Byla 2A-2142-221/2015
Dėl nuosavybės gynimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolios Indreikienės, Leono Jachimavičiaus, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. C. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1170-454/2015 pagal ieškovės J. C. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims V. V., A. V., Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, valstybės įmonei Registrų centrui dėl nuosavybės gynimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė prašė pripažinti, kad 20,51 kv. m ploto garažas G-35 (unikalus Nr. ( - )), esantis ( - ), yra buto Nr. 15 (unikalus Nr. ( - )), esančio ( - ), priklausinys ir nuosavybės teise priklauso ieškovei pagal 1992 m. rugsėjo 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 7-1005.

5Ieškovė nurodė, kad 1992 m. rugsėjo 29 d. iš Kauno miesto valdybos nupirko nuomojamą butą Nr. 15, esantį ( - ). Ieškovė gyvenamajame name nuomojo ne tik butą Nr. 15, bet ir pusrūsyje esantį 20,51 kv. m. ploto garažą G-35 (unikalus Nr. ( - )), kaip šio buto priklausinį, skirtą tenkinti buto Nr. 15 gyventojų poreikius (laikyti automobilį). Dėl to prašyme (pareiškime) leisti privatizuoti būstą buvo prašoma leisti privatizuoti ne tik butą, bet ir jo priklausinį – garažą. Aplinkybę, jog garažas laikytinas buto Nr. 15 priklausiniu ir buvo parduotas kartu su šiuo butu, patvirtina tai, kad pastebėjus, jog nėra įregistruota ieškovės nuosavybės teisė į garažą, ieškovės tėvas F. A., kaip pirminis garažo nuomininkas, 2005 m. vasario 28 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją su prašymu suteikti galimybę šį garažą įsigyti. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Būsto skyrius 2005 m. balandžio 14 d. raštu Nr. 41-5-787 informavo, kad garažas, esantis ( - ), nepriklauso Kauno miesto savivaldybės tarybai. Taigi garažas tiesiog neįtrauktas į pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau faktiškai sandoris įvyko. Ieškovė garažu naudojasi nuo 1989 metų, kiti asmenys valdymui neprieštaravo, savo teisių į jį nepareiškė. 2013 m. lapkričio 8 d. ieškovė sudarė preliminarią buto su garažu pirkimo–pardavimo sutartį su trečiaisiais asmenimis V. ir A. V., kurios pagrindu įsipareigojo parduoti ieškovei priklausantį turtą. Faktiškai tuo metu ieškovė sužinojo, kad garažas neregistruotas jos vardu ir pradėjo civilinį procesą, gindama pažeistas teises.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apylinkės teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu atmetė ieškinį. Nustatė, kad 1992 m. rugsėjo 29 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nėra duomenų, jog ieškovė įgijo ginčo patalpas, 1992 m. liepos 28 d. gyvenamojo namo, buto įkainavimo aktas patvirtina faktą, jog už ginčo objektą nebuvo paskaičiuota atitinkama pinigų suma, todėl ieškovė už jį nėra sumokėjusi. Sprendė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo garažas buvo skirtas pagrindiniam daiktui (butui, esančiam ( - )) tarnauti ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taip pat pagrindinio daikto poreikiams tenkinti. Konstatavo, kad ieškovė negalėjo įsipareigoti parduoti ginčo garažą tretiesiems asmenis, kadangi sandorio metu ginčo garažas jai nepriklausė nuosavybės teise, o 2014 m. birželio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovei pardavus butą, ji neturi reikalavimo teisės dėl garažo pripažinimo buto priklausiniu.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

9Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir patenkinti ieškinį.

10Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

111. Teismo sprendimas priimtas pažeidžiant CPK 176–185 straipsnių reikalavimus, nes netinkamai ištirtos reikšmingos bylai aplinkybės, pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, proceso betarpiškumo, įrodymų pakankamumo principai, neatskleista bylos esmė, padarytos nepagrįstos išvados. Byloje nėra įrodymų, kad 20,51 kv. m ploto garažas, esantis ( - ), yra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, kad ieškovė šio turto neįsigijo kartu su butu Nr. 15. Atvirkščiai, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad valstybė nėra šio daikto savininkė. Pareiškime leisti privatizuoti butą ieškovė prašė parduoti ir buto priklausinį – garažą. Atsakovė ir trečiasis asmuo nepateikė duomenų, kad šis garažas nebuvo parduotas. Remtasi atsakovės paaiškinimais, kad tikėtina, jog garažas nebuvo parduotas, nes nėra duomenų apie jo vertės paskaičiavimą, įtraukimą į sutartį ir pan., nors šie paaiškinimai nepagrįsti įrodymais. Jei ginčo turtas būtų neprivatizuotas ir neparduotas ieškovei, jis būtų registruotas Lietuvos Respublikos vardu. Nepaneigta aplinkybė, kad po buto privatizavimo ieškovė toliau valdė pagalbinę patalpą kaip pagrindinio daikto (privatizuoto buto) savininkė, t. y. ginčo pagalbinė patalpa – garažas (naudojamas kaip sandėliukas), kaip pagrindinio daikto priklausinys, buvo perleista ieškovės nuosavybėn. Vertinant įrodymus, turėjo būti padaryta išvada, kad labiau tikėtina aplinkybė, jog galiojant Butų privatizavimo įstatymui buvo pateiktas ieškovės prašymas privatizuoti butą su priklausiniu, buvo atliktos visos su tuo susijusios procedūros ir tik dėl faktinės klaidos turtas liko neįregistruotas ieškovės vardu. Teismas turėjo pripažinti, kad ieškovė, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, įgijo teisę privatizuoti ginčo butą su jo priklausiniu lengvatine tvarka.

122. Neteisingai taikytos materialinės teisės normos, nukrypta nuo suformuotos teisminės praktikos, padaryta aiški teisės normų taikymo ir aiškinimo klaida. Garažas yra buto priklausinys ir nors garažas nėra nurodytas buto privatizavimo sutartyje, jis buvo parduotas ieškovei kartu su butu, nes priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas (1964 m. CK 153 str.; 2000 m. CK 4.13, 4.14 str.). Neteisingai aiškintas ir taikytas 1964 m. CK 153 straipsnis, nes pagal šį straipsnį priklausinį ištikdavo pagrindinio daikto likimas nepriklausomai nuo to, ar priklausinys būdavo aptariamas sutartyje, ar ne. Ieškovei pateikus įrodymus, kad garažas buvo buto, esančio ( - ), priklausinys, ieškovei nereikėjo reikšti jokių papildomų reikalavimų, nes priklausinio teisinį likimą nustatė įstatymas. 2003 m. lapkričio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1051/2003, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad pagal 1964 m. CK 153 straipsnį priklausinys neseka paskui pagrindinį daiktą tik tuo atveju, jeigu apie tai specialiai aptariama sutartyje. Analogišką šios normos aiškinimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pateikė ir 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2005.

13Atsiliepimuose į apeliacinį skundą atsakovė Kauno miesto savivaldybė ir trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, prašo sprendimo nekeisti.

