teisei pasirinkti, kuriuo iš prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų pasinaudoti pirmiau, kreditoriaus nepasinaudojimas tam tikrais prievolės užtikrinimais negali sudaryti pagrindo CK 6.86 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taikymui.
  4. Dėl laidavimo pabaigos CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu teismas pažymėjo, jog atsakovai laidavimo sutartimis patvirtino, kad: „Laiduotojas sutinka ir neprieštarauja tam, kad kreditavimo sutartis būtų pakeista ar papildyta be laiduotojo sutikimo ar informavimo net ir tuo atveju, jei tokio pakeitimo ar papildymo pasėkoje prievolė iš esmės pasikeistų ir dėl to padidėtų laiduotojo atsakomybė ar atsirastų kitokios laiduotojui nepalankios pasekmės, ši laidavimo sutartis nepasibaigs ir galios toliau“. Teismo vertinimu, vien šios sutarties sąlygos sudaro teisinį pagrindą netaikyti CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyto laidavimo pasibaigimo pagrindo. Teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų kiekio ar masto sumažėjimas laidavimo sutartyje nėra įvardintas kaip aplinkybė, kuriai įvykus yra reikalingas laiduotojo sutikimas tolesniam laidavimui, net jeigu dėl tokios aplinkybės laiduotojo atsakomybė ir padidėtų. Teismo vertinimu, kredito laikotarpio pailginimas laikytinas esminiu prievolės pasikeitimu, padidinančiu laiduotojo atsakomybę, tačiau, kaip numatyta CK 6.87 straipsnio 4 dalyje, esant laiduotojo sutikimui dėl sutarties termino pailginimo, šios įstatymo nuostatos pagrindu laidavimas baigtis negali. Laidavimo sutartyje numatyta, kad laiduotojo sutikimai reikalingi tik atliekant kredito sutarties pakeitimus, susijusius su kredito sumos padidinimu arba kredito laikotarpio pailginimu. Teismas atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju banko ir skolininko sudarytais papildomais susitarimais buvo atliekami kredito sutarties pakeitimai, kuriais susitariama dėl naujo kredito grąžinimo laikotarpio. Be to, tą pačią dieną buvo pasirašomi laiduotojų sutikimai, kuriais buvo pritariama kredito termino pratęsimui. Teismo vertinimu, atsakovų akcentuota aplinkybė, jog sutikimai buvo duoti atgaline data, nedaro jų savaime negaliojančiais, nes bylos duomenys patvirtina, kad laiduotojams duodant sutikimus dėl kredito termino pratęsimo, neabejotinai buvo aiškios tiek kredito sutarties pratęsimo datos, tiek šios sutarties nuostatų galiojimas atgaline tvarka, tiek su tuo susiję teisiniai padariniai, nes atsakovai yra verslo profesionalai, dalyvavę valdant ne vieną įmonę. Teismas atsakovų pasiūlymą ieškovui dėl taikaus ginčo išsprendimo laikė skolos pripažinimu.
  5. Dėl ieškovo Nordea Bank AB reikalavimo priteisti įsiskolinimą pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog iš abiejų atsakovų prašoma priteisti suma atitinka BUAB „MV Trading“ bankroto byloje patvirtintą ieškovo finansinį reikalavimą. Teismas, įvertinęs aplinkybę, jog atsakovai nepareiškė pastabų ir prieštaravimų dėl ieškovo reikalaujamų sumų, atsižvelgęs į tai, kad šis reikalavimas pagrįstas rašytiniais įrodymais, ieškovo ieškinį pripažino pagrįstu ir patenkino.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Apeliaciniame skunde atsakovas N. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo dalį, kuria iš jo priteista skola, ir bylą šioje dalyje perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. papildomo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo N. P. priteistos palūkanos. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas neleido atsakovams pateikti papildomų įrodymų, kurie yra būtini bylos visapusiškam išnagrinėjimui, ir, nepaisant to, ieškinius dėl laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis atmetė kaip neįrodytus. Teismas nepasisakė dėl atsakovų prašymo išreikalauti įrodymus, todėl teismo sprendimas nemotyvuotas. Prašyti išreikalauti įrodymai patvirtintų atsakovų įrodinėtas aplinkybes dėl laidavimo pabaigos.
    2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad bankas neatsisakė atsakovų laidavimo. Teismas be pagrindo nesutiko pripažinti, jog bankas atsisakė laidavimo, nurodydamas, kad kreditorius neprivalo užtikrinti laiduotojui, jog kreditoriaus veiksmai, siekiant skolininko prievolės įvykdymo pasinaudojant kitomis nei laidavimas užtikrinimo priemonėmis, būtų maksimaliai efektyvūs ir laiduotojui netektų vykdyti prievolės už skolininką. Banko neveikimas nepasinaudojant kitomis užtikrinimo priemonėmis laikytinas ne banko verslo rizika, o laiduotojų interesų pažeidimu. Teismas turėjo vertinti banko veiksmus po kredito sutarties pabaigos. Banko nerūpestingumas ir neveikimas sudaro pagrindą konstatuoti laidavimo atsisakymo faktą.
    3. Teismas nepagrįstai prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių praradimą nepripažino laiduotojo padėtį sunkinančiomis aplinkybėmis, dėl kurių atsiradimo būtinas laiduotojo sutikimas. Dėl banko aplaidumo praradus kitas užtikrinimo priemones, laiduotojų prievolė pasikeitė iš esmės. Žinodami tokias aplinkybes, atsakovai nebūtų laidavę.
    4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovai pripažino skolą bankui pagal laidavimo sutartis. Pasiūlymo dėl taikos sutarties negalima laikyti skolos pripažinimu.
    5. Teismas netinkamai vertino aplinkybes dėl dokumentų pasirašymo atgaline data. Toks dokumentų pasirašymas pagrindžia banko aplaidumą.
    6. Skundo reikalavimas panaikinti papildomą sprendimą yra išvestinis, todėl panaikinus skundžiamą 2015 m. kovo 27 d. sprendimo dalį, naikintina ir N. P. atžvilgiu priimto papildomo sprendimo dalis.
  2. Ieškovas Nordea Bank AB prašo atsakovo N. P. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimą ir 2015 m. balandžio 9 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais atsikirtimais:
    1. Apeliacinio skundo argumentas dėl įrodymų neišreikalavimo nepagrįstas, kadangi dalis nurodytų įrodymų buvo pateikta su atsiliepimu į ieškinį. Dalis dokumentų buvo pateikta vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo įpareigojimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo dėl likusios dalies įrodymų išreikalavimo, kadangi jis neatitiko proceso įstatymo reikalavimų. Vien tas dalykas, kad dokumentai nebuvo išreikalauti, nesudaro pagrindo sprendimą pripažinti neteisėtu.
    2. Bylos duomenys patvirtina, kad kredito sutarties galiojimo metu bankas dėjo pakankamas pastangas kredito sutarties užtikrinimo priemonių išsaugojimui, nors to daryti įstatymas neįpareigoja. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą kreditorius turi teisę pasirinkti, kuria užtikrinimo priemone pasinaudoti pirmiausia. Bankas neatsisakė jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo. Tokių teisių negalima atsisakyti jomis tiesiog nesinaudojant. Ieškovas nesutiko su atsakovo argumentais dėl laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį. Laiduotojo lūkesčiai, esą bankas pirmiau galėjo pasinaudoti kitomis užtikrinimo priemonėmis, nepagrįsti. Bankas neturėjo rūpintis kitų užtikrinimo priemonių išsaugojimu ir buvo laisvas pasirinkti, kuria priemone pasinaudoti pirmiausiai. Ieškovo nuomone, atsakovas neįrodė CK 6.87 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygų. Laiduotojas negalėjo nenumatyti, kad kitų užtikrinimo priemonių sumažės ar nebeliks.
    3. Laidavimo sutartimi atsakovas davė sutikimą pagrindinės prievolės modifikacijoms. Ieškovas nurodė, kad atsakovas skolą bankui pripažino siūlydamas sudaryti taikos sutartį. Ieškovo nuomone, teisinis reguliavimas leidžia šalims susitarti dėl sutarčių grįžtamosios galios, todėl aiškiai išreikšti laiduotojų sutikimai dėl papildomų susitarimų yra galiojantys. Nurodė, jog dėl esminių faktinių aplinkybių skirtumų nėra pagrindo vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1960/2013. Ieškovo nuomone, atsakovas neįrodė proceso įstatymo nuostatų dėl bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo taikymo sąlygų.
  3. Tretieji asmenys BUAB „MV Trading“ ir BUAB „Rududu ir Co“ prašo atsakovo N. P. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimą ir 2015 m. balandžio 9 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodė, kad atsakovas savo apeliaciniame skunde nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Akcentavo aplinkybę, jog laidavimo sutartimis bankui suteikta teisė reikalavimus patenkinti parenkant konkrečias užtikrinimo priemones savo nuožiūra. Trečiųjų asmenų nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas dėl laidavimo pabaigos.
  4. Lietuvos apeliaciniame teisme 2016 m. gegužės 23 d. ir 2017 m. sausio 12 d. gauti ieškovo Nordea Banko AB prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta.

6Dėl esminių faktinių aplinkybių, ginčo esmės ir bylos nagrinėjimo ribų

  1. 2008 m. vasario 27 d. trečiasis asmuo UAB „MV Trading“ ir ieškovas Nordea Bank AB sudarė banko sąskaitos kredito sutartį Nr. OS08/02/18, kurios pagrindu trečiajam asmeniui buvo suteiktas 2 750 000 Lt (796 455,05 Eur) kreditas (toliau – overdrafto sutartis). Kreditas suteiktas refinansuoti UAB „Mevasta“ banko sąskaitos kredito sutartį, UAB „MV Trading“ apyvartinėms lėšoms papildyti bei pagrindinėms įmonės reikmėms tenkinti.
  2. Trečiojo asmens UAB „MV Trading“ prievolių pagal overdrafto sutartį tinkamas įvykdymas užtikrintas: UAB „MV Trading“, UAB „Rududu ir Co“ priklausančių prekių atsargų įkeitimu, UAB „MV Trading“ ir UAB „Rududu ir Co“ priklausančių lėšų įkeitimu, UAB „MV Trading“, UAB „Mevasta“, UAB „MV Retail“ ir UAB „Rududu ir Co“ inventoriaus įkeitimu, UAB „MV Trading“ turtinių teisių įkeitimu, E. G. ir N. P. vertybinių popierių įkeitimu, UAB „Mevasta“, UAB „MV Retail“, N. P., E. G. ir UAB „Rududu ir Co“ laidavimu.
  3. Vykdant overdrafto sutartį buvo sudaryti sutarties pakeitimai: 2008 m. lapkričio 11 d. papildomas susitarimas Nr. OSP 08/11/03, 2009 m. balandžio 21 papildomas susitarimas Nr. OSP 09/04/06, 2010 m. kovo 10 d. papildomas susitarimas Nr. OSP 10/03/02, 2010 m. rugpjūčio 25 d. papildomas susitarimas Nr. OSP 10/08/05, 2011 m. gegužės 24 d. papildomas susitarimas Nr. OSP 11/05/11. Terminas grąžinti skolą pagal overdrafto sutartį baigėsi 2012 m. sausio 31 d., tačiau trečiasis asmuo UAB „MV Trading“ prievolės grąžinti suteiktą kreditą neįvykdė. Ieškovas laiduotojams E. G. ir N. P. pareiškė reikalavimą įvykdyti laidavimo prievolę. Ieškovas pirmosios instancijos teismui pateikė ieškinį dėl skolos pagal overdrafto sutartį išieškojimo iš laiduotojų – atsakovų E. G. ir N. P.. Atsakovai pareiškė ieškinius dėl laidavimo sutarčių, kuriomis jie užtikrino UAB „MV Trading“ prievolių pagal overdrafto sutartį tinkamą įvykdymą, pripažinimo pasibaigusiomis CK 6.86 straipsnyje ir CK 6.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais pagrindais. Atsakovai laidavimo sutartis prašė pripažinti pasibaigusiomis, nurodę, kad ieškovas, nepasinaudojęs galimybe patenkinti savo reikalavimus kitomis skolininko prievolės užtikrinimo priemonėmis, atsisakė atsakovų laidavimo, be to, jų laidavimas baigėsi tuo pagrindu, jog be jų sutikimo iš esmės pasikeitė prievolė.
