Byla A-2095-146/2015

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonei Vilniaus miškų urėdijai, R. Š. (R. Š.), J. M., trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl sprendimo dalies panaikinimo, sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiomis, restitucijos taikymo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, kurį patikslino (I t., b. l. 2–5, 108–111), prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 41-3518 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę kaimo vietovėje piliečiui R. Š.“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 41-3518) dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės į 0,04 ha žemės (toliau – ir Ginčo žemės sklypas), esančios žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. ( - ), priklausančią valstybinės reikšmės miškui; 2) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2002 m. sausio 8 d. žemės pirkimo–pardavimo sutarties, kurios pagrindu J. M. įsigijo 48/100 dalis žemės sklypo, ta apimtimi, kuria į šį sklypą patenka 0,04 ha ploto Ginčo žemės sklypas, kadastrinis Nr. ( - ), priklausantis valstybinės reikšmės miškui; 3) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2004 m. rugsėjo 20 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu J. M. įsigijo 8100/15600 dalis žemės sklypo ta apimtimi, kuria į šį sklypą patenka 0,04 ha ploto Ginčo žemės sklypas, kadastrinis Nr. ( - ), priklausantis valstybinės reikšmės miškui; 4) taikyti restituciją ir priteisti Lietuvos valstybei 0,04 ha Ginčo žemės sklypo dalį, priklausančią valstybinės reikšmės miškui; 5) taikyti restituciją ir priteisti J. M. iš Lietuvos valstybės 51 Lt.

5Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimu Nr. 41-3518 Vilniaus apskrities viršininkas atkūrė R. Š. nuosavybės teises į buvusio savininko J. Š. išlikusį nekilnojamąjį turtą. Šio sprendimo pagrindu buvo įregistruotos R. Š. nuosavybės teisės į žemės sklypą, kadastrinis Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje. J. M. pagal 2002 m. lapkričio 8 d. žemės pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo 48/100 dalis Ginčo žemės sklypo, o pagal 2004 m. rugsėjo 20 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo 8100/15600 dalis Ginčo žemės sklypo. Į Ginčo žemės sklypą, kurio bendras plotas 1,5599 ha, patenka 0,04 ha valstybinės reikšmės miško. Vilniaus apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė: Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, kurioje įtvirtinta, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, o valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai; Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 6 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus miškus, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems (Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatyta, kad miškus iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperka valstybė ir už juos atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirtini valstybinės reikšmės miškams, taip pat jeigu jie priskirtini miestų miškams); Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams, ir kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 4.7 straipsnį, asmuo nuosavybės teise gali turėti tik tuos daiktus, kurie neišimti iš apyvartos. Išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai (šiuo atveju valstybinės reikšmės miškai) yra išimti iš apyvartos (CK 4.7 straipsnio 2 dalis), todėl konstatuotina, kad dėl jų negali būti sudaromi jokie sandoriai, taip pat priimami administraciniai aktai, kurių pagrindu tokių daiktų nuosavybės teisė yra perleidžiama kitiems asmenims. Todėl ginčijami sandoriai taip pat pripažintini negaliojančiais nuo sudarymo momento. Ginčo žemės sklypą dviem minėtomis ginčijamomis sutartimis R. Š. perleido J. M. Visą Ginčo žemės sklypą R. Š. pardavė J. M. už 2 000,00 Lt. Šiuo atveju valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos. Iš J. M. priteisus Lietuvos valstybės nuosavybėn 0,04 ha žemės sklypą, priklausantį valstybinės reikšmės miškui, jai iš Lietuvos valstybės priteistina dalis, kuri yra proporcinga kainai, sumokėtai už visą žemės sklypą. Prašoma priteisti Ginčo žemės sklypo dalis (0,04) 2,56 proc. viso žemės sklypo, todėl 2,56 proc. nuo kainos, kurią J. M. sumokėjo R. Š., sudaro 51,00 Lt.

6Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) prašė atmesti pareiškėjo pareiškimą kaip nepagrįstą.

7Atsiliepimuose į pareiškimą ir jo patikslinimą (I t., b. l. 38–44, 162–168) atsakovas paaiškino, kad Sprendimo Nr. 41-3518 priėmimo metu galiojusios Miškų įstatymo redakcijos 5 straipsnio 6 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti apsauginiams miškams iki 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, ypač vertingiems rekreaciniams miškams, miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektams, kurortų sanitarinės apsaugos I–II zonoms, miestų miškams, mišo parkams, miško genetiniams rezervatams, miško medelynams ir miško sėklinėms plantacijoms. Nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai – miestų miškai, įtvirtinta Miškų įstatymo (1994 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. I-671 redakcija, galiojanti nuo 2001 m. balandžio 25 d.) 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte. Iki tol Miškų įstatymo 5 straipsnyje ar kitose įstatymo normose nebuvo nustatyta, kad miestų miškai nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Taigi, iki Miškų įstatymą išdėstant nauja redakcija, jo nuostatos nenumatė savaiminio miesto miškų priskyrimo valstybinės reikšmės miškams. Sprendžiant iš Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalies 3 punkte įtvirtintos teisės normos formuluotės, tam, kad miesto miškas būtų laikomas valstybinės reikšmės mišku, toks miškas konkrečiai turėjo būti priskirtas valstybinės reikšmės miškui. Nuostata, kad miesto miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai, suformuota tik 2007 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“ 1.11.2 punktą, preliminarinis žemės reformos žemėtvarkos projektas turėjo būti suderintas su miškų urėdija, jeigu projektuojamas sugrąžinti ar parduoti privatinėn nuosavybėn žemės sklypas yra miškų urėdijoms priskirtose naudotis teritorijose. Šiuo atveju parengtas laikinas žemės sklypo planas M 1:10000 1996 m. gruodžio 4 d. suderintas su Vilniaus miškų urėdija. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. birželio 14 d. nutarime Nr. 825 „Dėl privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų patvirtinimo“ sureguliuotas miškų ūkio organizavimas tik privačiuose miškuose, šių miškų miškotvarkos projektų rengimas, jų naudojimas, atkūrimas ir apsauga, taip pat miškų savininkų teisės ir pareigos, susijusios su privačių miškų tvarkymu, priežiūra ir naudojimu. 1996 m. gegužės 3 d. žemės sklypo (-ų), skiriamų privačiam ūkiui steigti arba nuomai, ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje aktas taip pat suderintas su miškų urėdija. Vadinasi, kompetentinga institucija nematė jokių kliūčių nuosavybės teisių atkūrimui į žemės sklype, kurio projektinis Nr. 185, buvusį 0,06 ha ploto mišką. Priešingu atveju dokumentai būtų suderinti su pastaba, kad planuojamas suteikti piliečiui miško plotas yra valstybinės reikšmės miško dalis. Laikinajame žemės sklypo plane paties sklypo dislokaciją identifikuojantys duomenys nurodė, kad žemės sklypas tuo metu priklausė Kyviškių kadastrinei vietovei, kuri buvo Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje. Ginčo žemė sklypas 1998 m. sausio 12 d. įregistruotas Lietuvos Respublikos žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonėje (Registro Nr. ( - )) suteikiant įrašais, žemės sklypui suteiktas kadastro Nr. ( - ), adresas – ( - ) kaimas, Vilniaus rajonas. Tuo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 straipsnyje buvo įtvirtinta prezumpcija, kad visi duomenys apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą nekilnojamąjį turtą ir teises į jį pripažįstami teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad Nekilojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų Nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą. Vadinasi, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, įregistruodamas atitinkamus duomenis registre, patikrino jų teisingumą.

8Atsakovas valstybės įmonė Vilniaus miškų urėdija (toliau – ir VĮ Vilniaus miškų urėdija) prašė pareiškėjo pareiškimą tenkinti.

9Atsiliepime į pareiškimą (II t., b. l. 80–81) paaiškino, kad miestui tenkanti 0,04 ha miško dalis 1997 m. gruodžio 11 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 41-3518 yra nepagrįstai grąžinta atsakovui R. Š. Ši Sprendimo Nr. 41-3518 dalis prieštarauja Miškų įstatymo imperatyvioms nuostatoms. Patenkinus reikalavimą dėl Sprendimo Nr. 41-3518 dalies panaikinimo, taikytina restitucija.

10Atsakovė J. M. (toliau – ir atsakovė) prašė atmesti pareiškėjo pareiškimą kaip nepagrįstą.

11Atsiliepimuose į pareiškimą ir jo patikslinimą (I t., b. l. 64–66; II t., b. l. 68–69) paaiškino, kad Sprendimu Nr. 41-3518 nuosavybės teisės į 1,56 ha (iš kurių 0,06 ha miško) buvo atkurtos kaimo vietovėje, kadangi minėto sprendimo priėmimo metu ginčo sklypas buvo kaimo vietovėje. Pareiškime prokuroras nenurodo, kada ir kokio dokumento pagrindu ginčo žemės (miško sklypas) perėjo į miesto teritoriją ar tapo valstybinės reikšmės mišku. Ginčijant Sprendimą Nr. 41-3518 būtina įrodyti, kad buvo pažeisti tuo metu galioję teisės aktai. Pareiškėjas remiasi faktine situacija, atsiradusia vėliau, tiek norminiais aktais, priimtais ir įsigaliojusiais vėliau. Tik 2001 metais įsigaliojusioje Miškų įstatymo redakcijoje buvo įtvirtinta nuostata, kad miesto miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Atsakovė akcentavo, kad ji 2002 m. lapkričio 8 d. ir 2004 m. rugsėjo 20 d. pirkimo – pardavimo sutarčių pagrindu atitinkamai įsigijo 48/100 ir 8100/15600 Ginčo žemės sklypo dalis ir tapo teisėta ir sąžininga nuosavybės įgijėja. Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas praleido ilgiausius ieškinio senaties terminus, o tai yra pagrindas atmesti pareiškimą. Pagal iki Sprendimo Nr. 41-3518 priėmimo galiojusį teisinį reguliavimą, nuosavybės teisių atkūrimo procese aktyviai dalyvavo VĮ Vilniaus miškų urėdija. Žemėtvarkos projektas turėjo būti suderintas su VĮ Vilniaus miškų urėdija, jeigu projektuojamas grąžinti ar parduoti privatinės nuosavybės žemės sklypas yra miškų urėdijoms priskirtose naudoti teritorijose. Parengtas laikinas žemės sklypo planas M 1:10000 1996 m. gruodžio 4 d. ir 1996 m. gegužės 3 d. žemės sklypo (-ų), skiriamų privačiam ūkiui steigti arba nuomai, ribų ir jų paženklinimo vietoje aktas buvo suderinti su VĮ Vilniaus miškų urėdija, kuri nenustatė jokių kliūčių nuosavybės teisių atkūrimui į sklype, kurio projektinis Nr. 185, buvusį 0,06 ha ploto miško plotą. Atsakovė teigė, kad ginčijamoje žemės sklypo dalyje nėra medžių, kurie nurodyti Valstybinės miškų tarnybos 2013 m. lapkričio 27 d. pažymos priede, todėl abejotina, ar ginčo sklypą galima laikyti mišku. Pareiškėjo prašyme taikant restituciją priteistina jai (J. M.) iš Lietuvos valstybės suma (51,00 Lt) nėra nei sąžininga, nei teisinga. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, priteistina suma turėtų atitikti sandorio sudarymo metu turto rinkos kainą.

12Atsakovės atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje prašė taikyti ieškinio senatį.

13Atsakovas R. Š. (R. Š.) pirmosios instancijos teismo posėdyje palaikė atsakovės J. M. poziciją ir prašė atmesti pareiškėjo pareiškimą kaip nepagrįstą.

14Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Aplinkos ministerija, trečiasis suinteresuotas asmuo) prašė pareiškėjo pareiškimą tenkinti.

15Atsiliepimuose į pareiškimą ir jo patikslinimą (I t., b. l. 57–59, 156–158) paaiškino, kad Vilniaus apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė: Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 47 straipsnį; Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalies 3 punktą (redakcija, įsigaliojusi 1997 m. spalio 24 d.), kuriame nurodyta, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, o valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai; Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus miškus, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems (Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatyta, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami ir valstybė už juos atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirtini valstybinės reikšmės miškams, taip pat jeigu jie priskirtini miestų miškams); Žemės įstatymo 6 straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams, ir kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima (analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir 1997 m. liepos 11 d. įsigaliojusioje įstatymo redakcijoje, kuri galiojo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Spendimo Nr. 41-3518 priėmimo metu). Sprendimas Nr. 41-3518, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką, yra neteisėtas ir turi būti pripažintas negaliojančiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. sausio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-20/2000 yra išaiškinęs, kad, pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl turėtų būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikytina restitucija. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, pateiktą 2006 m. gegužės 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006, kai administracinis aktas teismo pripažįstamas neteisėtu, asmuo, kuriam atsirado teisės ir pareigos iš tokio administracinio akto, gali būti pripažįstamas nesąžiningu. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimo administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Tai gali būti tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Negalima tokia teisinė situacija, kai valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas kartu nuosavybės teise priklausytų ir privačiam asmeniui. Pagal CK 4.7 straipsnio 2 dalį, išimtine nuosavybės teise esantys daiktai yra išimti iš apyvartos, todėl asmenys, sudarę sandorius dėl išimto iš civilinės apyvartos daikto negali būti laikomi sąžiningais įgijėjais. Sąžiningo įgijėjo apsaugos institutas negali būti taikomas siekiant įteisinti išimtinės valstybinės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn. Tokiu atveju galimi tik tie sąžiningo įgijėjo teisių gynimo būdai, kurie nereikalauja valstybės išimtinės nuosavybės pavertimo privačia (LAT 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010).

16II.

17Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu (II t., b. l. 133–144) pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkino iš dalies, t. y.: panaikino Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 41-3518 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo R. Š. į 0,04 ha ploto žemės sklypą, esantį žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. ( - ), priklausantį valstybinės reikšmės miškui; pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2002 m. sausio 8 d. žemės pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kuria J. M. nupirko iš R. Š. 15 600 m2 ploto žemės sklypo (kadastrinis Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - ), buvęs žemės sklypo Nr. ( - ), ( - ) k., Vilniaus r.) ( - ) kaime, Vilniaus m. dalį, patenkančią į žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. ( - ), esantį 0,04 ha valstybinės reikšmės miškui priskirtą plotą; pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2004 m. rugsėjo 20 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kuria J. M. iš R. Š. privačios nuosavybės teise nupirko 15 600 m2 ploto žemės sklypo (kadastrinis Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - ), buvęs žemės sklypo Nr. ( - ), ( - ) k., Vilniaus r.) ( - ) k., Vilniaus m. dalį, patenkančią į žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. ( - ), esantį 0,04 ha valstybinės reikšmės miškui priskirtą plotą; taikė restituciją natūra grąžinant Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,04 ha ploto žemės sklypą, esantį žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. ( - ), priklausantį valstybinės reikšmės miškui; taikė restituciją ir priteisė J. M. iš R. Š. 14,83 Eur.

18Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl to, ar yra pagrindas panaikinti Sprendimo Nr. 41-3518 dalį ta apimtimi, kuria šiuo administraciniu aktu R. Š. atkurtos nuosavybės teisės į Ginčo žemės sklype esantį 0,04 ha valstybinės reikšmės miškui priskirtą žemės sklypą; ar yra pagrindas pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2002 m. sausio 8 d. žemės pirkimo–pardavimo ir 2004 m. rugsėjo 20 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartis ta apimtimi, kuria pagal šias sutartis J. M. įsigijo Ginčo žemės sklype esantį 0,04 ha valstybinės reikšmės miškui priskirtą žemės sklypą. Taip pat spręstina dėl restitucijos taikymo.

19Iš pateiktų į bylą įrodymų teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 41-3518 atkūrė nuosavybės teises į piliečiui R. Š. tenkančią nekilnojamojo turto dalį: 1,63 ha žemės (vertė 2 502,00 Lt), 0,06 ha miško (vertė 44,00 Lt), grąžinant natūra 1,50 ha žemės ir 0,06 miško (I t., b. l. 134–135). J. M. pagal 2002 m. sausio 8 d. žemės pirkimo–pardavimo sutartį nupirko už 1 000,00 Lt iš R. Š. 48/100 dalis, kurias sudaro 7500 m2 ploto žemės sklypas, 15600 m2 ploto žemės sklypo (kadastro Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - ), buvęs žemės sklypo Nr. ( - ), ( - ) k., Vilniaus r.) ( - ) kaime, Vilniaus mieste. Šioje sutartyje, be kita ko, nustatytas žemės naudojimo apribojimas „8.1. Privačių miškų tvarkymas ir naudojimas (Nr. 343 p.XXVI str119, red. Nr. 1640) – 600 kv. m.“ (I t., b. l. 136–137). J. M. pagal 2004 m. rugsėjo 29 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį nupirko už 1 000,00 Lt iš R. Š. 8100/15600 dalių 1,56 ha ploto žemės sklypo, iš jo 0,06 ha miško ploto, kadastro Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ) kaime, Vilniaus mieste (I t., b. l. 138–140). Iš žemės sklypo (kadastro Nr. ( - )) dokumentų (pvz., II t., b. l. 4–8, 14) teismas nustatė, kad Ginčo žemės sklype yra 0,0630 ha miško žemės. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjas 2010 m. gruodžio 14 d. priėmė įsakymą Nr. Ž49-3709, kuriuo inter alia patikslino J. M. nuosavybės teise priklausančio 15600 kv. m žemės sklypo Nr. 185 (kadastro Nr. ( - )) ( - ) kaime, Vilniuje, plotą – 15599 kv. m (buvo 15600 kv. m) (1.1 punktas), nominalią vertę – 2 132 Lt (1.2 punktas); naudmenų rūšis: ariama (14969 kv. m), miškas (630 kv. m) (II t., b. l. 1).

20Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras 2013 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. 1.10.-(206)-69996 (I t., b. l. 143) paprašė Valstybinės miškų tarnybos atlikti žemės sklypų, kadastriniai Nr. ( - ) ir Nr. ( - ), patikrinimą vietoje ir pateikti duomenis apie sklypuose esančio miško buvimo faktą ir plotą. Iš šio rašto turinio teismas nustatė, kad informaciją apie tai, kad į sklypus Nr. ( - ) ir Nr. ( - ) galimai patenka valstybinis miškas, Vilniaus apygardos prokuratūra gavo 2013 m. lapkričio 4 d. atsiliepime į pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo. Valstybinė miškų tarnyba, atsakydama į minėtą prokuratūros raštą, 2013 m. lapkričio 28 d. rašte Nr. R2-3386 „Dėl patikrinimo atlikimo“ nurodė, kad patikrinimo vietoje metu patikslinus Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro (toliau – ir Miškų valstybės kadastras) duomenis, Vilniaus miškų urėdijos Migūnų girininkijos 585 kvartalo 23 taksacinio sklypo dalis, patenkanti į žemės sklypus Nr. ( - ) ir Nr. ( - ), atitinka Miškų įstatyme nustatytus miško žemės reikalavimus (žemės naudmena – medynas) (I t., b. l. 144). Prie šio rašto Valstybinė miškų tarnyba, be kita ko, pridėjo 2013 m. lapkričio 27 d. pažymą Nr. 45117 (I t., b. l. 145) ir 2013 m. lapkričio 27 d. pažymą Nr. 45116 su taksoraščio ištrauka (I t., b. l. 146, 147), iš kurių matyti, kad į žemės sklypą, kadastro Nr. ( - ), kurio bendras plotas 1,5599 ha, patenka 0,04 ha miško, įregistruoto Miškų valstybės kadastre. Antstolis Gintautas Puodžiukas pagal J. M. atstovės 2015 m. sausio 13 d. prašymą dėl faktinių aplinkybių konstatavimo, faktinių aplinkybių konstatavimo protokole (II t., b. l. 103–125), be kita ko, konstatavo, kad: „visas sklypas yra apaugęs aukšta žole, įvairiais krūmais, kurie šiuo metu yra sudžiūvę ir suvytę, taip pat vietomis yra sukrautos medžių šakų krūvelės <...>. Pietinė J. M. priklausanti sklypo dalis (einanti lygiagrečiai ( - ) gatvei) ribojasi su miškingu sklypu, todėl ant abiejų sklypų ribos ir nedidelėje J. M. priklausančio sklypo dalyje yra keletas savaime išaugusių įvairių jaunų, menkaverčių medelių, karklų, kurie visi yra skirtingi. Jų amžius galėtų būti apie trejus metus“.

21Įvertinęs įrodymus ir remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis teismas priėjo prie išvadų, kad į Ginčo žemės sklypą, į kurį Sprendimu Nr. 41-3518 R. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės ir kurį pagal 2002 m. sausio 8 d. ir 2004 m. rugsėjo 29 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartis įsigijo J. M., patenka Miškų valstybės kadastre įregistruoto 0,04 ha ploto miško, priskirto miesto miškui. Atsakovės J. M. atstovių teiginius, kad visame Ginčo žemės sklype buvo ir yra tik ariama žemė, kad ginčijamoje žemės sklypo dalyje nėra medžių, kurie nurodyti Valstybinės miškų tarnybos 2013 m. lapkričio 27 d. pažymos priede, ir todėl abejotina, ar ginčo žemės (miško) dalį galima laikyti mišku, teismas vertino kritiškai ir pažymėjo, kad šie teiginiai prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams.

22Spręsdamas dėl pareiškėjo ginčijamos Sprendimo Nr. 41-3518 dalies teisėtumo, teismas nustatė, kad į Ginčo žemės sklypą, į kurį Sprendimu Nr. 41-3518 atkurtos nuosavybės teisės R. Š., patenka Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruoto 0,04 ha ploto miško. Pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad 1996 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu visa Ginčo žemės sklypo teritorija, inter alia 0,04 ha ploto miško, priskirta Vilniaus miesto savivaldybei. Todėl teismas konstatavo, kad Ginčo žemės sklype esantis miškas laikytinas miesto mišku.

23Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) numato ne visišką, bet ribotą nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ne kartą yra konstatavęs, kad ribota restitucija galima pagal Konstituciją. Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalyje imperatyviai nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje, o šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatyta, jog miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktą, Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams, o pagal to paties straipsnio 2 dalį, Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar į privačią nuosavybėn negalima. Remiantis Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2, 4 dalimis, 13 straipsnio 1 ir 3 punktais, miškai, kurie yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat – miestų miškams, iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, išperkami valstybės, ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, t. y. nuosavybės teisių atkūrimo būdu privačion nuosavybėn jie neperduodami.

24Atsakovų NŽT ir J. M. atstovai teigė, kad Vilniaus apskrities viršininkas 1997 m. gruodžio 11 d. priimdamas Sprendimą Nr. 41-3518 nepažeidė tuo metu galiojusių teisės aktų, nes tik 2001 metais įsigaliojusioje Miškų įstatymo redakcijoje buvo įtvirtinta nuostata, jog miesto miškai yra valstybinės reikšmės miškai; nuostata, kad miesto miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai, suformuota tik 2007 m. rugsėjo 6 d. Vyriausybės nutarimu. Šiuos teiginius teismas vertino kritiškai, pažymėdamas, kad jie prieštarauja Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pripažintam šioje administracinėje byloje aktualaus teisinio reguliavimo aiškinimui. Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatuota, jog nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą), taigi, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai.

25Teismas pažymėjo, kad vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra reikalavimas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimas). Teismo vertinimu, skundžiamas Sprendimas Nr. 41-3518, kuriuo R. Š. atkurtos nuosavybės teisės į 0,04 ha miesto mišką, t. y. valstybinės reikšmės miško dalis perduota privataus asmens nuosavybėn, prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, neatitinka aptarto teisinio reguliavimo, pagal kurį Lietuvos Respublikai išimtine teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Pabrėžęs, kad individualus administracinis aktas negali prieštarauti Konstitucijai ir (arba) įstatymams, teismas konstatavo, kad Sprendimas Nr. 41-3518 ta apimti, kuria juo nuosavybės teisės atkurtos natūra grąžinant taip pat ir valstybinės reikšmės – miesto miškų dalį, yra neteisėtas iš esmės.

26Teismas pažymėjo, kad šioje byloje viešasis interesas susijęs su siekiu ir pareiga užtikrinti valstybinės reikšmės miško, kuriam nustatytas ypatingas teisinis režimas, apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą, o privatus interesas – išsaugoti administraciniu aktu, t. y. Sprendimu Nr. 41-3518, suteiktas teises – nuosavybės teisių į Ginčo žemės sklype esantį 0,04 ha ploto valstybinės reikšmės miško atkūrimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs (pvz., 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Hamer v. Belgium, pareiškimo Nr. 21861/03), kad aplinka yra vertybė ir ekonominiai imperatyvai, netgi tam tikros fundamentalios teisės, tokios kaip nuosavybės teisės, neturi eiti pirma aplinkosauginių motyvų, ypač kai valstybė yra priėmusi teisės aktus šioje srityje. Tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su itin svarbių valstybės ūkiui objektų, priskiriamų išimtinei valstybės nuosavybei, gynimu, šių vertybių svarba gali nusverti teisinio stabilumo siekį. Lietuvos teismų praktikoje taip pat pažymima, kad kai byloje keliamas klausimas dėl Konstitucijos itin saugomo turtinio režimo, kuriuo ypač suinteresuota visuomenė (galimybe netrukdomai naudotis miškų teritorijomis mieste), administracinių aktų ir jų pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga. Tokiu atveju ginčijamo administracinio akto pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, nes negarantuojamas jos išsaugojimas natūra (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1561/2013; LAT 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011). LVAT iš esmės analogiškose bylose nuosekliai laikosi praktikos, pagal kurią, atsižvelgiant į tai, kad miškas yra ypatingas nuosavybės teisės objektas, turintis neabejotinai didelę reikšmę visai visuomenei, tai, jog valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, pripažįstama, jog viešasis interesas – miško apsauga – gintinas net ir praėjus pakankamai ilgam laikui nuo nuosavybės teisių atkūrimo. Atitinkamai aktai, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, į kurią pateko valstybinės reikšmės miškai, teismų praktikoje pripažįstami neteisėtais (pvz., LVAT 2013 m. spalio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1561/2013, 2013 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1243/2013 ir kt.).

27Remdamasis nurodytais motyvais, teismas panaikino Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 41-3518 dalį, kuria R. Š. atkurtos nuosavybės teisės į 0,04 ha valstybinės reikšmės miškui priskirtą žemės sklypą. Vadovaudamasis tais pačiais motyvais, teismas atsakovų NŽT ir J. M. atstovų teiginius, jog ginčijama Sprendimo Nr. 41-3518 dalis negali būti naikinama, nes šis sprendimas priimtas ir nuosavybės teisės R. Š. atkurtos inter alia į 0,04 ha ploto mišką, prieš tai preliminarų žemės reformos žemėtvarkos projektą ir laikiną žemės sklypo planą M 1:10000 suderinus su Vilniaus miškų urėdija, o Ginčo žemės sklypas įregistruotas viešame registre, atmetė kaip nepagrįstus.

28Pareiškėjas savo reikalavimą dėl 2002 m. sausio 8 d. žemės pirkimo–pardavimo ir 2004 m. rugsėjo 20 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutarčių dalių pripažinimo negaliojančiomis nuo sudarymo momento grindė tuo, kad pagal Civilinio kodekso 4.7 straipsnį, asmuo nuosavybės teise gali turėti tik tuos daiktus, kurie neišimti iš apyvartos. Išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai (šiuo atveju valstybinės reikšmės miškai) yra išimti iš apyvartos (CK 4.7 str. 2 d.), todėl dėl jų negali būti sudaromi jokie sandoriai, taip pat priimami administraciniai aktai, kurių pagrindu tokių daiktų nuosavybės teisė yra perleidžiama kitiems asmenims.

29Teismas atsižvelgė į tai, kad pagal CK 1.80 straipsnį, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (1 dalis); kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (2 dalis). Konstatavęs, kad yra pagrindas naikinti Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 41-3518 dalį ta apimtimi, kuria R. Š. atkurtos nuosavybės teisės į 0,04 ha valstybinės reikšmės miškui priskirtą žemės sklypą, teismas nustatė pagrindą naikinti ir atitinkamas šio administracinio akto pagrindu sudarytų sandorių dalis, pripažįstant jas negaliojančiomis nuo sudarymo momento, t. y.: 1) 2002 m. sausio 8 d. žemės pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kuria J. M. iš R. Š. nupirko 15600 m2 ploto žemės sklypo (kadastro Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - ), buvęs žemės sklypo Nr. ( - ), ( - ) k., Vilniaus r.) ( - ) kaime, Vilniaus mieste, dalį, patenkančią į Ginčo žemės sklype esantį 0,04 ha valstybinės reikšmės miškui priskirtą plotą; 2) 2004 m. rugsėjo 20 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kuria J. M. iš R. Š. nupirko 15600 m2 ploto žemės sklypo (kadastro Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - ), buvęs žemės sklypo Nr. ( - ), ( - ) k., Vilniaus r.) ( - ) kaime, Vilniaus mieste dalį, patenkančią į Ginčo žemės sklype esantį 0,04 ha valstybinės reikšmės miškui priskirtą plotą.

30Spręsdamas dėl prokuroro, ginančio viešąjį interesą, reikalavimo inter alia taikyti restituciją ir priteisti Lietuvos valstybei Ginčo žemės sklype esantį 0,04 ha valstybinės reikšmės miškui priskirtą žemės sklypą, o J. M. iš Lietuvos valstybės priteisti 51 Lt, Vilniaus apygardos administracinis teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kad tuo atveju, kai dėl prieštaravimo imperatyviosioms normoms panaikinamas administracinis aktas, kuriuo perleista nuosavybės teisė į turtą, ir pripažįstami negaliojančiais visi šio turto perleidimo sandoriai, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šio akto ir sandorių pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų (CK 4.96 str.) ir įgijėjo sąžiningumo (LAT 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Nagrinėjamoje byloje teismas pažymėjo, kad restitucijos taikymo natūra būtinumas tiesiogiai kyla iš Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalies, kurioje nustatyta, jog valstybinės reikšmės miškai išimtine teise priklauso tik valstybei, t. y. jų buvimas privačioje nuosavybėje apskritai negalimas. Pripažinęs negaliojančiu Sprendimo Nr. 41-3518 dalį, kuria R. Š. atkurtos nuosavybės teisės į Ginčo žemės sklype esantį 0,04 ha valstybinės reikšmės miškui priskirtą žemės sklypą, teismas konstatavo, kad taikytina restitucija ir Lietuvos valstybei grąžintina 0,04 ha ploto Ginčo žemės sklypo dalis, priklausanti valstybinės reikšmės miškui.

31Pagal 2002 m. sausio 8 d. žemės pirkimo–pardavimo ir 2004 m. rugsėjo 20 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartis, pirkėja J. M. pardavėjui R. Š. už Ginčo žemės sklypą sumokėjo 2000 Lt. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. Ž49-3709 (II t., b. l. 1) Ginčo žemės sklypo plotas buvo patikslintas ir nustatyta, kad jis yra 15599 kv. m. Atsižvelgdamas į tai, teismas sutiko su pareiškėjo skaičiavimu, kad 0,04 ha valstybinės reikšmės miškui priskirtas plotas sudaro 2,56 procentų Ginčo žemės sklypo, taigi už jį J. M. pagal šias pirkimo–pardavimo sutartis R. Š. sumokėjo 51,2 Lt. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, taip pat 2002 m. sausio 8 d. žemės pirkimo–pardavimo ir 2004 m. rugsėjo 20 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutarčių dalis, kuriomis J. M. iš R. Š. nupirko 15 600 m2 ploto žemės sklypo (kadastrinis Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - ), buvęs žemės sklypo Nr. ( - ), ( - ) k., Vilniaus r.) ( - ) kaime, Vilniaus mieste, dalį, patenkančią į Ginčo žemės sklype esantį 0,04 ha valstybinės reikšmės miškui priskirtą plotą, teismas pripažino jas niekinėmis, todėl iš R. Š., pardavusio 0,04 ha valstybinės reikšmės miškui priskirtą plotą, priteisė J. M. 51,2 Lt (14,83 Eur). Pareiškėjo reikalavimą taikant restituciją priteisti J. M. 51 Lt iš Lietuvos valstybės teismas atmetė kaip nepagrįstą, pažymėdamas, kad valstybė nebuvo šių sandorių šalimi, o taikyti restituciją, sandorį pripažinus negaliojančiu, galima tik tarp to sandorio šalių. Teismas pabrėžė, kad panaikinus Sprendimo Nr. 41-3518 dalį, kuria R. Š. atkurtos nuosavybės teisės į Ginčo žemės sklype esantį 0,04 ha valstybinės reikšmės miškui priskirtą žemės sklypą, ir pripažinus niekinėmis 2002 m. sausio 8 d. žemės pirkimo–pardavimo ir 2004 m. rugsėjo 20 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutarčių dalis, kuriomis J. M. iš R. Š. nupirko 15 600 m2 ploto žemės sklypo (kadastrinis Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - ), buvęs žemės sklypo Nr. ( - ), ( - ) k., Vilniaus r.) ( - ) kaime, Vilniaus mieste dalis, patenkančias į 0,04 ha valstybinės reikšmės miškui priskirtą plotą, nuosavybės teisių atkūrimo procesas atsakovui R. Š. liko neužbaigtas. Šis procesas gali būti tęsiamas pabaigiant pradėtas teisėtas nuosavybės teisių atkūrimo pagal Atkūrimo įstatymą procedūras.

32Pasisakydamas dėl administracinio akto pagrindu sukurtų civilinių teisių gynimo terminų bei dėl atsakovės J. M. atstovės teiginių, kad yra praleisti net ilgiausi ieškinio senaties terminai, o tai yra pagrindas pareiškimui atmesti, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalį skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad šis terminas pagal teisinę prigimtį laikytinas senaties terminu reiškiant reikalavimus dėl individualių administracinių veiksmų ginčijimo. Pripažįstama ir tai, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai; teisinių reikalavimų senatis netaikoma tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su ypatingų vertybių gynimu; senatis administraciniam reikalavimui pareikšti, sąžiningo įgijėjo apsauga ar kiti institutai negali būti taikomi siekiant įteisinti išimtinės valstybės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn, nes priešingu atveju teismo sprendimas įteisins Konstitucijai expressis verbis prieštaraujančią teisinę padėtį; jei pažeistas Konstitucijos itin saugomas turtinis režimas, tai administracinio akto stabilumas turi mažesnę reikšmę, nei minimo režimo apsauga, ir akto stabilumas neginamas; jeigu nuosavybės teisės pagal įstatymą išimtinės, tai daiktas yra išimtas iš civilinės apyvartos (pvz., LAT 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010).

33Pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos inter alia visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalį, prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad yra pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą, turi įgaliojimus inter alia: reikalauti iš valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų ar įmonių, kitų juridinių ir fizinių asmenų pateikti dokumentus ir informaciją (2 punktas); reikalauti iš valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų atlikti patikrinimus, auditą, pateikti išvadas (4 punktas); tokiu būdu yra renkama papildoma informacija, kad būtų nustatyta, ar yra pažeistas viešasis interesas ir ar yra pagrindas, ginant šį interesą, kreiptis į teismą. LVAT 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-585/2005 pažymėjo, kad vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą.

34Ištyręs įrodymus (I t., b. l. 2, 143, 144) teismas nustatė, kad informacija apie tai, jog į sklypus Nr. ( - ) ir Nr. ( - ) galimai patenka Lietuvos valstybei priteistinas miškas, Vilniaus apygardos prokuratūroje gauta 2013 m. lapkričio 4 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras 2013 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. 1.10.-(206)-69996 paprašė Valstybinės miškų tarnybos atlikti žemės sklypų, kadastriniai Nr. ( - ) ir Nr. ( - ), patikrinimą vietoje ir pateikti duomenis apie sklypuose esančio miško buvimo faktą ir plotą. Minėta institucija 2013 m. lapkričio 28 d. rašte Nr. R2-3386 nurodė, kad patikrinimo vietoje metu patikslinus Miškų valstybės kadastro duomenis, Vilniaus miškų urėdijos Migūnų girininkijos 585 kvartalo 23 taksacinio sklypo dalis, patenkanti į žemės sklypus Nr. ( - ) ir Nr. ( - ), atitinka Miškų įstatyme nustatytus miško žemės reikalavimus (žemės naudmena – medynas). Prokuroras, gindamas viešą interesą, 2013 m. gruodžio 4 d. kreipėsi į Vilniaus apylinkės teismą. Teismas vertino, kad būtent ši diena laikytina termino kreiptis į teismą pradžia. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvadų, kad šioje byloje prokuroras nepraleido ABTĮ nustatyto vieno mėnesio termino pareiškimui paduoti. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, inter alia tai, kad, panaikinus Sprendimo Nr. 41-3518 dalį ir pripažinus niekinėmis 2002 m. sausio 8 d. žemės pirkimo–pardavimo ir 2004 m. rugsėjo 20 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutarčių dalis, nuosavybės teisių atkūrimo procesas atsakovui R. Š. liko neužbaigtas ir gali būti tęsiamas, taip pat pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo atsisakyti ginti viešąjį interesą.

35III.

36Atsakovė J. M. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde (II t., b. l. 151–155) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atmesti.

37Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kuriuos apeliantė buvo išdėsčiusi atsiliepime į prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Be to, apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimu, nurodo šiuos argumentus:

381. Ši administracinė byla yra iš esmės tapati Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamai civilinei bylai Nr. 2-4003-590/2013, kurioje ieškinį pareiškė tas pats Vilniaus apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašydamas pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 41-3519 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje K. Š.“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 41-3519) dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,4 ha žemės, priskirtą valstybinės reikšmės miškui, bei pripažinti negaliojančiais sandorius. Prokuroras minėtoje civilinėje byloje pareiškė ieškinį dėl to paties buvusio savininko I. Š. ir to paties žemės sklypo, į kurį nuosavybės teisės buvo atkurtos atitinkamomis dalimis trims jo sūnums (K., I. ir R. Š.), tik dėl kitos grąžintos nuosavybės (miško) dalies. Šioje administracinėje byloje tas pats prokuroras, gindamas viešąjį interesą, ginčija analogišką tos pačios datos Sprendimą Nr. 41-3518, priimtą atkuriant R. Š. nuosavybės teises. Atsižvelgdama į tai, apeliantė teigia, kad teismas pareiškimo šioje administracinėje byloje padavimo terminą nepagrįstai skaičiavo nuo 2013 m. gruodžio 4 d., nes būtent tada, kai prokuroras gavo iš Aplinkos ministerijos duomenis ir ruošė ieškinį dėl Sprendimo Nr. 41-3519, jis žinojo arba turėjo žinoti ir apie nuosavybės teisių atkūrimą tos pačios datos Sprendimu Nr. 41-3518. Dėl šių priežasčių laikytina, kad pareiškėjas praleido vieno mėnesio terminą kreiptis į administracinį teismą. Apeliantė primena, kad ji pirmosios instancijos teisme kėlė klausimą ir dėl ieškinio senaties taikymo.

392. Teismas nepagrįstai panaikino Sprendimo Nr. 41-3518 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo R. Š. į 0,04 ha žemės sklypą, kaip priklausantį valstybinės reikšmės miškui. Nuosavybės teisės šiuo administraciniu aktu buvo atkurtos kaimo vietovėje (tai nurodyta ir akto pavadinime). Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, rėmėsi faktine situacija, atsiradusia vėliau, taip pat norminiais aktais, priimtais ir įsigaliojusiais vėliau. Tik 2001 metais įsigaliojusioje Miškų įstatymo redakcijoje atsirado nuostata, kad miesto miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams. Sprendimo Nr. 41-3518 priėmimo metu galiojusios Miškų įstatymo nuostatos pateikiamos netiksliai ir neteisingai interpretuojamos. Apeliantės nuomone, Sprendimas Nr. 41-3518 priimtas teisėtai, laikantis tuo metu galiojusių norminių aktų.

403. Ginčijamoje žemės sklypo dalyje nėra tokių medžių, kurie nurodyti Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2013 m. lapkričio 27 d. pažymos Nr. 45116 priede, t. y. taksoraščio ištraukoje, nes šie medžiai auga kitam savininkui priklausančiame sklype. Tai patvirtina Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Be to, Valstybinės miškų tarnybos 2013 m. lapkričio 28 d. rašte Nr. R2-3386 nurodyta, kad atliekant sklypinę miškų inventorizaciją, neteisingai šiam sklypui buvo priskirta greta esančios pievos dalis. Todėl tikėtina, kad neteisingai buvo padaryta ir išvada, jog Ginčo žemės sklypas atitinka miško reikalavimus. Apeliantė pažymi, kad ginčo žemės sklype visą laiką buvo dirbama žemė, išskyrus tris paskutinius metus, kai ši žemė nedirbama, todėl pradėjo augti krūmai ir menkaverčiai medžiai. Tai atsispindi antstolio faktinių aplinkybių protokole. Apeliantės teigimu, miškas yra to paties žemės sklypo kitiems dviems savininkams grąžintoje žemės dalyje.

414. Teismas restituciją pritaikė nepagrįstai, o apeliantei priteista suma neatitinka sąžiningumo ir teisingumo kriterijų. Apeliantė akcentuoja, kad ji sąžininga nuosavybės įgijėja. Atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo sklypas (0,04 ha) yra toks mažas, kad valstybei jį prižiūrėti veikiau būtų nuostolinga, nei naudinga, o tai, kad realiai ginčo žemėje miško nėra, abejones dėl minėtos sklypo dalies reikalingumo valstybei tik sustiprina. Apeliantė pažymi, kad jai, garbaus amžiaus žmogui, Ginčo žemės sklypo dalies praradimas yra didelis materialinio ir moralinio pobūdžio praradimas, griaunantis pasitikėjimą valstybės institucijomis, kurios atkūrė ar dalyvavo atkuriant nuosavybę.

42Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 172–176) pareiškėjas remiasi šiais argumentais:

431. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pirminę informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą pareiškėjas gavo anksčiau nė 2013 m. lapkričio 4 d. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, priėjo prie pagrįstų išvadų, kad ABTĮ 33 straipsnyje nustatytas pareiškimo padavimo terminas nebuvo praleistas.

442. Tarp šios administracinės bylos proceso dalyvių nekilo ginčo dėl to, jog Ginčo žemės sklypas šios bylos nagrinėjimo metu priklausė Vilniaus miesto teritorijai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Vilniaus miesto ribos buvo keičiamos vienintelį kartą (1996 m. balandžio 24 d. įstatymas Nr. I-1304). Įsigaliojus šiam įstatymui, ginčo sklypas tapo Vilniaus miesto teritorijos dalimi. Vilniaus kadastro vietovės numeris pagal šį įstatymą – 0101. Ginčo žemės sklypas pažymėtas 0101 vietovės kadastriniu numeriu. Tai reiškia, kad ginčo sklypas būtent nuo 1996 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. I-1304 įsigaliojimo priskirtas Vilniaus miesto teritorijai.

453. Iš byloje esančios 2013 m. lapkričio 27 d. Valstybinės miškų tarnybos pažymos apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Nr. 45116 matyti, kad Ginčo sklypo dalis (0,04 ha ploto) patenka į 585 kvartalo valstybinės reikšmės miško taksacinį sklypą Nr. 23 (plotas – 0,80 ha). Net ir pripažinus, kad Ginčo žemės sklype neauga medžiai, tai nepaneigia Valstybinės miškų tarnybos pateiktų duomenų, kadangi pagal Miškų įstatyme pateiktą miško sąvoką, mišku laikoma ne tik medžiais apaugusi žemė.

  1. Sprendžiant kilusį ginčą dėl valstybės išimtinei nuosavybei priklausančio daikto, įgijėjų sąžiningumas neturi teisinės reikšmės.

46Atsakovas R. Š. (R. Š.) su apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį tenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 178–183) atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad:

471. Prokuroro pareiškimas paduotas praėjus beveik 16 metų nuo nuosavybės teisės atkūrimo. Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti J. M. prašymą taikyti 10 metų senaties terminą. Pareiškėjas praleido ir ABTĮ nustatytą vieno mėnesio terminą paduoti skundą administraciniam teismui. Teigdamas, kad informaciją apie galimai į Ginčo žemės sklypą patenkantį mišką gavo tik 2013 m. lapkričio 4 d., pareiškėjas sako netiesą, nes dėl tos pačios datos Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo dalies panaikinimo maždaug prieš metus pareiškėjas buvo inicijavęs tokią pat bylą atsakovo R. Š. brolių K. ir I. įpėdiniams. Kadangi jo (R. Š.) ir brolių žemė yra jų mirusiam tėvui priklausiusiame sklype, pareiškėjas jau tuo metu turėjo visus reikiamus duomenis ir galėjo laiku reikšti ieškinį, neskaidydamas bylų.

483. Teismas Valstybinės miškų tarnybos 2013 m. lapkričio 28 d. raštą Nr. R-2-3286 įvertino priešingai jame nurodytoms aplinkybėms, o teismo antstolio patikrinimo akto nevertino. Atsakovo nuomone, minėti bylos duomenys patvirtina, kad Ginčo žemės sklype valstybinės reikšmės miško ploto nėra. Ginčo žemės sklype iš tikrųjų miško nėra, tačiau teismas šios aplinkybės tinkamai neįvertino, nepagrįstai sutapatino miško ir miško žemės sąvokas, kurios apibrėžtos Žemės įstatyme ir Miškų įstatyme. Išimtinė valstybės nuosavybė taikoma tik miškams.

494. Teismas nepagrįstai nustatė 51 Lt dydžio restituciją, nes Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad sklypo (1,559 ha) vertė – 662 000 litų.

505. Skundžiamas teismo sprendimas prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai (žr. Pyrantienė prieš Lietuvą, Varnienė prieš Lietuvą).

516. Skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinė dalis neatitinka šio sprendimo aprašomosios dalies. Pareiškimas buvo paduotas tik dėl 0,04 ha ploto valstybinės reikšmės miško. Teismo sprendimu iš dalies pripažintos negaliojančiomis dvi pirkimo sutartys, kiekviena dėl 0,04 ha valstybinės reikšmės miško. Tai reiškia, kad iš viso panaikinta nuosavybė į 0,08 ha, t. y. dvigubai daugiau nė prašė pareiškėjas.

52Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

53Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 166–169) nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, priėmė motyvuotą ir teisės aktais pagrįstą sprendimą. Valstybinės miškų tarnybos 2013 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. R2-3386 pateiktais duomenimis Miškų valstybės kadastre yra įregistruota Vilniaus miškų urėdijos Migūnų girininkijos 585 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 23, kurio dalis patenka į ginčo sklypą, kadastrinis Nr. ( - ). Valstybinės miškų tarnybos 2013 m. lapkričio 27 d. pažyma Nr. 45116, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro miškų žemėlapio fragmentas 2013 m. lapkričio 27 d. Nr. 45117 patvirtina, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. ( - ), patenka 0,04 ha miškų plotas (miesto miškas – valstybinės reikšmės miškas). Apeliacinio skundo argumentai, kad byloje nenustatyta, kada 0,04 ha miško plotas, esantis žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ), perėjo miesto teritorijai, nepagrįsti ir atmestini, nes pagal Miškų įstatymą, Ginčo žemės sklype esantis miškas nuo 1996 m. gegužės 10 d. (kai įsigaliojo 1996 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių administracinių ribų pakeitimo įstatymas, kuriuo ginčo teritorija priskirta miesto teritorijai) yra valstybinės reikšmės miškas.

54Teisėjų kolegija

konstatuoja:

55IV.

56Tikrinamoje apeliacine tvarka administracinėje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 41-3518 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę kaimo vietovėje piliečiui R. Š.“, kuriuo atkuriant R. Š. nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko J. Š. nekilnojamąjį turtą ( - ) kaime, Vilniaus rajone, buvo grąžinta natūra 1,50 ha žemės ir 0,06 ha miško ( - ) kaime, Vilniaus rajone (kadastro Nr. ( - )), dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,04 ha valstybinės reikšmės miško. Pareiškėjas taip pat prašė pripažinti negaliojančiomis 2002 m. sausio 8 d. ir 2004 m. rugsėjo 20 d. žemės pirkimo–pardavimo sutarčių, sudarytų tarp R. Š. (pardavėjas) ir J. M. (pirkėja) dalis, kuriomis į jos nupirktos žemės sklypą (kadastro Nr. ( - )) pateko 0,04 ha valstybinės reikšmės miško. Be to, pareiškėjas prašė taikyti restituciją: 0,04 ha valstybinės reikšmės miško grąžinti valstybei, priteisiant J. M. iš Lietuvos valstybės 51 Lt.

57Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t.y. faktiškai tenkino visus pareiškėjo reikalavimus, priteisdamas J. M. 51 Lt ne iš Lietuvos valstybės, ko prašė pareiškėjas, o iš žemės sklypą J. M. pardavusio R. Š.

58Atsakovė J. M., nesutikdama pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino prašymą taikyti ieškinio senatį ir priėjo prie nepagrįstų išvadų, jog pareiškėjas nepraleido termino ABTĮ nustatyto termino paduoti skundą administraciniam teismui, netinkamai vertino faktines aplinkybes dėl ginčo ploto, netinkamai taikė teisės normas. Be to, apeliantė, akcentuodama, kad ginčo plotas yra itin mažas (0,04 ha), abejoja dėl tokio ploto reikšmingumo valstybei ir viešojo intereso buvimo.

59Atsižvelgiant į tikrinamos bylos faktines aplinkybes, kad prokuroras šioje byloje dėl viešojo intereso gynimo kreipėsi 2013 m. gruodžio 4 d., t.y. praėjus 16 metų nuo ginčijamo administracinio akto atkurti nuosavybės teises priėmimo, šiuo atveju byloje yra aktualūs skundo administraciniam teismui padavimo, ieškinio senaties taikymo, pusiausvyros tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą aspektai.

60Viešuoju interesu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje yra laikoma tai, kas yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei. Atsižvelgus į tai, kad įstatymų leidėjas nėra pateikęs viešojo intereso sampratos, taip pat į tai, kad Konstitucinis Teismas viešąjį interesą supranta plačiai, bylą nagrinėjantiems teismams suteikta diskrecija nustatyti, ar interesas, į kurį kėsinamasi, pripažintinas viešuoju interesu (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Šiame kontekste Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pabrėžęs, kad bylą nagrinėjantis administracinis teismas turi diskrecija nustatyti, ar interesas, dėl kurio gynimo tokius įgaliojimus turintis subjektas kreipėsi į teismą, pripažintinas viešuoju interesu (žr. LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-742/2007; 2009 m. vasario 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A822‑65-2009 ir kt.).Nors įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, ar atitinkamu atveju yra pagrindas inicijuoti bylą dėl viešojo intereso gynimo, ar ne (ABTĮ 56 straipsnis, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis), tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą (nebuvimą) sprendžia teismas. Tokioje byloje teismas, be kita ko, turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes. Nediskutuotina tuo aspektu, kad visuomenė yra suinteresuota teisėtu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu. Tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas – specifinis, jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu (žr., pvz., LVAT 2007 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A180-48/2007; LVAT 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2279/2011; LVAT 2014 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1360/2014; LAT 2006 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-291/2006; LAT 2009 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-397/2009). Įstatymuose yra aiškiai įtvirtinta, kad valstybiniams miškams (jiems priskirtini ir miestų miškai), yra nustatytas išskirtinis turtinis režimas pagal kurį valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei (Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalis, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis, Žemės įstatymo 6 straipsnis). Pagal Atkūrimo įstatymą nuosavybės teisių atkūrimas natūra į valstybinės reikšmės mišką negalimas, atkuriant nuosavybės teises už tokį išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti atlyginama įstatyme numatytais būdais. Nustatymas fakto, kad valstybės institucijos administracinis aktas atkurti nuosavybės teises priimtas pažeidžiant imperatyvias įstatymų normas, draudžiančias atkurti nuosavybes teises natūra į valstybinės reikšmės mišką, teismui paprastai yra pagrindas ginti viešąjį interesą, jei nėra nustatoma, kad prokuroras dėl viešojo intereso gynimo kreipėsi į teismą praleidęs įstatymu nustatytus terminus ir nėra pagrindo jų atnaujinti.

61Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti (ABTĮ 33 str. 1 d.) eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo tos dienos, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2005 m. rugsėjo 28 d. Nr. A7-585/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 8.; 2005 m. kovo 3 d. Nr. AS10-67/2005; 2005 m. sausio 20 d. Nr. AS10 - 27/2005; 2007 m. birželio 28 d. Nr. A8 – 660/2007; 2007 m. lapkričio 5 d. Nr. A177-742/2007; 2008 m. liepos 25 d. Nr. A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr.15; 2009 m. vasario 12 d. Nr. A882-65/2009;2013 m. lapkričio 19 d. Nr.A822-1542/2013, 2014 m. gegužės 2 d. Nr.A858-1360/2014 ir kt).

62Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. liepos 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-335/2008 (Administracinė jurisprudencija Nr. 15) akcentavo, kad termino prokurorui kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą eigos pradžios ypatumas, lyginant su savo subjektinę teisę ginančiais asmenimis (t. y. ne nuo administracinio akto gavimo, o nuo duomenų apie viešojo intereso pažeidimą surinkimo ar turėjimo juos surinkti) yra ne privilegija viešąjį interesą ginančiam subjektui, o grindžiamas nuoseklia proceso įstatymų aiškinimo logika. Prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Privatūs subjektai yra tiesioginiai administracinio akto adresatai ar kitokiu būdu dalyvauja administraciniu aktu sukurtuose teisiniuose santykiuose, todėl jie, gavę administracinį aktą suvokia, ar šis aktas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms, ar jis pažeidžia jų teises ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą ginant savo teises. Skirtingai nė privatūs subjektai, prokuroras Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia jis turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą. Tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia.

63Teisų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendime padarytomis išvadomis, susijusiomis su ABTĮ 33 straipsnyje nurodyto termino paduoti skundą dėl viešojo intereso gynimo termino eigos pradžios nustatymu. Pirmiau aptartoje teismų praktikoje pabrėžta, kad šio termino eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo tos dienos, kai pareiškėjas (prokuroras, ginantis viešąjį interesą) gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau.

64Pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad pirminę informaciją apie tai, jog atkuriant R. Š. nuosavybės teises natūra į ginčui aktualų žemės sklypą, į jį galimai pateko ir valstybinės reikšmės miškas, prokuroras gavo 2013 m. lapkričio 4 d. civilinėje byloje Nr.2-4003-590/13 iš atsakovo atsiliepimo į ieškinį. Šio savo argumento pagrindimui pareiškėjas pateikė į bylą įrodymus, kad 2013 m. lapkričio 4 d. jis gavo iš Vilniaus apygardos teismo atsakovo S. P. atstovo atsiliepimą į ieškinį, kuriame nesutinkant su prokuroro, ginančio viešąjį interesą, reikalavimu panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 41-3519 (toliau – ir Sprendimas Nr.41-3519) dalį dėl K. Š. nuosavybės teisių atkūrimo į žemę natūra ( - ) kaime gražinat 0,41 valstybinės reikšmės miško, be kita ko, buvo nurodyta ir tai, kad miškas patenka ne tik į atsakovų žemės sklypą (kadastrinis Nr. ( - )), bet ir į du gretimus žemės sklypus (kadastriniai Nr.( - ) ir ( - )), o prokuroras to neginčija (I t., b. l. 112-122). Pareiškėjas taip pat pateikė pirmosios instancijos teismui įrodymus, kad susipažinęs su 2013 m. lapkričio 4 d. gautu civilinėje byloje Nr.2-4003-590/13 atsiliepimu, jis susirašinėjo su Nacionaline žemės tarnyba, Valstybine miškų tarbnyba, VĮ “Registrų centras” ir surinko duomenis, suteikiančius pagrindą kreiptis dėl viešojo intereso gynimo prašant panaikinti Sprendimą Nr.41-3518 (I t., b.l. 126-127, 132-133, 143-147), po to 2013 m. gruodžio 4 d. kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo.

65Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl ABTĮ 33 straipsnyje numatyto termino skaičiavimo eigos pradžios yra pernelyg formalios, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, pateiktos neįvertinus, ar prokuroras pagal šios konkrečios bylos aplinkybes duomenų apie viešojo intereso pažeidimą priimant Sprendimą Nr.41-3518 neturėjo ir negalėjo surinkti anksčiau.

66Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad civilinėje byloje Nr. 2-4003-590/13 teisminis procesas (teisminio proceso Nr. 2-55-3-00751-2013-4) buvo pradėtas pagal 2013 m. balandžio 5 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro prašymą dėl viešojo intereso gynimo, be kita ko, prašant panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 41-3519 dalį dėl K. Š. nuosavybės teisių atkūrimo į žemę natūra ( - ) kaime gražinat 0,41 valstybinės reikšmės miško. Ši civilinė byla specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013 m. gruodžio 2 d. nutartimi buvo perduota nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Iš teismų informacinėje sistemoje LITEKO paskelbtame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendime (administracinė byla Nr. I-4662-764/2014, teisminio proceso Nr. 2-55-3-00751-2013-4) nustatytų aplinkybių matyti, kad procesą dėl viešojo intereso gynimo šioje byloje prokuroras inicijavo gavęs Aplinkos ministerijos 2013 m. vasario 6 d. raštu Nr.(16-1)-D8-1020 pateiktą informaciją, susijusią su Sprendimu Nr. 41-3519, kuriuo atkuriant K. Š. nuosavybės teises į žemę (kadastrinis Nr.( - )), buvo gražintas ir atitinkamas valstybinio miško plotas (0,41 ha). Pažymėtina, kad minėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas anksčiau (2014 m. gruodžio 15 d.) nė tikrinamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimas (II t., b. l. 133-144).

67Atsakovas R. Š., pritardamas atsakovės J. M. apeliaciniam skundui, termino praleidimo kreiptis į teismą dėl Sprendimo Nr. 41-3518 aspektu, pagrįstai atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad minėtoje prokuroro inicijuotoje civilinėje byloje ginčijamas Sprendimas Nr. 41-3519 atkurti nuosavybės teises K. Š. yra priimtas tą pačią dieną kaip ir jo (R. Š.) atžvilgiu priimtas Sprendimas Nr. 41-3518 ir šie administraciniai aktai yra dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į to paties savininko J. Š. (t. y. brolių K., R. ir I. Š. tėvo) toje pačioje vietoje (( - ) kaime) buvusią žemę natūra. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai atkuriamos nuosavybės teisės į buvusio savininko žemę keliems, pretendentams, administraciniame akte dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kaip taisyklė, nurodoma konkrečiam pretendentui tenkanti dalis, o tais atvejais, kai į atitinkamą išlikusio nekilnojamojo turto dalį nuosavybės teisė atkuriama ir bendrosios nuosavybės teise, sprendime atkurti nuosavybės teises dėl atitinkamos nuosavybės dalies nurodomi ir bendrasavininkiai. Nuosavybės teisių atkūrimas į žemę natūra keliems pretendentams reiškia, kad atitinkami sklypai suformuojami iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtos žemėvaldos vietoje. Taigi sprendime atkurti nuosavybės teises į išlikusio nekilnojamojo turto atitinkamą dalį natūra (žemę, mišką) vienam pretendentui, paprastai būna pirminė informacija, kad analogiškai išspręsta ir kitų pretendentų atžvilgiu, jei jie nesusitarė kitaip. Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį atitinkamo savininko turtą bylose komplektuojami, be kita ko, administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo visiems pretendentams, sklypų planai, kuriuose nurodytos suformuotų sklypų gretimybės, jų savininkai, kiti duomenys.

68Iš tikrinamoje administracinėje byloje esančio Sprendimo Nr.41-3518 atkurti nuosavybės teises R. Š. ir iš teismų informacinėje sistemoje LITEKO paskelbto Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo Nr. I-4662-764/2014 (buvusi civilinė byla Nr. 2-4003-590/13) argumentų matyti, kad minėtoje byloje ginčyto Sprendimo Nr. 41-3519 atkurti nuosavybės teises K. Š. turinys iš esmės analogiškas (abiem atvejais nurodyta, kad nuosavybės teisės atkurtos natūra į atitinkamas jiems tenkančias savininko žemės ir miško dalis, taip pat į 0,13 ha žemės bendrosios nuosavybės teise trims bendrasavinkiams: R., K. ir I. Š.). Taigi bet kuriame iš šių sprendimų, nepriklausomai nuo to, su kuriuo susipažįstama pirmiau, yra pirminė informacija, jog į buvusio savininko J. Š. išlikusį nekilnojamąjį turtą ( - ) kaime (žemę ir mišką) atkurtos nuosavybės teisės trims pretendentams (pavardės nurodytos įvardijant bendrasavininkius) būtent natūra (turėtoje vietoje). Informaciją apie tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo sprendimu (pagal bylos medžiagą prokuroras pirmiausia gavo informaciją apie nuosavybės teisių atkūrimą Sprendimu Nr. 41-3519) vienam iš pretendentų atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra pažeidžiant imperatyvias įstatymų normas ir grąžinant atitinkamą plotą valstybinės reikšmės miško, prokurorui, renkančiam duomenis dėl galimo viešojo intereso pažeidimo atkuriant nuosavybės teises į J. Š. nuosavybę, pasinaudojant Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje suteiktais įgaliojimais dėl viešojo intereso gynimo, buvo pakankamas pagrindas tuo pačiu metu iš tų pačių valstybės institucijų surinkti duomenis, kurie reikalingi patikrinti, ar nebuvo pažeistos imperatyvios įstatymų normos atkuriant nuosavybės teises natūra į visą buvusio savininko žemę, o ne tik į tą dalį, į kurią nuosavybės teisės Sprendimu Nr. 41-3519 natūra buvo atkurtos vienam pretendentui (K. Š.).

69Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo (administracinė byla Nr. I-4662-764/2014, teisminio proceso Nr. 2-55-3-00751-2013-4) matyti, kad pagal Aplinkos ministerijos 2013 m. vasario 6 d. rašte Nr.(16-1)-D8-1020 išdėstytą prašymą ginti viešąjį interesą, prokuroras kreipėsi į teismą 2013 m. balandžio 2 d. (išsiuntė ieškinį paštu). Vadinasi nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2013 m. balandžio 2 d. (vėliausiai) prokuroras rinko duomenis dėl viešojo intereso gynimo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendime Nr. I-4662-764/2014, be kita ko, nurodyta, kad Vilniaus apygardos prokuratūra 2013 m. kovo 5 d. gavo Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. kovo 1 d. raštą, kuriuo buvo pateikta nuosavybės teisių atkūrimo į sklypą (kadastrinis Nr.( - )) bylos kopija. Pažymėtina, kad prokuroras, gavęs nuosavybės teisių atkūrimo į J. Š. nekilnojamojo turto natūra bylos kopiją, kurioje buvo duomenys apie nuosavybės teisių atkūrimą natūra į valstybinės reikšmės mišką, turėjo pakankamai pirminės informacijos, kad išplėstų duomenų rinkimo dėl galimo viešojo intereso pažeidimo apimtį ir prašytų papildomos informacijos dėl nuosavybės teisių atkūrimo suformuojant nuosavybės teisių atkūrimui natūra kitus sklypus to paties savininko turėtos žemės vietoje. Tikrinamoje administracinėje byloje nustatyta, kad prokuroras nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. (kreipimosi į teismą tikrinamoje byloje dienos) rinkdamas duomenis dėl galimo viešojo intereso pažeidimo Sprendimu Nr. 41-3518 atkuriant R. Š. nuosavybės teises į atitinkamą J. Š. nuosavybės dalį, be kita ko, 2013 m. lapkričio 18 d. raštu (I t., b. l. 126) reikalavo iš Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus duomenų apie nuosavybės teisių atkūrimą 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimais Nr. 41-3518, Nr. 41-3520 į to paties savininko (J. Š.) žemę (sklypų kadastriniai Nr. ( - ), Nr. ( - )) kitiems pretendentams (R. Š. ir I. Š.), nors, kaip jau buvo minėta, pirminius duomenis apie nuosavybės teisių atkūrimą į J. Š. žemę natūra tos pačios datos Sprendimu Nr. 41-3519 galimai grąžinant atitinkamą valstybinio miško plotą prokuroras iš šios institucijos buvo gavęs 2013 m. kovo 5 d. kartu su K. Š. nuosavybės teisių atkūrimo į sklypą (kadastrinis Nr. ( - )) bylos kopija. Minėti duomenys teisėjų kolegijai suteikia pakankamą pagrindą išvadoms, kad duomenis, jog galimai buvo pažeistas viešasis interesas Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 41-3518 atkuriant R. Š. nuosavybės teises į žemę natūra prokuroras turėjo ir galėjo surinkti per laikotarpį nuo 2013 m. vasario 6 d. rašte iki 2013 m. balandžio 2 d., t. y. per tą patį laikotarpį per kurį surinko duomenis, pakankamus kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo prašant panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 41-3519 atitinkamą dalį. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad termino paduoti skundą dėl Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 41-3518 eigos pradžia ABTĮ 33 straipsnio prasme turi būti skaičiuojama nuo 2013 m. balandžio 2 d. Pareiškėjas, preišingai nė nustatė pirmosios instahncijos teismas, kreipėsi teismą 2013 m. gruodžio 4 d., t. y. praleidęs skundo padavimo terminą.

70Pareiškėjas pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą (I t., 105-107), kuris grindžiamas iš esmės pirmiau nurodyta aplinkybe, kad prokuroras apie galimą viešojo intererso pažeidimą Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 41-3518 atkuriant R. Š. nuosavybės teises į žemės sklypą (kadastrinis Nr. ( - )) sužinojo 2013 m. lapkričio 4 d. iš atsakovo S. P. atsiliepimo į ieškinį civilinėje byloje Nr.2-4003-590/13. Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė nelaikytina svarbia termino paduoti skundą praleidimo priežastimi, nes byloje nustatyta, kad duomenis viešojo intereso gynimui prokuroras turėjo ir galėjo surinkti per laikotarpį nuo 2013 m. vasario 6 d. rašte iki 2013 m. balandžio 2 d. Todėl prašymas atnaujinti skundo padavuimo terminą netenkintinas. Nustačius, kad terminas paduoti prašymą dėl Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr.41-3519 dalies panaikinimo praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, administracinė byla nutrauktina ne tik dėl reikalavimo panaikinti šio administracinio akto dalį, bet ir dėl visų susijusių (išvestinių) pareiškėjo reikalavimų (ABTĮ 101 straipsnio 6 punktas).

71Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad viešojo intereso gynimo išskaidymas į atskirus teisminius procesus, kai tai nėra būtina, yra neefektyvus neracionalus, neekonomiškas ir netoleruotinas. Tokiu būdu neefektyviai naudojamas prokuroro, teismo, institucijų, iš kurių prašoma informacijos, darbo laikas ir materialiniai resursai, ypač tais atvejais, kai kelis kartus prašoma didelės apimties dokumenų (tai būdinga nuosavybės teisių atkūrimo byloms). Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina ir tai, kad išskaidžius viešojo intereso gynimą į atskirus teisminius procesus gali būti iškreipti duomenys apie tikrąjį viešojo intereso pažeidimo mastą. Situacija, kai kreipiamasi dėl viešojo intereso gynimo nustačius faktą, kad atkuriant nuosavybės teises į išlikusį to paties savininko turtą natūra yra priimti keli administraciniai aktai, pažeidžiantys imperatyvias įstataymų normas (grąžinant valstybinės reikšmės mišką) ir viešasis interesas ginamas visa pažeidimo apimtimi, nėra tapati situacijai, kai viešojo intereso gynimas išskaidomas į atskirus procesus ir pažeidimo mastas kiekvienu atskiru atveju atrodo mažesnis. Tokia situacija gali turėti įtakos faktinių aplinkybių byloje vertinimui, ypač tais atvejais, kai nuo priimtų ginčijamų administracinių aktų priėmimo iki prokuroro kreipimosi į teismą ginant viešąjį interesą praėję daug laiko.

72Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad kai nustatoma, jog nuo priimtų ginčijamų administracinių aktų iki prokuroro kreipimosi į teismą dienos praėjo dešimties metų laikotarpis, t. y. pakankamai ilgas laiko tarpas, dėl kurio galima būtų spręsti, ar nėra pagrindo teismui atsisakyti byloje ginti viešąjį interesą, ieškinio senaties termino instituto paskirtis sutampa su viešuoju interesu išlaikyti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad kartais reikia ieškoti ne tik viešojo ir privataus intereso pusiausvyros, o tiesiog nustatyti kelių viešųjų interesų pusiausvyrą arba rinktis, kurio viešojo intereso gynyba konkrečiu atveju yra prioritetinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010).

73Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje pusiausvyros tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumo aspektu, iš esmės laikomasi analogiškos pozicijos kaip ir Lietuvos Aukščiausio Teismo praktikoje. t. y. kad atitinkamais atvejais administracinis teismas gali atsisakyti ginti viešąjį interesą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. liepos 25 d nutartyje administracinėje byloje Nr. A146–335/2008, be kita ko, pažymėjo, kad už viešojo intereso apsaugą valstybėje yra atsakingi ne vien prokurorai, bet ir kitos valstybės (savivaldybių) institucijos. Nors įstatymai ne visoms iš jų suteikia įgaliojimus kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, tačiau įstatymo viršenybės, tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 5, 6 punktai) ir kiti gero administravimo principai reikalauja, kad nustačiusios viešojo intereso pažeidimą atitinkamoje srityje, jos nedelsdamos informuotų prokurorą ar kitą subjektą apie galimus viešojo intereso pažeidimus (jei įstatymai joms nesuteikia įgaliojimų pačiom imtis priemonių viešajam interesui ginti). Teisinės valstybės principas reikalauja, kad būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas. Toks stabilumas nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas (tarp jų – ir institucijų tarpusavio susirašinėjimas, nepagrįstos informacijos rinkimas) informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo. Tokiu atveju galimybė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laiko požiūriu, o tokia situacija teisinėje valstybėje negalima. Todėl teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento. Pažymėtina, kad ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nuosekliai vystoma ir kitose analogiškose bylose. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje Nr. A146–335/2008 suformuota praktika nuosekliai plėtojama kitose bylose dėl viešojo intereso gynimo (žr., pvz. LVAT 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį Nr. A261-1790/2008, 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartį Nr. A822-1151/2010, 2012 m. spalio 11 d. Nr. A552-2758/2012, 2013 m. spalio 2 d. Nr. A525-1561/2013, 2014 m. gegužės 2 d. Nr. A858-1360/2014 ir kt.).

74Taigi teismas, įvertinęs pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą gali atsisakyti ginti viešąjį interesą tais atvejais, kai yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento. Pareiškimai dėl viešojo intereso gynimo paprastai būna susiję ne tik su valstybės, visuomenės ar jos dalies neindividualizuotomis teisėmis, bet ir su teisėmis, kurios priklauso konkrečiam asmeniui ar asmenims. Ginant viešąjį interesą, dažnai įsiterpiama į kitų asmenų subjektinių teisių sritį. Šiame kontekste primintina, kad Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės, šios konstitucinės vertybės negali būti priešpriešinamos ir šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nustatant pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, prioritetas teisinių santykių stabilumui negali būti taikomas automatiškai, t.y. vien dėl to, kad nuo atitinkamo administracinio akto priėmimo iki kreipimosi į teismą praėjęs atitinkamai ilgas laiko tarpas (žr., pvz., LVAT 2013 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1561/2013). Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartyje Nr. 3K-3-344/2011) yra pažymėjęs, kad sprendžiant, ar yra pagrindas atsisakyti ginti viešąjį interesą, turi būti vertinamos visos aplinkybės, dėl kurių buvo ilgą laiką nesikreipta dėl viešojo intereso gynimo, t.y. įvertinti prokuroro, viešojo administravimo subjektų veiksmai, fizinio ar juridinio asmens, kurio naudai priimti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai jų teisėtumo ir sąžiningumo aspektu, kitos svarbios bylai aplinkybės (LAT 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011). Taigi viešojo intereso pažeidimo mastas, kai nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas, konkrečių bylos aplinkybių visumos kontekste teismo gali būti vertinama kaip viena iš aplinkybių į kurias atsižvelgiama teismui atsisakant ginti viešąjį interesą (žr., pvz., LVAT 2012 m. spalio 11 d,. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2758/2012).

75Nustačiusi, kad byla turi būti nutraukta dėl to, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą ir nėra pagrindo jį atnaujinti (ABTĮ 101 straipsnio 6 punktas), teisėjų kolegija kitais apeliaciniame skunde išdėstytais klausimais nepasisako, nes nustačius pagrindą nutraukti bylą tie klausimai, kurie aktualūs nagrinėjant bylą iš esmės, tampa nebeaktualūs.

76Atsakovė J. M. apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti. Bylos nutraukimas taikant ABTĮ 101 straipsnio 6 punktą sukelia iš esmės analogiškas pasekmes kaip ir skundo atmetimas, nes prokuroro, ginančio viešąjį interesą, skundžiami aktai lieka galioti. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad atsakovės J. M. apeliacinis skundas tenkinamas visiškai.

77Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 101 straipsnio 6 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

78Atsakovės J. M. apeliacinį skundą patenkinti.

79Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą pagal Vilniaus apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą nutraukti.

80Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį... 5. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimu Nr. 41-3518 Vilniaus apskrities... 6. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau... 7. Atsiliepimuose į pareiškimą ir jo patikslinimą (I t., b. l. 38–44,... 8. Atsakovas valstybės įmonė Vilniaus miškų urėdija (toliau – ir VĮ... 9. Atsiliepime į pareiškimą (II t., b. l. 80–81) paaiškino, kad miestui... 10. Atsakovė J. M. (toliau – ir atsakovė) prašė atmesti pareiškėjo... 11. Atsiliepimuose į pareiškimą ir jo patikslinimą (I t., b. l. 64–66; II t.,... 12. Atsakovės atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje prašė taikyti... 13. Atsakovas R. Š. (R. Š.) pirmosios instancijos teismo posėdyje palaikė... 14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija... 15. Atsiliepimuose į pareiškimą ir jo patikslinimą (I t., b. l. 57–59,... 16. II.... 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu (II... 18. Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl to, ar yra pagrindas panaikinti... 19. Iš pateiktų į bylą įrodymų teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities... 20. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo... 21. Įvertinęs įrodymus ir remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis... 22. Spręsdamas dėl pareiškėjo ginčijamos Sprendimo Nr. 41-3518 dalies... 23. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo... 24. Atsakovų NŽT ir J. M. atstovai teigė, kad Vilniaus apskrities viršininkas... 25. Teismas pažymėjo, kad vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės... 26. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje viešasis interesas susijęs su siekiu ir... 27. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas panaikino Vilniaus apskrities... 28. Pareiškėjas savo reikalavimą dėl 2002 m. sausio 8 d. žemės... 29. Teismas atsižvelgė į tai, kad pagal CK 1.80 straipsnį, imperatyvioms... 30. Spręsdamas dėl prokuroro, ginančio viešąjį interesą, reikalavimo inter... 31. Pagal 2002 m. sausio 8 d. žemės pirkimo–pardavimo ir 2004 m. rugsėjo 20 d.... 32. Pasisakydamas dėl administracinio akto pagrindu sukurtų civilinių teisių... 33. Pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį,... 34. Ištyręs įrodymus (I t., b. l. 2, 143, 144) teismas nustatė, kad informacija... 35. III.... 36. Atsakovė J. M. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde (II t., b. l.... 37. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kuriuos apeliantė buvo... 38. 1. Ši administracinė byla yra iš esmės tapati Vilniaus apygardos teismo... 39. 2. Teismas nepagrįstai panaikino Sprendimo Nr. 41-3518 dalį dėl nuosavybės... 40. 3. Ginčijamoje žemės sklypo dalyje nėra tokių medžių, kurie nurodyti... 41. 4. Teismas restituciją pritaikė nepagrįstai, o apeliantei priteista suma... 42. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį... 43. 1. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pirminę informaciją apie... 44. 2. Tarp šios administracinės bylos proceso dalyvių nekilo ginčo dėl to,... 45. 3. Iš byloje esančios 2013 m. lapkričio 27 d. Valstybinės miškų tarnybos... 46. Atsakovas R. Š. (R. Š.) su apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį tenkinti.... 47. 1. Prokuroro pareiškimas paduotas praėjus beveik 16 metų nuo nuosavybės... 48. 3. Teismas Valstybinės miškų tarnybos 2013 m. lapkričio 28 d. raštą Nr.... 49. 4. Teismas nepagrįstai nustatė 51 Lt dydžio restituciją, nes Nekilnojamojo... 50. 5. Skundžiamas teismo sprendimas prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo... 51. 6. Skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinė dalis neatitinka šio sprendimo... 52. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija su... 53. Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 166–169) nurodo, kad... 54. Teisėjų kolegija... 55. IV.... 56. Tikrinamoje apeliacine tvarka administracinėje byloje nustatyta, kad Vilniaus... 57. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t.y.... 58. Atsakovė J. M., nesutikdama pirmosios instancijos teismo sprendimu,... 59. Atsižvelgiant į tikrinamos bylos faktines aplinkybes, kad prokuroras šioje... 60. Viešuoju interesu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje yra... 61. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi... 62. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija... 63. Teisų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) nesutinka su... 64. Pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad pirminę... 65. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl... 66. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad civilinėje byloje Nr.... 67. Atsakovas R. Š., pritardamas atsakovės J. M. apeliaciniam skundui, termino... 68. Iš tikrinamoje administracinėje byloje esančio Sprendimo Nr.41-3518 atkurti... 69. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo... 70. Pareiškėjas pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą atnaujinti... 71. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad... 72. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad... 73. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje pusiausvyros tarp... 74. Taigi teismas, įvertinęs pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio... 75. Nustačiusi, kad byla turi būti nutraukta dėl to, kad pareiškėjas praleido... 76. Atsakovė J. M. apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos... 77. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 78. Atsakovės J. M. apeliacinį skundą patenkinti.... 79. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą... 80. Nutartis neskundžiama....