14Atsakovė Kauno miesto savivaldybė nurodo, kad ginčo objektas buvo sukurtas valstybės lėšomis iš valstybei priklausančių medžiagų, todėl laikytina, kad ginčo garažas buvo ir šiuo metu yra viešosios nuosavybės teisės objektas, priklausantis valstybei, nors Nekilnojamojo turto registre šiuo metu nėra įregistruotas kaip Lietuvos Respublikos nuosavybė. Ieškovė nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog ginčo garažą, kaip viešosios nuosavybės objektą, įsigijo Butų privatizavimo įstatymo ar kitokiu pagrindu. 1992 m. rugsėjo 29 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nėra nurodyta, kad ieškovė perka butą su ginčo garažu. 1992 m. liepos 28 d. gyvenamojo namo, buto įkainavimo aktas patvirtina faktą, kad už ginčo objektą nebuvo paskaičiuota atitinkama pinigų suma, todėl ieškovė už jį nėra sumokėjusi. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo patalpomis naudojosi teisėtai, kaip buto priklausiniu. Negyvenamųjų patalpų (garažų), esančių ( - ), nuomos sutartis patvirtina, kad nuomotojas SMI „Kauno statyba“ išnuomojo negyvenamąją patapą (garažą) F. A., o vėliau ieškovei, kaip atskirą objektą, o ne kaip buto, esančio ( - ), priklausinį. Ieškovė nepateikė įrodymų pagrįsti teiginiams, kad ginčo garažą ji įsigijo kartu su butu, kad už garažą buvo paskaičiuotas nustatytas mokestis. Pardavus butą, ieškovė neturi reikalavimo teisės dėl garažo pripažinimo buto priklausiniu, jos teisės ir teisėti interesai nėra pažeidžiami.

15Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nurodo, kad ieškovės teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo remiasi subjektyviu vertinimu, kuris nepaneigia teismo nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių, ginčijamo teismo sprendimo išvadų ir motyvų pagrįstumo. Gyvenamojo namo, buto techninis pasas patvirtina, kad į ieškovės buto inventorinę bylą nebuvo įtraukta ginčo patalpa kaip buto priklausinys, garažo plotas inventorinėje byloje nebuvo skaičiuojamas kaip ieškovės butui tenkantis pagalbinis plotas. Taigi privatizavimo metu garažas nebuvo laikomas ieškovės privatizuojamo buto priklausiniu, kurį ieškovė turėjo teisę privatizuoti kartu su nuomojamu butu. Kasacinio teismo vertinimu, faktinio pobūdžio aplinkybė, ar butas buvo privatizuotas su priklausiniu ar be jo, nustatoma iš privatizavimo sandorio, tačiau ieškovė 1992 m. rugsėjo 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi privatizavo tik butą, esantį ( - ). Privatizavimo dokumentai nepatvirtina, kad ginčo turtas buvo privatizavimo objektu, kad jis buvo įkainotas kartu su privatizuotu butu teisės aktų nustatyta tvarka ir už jį ieškovė sumokėjo. Faktinė aplinkybė, kad ginčo garažas buvo atskiros nuomos sutarties dalyku, paneigia ieškovės teiginį, jog ginčo garažas buvo buto priklausinys, kadangi butų priklausiniai negalėjo būti savarankišku nuomos sutarties dalyku. Ieškovė buvo supažindinta su įkainojimo akto turiniu, jo neginčijo, todėl ieškovei buvo žinoma privatizuojamo turto apimtis, t. y., kad bus privatizuotas tik nuomojamas butas, tačiau ne ginčo garažas. Ieškovė ieškinyje nereiškė reikalavimo dėl galiojant Butų privatizavimo įstatymui įgytos teisės privatizuoti ginčo butą su jo priklausiniu lengvatine tvarka pripažinimo. Prašymas privatizuoti butą nėra nuosavybę sukuriantis ir ją patvirtinantis dokumentas, taip pat nesudaro pagrindo savarankišką teisinių santykių objektą – garažą prilyginti priklausiniui ir iš to kildinti teisines pasekmes. Daugiabučiame gyvenamajame name esančios negyvenamosios patalpos negali būti vertinamos kaip to daugiabučio namo priklausinys tik dėl to, kad ieškovė prašyme privatizuoti jos nuomojamą butą nurodė, jog privatizavimo komisijos prašo parduoti „garažą – butą“. Ieškovės nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtų bylų ratio decidendi nesutampa su šios bylos faktinėmis aplinkybėmis, todėl nėra pagrindo vadovautis jose pateiktais išaiškinimais.

16Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

17IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 str.).

19Bylos duomenimis nustatyta, kad 1992 m. rugsėjo 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi apeliantė privatizavo butą, esantį ( - ). Sutartyje nėra nurodyta, kad butas perkamas kartu su garažu. Ieškovė prašė garažą pripažinti jos buto priklausiniu ir kad garažas pagal pirkimo–pardavimo sutartį yra jos nuosavybė. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Su sprendimu nesutinka ieškovė.

20Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą, tuo pažeidžiant jos teisėtus interesus. Apeliantės teigimu, byloje nėra įrodymų, kad 20,51 kv. m ploto garažas G-35 ( - ), yra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, priešingai, byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog valstybė nėra šio daikto savininkė. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka.

21Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Taigi civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotai šaliai. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu pagal byloje esančius įrodymus, gautus CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu iš įrodymų visumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013; 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014; kt.).

22Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, kadangi išvadas padarė iš visų įrodymų visumos, vadovaudamasis tikėtinumo taisykle (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009).

23Nesutiktina su apeliante, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog valstybė nėra šio daikto, t. y. garažo, savininkė. Iš tikrųjų, ginčo garažas Registrų centro Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotas nei apeliantės, nei Kauno miesto savivaldybės vardu, tačiau, kaip nustatyta byloje, ginčo objektas buvo sukurtas valstybės lėšomis iš valstybei priklausančių medžiagų. Todėl laikytina, kad jis buvo ir yra viešosios nuosavybės teisės objektas, priklausantis valstybei, nors Nekilnojamojo turto registre šiuo metu ir nėra įregistruotas kaip Lietuvos Respublikos nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

24Apeliantės teigimu, ji nuomojamą butą ( - ), su priklausiniu garažu įsigijo pagal Butų privatizavimo įstatymo nuostatas 1992 m. rugsėjo 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, kad garažas buvo skirtas tenkinti buto Nr. 15 gyventojų poreikius, t. y laikyti jiems priklausantį automobilį, todėl prašyme (pareiškime) leisti privatizuoti būstą buvo prašoma leisti privatizuoti ne tik butą, bet ir jo priklausinį - garažą. Apeliantės manymu, nors garažas nebuvo įtrauktas į pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau faktiškai sandoris įvyko.

25Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, pritaria pirmosios instancijos teismui, kad 1992 m. rugsėjo 29 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nėra duomenų apie garažo įsigijimą, kad už garažą nėra paskaičiuota atitinkama pinigų suma ir jos apeliantė nėra sumokėjusi. Tokios išvados darytinos ne tik iš pačios sutarties, bet byloje pateiktas 1992 m. liepos 28 d. buto įkainavimo aktas, iš kurio matyti, kad už garažą nebuvo paskaičiuota atitinkama pinigų suma, kuri būtų sumokėta įsigyjant butą su garažu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip nurodžiusi pati ieškovė, jos tėvas F. A. 2005 m. vasario 28 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją su prašymu leisti įsigyti ginčo garažą. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytina aplinkybe, patvirtinančia, jog apeliantė ginčo garažo nebuvo įsigijusi kartu su butu ir juo naudojosi kaip buto priklausiniu. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė į bylą yra pateikusi Negyvenamųjų patalpų (garažų), esančių ( - ), nuomos sutartį, kuri patvirtina, kad nuomotojas SMI „Kauno statyba“ išnuomojo negyvenamąją patapą (garažą), F. A., o vėliau J. C. kaip atskirą objektą, bet ne kaip buto ( - ), priklausinį.

26Taigi, nurodytos aplinkybės leidžia pripažinti, kad apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo garažą, kaip viešosios nuosavybės objektą, įsigijo Butų privatizavimo įstatymo ar kitokiu pagrindu. Taigi nesutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti, jog ieškovė galiojant Butų privatizavimo įstatymui, įgijo teisę privatizuoti ginčo butą su jo priklausiniu lengvatine tvarka.

27Apeliantės teigimu, neteisingai taikytos materialinės teisės normos, reglamentuojančios pagrindinio daikto priklausinio likimą (1964 m. CK 153 str., 2000 m. CK 4.13. 4.14 str.); pagal CK 153 straipsnį priklausinį ištikdavo pagrindinio daikto likimas nepriklausomai nuo to, ar priklausinys buvo aptariamas sutartyje.

28Pagal 1964 m. CK 153 straipsnį priklausiniu laikomas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi ir jį ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis ar nenustato ko kita. 2000 m. CK 4.12 straipsnyje nurodyta, kad pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais. CK 4.13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai. Pagal to paties straipsnio 2 dalį antraeiliai daiktai skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius. CK 4.19 straipsnio 1 dalyje priklausiniai apibrėžiami kaip savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Remiantis CK 4.14 straipsnio 1 dalimi, antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip.

29Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Kurį daiktą pripažinti pagrindiniu, o kurį - antraeiliu, yra kiekvieno konkretaus atvejo įvertinimo pagal faktinius duomenis, galiojančius įstatymus ir sutartis rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2007). Konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu, yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas pagrindiniam daiktui tarnauti ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taip pat pagrindinio daikto poreikiams tenkinti. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006; 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008; 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-83-969/2015; kt.).

30Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo garažas buvo skirtas pagrindiniam daiktui, t. y. ieškovės butui, tarnauti ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taip pat pagrindinio daikto poreikiams tenkinti ir pagrįstai pripažino, kad automobilio laikymas nėra susijęs su pagrindinio daikto poreikių tenkinimu. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. balandžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2012 išaiškino, kad daugiabučiame gyvenamajame name esančios negyvenamosios patalpos negali būti vertinamos kaip to daugiabučio namo priklausinys vien pagal tai, kad jos skirtos ne gyventi, o kitiems namo gyventojų poreikiams patenkinti. Toks savarankiškas daiktas kaip negyvenamosios patalpos daugiabučiame gyvenamajame name gali atitikti priklausiniui nustatytus kriterijus ir būti buto ar butų priklausinys, tačiau taip pat jos gali būti ir savarankiškas nuosavybės objektas, t. y. turėti savininką, kuris gali nebūti daugiabučiame name esančio buto savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2011).

31Faktinio pobūdžio aplinkybė, butas buvo privatizuotas su priklausiniu ar be, nustatoma iš privatizavimo sandorio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2003; 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2004; 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2011).

32Kaip minėta, 1992 m. rugsėjo 29 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nėra nurodyta, kad butas perkamas kartu su garažu. Į bylą pateikti Registrų centro dokumentai (gyvenamojo namo, buto techninis pasas) patvirtina, kad į apeliantės buto inventorinę knygą ginčo patalpa, kaip buto priklausinys, nebuvo įtraukta, garažo plotas neįskaičiuotas į pagalbinių patalpų plotą. Be to, kaip jau minėta, garažas nuomos sutarties pagrindu, kaip atskiras objektas, buvo išnuomotas apeliantės tėvui, vėliau apeliantei. Pagal tuo metu galiojusio Butų kodekso 53 straipsnio 2 dalį buto priklausiniai negalėjo būti savarankišku nuomos sutarties dalyku.

33Teisėjų kolegijos vertinimu, visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti, kad negyvenamoji patalpa, kurią apeliantė naudoja kaip garažą, gali būti naudojama kaip visiškai atskiras objektas ir nėra pakankamo pagrindo nustatyti bendros jos ir ieškovei priklausančio buto ūkinės paskirties bei funkcinio ryšio, ką pagrįstai pripažino pirmosios instancijos teismas.

34Apeliantė nurodo, kad 2013 m. lapkričio 8 d. sudarė preliminarią buto su garažu pirkimo–pardavimo sutartį su trečiaisiais asmenimis V. ir A. V., kurios pagrindu įsipareigojo parduoti visa apimtimi jai priklausantį turtą ir tuo metu faktiškai sužinojo, kad garažas neregistruotas jos vardu ir pradėjo civilinį procesą, gindama savo pažeistas teises. Teisėjų kolegija pastebi, kad pati apeliantė yra nurodžiusi, jog jos tėvas F. A. 2005 m. vasario 28 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją su prašymu leisti įsigyti ginčo garažą, kas paneigia, jog pareiškėja tik parduodama butą sužinojo apie tai, kad garažas nėra įregistruotas jos vardu. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepaneigė aplinkybės, kad ir po buto privatizavimo ji ir toliau valdė šią pagalbinę patalpą, kaip pagrindinio daikto savininkė, kad garažas gali būti privatizavimo objektas, todėl teismas, vertindamas įrodymus, pasak apeliantės, turėjo padaryti išvadą, kad labiau tikėtina aplinkybė, jog galiojant Butų privatizavimo įstatymui prašymas privatizuoti butą su priklausiniu buvo pateiktas, buvo atliktos visos su tuo susijusios procedūros ir tiesiog dėl faktinės klaidos, turtas liko neįregistruotas ieškovės vardu. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais sutikti negali.

35Pažymėtina, kad byloje ginčas dėl garažo naudojimosi sprendžiamas nebuvo. Ieškovė daug kartų keisdama reikalavimus, patikslintu ieškiniu prašė pripažinti, kad ginčo garažas yra buto Nr. 15 (garažas perleistas nuosavybės teise tretiesiems asmenims V. ir A. V.), priklausinys ir nuosavybės teise priklauso J. C. pagal 1992 m. rugsėjo 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovė negalėjo įsipareigoti parduoti ginčo garažą tretiesiems asmenis, kadangi ginčo garažas sandorio sudarymo metu jai nuosavybės teise nepriklausė, o, pardavus butą, ieškovė neturi reikalavimo teisės dėl garažo pripažinimo buto priklausiniu.

36Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

37Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, todėl naikinti ar keisti teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo ir jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

38Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

39Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė prašė pripažinti, kad 20,51 kv. m ploto garažas G-35 (unikalus... 5. Ieškovė nurodė, kad 1992 m. rugsėjo 29 d. iš Kauno miesto valdybos nupirko... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Kauno apylinkės teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu atmetė ieškinį.... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai... 9. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015... 10. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 11. 1. Teismo sprendimas priimtas pažeidžiant CPK 176–185 straipsnių... 12. 2. Neteisingai taikytos materialinės teisės normos, nukrypta nuo suformuotos... 13. Atsiliepimuose į apeliacinį skundą atsakovė Kauno miesto savivaldybė ir... 14. Atsakovė Kauno miesto savivaldybė nurodo, kad ginčo objektas buvo sukurtas... 15. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos... 16. Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.... 17. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 19. Bylos duomenimis nustatyta, kad 1992 m. rugsėjo 29 d. pirkimo–pardavimo... 20. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas... 21. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis... 22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir... 23. Nesutiktina su apeliante, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog... 24. Apeliantės teigimu, ji nuomojamą butą ( - ), su priklausiniu garažu... 25. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, pritaria pirmosios instancijos... 26. Taigi, nurodytos aplinkybės leidžia pripažinti, kad apeliantė nepateikė... 27. Apeliantės teigimu, neteisingai taikytos materialinės teisės normos,... 28. Pagal 1964 m. CK 153 straipsnį priklausiniu laikomas daiktas, skirtas tarnauti... 29. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks... 30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai... 31. Faktinio pobūdžio aplinkybė, butas buvo privatizuotas su priklausiniu ar be,... 32. Kaip minėta, 1992 m. rugsėjo 29 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nėra... 33. Teisėjų kolegijos vertinimu, visuma byloje esančių įrodymų leidžia... 34. Apeliantė nurodo, kad 2013 m. lapkričio 8 d. sudarė preliminarią buto su... 35. Pažymėtina, kad byloje ginčas dėl garažo naudojimosi sprendžiamas nebuvo.... 36. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie... 37. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios... 38. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1... 39. Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą....