Byla A-348-552/2016

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovų J. T., N. K., R. K., L. N. ir G. N. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. T., N. K., R. K., L. N. ir G. N., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Valstybinei miškų tarnybai, Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarei L. Š. ir Vilniaus miesto 5-ojo notarų biuro notarei V. T. dėl sprendimų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo,

Nustatė

2I.

3Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 2.4-01-3113 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei L. K.“; 2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 2.4-01-3114 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. T.“; 3) pripažinti negaliojančiu 2005 m. rugsėjo 5 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, patvirtintą Vilniaus m. 5-ojo notarų biuro notarės, notarinio registro Nr. 4-4971, kurio pagrindu R. K. ir N. K. paveldėjo 528/1100 dalių žemės sklypo unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ); 4) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2007 m. kovo 30 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, kurios pagrindu R. K., N. K. ir J. N. pardavė žemės sklypą L. N. ir G. N.; 5) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2007 m. kovo 30 d. priėmimo – perdavimo aktą, kuriuo R. K., N. K. ir J. N. perdavė žemės sklypą L. N. ir G. N.; 6) taikyti restituciją natūra – priteisti iš atsakovų L. N. ir G. N. Lietuvos valstybei nuosavybės teise žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ).

4Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje išnagrinėtas pareiškimas reg. Nr. 1.1-4715 pagal Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymą dėl galimai neteisėto valstybinės žemės sklypo, kadastrinis Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - ), Vilniaus m. sav., ( - ) (toliau – ir Žemės sklypas) perleidimo privačion nuosavybėn. Pareiškime buvo nurodyta, kad teritorija, kurioje yra Žemės sklypas, įregistruota Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre 2003 m. spalio 16 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimui Nr. 1255 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“, pagal tuo metu galiojančią Vilniaus miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2002, Nr. 54-2121), o išbraukta vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 159 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2004, Nr. 26-815). Prieš išbraukiant žemės plotą iš valstybinės reikšmės miškų plotų, nurodytoje teritorijoje valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos darbai ir miškų kadastriniai matavimai atliekami nebuvo. Žemės sklypo teritorija iš valstybinės reikšmės miškų plotų schemos buvo išbraukta kaip valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos klaida. Pagal tuo metu galiojusias teisės aktų nuostatas, teritorija, kurioje yra miesto miškas, negalėjo būti grąžinta buvusiems savininkams. Pareiškėjas paaiškino, kad 2005 m. liepos 4 d. Vilniaus apskrities viršininkas, išnagrinėjęs L. K. ir J. N. prašymus, sprendimais Nr. 2.4-01-3113 ir Nr. 2.4-01-3114 atkūrė nuosavybės teises į buvusio savininko T. M. iki nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą. Šių sprendimų pagrindu buvo registruotos L. K. ir J. N. nuosavybės teisės į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - ), Vilniaus m. sav., ( - ). 2005 m. rugsėjo 5 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu L. K. vardu registruotą žemės sklypo dalį įgijo jos vaikai – R. K. ir N. K.. 2007 m. kovo 30 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teisės į žemės sklypą perėjo bendrosios jungtinės nuosavybės pagrindu L. N. ir G. N.. Pareiškimo nagrinėjimo metu buvo gautas 2013 m. vasario 6 d. Aplinkos ministerijos raštas Nr. (16-1)D8-1020, kuriame buvo nurodyta, kad į Žemės sklypą patenka miesto miškas (valstybinės reikšmės miškas). Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 6 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, Žemės įstatymo 6 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.7 straipsnio 2 dalimi ir darė išvadą, kad dėl valstybinės reikšmės miškų negali būti sudaromi jokie sandoriai, taip pat priimami administraciniai aktai, kurių pagrindu tokių daiktų nuosavybės teisė yra perleidžiama kitiems asmenims. Pareiškėjo manymu, ginčijami sandoriai pripažintini negaliojančiais nuo sudarymo momento.

5Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepimuose į pareiškimą prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

6Atsakovas nurodė, kad teritorija, kurioje yra žemės sklypas ( - ), įregistruota Lietuvos Respublikos miškų kadastre 2003 m. spalio 16 d., įsigaliojus Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimui Nr. 1255, pagal tuo metu galiojančią Vilniaus miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemą, patvirtintą Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013, o išbraukta vadovaujantis Vyriausybės 2004 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 159. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 5299 duomenų, jog dėl teritorijos, kurioje yra ginčo žemės sklypas, išbraukimo iš Lietuvos Respublikos miškų būtų kreiptasi į likviduotą Vilniaus apskrities viršininko administraciją, nėra. Prieš išbraukiant žemės plotą iš valstybinės reikšmės miškų plotų, nurodytoje teritorijoje valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos darbai ir miškų kadastriniai matavimai atliekami nebuvo; žemės sklypo teritorija iš valstybinės reikšmės miškų plotų schemos buvo išbraukta kaip valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos klaida. Atsakovas darė išvadą, kad tokia situacija susiklostė dėl to, jog institucija, atsakinga už miškų identifikavimo darbus, juos atliko nesilaikydama įtvirtintų teisės aktų reikalavimų. Atsakovas pažymėjo, kad, vadovaujantis Valstybinės miškų tarnybos nuostatų, patvirtintų aplinkos ministro 2012 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. D1-712, 10 punktu, Valstybinė miškų tarnyba tvarko Lietuvos Respublikos miškų kadastrą, atlieka valstybinę miškų inventorizaciją ir kt. Atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438 -2281/2011, pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymo Nr. 30-1362 teisėtumo, nors šio įsakymo pagrindu ir buvo priimti ginčijami sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsakovas nurodė, kad Administracijos direktorius, priimdamas įsakymą, kuriuo buvo nustatyti ginčijamo žemės sklypo duomenys, vadovavosi atitinkamais teisės aktais, pagal kuriuos teritorija, kurioje yra ginčijamas žemės sklypas, nebuvo priskirta valstybinės reikšmės miškui. Atsakovo teigimu, priimtas Administracijos direktoriaus įsakymas įtakojo ginčijamų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimą.

7Atsakovai L. N. ir G. N. atsiliepimuose su pareiškėjo pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti, o skundo tenkinimo atveju prašė taikant restituciją ir priteisti jiems iš valstybės 1 457 774,35 Lt.

8Atsakovai nurodė, kad valstybės nuosavybės teisę į valstybinės reikšmės miškus įgyvendinančioms institucijoms galimybės sužinoti apie galimus teisės pažeidimus ir tinkamai reaguoti atsirado nuo 2005 m. liepos 26 d., kai viešajame registre buvo įregistruotos L. K. ir J. T. nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą. Atsakovai vadovavosi Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad pareiškėjas akivaizdžiai praleido skundo padavimo terminą. Atsakovai nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2012 m. lapkričio 30 d. surašė pažymą Nr. 4D-2012/1-1397, kuria rekomendavo Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui, atsižvelgiant į pažymoje nurodytas aplinkybes, imtis priemonių kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pareiškėjas yra nurodęs, kad šią pažymą Generalinė prokuratūra gavo 2012 m. gruodžio 3 d., Vilniaus apygardos prokuratūra – 2012 m. gruodžio 6 d., todėl, atsakovų teigimu, pareiškėjas ženkliai praleido 30 dienų pareiškimo padavimo terminą ir nenurodė jokių svarbių priežasčių, kurios būtų pagrindu atnaujinti praleistą terminą, be to, ir neprašė jo atnaujinti. Atsakovai vertino, kad apie galimai neteisėtų administracinių aktų ir sandorių sudarymą pareiškėjas buvo informuotas Seimo kontrolieriaus 2012 m. lapkričio 30 d. pažymoje Nr. 4D-2012/1-1397, todėl nuo šios pažymos gavimo dienos jam skaičiuojamas skundo padavimo terminas. Atsakovai atkreipė dėmesį į Aplinkos ministerijos 2013 m. vasario 6 d. raštą Nr. (16-1)D8-1020 „Dėl viešojo intereso gynimo“, kurioje, pasak atsakovų, tik pakartojamos Seimo kontrolieriaus 2012 m. lapkričio 30 d. pažymoje Nr. 4D-2012/1-1397 nustatytos aplinkybės, todėl šio rašto gavimo data negali būti laikoma skundo padavimo termino pradžios atskaitos data. Be to, prokuratūroje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-00206-11 (pradėtas 2011 m.), asmenys, kurių pareiškimo pagrindu pareikštas pareiškėjo pareiškimas ginant viešąjį interesą, jau tada kėlė tuos pačius klausimus – kad ginčo sklypas priskiriamas miesto miškui ir savininkams grąžintas nepagrįstai. Nuo 2011 metų nepasikeitė jokios faktinės ar teisinės aplinkybės, prokuratūrai jos žinomas ne vėliau kaip nuo 2011 m. spalio 5 d., kai buvo gautas UAB „Narda“, T. B., V. J., M. K., R. M., E. Z. skundas, ir tai, atsakovų teigimu, įrodo, kad yra praleistas skundo padavimo terminas ir nėra priežasčių jam atnaujinti dėl nepateisinamo prokuratūros delsimo. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo ginčijamų Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. 2.4-01-3113 ir 2005 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. 2.4-01-3114 priėmimo metu ginčo žemės sklypas nebuvo įregistruotas kaip valstybinės reikšmės miškas, todėl atsakovai darė išvadą, kad ginčijamų Vilniaus apskrities viršininko sprendimų priėmimo metu nebuvo sąlygų, draudžiančių priimti tokius sprendimus, kokie jie buvo priimti, ir atkurti nuosavybės teises šiame sklype. Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėjas pareiškime nenurodė, kad ir kada nors vėliau ginčo sklypas Vyriausybės nutarimu būtų priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Atsakovų manymu, Valstybinės miškų tarnybos pažyma nėra pakankamas pagrindas ginčo sklypą priskirti valstybinės reikšmės miškams. Tai, kad ginčo sklypas buvo išbrauktas iš Vilniaus miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemos, atsakovų manymu, reiškia, kad priimant tokį sprendimą buvo atlikti atitinkami tyrimai ir įvertinta, jog šis sklypas nėra miesto miškas ir todėl gali būti grąžintas savininkams pagal Atkūrimo įstatymą. Dėl to, norėdamas įrodyti, kad ginčo sklype yra miesto miškas, pareiškėjas turėtų aiškiai motyvuoti, kas pasikeitė sklype, kad atsirado pagrindas jį vertinti kitaip, ir kodėl Valstybinei miškų tarnybai nekilo abejonių dėl sklypo paskirties nuo 2004 metų. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, jog ginčo žemės sklypas priskirtas miesto miškams ir tuo pagrindu priskirtinas iš apyvartos išimtam turtui. Atsakovai nurodė, kad yra užsakę detalųjį planą, rengiant detalųjį planą vėl buvo atliekamas sklype esančių želdinių taksavimas, nustatyta, kad gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statyba sklype yra galima nepakenkiant nei vienam jame augančiam medžiui ar krūmui. Atsakovai paaiškino, kad ginčo sklypas nepagrįstai tapatinamas su ( - ) girininkijos 10-o kvartalo 27-o sklypu, kada, kieno iniciatyva ir kokiu pagrindu 10-ame kvartale atsirado 27-as sklypas, kurio 2004 metais nebuvo, neaišku. Atsakovai nurodė, kad žemės sklypą įgijo prašomo panaikinti pirkimo – pardavimo sandorio pagrindu, tvirtino, kad jie yra sąžiningi įgijėjai. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas reikalauja taikyti restituciją natūra – priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos valstybei nuosavybės teise žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), tačiau nemotyvuoja, kodėl prašo būtent tokio restitucijos būdo. Atsakovai tai vertino kaip nuosavybės paėmimą.

9Atsakovai J. T., N. K. ir R. K. atsiliepimu į pareiškimą prašė pareiškimą atmesti.

10Atsakovai paaiškino, kad ginčo sklype esanti medžio grupė yra saugoma pagal Želdinių įstatymą. Atsakovai rėmėsi Atkūrimo įstatymo 13 straipsniu ir pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė teisės aktuose numatytų įrodymų (Vyriausybės nutarimo, kuris patvirtina, kad ginčo sklypas yra valstybinės reikšmės miške, įrodymų, kad sklypas nepatenka į gyvenamąją vietovę), iš kurių būtų galima spręsti, kad nuosavybės teisių atkūrimu atsakovams buvo pažeistas viešasis interesas. Atsakovai paaiškino, kad ginčo sklypas iš visų pusių yra apsuptas asmenų, pateikusių skundą Vilniaus apygardos prokuratūrai, sklypais. Šie asmenys savo sklypuose plėtoja veiklą – stato gyvenamuosius namus. Atsakovų manymu, nėra aišku, kaip valstybė gali panaudoti nedidelę medžių grupę gyvenamojo kvartalo viduryje visuomenės interesams. Atsakovai nesutiko, kad pareiškėjo pateikta Valstybinės miškų tarnybos pažyma yra pakankamas įrodymas, jog ginčo sklype yra valstybinės reikšmės miško. Atsakovai pažymėjo, kad iš visų pusių ginčo sklypą supa privatūs sklypai, kurie taip pat nėra valstybinės reikšmės miško teritorijos ir ten galimos gyvenamųjų namų statybos. Atsakovų manymu, Nekilnojamojo turto registre įrašyta žyma, kad ginčo sklypo savininkai privalo saugoti želdinius (medžius ir krūmus), augančius ne miško žemėje, yra pakankama viešojo intereso, kurį sudaro visuomenės interesas į sveiką gyvenimo aplinką, teisinė apsauga. Atsakovai pažymėjo, kad prokuroras apsiėmė ginti viešąjį interesą ginčo sklypo kaimynų, pasiturinčių verslininkų, iniciatyva. Aplink sklypą, iš visų keturių pusių, vykdomos statybos ir kertami medžiai. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras ieškinį Vilniaus apygardos teismui pateikė 2012 m. gruodžio 27 d., t. y. praėjus daugiau kaip metams nuo faktinių aplinkybių sužinojimo dienos. Atsakovai rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad terminas ginčyti atsakovo sprendimus atkurti nuosavybės teises yra praleistas. Atsakovų manymu, tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, jog atkūrus nuosavybės teises į senelio žemę, buvo pažeistas viešasis interesas, pagal 2007 m. kovo 30 d. pirkimo – pardavimo sutartį sklypo įgijėjų sumokėtus pinigus turėtų grąžinti valstybė. Atsakovai paaiškino, kad jie teisės normų nepažeidė, valstybė grąžino senelio žemę teisėtai. Gavę pinigus, pagerino savo gyvenimo sąlygas, todėl šiuo metu neturi jokių finansinių galimybių grąžinti pinigus.

11Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimuose į pareiškimą paaiškino, kad Administracijai reikalavimų nėra pareikšta, todėl prašė teismo dėl pareiškimo tenkinimo spręsti atsižvelgiant į galiojančių teisės aktų nuostatas. Administracija rėmėsi Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, pažymėjo, kad nors ginčo žemės sklypas buvo suformuotas Administracijos direktoriaus įsakymu „Dėl sklypo ( - ) skersgatvyje ribų ir ploto nustatymo“, tačiau šis įsakymas pretendentams atkuriant nuosavybės teises jokių teisinių pasekmių nesukėlė. Administracija atkreipė dėmesį, kad tokios nuostatos laikomasi ir teismų praktikoje.

12Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime su pareiškimu ir jame išdėstytais motyvais bei prašymais sutiko ir prašė jį tenkinti.

13Aplinkos ministerija paaiškino, kad pagal Valstybinės miškų tarnybos pateiktus duomenis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruotas Vilniaus miesto miškų ( - ) girininkijos 10 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 27, kurio dalis patenka į ginčo sklypą kadastriniu Nr. ( - ). Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. gruodžio 18 d. pažyma Nr. 38281, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro miškų žemėlapio fragmentas 2012 m. gruodžio 18 d. Nr. 38282, patvirtina, kad į ginčo žemės sklypą patenka 0,11 ha miškų plotas (miesto miškas – valstybinės reikšmės miškas). Aplinkos ministerija rėmėsi Konstitucijos 47 straipsniu, Miškų įstatymo 4 straipsniu, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą, vadovavosi Žemės įstatymo 6 straipsniu, Atkūrimo įstatymo 13 straipsniu ir darė išvadą, kad sprendimas, kuriuo valstybinės reikšmės miškas perleidžiamas trečiajam asmeniui, yra neteisėtas. Aplinkos ministerijos teigimu, Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 4 d. sprendimai Nr. 2.4-01-3113 ir Nr. 2.4-01-3114, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką, yra neteisėti ir turi būti pripažinti negaliojančiais. Pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl turėtų būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikytina restitucija.

14II.

15Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 17 d. sprendimu Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą tenkino, panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 2.4-01-3113 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei L. K.“; Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 2.4-01-3114 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. N.“. Teismas pripažino negaliojančiu 2005 m. rugsėjo 5 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, patvirtintą Vilniaus miesto 5-ojo notarų biuro notarės V. T., notarinio registro Nr. 4-4971, kurio pagrindu R. K. ir N. K. paveldėjo 528/1100 dalių žemės sklypo unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), esančio Vilniaus mieste. Teismas pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2007 m. kovo 30 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. Š., notarinio registro Nr. 1-2043, kurios pagrindu R. K., N. K. ir J. N. pardavė žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), esantį Vilniaus mieste, L. N. ir G. N.. Teismas pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento 2007 m. kovo 30 d. priėmimo – perdavimo aktą, kuriuo R. K., N. K. ir J. N. perdavė žemės sklypą unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), esantį Vilniaus mieste, L. N. ir G. N.. Teismas taikė restituciją natūra – priteisė iš atsakovų L. N. ir G. N. Lietuvos valstybei nuosavybės teise žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), esantį Vilniaus mieste, priteisė atsakovams L. N. ir G. N. solidariai iš J. T. 136 116,19 Eur (469 982 Lt). Teismas priteisė atsakovams L. N. ir G. N. solidariai iš R. K. 90 482,50 Eur (312 418 Lt). Teismas priteisė atsakovams L. N. ir G. N. solidariai iš N. K. 68 813,71 Eur (237 600 Lt). Teismas įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į T. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis turėtą žemę.

16Teismas nurodė, kad ginčo dėl to, jog aptariamas sklypas yra miesto teritorijoje, tarp šalių nėra, o aplinkybę, kad ši teritorija atitinka miškui keliamus reikalavimus patvirtina byloje esanti Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. gruodžio 18 d. pažyma Nr. 38282 bei 2012 m. gruodžio 18 d. pažyma Nr. 38281, kuriose akivaizdžiai matyti tikslūs miško elementų duomenys bei miško išsidėstymas.

17Teismas rėmėsi ABTĮ 56, 33, 34 straipsniais, nustatė, kad 2011-ųjų metų pabaigoje – 2012-ųjų metų pradžioje prokuratūroje buvo sprendžiami klausimai, susiję išimtinai su ikiteisminio tyrimo atlikimu ir nutraukimu. Nors prokurorą ne absoliučiai saisto pareiškėjo (asmens, besikreipiančio į ikiteisminio tyrimo subjektą) reikalavimų ribos, tačiau faktinės situacijos nagrinėjimo ribos neabejotinai priklauso ir nuo pareiškėjo formuluojamų reikalavimų. Šiuo atveju pareiškėjai formulavo reikalavimus, susijusius tik su ikiteisminio tyrimo klausimais, todėl, teismo vertinimu, a priori teigti, kad tais pačiais veiksmais, kurie sudaro ikiteisminio tyrimo pagrindą, yra pažeidžiamas ir viešasis interesas 2011-ųjų metų pabaigoje – 2012-ųjų metų pradžioje, nebuvo pagrindo.

18Teismas nustatė, kad prokuroras, norėdamas surinkti pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog sprendimai pažeidžia viešąjį interesą, atliko eilę veiksmų ir tik gavus atsakymą iš Aplinkos ministerijos 2013 m. vasario 8 d. su ieškiniu į teismą kreipėsi 2013 m. kovo 5 d., t. y. nepraleidęs 30 dienų termino skųsti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas pareiškimo padavimo termino nepraleido.

19Teismas rėmėsi Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-235/2013, nustatė, kad Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. gruodžio 18 d. pažyma Nr. 38281, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro miškų žemėlapio fragmentas 2012 m. gruodžio 18 d. Nr. 38282 patvirtina, jog į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. ( - ), patenka 0,11 ha miškų plotas. Teismas vadovavosi Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalimi, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2 dalimi, Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2, 4 dalimis, 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimą ir darė išvadą, jog Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 4 d. sprendimai Nr. 2.4-01-3113 ir Nr. 2.4-01-3114, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką, yra neteisėti, priimti pažeidžiant aiškias imperatyvias teisės aktų, draudžiančių valstybinės reikšmės miškus perduoti privačion nuosavybėn, nuostatas. Atsižvelgiant į tai, jog individualus administracinis aktas negali prieštarauti Konstitucijai ir (arba) įstatymams, teismas konstatavo, jog ginčijami sprendimai ta apimtimi kiek jais nuosavybės teisės atkurtos natūra grąžinant taip pat ir valstybinės reikšmės miesto miškų dalį laikytini neteisėtais iš esmės, todėl naikintini.

20Kadangi vien skundžiamų administracinių aktų panaikinimas viešojo intereso realiai neapgintų, nes ginčo žemės sklypo dalis po L. K. mirties paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu perėjo atsakovų R. K. ir N. K. nuosavybei, o vėliau žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teisės į žemės sklypą perėjo bendrosios jungtinės nuosavybės teise L. N. ir G. N., teismas tenkino ir kitus pareiškėjo reikalavimus, t. y. pripažintini negaliojančiais 2005 m. rugsėjo 5 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, 2007 m. kovo 30 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis, 2007 m. kovo 30 d. priėmimo – perdavimo aktą bei taikė restituciją.

21Teismas rėmėsi ABTĮ 92 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pažymėjo, jog restitucija yra įstatymu nustatytas teisinis padarinys, kuris turi būti taikomas, jeigu sandoris negalioja. Teismas vadovavosi CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalimis, 6.145 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad šiose normose neįtvirtintos nuostatos, jog niekinio sandorio atveju restitucija netaikoma sąžiningam asmeniui. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju aktualus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos aiškinimas 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 ir darė išvadą, kad naikintini skundžiami aktai ir sandoriai, ginčo žemė grąžintina valstybei. Restitucijos netaikyti dalyje dėl priteisimo iš daikto pardavėjų jo pirkėjams gautų už žemę pinigų teismas neturėjo pagrindo. Šioje byloje išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėtų būti taikoma, teismas nenustatė.

22Pasisakydamas dėl atsakovų L. N. ir G. N. prašymo skundo tenkinimo atveju iš valstybės priteisti 1 457 774,35 Lt bei atlyginti dėl valstybės institucijų kaltės padarytą neturtinę žalą, teismas pažymėjo, kad, jeigu atsakovai dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų priimant nagrinėjamoje byloje panaikintus administracinius aktus patyrė žalos, jie turi teisę kreiptis į teismą dėl jos atlyginimo įstatymų nustatyta tvarka (CK 6.271 str.).

23III.

24Atsakovai J. T., N. K. ir R. K. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo pareiškimą atmesti.

25Atsakovai remiasi ABTĮ 4 straipsnio 3 punktu, pažymi, kad teismas nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir nepagrįstai priteisė iš sąžiningų atsakovų, kuriems nuosavybės teisės buvo atkurtos 2005 metais nesant jų kaltės, žemės sklypo pardavimo kainą. Atsakovai nurodo, kad jiems, sąžiningiems įgijėjams, teismo sprendimu sukurti neproporcingai dideli jų subjektinių teisių ir teisėtų interesų pažeidimai. Atsakovų manymu, teismas netinkamai taikė Miškų įstatymo 2 straipsnį, ir atkreipia dėmesį, kad įstatymų leidėjas daro išimtį gyvenamosiose vietovėse esančioms medžių grupėms ir nelaiko šių grupių mišku. Atsakovai nurodo, kad pateikė įrodymą – ištrauką iš Vilniaus miesto bendrojo plano, iš kurio matyti, kad Žemės sklypas patenka į teritoriją, kurioje pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintus Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius numatyta mažo užstatymo intensyvumo gyvenamoji teritorija, kurioje Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengus detalųjį planą gali būti vystoma mažaaukštė gyvenamoji statyba, kartu su jos aptarnavimui reikalinga socialine paslaugų ir kita infrastruktūra. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad aplinkinių sklypų savininkų ankstesni skundai prokurorų buvo atmesti, todėl mano, kad nagrinėjamoje byloje yra praleistas ieškinio senaties terminas. Atsakovai pabrėžia, kad gyvenamojoje teritorijoje augantys medžiai įstatymu miškui nepriskirti, jie yra miesto želdiniai ir saugomi pagal atskirą teisinį reguliavimą, nesvarbu kokį plotą tie medžiai užima. Atsakovai remiasi Atkūrimo įstatymo 13 straipsniu, pažymi, kad teritorija, kurioje suformuotas žemės sklypas, buvo išbraukta iš valstybinės reikšmės miškų plotų Vyriausybės 2004 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 159. Atsakovai pabrėžia, kad teisės aktai nenumato galimybės pripažinti teritoriją valstybinės reikšmės mišku nesant atitinkamo Vyriausybės sprendimo. Atsakovai pažymi, kad teismas neatsižvelgė į jų argumentus, jog žemės sklype esantys medžiai nėra vientiso miško masyvo dalis, žemės sklypas iš visų pusių apsuptas žemės sklypais, kurių paskirtis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba. Atsakovai nurodo, kad ginčą iniciavusi asmenų grupė į Vilniaus apygardos prokuratūrą kreipėsi 2011 m. spalio 4 d., tačiau Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras ieškinį Vilniaus apygardos teismui pateikė tik 2012 m. gruodžio 27 dieną. Atsakovų manymu, prokuroras turėjo galimybę patikrinti asmenų grupės pateiktą informaciją, tačiau to nepadarė, nes nelaikė, kad esamojoje situacijoje pažeistas viešasis interesas. Atsakovų teigimu, nagrinėjamoje byloje terminas ginčyti sprendimus atkurti nuosavybės teises yra praleistas. Atsakovai pabrėžia, kad žemė nebuvo priskirta valstybės išperkamai žemei. Vilniaus apskrities viršininko sprendimų panaikinimas prieštarauja pusiausvyros tarp viešo intereso poreikio ir pagrindinių žmogaus nuosavybės teisės apsaugos reikalavimams, socialinio teisingumo, teisinio saugumo ir stabilumo principams, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio nuostatoms, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai.

26Atsakovai L. N. ir G. N. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą atmesti.

27Atsakovai remiasi Registrų įstatymo 2 straipsnio 19 dalimi, 14 straipsnio 6 dalimi ir pažymi, kad iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog ginčo sklypo kadastro duomenys nustatyti 2004 m. rugsėjo 2 d., nustatytos specialios naudojimo sąlygos, registro duomenys nėra pakeisti. Atsakovai pabrėžia, kad pareiškėjas neįrodė ir teismas nenustatė, jog ginčo sklypas 2004 metais buvo inventorizuotas su klaidomis, kad Nekilnojamojo turto registre duomenys apie jį yra klaidingi. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad jiems šiuo metu priklausantį žemės sklypą teismas pripažino valstybinės reikšmės miesto mišku, remdamasis tik Valstybinės miškų tarnybos pažymomis. Atsakovai remiasi Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1369 patvirtinto Valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo tvarkos aprašo 13.2, 16-19 punktais ir pažymi, kad jiems priklausantis ginčo žemės sklypas, Vyriausybės 2004 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 159 buvo išbrauktas iš Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos, Valstybinės reikšmės miškų plotų schema nustatyta tvarka Vyriausybės nutarimu nebuvo patikslinta ir ginčo žemės sklypas nebuvo į ją įtrauktas. Atsakovai pažymi, kad teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos reikšmės nagrinėjamoje byloje. Nesant nustatyta tvarka Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos, į kurią būtų įtrauktas ginčo žemės sklypas, teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistos imperatyvios teisės normos priimant prokuratūros ginčijamus administracinius aktus ir panaikinti po to sudarytus sandorius. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. gruodžio 18 d. pažymoje Nr. 38282 ginčo žemės sklypas yra šalia 27-to sklypo, o 2012 m. gruodžio 18 d. pažymoje Nr. 38281 nurodyta, kad ( - ) girininkijos 10-to kvartalo 27-to sklypo plotas yra 0,11 ha, t. y. plotas tapatus ginčo žemės sklypui. Tai, atsakovų teigimu, prieštarauja Aplinkos ministerijos teiginiui, kad į ginčo sklypą patenka dalis ( - ) girininkijos 10 kvartalo miško sklypo Nr. 27. Atsakovai daro išvadą, kad Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. gruodžio 18 d. pažymos Nr. 38281 ir Nr. 38281 nėra patikimi ir neginčijami įrodymai, sprendžiant, kad ginčo žemės sklypas yra valstybinės reikšmės miesto miškas. Atsakovai abejoja, ar panaikinus jų nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, laikui bėgant jis netaps kitų juridinių ar fizinių asmenų nuosavybe, nes Aplinkos ministerija neorganizuoja ir šio žemės sklypo įtraukimo į Valstybinės reikšmės miškų plotų schemą. Nesant teisinio pagrindo, kad ginčo žemės sklypas yra valstybinės reikšmės miesto miškas, prokurorui nebuvo pagrindo ginti viešąjį interesą ir reikalauti pripažinti negaliojančiais administracinius aktus, priimtus nuosavybės teisių atkūrimo į T. M. turėtą žemę, procese ir po to sudarytus sandorius dėl ginčo žemės sklypo. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad teismas nevertino, jog įgaliotos valstybės institucijos pačios neiniciavo administracinių aktų panaikinimo. Atsakovai pažymi, kad valstybės nuosavybės teisę į valstybinės reikšmės miškus įgyvendinančioms institucijoms galimybės sužinoti apie galimus teisės pažeidimus ir tinkamai reaguoti atsirado nuo 2005 m. liepos 26 d., kai viešajame registre buvo įregistruotos L. K. ir J. T. nuosavybės teisės į ginčo sklypą. Atsakovai remiasi Civilinio proceso kodekso 5, 49 straipsniais, 41 straipsnio 2 dalimi, ABTĮ 56 straipsniu, Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir daro išvadą, kad prokuroras akivaizdžiai praleido pareiškimo padavimo terminą ir neprašė jo atnaujinti. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad Seimo kontrolierius 2012 m. lapkričio 30 d. pažymoje Nr. 4D-2012/1-1397 rekomendavo generaliniam prokurorui imtis priemonių kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Prokuroras nenustatė jokių naujų aplinkybių nei tos, kurias buvo nurodęs Seimo kontrolierius. Atsakovai daro išvadą, kad apie galimai neteisėtų administracinių aktų priėmimą ir sandorių sudarymą prokuratūra buvo informuota Seimo kontrolieriaus 2012 m. lapkričio 30 d. pažymoje Nr. 4D-2012/1-1397. Atsakovai pažymi, kad prokuratūroje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-00206-11, pradėtas 2011 metais, kuriame buvo keliami tie patys klausimai – kad ginčo sklypas priskiriamas miesto miškui ir savininkams grąžintas nepagrįstai. Atsakovų teigimu, teismas be jokių motyvų nusprendė taikyti priešingą restitucijos būdą, ir pabrėžia, kad valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas. Atsakovai pažymi, kad teismas pripažino valstybės civilinę atsakomybę už žalą dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų priimant byloje panaikintus administracinius aktus, tačiau valstybę atstovaujančios institucijos – Teisingumo ministerijos, į procesą neįtraukė ir tai, atsakovų teigimu, yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 d. 2 p.).

28Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

29Ministerija nurodo, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruotas Vilniaus miesto miškų ( - ) girininkijos 10 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 27, kurio dalis patenka į ginčo sklypą. Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. gruodžio 18 d. pažyma Nr. 38281, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro miškų žemėlapio fragmentas 2012 m. gruodžio 18 d. Nr. 38282 patvirtina, kad į ginčo žemės sklypą patenka 0,11 ha miškų plotas. Ministerija atkreipia dėmesį į Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartį byloje Nr. 2A-138/2009 ir daro išvadą, kad byloje yra neginčijami įrodymai, jog ginčo žemės sklype yra 0,11 ha miesto miškas (valstybinės reikšmės miško plotas). Ministerija pažymi, kad iš Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. gruodžio 18 d. pažymos Nr. 38281, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro miškų žemėlapio fragmento 2012 m. gruodžio 18 d. Nr. 38282 aiškiai matyti, jog ginčo sklypas užima ne visą, o dalį taksacinio miško sklypo Nr. 27, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo sklypas yra miesto teritorijoje ir kad ginčo teritorija atitinka miškui keliamus reikalavimus dėl to yra valstybinės reikšmės miško teritorija. Ministerija remiasi Konstitucijos 47 straipsniu, Miškų įstatymo 4 straipsniu, Žemės įstatymo 6 straipsniu, Atkūrimo įstatymo 13 straipsniu ir daro išvadą, kad sprendimai, kuriais valstybinės reikšmės miškas perleidžiamas trečiajam asmeniui, yra neteisėti. Ministerijos teigimu, Vilniaus apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, 13 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktus, 2 dalį, Žemės įstatymo 6 straipsnį ir daro išvadą, kad tokie sprendimai turi būti pripažinti negaliojančiais. Ministerija pabrėžia, kad negalima tokia teisinė situacija, kai valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas (valstybinės reikšmės miškas) kartu nuosavybės teise priklausytų ir privačiam asmeniui. Ministerijos manymu, apeliantai nepagrįstai teigia, kad teismas pripažino valstybės civilinę atsakomybę šioje byloje, kadangi byloje nebuvo sprendžiamas galimos žalos atlyginimo klausimas, todėl nepagrįstas ir apeliantų argumentas, kad į procesą turėjo būti įtraukta Teisingumo ministerija. Ministerija nesutinka su apeliantų argumentais dėl praleisto pareiškimo padavimo termino.

30Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinius skundus atmesti.

31Pareiškėjas pažymi, kad šios bylos dalyku nėra ir negali būti prokuroro veiksmų, susijusių su ikiteisminio tyrimo atlikimu, pagrįstumo ir operatyvumo vertinimas. Be to, administracinę bylą nagrinėjančiam teismui nesuteikti įgaliojimai nurodyti, kokia tvarka ir kokie su ikiteisminio tyrimo atlikimu susiję veiksmai turėjo būti vykdomi. Pareiškėjas pažymi, kas Seimo kontrolieriaus pažymoje buvo nurodyta tik pirminė informacija apie galimai pažeistą viešąjį interesą be jokių tai patvirtinančių dokumentų. Prokuroras, gavęs pradinę informaciją apie galimai pažeistą viešąjį interesą nedelsiant pradėjo tyrimą ir jį nuosekliai tęsė, siekdamas išsiaiškinti, ar šiuo atveju yra pagrindas ginti viešąjį interesą be jokių tai patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjas pabrėžia, kad prašymo padavimo terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai buvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių viešojo intereso pažeidimą, o tai buvo tada, kai prokuratūra gavo Ministerijos 2013 m. vasario 6 d. raštą (išvadą) Nr. (16-1)-D8-1020) apie galimai neteisėtą nuosavybės teisių atkūrimą. Šią išvadą pareiškėjas gavo 2013 m. vasario 8 d., į teismą kreipėsi 2013 m. kovo 5 d., todėl termino nepraleido. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad niekinis sandoris negalioja nepaisant to, ar yra teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu, dėl to ieškinio senaties terminas negali būti taikomas niekinio sandorio fakto ir jo teisinių pasekmių nustatymo atveju. Pareiškėjo teigimu, duomenų rinkimas dėl galimo viešojo intereso pažeidimo buvo atliktas tinkamai. Pareiškėjas pabrėžia, kad ginčo sklypas yra priskirtas išimtinei valstybės nuosavybei, todėl senaties termino institutas šioje byloje netaikytinas. Pareiškėjas remiasi Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, pažymi, kad Valstybinės miškų tarnybos duomenys apie miško plotą nėra vienintelis įrodymas, kuriuo remdamasis bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčo žemės sklypas priskirtinas miesto miškui. Pareiškėjas nurodo, kad net ir nesant Valstybinės miškų tarnybos pažymos, patvirtinančios, kad ginčo žemės sklypas atitinka miško sąvoką, pateiktą Miškų įstatymo 2 straipsnyje, šią aplinkybę patvirtintų kiti įrodymai (aplinkos ministro sudarytos komisijos išvados ir Valstybinės miškų tarnybos taksacinių bei grafinių rodiklių pažyma), nes ginčo teritorija priskirtina miškui, jeigu pagal faktinę padėtį jis atitinka įstatymu miškui nustatytus kriterijus. Pareiškėjas pabrėžia, kad ginčo sklypas yra iš visų pusių apsuptas miško, nors ir su properšomis, tačiau miško dominavimas yra akivaizdus. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnį valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, todėl konstatavus, kad jie neteisėtai perleisti privačių asmenų nuosavybėn, tokie miškai turi būti grąžinami valstybės nuosavybėn. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas yra aiškiai nukreiptas būtent į padėties, buvusios iki niekinių sandorių sudarymo, atstatymą, siekiant, kad visi niekinių sandorių dalyviai atgautų tai, ko buvo netekę vykdydami šiuos niekinius sandorius, ir kad nė vienas jų neliktų nepagrįstai praturtėjęs. Pareiškėjas daro išvadą, kad teismo nuspręstos taikyti sandorių negaliojimo pasekmės akivaizdžiai atitinka tiek įstatymo reikalavimus, tiek restitucijos esmę.

32Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus tenkinti ir teismo sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti.

33Atsakovas sutinka su apeliantų argumentu, kad Žemės sklypas vėliau nebuvo įtrauktas į Valstybinės reikšmės miškų plotų schemą ir dėl to nebuvo priežasčių, draudžiančių priimti atitinkamus Vilniaus apskrities viršininko sprendimus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės L. K. ir J. N.. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Žemės sklypo išbraukimą iš Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos teismas, remdamasis Seimo kontrolieriaus pažymoje pateiktais duomenimis, pripažino kaip miškų inventorizacijos klaidą, ir pažymi, kad valstybinės reikšmės miško statusas yra nustatomas Vyriausybės nutarimu, o Valstybinė miškų tarnyba rengia ir derina valstybinės reikšmės miškų plotų schemas. Vyriausybės 2004 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 159 išbraukus Žemės sklypą iš valstybinės reikšmės miškų plotų schemos, Valstybinės reikšmės miškų plotų schema nustatyta tvarka Vyriausybės nutarimu nebuvo patikslinta ir Žemės sklypas nebuvo į ją įtrauktas. Atsakovas daro išvadą, kad teismas, išsprendęs bylą vien tik remdamasis Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. gruodžio 18 d. pažyma Nr. 38282, pažeidė reikalavimus, keliamus teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Atsakovas remiasi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir daro išvadą, kad teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą, įpareigojo Vilniaus apskrities viršininką atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu, bet Vilniaus apskrities viršininkas negalėjo įtakoti tam tikros teritorijos priskyrimo laisvai (neužstatytai) žemei bei grąžintinų žemės sklypų formavimo tam tikroje teritorijoje, nes sklypų formavimas ir jų planų rengimas yra viena iš savarankiškų Vilniaus miesto savivaldybės funkcijų. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus miesto skyriuje saugomoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 5299 nėra duomenų, jog dėl teritorijos, į kurią patenka Žemės sklypas, išbraukimo iš Lietuvos Respublikos miškų būtų kreiptasi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją. Atsakovas remiasi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymi, kad Aplinkos ministerijos 2013 m. vasario 6 d. rašte Nr. (16-1)D8-1020 iš esmės pateikiamos aplinkybės, kurios jau buvo nustatytos Seimo kontrolieriaus 2012 m. lapkričio 30 d. pažymoje Nr. 4D-2012/1-1397, ir daro išvadą, kad pareiškėjas buvo surinkęs pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog sprendimas pažeidžia viešąjį interesą nuo Seimo kontrolieriaus 2012 m. lapkričio 30 d. pažymos gavimo dienos, todėl pareiškėjas praleido pareiškimo padavimo terminą.

34Atsakovai L. N. ir G. N. atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti.

35Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė miškų tarnyba atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundu atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

36Valstybinė miškų tarnyba nurodo, kad 2012 m. gruodžio 18 d. pažyma Nr. 38281, Lietuvos Respublikos valstybės kadastro miškų žemėlapio fragmentas 2012 m. gruodžio 18 d. Nr. 38282 patvirtina, jog į ginčo žemės sklypą patenka 0,11 ha miškų plotas. Valstybinė miškų tarnyba atkreipia dėmesį į Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartį Nr. 2A-138/2009 ir daro išvadą, kad byloje yra pateikti neginčijami įrodymai, jog ginčo žemės sklype yra 0,11 ha miesto miškas (valstybinės reikšmės miško plotas). Valstybinė miškų tarnyba remiasi Konstitucijos 47 straipsniu, Miškų įstatymo 4 straipsniu, Žemės įstatymo 6 straipsniu, Atkūrimo įstatymo 13 straipsniu, atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą ir daro išvadą, kad sprendimai, kuriais valstybinės reikšmės miškas perleidžiamas trečiajam asmeniui, yra neteisėti ir turi būti pripažinti negaliojančiais. Valstybinės miškų tarnybos manymu, teismas išsamiai pagrindė restitucijos taikymo būdą.

37Teisėjų kolegija

konstatuoja:

38IV.

39Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, teisėtumo. Kartu Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašė panaikinti iš šių sprendimų kilusius civilinius sandorius bei taikyti restituciją natūra, grąžinant valstybei žemės sklypą Vilniaus mieste.

40Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino.

41Atsakovai J. T., N. K., R. K., L. N. ir G. N. apeliaciniais skundas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėjas nepraleido ABTĮ nustatyto termino paduoti skundą teismui, netinkamai vertino faktines aplinkybes dėl ginčo ploto pripažinimu valstybinės reikšmės miesto mišku, netinkamai taikė teisės normas.

42Pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos inter alia visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalį, prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad yra pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą, turi įgaliojimus, be kita ko, reikalauti iš valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų ar įmonių, kitų juridinių ir fizinių asmenų pateikti dokumentus ir informaciją (2 p.), reikalauti iš valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų atlikti patikrinimus, auditą, pateikti išvadas (4 p.). Tokiu būdu yra renkama papildoma informacija, kad būtų nustatyta, ar yra pažeistas viešasis interesas ir ar yra pagrindas, ginant šį interesą, kreiptis į teismą.

43Prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kaip administracinės bylos šalis, turi tokias pačias procesines teises ir pareigas, kaip ir bet koks pareiškėjas. Tai tiesiogiai įtvirtinta ABTĮ 56 straipsnyje, pagal kurį viešąjį interesą ginantys subjektai, tarp jų ir prokuroras, turi bylos šalies procesines teises ir pareigas. Tai reiškia, kad šiam viešąjį interesą ginančiam subjektui taikytinos ABTĮ 33 ir 34 straipsniuose nustatytos termino kreiptis į administracinį teismą skaičiavimo ir šio termino atnaujinimo taisyklės, t. y. taikomas bendrasis vieno mėnesio terminas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (pvz., 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-585/2005).

44Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2012 m. lapkričio 30 d. pažyma Nr. 4D-2012/1-1397 rekomendavo Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui imtis priemonių, kad prokurorai, įvertinę visus dokumentus, susijusius su ginčo žemės sklypo išbraukimu iš valstybinės reikšmės plotų, ir nustatę pažeidimus, teisės aktų nustatyta tvarka kreiptųsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, siekiant kompensuoti valstybei padarytą žalą, tai yra, kad miesto miškas išimtine nuosavybės teise turi priklausyti Lietuvos Respublikai. Byloje nustatyta, kad ši Seimo kontrolieriaus pažyma Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje buvo gauta 2012 m. gruodžio 3 d., Vilniaus apygardos prokuratūroje gauta 2012 m. gruodžio 6 dieną. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad pareiškėjas skundo padavimo termino nepraleido, nurodė, kad po Vilniaus apygardos prokuratūroje 2012 m. gruodžio 6 d. gautos Seimo kontrolieriaus pažymos, prokuroras, norėdamas surinkti pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad sprendimai pažeidžia viešąjį interesą, atliko eilę veiksmų, o Aplinkos ministerijos 2013 m. vasario 6 d. rašto Nr. (16-1)-D8-1020 gavimą 2013 m. vasario 8 d. Vilniaus apygardos prokuratūroje teismas laikė gautu atsakymu, leidusiu daryti išvadą apie galimą viešojo intereso pažeidimą.

45Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime prieitomis išvadomis, susijusiomis su ABTĮ 33 straipsnyje nurodyto termino paduoti skundą dėl viešojo intereso gynimo termino eigos pradžios nustatymu. Pirmiau aptartoje teismų praktikoje pabrėžta, kad šio termino eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo tos dienos, kai pareiškėjas (prokuroras, ginantis viešąjį interesą) gavo pakankamai duomenų, jog pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau.

46Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmą kartą apie galimą viešojo intereso pažeidimą sužinojo prokuratūroje gavus Seimo kontrolieriaus 2012 m. lapkričio 30 d. pažymą. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokia pareiškėjo nuostata ir atkreipia dėmesį, kad šioje nagrinėjamoje byloje susiklostė specifinė situacija, kai dar prieš gaunant minėtą Seimo kontrolieriaus pažymą, prokuratūroje jau buvo turima pirminė informacija apie galimą viešojo intereso pažeidimą, dėl kurio gynimo pareiškėjas kreipėsi į teismą nagrinėjamoje byloje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2011 m. spalio 12 d. Vilniaus apygardos prokuratūroje pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje, t. y. dėl galimo piktnaudžiavimo, pagal UAB „Narda“, T. B., V. J., M. K., R. M. ir E. Z. 2011 m. spalio 4 d. pareiškimą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos pareigūnų bei asmenų, rengusių žemėtvarkos projektą, galimo piktnaudžiavimo atstatant N. K., R. K. ir J. T. nuosavybės teises į 0,1968 ha žemės sklypą, esantį ( - ) sk., Vilniuje, pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-206-11 (t. II, b. l. 14). 2012 m. sausio 31 d. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas (t. II, b. l. 116-120). Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2012 m. kovo 20 d. atsisakė atnaujinti ikiteisminį tyrimą. Dėl šio Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimo UAB „Narda“, T. B., V. J., M. K., R. M. ir E. Z. pateikė skundą (t. II, b. l. 15-21), kuriame nurodė, kad tiek 2011 m. spalio 5 d. pareiškime „Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo“, tiek 2012 m. vasario 29 d. skunde „Dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 10-9-00206-11 nepagrįsto ir neteisėto nutraukimo“, tiek šiame skunde nurodė reikšmingas viešojo intereso gynimui faktines bei teisines aplinkybes dėl ginčo žemės sklype augančio miško priskyrimo valstybinės reikmės miškui. Prokuratūroje atliekant ikiteisminį tyrimą byloje buvo detaliojo plano rengėjų parengti detaliojo plano sklypų tarp ( - ) ir ( - ) g. (kadastriniai Nr. ( - )) sprendiniai, išdėstyti pagrindiniame brėžinyje, 2011 m. rugpjūčio 9 d. Medžių geodezinis planas M1:500 ( - ) g., Vilniuje. Atkreiptinas dėmesys, kad UAB „Narda“, T. B., V. J., M. K., R. M. ir E. Z. 2012 m. balandžio 20 d. skunde Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui akcentavo prokuroro pareigą ginti viešąjį interesą, darė išvadą, kad didelė žala Lietuvos Respublikai daroma pažeidžiant teisės aktus ir viešąjį interesą.

47Taigi prokuratūroje jau esant šiai pirminei informacijai apie galimą viešojo intereso pažeidimą, buvo gauta Seimo kontrolieriaus 2012 m. lapkričio 30 d. pažyma. Šioje pažymoje nustatytos aplinkybės, jog aplinkos ministro 2012 m. rugsėjo 27 d. pavedimu Nr. (12-2)-D8-8367 „Dėl Miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo“ Valstybinės miškų tarnybos direktoriui buvo pavesta organizuoti patikrinimą vietoje, siekiant nustatyti žemės sklypų, esančių greta žemės sklypo (kadastrinis Nr. ( - )) bei kitų teritorijų, Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1409 išbrauktų iš valstybinės reikšmės miškų plotų, atitikimą Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytai miško sąvokai. Valstybinė miškų tarnyba 2012 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. R2-2970 informavo Aplinkos ministeriją, kad, vykdydama aplinkos ministro pavedimą, atliko žemės sklypų atitikimo Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytiems reikalavimams įvertinimą. Patikrinimo metu nustatyta, kad greta žemės sklypo Nr. ( - ) esantis apie 0,1 ha plotas, atitinka miškui keliamus reikalavimus. Šis miško plotas patenka į Nekilnojamojo turto kadastre registruotą privatų kitos paskirties žemės sklypą Nr. ( - ). Aplinkos ministerija 2012 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. (12-2)-D8-9934 pavedė Valstybinei miškų tarnybai parengti žemės sklypų, kurių kadastriniai Nr. ( - ), ir kurių teritorijose yra žemės plotai, atitinkantys miškui keliamus reikalavimus, atitinkamai pakoreguoti Miškų valstybės kadastro duomenis ir pateikti Aplinkos ministerijai dokumentaciją kreipimuisi į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo. Aplinkos ministerija 2012 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. (16-1)-10049 kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo žemės sklypo kadastriniu Nr. ( - ) atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui jau turint minėtą pirminę informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą, nagrinėjamu atveju Seimo kontrolieriaus 2012 m. lapkričio 30 d. pažymos gavimas prokuratūroje 2012 m. gruodžio 6 d. laikytinas momentu, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog sprendimas pažeidžia viešąjį interesą, todėl įstatyme nustatytas vieno mėnesio terminas nagrinėjamu atveju skaičiuotinas būtent nuo šios datos.

48Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras dublike civilinėje byloje Nr. 2-3694-567/2013 (t. II, b. l. 58) nurodė, jog po aptariamos Seimo kontrolieriaus pažymos gavimo, 2012 m. gruodžio 10 d. buvo kreiptasi į VĮ „Registrų centras“, prašant pateikti ginčo žemės sklypo kadastro ir registro bylų dokumentų nuorašus. Dublike nurodoma, kad atsakymas gautas 2012 m. gruodžio 17 dieną. Iš prie Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ieškinio pridėtos VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo kopijos matyti, kad tas pats ieškinį pasirašęs Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras minėtą dokumentą atspausdino 2012 m. gruodžio 10 d. (t. I, b. l. 8-9). Dublike Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, nurodo, kad 2012 m. gruodžio 18 d. buvo kreiptasi į Aplinkos ministeriją, prašant pateikti prokuratūrai pažymą apie ginčo žemės sklypo grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (miškų žemėlapio fragmentą), pažymą apie minėto žemės sklypo tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (taksacinius rodiklius) bei kitų turimų su ginčo žemės sklypu susijusių dokumentų patvirtintus nuorašus, byloje ir pažymi, kad atsakymas iš Aplinkos ministerijos prokuratūroje gautas 2013 m. vasario 8 d. (t. II, b. l. 58).

49Teisėjų kolegija, įvertinusi prokuratūroje turėtą medžiagą iki Seimo kontrolieriaus 2012 m. lapkričio 30 d. pažymos gavimo, konstatuoja, kad prokuroro veiksmai, atlikti po minėtos Seimo kontrolieriaus pažymos gavimo – informacijos patikrinimas Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke, kreipimasis į Aplinkos ministeriją – laikytini veiksmais, kurių atlikimas nėra esminis sprendžiant, ar yra pakankamai duomenų, patvirtinančių galimą viešojo intereso pažeidimą. Toks duomenų rinkimas, nors ir yra susijęs su aktualiomis viešojo intereso gynimui ginčo sklypo faktinėmis aplinkybėmis, šiuo atveju nesustabdo prasidėjusio vieno mėnesio termino kreipimuisi į teismą skaičiavimo.

50Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, nors pareiškėjas tvirtina, jog Aplinkos ministerijos 2013 m. vasario 6 d. rašto Nr. (16-1)-D8-1020 Vilniaus apygardos prokuratūrai (t. I, b. l. 10-11) gavimas yra atsakymas į prokuroro kreipimąsi, kaip matyti iš minėto Aplinkos ministerijos rašto, tai yra savarankiškas institucijos prašymas imtis priemonių viešajam interesui ginti kreipiantis į teismą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų atkuriant / perleidžiant nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, panaikinimo. Kaip matyti iš Aplinkos ministerijos 2013 m. vasario 6 d. rašto Nr. (16-1)-D8-1020, Valstybinė miškų tarnyba 2012 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. R2-3399 ir 2013 m. sausio 18 d. raštu Nr. R2-255 Aplinkos ministerijai pateikė informaciją, kad į žemės sklypus (kadastro numeriai ( - )) patenka miesto miškas (valstybinės reikšmės miškas). Nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Aplinkos ministerijos 2013 m. vasario 6 d. kreipimasis į Vilniaus apygardos prokuratūrą pateiktas kaip savarankiškas institucijos prašymas imtis priemonių viešajam interesui ginti, šiai institucijai atlikus tyrimą nepriklausomai nuo Seimo kontrolieriaus atlikto tyrimo pagal R. M. skundą (pažymėtina, kad tas pats fizinis asmuo buvo vienas iš iniciatorių aukščiau aptarto ikiteisminio tyrimo bei akcentavusių prokuroro pareigą ginti viešąjį interesą).

51Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje susiklosčiusią specifinę situaciją, kad prokuratūra dar prieš gaunant Seimo kontrolieriaus 2012 m. lapkričio 30 d. pažymą pagal R. M. skundą turėjo duomenų apie galimą viešojo intereso pažeidimą, įvertinusi Seimo kontrolieriaus 2012 m. lapkričio 30 d. pažymoje nurodytus duomenis, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju terminas, kai prokuroras turėjo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad sprendimai galimai pažeidžia viešąjį interesą, skaičiuotinas nuo Seimo kontrolieriaus 2012 m. lapkričio 30 d. pažymos gavimo, todėl pareiškėjas, kreipęsis į teismą su pareiškimu dėl viešojo intereso gynimo 2013 m. kovo 5 d., praleido tokio kreipimosi terminą.

52Pareiškėjas dublike (t. II, b. l. 58) prašo atnaujinti praleistą terminą, nurodydamas, kad prokuratūra, gavusi duomenis apie galimai pažeistą viešąjį interesą, rinko papildomus duomenis, tarp duomenų rinkimo veiksmų nebuvo nepateisinamai ilgo tarpo.

53Kaip minėta, pareiškėjo nurodytų papildomų duomenų rinkimas nagrinėjamu atveju nelaikytas būtinu siekiant konstatuoti jau esančių duomenų pakankamumą ir nesustabdo prasidėjusio vieno mėnesio termino skaičiavimo bei nesudaro pagrindo konstatuoti, kad tokių papildomų duomenų rinkimas yra pagrindas praleisto termino kreiptis į teismą su pareiškimu dėl viešojo intereso gynimo atnaujinimui, todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą netenkintinas. Nustačius, kad terminas paduoti pareiškimą dėl Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. 2.4-01-3113 ir 2005 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. 2.4-01-3114 panaikinimo praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, administracinė byla nutrauktina ne tik dėl reikalavimų panaikinti šiuos administracinius aktus, bet ir dėl visų susijusių (išvestinių) pareiškėjo reikalavimų (ABTĮ 101 str. 6 p.).

54Nustačiusi, kad byla turi būti nutraukta dėl to, jog pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą ir nėra pagrindo jį atnaujinti (ABTĮ 101 str. 6 p.), teisėjų kolegija dėl kitų apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų nepasisako, nes nustačius pagrindą nutraukti bylą tie klausimai, kurie aktualūs nagrinėjant bylą iš esmės, tampa nebeaktualūs.

55Atsakovai apeliaciniais skundais prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti. Bylos nutraukimas taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 6 punktą sukelia iš esmės analogiškas pasekmes kaip ir skundo atmetimas, nes prokuroro, ginančio viešąjį interesą, skundžiami aktai lieka galioti. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad atsakovų apeliaciniai skundai tenkinami visiškai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2095-146/2015).

56Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 6 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

Nutarė

57Atsakovų J. T., N. K., R. K., L. N. ir G. N. apeliacinius skundus patenkinti.

58Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą pagal Vilniaus apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą nutraukti.

59Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. I.... 3. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį... 4. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje išnagrinėtas... 5. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau... 6. Atsakovas nurodė, kad teritorija, kurioje yra žemės sklypas ( - ),... 7. Atsakovai L. N. ir G. N. atsiliepimuose su pareiškėjo pareiškimu nesutiko,... 8. Atsakovai nurodė, kad valstybės nuosavybės teisę į valstybinės reikšmės... 9. Atsakovai J. T., N. K. ir R. K. atsiliepimu į pareiškimą prašė... 10. Atsakovai paaiškino, kad ginčo sklype esanti medžio grupė yra saugoma pagal... 11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija... 12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija... 13. Aplinkos ministerija paaiškino, kad pagal Valstybinės miškų tarnybos... 14. II.... 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 17 d. sprendimu... 16. Teismas nurodė, kad ginčo dėl to, jog aptariamas sklypas yra miesto... 17. Teismas rėmėsi ABTĮ 56, 33, 34 straipsniais, nustatė, kad 2011-ųjų metų... 18. Teismas nustatė, kad prokuroras, norėdamas surinkti pakankamai duomenų,... 19. Teismas rėmėsi Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į... 20. Kadangi vien skundžiamų administracinių aktų panaikinimas viešojo intereso... 21. Teismas rėmėsi ABTĮ 92 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos... 22. Pasisakydamas dėl atsakovų L. N. ir G. N. prašymo skundo tenkinimo atveju... 23. III.... 24. Atsakovai J. T., N. K. ir R. K. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos... 25. Atsakovai remiasi ABTĮ 4 straipsnio 3 punktu, pažymi, kad teismas... 26. Atsakovai L. N. ir G. N. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo... 27. Atsakovai remiasi Registrų įstatymo 2 straipsnio 19 dalimi, 14 straipsnio 6... 28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija... 29. Ministerija nurodo, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra... 30. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį... 31. Pareiškėjas pažymi, kad šios bylos dalyku nėra ir negali būti prokuroro... 32. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos... 33. Atsakovas sutinka su apeliantų argumentu, kad Žemės sklypas vėliau nebuvo... 34. Atsakovai L. N. ir G. N. atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą prašo... 35. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė miškų tarnyba atsiliepimu į... 36. Valstybinė miškų tarnyba nurodo, kad 2012 m. gruodžio 18 d. pažyma Nr.... 37. Teisėjų kolegija... 38. IV.... 39. Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus apskrities... 40. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino.... 41. Atsakovai J. T., N. K., R. K., L. N. ir G. N. apeliaciniais skundas nesutinka... 42. Pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį,... 43. Prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kaip administracinės bylos šalis,... 44. Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2012 m.... 45. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) nesutinka su pirmosios... 46. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmą kartą apie galimą viešojo... 47. Taigi prokuratūroje jau esant šiai pirminei informacijai apie galimą... 48. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras dublike civilinėje byloje Nr.... 49. Teisėjų kolegija, įvertinusi prokuratūroje turėtą medžiagą iki Seimo... 50. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, nors pareiškėjas tvirtina, jog Aplinkos... 51. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje susiklosčiusią specifinę... 52. Pareiškėjas dublike (t. II, b. l. 58) prašo atnaujinti praleistą terminą,... 53. Kaip minėta, pareiškėjo nurodytų papildomų duomenų rinkimas nagrinėjamu... 54. Nustačiusi, kad byla turi būti nutraukta dėl to, jog pareiškėjas praleido... 55. Atsakovai apeliaciniais skundais prašė panaikinti pirmosios instancijos... 56. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 57. Atsakovų J. T., N. K., R. K., L. N. ir G. N. apeliacinius skundus patenkinti.... 58. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimą... 59. Nutartis neskundžiama....