Byla 2-512/2012

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodo ir Panevėžio evangelikų reformatų parapijos, atsakovų R. K., R. K., B. G., A. G., R. N. ir D. N. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovų Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodo, Panevėžio evangelikų reformatų parapijos ieškinį atsakovams Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai, I. S., R. S., R. K. – Č., T. Č., R. K., R. K., B. G., A. G., M. K., D. N., R. N., R. K., A. K., E. M., G. K., E. V. ir D. G. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas ir Panevėžio evangelikų reformatų parapija pareikštu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento:

  1. 2011-06-03 pirkimo – pardavimo su atpirkimo teise sutartį Nr. 1249, kuria atsakovams I. S. ir R. S. buvo parduotas pastatas – gyvenamasis namas, esantis ( - );
  2. 2011-09-05 mainų sutartį Nr. ARI 837, kuria atsakovams R. K. – Č. ir T. Č. buvo perleista 10711/25000 negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės, esančios ( - );
  3. 2011-02-18 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AR-302, kuria atsakovui R. K buvo parduotas butas, esantis ( - );
  4. 2011-07-20 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AR-1319, kuria atsakovams B. G. ir A. G. buvo parduotas butas, esantis ( - );
  5. 2011-07-20 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AR-1320, kuria atsakovams B. G. ir A. G. buvo parduotas butas, esantis ( - );
  6. 2011-04-21 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. DA 2414, kuria atsakovui M. K. buvo parduotas butas, esantis ( - );

57. 2011-08-16 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AR-1668, kuria atsakovams D. N. ir R. N. buvo parduotas butas, esantis ( - );

68. 2011-08-16 pirkimo – pardavimo sutartį AR-1503, kuria atsakovui R. K. buvo parduotas butas, esantis ( - );

    1. 2011-08-04 pirkimo – pardavimo sutartį AR -1522, kuria atsakovams R. K. ir A. K. buvo parduotas butas, esantis ( - );
    2. 2011-08-02 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AR-1506, kuria buvo parduota atsakovams E. M. ir G. K. po 1/2 buto, esančio ( - );
    3. 2011-08-02 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AR-1512, kuria atsakovui E. V. buvo parduotas butas, esantis ( - );
    4. 2011-08-03 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AR-1525, kuria atsakovams A. K. ir R. K. buvo parduotas butas, esantis ( - );
    5. 2011-08-02 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AR-1509, kuria atsakovams B. G. ir A. G. buvo parduotas butas, esantis ( - );
    6. 2011-09-15 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AR-2407, kuria atsakovei D. G. buvo parduotas butas, esantis ( - ).

7Ieškovai taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ginčo butų areštą ir atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos turto administravimą iki įsiteisės teismo sprendimas šioje civilinėje byloje. Prašymą motyvavo tuo, kad yra reali grėsmė, jog atsakovai gali ginčo turtą perleisti tretiesiems asmenims, todėl galimai palankaus teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų arba taptų neįmanomas. Ieškovų nuomone, vien tik ginčo turto areštas nėra pakankama priemonė teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui, būtina išsaugoti ir likusį atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos vardu registruotą turtą, visų pirmiausia už perleistą ginčo turtą gautas lėšas, nes tik tokiu atveju bus galima realiai įvykdyti restituciją. Todėl ieškovų nuomone, būtina paskirti visišką atsakovo turto administravimą ir paskirti administratorių – UAB „Projektų vertinimo biuras“.

8II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 21 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies ir ieškovų Lietuvos evangelikų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodo bei Panevėžio evangelikų reformatų parapijos naudai taikė laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės į atsakovų:

10I. S. ir R. S. pastatą – gyvenamąjį namą, esantį ( - );

11R. K. – Č. ir T. Č. negyvenamąsias patalpas – neįrengtą pastogę, esančią ( - );

12R. K. butą, esantį ( - );

13B. G. ir A. G. butą, esantį ( - ), bei butą, esantį ( - );

14M. K. butą, esantį ( - );

15D. N. ir R. N. butą, esantį ( - );

16R. K. butą, esantį ( - );

17R. K. ir A. K. butą, esantį ( - );

18E. M. ir G. K. po 1/2 buto, esančio ( - );

19E. V. butą, esantį ( - );

20A. K. ir R. K. butą, esantį ( - );

21B. G. ir A. G. butą, esantį ( - );

22D. G. butą, esantį ( - ), perleidimo draudimo. Likusioje dalyje prašymo netenkino.

23Teismas nurodė, kad ieškovų pareikšto ieškinio patenkinimo atveju būtų vykdomas teismo sprendimas, įpareigojantis sandorių šalis grąžinti turtą, kurį jos gavo pagal sandorius. Ieškovų galimai pažeistų teisių apgynimui aktualu užtikrinti galimos restitucijos įvykdymą. Todėl teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju kaip laikinąsias apsaugos priemones yra tikslinga taikyti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo (CPK 145 str. 1 d. 2 p.) ir tokiu būdu užkirsti kelią ginčo turto perleidimui tretiesiems asmenims.

24Teismas sprendė, kad ieškovų prašymo paskirti atsakovo turto visišką administravimą tenkinti nėra pagrindo, nes šis prašymas išeina už ieškinio reikalavimų užtikrinimo ribų, kadangi prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su prevenciniais siekiais užkirsti galimai ateityje atsirasiančią žalą ar nukreiptos kitų interesų apsaugai. Tokių teisių ieškovai pareikštu ieškiniu nesiekė ginti.

25III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai

26Atskiruoju skundu ieškovai Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas ir Panevėžio evangelikų reformatų parapija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutarties dalį, kuria atmestas ieškovų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto ir turto administravimo, taikymo ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti ieškovų prašomas laikinąsias apsaugo priemones – taikyti atsakovams fiziniams asmenims priklausančio ginčo turto areštą; paskirti visišką atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos turto administravimą, administratoriumi paskiriant UAB „Projektų vertinimo biuras“. Nurodo, jog teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos ir nepakankamos, neužtikrina realaus teismo sprendimo įvykdymo. Atskirąjį skundą ieškovai grindžia šiais argumentais:

271. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai neįvertino ieškinio reikalavimo pobūdžio, prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių motyvų, restitucijos turinio bei kitų aplinkybių, darančių restituciją natūra negalimą ar/ir neįmanoma. Remiantis CK 1.80 ir 6.145 straipsnių nuostatomis, restitucija laikytina dvišaliu sandoriu, pagal kurį kiekviena iš šalių privalo grąžinti kitai šaliai tai, ką gavusi vykdant sandorį. Nagrinėjamu atveju, priėmus ieškovams palankų teismo sprendimą, restitucija pasireikštų tuo, kad kiti turtą įgiję atsakovai privalėtų grąžinti atsakovui Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai iš pastarosios įgytą nekilnojamąjį turtą, o Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija pastariesiems privalėtų grąžinti gautus iš pardavimo sandorių pinigus. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje byloje spręstinas atsižvelgiant į abu šiuos aspektus, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, vertino tik pirmąjį – atsakovų grąžinimo atsakovui Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai iš pastarosios įgyto nekilnojamojo turto klausimą. Tačiau net ir šiuo aspektu vertinimas buvo atliktas paviršutiniškai.

282. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nutarė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, tokiu būdu nebuvo užtikrintas realus teismo sprendimo įvykdymas, kadangi išliko galimybė, jog ginčo turtas bus apsunkintas – areštuotas arba įkeistas hipoteka. Dėl šios priežasties ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymas ženkliai pasunkėtų, ieškovai galėtų patirti didelę žalą. Aplinkybę, jog turtas gali būti tyčia apsunkintas, patvirtina ieškinyje nurodytos aplinkybės dėl atsakovų nesąžiningumo, tame tarpe ir tai, jog šiuo metu ketinama sudaryti ginčo turto, esančio ( - ), perpardavimo sandorį. Todėl, siekiant užtikrinti realų teismo sprendimo įvykdymą ir užkirsti galimybę žalai atsirasti, būtina areštuoti ginčo turtą.

293. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, visiškai nevertino aplinkybės, jog teismui priėmus galimai palankų ieškovams sprendimą, atsakovas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija kitiems atsakovams privalės grąžinti visas lėšas, gautas iš pardavimo sandorių, kurių suma gali siekti keletą milijonų litų, dėl šios aplinkybės vien tik kitiems atsakovams perleisto turto arešto pritaikymas nėra pakankama priemonė teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Todėl taip pat yra būtina užtikrinti ir išsaugoti likusį atsakovo vardu registruotą nekilnojamąjį turtą bei visą kilnojamąjį turtą, visų pirma už perleistą ginčo turtą gautas pinigines lėšas, nes tik tokiu atveju bus galima realiai įvykdyti restituciją. Dėl to būtina paskirti atsakovo turto administratorių, kad pastarasis užtikrintų išlikusio turto išsaugojimą bei, esant reikalui, pareikštų ieškinius dėl be pagrindo ar neteisėtai panaudotų lėšų išreikalavimo, atliktų visus kitus įstatymo nustatytus veiksmus, nukreiptus į turto išsaugojimą. Priešingu atveju susidarytų situacija, jog teismui priėmus ieškovams palankų sprendimą ir pritaikius restituciją, atsakovas neturės galimybės grąžinti lėšų gautų iš atsakovų už parduotą turtą, kas reikštų, jog sprendimas nebus tinkamai įvykdytas. Būtinybę taikyti minėtą laikinąja apsaugos priemonę sąlygoja ir tai, kad atsakovo vardu veikia asmenys, neturintys tam įgaliojimų, ką nustatė ir pripažino Panevėžio apygardos prokuratūra, priimdama nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Tik nušalinus neteisėtai veikiančius atsakovo valdymo organus nuo turto valdymo bus užtikrinta atsakovo ir tuo pačiu visos religinės bendruomenės turto ir turtinių teisių apsauga bei realus teismo sprendimo įvykdymas, o tuo pačiu ir kitų atsakovų teisės bei teisėti interesai.

30Atskiruoju skundu atsakovai R. K. ir R. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį dalyje dėl atsakovų turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

311. Ieškovai prašo teismo pripažinti turto perleidimo sandorius negaliojančiais ir taikyti restituciją natūra. Pripažinus pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia ieškinyje nurodytais pagrindais, parduoto daikto grąžinimo savininkui klausimas turi būti sprendžiamas taikant vindikacijos taisykles, nustatytas CK 4.96 straipsnyje. Remiantis CK. 4.96 straipsnio 2 dalimi, iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Ieškovai apskritai nekelia atsakovų nesąžiningumo klausimo. Teismui patenkintus ieškovų reikalavimus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais restitucija natūra yra negalima, todėl teismo taikyta laikinoji apsaugos priemonė yra perteklinė ir pažeidžianti šalių interesų pusiausvyros principą. Jei proceso metu atsakovai turtą ir perleistų tretiesiems asmenims, tai neturėtų jokios įtakos ieškovų interesų ginimui, nes pagal suformuluotą ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką bet kokiu atveju restitucija nebus galima.

322. Ieškovai, ginčydami turto perleidimo sandorius, neginčija turto nuosavybės teisės, kuri pagal ieškovų pateiktus Registrų centro išrašus priklauso būtent atsakovui Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai. Ieškovams neginčijant turto nuosavybės teisės nėra pagrindo ginčyti ir išviešinto turto savininko sprendimus (Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 13 str. 2 d., CK 4.37 str. 1 d.) bei atitinkamai nėra pagrindo riboti atsakovų kaip turto savininkų teisių dėl be pagrindo pareikšto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

33Atskiruoju skundu atsakovai B. G. ir A. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirąjį skundą atsakovai grindžia šiais argumentais:

341. Laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos aiškiai nepagrįsto ieškinio pagrindu. Iš ieškinio yra sunku nustatyti, kurio, anot ieškovo, juridinio asmens valdymo organų kompetencija buvo pažeista sudarytais ginčijamais sandoriais. Viena vertus, iš ieškinio turinio galima įtarti, kad ieškovas ginčija paties atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos, kurią ieškovas tapatina su visos religinės Lietuvos evangelikų reformatų bendrijos valdymo organu, kompetenciją disponuoti atitinkamu turtu, dėl kurio buvo sudaryti ginčijami sandoriai. Visgi, atsižvelgiant į tai, kad turtas ginčijamų sandorių sudarymo metu viešame registre buvo registruotas ne kaip kažkurio juridinio asmens, kurio valdymo organu, kaip teigia ieškovas, buvo atsakovas, nuosavybė, bet kaip paties atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos nuosavybė, o pats ieškovas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas kaip juridinis asmuo buvo įsteigtas tik 2002 m., t. y. jau po atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos įsteigimo (1998 m.), o jokio kito juridinio asmens, kurio valdymo organu galėtų būti atsakovas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija ieškovas ieškinyje nėra nurodęs, tokia ieškovo pozicija neturi jokio loginio ar teisinio pagrindo. Dėl šios priežasties galima daryti prielaidą, kad ieškovas ieškiniu galimai ginčija atsakovo kaip juridinio asmens vardu veikusių asmenų kompetenciją sudaryti atitinkamus ginčijamus sandorius, tačiau tokiu atveju ieškovas neturi jokios materialinės teisės tokiam ieškiniui reikšti, o materialinės teisės nebuvimas nesuteikia ieškovui teisės į ieškinio patenkinimą.

352. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis nėra pasiekiamas šių priemonių taikymo tikslas, nes realios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nėra. Ieškiniu ieškovai inter alia prašo pripažinti neteisėtais atsakovų su atsakovu Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija sudarytus sandorius ir taikyti restituciją. Teismui visiškai patenkinus tokį reikalavimą, atitinkami nekilnojamieji daiktai būtų grąžinti to paties atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos nuosavybėn (tai yra restitucijos, kurią taikyti prašo ieškovai, esmė; ieškovai neginčija atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos nuosavybės į nekilnojamuosius daiktus įsigijimo pagrindų ir nuosavybės įregistravimo jo vardu viešame registre), o atsakovai įgytų teisę reikalauti atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos grąžinti atsakovų sumokėtas sumas. Vadinasi, atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos turto kiekis iš esmės nepasikeistų (pasikeistų tik jo struktūra). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovų yra daug, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai tokiu atveju tektų atsiskaityti su visais jais ir, tikėtina, su visais atsiskaityti nepavyktų, o tokiu atveju šių sumų išieškojimas būtų nukreipiamas vėl į tą patį atsakovui Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai grąžintą turtą, kuris jau vykdymo procese, tikėtina, būtų parduotas už gerokai mažesnes kainas. Tai sukeltų žalos atsakovui Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai, o ieškovai negautų jokios naudos, kadangi galiausiai turtas būtų perleistas tretiesiems asmenims. Net jei preziumuoti, kad teismas galėtų priimti sprendimą dėl ieškovų ginčijamais sandoriais perleisto turto pripažinimo ieškovo (sinodo) nuosavybe, vadinasi ir iš jo pardavimo gautos lėšos turėtų būti pripažįstamos ieškovo nuosavybe bei būtent ieškovas privalėtų grąžinti atsakovams šių už įsigytus nekilnojamuosius daiktus sumokėtas sumas. Atitinkami atsakovų reikalavimai tokiu atveju būtų nukreipiami į ieškovo (sinodo) turtą, įskaitant ir ginčijamais sandoriais perleistą turtą. Tokiu atveju toks turtas, tikėtina, vykdymo procese būtų parduotas už gerokai mažesnes kainas. Taigi, net visiškai ieškovų reikalavimus tenkinantis teismo sprendimas, užtikrinant jo vykdymą laikinosiomis apsaugos priemonėmis, neduotų ieškovų siekiamo rezultato.

363. Byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai pažeidžia atsakovų interesus. Atsakovai pagal ieškovų ginčijamus sandorius įsigytus nekilnojamuosius daiktus įsigijo naudodami ne tik nuosavas lėšas, bet ir iš trečiųjų asmenų, įskaitant ir banką, skolintas lėšas. Bylos nagrinėjimo taikant laikinąsias apsaugos priemones metu atsakovai privalo nustatytu grafiku grąžinti kreditoriams atitinkamas sumas, tačiau ginčijamais sandoriais įsigyti nekilnojamieji daiktai dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių negali būti nei parduodami, nei remontuojami bei pritaikomi jų naudojimui pagal jų tiesioginę paskirtį ir naudojami pačių atsakovų ar išnuomojami tretiesiems asmenims. Bet kokios tolimesnės investicijos į šiuos nekilnojamuosius daiktus sukelia riziką atsakovams prarasti investuotas lėšas. Dėl šios priežasties atsakovai patiria neproporcingus nuostolius, negaudami pajamų iš šių daiktų. Tokie atsakovų patiriami nuostoliai yra ne mažesni, nei ginčijamais sandoriais įsigytų nekilnojamųjų daiktų nuomos kaina, todėl laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti panaikintos (CPK 149 str. 2 d.).

37Atskiruoju skundu atsakovai R. N. ir D. N. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį. Nurodo, kad skundžiamos teismo nutarties priėmimo metu ginčo butas, esantis ( - ), atsakovams nepriklausė, nes 2011 m. lapkričio 10 d. atsakovai sudarė minėto buto pirkimo pardavimo sutartį su D. V.. Nuosavybės teisės į butą perleistos sutarties sudarymo metu. Taigi teismas priėmė nutartį dėl byloje neįtraukto asmens D. V., nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones sąžiningam ir teisėtam buto įgijėjui.

38Atsiliepimais į atsakovų atskiruosius skundus ieškovai Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas ir Panevėžio evangelikų reformatų parapija prašo atsakovų skundus atmesti. Nurodo, kad atskirieji skundai nepagrįsti ir neįrodyti, atsakovai skunduose kelia ieškinio, o ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimus bei nepateikia jokių įrodymų, paneigiančių taikytų laikinųjų apsaugos priemonių būtinybę. Atsiliepimus grindžia šiais esminiais argumentais:

391. Dėl atsakovų B. G. bei A. G. atskirojo skundo

401.1. Atsakovas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija nebuvo įgaliotas perduoti ginčo turto, o tai padaręs be Sinodo sutikimo pažeidė savo kompetenciją, todėl CK 2.84 straipsniu, nustatančiu, kad sandoriai, kuriuos sudarė viešojo juridinio asmens valdymo organai, pažeisdami savo kompetenciją, nesukelia prievolių juridiniam asmeniui, bei CK 1.80 straipsnio pagrindu toks sandoris laikytinas negaliojančiu ir taikytina restitucija. Be to, remiantis CK 6.227 straipsniu, kuris nuostato, kad teisę pareikšti ieškinį dėl absoliutaus sutarties negaliojimo turi visi asmenys, kurių teises ar teisėtus interesus tokia sutartis pažeidė, ieškovai turėjo teisę reikšti ieškinį. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad absoliutaus sutarties negaliojimo faktą ir tokio sandorio teisines pasekmes gali konstatuoti teismas ex officio (savo iniciatyva). Taigi, aukščiau išdėstytos aplinkybės ir teisės normos paneigia atsakovų nurodomą motyvą dėl tariamo ieškinio nepagrįstumo ir reikalavimo teisės neturėjimo.

411.2. Priėmus ieškovams palankų teismo sprendimą turėtų būti taikoma restitucija, kuri pasireikštų tuo, kad kiti turtą įgiję atsakovai privalėtų grąžinti atsakovui Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai iš pastarosios įgytą nekilnojamąjį turtą, o Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija pastariesiems privalėtų grąžinti gautus iš pardavimo sandorių pinigus, tuo tarpu atsižvelgiant į tai, jog atsakovams turtas buvo parduotas už aiškiai neprotingą kainą, teismo sprendimas realiai būtų įvykdytas tik restituciją pritaikius natūra, o ne piniginiu ekvivalentu, būtent todėl, siekiant užtikrinti, kad ginčo turtas nebūtų perleistas iki bus priimtas ir įvykdytas sprendimas šioje byloje, buvo pritaikytos atsakovų skundžiamos laikinosios apsaugos priemonės.

421.3. Konkrečiu atveju pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, skirtingai nei teigia atsakovai, riboja tik pastarųjų galimybę ginčo turtą perleisti tretiesiems asmenimis, tuo tarpu atsakovai nepateikė įrodymų dėl patiriamų nuostolių dydžio bei fakto, todėl šis motyvas atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 178 str.).

432. Dėl atsakovų R. K. ir R. K. atskirojo skundo

442.1. Atsakovai atskirąjį skundą grindžia tuo, jog parduoto daikto grąžinimo savininkui klausimas turi būti sprendžiamas taikant vindikacijos taisykles, nustatytas CK 4.96 straipsnyje. Šiuo atveju akcentuotina tai, kad CK 4.96 straipsnis reglamentuoja daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo. Tuo tarpu, ieškovų nuomone, atsakovai nėra sąžiningi, kadangi didžioji dalis turto buvo perleista už aiškiai neprotingai mažą kainą. Be to, 2011-12-05 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl didelės vertės Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios turto pasisavinimo. Taigi minėtos aplinkybės, viena vertus patvirtina, jog ieškovai įrodinėja atsakovų nesąžiningumą, kita vertus, leidžia teigti, jog atliekamo ikiteisminio tyrimo metu nustačius, kad ginčo turtas buvo prarastas dėl kitų asmenų padarytos nusikaltimo, net nepaisant atsakovų sąžiningumo restitucija bus taikytina natūra (CK 4.96 str. 2 d). Atsižvelgiant į išdėstytą, atskirojo skundo motyvai dėl atsakovų sąžiningumo bei vindikacijos taisyklių taikymo atmestini kaip nepagrįsti ir nesusiję su ginčijamų laikinųjų apsaugos priemonių taikymu.

452.2. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįstumą (CPK 178 str.).

463. Dėl atsakovų R. N. ir D. N. atskirojo skundo

473.1. Neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais (CK 1.75 str., 6.393 str. 3 d.). Iš teismui pateikiamo Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartis tarp atsakovų ir D. V. buvo sudaryta 2011 m. lapkričio 10 d., tačiau minėta sutartis viešajame registre buvo įregistruota 2011 m. gruodžio 8 d., t. y. jau po to, kai pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones. Be to, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis nustato, jog visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Minėtos aplinkybės paneigia atsakovų argumentus dėl tariamo nusprendimo dėl trečiųjų asmenų teisių ir pareigų. Be to, šiuo metu rengiamas patikslintas ieškinys, įtraukiant į bylą atsakovu ir naująjį ginčo buto savininką.

483.2. Atsakovų atskirojo skundo motyvai nepaneigia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjamoje byloje būtinumo.

49Atsiliepimu į ieškovų atskirąjį skundą atsakovai B. G. ir A. G. prašo ieškovų atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovai prašo aiškiai nepagrįsto ieškinio pagrindu.

50Atsiliepimu į ieškovų atskirąjį skundą atsakovai R. K. – Č. ir T. Č. prašo ieškovų atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti ginčo turtą, neatitinka CPK 148 straipsnio 1 dalies ir 5 dalies nuostatų ir iš esmės pažeidžia atsakovų teisėtus interesus. Atsakovai pažymi, kad ieškinyje suformuluotas reikalavimas – taikyti restituciją – yra neteisingas ir nepagrįstas. Ieškovas, teikdamas prašymą dėl atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos turto administratoriaus paskirimo, remiasi argumentais, kurie negali būti pripažinti teisėtais, kadangi pagal CK 1.5 straipsnį civilinėje teisėje galioja bendras sąžiningumo principas ir, kol neįrodytą kitaip, kiekvienas asmuo yra laikomas sąžiningu, todėl teiginys, kad turto administratorių būtina paskirti, kad būtų sustabdytas žalos darymas tiek pačiam juridiniam asmeniui, tiek visai Lietuvos evangelikų reformatų bendruomenei, yra nepagrįstas ir atmestinas.

51Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į atskiruosius skundus nepateikė.

52IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

53Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

54Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (CPK 144 str. 1 d.). Galutinis sprendimas yra teismo procesinis dokumentas, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės ir atsakoma į ieškovo ieškinyje pareikštus materialinius teisinius reikalavimus, t. y. ieškinys patenkinamas visiškai ar iš dalies, arba ieškinys atmetamas (CPK 259 str. 1 d., 260 str., 270 str. 5 d. 1 p.). Būsimo teismo sprendimo galimas turinys turėtų būti vertinamas pagal byloje pareikštus materialinius teisinius reikalavimus. Kadangi būsimu teismo sprendimu bus atsakoma į ieškinyje pareikštus reikalavimus, nustatant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų būti vertinama, ar, priėmus ieškovui palankų sprendimą, t. y. patenkinus jo pareikštus reikalavimus, tokio teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Dėl šios priežasties teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą ir netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos.

55Nagrinėjamu atveju ieškovai prašė taikyti dviejų rūšių laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti ieškiniu ginčijamais sandoriais atsakovams (fiziniams asmenims) parduotus nekilnojamuosius daiktus bei paskirti atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos turto administravimą, administratoriumi paskiriant UAB „Projektų vertinimo biuras“. Pirmos instancijos teismas skundžiama nutartimi prašymą tenkino iš dalies ir taikė laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės į atsakovų (fizinių asmenų) ginčo nekilnojamąjį turtą perleidimo draudimo.

56Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.). Šis principas iš esmės reiškia draudimą bet kuriomis, tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Taigi teismo pareiga parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios, užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau suvaržytų atsakovo interesus. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.

57Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmos instancijos teismas įvertinęs bylos aplinkybes bei prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentus priėmė teisingą ir pagrįstą nutartį. Nagrinėjamu atveju ieškovai yra pareiškę ieškinį dėl pripažinimo negaliojančiais nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčių bei restitucijos taikymo. Atsižvelgiant į kilusį ginčą pažymėtina, kad konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą gali nulemti priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku, jų pobūdžiu. Šioje byloje ginčijami konkretūs turtiniai sandoriai, kurių objektas nekilnojamasis turtas. Ieškovų materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objektų teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu. Todėl teismas teisingai sprendė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo butams yra jų perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas. Atsižvelgiant į paminėtą, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai būtent ginčo nekilnojamam turtui taikė įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovų atskirųjų skundų argumentai nepaneigė turto perleidimo tretiesiems asmenims grėsmės buvimo. Pažymėtina ir tai, kad jau vien aplinkybė, jog ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieškovams sprendimo atveju galėtų būti grąžintas natūra, yra pas atsakovus, kurie turi teisę disponuoti ginčo objektais, teismų praktikoje pripažįstama kaip aplinkybė, patvirtinanti teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio mėn. 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1205/2011; 2011 m. spalio mėn. 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2056/2011). Netaikius įrašo viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo ieškovų nurodomam nekilnojamajam turtui, atsakovai turėtų galimybę jį perleisti tretiesiems asmenims, kurie į bylos nagrinėjimą nėra įtraukti. Dėl šios priežasties užsitęstų bylos nagrinėjimas, dar labiau pasunkėtų ir taip sudėtinga teisinė situacija, nukentėtų viešasis interesas bei pasunkėtų teismo sprendimo įvykdymas. Be to, pažymėtina, kad pritaikyta laikinoji pasaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl ginčo nekilnojamojo turto nuosavybės teisių perleidimo draudimo, yra mažiausiai varžanti atsakovų teises, nes riboja tik jų teisę šiuo turtu disponuoti, tačiau nedraudžia atsakovams šį turtą valdyti ir juo naudotis, iš esmės nesukelia atsakovams neigiamų pasekmių ir nepažeidžia jų teisių bei teisėtų interesų. Todėl atsakovų argumentai, kad pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė pažeidžia proporcingumo principą ir varžo jų teises daugiau negu to reikia būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui, yra nepagrįsti.

58Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovų argumentus, jog laikinosios apsaugos priemonės netaikytinos, nes pareikštas ieškinys yra prima facie nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio pagrįstumo preliminarus (prima facie) įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio nusprendžia, jog ieškinys yra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011). Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovų pareikštus reikalavimus negalėtų būti priimtas ieškovams palankus teismo sprendimas, todėl tuo pačiu nėra galimybės vien šiuo pagrindu teigti, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Nesant akivaizdžių duomenų apie ieškinio nepagrįstumą atsakovų argumentai dėl ginčo faktinių ir teisinių aplinkybių (R. K. ir R. K. 2-as atskirojo skundo argumentas, B. G. ir A. G. 2-as atskirojo skundo argumentas), dėl ieškovų teisės reikšti ieškinį (B. G. ir A. G. 1-as atskirojo skundo argumentas), restitucijos taikymo galimybės (R. K. ir R. K. 1-as atskirojo skundo argumentas), atmetami kaip argumentai, nagrinėtini sprendžiant ginčą iš esmės, o ne taikant laikinąsias apsaugos priemones (CK 1.80 str. 4 d., 4.96 str. 2 d., CPK 12 str., 144 str. 1 d., 178 str., CPK 265 str. 1 d., 270 str. 4 d.).

59Atsakovų R. N. ir D. N. atskirojo skundo argumentas, kad laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti taikomos butui, esančiam ( - ), nes skundžiamos nutarties priėmimo metu nuosavybės teisė į šį butą pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu buvo perleista D. V., kuris yra sąžiningas ginčo buto įgijėjas, yra nepagrįstas. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tarp atsakovų R. N. ir D. N. bei D. V. 2011 m. lapkričio 10 d. jau buvo sudaryta šio buto pirkimo – pardavimo sutartis, nuosavybės teisės naujam buto savininkui perleistos sutarties sudarymo metu. Remiantis CK 6.393 straipsnio 4 dalimi, nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo. Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, nes, vadovaujantis CK 6.393 straipsnio 3 dalimi, prieš trečiuosius asmenis nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis gali būti panaudota ir jiems sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, jei ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre, o teismui priimant skundžiamą nutartį, sutartis Registrų centre dar nebuvo įregistruota, todėl ji negalėjo būti panaudota prieš trečiuosius asmenis. Pirkimo – pardavimo sutartis buvo įregistruota tik 2011 m. gruodžio 8 d. (atskirojo skundo medžiaga, b. l. 245, 246). Be to, nagrinėjamu atveju butas yra ginčo objektu, susijusiu su galimos restitucijos taikymu, o panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, gali iš esmės pasunkėti ar tapti neįmanomas galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymas, ką iš dalies patvirtina ir pats ginčo buto pardavimo D. V. faktas.

60Ieškovai taip pat prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos turto administratoriaus paskyrimą. CPK 145 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – atsakovo turto administratoriaus paskyrimas teismų praktikoje vertinama kaip išimtinė. Iš prašymo skirti turto administratorių ir ieškovų atskirojo skundo motyvų konstatuotina, kad ieškovai neįrodė, jog nagrinėjamoje byloje ši laikinoji apsaugos priemonė būtų efektyvi. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad prašymas paskirti atsakovo turto visišką administravimą išeina už ieškinio reikalavimų užtikrinimo ribų. Kaip jau minėta, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas privalo būti pagrįstas aplinkybėmis liudijančiomis apie galimai palankaus ieškovams teismo sprendimo neįvykdymo ar įvykdymo pasunkėjimo tikimybę bei išlaikantis bylos šalių interesų pusiausvyrą.

61Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones privalo laikytis proporcingumo principo, t. y. įvertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Tokios nuostatos laikomasi ir teismų praktikoje. Bet kokios valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui bei turi atitikti siekiamus teisėtus tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Kiekvienu atveju turi būti surasta pusiausvyra tarp būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybės užtikrinimo ir atsakovo teisių apsaugos (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, kartu nesukeltų atsakovui nuostolių arba jie būtų minimalūs (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-285/2008.). Šiems tikslams pasiekti teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turi atidžiai parinkti jų rūšį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškinyje išdėstytas aplinkybes, kuriomis ieškovai grindžia savo reikalavimus, bei įrodymus, patvirtinančius ieškovų išdėstytas aplinkybes, teisėtai ir pagrįstai nutarė skirti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios realiai gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą arba išvengti kitų neigiamų padarinių. Teisėjų kolegija mano, kad taikyti laikinąją apsaugos priemonę – ginčo nekilnojamojo turto areštą nėra tikslinga bei neatitiks įstatyme įtvirtintus tokio pobūdžio priemonių taikymo tikslus, pažeis atsakovų teises daugiau negu reikia siekiamam tikslui pasiekti, kitų papildomai ieškovų prašomų priemonių taikymas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje būtų vertintinas kaip perteklinis.

62Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, jeigu, ieškovų manymu, egzistuoja pagrįsta grėsmė, jog atsakovas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija pinigus, gautus perleidus ginčo sandoriais nekilnojamąjį turtą, ar kitą turimą turtą gali paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, ieškovai turi teisę motyvuotai prašyti teismo taikyti kitokios rūšies laikinąsias apsaugos priemones (pvz. CPK 145 str. 1 d. 1 p., 3 p.).

63Kiti atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

64Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra pakankamos busimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui ir nėra perteklinės bei pažeidžiančios šalių interesų pusiausvyrą. Teismas nutartimi spręsdamas taikyti konkrečias laikinąsias apsaugos priemones tinkamai įvertino ieškovų pateiktus įrodymus ir priėjo argumentuotos išvados. Dėl to konstatuotina, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis vertintina kaip teisėta ir pagrįsta.

65Teisėjų kolegija pabrėžia tai, kad pagal CPK 146 straipsnio nuostatas, atsakovai turi teisę prašyti teismo įpareigoti ieškovus pateikti jų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, o įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, jie turi teisę reikalauti, kad ieškovai atlygintų nuostolius, kuriuos jiems padarė ieškovų prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 146 str. 2 d.).

66Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

67Palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį nepakeistą.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae –... 5. 7. 2011-08-16 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AR-1668, kuria atsakovams D.... 6. 8. 2011-08-16 pirkimo – pardavimo sutartį AR-1503, kuria atsakovui R. K.... 7. Ieškovai taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ginčo... 8. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 21 d. nutartimi prašymą dėl... 10. I. S. ir R. S. pastatą – gyvenamąjį namą, esantį ( - );... 11. R. K. – Č. ir T. Č. negyvenamąsias patalpas – neįrengtą pastogę,... 12. R. K. butą, esantį ( - );... 13. B. G. ir A. G. butą, esantį ( - ), bei butą, esantį ( - );... 14. M. K. butą, esantį ( - );... 15. D. N. ir R. N. butą, esantį ( - );... 16. R. K. butą, esantį ( - );... 17. R. K. ir A. K. butą, esantį ( - );... 18. E. M. ir G. K. po 1/2 buto, esančio ( - );... 19. E. V. butą, esantį ( - );... 20. A. K. ir R. K. butą, esantį ( - );... 21. B. G. ir A. G. butą, esantį ( - );... 22. D. G. butą, esantį ( - ), perleidimo draudimo. Likusioje dalyje prašymo... 23. Teismas nurodė, kad ieškovų pareikšto ieškinio patenkinimo atveju būtų... 24. Teismas sprendė, kad ieškovų prašymo paskirti atsakovo turto visišką... 25. III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai... 26. Atskiruoju skundu ieškovai Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios –... 27. 1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai... 28. 2. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nutarė taikyti... 29. 3. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, visiškai nevertino aplinkybės,... 30. Atskiruoju skundu atsakovai R. K. ir R. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 31. 1. Ieškovai prašo teismo pripažinti turto perleidimo sandorius... 32. 2. Ieškovai, ginčydami turto perleidimo sandorius, neginčija turto... 33. Atskiruoju skundu atsakovai B. G. ir A. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 34. 1. Laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos aiškiai nepagrįsto ieškinio... 35. 2. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis nėra pasiekiamas šių priemonių... 36. 3. Byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai pažeidžia... 37. Atskiruoju skundu atsakovai R. N. ir D. N. prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 38. Atsiliepimais į atsakovų atskiruosius skundus ieškovai Lietuvos evangelikų... 39. 1. Dėl atsakovų B. G. bei A. G. atskirojo skundo... 40. 1.1. Atsakovas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija... 41. 1.2. Priėmus ieškovams palankų teismo sprendimą turėtų būti taikoma... 42. 1.3. Konkrečiu atveju pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, skirtingai... 43. 2. Dėl atsakovų R. K. ir R. K. atskirojo skundo... 44. 2.1. Atsakovai atskirąjį skundą grindžia tuo, jog parduoto daikto... 45. 2.2. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių byloje taikytų... 46. 3. Dėl atsakovų R. N. ir D. N. atskirojo skundo... 47. 3.1. Neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš... 48. 3.2. Atsakovų atskirojo skundo motyvai nepaneigia laikinųjų apsaugos... 49. Atsiliepimu į ieškovų atskirąjį skundą atsakovai B. G. ir A. G. prašo... 50. Atsiliepimu į ieškovų atskirąjį skundą atsakovai R. K. – Č. ir T. Č.... 51. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į atskiruosius skundus... 52. IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados... 53. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria... 54. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad teismo... 55. Nagrinėjamu atveju ieškovai prašė taikyti dviejų rūšių laikinąsias... 56. Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu... 57. Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmos instancijos teismas įvertinęs bylos... 58. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovų argumentus, jog... 59. Atsakovų R. N. ir D. N. atskirojo skundo argumentas, kad laikinosios apsaugos... 60. Ieškovai taip pat prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atsakovo... 61. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad... 62. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju,... 63. Kiti atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai neturi teisinės... 64. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismo pritaikytos... 65. Teisėjų kolegija pabrėžia tai, kad pagal CPK 146 straipsnio nuostatas,... 66. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 67. Palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį...