Byla 2A-98/2014

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Konstantino Gurino, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Medicinos bankas“, atsakovų akcinės draudimo bendrovės „Ergo Lietuva“ ir If P&C Insurance AS, veikiančio per If P&C Insurance AS filialą, apeliacinius skundus, atsakovų akcinės draudimo bendrovės „Ergo Lietuva“ bei If P&C Insurance AS, veikiančio per If P&C Insurance AS filialą, prisidėjimus prie apeliacinių skundų dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1132-480/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Medicinos bankas“ ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Ilgakiemio malūnas“, uždarajai akcinei draudimo bendrovei „Ergo Lietuva“ ir „If P&C Insurance AS“, atstovaujamai „If P&C Insurance AS“ filialo, trečiajam asmeniui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Ratio“ ir ko, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir neteisėtai neišmokėtos draudimo išmokos priteisimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje ginčas kilo dėl hipotekos kreditoriaus teisės gauti draudimo išmoką nenurodžius jo naudos gavėju draudimo sutartyje.

5Ieškovas UAB „Medicinos bankas“ (toliau – ir Bankas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino (toliau – ir ieškinys), prašydamas: 1) pripažinti 2010 m. rugpjūčio 4 d. susitarimą dėl draudimo išmokos (toliau – ir Susitarimas), sudarytą tarp atsakovų If P&C Insurance AS“, veikiančio per „If P&C Insurance AS“ filialą (toliau – ir If P&C Insurance AS filialas), UADB „Ergo Lietuva“ ir UAB „Ilgakiemio malūnas“ negaliojančiu ab initio; 2) priteisti iš atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ ieškovo naudai 480 514,50 Lt kaip neteisėtai ir be pagrindo neišmokėtą draudimo išmoką; 3) priteisti iš atsakovo If P&C Insurance AS filialo Banko naudai 480 514,50 Lt kaip neteisėtai ir be pagrindo neišmokėtą draudimo išmoką; 4) priteisti solidariai iš atsakovų If P&C Insurance AS filialo, UADB „Ergo Lietuva“ ir UAB „Ilgakiemio malūnas“ 350 000 Lt; 5) priteisti iš atsakovų If P&C Insurance AS filialo ir UADB „Ergo Lietuva“ ieškovo naudai 6 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 6) priteisti iš atsakovų If P&C Insurance AS filialo, UADB „Ergo Lietuva“ ir UAB „Ilgakiemio malūnas“ Bankui bylinėjimosi išlaidas, o sumažinus ieškinio reikalavimų sumą, ieškovui grąžinti dalį žyminio mokesčio. Nurodė, kad Bankas 2008 m. sausio 23 d. kredito sutartimi ir 2008 m. rugpjūčio 19 d. papildomu susitarimu suteikė UAB „Ratio“ ir ko 2 045 000 eurų kreditą, kurio grąžinimo užtikrinimui 2008 m. sausio 30 d. hipotekos lakštu buvo įkeistas pastatas – kaimo turizmo sodyba, ( - ) (toliau – ir Pastatas). UAB „Ratio“ ir ko 2008 m. lapkričio 21 d. Pastatą pardavė UAB „Ilgakiemio malūnas“. Kauno apygardos teismas 2009 m. vasario 9 d. nutartimi UAB „Ratio“ ir ko iškėlė bankroto bylą, kurioje 2009 m. gegužės 25 d. teismo nutartimi Bankas buvo patvirtintas kreditoriumi su 7 038 258,27 Lt dydžio finansiniu reikalavimu. Pastatas, 2010 m. balandžio 14 d. įvykusio gaisro metu, buvo apgadintas. Įkeistą Pastatą UAB „Ilgakiemio malūnas“ buvo apdraudęs UADB „Ergo Lietuva“ ir If P&C Insurance AS, tačiau nebuvo nurodęs Banko kaip naudos gavėjo. Bankas raštu (2010 m. balandžio 26 d. ir pakartotinai 2010 m. birželio 3 d. raštais) informavo draudimo įmones, kad draudimo išmoka turi būti išmokėta Bankui ir prašė patvirtinti, jog draudimo išmoka be Banko sutikimo nebus išmokėta kitam asmeniui. If P&C Insurance AS atstovas Lietuvoje 2010 m. balandžio 27 d. elektroniniu laišku patvirtino, kad Bankui, kaip hipotekos kreditoriui, garantijas nustato CK 4.171 straipsnio 5 dalis ir 4.196 straipsnio 2 dalis. Banko atstovams 2010 m. liepos 21 d. susitikime su abiejų draudikų atstovais buvo patvirtinta, kad draudimo išmoka bus išmokėta tik tada, kai Bankas ir UAB „Ilgakiemio malūnas“ tarpusavyje sutars, kam turi būti išmokėta draudimo išmoka, o nesutarus – išmoka bus įmokėta į notaro depozitinę sąskaitą. Atsakovai 2010 m. rugpjūčio 4 d. sudarė Susitarimą, kuriuo šalys sulygo dėl 350 000 Lt draudimo išmokos UAB „Ilgakiemio malūnas“ sumokėjimo. Draudimo įmonės 2010 m. rugpjūčio 20 d. raštais informavo Banką, kad If P&C Insurance AS kartu su UADB „Ergo Lietuva“ išmokėjo draudėjui UAB „Ilgakiemio malūnas“ 350 000 Lt draudimo išmoką. Kauno apygardos teismas 2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi UAB „Ilgakiemio malūnas“ iškėlė bankroto bylą. Banko pavedimu UAB „Verslavita“ 2010 m. spalio 27 d. atlikus turto vertinimą, nustatyta, kad pastato rinkos vertė iki gaisro buvo lygi 4 000 000 Lt, o po gaisro sunaikintos Pastato dalies atkuriamieji kaštai sudaro 1 985 000 Lt. Ieškovo manymu, draudimo išmoka draudėjui UAB „Ilgakiemio malūnas“ buvo išmokėta neteisėtai, nes ji turėjo būti išmokėta Bankui, kaip hipotekos kreditoriui ir naudos gavėjui, nepriklausomai nuo to, ar Bankas buvo nurodytas draudimo liudijime kaip naudos gavėjas, ar ne (Draudimo įstatymo 81 str., CK 4.171 str. 5 d., 4.196 str. 2 d.). Susitarimas pripažintinas negaliojančiu ir CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana), kaip pažeidžiantis Banko, kaip kreditoriaus teises, nes šis turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į skolininką UAB „Ilgakiemio malūnas“, bei CK 1.80 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms (CK 4.171 str. 1 d.). Atsitikus draudžiamajam įvykiui, draudimo išmoką kiekvienas draudikas moka proporcingai sudarytų draudimo sutarčių draudimo sumoms, visi draudikai bendrai, ne daugiau nei apdrausto turto vertė, ir kiekvienas draudikas atlygina nuostolius proporcingai savo prisiimtų įsipareigojimų daliai, tačiau bendra draudimo išmokų suma neturi viršyti nuostolio sumos. UADB „Ergo Lietuva“ ir If P&C Insurance AS filialas privalo išmokėti po 655 514,50 Lt draudimo išmoką (1 312 029 Lt (Pastato atkūrimo kaštai):2 – 1 000 Lt (išskaitos suma) = 655 514,50 Lt (sulygta draudimo vertė yra 8 000 000 Lt)). Kaip draudimo išmokos dalis, 350 000 Lt suma, laikytina Banko patirtais nuostoliais, t. y. piniginėmis lėšomis, kurias nesąžiningų atsakovų veiksmų pagrindu gavo ne Bankas, o UAB „Ilgakiemio malūnas“. Atsakovai Bankui privalo atlyginti šią žalą (CK 6.245 str. 1 ir 4 d.), nes yra visos sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apygardos teismas 2012 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir: 1) priteisė ieškovui UAB „Medicinos bankas“ iš atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ 480 014,50 Lt draudimo išmokos, 6 procentų metines palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. rugpjūčio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 6 292,24 Lt žyminio mokesčio, 6 624,75 Lt išlaidų už ekspertizės atlikimą, 2 651,36 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą; 2) priteisė ieškovui UAB „Medicinos bankas“ iš atsakovo „If P&C Insurance AS“, atstovaujamo „If P&C Insurance AS“ filialo, 480 014,50 Lt draudimo išmokos, 6 procentų metines palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. rugpjūčio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 6 292,24 Lt žyminio mokesčio, 6 624,75 Lt išlaidų už ekspertizės atlikimą, 2 651,36 Lt (bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą; 3) priteisė ieškovui UAB „Medicinos bankas“ iš atsakovo BUAB „Ilgakiemio malūnas“ 350 000 Lt, 4 654,52 Lt žyminio mokesčio, 4 900,50 Lt išlaidų už ekspertizės atlikimą, 1 961,28 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą; 4) pripažino 2010 m. rugpjūčio 4 d. Susitarimą, sudarytą tarp atsakovų „If P&C Insurance AS“, atstovaujamo „If P&C Insurance AS“ filialo, UADB „Ergo Lietuva“ ir UAB „Ilgakiemio malūnas“ negaliojančiu ab initio; 5) priteisė iš atsakovo „If P&C Insurance AS“ atstovaujamo „If P&C Insurance AS“ filialo, 60,16 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, sumokant šią sumą Valstybinei mokesčių inspekcijai; 6) priteisė iš atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ 60,16 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, sumokant šią sumą Valstybinei mokesčių inspekcijai; 7) įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti ieškovui UAB „Medicinos bankas“ 2011 m. rugpjūčio 4 d. Mokėjimo pavedimu Nr. 1242 sumokėtą žyminio mokesčio dalį – 14 231,00 Lt. Nustatęs, kad atsakovas UAB „Ilgakiemio malūnas“ 2010 m. vasario 11 d. su If P&C Insurance AS filialu ir 2010 m. vasario 23 d. su UADB „Ergo Lietuva“, sudarydamas Įmonių ir organizacijų turto draudimo sutartis, kuriomis buvo apdraustas UAB „Ilgakiemio malūnas“ kaip draudėjui priklausantis Pastatas bei kitas kilnojamasis turtas, jose Bankas kaip naudos gavėjas nebuvo nenurodytas; draudėjui apdraudžiant neseniai įsigytą didelės vertės turtą, draudikai nesiaiškino sutarties aplinkybių, galinčių turėti įtakos trečiųjų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, nors 2009 m. UAB „Ratio“ ir ko bei UADB „ERGO Lietuva“ buvo sudariusi draudimo sutartį, kuria tas pats Pastatas buvo apdraustas UAB „Medicinos bankas“ naudai; UAB „Ilgakiemio malūnas“, 2008 m. rugpjūčio 21 d. iš UAB „Ratio“ pirkimo–pardavimo sutartimi įsigydamas Pastatą, žinojo, jog jis yra įkeistas hipoteka, priėjo prie išvados, kad teisė gauti draudimo išmoką kyla ne tik sutartiniu, kuriuo atsakovai (draudikai) grindžia atsikirtimus, bet ir įstatyminiu pagrindu; Bankas, būdamas hipotekos kreditoriumi, įgyja teisę į draudimo išmokos išmokėjimą, įvykus draudiminiam įvykiui, net ir nenurodžius jo naudos gavėju draudimo sutartyje (Draudimo įstatymo 81 str., CK 4.9 str. 2 d., CK 4.170 str. 1, 5 ir 9 d., CK 4.196 str. 2 d. ir 6.987 str.). Įvertinęs, kad iš pradžių UAB „Eika“ nurodė, jog Pastato atkuriamųjų darbų maksimali vertė juos atliekant rangos būdu – 1 282 214,00 Lt, o ūkio būdu – 842 291,00 Lt, vėliau, vertindama UAB „Statybos inžinerinis valdymas“ pateiktą 2011 m. sausio 13 d. atstatymo darbų sąmatą, tvirtino, jog darbus atliekant ūkio būdu pagal UAB „Statybos inžinerinis valdymas“ pateiktas atstatymo darbų sąmatas kainos mažėjimas būtų apie 30 procentų ir sudarytų 1 145 595 Lt su PVM, ūkio būdu nuo neatitikimų – 516 578,00 Lt su PVM; nei Bankas, nei atsakovas BUAB „Ilgakiemio malūnas“ neturi statybos darbuotojų; anot teismo eksperto, atstatymo darbai po gaisro turi būti vykdomi rangos būdu; pastatas po gaisro nebuvo remontuojamas net ir UAB „Ilgakiemio malūnas“ gavus ginčijamą draudimo išmoką; UAB „Eika“ skaičiavimais, Pastatui atkurti iki tokios būklės, koks jis buvo prieš gaisrą, rangos būdu darbų vertė būtų 1 282 214,00 Lt, o eksperto skaičiavimu – 1 312 029 Lt; UAB „Eika“ išvada nėra kategoriška, joje neįvertinti inžinerinių sistemų bei vėdinimų įrenginių galimų pažeidimų atstatymo darbai, sprendė, kad po gaisro sunaikinto pastato atkuriamieji kaštai yra 1 312 029 Lt, t. y. tokie kaip nurodyta teismo eksperto išvadoje, nes ši yra išsami, argumentuota, pagrįsta skaičiavimais, vaizdžiai iliustruota. Kartu pažymėjo, kad aplinkybė, jog dar neatlikti sugadinto apdrausto Pastato atkūrimo (remonto) darbai, nesuteikia pagrindo mažinti išmokėtinos draudimo išmokos dydį PVM suma. Be to, kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, apskaičiuojant atkuriamąją turto vertę, įskaičiuojamos visos sumos, kurias paprastai reikia išleisti, norint atkurti sugadintą turtą iki tokios būklės, kokios šis buvo iki draudžiamojo įvykio. Konstatavęs, kad Bankas turi teisę gauti draudimo išmoką, Susitarimą pripažino negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu ab initio, t. y. kaip sudarytą pažeidžiant CK 4.196 straipsnio 2 dalies ir 4.171 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes draudimo išmoka negalėjo būti išmokėta įkeisto daikto savininkui, neturint raštiško kreditoriaus sutikimo. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktais išaiškinimus dėl actio Pauliana taikymo sąlygų ir nustatęs, kad ieškovas nepateikė konkrečių įrodymų, kokie kreditoriai turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, ir apskritai, ar buvusių tuo metu kreditorių teisės iš tikrųjų buvo pažeistos; jog ginčo laikotarpiu ieškovo ir atsakovo kreditavimo teisiniai santykiai nesiejo; ieškovas BUAB „Ilgakiemio malūnas“ kreditoriumi pripažintas tik 2011 m. birželio 23 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, sprendė, kad nenustačius vienos iš būtinų sąlygų, Susitarimas CK 6.66 straipsnio pagrindu negali būti pripažintas negaliojančiu. Įvertinęs, kad byloje įrodyta, jog atsakovas UAB „Ilgakiemio malūnas“, kaip įkeisto turto savininkas, be raštiško kreditoriaus sutikimo gavęs draudimo sumą, pažeidė įstatymą (neteisėti veiksmai) (CK 6.246 str. 1 d.), lėmusį tai (priežastinis ryšys) (CK 6.247 str.), kad ieškovas negavo draudimo atlyginimo (nuostoliai) (CK 6.249 str. 1 d.), o kaltė (CK 6.248 str.) nagrinėjamu atveju nenustatinėtina, nes atsakovas yra verslo subjektas ir atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6.256 straipsnio 4 dalis); UAB „Ilgakiemio malūnas“ atsakomybės sumažinimas arba visiškas atleidimas nuo atsakomybės byloje surinktais duomenimis neįrodytas (CK 6.259 str. 1, 2 d., CPK 178 str.); nenustatytos ir atsakovų solidariosios atsakomybės sąlygos (CK 6.6 str.), padarė išvadą, jog ieškovui priteistina iš atsakovo BUAB „Ilgakiemio malūnas“ jam išmokėta 350 000 Lt suma (CK 6.245 str. 1 d.). Atsižvelgęs į byloje esantį draudimo interesą, draudimo sutartyje nustatytą draudimo sumą, draudimo vertę, sprendė, kad iš kiekvieno atsakovo (draudikų) priteistina po 480 014,50 Lt draudimo išmokos ((1 312 029 Lt (Pastato atkūrimo kaštai) – 350 000 Lt (šiuo sprendimu priteistina draudimo išmoka iš BUAB „Ilgakiemio malūnas“)): 2 (dvi atskiros draudimo sutartys vienodomis draudimo sumomis) – 1 000 Lt (išskaitos suma pagal kiekvieną draudimo sutartį) (CK 6.987 str., Draudimo įstatymo 88 str., If taisyklių 5.1 p., Ergo taisyklių 14 p.); taip pat ieškovo naudai iš atsakovų priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (patikslinto ieškinio priėmimo – 2011 m. rugpjūčio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 2 d.). Nustatęs, kad pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio rekomendacijas, maksimali šalies patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti bendra suma yra 7 264 Lt; nors ginčo teisinių santykių vertinimas teismų praktikoje ir nėra nusistovėjęs; ieškovo reikalavimas dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu netenkintas, sprendė, jog ieškovui proporcingai iš atsakovų priteistina minėta Rekomendacijose nustatyta minėta maksimali patirtų išlaidų suma (CPK 3 str. 1 d., 98 str.).

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9Ieškovas UAB „Medicinos bankas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kurioje 350 000 Lt dydžio draudimo išmoka priteista tik iš atsakovo BUAB „Ilgakiemio malūnas“, ir šią priteisti solidariai iš visų atsakovų. Taip pat prašo solidariai iš atsakovų priteisti 18 437,86 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir 7 206,86 Lt apeliacinės instancijos teisme. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad 350 000 Lt žala kilo tik dėl neteisėtų atsakovo BUAB „Ilgakiemio malūnas“ veiksmų. Pripažindamas Susitarimą negaliojančiu, teismas turėjo pripažinti ir tai, kad atsakovai If P&C Insurance AS filialas bei UADB „Ergo Lietuva“ pažeidė įstatyme nustatytą pareigą draudimo išmoką sumokėti tiesiogiai hipotekos kreditoriui kaip naudos gavėjui įstatyminiu pagrindu (CK 6.987 str. ir 6.38 str.).
2. Teismas nepagrįstai nepripažino solidarios atsakovų atsakomybės dėl apelianto patirtos 350 000 Lt žalos. Atsakovus sieja bendri veiksmai apeliantui kilusių neigiamų pasekmių ir neteisėtų veiksmų atžvilgiu. Atsakovai patirtą žalą privalo atlyginti kaip solidarūs skolininkai (CK 6.6 str.). BUAB „Ilgakiemio malūnas“ atsakovų draudikų atžvilgiu laikytinas skolininku, o šie – jo kreditoriais. Aplinkybė, kad 350 000 Lt buvo pervesti atsakovui BUAB „Ilgakiemio malūnas“, neatleidžia atsakovų nuo atsakomybės apeliantui.
3. Teismas nepagrįstai nepripažino Susitarimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu. Bankroto byla UAB „Ratio“ ir ko iškelta 2009 m. vasario 18 d., o tai reiškia, kad apeliantas į atsakovą BUAB „Ilgakiemio malūnas“ reikalavimo teisę įgijo nuo bankroto bylos šiam iškėlimo. Susitarimas sudarytas 2010 m. rugpjūčio 4 d., todėl neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą apeliantas turėjo Susitarimo sudarymo metu – ši teisė atsirado iki jo sudarymo ir galiojo sudarymo metu.
4. Teismas nepagrįstai sumažino ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, didelę advokato ruoštų procesinių dokumentų apimtį, apelianto ir atstovo buveinę, esančią Vilniuje, turėjo būti priteistos visa apimtimi. Atsakovai nepateikė įrodymų, paneigiančių, kad atlygintinos išlaidos yra neprotingai per didelės.

10Atsakovai ADB „Ergo Lietuva“ ir If P&C Insurance AS filialas atsiliepimu prašo ieškovo UAB „Medicinos bankas“ apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais motyvais:

1. Teismas pagrįstai atsisakė pripažinti atsakovų solidarią atsakomybę dėl neva ieškovo patirtos 350 000 Lt dydžio žalos ir ją solidariai priteisti iš atsakovų. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad atsakovai, nesiaiškindami sutarties aplinkybių, galinčių turėti įtakos trečiųjų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, pažeidė CK 1.5, 6.38, 6.263 ir 6.987 straipsnių nuostatas.
2. Teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir taikė CK 6.66 straipsnį. Pagrįstai sprendė, kad Susitarimas negali būti pripažintas negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes ieškovas jo sudarymo metu neturėjo galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės į atsakovą BUAB „Ilgakiemio malūnas“. Susitarimas nepažeidžia ieškovo teisių. Atsakovai ir BUAB „Ilgakiemio malūnas“ buvo sąžiningi. Netgi tuo atveju, jeigu Susitarimas būtų pripažintas negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnį, ieškovas teisės į draudimo išmoką neįgis, nes tokios jis neturėjo pagal draudimo sutartis. Draudimo išmoka bet kuriuo atveju turėtų būti mokama tik draudėjui, o tai iš esmės ir buvo padaryta.
3. Teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų ieškovo naudai, iš ieškovo atsakovams jų turėtų išlaidų iš viso nepriteisė, nors turėjo priteisti proporcingai atmestų reikalavimų daliai. Teismas ieškovui priteisė per daug jo patirtų išlaidų.

11Atsakovai ADB „Ergo Lietuva“ ir If P&C Insurance AS filialas apeliaciniais skundais ir prisidėjimais prie vienas kito apeliacinių skundų prašo teismo sprendimo dalį, kurioje ieškovo naudai iš jų priteista po 480 014,50 Lt draudimo išmokos ir Susitarimas pripažintas negaliojančiu ab initio, panaikinti ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – ieškinį atmesti. Taip pat prašo priteisti atitinkamai patirtas 10 392,64 Lt ir 11 589 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas bei grąžinti jiems po 8 944 Lt dydžio sumokėto žyminio mokesčio. Skundus grindžia šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Draudimo įstatymo 81 straipsnio, CK 4.9 straipsnio 2 dalies, CK 4.170 straipsnio 1, 5 ir 9 dalių, CK 4.196 straipsnio 2 dalies ir 6.987 straipsnio nuostatas bei netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Draudėjas BUAB „Ilgakiemio malūnas“ apdraudė tik savo turtinius interesus, susijusius su Pastatu, todėl teisę į draudimo išmoką turėjo tik jis. Įstatymas nenustato draudimo draudėjui drausti savo turtinius interesus net ir tais atvejais, kai yra draudžiamas įkeistas turtas, o įkeičiamo daikto draudimo sutartis gali būti sudaryta tik įkaito turėtojo naudai. BUAB „Ilgakiemio malūnas“ neturėjo pareigos drausti Pastatą ieškovo naudai. Draudimo sutartyje nenurodžius hipotekos kreditoriaus naudos gavėju, vadinasi buvo draudžiamas tik įkaito davėjo interesas, todėl įkaito davėjui ir turėjo būti mokama draudimo išmoka, o ieškovas neįgyja ir negali įgyti teisės į draudimo išmokos išmokėjimą įvykus draudžiamajam įvykiui. Ieškovas pats pripažįsta, kad tam, jog gautų draudimo išmoką, jis privalo būti nurodytas naudos gavėju draudimo sutartyje. Teisę į draudimo išmokas hipotekos kreditoriai galėtų įgyti tik tada, kai yra pradedamas išieškojimas iš įkeisto daikto, kai parduodamas įkeistas turtas ir atsiranda pagrindas hipotekos kreditorių reikalavimų tenkinimui iš parduoto įkeisto turto.
2. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai pripažino Susitarimą negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, 4.196 straipsnio 2 dalį ir 4.171 straipsnio 5 dalį. Susitarimas neprieštarauja jokioms imperatyvioms įstatymo normoms. BUAB „Ilgakiemio malūnas“ draudimo sutartimi, kurioje nebuvo nurodytas joks naudos gavėjas, turintis teisę gauti draudimo išmoką, apdraudė savo turtinius interesus. Draudimo išmoka BUAB „Ilgakiemio malūnas“ buvo išmokėta teisėtai ir pagrįstai, nes tik jis turėjo teisę šią gauti. Draudimo išmokos mokėjimo pagrindas yra ne Susitarimas, o atsitikęs draudiminis įvykis. Netgi vertindamas, kad 4.196 straipsnio 2 dalis ir 4.171 straipsnio 5 dalis, nustato imperatyvias teisės normas, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog Susitarimas pažeidžia jose nustatytą imperatyvą ir kad padariniai tikrai yra Susitarimo negaliojimas. Ieškovo reikalavimai kyla ne iš draudimo sutarties, bet iš kreditavimo santykių. Ieškovas pats prisidėjo prie to, kad neatgavo kredito. Elgėsi visiškai nerūpestingai, aplaidžiai ir nesąžiningai BUAB „Ratio“ ir ko kreditavimo bei kredito grąžinimo procese, o toks didelis nerūpestingumas ir aplaidumas lėmė, jog nepasirūpino tinkama savo interesų apsauga. Ieškovas davė sutikimą buvusiam turto savininkui, kuriam buvo suteiktas kreditas, perleisti Pastatą susijusiam asmeniui BUAB „Ilgakiemio malūnas“ prieš pat bankroto bylos iškėlimą trečiajam asmeniui. Žinodamas, kad Pastatas nėra apdraustas ieškovo naudai, nesiėmė jokių veiksmų, kad hipoteka apsaugotas reikalavimas būtų patenkintas prieš terminą.
3. Teismas nepagrįstai vertino, kad Pastato atkuriamieji kaštai sudaro 1 312 029 Lt ir pagal šią sumą apskaičiavo mokėtinos draudimo išmokos dydį. Visiškai nemotyvavo savo išvadų dėl maksimalios darbų kainos, neatsižvelgė į prievolių vykdymo ekonomiškumo principą. Suma su PVM teismo eksperto buvo paskaičiuota pagal Pastato būklę, kuri buvo ekspertizės atlikimo metu ir taikant 2012 m. kovo mėn. kainų lygį. Reikalingų atlikti remonto darbų kaina turi būti apskaičiuojama tokia, kokia buvo 2010 m. balandžio 14 d. ir pagal Pastato būklę, kokia ji buvo iš karto po gaisro. Draudikai privalo išmokėti draudimo išmoką ir kompensuoti tik tuos nuostolius, kurie atsirado dėl draudžiamojo įvykio. Teismas neįvertino aplinkybės, kad eksperto paskaičiavimais, remonto darbų kaina pagal 2010 m. kovo mėn. lygį būtų 1 050 466 Lt su PVM. Ieškovas yra PVM mokėtojas, todėl jo nuostoliu pripažintina remonto vertė turėtų būti be PVM. Sudarant Susitarimą buvo remiamasi remonto kaštais, apskaičiuotais remontuojant Pastatą ūkio būdu, o draudimo išmokos dydis šalių vertintas draudimo sutarties sąlygų kontekste.
4. Byla pagal 2010 m. gruodžio 6 d. ieškinį dėl žalos atlyginimo turėjo būti nutraukta, nes ieškovas patikslintu ieškiniu pakeitė tiek ieškinio dalyką, tiek pagrindą, o remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, keisti ieškinio dalyką ir pagrindą neleidžiama, nes tai reiškia, kad ieškovas atsisako ankstesnio ieškinio ir pareiškia naują.
5. Teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo ieškovo naudai, nepagrįstai iš viso nepriteisė iš ieškovo atsakovo naudai jo turėtų bylinėjimosi išlaidų proporcingai atmestų reikalavimų daliai.

12Ieškovas UAB „Medicinos bankas‘ atsiliepimu prašo atsakovų ADB „Ergo Lietuva“ ir If P&C Insurance AS filialo apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais motyvais:

1. Teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė, kad ieškovas turi teisę į draudimo išmoką.
2. Teismas pagrįstai pripažino Susitarimą negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyviosioms teisės normoms.
3. Teismas tinkamai vertino ieškovo veiksmus ir priteistinos draudimo išmokos dydį.
4. Teismas nepadarė procesinės teisės normų taikymo ir aiškinimo klaidų.

13Atsakovas BUAB „Ilgakiemio malūnas“ atsiliepimu prašo atsakovų ADB „Ergo Lietuva“ ir If P&C Insurance AS filialo apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas pagrįstai Susitarimą pripažino negaliojančiu. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad hipoteka apsunkinto daikto draudimo atveju hipotekos kreditorius neturi pirmenybės teisės į draudimo išmoką ir CK 4.196 straipsnio 2 dalis bei 4.171 straipsnio 5 dalis nėra imperatyvios, o draudimo bendrovė neturi pareigos draudimo išmokos išmokėti hipotekos kreditoriui. Tokiais teiginiais apeliantai visiškai paneigia ir ignoruoja hipotekos kreditoriaus interesus ir pačią hipotekos esmę. BUAB „Ilgakiemio malūnas“, įsigydamas Pastatą be jokio papildomo sutikimo, kartu įsigijo ir pareigą jį apdrausti, o hipotekos kreditorius kartu įgijo pirmenybės teisę į hipoteka įkeisto turto draudimo išmoką. Susitarimu draudimo išmokos gavėju nepagrįstai ir neteisėtai, t. y. pažeidžiant imperatyvias CK 4.196 straipsnio 2 dalies bei 4.171 straipsnio 5 dalies teisės normas, buvo nurodytas BUAB „Ilgakiemio malūnas“, o ne Bankas, kaip įstatyminis naudos gavėjas. Ieškovui buvo užkirsta galimybė gauti ir likusią draudimo išmokos sumą bei sumažinti jo reikalavimą bendrovės bankroto byloje.
2. Teismas pagrįstai vadovavosi teismo eksperto išvada. Apeliantai nenurodė jokių aplinkybių ir faktų, kurie leistų abejoti eksperto išvados pagrįstumu. Teismas pagrįstai konstatavo, kad draudimo bendrovės yra atsakingos už tai, kad pastatas buvo nesuremontuotas iki 2012 metų, ir atstatymo kaštai skaičiuotini pagal 2012 metų kainas. Taip pat pagrįstai atkūrimo kaštus skaičiavo su PVM, nes BUAB „Ilgakiemio malūnas“ jau nebėra PVM mokėtojas, iš PVM mokėtojų išregistruotas 2010 m. rugsėjo 30 d. Susitarime nurodytas draudimo išmokos dydis yra akivaizdžiai per mažas ir neatitinka darbų, būtinų Pastato atstatymui, kainos. Draudimo išmoka buvo apskaičiuota ne pagal realius kaštus, o pagal dirbtinai sumažintus kaštus, naudingus tik apeliantams. Susitarimu draudikai sąmoningai ir nesąžiningai apribojo savo atsakomybę ir prievolę išmokėti visą priklausančią išmokėti draudimo sumą.
3. Tai, kad teismas nepalaikė apeliantų pozicijos, nesudaro pagrindo teigti, jog jis pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Apeliantai nepateikė pagrįstų argumentų, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

14Trečiasis asmuo BUAB „Ratio“ ir ko atsiliepimu prašo atsakovų ADB „Ergo Lietuva“ ir If P&C Insurance AS filialo apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais motyvais:

1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas kaip hipotekos kreditorius turi teisę gauti draudimo išmoką nepriklausomai nuo to, jog jis nebuvo nurodytas naudos gavėju draudimo sutartyje, nes tokia teisė kyla ne sutartiniu, o įstatyminiu pagrindu.
2. Teismas pagrįstai sprendė, kad Pastatas po gaisro gali būti atstatytas tik rangos būdu ir atkuriamieji kaštai yra 1 312 029 Lt bei nėra pagrindo mažinti išmokėtinos draudimo išmokos PVM suma.
3. Sudarydamos Susitarimą šalys buvo nesąžiningos. Draudimo išmoka išmokėta ne tam asmeniui, kuriam turėjo būti išmokėta. Ši turėjo būti išmokėta ieškovui kaip įstatyminiam naudos gavėjui.

15IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16Apeliaciniai skundai netenkintini.

17Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 263 str. 1 d., 320 str. 1 d.). Absoliučių negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str. 2–3 d.).

18Dėl procesinių teisių perėmimo

19Lietuvos apeliaciniame teisme 2013 m. gruodžio 6 d. buvo gautas atsakovo Ergo Insurance SE prašymas dėl šalies pakeitimo jo teisių ir pareigų perėmėju, kuriame prašoma buvusį atsakovą ADB „Ergo Lietuva“ pakeisti jo teisių perėmėju Ergo Insurance SE (j. a. k. 10017013). Šiame prašyme, be kita ko, nurodo, kad ADB „Ergo Lietuva“ (prieš tai buvusi UADB „Ergo Lietuva“) buvo prijungta prie Estijos Respublikoje įregistruotos bendrovės Ergo Kindlustuse Aktsiaselts, kurios pavadinimas vėliau pakeistas į Ergo Insurance SE (j. a. k. 10017013), o ADB „Ergo Lietuva“ nuo 2013 m. gegužės 7 d. išregistruota iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro. Kartu pažymi, kad Ergo Insurance SE Lietuvoje veikia per Ergo Insurance SE Lietuvos filialą (kodas 302912288). Taigi atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad ginčas kilo iš civilinių teisinių santykių, dėl kurių galimas subjektinių teisių ir pareigų perėmimas materialiojoje teisėje, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo ADB „Ergo Lietuva“ (j. a. k. 110012799) (prieš tai buvusi UADB „Ergo Lietuva“; j. a. k. 110012799) procesinių teisių ir pareigų perėmėju šioje byloje pripažintina Ergo Insurance SE (j. a. k. 10017013), veikianti per Ergo Insurance SE Lietuvos filialą (kodas 302912288), buveinės adresas ( - ), ir atsakovas ADB „Ergo Lietuva“ (prieš tai buvusi UADB „Ergo Lietuva“) civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Medicinos bankas“ ieškinį atsakovams BUAB „Ilgakiemio malūnas“, UADB „Ergo Lietuva“ ir „If P&C Insurance AS“, atstovaujamai „If P&C Insurance AS“ filialo, trečiajam asmeniui BUAB „Ratio“ ir ko, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir neteisėtai neišmokėtos draudimo išmokos priteisimo pakeistinas procesinių teisių ir pareigų perėmėju Ergo Insurance SE (j. a. k. 10017013), veikiančiu per Ergo Insurance SE Lietuvos filialą (kodas 302912288), buveinės ( - ) (CPK 48 str. 1 d.).

20Dėl ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo

21Teisę kreiptis į teismą teisinės gynybos suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą – ieškinio dalyką (CPK 135 str. 1 d. 4 p.) bei nurodydamas faktinį ieškinio pagrindą (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012; 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2013; kt.). Pareikštu reikalavimu suinteresuotas asmuo pasirenka vieną arba kelis pažeistos teisės gynimo būdus, įtvirtintus CK 1.138 straipsnyje. Teismas negali keisti ieškinyje nurodytų teisių gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 17 str.), išskyrus atvejus, kai reikia apginti viešąjį interesą (CPK 49, 320 str.). Taigi ieškinyje suformuluotas reikalavimas lemia bylos proceso eigą. Apeliantai teisingai nurodo, kad pagal CPK 141 straipsnį, įstatymo nustatyta tvarka, šalis turi teisę pakeisti tik arba ieškinio dalyką, arba ieškinio pagrindą. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad CPK 141 straipsnyje nustatyta galimybė šaliai pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą, tačiau tik nepažeidžiant šiame straipsnyje nurodytos tvarkos, t. y. iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ir tik griežtai įstatymo apribotais atvejais – jau po tokios nutarties priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012; 2013 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2013; etc.). Tačiau nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad Ieškovas 2010 m. gruodžio 6 d. ieškinyje prašė priteisti solidariai iš atsakovų 350 000 Lt padarytos žalos atlyginimo ir 6 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (I t., b. l. 1-9), o bylos eigoje paaiškėjus, t. y. BUAB „Ilgakiemio malūnas“ bankroto administratoriui pateikus Bankui iš If P&C Insurance AS filialo gautus dokumentus, kad 350 000 Lt draudimo išmokos išmokėjimo ir dydžio nustatymo pagrindas yra 2010 m. rugpjūčio 4 d. Susitarimas (II t., b. l. 93), ieškovas 2011 m. rugpjūčio 4 d. padavė teismui patikslintą ieškinį, kuriame be paminėto reikalavimo, taip pat prašė pripažinti 2010 m. rugpjūčio 4 d. Susitarimą, sudarytą tarp atsakovų If P&C Insurance AS filialo, UADB „Ergo Lietuva“ ir UAB „Ilgakiemio malūnas“ negaliojančiu ab initio bei priteisti iš atsakovų UADB „Ergo Lietuva“ ir If P&C Insurance AS filialo Banko naudai po 816 500 Lt kaip neteisėtai ir be pagrindo neišmokėtos draudimo išmokos (II t., b. l. 77-90), 2012 m. rugsėjo 26 d. prašyme dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo, atsižvelgdamas į byloje atliktos teismo ekspertizės išvadas, Bankas sumažino ieškinio reikalavimus ir prašė priteisti iš atsakovų UADB „Ergo Lietuva“ ir If P&C Insurance AS filialo ieškovui po 480 514,50 Lt kaip neteisėtai ir be pagrindo neišmokėtos draudimo išmokos (XV t., b. l. 8-11), daro išvadą, kad ieškinio dalykas liko tas pats, t. y. neteisėtai išmokėtos/neišmokėtos draudimo išmokos, kaip ieškovo patirtos žalos, priteisimas/atlyginimas. Aplinkybė, kad patikslintu ieškiniu Bankas padidino savo reikalavimą, kurį vėliau sumažino, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo tik tai, kad ieškovas keitė jo apimtį, o, kaip nurodyta anksčiau, paaiškėjus naujoms aplinkybėms dėl draudimo išmokos išmokėjimo ir dydžio nustatymo pagrindo, ieškinį papildė naujomis faktinėmis aplinkybėmis ir atitinkamai suformulavo papildomą savo pažeistų teisių gynimo būdą, t. y. reikalavimą Susitarimą pripažinti negaliojančiu ab initio. Minėta, suinteresuoti asmenys, įgyvendindami teisę į teisminę gynybą, patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus, įskaitant ir įgyvendinimo būdus bei jų apimtį (CK 1.137 ir 1.138 str.). Todėl, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija apeliantų Ergo Insurance SE, veikiančio per Lietuvos filialą (toliau – ir Ergo Insurance SE Lietuvos filialas; buvusi ADB „Ergo Lietuva“ ir UADB „Ergo Lietuva“) ir If P&C Insurance AS filialo argumentus dėl ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo bei bylos nutraukimo atmeta kaip nepagrįstus (CPK 141 str., 185 str.).

22Dėl hipotekos kreditoriaus teisės į draudimo išmoką nenurodžius jo naudos gavėju draudimo sutartyje

23Byloje nustatyta, kad 2008 m. sausio 23 d. tarp Banko ir trečiojo asmens UAB „Ratio“ ir ko buvo sudaryta Kredito sutartis Nr. LOAN_47588, kuri iš dalies pakeista ir papildyta 2008 m. rugpjūčio 19 d. Papildomu susitarimu Nr. 01 (toliau – ir Kredito sutartis). Šia sutartimi Bankas UAB „Ratio“ ir ko suteikė 2 045 000 eurų kreditą (I t., b. l. 12-17, 18-19; XI t., b. l. 2-7). Kaip matyti iš Kredito sutarties, iš suteikto kredito 575 000 eurų suma (Papildomu susitarimu ši padidinta 202 734,00 eurų suma) buvo skirta karčiamos–kavinės, esančios ( - ), statybų užbaigimui, įrengimui ir apyvartinėms lėšoms (Kredito sutarties 2.3 p.), be kita ko, sulygta, kad Pastatas bus įkeistas Bankui per 20 kalendorinių dienų nuo sutarties pasirašymo dienos (Kredito sutarties 2.7.2 p.). Kredito sutarties 3.1 punktu kredito gavėjas įsipareigojo užtikrinti, kad Bankui įkeičiamas turtas (išskyrus žemę, vertybinius popierius, pinigines lėšas, turtines teises) bus apdraustas sutarties 3.2–3.5 punktuose nurodytomis sąlygomis. Remiantis minimos sutarties 3.3 punktu, kredito gavėjas įsipareigojo užtikrinti, kad įkeičiamo turto draudimas bus tęsiamas iki bus baigta hipoteka/įkeitimas, o nekilnojamojo turto draudimo suma bus ne mažesnė nei turto atkuriamoji (statybinė) ar likutinė vertė. Įkeičiamo turto draudimas bus atliktas Banko naudai, todėl įkeičiamo turto draudimo sutartyje turi būti nurodyta, kad draudimo išmokos gavėjas yra UAB „Medicinos bankas“ (Kredito sutarties 3.5 p.). Kredito sutarties 3.6.1 punktu kredito gavėjas įsipareigojo pateikti Bankui įkeičiamo turto draudimo sutarties kopiją ir nekeisti draudimo sutarties sąlygų be Banko sutikimo raštu. Vadovaujantis Kredito sutarties 3.7 punktu, šalys nustatė, jei draudimo įmonė išmoka Bankui draudimo išmoką, Bankas turi teisę iš gautos sumos padengti visą ar dalį negrąžinto kredito, neatsižvelgiant į sutartyje nustatytus kredito grąžinimo terminus, numatytą eilę, o likusią dalį grąžinti kredito gavėjui ar kitam draudimo sutartyje nurodytam naudos (draudimo išmokos) gavėjui. Trečiasis asmuo UAB „Ratio“ ir ko, vykdydamas paminėtas Kredito sutarties sąlygas, 2008 m. vasario 1 d. Hipotekos lakštu įkeitė Bankui jam priklausančius Pastatą ir žemės sklypus (I t., b. l. 20-27, IX t., b. l. 9-17) ir apdraudė Pastatus 5 200 000 Lt sumai UAB „Medicinos bankas“ naudai (draudimo laikotarpis nuo 2006 m. liepos 14 d. iki 2008 m. birželio 24 d. ir nuo 2008 m. birželio 24 d. iki 2008 m. gruodžio 24 d.) (I t., b. l. 65, 66-67). Tarp UAB „Ratio“ ir ko ir UAB „Ilgakiemio malūnas“ 2008 m. lapkričio 21 d. buvo sudaryta Pastatų pirkimo–pardavimo sutartis, kuria pardavėjas pardavė, o pirkėjas nupirko Pastatą – kaimo turizmo sodybą (III t., b. l. 25-29; V t., b. l. 88-92). Šios sutarties 5.4 punktu, UAB „Ilgakiemio malūnas“ atstovas pareiškė, kad yra gautas UAB „Medicinos bankas“ Lazdijų filialo 2008 m. lapkričio 20 d. raštas „Dėl turto pardavimo“, kuriuo Bankas, be kita ko, sutiko, jog Pastatas, priklausantis UAB „Ratio“ ir ko būtų parduotas UAB „Ilgakiemio malūnas“, pirkimo–paradavimo sutartis patvirtinta notarų biure ir įregistruota Valstybinėje įmonėje „Registrų centras“ bei pakeistas turto savininkas hipotekos įkeitimo lakštuose, paliekant galioti hipoteką UAB „Medicinos bankas“ (V t., b. l. 105, 106-107). 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. vasario 23 d. Įmonių ir organizacijų turto draudimo sutartimis (draudimo liudijimas Serija IT Nr. 00012974 ir draudimo liudijimas Nr. 310-004842) su If P&C Insurance AS filialu ir UADB „Ergo Lietuva“ UAB „Ilgakiemio malūnas“ apdraudė Pastatą turto draudimu, tačiau Banko naudos gavėju nenurodė (I t., b. l. 18-19, 199-212, 213-214; II t. b. l. 177-188; XII t., b. l.160).

24CK (įstatymo redakcijoje, galiojusioje iki 2012-07-01) 6.987 straipsnyje nustatyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Draudimo įstatymo (įstatymo redakcijoje, galiojusioje iki 2012-07-01) 1 straipsnio 68 dalyje nustatyta, kad turto draudimas yra asmens turtinių interesų draudimas, kai draudimo išmokos dydis priklauso nuo tam asmeniui padarytų ar jo patirtų nuostolių, asmens turėtų kitų išlaidų dydžio, tačiau neviršija draudimo sumos. Šio įstatymo 81 straipsnyje reglamentuojama, kad teisę reikalauti, jog būtų išmokėta draudimo išmoka, turi draudėjas, o įstatyme ir (ar) draudimo sutartyje nustatytais atvejais – naudos gavėjas arba nukentėjęs trečiasis asmuo. Jei išmokėti draudimo išmoką reikalauja naudos gavėjas arba nukentėjęs trečiasis asmuo, draudikas turi teisę prieš jį panaudoti visus prieš draudėją turimus atsikirtimus. Taigi paminėtų teisės normų sisteminė analizė leidžia teisėjų kolegijai teigti, kad draudimo sutartis gali būti sudaryta tiek įkaito davėjo, tiek kreditoriaus naudai, joje taip pat gali būti nurodoma, kad ši vykdoma draudėjo nurodytam trečiajam asmeniui – hipotekos kreditoriui ir tiek, kiek reikia prievolei, kurios įvykdymui užtikrinti skolininkas įkeitė apdraustą turtą, įvykdyti, taip pat sutikti su apeliantų argumentu, kad 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. vasario 23 d. Įmonių ir organizacijų turto draudimo sutartimis (draudimo liudijimas Serija IT Nr. 00012974 ir draudimo liudijimas Nr. 310-004842) su If P&C Insurance AS filialu ir UADB „Ergo Lietuva“ UAB „Ilgakiemio malūnas“, apdrausdamas Pastatą (I t., b. l. 18-19, 199-212, 213-214; II t. b. l. 177-188; XII t., b. l.160), apdraudė ne kreditoriaus, o savo, kaip daikto savininko, turinius interesus. Tačiau tai, kad daikto savininkas apdraudė savo turtinius interesus ir hipotekos kreditoriaus draudimo sutartyje nenurodė naudos gavėju, nereiškia, kad jis neturi įstatyminės teisės į draudimo išmoką, mokamą įvykus draudiminiam įvykiui. Juolab, žinant tai, kad daiktinės teisės suvaržymai kartu su daiktu perleidžiami naujajam daikto savininkui (CK 4.9 str. 2 d.), o perleidžiant įkeistą daiktą nuosavybėn kitam asmeniui, hipoteka seka paskui daiktą (CK 4.171 str. 9 d.). Kaip minėta, trečiasis asmuo Kredito sutartyje buvo įsipareigojęs užtikrinti, kad įkeičiamo turto draudimas bus tęsiamas iki bus baigta hipoteka/įkeitimas; nekilnojamojo turto draudimo suma bus ne mažesnė nei turto atkuriamoji (statybinė) ar likutinė vertė; įkeičiamo turto draudimas bus atliktas Banko naudai, draudimo sutartyje nurodant jį draudimo išmokos gavėju; nekeisti draudimo sutarties sąlygų be Banko raštiško sutikimo; jeigu draudimo įmonė išmoka Bankui draudimo išmoką, šis turi teisę iš gautos sumos padengti visą ar dalį negrąžinto kredito, o likusią dalį grąžinti kredito gavėjui ar kitam draudimo sutartyje nurodytam naudos (draudimo išmokos) gavėjui.

25Hipotekos teisiniai santykiai reglamentuojami CK Ketvirtosios knygos XI skyriuje. CK (įstatymo redakcijoje, galiojusioje iki 2012-07-01) 4.170 straipsnio 1 dalyje hipoteka apibrėžiama kaip esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui. CK 4.171 straipsnio 4 ir 5 dalyse expressis verbis nustatyta, kad įkeičiamas gali būti tik apdraustas daiktas, išskyrus žemę, o nekilnojamojo daikto hipoteka apima ir daikto draudimo atlyginimą. Remiantis CK 4.196 straipsnio 2 dalimi, jeigu įkeisto daikto vertė sumažėjo, o skolininkas neįvykdė įsipareigojimo dalies, kuria sumažėjo daikto vertė, arba daiktas žuvo, kreditoriai turi teisę į daikto draudimo sumą, neviršijančią jų reikalavimų sumos, išmokamą tokia pat eile, kokia turėjo būti patenkinti jų reikalavimai. Gavus raštišką visų kreditorių sutikimą, draudimo suma gali būti išmokama įkeisto daikto savininkui. Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtose teisės normose suformuluotas aiškus ir griežtas imperatyvas, kuris negali būti suprantamas kitaip, tik kaip, kad hipoteka apsunkintas daiktas privalo būti apdraustas nuo tikėtino pavojaus, gręsiančio draudimo objektui, o įvykus draudžiamajam įvykiui, išmokėtinos draudimo išmokos suma padengiama skolininko prievolės kreditoriui dalis. Tokiu būdu užtikrinama tiek kreditoriaus, tiek skolininko interesų apsauga daikto vertės sumažėjimo ar daikto žuvimo atveju. Be kita ko, nurodytų teisės normų sisteminė analizė jas aiškinant kartu su anksčiau paminėtais CK 6.987 straipsniu ir Draudimo įstatymo 81 straipsniu, suteikia pagrindą teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad, neatsižvelgiant į tai, ar draudimo sutartyje hipotekos kreditorius nurodytas kaip naudos gavėjas, žuvus daiktui ar sumažėjus jo vertei dėl draudžiamojo įvykio, šis turi teisę į nekilnojamojo daikto, apsunkinto bet kokia hipoteka, draudimo atlyginimą (jeigu toks būtų išmokėtas) tiek, kiek reikia prievolei, kurios įvykdymui užtikrinti skolininkas įkeitė apdraustą turtą, įvykdyti, nes tokią teisę jam suteikia įstatymas, o būtent CK 4.171 straipsnio 5 dalis. Kadangi hipotekai, kaip daiktinei teisei, būdinga ne tik sekimo paskui daiktą, bet ir pirmumo prieš kitus kreditorius požymiai (CK 4.171 str. 9 d., 4.198 str. 2 d., redakcija, galiojusi iki 2012-07-01; CK 4.170 str. 3 d. ir 6 d., redakcija, galiojanti nuo 2012-07-01), todėl tokiu atveju draudimo išmoka pirmiausiai išmokėtina hipotekos kreditoriui, o likusioji jos dalis, jeigu draudimo išmoka viršija skolininko įsipareigojimus kreditoriui – įkaito davėjo interesams patenkinti. Įkaito turėtojas taip pat turi pirmumo teisę prieš kitus kreditorius į draudimo išmoką. Tuo tarpu, įkeisto daikto savininkui draudimo suma gali būti išmokama tik kai yra gautas rašytinis hipotekos kreditoriaus ir/ar kreditorių sutikimas. Teisėjų kolegijos nuomone, tuo atveju, kai draudimo sutartyje naudos gavėju yra nurodytas konkretus kreditorius kaip naudos gavėjas, patvirtina tik tai, kad jis turi teisę į draudimo išmoką, bet jam nėra suteikiama pirmumo teisė. Tokią teisę, kaip minėta, turi tik hipotekos kreditorius. Todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliantų argumentai, jog draudimo sutartyje nenurodžius hipotekos kreditoriaus naudos gavėju šis neturi teisės į draudimo išmoką, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Draudimo įstatymo 81 straipsnio, CK 4.170 straipsnio 1 ir 5 dalių, CK 4.196 straipsnio 2 dalies ir 6.987 straipsnio nuostatas bei padarė pagrįstą išvadą, kad Bankas, būdamas hipotekos kreditoriumi, įgyja teisę į draudimo išmokos išmokėjimą, įvykus draudiminiam įvykiui, net ir nenurodžius jo naudos gavėju draudimo sutartyje (CPK 176 str., 185 str.). Atkreiptinas dėmesys, kad CK (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2012-07-01) 4.171 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jeigu hipotekos sandoryje nenustatyta kitaip, įkeičiamas daiktas, išskyrus žemę, turi būti apdraustas. Reiškia, šalys gali susitarti įkeisti ir neapdraustą nekilnojamąjį turtą. Taigi, kai hipotekos sandoryje šalys susitaria įkeisti neapdraustą nekilnojamąjį turtą, kreditoriaus teisė į draudimo sumą, įkeisto daikto vertei sumažėjus ar žuvus, neatsiranda. Tačiau, jeigu hipotekos sandoryje šalys nieko nesusitarė dėl įkeičiamo turto draudimo, reikalavimas įkeičiamą daiktą, išskyrus žemę, apdrausti tampa privalomas, ir įvykus draudžiamajam įvykiui hipotekos kreditorius, kaip jau konstatuota anksčiau, įgyja įstatyminę pirmumo teisę į draudimo išmoką (CK 4.171 str. 4 d.). Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliantų (draudikų) argumentus, kad teisę į draudimo išmokas hipotekos kreditoriai galėtų įgyti tik tada, kai yra pradedamas išieškojimas iš įkeisto daikto, kai parduodamas įkeistas turtas ir atsiranda pagrindas hipotekos kreditorių reikalavimų tenkinimui iš parduoto įkeisto turto. Visų pirma, kaip jau konstatuota anksčiau, reikalavimas hipoteka apsunkintą daiktą apdrausti imperatyvus, o tai, ar hipotekos kreditorius draudimo sutartyje nurodytas naudos gavėju, ar ne – neturi įtakos jo teisės į draudimo išmoką įgyvendinimui. Kai vykdomas išieškojimas, hipotekos kreditorius taip pat turi teisę į draudimo išmoką, nesvarbu, ar jis draudimo sutartyje yra įvardytas kaip naudos gavėjas (CK 4.196 str. 1 d. 4 p.), nes tokią teisę jam suteikia CK 4.171 straipsnio 5 dalis. Antra, teisėjų kolegija pažymi, kad būtent draudimo sutarties nutraukimas prieš terminą arba jos pabaiga, daikto neapdraudimas, yra sąlyga kreditoriui reikalauti patenkinti hipoteka apsunkintą reikalavimą prieš terminą (CK 4.196 str. 1 d. 5 p.), o ne teisės į draudimo išmoką įgyvendinimo pagrindas (CK 4.171 str. 5 d.).

26Dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį

27Byloje nustatyta, kad Pastate, apdraustame 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. vasario 23 d. Įmonių ir organizacijų turto draudimo sutartimis (draudimo liudijimas Serija IT Nr. 00012974 ir draudimo liudijimas Nr. 310-004842), sudarytomis tarp If P&C Insurance AS filialo, UADB „Ergo Lietuva“ ir UAB „Ilgakiemio malūnas“ (I t., b. l. 18-19, 199-212, 213-214; II t. b. l. 177-188; XII t., b. l.160), kurioje naudos gavėju Bankas nebuvo nurodytas, 2010 m. balandžio 14 d. kilo gaisras (I t., b. l. 37). Tarp If P&C Insurance AS filialo, UADB „Ergo Lietuva“ ir UAB „Ilgakiemio malūnas“ 2010 m. rugpjūčio 4 d. buvo pasirašytas Susitarimas dėl draudimo išmokos, kuriuo draudikai (apeliantai, atsakovai) UAB „Ilgakiemio malūnas“ išmokėjo po 175 000 Lt draudimo išmokos, t. y. iš viso 350 000 Lt (IX t., b. l. 90-91). Pirmosios instancijos teismas šį Susitarimą pripažino negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu ab initio, t. y. kaip sudarytą pažeidžiant CK 4.196 straipsnio 2 dalies ir 4.171 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes draudimo išmoka negalėjo būti išmokėta įkeisto daikto savininkui, neturint raštiško hipotekos kreditoriaus sutikimo. Apeliantai teigia, kad Susitarimas neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms.

28Teisėjų kolegija, su paminėtais apeliantų argumentais neturėdama pagrindo sutikti, pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, jog ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008). Sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo teisės normos imperatyvųjį pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2010; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011; kt.). Kaip jau anksčiau šioje nutartyje teisėjų kolegija konstatavo, CK 4.171 straipsnio 5 dalyje ir CK 4.196 straipsnio 2 dalyje aiškiai ir nedviprasmiškai, t. y. imperatyviai, o ne dispozityviai, nustatyta, kad nekilnojamojo daikto hipoteka apima šio daikto draudimo atlyginimą, o daikto vertės sumažėjimo ar daikto žuvimo atveju, kreditoriai turi teisę į daikto draudimo sumą, neviršijančią jų reikalavimų sumos, išmokamą tokia pat eile, kokia turėjo būti patenkinti jų reikalavimai. Draudimo suma gali būti išmokama įkeisto daikto savininkui tik gavus raštišką visų kreditorių sutikimą. Taigi nagrinėjamos bylos nustatytų faktinių aplinkybių kontekste Susitarimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Toks Susitarimas negalėjo būti sudarytas, nes UAB „Ilgakiemio malūnas“ sutikimo iš Banko, kad draudimo išmoka būtų jam išmokėta, negavo, be to, kaip jau konstatuota anksčiau, įvykus draudiminiam įvykiui, Bankas kaip hipotekos kreditorius turi įstatyminę pirmumo teisę į draudimo išmokos išmokėjimą, ši išmokama įkaito davėjo interesams patenkinti tik tuo atveju, jeigu draudimo išmoka viršija skolininko įsipareigojimus kreditoriui. Todėl, remdamasi tuo, kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai Susitarimą pripažino negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu ab initio, t. y. kaip sudarytą pažeidžiant CK 4.196 straipsnio 2 dalies ir 4.171 straipsnio 5 dalies nuostatas (CPK 185 str.; CK 1.80 str. 1 d., 1.95 str. 1 d.).

29Dėl civilinės atsakomybės atsakovų (draudikų) atžvilgiu taikymo

30Apeliantas (ieškovas) nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino solidarios atsakovų atsakomybės dėl 350 000 Lt. Šiuos argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad sandorio negaliojimo instituto esmė yra ta, kad negaliojantis sandoris nesukelia tų pasekmių, kurių siekė jo dalyviai, tačiau jis sukelia sandorio negaliojimo pasekmes. Antra, kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog teismui konstatavus, kad sandoris yra niekinis, šalys turi būti grąžintos į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo, t. y. taikoma restitucija, o kai negalima grąžinti to, ką sandorio šalys yra gavusios, natūra – atlyginama to vertė pinigais, jeigu įstatyme nenumatytos kitokios sandorio negaliojimo pasekmės (CK 1.80 str. 2 d.). Tais atvejais, kai restitucijos nepakanka pažeistoms asmenų teisėms ar viešajam interesui apginti, gali būti taikomi subsidiarūs civilinių teisių gynimo būdai, pvz., nuostolių atlyginimas, nepagrįsto praturtėjimo išreikalavimas ir pan. Pripažindamas sandorį negaliojančiu, teismas restitucijos klausimą sprendžia ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531; 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006), o subsidiarūs civilinių teisių gynimo būdai taikomi laikantis dispozityviškumo principo suinteresuotų asmenų reikalavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2009). Nors ieškovas pareiškė reikalavimą dėl solidariosios atsakomybės taikymo visų trijų atsakovų atžvilgiu, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes teismas ginčo teisinius santykius kvalifikuoja ir atitinkamą teisės normą taiko savarankiškai, teisinė ieškinio aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, o ieškovo nurodytas teisinis ieškinio kvalifikavimas teismui neprivalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2010; kt.), pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad minėtas Susitarimas yra negaliojantis CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu nuo jo sudarymo momento, be pagrindo ex officio netaikė restitucijos (CK 1.78 str. 5 d., 1.80 str. 2 d. ir 6. 145 str. 1 d.; CPK 185 str.), o sprendė klausimą dėl sandorio šalių civilinės atsakomybės. Kadangi, kaip anksčiau šioje nutartyje konstatuota, pirmosios instancijos teismas pagrįstai Susitarimą pripažino negaliojančiu ab initio (CK 1.80 str. 1 d., 1.95 str. 1 d.), todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ex officio taikytina restitucija (CK 1.78 str. 5 d., CK 6.145 str. 1 d.). Aiškindamas ir taikydamas restituciją reglamentuojančias CK normas, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad restitucijos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą vykdydamos nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011); restitucijos taikymas bet kokiu atveju turi būti grindžiamas sąžiningumo principu plačiąja prasme (CK 6.145 str. 2 d.), todėl teismas, keisdamas restitucijos taikymą, gali perkelti reikalavimo teisę (ar skolą) kitam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje 3K-7-871/2001; 2007 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2007; kt.). Ginčijamą sandorį pripažinus negaliojančiu, atsakovas BUAB „Ilgakiemo malūnas“ turėtų grąžinti atsakovams (draudikams) po 175 000 Lt išmokėtos draudimo išmokos, o šie – ieškovui išmokėti lygiomis dalimis jam priklausančią draudimo išmoką. Tačiau, teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad UAB „Ilgakiemio malūnas“ bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi, o Banko finansinis reikalavimas, sudarantis 7 087 868,39 Lt, patvirtintas 2011 m. birželio 23 d. teismo nutartimi (CPK 179 str. 3 d., teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenys; civilinė byla Nr. B2-182-480/2014), vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir ekonomiškumo kriterijais, taip pat atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje egzistuojantį viešąjį interesą, daro išvadą, jog 350 000 Lt tiesiogiai priteistini iš BUAB „Ilgamiemio malūnas“ UAB „Medicinos bankas“ (CK 1.5 str., CPK 3 str. 1 d., 7 str.; CK 6.145 str. 2 d.). Kadangi iš esmės pirmosios instancijos teismo išvada dėl draudimo išmokos priteisimo iš atsakovo ieškovo naudai teisinga, todėl skundžiamą sprendimo dalį teisėjų kolegija palieka nepakeistą šioje nutartyje nurodytais motyvais (CPK 185 str., 320 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.).

31Dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu

32Actio Pauliana instituto taikymo sąlygų visetas išplėtotos nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.), iš kurių nenustačius bent vienos, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-25/2012; kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nenustatęs ieškovo kaip kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, sprendė, jog nėra pagrindo Susitarimą pripažinti negaliojančiu remiantis CK 6.66 straipsniu. Apeliantas teigia, kad jis į atsakovą BUAB „Ilgakiemio malūnas“ reikalavimo teisę įgijo nuo bankroto bylos iškėlimo trečiajam asmeniui, be to, neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą apeliantas turėjo Susitarimo sudarymo metu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti šiuos argumentus pagrįstais. Actio Pauliana taikymo atveju svarbus yra prievolės tarp kreditoriaus ir skolininko atsiradimo momentas, nes kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais. Naudoti actio Pauliana ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Taigi tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo momento, gali pažeisti kreditoriaus teises ir interesus, nes skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2004). Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 18 d. nutartimi UAB „Ratio“ ir ko, su kuria ieškovą, pagal anksčiau šioje nutartyje minėtą tarp šalių sudarytą Kredito sutartį, siejo kreditavimo teisiniai santykiai, buvo iškelta bankroto byla (I t., b. l. 28-29), o 2009 m. gegužės 25 d. nutartimi patvirtintas Banko 7 038 258,27 Lt dydžio finansinis reikalavimas (I t., b. l. 30-31). Tuo tarpu, remiantis teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, nustatyta, kad UAB „Ilgakiemio malūnas“ bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi, o Banko finansinis reikalavimas, sudarantis 7 087 868,39 Lt, patvirtintas 2011 m. birželio 23 d. teismo nutartimi (CPK 179 str. 3 d.; byla Nr. B2-182-480/2014). Todėl, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, jog Susitarimo sudarymo metu į atsakovą apeliantas neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės neturėjo, be to, ieškovo ir atsakovo jokie prievoliniai teisiniai santykiai nesiejo. Ieškovą ir atsakovą siejo hipotekos teisiniai santykiai, kurie atsirado tarp UAB „Ratio“ ir ko ir UAB „Ilgakiemio malūnas“ 2008 m. lapkričio 21 d. sudarytos Pastatų pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu (III t., b. l. 25-29; V t., b. l. 88-92) (CPK 185 str.).

33Dėl priteistinos neišmokėtos draudimo išmokos dydžio

34Byloje nustatyta, kad Pastatas buvo apdraustas atkuriamąja verte, draudimo vertė 8 000 000 Lt, išskaita 1 000 Lt (I t., b. l. 18-19, 199-212, 213-214; II t. b. l. 177-188; XII t., b. l.160). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl draudimo išmokos dydžio, vertino 2010 m. spalio 21 d. UAB „Verslavita“ vertinimo ataskaitos duomenis (II t., b. l. 95-188), 2010 m. UAB „Eika“ Pastato atstatymo sąmatą (III t., b. l. 30-45), 2011 m. sausio 13 d. UAB „Statybos inžinerinis valdymas“ sąmatą (XI t., b. l. 125-135), 2012 m. UAB „Eika“ atstatymo darbų sąmatos įvertinimą (XII t., b. l. 40-58), 2012 m. vasario 20 d. UAB „Statybinių teismo ekspertizių centras“ specialisto išvadą Nr. 12-02/20 (XII t., b. l. 59-124) ir 2012 m. liepos 27 d. Teismo ekspertizės išvadą (XII t., b. l. 175-200; XIII t., b. l. 4-200; XIV t., b. l. 4-87). Tačiau atsižvelgęs į tai, kad, kaip minėta, atliktos teismo ekspertizės pagrindu Bankas sumažino savo ieškinio reikalavimo sumą, ją vertino kartu su UAB „Eika“ atliktais paskaičiavimais. Nustatęs, kad iš pradžių UAB „Eika“ nurodė, jog Pastato atkuriamųjų darbų maksimali vertė juos atliekant rangos būdu – 1 282 214,00 Lt, o ūkio būdu – 842 291,00 Lt, vėliau, vertindama UAB „Statybos inžinerinis valdymas“ pateiktą 2011 m. sausio 13 d. atstatymo darbų sąmatą, tvirtino, jog darbus atliekant ūkio būdu pagal UAB „Statybos inžinerinis valdymas“ pateiktas atstatymo darbų sąmatas kainos mažėjimas būtų apie 30 procentų ir sudarytų 1 145 595 Lt su PVM, ūkio būdu nuo neatitikimų sudaro 516 578,00 Lt su PVM, taip pat, kad nei Bankas, nei atsakovas BUAB „Ilgakiemio malūnas“ neturi statybos darbuotojų (XII t., b. l. 141), o teismo eksperto nuomone, atstatymo darbai po gaisro turi būti vykdomi rangos būdu (kaip tvirtina bylos medžiaga Pastatas buvo pastatytas būtent rangos būdu; XII t., b. l. 176), Pastatas po gaisro nebuvo remontuojamas net ir UAB „Ilgakiemio malūnas“ gavus ginčijamą draudimo išmoką, UAB „Eika“ išvadoje neįvertino inžinerinių sistemų bei vėdinimų įrenginių galimų pažeidimų atstatymo darbų, teismas priėjo prie išvados, kad po gaisro sunaikinto pastato atkuriamieji kaštai sudaro 1 312 029 Lt, t. y. tokie, kokie paskaičiuoti teismo eksperto pagal 2012 m. kovo mėn. kainų lygį. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje padarė rašymo apsirikimą, neteisingai nurodydamas, kad teismo ekspertizės akte konstatuota, jog Pastato atstatymo po įvykusio gaisro statybos darbų kaina pagal 2010 m. kovo mėn. lygį sudaro 1 312 029 Lt. Minėta, ši suma yra paskaičiuota pagal 2012 m. kovo mėn. Pastato atkūrimo kainų lygį.

35Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni, negu duomenys, esantys kituose įrodymų šaltiniuose, tačiau kartu pabrėžiama, jog jie nėra nenuginčijami ir turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-733/2002; 2008 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2008; 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2010; kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir šalių pateiktus įrodymus, neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo vertinti ieškovo patirtų nuostolių dydį kitaip, nei jį įvertino pirmosios instancijos teismas (CPK 178 str., 185 str.). Priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas, motyvavo, kodėl nustatydamas Banko patirtų nuostolių dydį, remsis būtent teismo eksperto išvada ir šias savo išvadas pagrindė. Kaip minėta, byloje nustatyta, kad pagal 2010 m. UAB „Eika“ paskaičiavimus, pagal 2010 m. kovo mėn. kainų lygį, Pastato atkuriamųjų darbų maksimali vertė juos atliekant rangos būdu būtų 1 282 214,00 Lt (vidutinė rinkos vertė – 1 079 580 Lt), o pagal 2012 m. skaičiavimus ūkio būdu – 1 145 595 Lt su PVM. Teismo eksperto skaičiavimais (pagal vidutinę statybos darbų rinkos kainą), remonto darbų kaina juos atliekant rangos būdu pagal 2010 m. kovo mėn. lygį būtų 1 201 831 Lt su PVM, o pagal 2012 m. kovo mėn. – sudarytų 1 312 029 Lt. Tuo tarpu, jeigu Pastatas būtų remontuojamas iš karto po gaisro, pagal 2010 m. kovo mėn. kainų lygį atstatymo darbų kaina būtų – 1 050 466 Lt su PVM. Apeliantai teigia, kad reikalingų atlikti remonto darbų kaina turi būti apskaičiuojama tokia, kokia buvo 2010 m. balandžio 14 d. ir pagal Pastato būklę, kokia ji buvo iš karto po gaisro, o priteista suma su PVM teismo eksperto buvo paskaičiuota pagal Pastato būklę, kuri buvo ekspertizės atlikimo metu ir taikant 2012 m. kovo mėn. kainų lygį. Susiklosčiusioje kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad nuostolius išlaidų forma apibūdina jų realumas, būtinumas ir protingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2004; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008, 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-688/2013; kt.). Be kita ko, teismas, vertindamas bylos rašytinius įrodymus, taip pat privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str.; CK 1.5 str.). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Pastatas po gaisro, kuris įvyko 2010 m. balandžio 14 d., nebuvo remontuojamas net ir UAB „Ilgakiemio malūnas“ gavus ginčijamą draudimo išmoką, kuri jam išmokėta 2010 m. rugpjūčio 4 d. Susitarimo pagrindu, kuris, beje, nagrinėjamoje byloje pripažintas negaliojančiu, nors kaip jame nurodyta ir matyti iš UAB „Ilgakiemio malūnas“ susirašinėjimo medžiagos su draudikais, jis prašė skubiai išmokėti avansu 300 000 Lt skubiems valymo, tvarkymo ir remonto darbams atlikti, draudimo išmoka buvo išmokėta atstatymo/atkūrimo darbams atlikti (I t., b. l. 186-195; II t., b. l. 10-29; IX t., b. l. 89-199; X t. 10, b. l. 2-200; XI t., b. l. 2-13), priėjo prie logiškos išvados, kad priteistinos draudimo išmokos dydis skaičiuotinas pagal teismo ekspertizės atlikimo metu esančią Pastato būklę ir 2012 m. kovo mėn. kainų lygį, nes po draudiminio įvykio praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui draudimo išmokos skaičiavimas draudiminio įvykio kilimo metu buvusiomis kainomis būtų nepagrįstas, neatitiktų realumo, būtinumo, teisingumo ir protingumo kriterijų. Teismo ekspertizės aktas yra aiškus, išsamus, jame pateiktos išvados argumentuotos, pagrįstos skaičiavimais, tiriamoje dalyje nurodytos aplinkybės neprieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi teismo eksperto išvada, o apeliantai (draudikai) nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir nenurodė jokių aplinkybių bei faktų, kurie leistų abejoti eksperto išvados pagrįstumu (CPK 12 str., 178 str., 314 str.). Draudikai privalo ieškovui išmokėti draudimo išmoką ir kompensuoti jam tuos nuostolius, kurie atsirado dėl draudžiamojo įvykio. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl draudimo išmokos mažinimo PVM suma, pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009 ir teisingai nurodė, kad apskaičiuojant atkuriamąją turto vertę, įskaičiuojamos visos sumos, kurias paprastai reikia išleisti, norint atkurti sugadintą turtą iki tokios būklės, kokios šis buvo iki draudžiamojo įvykio, o aplinkybė, kad dar neatlikti sugadinto apdrausto pastato atkūrimo (remonto) darbai, nėra pagrindas mažinti išmokėtinos draudimo išmokos dydį PVM suma. Kita vertus, pažymėtina, kad Bankas gautą draudimo išmoką gali panaudoti BUAB „Ratio“ ir ko skoloms padengti, o ne skirti Pastato atstatymui, nes draudimo išmoka apskaičiuojama ir išmokama draudėjui, naudos gavėjui ar trečiajam asmeniui, nepaisant to, ketina jis atkurti dėl draudžiamojo įvykio sugadintą turtą, ar ne; draudimo išmoką jie gali naudoti savo nuožiūra (Kredito sutarties 3.7 p.; CK 6.987 str.; Draudimo įstatymo 88 str.).

36Dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimą reglamentuojančių taisyklių pažeidimo

37Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtina apeliantai (draudikai), visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištyrė bylos rašytinių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino remdamasis laisvo įrodymų vertinimo principais. Todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje suformuotų įrodinėjimo taisyklių (CPK 176–179 str., 185 str., 189 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330/2012; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2012; kt.) (CPK 185 str.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantams, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar teismas nevertino atsakovų pateiktų teisinių argumentų. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 str. 4 d., 180 str.) bei kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 str.).

38Esant anksčiau paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai taikė ir aiškino tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, visapusiškai įvertino šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 176 str., 263 str., 320 str., 327 str.).

39Dėl papildomų paaiškinimų ir įrodymų

40Apeliaciniame teisme 2013 m. gruodžio 6 d. gauti atsakovo If P&C Insurance AS filialo papildomi rašytiniai paaiškinimai, prie kurių, be kita ko, pridėta Lietuvos draudikų asociacijos 2013 m. lapkričio 20 d. raštas Nr. 1-S-031 ir Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto doc. dr. L. B. 2013 m. gruodžio 5 d. mokslinė–teorinė išvada. Teisėjų kolegija šiuos dokumentus prideda prie bylos ir vertina juos visų byloje esančių faktinių aplinkybių kontekste, tačiau kartu pažymi, kad teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir teisingumą civilinėse bylose vykdo tik teismas (CPK 3 str. 1 d., 6 str., CPK 178 str., 185 str., 314 str.).

41Dėl bylinėjimosi išlaidų

42Apeliantas (ieškovas) teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, didelę advokato ruoštų procesinių dokumentų apimtį, apelianto ir atstovo buveinę, esančią Vilniuje, turėjo būti priteistos visa apimtimi ir prašo priteisti 18 437,86 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo prašoma priteisti patirtų išlaidų advokatų pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti suma yra reali ir pagrįsta į bylą pateiktais dokumentais, tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, prašoma priteisti 18 437,86 Lt suma už advokatų teisinę pagalbą žymiai viršija Rekomendacijose nustatytus maksimalius priteistinus dydžius. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo taikomi realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijai, priteisiamos protingo dydžio išlaidos, nes teismas negali toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad bylos sudėtingumą lemia nagrinėjamų klausimų naujumas, išskirtinumas, taikomų teisės aktų kiekis, vieningos teismų praktikos nebuvimas ir pan., o tokių aplinkybių teikdamas pirmosios instancijos teismui prašymą dėl išlaidų atlyginimo ieškovas nenurodė ir teismas nenustatė (CPK 178-185 str.). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino ieškovui priteistiną už advokato pagalbą jo prašomą sumą nuo 18 437,86 Lt iki 7 264 Lt (CPK 93 str. 1–5 d., 98 str.; Rekomendacijų 2 p., 4 p., 8.2 p., 8.15 p., 8.16 p., 8.17 p., 8.18 p., 9 p., MMA dydis nuo 2008-01-01 iki 2012-08-01 800 Lt; MMA dydis nuo 2012-08-01 iki 2013-01-01 850 Lt). Apeliacinės instancijos teisme ieškovas prašo priteisti 7 206,86 Lt advokato pagalbai apmokėti. Nurodytas motyvais nepatenkinus Banko apeliacinio skundo, atmestinas ir jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo (CPK 93 str. 1 d.). Tačiau, teisėjų kolegijos mano, kad apeliantas be pagrindo nesumokėjo 7 500 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, todėl šis iš UAB „Medicinos bankas“ priteistinas į valstybės biudžetą (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 96 str. 2 d.).

43Apeliantai (draudikai) tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų ieškovo naudai, nepagrįstai iš viso nepriteisė iš ieškovo atsakovų naudai jų turėtų bylinėjimosi išlaidų proporcingai atmestų reikalavimų daliai (XV t., b. l. 27-34; 35-40). Pastebėtina, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovo reikalavimų dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir dėl solidariosios atsakomybės taikymo atsakovų atžvilgiu, neturi įtakos galutiniam bylos rezultatui. Kaip jau anksčiau buvo minėta šioje nutartyje, pagal nustatytas faktines aplinkybes, teismas ginčo teisinius santykius kvalifikuoja ir atitinkamą teisės normą taiko savarankiškai, teisinė ieškinio aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, o ieškovo nurodytas teisinis ieškinio kvalifikavimas teismui neprivalomas ir šio nesaisto. Todėl teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš ieškovo atsakovų naudai nepriteisė jų turėtų bylinėjimosi išlaidų proporcingai atmestų reikalavimų daliai, nes iš esmės atsakovų interesai nagrinėjamu atveju nebuvo apginti, nors pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį patenkino ir iš dalies (CPK 93 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teisme Ergo Insurance SE Lietuvos filialas ir If P&C Insurance AS filialas prašo priteisti atitinkamai patirtas 10 392,64 Lt ir 11 589 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas bei grąžinti jiems po 8 944 Lt sumokėto žyminio mokesčio. Kadangi nurodytais motyvais apeliantų (draudikų) apeliaciniai skundai netenkinti, todėl jų prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, taip pat atmetami (CPK 93 str. 1 d.). Taip pat netenkintini prašymai ir dėl žyminių mokesčių grąžinimo, nes nagrinėjamu atveju CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas netaikytinas (CPK 83, 87 str.).

44Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi CPK 48 straipsnio 1 dalimi, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 96 straipsnio 2 dalimi ir 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

45atsakovą ADB „Ergo Lietuva“ (prieš tai buvusi UADB „Ergo Lietuva“) civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Medicinos bankas“ ieškinį atsakovams BUAB „Ilgakiemio malūnas“, UADB „Ergo Lietuva“ ir „If P&C Insurance AS“, atstovaujamai „If P&C Insurance AS“ filialo, trečiajam asmeniui BUAB „Ratio“ ir ko, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir neteisėtai neišmokėtos draudimo išmokos priteisimo pakeisti procesinių teisių ir pareigų perėmėju Ergo Insurance SE (j. a. k. 10017013), veikiančiu per Ergo Insurance SE Lietuvos filialą (kodas 302912288), buveinės adresas ( - ).

46Palikti Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą nepakeistą.

47Priteisti iš UAB „Medicinos bankas“ (j. a. k. 112027077) į valstybės biudžetą 7 500 Lt (septynis tūkstančius penkis šimtus litų) žyminio mokesčio, šį sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos banko sąskaitą Nr. LT, įmokos kodas 5660.