  4. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 27 d. sprendimu ieškovo ieškinį dėl skolos iš laiduotojų (atsakovų) priteisimo patenkino, atsakovų ieškinius dėl laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 9 d. priėmė papildomą sprendimą dėl 2015 m. kovo 27 d. sprendimu neišspręsto reikalavimo priteisti iš atsakovų procesines palūkanas. Dėl nurodytų pirmosios instancijos teismo sprendimų buvo priimtas tik atsakovo N. P. apeliacinis skundas, kuriame prašoma panaikinti tik jo atžvilgiu priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimų dalį dėl įsiskolinimo priteisimo, taip pat panaikinti papildomo sprendimo dalį dėl palūkanų iš jo priteisimo. Įvertinusi tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad N. P. apeliaciniu skundu apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, apeliacinės kontrolės metu bus vertinama, ar pirmosios instancijos teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo dalis, kuria atmestas atsakovo N. P. ieškinys dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia, ir teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo bei 2015 m. balandžio 9 d. papildomo sprendimo dalys, kuriomis patenkintas ieškovo Nordea Bank AB ieškinys dėl įsiskolinimo bei palūkanų priteisimo iš atsakovo N. P., yra pagrįstos ir teisėtos.

7Dėl laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės (CK 6.86 straipsnis)

  1. Atsakovo N. P. (apelianto) teigimu, remiantis CK 6.86 straipsnio nuostatomis, kreditoriaus atsisakymas savo teisių pasinaudoti kitomis turėtomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis konstatuotinas ne dėl to, kad jis nusprendė pirmiau pasinaudoti laidavimu nei įkeitimu, bet dėl tokio kreditoriaus neveikimo, dėl kurio įkeitimas prievolės įvykdymo realiai jau nebeužtikrina.
  2. Pagal CK 6.86 straipsnį laidavimo pasibaigimo pagrindas yra kreditoriaus atsisakymas savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo, t. y. kreditoriaus laisva valia atsisakyti savo teisės. Ši teisės norma nėra suformuluota kaip sankcija už kreditoriaus neveikimą ar nepakankamai aktyvų veikimą įgyvendinant savo teises.
  3. Šioje byloje ginčas kilo dėl nurodytoje teisės normoje įtvirtinto teisės atsisakymo sąvokos aiškinimo. Tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde atsakovas N. P. tvirtino, kad ieškovas turėjo visas priemones ir galimybes patenkinti savo finansinį reikalavimą pagal overdrafto sutartį pasinaudodamas kitomis turėtomis skolininko prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, tačiau to nepadarė, ir tai lėmė, kad tokiu elgesiu (pasyvumu) ieškovas patvirtino atleidžiantis laiduotoją (apeliantą) nuo laidavimo prievolės.
  4. Apeliantas paaiškino, kad UAB „MV Trading“ prievolių pagal overdrafto sutartį įvykdymas sutartinio įkeitimo lakštu buvo užtikrintas UAB „Rududu ir Co“ prekių atsargų įkeitimu, taip pat UAB „Rududu ir Co“ laidavimu, leidžiant be jokio papildomo laiduotojo UAB „Rududu ir Co“ sutikimo nurašyti bankuose esančias UAB „Rududu ir Co“ lėšas. Kredito sutartis pasibaigė 2012 m. sausio 31 d. ir jau 2012 m. vasario 1 d. ieškovas pareiškė apeliantui reikalavimą įvykdyti UAB „MV Trading“ prievoles. Vienas iš įkeitimo objektų – UAB „Rududu ir Co“ prekių atsargos, kurių vertė sudarė ne mažiau nei 1 263 668 Lt (365 983,54 Eur), buvo nevaržomai pardavinėjamos visą laikotarpį nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2012 m. lapkričio 19 d. Taipogi UAB „Rududu ir Co“ laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2012 m. spalio 22 d. įvairiems tiekėjams sumokėjo apie 1 381 120 Lt (400 000 Eur), nors minėtos lėšos galėjo būti panaudotos ieškovo reikalavimams tenkinti. Apelianto nuomone, tokiu būdu ieškovas, nepasinaudojęs nurodytomis skolininko prievolės užtikrinimo priemonėmis, atleido apeliantą nuo laidavimo prievolės.
  5. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad laiduotojo nurodytos aplinkybės (nutarties 26 punktas) neatitinka nei įstatyme, nei šalių sudarytose sutartyse numatytų sąlygų, kurios patvirtintų laiduotojo atleidimą nuo laidavimo prievolės. Teismas, įvertinęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, nustatė, kad ieškovas atliko visus būtinus veiksmus turėtų prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių išsaugojimui, o atsakovai (laiduotojai), turėję įtaką trečiųjų asmenų valdyme, yra atsakingi už tai, kad ieškovas neteko galimybės nukreipti finansinio reikalavimo tenkinimą į kitas užtikrinimo priemones. Teismas pažymėjo, kad kreditorius turi teisę pasirinkti, kuria užtikrinimo priemone pasinaudoti ir kuria pasinaudoti pirmiau, todėl nepasinaudojimas konkrečia priemone savaime nesudaro pagrindo atleisti laiduotoją nuo prievolės vykdymo.
  6. Apeliantas, nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodė, kad ieškovo neveikimas nepasinaudojant kitomis užtikrinimo priemonėmis laikytinas ne banko verslo rizika, o laiduotojų interesų pažeidimu. Banko nerūpestingumas ir neveikimas esą sudaro pagrindą konstatuoti laidavimo atsisakymo faktą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiam apeliacinio skundo argumentui.
  7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).
  8. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.
  9. CK 6.86 straipsnyje, kurio taikymo analizuojamoje situacijoje reikalauja apeliantas, nurodyta, kad tuo atveju, kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo, laiduotojas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teisės atsisakymas kvalifikuotinas kaip juridinę reikšmę turintis veiksmas – asmens valios panaikinti savo civilinę teisę ir ją atitinkančią kito asmens pareigą, išraiška, t. y. vienašalis sandoris (CK 1.63 straipsnio 1, 3 dalys). Įstatyme nustatyti reikalavimai valios išraiškos ir sandorio formai (CK 1.64, 1.71-1.74 straipsniai). Kad būtų galima konstatuoti išreikštą valią, t. y. jos tikrąją prasmę, ji turi būti išreikšta pakankamai aiškiai, nedviprasmiškai. Reikalavimo valios išraiškos aiškumui griežtumas vertintinas kaip tiesiogiai proporcingas sandorio reikšmingumui. Valios trūkumai gali būti pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Pagal CK 1.63 straipsnio 5 dalį vienašaliams sandoriams prievoles ir sutartis reglamentuojančios teisės normos taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja įstatymams ir vienašalio sandorio esmei. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas užtikrina, kad teisinius santykius sukuriančia, pakeičiančia ar panaikinančia bus laikoma tik laisva valios išraiška, kai išreiškiamos valios turinys yra pasirinktas asmens nuožiūra. Dėl to vien tik kitų asmenų taikomas plečiamojo pobūdžio teisės normų interpretavimas ir tam tikrą valią išreiškusio asmens veiksmų reikšmės aiškinimas negali būti pagrindas spręsti apie šio asmens išreikštos valios turinį. Tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytais atvejais (CK 1.64 straipsnio 3 dalis), todėl, nesant tokio susitarimo ar atitinkamos įstatymo nuostatos, teisių negalima atsisakyti asmeniui jomis tiesiog nesinaudojant ar jų tiesiogiai neįgyvendinant, t. y. būnant pasyviam, tylint (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014). Analizuojamu atveju teisėjų kolegija ieškovo veiksmuose ar elgesyje nenustatė požymių, kurie patvirtintų CK 6.86 straipsnyje įtvirtintų sąlygų egzistavimą, kas sudarytų prielaidas manyti, kad ieškovas patvirtino atsisakąs apelianto laidavimo.
  10. CK 6.86 straipsnyje nurodytos teisės normos aspektu svarbu pažymėti, kad overdrafto sutartyje (13.4 punktas) įtvirtinta, jog tik vienareikšmis raštiškas banko (ieškovo) patvirtinimas gali būti laikomas jo atsisakymu savo teisės. Taigi ir nagrinėjamu atveju, nesant tokio raštiško patvirtinimo, nėra pagrindo išvadai, kad ieškovas atsisakė apelianto laidavimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią sutarties sąlygą pripažino pakankamu pagrindu laiduotojo reikalavimui dėl laidavimo sutarties galiojimo pabaigos atmesti.
  11. Vertinant, ar buvo išreikšta kreditoriaus valia atsisakyti savo teisių į prievolės įvykdymo užtikrinimą įkeitimu, gali būti svarbūs kredito ir prievolių įvykdymo užtikrinimo sutarčių šalių veiksmai, netiesiogiai turintys įtakos sprendimui dėl pasinaudojimo savo atitinkamomis teisėmis. Duomenys apie laiduotojų sąsajas su skolininku ir jų aktyvus veikimas sprendžiant prievolių vykdymo klausimus, pripažintini reikšmingais ir sumažinančiais kreditoriaus poreikį kuo greičiau panaudoti prievolės užtikrinimo priemones ir sudaryti sąlygas laiduotojams išvengti prievolės vykdymo pagal laidavimo sutartis bei atitinkamų nuostolių, nes laiduotojai, faktiškai būdami susiję su skolininku asmenys, turėjo galimybių žinoti skolininko finansinę padėtį ir patys galėjo veikti savo nuožiūra siekdami apsaugoti savo interesus.
  12. Laidavimui yra būdingas laiduotojo pasitikėjimas asmeniu, už kurį jis laiduoja tokio asmens kreditoriui. Protingas ir apdairus asmuo nelaiduotų už asmenį, su kuriuo jis visiškai nesusijęs, gerai nežino apie jo pajėgumą įvykdyti prisiimtas prievoles, neturi galimybių nuolat gauti patikimą informaciją iš asmens, už kurį laiduojama, dėl pajėgumo įvykdyti prievolę pasikeitimo. Dėl to kreditorius neprivalo užtikrinti, kad laiduotojas būtų maksimaliai apsaugotas nuo prievolės vykdymo kreditoriui už asmenį, už kurį laiduota, šiam neįvykdžius savo įsipareigojimų, nebent būtų susitarta kitaip. Laidavimo teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis laiduotojo teises ir jo atsakomybę pagal laidavimo sutartį bei praktikoje paprastai egzistuojantys laiduotojo ir asmens, už kurį laiduojama, ryšiai suponuoja laiduotojo pareigą pačiam aktyviai veikti, užtikrinant, kad jo interesai nukentėtų kuo mažiau. Kad skolininko prievolės vykdymas būtų efektyviai kontroliuojamas ir užtikrinama laiduotojo teisėtų interesų apsauga, įstatymų leidėjas neapsiribojo atitinkamas laidavimu užtikrintos prievolės vykdymo priežiūros teises suteikdamas kreditoriui, tačiau tokias teises suteikė ir laiduotojui, kartu įpareigodamas kreditorių laiduotojui suteikti apie skolininką informaciją, kurią laiduotojas turi teisę gauti (CK 6.80 straipsnio 1 dalis).
  13. Solidariojo laidavimo atveju laiduotojo atsakomybė yra daug platesnė nei subsidiariojo laiduotojo – solidarus laiduotojas atsako kreditoriui kartu su skolininku kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, todėl kreditorius turi teisę reikalauti, kad jie prievolę vykdytų bendrai ar skyrium (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Laiduotojo atsakomybė iš esmės „susilieja“ su skolininko atsakomybe kreditoriui, todėl faktiškai laiduotojas prisiima turtinę atsakomybę (atsakomybę savo turtu) ir už tai, kad skolininkas neišsaugojo įkeistų daiktų vertės ar kitų kreditoriaus turimų teisių efektyvumo, pakankamo prievolei įvykdyti. Atsižvelgiant į solidariojo laiduotojo prisiimamus įsipareigojimus, solidariosios laidavimo prievolės prisiėmimas laikytinas didesnio laiduotojo pasitikėjimo asmeniu, už kurį laiduojama, artimesnių ryšių su juo išraiška nei subsidiariosios laidavimo prievolės atveju, nes šie jų ryšių bruožai svarbūs laiduotojo teisėtų interesų apsaugai, kuria savarankiškai privalo rūpintis laiduotojas, o ne skolininko kreditorius (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014).
  14. Teisėjų kolegijos vertinimu, nutarties 33-35 punkte nurodytas CK 6.86 straipsnio nuostatų aiškinimas sudaro pagrindą išvadai, jog iš esmės negalima vien tik kreditoriaus atsakomybė už kitų prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių neišsaugojimą ar netinkamą išsaugojimą, ko faktiškai ir siekia apeliantas. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs išsamų aplinkybių tyrimą, pagrįstai nustatė, kad ieškovas dar overdrafto sutarties vykdymo eigoje domėjosi visomis jam pateiktomis skolininko prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, o pasibaigus sutarčiai ėmėsi savalaikių ir būtinų priemonių, kad įsiskolinimo išieškojimo tikslu būtų efektyviai pasinaudota visomis užtikrinimo priemonėmis. Teismo išvados, kad atsakovai, tiek de jure, tiek de facto dalyvavę iš esmės visų juridinių asmenų (dalyvavusių byloje) veikloje ir valdyme, yra atsakingi už tai, kad tretieji asmenys nebuvo pajėgūs įvykdyti skolininko prievolės, o ieškovas, pasibaigus overdrafto sutarčiai, ėmėsi visų būtinų veiksmų tam, kad prievolė būtų įvykdyta ne tik iš atsakovų laidavimo, bet ir iš kitų užtikrinimo priemonių, apeliaciniame skunde nebuvo paneigtos. Byloje surinkti duomenys, juos pakartotinai įvertinus apeliacinės kontrolės metu, nesuteikia pagrindo teigti, kad ieškovo veiksmai (neveikimas ar pavėluotas veikimas) nulėmė tai, kad ieškovas neteko galimybės patenkinti finansinį reikalavimą pasinaudodamas kitomis skolininko prievolės užtikrinimo priemonėmis ir tokiu būdu patvirtino atsisakęs apelianto laidavimo.
  15. Kita vertus, teisėjų kolegija konstatuoja būtinybę akcentuoti, kad prievolių užtikrinimo priemonių teisinio reguliavimo ypatumai lemia, jog kreditorius turi teisę, o ne pareigą pasinaudoti prievolės užtikrinimo priemonėmis, taip pat teisę spręsti, kada, kokiomis jų pasinaudoti, o jų nepanaudojimas neigiamus padarinius kreditoriui sukelia tuo, kad jis sumažina savo galimybes pasiekti, jog skolininko prievolė būtų įvykdyta. Pareigą bankui valdyti kredito riziką nustato ne šalių susitarimas, bet viešosios teisės normos, kurių paskirtis – užtikrinti finansų įstaigų sistemos stabilumą, todėl už jų netinkamą vykdymą bankui gali būti taikomos atitinkamos administracinio poveikio priemonės, tačiau tai nėra pagrindas kilti sutarties šalių ir įstatyme nenustatytiems teisiniams padariniams prievoliniuose teisiniuose santykiuose su laiduotoju. Todėl analizuojamu atveju net ir pritarimas apelianto argumentams, esą ieškovas atsakingas už situaciją, kuomet neliko realios galimybės finansinį reikalavimą patenkinti kitomis užtikrinimo priemonėmis (tačiau, kaip minėta, tokiai išvadai pagrindo nėra), lemia nuostatą, kad ieškovas sumažino savo galimybes patenkinti finansinį reikalavimą, tačiau nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovo atsisakymo nuo apelianto laidavimo fakto.
  16. Teigti, kad kreditorius pakeitė prievolės sąlygas, pablogindamas laiduotojo padėtį, būtų pagrindas, jei ta padėtis atsirado dėl nuo kreditoriaus priklausančių priežasčių, kurių laiduotojas, sudarydamas sutartį, negalėjo numatyti, taip pat jei kreditorius savo nepateisinamais veiksmais ar neveikimu adekvačiai atitinkamoje situacijoje peržengtų protingumo kriterijaus ribas. Galimybė, kad kreditorius nepasinaudos kitomis prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, yra pakankamai reali, ji priklauso ir nuo kreditoriaus apdairumo, rūpestingumo, tačiau įstatymas, o nagrinėjamu atveju – ir sutartis nenustato kreditoriaus atsakomybės laiduotojui už veiksmus, kurie pirmiau nurodytais bruožais nepasižymėjo. Jei laidavimo sutartyje nesutarta, laiduotojas neturi pagrindo reikalauti, kad kreditoriaus veiksmai, užtikrinant skolininko prievolės įvykdymą kitų nei laidavimas prievolės užtikrinimo priemonių panaudojimu, būtų maksimaliai efektyvūs ir laiduotojui netektų vykdyti prisiimtos prievolės už skolininką. Nepasiteisinęs nepasinaudojimas prievolės užtikrinimo priemone, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes gali būti vertinamas kaip verslo rizikos išraiška, dėl kurios kreditorius prievolės įvykdymą siekia užtikrinti ne viena, bet keliomis priemonėmis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014).
  17. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms ir konstatuoja, kad apelianto nurodytos aplinkybės, kuriomis buvo grindžiami jo reikalavimai dėl laidavimo pabaigos, o tuo pačiu ir atsikirtimai į ieškovo ieškinį dėl laiduotojo prievolės vykdymo, nesudaro pagrindo išvadai, jog apelianto laidavimas baigėsi CK 6.86 straipsnyje įvirtintu pagrindu.

8Dėl laidavimo pabaigos iš esmės pasikeitus prievolei (CK 6.87 straipsnio 4 dalis)

  1. Apeliantas, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde laikėsi nuoseklios pozicijos, jog jo laidavimas baigėsi ir CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nurodytu pagrindu. Apeliantas tvirtino, kad be ginčijamos užtikrinimo priemonės, skolininkė pateikė kreditoriui ir kitas - vien tik hipoteka įkeistų objektų vertė sudarė ne mažiau nei 145 060 594,39 Lt (42 012 452,04 Eur), kai užtikrinama prievolė tebuvo 2 501 199, 83 Lt (724 397,54 Eur) dydžio. Apelianto nuomone, ieškovui nesiėmus veiksmų dėl reikalavimo nukreipimo į UAB „Rududu ir Co“ disponuojamas lėšas bei prekių atsargas ar bent jau dėl šio įkeitimo objekto išsaugojimo, susiklostė situacija, kurioje be laiduotojo sutikimo reikšmingai padidėjo jo atsakomybė ir atsirado laiduotojui nepalankios sąlygos, nes laiduotojas laidavo atsižvelgdamas į tai, kad prievolių pagal overdrafto sutartį įvykdymas buvo užtikrintas didelės vertės UAB „Rududu ir Co“ prekių atsargų įkeitimu. Tokiu būdu iš esmės pasikeitė prievolė, už kurią laiduota, ir be laiduotojo sutikimo atsirado laiduotojui nepalankios pasekmės, laiduotojo padėtis iš esmės pablogėjo, padidėjo rizika, kad pareiga įvykdyti prievolę už skolininką teks būtent laiduotojui.
  2. Pirmosios instancijos teismas, nutarties 40 punkte nurodytus atsakovo argumentus pripažino nepagrįstais. Pažymėjo, kad laiduotojas pagal sutarties sąlygas patvirtino neprieštaraująs overdrafto sutarties pakeitimui ir papildymui be jo sutikimo ar informavimo net ir tuo atveju, jei tokio pakeitimo ar papildymo pasėkoje prievolė iš esmės pasikeistų ir dėl to padidėtų laiduotojo atsakomybė ar atsirastų kitokios laiduotojui nepalankios pasekmės. Pažymėjo, kad laidavimo sutartyje numatyta, jog laiduotojo sutikimai reikalingi tik atliekant kredito sutarties pakeitimus, susijusius su kredito sumos padidinimu arba kredito laikotarpio pailginimu, o tokie sutikimai buvo pateikti.
  3. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių praradimo nepripažino laiduotojo padėtį sunkinančiomis aplinkybėmis, kurioms atsirasti buvo būtinas laiduotojo sutikimas. Dėl banko aplaidumo praradus kitas užtikrinimo priemones, laiduotojų prievolė esą pasikeitė iš esmės, o žinodami tokias aplinkybes, atsakovai nebūtų laidavę. Apelianto nuomone, teismas netinkamai vertino aplinkybes dėl dokumentų pasirašymo atgaline data. Toks dokumentų pasirašymas, apelianto nuomone, pagrindžia banko aplaidumą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.
  4. Laidavimas pasibaigia CK 6.87 straipsnyje nustatytais pagrindais, jeigu laidavimo sutartimi, kuri šalims turi įstatymo galią, šalys nebuvo sutarusios kitaip. Nagrinėjamoje byloje atsakovas (laiduotojas) ieškiniu prašė teismo pripažinti laidavimą pasibaigusiu CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu. CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis nustato ką kita. Iš šios įstatymo nuostatos matyti, kad šalys laidavimo sutartyje turi teisę nustatyti ir kitus laidavimo pasibaigimo pagrindus, o jeigu šia teise nepasinaudoja, teismas, siekdamas nustatyti, ar laidavimas yra pasibaigęs, vadovaujasi įstatymo nuostatomis.
  5. Analizuojamu atveju nustatyta, kad laidavimo sutarties 2.6. punkte laiduotojas patvirtino, jog sutinka ir neprieštarauja tam, kad kreditavimo sutartis būtų pakeista ar papildyta be laiduotojo sutikimo ar informavimo, ir net tuo atveju, jeigu tokio pakeitimo ar papildymo pasėkoje prievolė iš esmės pasikeistų ir dėl to padidėtų laiduotojo atsakomybė ar atsirastų kitokios laiduotojui nepalankios pasekmės, ši laidavimo sutartis nepasibaigs ir galios toliau. Taigi laidavimo sutartyje yra vartojama CK 6.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, papildomai nurodant, kokiomis sąlygomis laidavimo sutartis lieka galioti. Tai reiškia, kad laidavimo sutarties 2.6. punkte šalys įtvirtino CK 6.87 straipsnio 4 dalyje leidžiamą išimtį ir sutarė nukrypti nuo šioje CK normoje įtvirtintos bendrosios taisyklės. CK 6.87 straipsnio 4 dalies ir laidavimo sutarties 2.6. punkto sisteminė analizė atskleidžia, kad nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšminga, ar daiktinės prievolės užtikrinimo priemonės, kuri egzistavo laidavimo sutarties sudarymo metu, vėlesnis pasikeitimas (iš esmės – šios priemonės netekimas) be laiduotojo sutikimo gali būti laikomas prievolės pasikeitimu iš esmės, dėl kurio padidėja laiduotojo atsakomybė ar atsiranda kitų jam nepalankių padarinių, nes galutinis rezultatas, egzistuojant laidavimo sutarties 2.6. punkte įtvirtintam šalių susitarimui, bet kuriuo atveju išlieka toks pat. Nustačius, kad įkeitimo, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, netekimas yra laikytinas prievolės pasikeitimu iš esmės, dėl kurio be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, turėtų būti vadovaujamasi laidavimo sutarties 2.6. punktu ir pripažįstama, kad šalys susitarė prievolės pasikeitimo iš esmės nelaikyti pagrindu laidavimui pasibaigimui. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija neanalizuoja ir plačiau nepasisako, ar nagrinėjamu atveju kitų užtikrinimo priemonių netekimas ar jų efektyvumo praradimas yra laikytinas prievolės pasikeitimu iš esmės, dėl kurio be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, nes tai neturi teisinės reikšmės sprendžiant šalių ginčą.
  6. Kita vertus, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes (laiduotojo ryšį su skolininke ir su kitas užtikrinimo priemones pateikusiais asmenimis), laidavimo prievolės ypatumus (skolininko ir laiduotojo tarpusavio pasitikėjimo savybę, teisę ir pareigą domėtis prievole, už kurios įvykdymą laiduota), teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus, jog apeliantas, esą žinodamas, kad skolininko prievolė iš esmės pasikeis analizuojamu būdu, nebūtų laidavęs už skolininkę, pripažįsta hipotetiniais, deklaratyviais ir nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismas šiame kontekste teisingai akcentavo ne tik atsakovo ryšį su skolininke, jo įtaką skolininkės bei trečiųjų asmenų sprendimų priėmimui, jų valdymui, bet ir atsakovo asmenines savybes, kurios teikia pagrindą išvadai, jog atsakovas, kuriam tokio pobūdžio sandorių sudarymas buvo įprastas, turėjo suprasti tiek laidavimo esmę, ypatumus, tiek iš to kylančią riziką.
  7. Bylos duomenys patvirtina, kad sudarant overdrafto sutarties pakeitimus, buvo pratęsiamas (prailginamas) kredito grąžinimo terminas. Nutarties 44 punkte vertintų laidavimo sutarties sąlygų analizė parodo, kad kredito grąžinimo termino pratęsimui buvo būtinas laiduotojo sutikimas. Iš byloje nustatytų aplinkybių nustatyta, kad tokie laiduotojo sutikimai buvo suteikti. Taigi nėra pagrindo išvadai, kad pagrindinės prievolės įvykdymo termino pratęsimas galėtų būti pripažintas pagrindu laidavimo prievolei pasibaigti.
  8. Apeliantas iš esmės neneigia sutikimų išdavimo (pateikimo) fakto, tačiau tvirtina, kad tokie sutikimai buvo išduoti vėliau nei yra nurodyta šiuose dokumentuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, analizuojamu atveju lemiamą reikšmę turi tai, kad leidimai visgi buvo išduoti (pateikti), taip įvykdant šalių sudarytų sutarčių sąlygas. Ta aplinkybė, kad laiduotojų sutikimai faktiškai buvo suteikiami ne juose nurodytu metu, tikėtina, sudarytų prielaidas ieškovui, kaip finansines paslaugas teikiančiam subjektui, taikyti administracinio poveikio priemones, tačiau neturėtų įtakos laidavimo prievolės pasibaigimui. Todėl tikslaus sutikimų išdavimo momento nustatymo klausimas analizuojamu atveju neaktualus. Kita vertus, apelianto neginčijamas sutikimo išdavimo (pateikimo) faktas (neatsižvelgiant į tikslų jo išdavimo momentą) patvirtina, kad sutartyje numatytas sutikimas buvo išduotas ir apeliantas, informuotas apie pagrindinės prievolės, turinčios įtakos ir laidavimo prievolei, pasikeitimus, tam neprieštaravo sutarties vykdymo eigoje.
  9. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apelianto akcentuojamos aplinkybės, jo nuomone, lemiančios esminį prievolės pasikeitimą, nesudaro pagrindo išvadai, jog ginčijama laidavimo prievolė pasibaigė CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nurodytu pagrindu.

9Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

  1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neleido atsakovams pateikti papildomų įrodymų, kurie yra būtini bylos visapusiškam išnagrinėjimui, ir, nepaisant to, ieškinius dėl laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis atmetė kaip neįrodytus. Teismas nepasisakė dėl atsakovų prašymo išreikalauti įrodymus, todėl teismo sprendimas esąs nemotyvuotas. Apelianto nuomone, prašyti išreikalauti įrodymai patvirtintų atsakovų įrodinėtas aplinkybes dėl laidavimo pabaigos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu.
  2. Pagal CPK 199 straipsnio 1 dalį asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti. Apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šios normos tikslas ne tik suteikti asmeniui galimybę tinkamai pasinaudoti teismine gynyba teismo pagalba padedant surinkti įrodymus, tačiau ir siekiama užkirsti kelią piktnaudžiavimams siekiant gauti iš kitos šalies informacijos, nesusijusios su byloje nagrinėjamu dalyku. Būtent dėl to įstatymas nustato prašančiai išreikalauti įrodymus šaliai pareigą nurodyti konkretų įrodymą, pagrindą ir aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-440/2007).
  3. Analizuojamu atveju bylos duomenys pavirtina, kad apeliantas pirmosios instancijos teismui suformuluotame prašyme nekonkretizavo išreikalautinų dokumentų, neišryškino aplinkybių, kurias patvirtintų išreikalautini dokumentai. Vien prielaidos, kad ieškovas gali turėti įrodymus, kurie galbūt būtų vertinami palankiai atsakovui, nėra pakankamos. Tokie prašymo trūkumai nepašalinti ir apeliaciniame skunde. Apeliantas tik nurodo pirmosios instancijos teismo veiksmus neišreikalavus įrodymų, tačiau neformuluoja savarankiško prašymo dėl šių įrodymų pateikimo apeliaciniame procese, nors tokia galimybė iš esmės egzistuoja (CPK 314 straipsnis). Kita vertus, abstraktus apelianto argumento formulavimas leidžia daryti išvadą, kad apeliantas negali konkrečiai įvardinti išreikalautinų įrodymo realaus egzistavimo, patvirtinti jų buvimo ieškovo žinioje, o nesant duomenų apie paminėtų sąlygų egzistavimą, aplinkybės, kurias šie įrodymai patvirtintų, gali būti tik nuspėjamos. Nagrinėjamu atveju nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad prašymas išreikalauti įrodymus pirmosios instancijos teisme pagrįstai netenkintas.
  4. Nesant duomenų, kokių konkrečiai įrodymų buvo reikalaujama ir kokias aplinkybes išreikalauti įrodymai patvirtintų, teisėjų kolegija neturi prielaidų manyti, kad įrodymų neišreikalavimas ir jų nevertinimas galėjo lemti neteisingą bylos baigtį. Teisėjų kolegija, atmesdama aptariamą apeliacinio skundo argumentą, pažymi, jog neišsamūs motyvai ir argumentavimo trūkumai savaime nelaikytini teismo procesinio sprendimo esminiu trūkumu, lemiančiu absoliutų jo negaliojimą. Pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir jo aiškinimą teismų praktikoje absoliučiu negaliojimo pagrindu pripažįstami visiško motyvų nebuvo atvejai, ko aptariamu atveju nėra.
  5. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovas, siūlęs sudaryti taikos sutartį, pripažino skolą bankui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pasiūlymo dėl taikos sutarties, atsižvelgiant į taikos sutarties instituto ypatumus ir paskirtį civiliniame procese, negalima laikyti skolos pripažinimu. Tačiau aptariamu atveju matyti, kad pirmosios instancijos teismas siūlymo sudaryti taikos sutartį aplinkybei suteikė tik šalutinę (papildomą) reikšmę, o tokia teismo nuostata neturėjo lemiamos reikšmės pirmosios instancijos teisme priimant sprendimą dėl ginčo esmės.
  6. Į esminius skundo argumentus atsakyta, kiti apeliaciniame skunde pateikti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
  7. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo dalis (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o atsakovo N. P. atžvilgiu priimta teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.
  8. Apeliaciniame skunde nenurodyti argumentai, sudarantys pagrindą savarankiškam Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. papildomo sprendimo (ne) teisėtumo vertinimui. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 9 d. papildomu sprendimu ieškovo naudai iš atsakovų N. P. ir E. G. priteisė 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. liepos 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliaciniu skundu apskųsta atsakovo N. P. atžvilgiu priimta papildomo sprendimo dalis. Teisėjų kolegija pažymi, kad papildomas sprendimas nėra autonomiškas: juo išsprendžiami tie klausimai, kurie dėl tam tikrų priežasčių nebuvo, nors turėjo būti išspręsti, priimant sprendimą (CPK 277 straipsnis). Vadinasi, nesant savarankiškų argumentų dėl papildomo sprendimo neteisėtumo, palikus nepakeistas atsakovo N. P. atžvilgiu priimtas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo dalis, nepakeista paliekama ir dėl jo priimta teismo 2015 m. balandžio 9 d. papildomo sprendimo dalis.

10Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

  1. Ieškovas Nordea Bank Finland AB atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškė prašymą iš apelianto priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Ieškovas 2016 m. gegužės 23 d. ir 2017 m. sausio 12 d. pateikė prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir šios rūšies išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Pateikti dokumentai patvirtina, kad ieškovas prašo priteisti 14 151,93 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šios išlaidos apima tiek teisines paslaugas, susijusias su atsiliepimo į N. P. apeliacinį skundą parengimu, tiek teisines paslaugas, susijusias su bylos nagrinėjimo eigoje spręstais tarpiniais procesiniais klausimais (pvz., dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bylos sustabdymo), tiek kitas teisines paslaugas, kurių būtinumo apeliantas neargumentavo bei kurių priskirtinumas nagrinėjamai bylai yra abejotinas (pvz., prašymo išduoti vykdomąjį raštą dėl išieškojimo iš E. G. parengimas, prašymo dėl bylos atnaujinimo (actio Pauliana „Palangos miesto“) parengimas, civilinių bylų aprašymo rengimas, susitarimo dėl konfidencialumo parengimas, N. P. rašto dėl taikos aptarimas, atsakymo parengimas, N. P. prašymo dėl ekspertizės skyrimo vertinimas, rekomendacijų parengimas, atsiliepimo dėl ekspertizės skyrimo parengimas, susitikimas aptariant galimybę ginčyti sprendimą dėl įstatinio kapitalo didinimo), tiek teisines paslaugas, kurių pagrįstumas ir būtinumas nagrinėjamai bylai neargumentuotas (pvz., dokumentų analizė, aptarimas su klientu, kitais teisininkais, veiksmų koordinavimas, Lietuvos apeliacinio teismo tarpinių procesinių veiksmų klausimais priimtų procesinių sprendimų įvertinimas). Šiame kontekste būtina pažymėti, kad susipažinimas su bylos medžiaga ir konsultacija yra sudedamoji procesinių dokumentų paruošimo dalis, todėl atskirai šios išlaidos iš kitos šalies nepriteisiamos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2007). Teisėjų kolegija, spręsdama dėl išlaidų ieškovui už teisines paslaugas, įvertina nurodytų teisinių paslaugų rūšį, būtinumą ir pagrįstumą, taip pat atsižvelgia į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktas rekomendacijas. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, jog bus teisinga ir protinga ieškovui Nordea Bank AB priteisti iš apelianto N. P. 4 000 Eur teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 302 ir 331 straipsniais,

Nutarė

12Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo dalis, kuriomis išspręsti ieškovo Nordea Bank AB reikalavimai atsakovui N. P. ir atsakovo N. P. reikalavimai ieškovui Nordea Bank AB, taip pat Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. papildomo sprendimo dalį dėl atsakovo N. P., palikti nepakeistas.

13Priteisti iš atsakovo N. P. (a. k. ( - ) ieškovui Nordea Bank AB, veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių (j. a. k. 303252632), 4 000 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai