Byla 2K-353/2014

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Gintaro Godos ir pranešėjo Alvydo Pikelio, sekretoriaujant Linai Baužienei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui, išteisintajam V. Š., teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Arūno Žukausko bei nukentėjusiojo K. T. ir jo atstovo advokato Reno Bradūno kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. nuosprendžiu V. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį (V. Z. turto vagystė) laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, pagal 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas D. K. atžvilgiu) laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, pagal 178 straipsnio 1 dalį (K. T. turto vagystė) laisvės apribojimu vieneriems metams, pagal 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas K. T. atžvilgiu) laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Iš nuteistojo V. Š. nukentėjusiajam K. T. priteista 164 420 Lt nusikaltimu padarytai turtinei žalai ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Skundžiamu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo V. Š. dėl kaltinimų pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 ir 2 dalis išteisintas, nes nepadarytos nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Be to, tuo pačiu nuosprendžiu panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria V. Š. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį dėl V. Z. turto vagystės, ir paliktas galioti Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros 2011 m. balandžio 5 d. nutarimas, kuriuo baudžiamoji byla V. Š. nutraukta kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius (BK 38 straipsnio 1 dalis). Nukentėjusiojo K. T. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Alvydo Pikelio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus tenkinti, išteisintojo V. Š., prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

2Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. nuosprendžiu V. Š. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: 2011 m. sausio mėnesio pradžioje, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, Marijampolėje, ( - ), turėdamas tikslą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, žinodamas, kad jam priklausantis gyvenamasis namas, unikalus numeris ( - ), esantis Marijampolėje, ( - ), neatitinka techninio projekto Nr. 2011/04 numatytų sprendinių, K. T. išreiškus pageidavimą įsigyti gyvenamąjį namą su sklypu, nutylėjo esmines aplinkybes, jog pastato atskiros dalys nelaiko normatyvinių apkrovų ir neatitinka mechaninio atsparumo bei pastovumo, medinės konstrukcijos neimpregnuotos, atskiri konstrukcijų elementai supuvę, neužtikrintas pastato energijos taupymas ir šildymas, statinys neatitinka gaisrinės saugos, higienos, sveikatos bei aplinkos apsaugos reikalavimų, turėjusias esminės reikšmės K. T. apsisprendimui dėl turto įgijimo; taip, tyčia suklaidinęs nukentėjusįjį, garantuodamas, jog nėra paslėptų parduodamo namo trūkumų, dėl kurių turto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketina naudoti, arba dėl kurių turto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, apskritai nebūtų to turto pirkęs arba nebūtų už jį tiek mokėjęs, 2011 m. balandžio 11 d. notarės D. L. biure, esančiame Marijampolėje, ( - ), sudarė su K. T. žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančio Marijampolėje, ( - ), pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią V. Š. pardavė K. T. gyvenamąjį namą su sklypu, kurio unikalus Nr. ( - ), už 232 700 Lt ir taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – K. T. priklausančius 134 120,00 Lt, padarydamas K. T. 134 120 Lt turtinę žalą. V. Š. nuteistas ir už tai, kad pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2011 metais, nuo balandžio 1 d. iki 28 d., tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, Marijampolėje, ( - ), pardavęs K. T. gyvenamąjį namą su sklypu, unikalus Nr. ( - ), iš šio namo pagrobė svetimą turtą: septynis vienetus radiatorių, kurių bendra vertė 2100 Lt, kieto kuro katilą, kurio vertė 5000 Lt, virtuvės baldų komplektą su įmontuota buitine technika, kurio vertė 15 000 Lt, šildymo kolektorių, kurio vertė 1 500 Lt, aštuonis vienetus rozečių, kurių bendra vertė 200 Lt, dušo kabiną, kurios vertė 1 500 Lt, veidrodines vonios duris, kurių vertė 3000 Lt, taip padarydamas nukentėjusiajam 28 300 Lt turtinę žalą. Be to, V. Š. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą: Marijampolėje, turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu bei sudarydamas patikimo, kokybiškas paslaugas teikiančio asmens įvaizdį ir nutylėdamas esmines aplinkybes, jog neturi verslo liudijimo ir neįsteigęs įmonės ar kitaip neregistravęs vykdomos veiklos, 2009 m. birželio 26 d. su V. K. sudarė darbų sutartį, pagal kurią įsipareigojo V. K. pagaminti nerūdijančio plieno balkono konstrukcijas už 14 000 Lt, paėmė iš V. K. 4000 Lt kaip avansą ir taip apgaule įgijo šią nukentėjusiajam priklausančią pinigų sumą, padarydamas jam 4000 Lt turtinę žalą. Be to, V. Š. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą: 2009 m. gruodžio mėnesį, tyrimo tikslesnis laikas nenustatytas, Marijampolės savivaldybėje, Liudvinavo sen., ( - ), iš R. J. priklausančios sodybos pagrobė svetimą turtą – V. Z. priklausančią medieną - 10,03 kub. m ąžuolinių blankų, padarydamas nukentėjusiajam 9 528 Lt turtinę žalą. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, nes teismas nepatikrino visų byloje esančių duomenų, nepašalino prieštaravimų, nepateikė pagrįstų motyvų dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo, neteisingai interpretavo faktines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. Š. kaltu dėl K. T. turto įgijimo apgaule, netinkamai įvertino bylos duomenis, apibūdinančius apgaulę, asmens kaltę ir leidžiančius atskirti sukčiavimą nuo civilinio delikto. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad dalis pastato trūkumų buvo akivaizdūs ir apie juos vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.333 straipsnio 2 dalimi V. Š. informuoti K. T. neprivalėjo, o apie kitą dalį pastato trūkumų V. Š., tikėtina, nebuvo žinoma, todėl nėra pagrindo teigti, kad V. Š., įgydamas nukentėjusiojo K. T. turtą, panaudojo apgaulę, sąmoningai tyčia jį suklaidino dėl esminių sandorio sudarymui aplinkybių. Nenustačius apgaulės, tyčios suklaidinti, veika neatitinka BK 182 straipsnyje aprašytos veikos požymių, o gali būti vertinama kaip civilinis deliktas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos duomenis ir pripažindamas V. Š. kaltu dėl K. T. turto vagystės, nes byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog kaltinime išvardyti daiktai buvo K. T. nuosavybė ir V. Š. juos pagrobė, turėdamas tyčią juos paversti savo turtu ir jais disponuoti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus pripažindamas V. Š. kaltu dėl V. K. turto įgijimo apgaule, nes nenustatyta jokių faktų, leidžiančių neginčijamai tvirtinti, jog sutarties sudarymo metu V. Š. turėjo išankstinį ketinimą paimti iš V. K. pinigus jau iš anksto žinodamas, kad jokių sutartų darbų nepadarys, t. y. turėjo tikslą jį apgauti, o esant sutartiniams santykiams, ginčai dėl netinkamo sutarties vykdymo, šalių teisėtų interesų realizavimo, turi būti sprendžiami civilinius santykius reglamentuojančių norminių aktų numatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad dėl V. Z. turto vagystės V. Š. buvo atiduotas teismui vadovaujantis BK 38 straipsnio 4 dalies taisykle, kuri numato, kad asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl asmens baudžiamosios atsakomybės, jei nustatoma, kad jis per vienerius metus padarė naują tyčinį nusikaltimą. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad per vienerius metus po atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės V. Š. padarė naują tyčinį nusikaltimą, todėl dėl šios bylos dalies paliktinas galioti prokuroro nutarimas atleisti V. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius (BK 38 straipsnio 1 dalis). Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas A. Žukauskas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendį ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. nuosprendį. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis, nes apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 3-5 dalių, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, byloje esančius įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, kai kuriuos duomenis nepakankamai įvertino ir nesusiejo jų į logišką seką, todėl netinkamai pritaikė BK 178 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 ir 2 dalis. Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. Š. dėl K. T. turto įgijimo apgaule, nuosprendį pagrindė ne išsamiai išanalizuotais įrodymais, o tik akcentuodamas aplinkybę, jog K. T. prieš sandorio sudarymą buvo sudarytos visos galimybės domėtis perkamo objekto būkle, jo dokumentacija, faktinės pastato būklės atitiktimi projekto reikalavimams, tačiau jis nesiėmė veiksmų, siekdamas išsiaiškinti šias aplinkybes, o besąlygiškai pasitikėjo pardavėju. Šie teismo argumentai nepagrįsti. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad apie namo defektus jis sužinojo tik tada, kai statybininkai pradėjo ardyti išorinę apdailą. Iš specialisto M. A. parodymų ir namo techninės būklės įvertinimo akto matyti, kad pastato defektų identifikavimui nepakanka elementarių buitinio pobūdžio žinių, o reikalingos specialios žinios. Pirmosios instancijos teismas šiuos duomenis pagrįstai įvertino ir į juos atsižvelgė, taip išsamiai išanalizuodamas byloje surinktus įrodymus, to nepadarė apeliacinės instancijos teismas. Prokuroras pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į kitas teismų praktikoje nurodomas aplinkybes, padedančias atriboti sukčiavimą nuo civilinio delikto (Teismų praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose apžvalga (Teismų praktika Nr. 36)), o konkrečiai į tai, kad kaltinamas asmuo šiuo atveju įtraukė nukentėjusįjį į jam žalingą sandorį, kad jo panaudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam apsisprendžiant dalyvauti jam žalingame sandoryje, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų suvaržytas. V. Š. puikiai žinojo parduodamo turto trūkumus ir sąmoningai, siekdamas gauti maksimalią kainą, nuslėpė juos nuo K. T., nes namą statė pats, apie dešimt metų jame gyveno, o jo trūkumai nustatyti specialisto M. A. parodymais, statinio techninės būklės įvertinimo aktu. Tokiais veiksmais nukentėjusysis buvo suklaidintas kaltinamo asmens ir įtrauktas į jam žalingą sandorį. Panaudota apgaulė buvo esminė, nes dėl jos jis apsisprendė dalyvauti sandoryje. Susidariusi faktinė situacija po sandorio, o konkrečiai, nukentėjusiojo paimta paskola, įgyto turto netinkamumas naudoti pagal paskirtį be didelių papildomų išlaidų, to turto įkeitimas bankui bei kaltinamo asmens iš sandorio gautų lėšų skubus pervedimas trečiajam asmeniui rodo, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė tokią situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti pažeistos teisės. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiojo galimybes atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis ribojo aplinkybė, kad be teisėsaugos institucijų pagalbos nebuvo galima rasti V. Š., tačiau į tai apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. Š. dėl K. T. turto vagystės, išsamiai neišanalizavo byloje surinktų įrodymų teikiamų duomenų. Be suinteresuotų bylos baigtimi asmenų, t. y. išteisintojo V. Š., nukentėjusiojo K. T. ir jo sesers liudytojos I. T. parodymų, byloje yra visiškai nesuinteresuotų bylos baigtimi liudytojų parodymų, apžiūros metu užfiksuotų bei draudimo bendrovės turimų duomenų, kurie patvirtina nukentėjusiojo iš V. Š. įsigytame name buvus kaltinime išvardytus daiktus. Priešingai nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, kaltinime nurodytų daiktų egzistavimą pripažino ir pats V. Š., tačiau, vengdamas atsakomybės, jis neįvardija konkrečių daiktų paėmimo aplinkybių. Nukentėjusiojo K. T. parodymai dėl pagrobto turto yra įtikinami ir logiški. Akivaizdu, kad dauguma kaltinime pagrobtais įvardytų daiktų yra gyvenamojo namo priklausiniai, be kurių jis negalėtų būti vertinamas kaip tinkamas pirkimo-pardavimo sandorio objektas, todėl pagrįstas nukentėjusiojo K. T. tikėjimasis juos įsigyti su namu už tą pačią kainą. Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. Š. dėl V. K. turto įgijimo apgaule, neatsižvelgė į teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotus nukentėjusiojo parodymus, patvirtinančius apgaulės prieš jį panaudojimą. V. K. parodė, kad pareikalavus, jog V. Š. ištaisytų trūkumus ir tinkamai vykdytų sutartį, pastarasis piktai sureagavo, išsivežė turėklus, nesirodė, nebendravo, o pradėjus jo ieškoti, vengė kontaktų, nekeldavo telefono ragelio, reikalavimo grąžinti pinigus nevykdė, kol galiausiai sutartis nutrūko ir nukentėjęs asmuo sužinojo, kad V. Š., nieko nepasakęs, išvyko iš Lietuvos Respublikos, todėl nebuvo galimybės paduoti jo į teismą. Be to, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog nenustatytas V. Š. išankstinis tikslas apgauti V. K., pažeidė BPK 20 ir 305 straipsnių reikalavimus, nes pagal teismų praktiką kaltininko tyčia išvengti turtinės prievolės gali susiformuoti ir po sandorio sudarymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-224/2008). Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tarp V. K. ir V. Š. kilę santykiai peržengė civilinių teisinių santykių ribas, motyvuodamas tuo, kad nukentėjusiajam sumokėjus avansą pagal darbų sutartį, V. Š. pakeitė telefono numerį, ėmė vengti bendravimo, kad V. Š. dirbo įmonėje UAB „R“, individualios veiklos nevykdė, atlikdavo tik medžio apdirbimo darbus ir turėjo stakles tik šiems darbams atlikti, todėl negalėjo padaryti nerūdijančio plieno gaminio, dėl kurio gamybos susitarė su V. K. Dalies darbų nekokybiškas atlikimas pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertintas kaip apgaulės palaikymas. Aplinkybė, kad V. Š. išvyko į užsienį apie tai nepranešęs nukentėjusiajam, rodo, kad buvo suvaržytos nukentėjusiojo galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2011). Anot prokuroro, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl V. Š. pripažinimo kaltu dėl V. Z. turto vagystės ir palikdamas galioti prokuroro nutarimą, kuriuo ši bylos dalis, pritaikius BK 38 straipsnio 1 dalį, nutraukta, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal BK 38 straipsnį asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tik esant šiame straipsnyje nurodytų sąlygų visumai. Viena iš jų yra kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką. V. Š. neprisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką, todėl, net ir nustačius, kad jis nepadarė naujų nusikalstamų veikų, apeliacinės instancijos teismas turėjo spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės. Kasaciniu skundu nukentėjusysis K. T. ir jo atstovas advokatas Renas Bradūnas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendį ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. nuosprendį. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, kuriuo V. Š. išteisino dėl kaltinimų pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, byloje esančius įrodymus įvertino atskirai vienus nuo kitų, tinkamai neįvertino kitų bylos duomenų, nesusiejo jų į logišką seką, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 3-5 dalių, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Dėl to teismas vėliau netinkamai pritaikė BK 178 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį. Kasatoriai tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai baudžiamosios teisės reguliuojamus santykius traktavo kaip civilinių santykių reguliuojamą dalyką. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą, turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės ar ją panaikino. Esminis sukčiavimo požymis, skiriantis jį nuo civilinių deliktų ir kitų nusikalstamų veikų, yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar kitus asmenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Apgaulė, kaip turto įgijimo ar turtinės teisės įgijimo būdas, gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236/2013). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. Š. nuslėpė nuo K. T. aplinkybes, kad jo parduodamas namas turi defektų, neatitinka techninio projekto Nr. 2011/04 sprendinių ir statybos techninio reglamento reikalavimų. Kaip tvirtina kasatoriai, su V. Š. buvo susitarta, kad jis iki žemės sklypo ir namo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo pakeis statinio teisinį statusą ir padarys, kad jo techninė būklė atitiktų projektinę dokumentaciją. Vykdydamas šį susitarimą, V. Š. pakeitė namo teisinį statusą iš ūkinio pastato į gyvenamąjį namą, o sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartį patvirtino, kad pastato faktinė būklė atitinka nurodytą dokumentuose, jokių paslėptų trūkumų nėra. Iš specialisto M. A. parodymų, 2011 m. birželio 27 d. statinio techninės būklės įvertinimo akto matyti, kad gyvenamasis namas, kurį iš V. Š. įsigijo K. T., neatitinka statinio projekto bei statybos techninio reglamento reikalavimų. Dauguma šiais įrodymais nustatytų statinio trūkumų yra paslėpti, t. y. jų negalima nustatyti neatliekant specialaus tyrimo, nepašalinus apdailos medžiagų, dengiančių namo konstrukcinius elementus, neturint atitinkamos kvalifikacijos ir žinių. Esminių defektų šalinimo kaina yra didesnė nei pusė žemės sklypo ir namo pirkimo-pardavimo sandorio vertės. Akivaizdu, kad jei V. Š. būtų informavęs K. T. apie pastato techninės būklės neatitikimą projektui, jis pastato pirkimo būtų atsisakęs. V. Š. teiginiai, kad jis apgaulės prieš K. T. nenaudojo, nes šis matė ir žinojo, kokia namo būklė, buvo atsivedęs specialistą ir sutiko sumokėti sutartą kainą, yra nepagrįsti. K. T. pasitikėjo jam anksčiau pažįstamu ir jam sąžiningo bei patikimo žmogaus įvaizdį sudariusiu V. Š., o pastarasis, žemės sklypo ir namo pirkimo-pardavimo sutarties 7.1.8 punkte garantavo, kad gyvenamasis namas gali būti naudojamas pagal paskirtį, jame nėra paslėptų trūkumų. K. T. dėl šių aplinkybių neturėjo pagrindo pats tikrinti, ar namo techninė būklė atitinka techninio projekto Nr. 2011/04 sprendinius, statybos techninio reglamento reikalavimus. Kasatoriai pripažįsta, kad K. T. buvo atvykęs su turto vertintoju V. A., tačiau nurodo, kad šis asmuo galėjo tik įkainoti perkamą namą, tačiau neturėjo kvalifikacijos tikrinti namo techninės būklės. Atsižvelgus į tai, kad V. Š. buvo namo statytojas, jis neabejotinai žinojo namo trūkumus, tačiau apie juos neinformavo ir taip, parduodamas netinkamą naudoti pagal paskirtį gyvenamąjį namą bei žemės sklypą, užvaldė už juos sumokėtus K. T. pinigus. Šiuos veiksmus jis atliko tiesiogine tyčia. Jo veiksmai yra susiję su K. T. padaryta turtine žala priežastiniu ryšiu, nes pastarasis patvirtino, kad jei būtų žinojęs apie gyvenamojo namo trūkumus, būtų jo nepirkęs. Informacija apie statinio techninę būklę buvo esminė, todėl apgaulė šiuo atveju buvo esminė sąlyga, dėl kurios K. T. buvo įtrauktas į jam žalingą sandorį. Be jau aptartų aplinkybių, rodančių, kad padaryta nusikalstama veika, o ne civilinis deliktas, teismų praktikoje atsižvelgiama ir į tai, ar asmuo ėmėsi veiksmų, kuriais būtų siekiama iš esmės pasunkinti nukentėjusiajam galimybes apginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Iš bylos duomenų matyti, kad V. Š. iš karto po sutarties sudarymo gautus pinigus pervedė savo sutuoktinei, su kuria yra pasirašyta vedybų sutartis, todėl K. T. galimybės civilinėmis priemonėmis atkurti pažeistas teises yra ribotos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-117/2013). K. T. galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis priemonėmis buvo apribotos ir dėl to, kad žemės sklypą ir gyvenamąjį namą iš V. Š. jis įsigijo už kredito įstaigos skolintas lėšas, o pripažinus sutartį dėl žemės sklypo ir gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo negaliojančia, iškiltų klausimas dėl banko teisių pažeidimo, susijusio su įmokų, palūkanų mokėjimu, žemės sklypo ir gyvenamojo namo nuosavybe, nes jie gaunant kreditą buvo įkeisti kredito įstaigai. Kasatoriai tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išteisino V. Š. dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, nes vadovavosi tik išteisintojo parodymais ir neatsižvelgė į jokią kitą bylos medžiagą, o konkrečiai – į nukentėjusiojo K. T., liudytojų V. A., V. L., J. K., Ž. V., I. T. parodymus, iš kurių matyti, kad V. Š. iš namo išgabeno turtą, kuris pagal susitarimą su juo buvo įtrauktas į bendrą parduodamo turto kiekį. Anot kasatorių, pagrobto turto vertė yra nustatyta teisingai, nes tai padaryta pagal analogiškus gaminius, gaminamus kitose įmonėse, rinkos kainas, panašias pagrobto turto vertes yra nurodę ir draudimo įmonės specialistai. Prokuroro bei nukentėjusiojo ir jo atstovo kasaciniai skundai tenkinti iš dalies. Dėl skundų argumentų dėl V. Š. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (K. T. turto įgijimo apgaule epizodas) Kasatoriai teigia, kad, išteisindamas V. Š. dėl kaltinimo apgaule įgijus nukentėjusiojo K. T. turtą, apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ištyrė įrodymus, nepakankamai juos įvertino, nesusiejo jų į vieningą visumą. Anot kasatorių, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija negali būti vertinama kaip civiliniai teisiniai santykiai, nes V. Š. panaudojo apgaulę įtraukdamas nukentėjusįjį K. T. į jam žalingą sandorį, ši apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam priimant sprendimą dalyvauti sandoryje, nukentėjusysis K. T. dėl V. Š. veiksmų turi ribotas galimybes apginti savo pažeistas civilines teises, nes V. Š. po sandorio sudarymo vengė bendravimo su nukentėjusiuoju, gauti už namą pinigai buvo pervesti išteisintojo žmonai, su kuria sudaryta vedybinė sutartis, namas buvo įsigytas pasinaudojant banko kreditu, todėl neaišku, kas turi sumokėti palūkas ir kitus mokėjimus pagal sutartį ir pan., jei sandoris būtų pripažintas negaliojančiu. Argumentai dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos požymių nepagrįsti. Priešingai nei teigiama paduotuose kasaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismas įvertino išteisintojo V. Š. parodymus apie gyvenamojo namo ir žemės sklypo apžiūrėjimą, jų pardavimą ir po to sekusius įvykius, nukentėjusiojo K. T. parodymus apie apgaulės esmingumą priimant sprendimą pirkti V. Š. parduodamą gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, specialisto M. A. paaiškinimus apie nustatytus gyvenamojo namo trūkumus, statinio techninės būklės įvertinimo aktą, gyvenamojo namo ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ir kitus byloje surinktus įrodymus, juos įvertino kaip visumą ir padarė byloje surinktais įrodymais pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija vertintina kaip civiliniai teisiniai santykiai. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino byloje esančius V. Š. parodymus apie tai, kad jis apgaulės prieš nukentėjusįjį nenaudojo, taip pat gyvenamojo namo ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, jos 7.2.3 punktą, kuriuose nurodyta, kad pirkėjas patvirtina, jog turėjo galimybę apžiūrėti ir apžiūrėjo turtą iki minėtos sutarties pasirašymo dienos, susipažino su visais reikiamais dokumentais, taip pat patvirtina, kad turtas atitinka pirkėjo keliamus reikalavimus bei jo mokamą kainą už perkamą turtą ir jokių jo būklės ar kokybės trūkumų pirkėjas nepastebėjo, jokių pretenzijų neturi ir nereikš jų ateityje; kad šalims išaiškintas CK 6.333 straipsnio 2 dalies turinys, jog pardavėjas neprivalo garantuoti, kad nėra paslėptų trūkumų, jeigu apie juos pirkėjas žino, arba jie yra tiek akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs ir be specialaus tyrimo, kad byloje nėra šiuos įrodymus paneigiančių įrodymų, todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Atsakomybė už BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką kyla tik esant tyčiai. Dėl to taikant BK 182 straipsnį svarbu nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir subjektyvų apgaulės suvokimą, t. y. kad kaltininkas, darydamas veiką, suvokė, jog jis apgaudinėja turto savininką ar kitą asmenį, galintį priimti sprendimą dėl turto, pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir taip norėjo įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-178/2014; 2K-589/2013, 2K-161/2013,

32K-346/2012, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007). Išvadą apie kaltininko tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. Š. tyčia neapėmė apgaulės panaudojimo. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad V. Š. nesiekė suklaidinti nukentėjusiojo K. T., sudarė sąlygas nukentėjusiajam apžiūrėti parduodamą gyvenamąjį namą, ne tik jam vienam, bet ir su turto vertintojais. Byloje nėra duomenų apie tai, kad jis būtų prieštaravęs, ar sudaręs kokių nors kliūčių K. T. įvertinti perkamo nebaigto statyti gyvenamojo namo kokybę pasitelkus statybos specialistus, tačiau nukentėjusysis tuo nepasinaudojo. V. Š. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu ne kartą patvirtino, kad namą statė savo poreikiams, realiai jame gyveno, jį statė kokybiškai, tačiau namo statybos nebaigė dėl pinigų trūkumo. Iš specialisto M. A. paaiškinimų, statinio techninės ekspertizės akto matyti, kad name nustatyti šie trūkumai: 1) nugriuvęs pastato balkonas, stogą laikančios konstrukcijos pažeistos puvinio; 2) mediniai namo elementai nėra impregnuoti, kai kurios namo konstrukcijos yra supuvusios, dūmtraukis sumūrytas iš silikatinių, o ne iš pilnavidurių molio plytų, pastate nėra įrengtos apsauginės ir gaisrinės signalizacijos; 3) pastato techniniame projekte nustatytose vietose neįrengti šachtinis šulinys ir nuotekų kaupimo sistema; 4) pastate neužtikrintas energijos taupymas ir jos šiluminis išsaugojimas; 5) neatlikta statinio išorės apdaila, nėra lietaus surinkimo ir nuvedimo sistemų, neatlikta statinio vidaus apdaila. Kolegijos nuomone, dauguma šių trūkumų buvo akivaizdūs ir atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs ir be specialaus tyrimo, todėl, kaip tai numatyta CK 6.333 straipsnio 2 dalyje, V. Š. apie juos neprivalėjo informuoti K. T. Pažymėtina, kad namo medinių konstrukcijų supuvimas buvo nustatytas tik atvykusio statybos specialisto pasinaudojus turimomis specialiomis žiniomis, tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad tokių žinių turėtų V. Š. Dėl to nėra pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nėra patikimai nustatyta, jog išteisintasis V. Š. žinojo apie esminius namo medinių konstrukcijų trūkumus ir juos sąmoningai nuslėpė. Nenustačius, kad V. Š. tyčia apėmė apgaulės panaudojimą, darytina išvada, kad nenustatyta jo tyčia sukčiauti, o tai rodo, kad nėra teisinio pagrindo šią V. Š. veiką kvalifikuoti kaip sukčiavimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Dėl skundų argumentų dėl V. Š. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (V. K. turto įgijimo apgaule epizodas) Prokuroras kasaciniame teigia, kad, išteisindamas V. Š. dėl V. K. turto įgijimo apgaule, apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, juos įvertino ne kaip visumą, nes neatsižvelgė į nukentėjusiojo V. K. parodymus apie prieš jį panaudotą apgaulę, jos esmingumą įtraukiant jį į jam žalingą sandorį, neatkreipė dėmesio, kad sukčiavimo atveju tyčia gali susiformuoti ir po sandorio sudarymo, kad V. Š. po sandorio sudarymo be nukentėjusiojo žinios išvykdamas į užsienį pasunkino nukentėjusiojo galimybes apginti pažeistas turtines teises civilinėmis teisinėmis gynybos priemonėmis. Šie argumentai nepagrįsti. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas įvertino išteisintojo V. Š., nukentėjusiojo V. K. parodymus ir kitus byloje surinktus įrodymus, įvertino juos kaip visumą ir padarė byloje surinktais įrodymais pagrįstą išvadą, kad V. Š. nepadarė kaltinime nurodytos veikos, savo išvadą motyvavo nurodydamas, kad byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, kad V. Š. jau sudarydamas sandorį su V. K. turėjo tyčią savo naudai apgaule įgyti turtą. V. Š. buvo kaltinamas tuo, kad apgaule įgijo nukentėjusiajam V. K. priklausančius 4000 Lt. Pagal teismų praktiką tada, kai sukčiavimas yra susijęs su nukentėjusio asmens įtraukimu į jam žalingą sandorį ir yra padaromas apgaule įgyjant svetimą turtą, turtinę teisę tyčia apgaule įgyti svetimą turtą, turtinę teisę turi susiformuoti iki sandorio sudarymo ar sandorio sudarymo metu (mutatis mutandis kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203/2010). Nagrinėjamoje byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad V. Š. ėmėsi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus pagal darbų sutartį, pagamino V. K. prašomas balkono konstrukcijas, tačiau šio netenkino gaminio kokybė, medžiagos, iš kurių jos padarytos, todėl jis liepė atlikti darbą kokybiškai, o kilus nesutarimų dėl darbo kokybės V. Š. balkono konstrukcijas išsivežė. Prokuroro kasaciniame skunde nurodoma teismų praktika yra susiformavusi bylose, kuriose asmenys yra kaltinami dėl sukčiavimo, padaryto apgaule išvengiant turtinės prievolės ar jos panaikinimo, tuo tarpu toks kaltinimas V. Š. nagrinėjamoje byloje nėra pareikštas. Esant šioms aplinkybėms, pagal kasaciniame skunde išdėstytus argumentus nėra teisinio pagrindo keisti ar naikinti šią apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį. Dėl esminių BPK 20 straipsnio 3-5 dalių, 331 straipsnių pažeidimo ir BK 178 straipsnio taikymo Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal jas teismas įrodymus turi vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šių taisyklių privalu laikytis ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė minėtus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, o tai lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. BK 178 straipsnio 1 dalyje yra numatyta atsakomybė už slaptą svetimo turto pagrobimą, jei pagrobto ar pasikėsinto pagrobti turto vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 250 MGL. Dėl to svetimo turto pagrobimas ir pagrobto svetimo turto vertė yra esminiai šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai, dėl kurių teismo padarytos išvados turi būti pagrįstos teismo posėdžio metu išsamiai ir nešališkai ištirtais bei nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių įvertintais įrodymais. V. Š. buvo pareikštas kaltinamas pagrobus šiuos daiktus: parduotame K. T. gyvenamajame name buvusius septynis vienetus radiatorių, kieto kuro katilą, virtuvės baldus, šildymo kolektorių, rozetes, dušo kabiną ir stumdomas veidrodines duris. Išteisindamas V. Š. dėl šio kaltinimo, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kaltinimo dalis dėl dušo kabinos, kieto kuro katilo ir šildymo kolektoriaus pagrobimo nepagrįsta jokiais faktiniais duomenimis, o dėl kitų kaltinime nurodytų daiktų pagrobimo surinkti įrodymai nėra kategoriški ir neabejotini. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad V. Š. kaltę padarius jam inkriminuojamą veiką patvirtina tik paties nukentėjusiojo K. T., liudytojų J. K., I. T., V. A. parodymai, taip pat byloje (T. 1, b. l. 47) esanti nuotrauka. Tačiau, be šių įrodymų, byloje yra vertinamo turto apžiūrėjimo aktas, kurio priede Nr. 1 esančiose nuotraukose, padarytose 2011 m. kovo 7 d., užfiksuoti V. Š. parduotame name esantys tam tikri kaltinime nurodyti objektai (nuotraukoje Nr. 6 užfiksuoti virtuvės baldai, įrenginys, panašus į kietojo kuro katilą, nuotraukoje Nr. 9 – įrenginys, panašus į šilumos kolektorių, nuotraukose Nr. 3, 4, 9 matomi name buvę radiatoriai), 2011 m. birželio 27 d. statinio techninės būklės įvertino akte (nuotraukose, esančiose T. 1, b. l. 77, 78, 80, 82, 85 lapuose, matyti, kad radiatorių nėra), draudimo bendrovės atstovo 2011 m. gegužės 5 d. surašyto sunaikinto, sugadinto turto apžiūrėjimo akto kopija, kurioje nurodyti kaip paimti, nukirpti, dingę kaltinime nurodyti daiktai. Be to, draudimo bendrovės pranešime yra nurodyta, kad 2011 m. gegužės 5 d. surašant sunaikinto, sugadinto turto apžiūrėjimo aktą buvo darytos nuotraukos, kurios pridėtos prie pranešimo. Iš nuotraukų matyti, kad V. Š. nukentėjusiajam K. T. parduotame name nėra radiatorių, patalpoje, kurioje buvo įrenginys, panašus į šildymo kolektorių, tokio įrenginio nėra. Svarbu ir tai, kad išteisintasis V. Š. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu ne visuomet davė nuoseklius ir neprieštaringus parodymus dėl daiktų buvimo ir jų paėmimo iš namo aplinkybių, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų netyrė, dėl jų vertinimo nuosprendyje motyvų neišdėstė. Pažymėtina ir tai, kad gyvenamojo namo ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje nėra aptarta, ar gyvenamasis namas yra parduodamas su baldais, kitokia įranga, todėl turi būti ištirtos bylos aplinkybės, ar kaltinime nurodyti daiktai vertinti kaip parduoto namo priklausiniai ir įėjo į parduodamo namo kainą. Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos išsamiai neištyrė byloje dėl šio kaltinimo surinktų įrodymų, dėl jų vertinimo nuosprendyje neišdėstė motyvuotų išvadų, o tai vertintina kaip esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies pažeidimas. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, ši nuosprendžio dalis dėl V. Š. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį dėl K. T. turto vagystės naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. BK 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad V. Š., taikant BK 38 straipsnio nuostatas, 2011 m. balandžio 5 d. prokuroro nutarimu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl V. Z. turto vagystės. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl V. Š. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį dėl K. T. turto vagystės, padarytos tarp 2011 m. balandžio 1 d. ir to paties mėnesio 28 d., spręstinas klausimas dėl atsakomybės pagal BK 178 straipsnio 1 dalį dėl V. Z. turto vagystės. Dėl to ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis yra naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nagrinėdamas bylą pakartotinai apeliacinės instancijos teismas turi išsamiai ir nešališkai ištirti bylos aplinkybes, susijusias su V. Š. pareikštais kaltinimais pagal BK 178 straipsnį, ir laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, baigiamajame akte padaryti motyvuotas išvadas apie faktines bylos aplinkybes bei, atsižvelgdamas į tai, priimti sprendimą dėl baudžiamojo įstatymo taikymo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

Nutarė

4Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio dalis, kuriomis: V. Š. išteisintas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (K. T. turto vagystė), o civilinis ieškinys dėl šio kaltinimo paliktas nenagrinėtas; panaikinta Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. nuosprendžio dalis dėl V. Š. pripažinimo kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (V. Z. turto vagystė) ir paliktas galioti Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros 2011 m. balandžio 5 d. nutarimas, kuriuo baudžiamoji byla V. Š. nutraukta kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius (BK 38 straipsnio 1 dalis). Šias bylos dalis perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Proceso dalyviai
Ryšiai