Byla 2K-336/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Jono Prapiesčio, sekretoriaujant Rasai Miškelevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei, gynėjui advokatui Virgilijui Kadauskui, nuteistajam R. M., teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. kasacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį šešiems mėnesiams, pagal BK 155 straipsnio 1 dalį devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė R. M. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams įpareigojant R. M. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. R. M. pagal BK 165 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Iš R. M. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariatui priteista 720 Lt turėtų proceso išlaidų.

2Taip pat skundžiamas Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nuosprendis, kuriuo, panaikinus Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 14 d. nuosprendžio dalį dėl R. M. išteisinimo pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 165 straipsnio 1 dalį šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šią bausmę iš dalies sudėjus su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 14 d. nuosprendžiu jam paskirtomis bausmėmis, galutinė subendrinta bausmė R. M. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams įpareigojant R. M. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Taip pat panaikinta Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 14 d. nuosprendžio dalis dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato turėtų proceso išlaidų priteisimo. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

3Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

Nustatė

41. R. M. pagal BK 165 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 30 d., apie 1.00 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, koja išspyręs nukentėjusiojo J. B. gyvenamojo namo lauko duris bei slenkstį, neteisėtai, atvirai, prieš nukentėjusiojo valią įsibrovė į jo gyvenamąjį namą ir taip pažeidė jo būsto neliečiamumą.

5R. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 30 d., apie 1.00 val., (duomenys neskelbtini), nukentėjusiojo J. B. gyvenamojo namo kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia koja vieną kartą sudavė nukentėjusiajam į nugarą ir taip sukėlė jam fizinį skausmą.

6R. M. pagal BK 155 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 30 d., apie 1.00 val., (duomenys neskelbtini), nukentėjusiojo J. B. gyvenamojo namo kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešai žodžiu bei veiksmu užgauliai pažemio nukentėjusiuosius J. B. ir D. T. R. M. po smūgio nukentėjusiajam J. B. į nugarą sudavimo, siekdamas įskaudinti bei pažeminti, liepė jam klauptis ir, elgdamasis itin ciniškai, nukentėjusiajai D. T. liepė nusimauti kelnes bei kelnaites, o J. B. – liežuviu laižyti šios lytinius organus.

72. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nurodęs, jog nukentėjusioji D. T. R. M. į namą įleido gražiuoju, neįvertino to, kad nukentėjusioji tai padarė prieš savo valią – ji bijojo, jog R. M. neišlaužtų kitų namo durų. Dėl to, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, „neatlikęs įrodymų analizės, neįvertinęs visų reikšmingų bylai aplinkybių“, nepagrįstai jį išteisino pagal BK 165 straipsnio 1 dalį.

8Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje taip pat nurodė, kad nors iš VŠĮ Telšių rajono pirminės sveikatos priežiūros centro pažymos matyti, jog R. M. dėl savo sveikatos būklės į teismo posėdį atvykti galėjo, tačiau nedarbingumo pažymėjimas patvirtina, kad jis tuo metu sirgo, bei atkreipė dėmesį į tai, kad R. M. turėjo būti atvesdintas 2008 m. gegužės 30 d, tačiau atvesdintas buvo tik 2008 m. birželio 3 d., ir konstatavo, kad „pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai iš R. M. Š. apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariatui priteisė proceso išlaidas – 720 Lt“. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl R. M. išteisinimo pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, jį pripažino kaltu ir nuteisė laisvės atėmimu pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, taip pat panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato turėtų proceso išlaidų priteisimo.

93. Kasaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

103.1. Kasatorius nurodo, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 155 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnio 1 dalį. Pasak kasatoriaus, teismai, nagrinėję jo baudžiamąją bylą, nebuvo nešališki, nepriklausomi, nes vadovavosi tik jį kaltinančiais liudytojų, nukentėjusiųjų parodymais, o į jį teisinančius duomenis nekreipė dėmesio ir taip suvaržė jo teises, įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje.

11Kasatorius, ginčydamas savo kaltę dėl jam inkriminuoto BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, teigia, kad jo baudžiamojoje byloje pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 78 straipsnio nuostatos. Kasatorius tvirtina, kad R. Č. ir J. M. (turi būti – M.) negalėjo būti apklaustos kaip liudytojos, nes jos „nieko nematė, nieko negirdėjo“. Pasak kasatoriaus, apie 2006 m. gruodžio 30 d. vakaro įvykius nukentėjusiųjų namuose R. Č. ir J. M. išgirdo kitą dieną iš nukentėjusiosios D. T. Kasatoriaus teigimu, R. Č. parodymai, kad jis jai pasakęs, jog „išdergė B.“, yra išgalvoti. Pasak kasatoriaus, jis R. Č. sakė, kad „J. B. ir D. T. nusidergė“ ir, tai sakydamas, turėjo omenyje telefonų mainų istoriją, kai J. B. pasiūlė apsikeisti telefonais, nes jis „telefoną vis tiek pragers“. Pakalbėjęs su J. B. ir D. T., jis (kasatorius) suprato, kad „jie paleido gandus apie prievartinius telefono mainus“, tą, atėjęs pas nukentėjusiuosius, jis ir pasakė J. B. Tada J. B. ir D. T. tarpusavyje pradėjo keiktis, įžeidinėti vienas kitą, bandydami išsiaiškinti, kuris pirmas paleido gandus apie telefono mainus.

12Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindžia prieštaringais ir tikrovės neatitinkančiais R. Č. parodymais, kurie prieštarauja jo nuosekliems parodymams. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių šiems prieštaravimams pašalinti bei nenurodė motyvų, kodėl buvo atmesti jo parodymai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasatoriaus tvirtinimu, R. Č. parodymai, kad „jie ten visi gėrė alkoholį“, neatitinka tikrovės ir faktinių aplinkybių, nes jis alkoholio nukentėjusiųjų 2006 m. gruodžio 30 d. namuose negėrė. Pasak kasatoriaus, R. Č. negalėjo žinoti, ką jis veikė nukentėjusiųjų namuose, nes jos ten nebuvo. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad R. Č. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, jog jis, parėjęs ryte jai pasakė, kad „išdergė B.“, taip pat prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir pačios R. Č. pirmosios instancijos teisme duotiems parodymams, kad ji tą naktį nakvojo pas kaimynę, nes jis (kasatorius) girtas būna agresyvus, o 2006 m. gruodžio 31 d., jai ryte parėjus, jis pasakė, jog „išdergė B.“. Kasatorius teigia, kad R. Č. nenurodė, pas kokią kaimynę tą naktį nakvojo, ir pabrėžia, kad R. Č. parodymai, jog ji 2006 m. gruodžio 30 d. nakvojo ne namuose, atsirado tik tada, kai iškilo būtinybė jo agresyvumą susieti su girtumu. Pasak kasatoriaus, jei jis grįžo tik ryte, tai lieka neaišku, kur jis buvo visą naktį ir kodėl R. Č. reikėjo išeiti nakvoti pas kaimynę, jei jo visą naktį nebuvo namuose. Kasatoriaus nuomone, bene vieninteliai R. Č. parodymai, kad D. T. jai sakė, jog jis fizinio smurto nenaudojo, atitinka faktines aplinkybes ir patvirtina tai, jog jis fizinio smurto prieš nukentėjusiuosius nenaudojo.

13Kasatorius skunde taip pat tvirtina, kad kaltinimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį jam grindžiamas tik nukentėjusiųjų parodymais – kitų įrodymų, medikų ar teismo medicinos ekspertų išvadų dėl nukentėjusiojo J. B. nežymaus sveikatos sutrikdymo byloje nėra. Kasatoriaus nuomone, nesant sveikatos sutrikdymo, negalėjo būti ir fizinio skausmo sukėlimo.

14Kasatorius teigia, kad nukentėjusiųjų parodymai, kuriais grindžiamas kaltinimas jam pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 155 straipsnio 1 dalį, yra nenuoseklūs, prieštaringi, neatitinka faktinių aplinkybių, todėl teismas juos turėjo vertinti kritiškai ir atmesti. Nukentėjusiųjų J. B. ir D. T. parodymais, pasak kasatoriaus, negalima tikėti, nes jie davė melagingus parodymus, bijodami baudžiamosios atsakomybės už melagingą pranešimą apie nusikaltimą. Tai, kad nukentėjusieji yra bailūs, kasatoriaus teigimu, patvirtina teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės 2007 m. rugsėjo 13 d. aktai Nr. 342, 343, kuriuose nurodyta, jog „jis (ji) paklūsta (J. B., D. T.), nes sumušimo baimė stipresnė už pažeminimo patyrimą“. Šiuo atveju atsakomybės baimė už melagingą pranešimą apie nusikaltimą ir melagingus parodymus nugali melagingų parodymų baimę ir jie duoda tokius parodymus, kokių reikia kaltintojams. Pasak kasatoriaus, „vienintelis dalykas, ką galėjo padaryti J. B. ir už tai jam negrėsė jokios sankcijos – tai savanoriškas civilinio ieškinio atsisakymas“. Kasatoriaus nuomone, tai garbingas nukentėjusiojo poelgis, netiesiogiai patvirtinantis jo nekaltumą. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad J. B. jam yra ne kartą sakęs, jog tiek dėl kaltinimų, tiek dėl civilinio ieškinio „yra priverstas taip daryti, nes priešingu atveju jis bus pasodintas“. Pasak kasatoriaus, byloje nesant kitų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiųjų versiją, teismas negalėjo remtis vien tik suinteresuotų bylos baigtimi nukentėjusiųjų parodymais. Tuo tarpu jo (kasatoriaus) parodymai viso bylos proceso metu buvo išsamūs, nuoseklūs, neprieštaringi, nes jam „nieko nereikėjo išgalvoti ir meluoti “.

15Toliau kasatorius, norėdamas įrodyti, kad nukentėjusiųjų parodymai neatitinka faktinių aplinkybių ir yra melagingi, skunde cituoja nukentėjusiosios D. T. parodymus, duotus 2007 m. sausio 18 d., taip pat jos ir nukentėjusiojo J. B. parodymus, duotus 2007 m. sausio 23 d., 2007 m. vasario 19 d. policijoje, 2007 m. vasario 19 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui, 2007 m. balandžio 3 d., 2008 m. liepos 3 d. ir nurodo, jog iš šių parodymų matyti, kad nukentėjusieji gerai įsiminė tik vieną dalyką (ir dėl kurio duodami parodymus nesuklysta) – momentą, kai J. B. jo (kasatoriaus) nurodymu liežuviu laižė D. T. lytinius organus, o dėl to, kaip, kada jis atvažiavo, ką atsivežė, kiek laiko buvo namuose, kiek laiko truko pažeminimas, kiek kartų spyrė ir pan., nukentėjusieji „painiojasi ir jų parodymai yra prieštaringi“. Kasatoriaus tvirtinimu, iš minėtų parodymų taip pat matyti, kad „noras išgerti pas S. N. paliktą 2 litrų alaus butelį, o ne baimė būti persekiojamiems privertė J. B. ir D. T. naktį belstis pas kaimynę“. Kasatorius sutinka, kad sunku įsiminti visas smulkmenas, todėl teismo posėdžio metu tiek J. B., tiek D. T. negalėjo tiksliai prisiminti to, kas įvyko, o jų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai teismo posėdžio metu buvo perskaityti. Tačiau perskaičius J. B. ir D. T. parodymus, jiems tik tereikėjo pasakyti, kad patvirtina parodymus. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad 2007 m. vasario 19 d. nukentėjusieji davė prieštaringus parodymus – policijoje liudijo vienaip, o ikiteisminio tyrimo teisėjui kitaip, tačiau kaltintojai tai paaiškino tuo, jog nukentėjusieji jo bijojo ir ikiteisminio tyrimo teisėjui melavo. Be to, kasatorius teigia, kad, jei jis nukentėjusiesiems grasino ir reikalavo pakeisti parodymus, tai jam turėjo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal dar vieną BK straipsnį, tačiau tai nebuvo padaryta. Kasatoriaus nuomone, nukentėjusieji teisme, sutikę jį, „jautėsi nejaukiai ir- nedrįso meluoti“.

163.2. Kasatorius, neigdamas savo kaltę dėl BK 155 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo, skunde taip pat teigia, kad konflikto, įvykusio vėlų vakarą namuose, dalyvaujant jam ir dviem nukentėjusiesiems, negalima laikyti viešu, nes jo joks pašalinis žmogus nematė, todėl, kasatoriaus nuomone, jo veikoje nėra ir BK 155 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties.

173. 3. Kasatorius, neigdamas savo kaltę dėl BK 165 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo, tvirtina, kad jo veikoje nėra ir BK 165 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties, nes pirmosios instancijos teisme duoti nukentėjusiųjų parodymai patvirtina tai, jog į nukentėjusiųjų namus jis buvo įleistas geranoriškai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiųjų J. B. ir D. T. parodymus, kad jie į namus jį (kasatorių) įsileido savo noru, ignoravo. Be to, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kaip liudytoją nurodo J. M., nes ji yra ne liudytoja, o „eilinė gandų ir paskalų nešiotoja“, kuri nebuvo įvykio vietoje, nieko nematė ir negirdėjo. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas bylos aplinkybes ir motyvuotai nusprendė, kad nebuvo įsilaužimo ar neteisėto įėjimo į svetimą būstą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas visiškai kitaip traktuoja tas pačias aplinkybes ir nukentėjusiųjų parodymus bei daro įrodymais nepagrįstas išvadas. Kartu kasatorius nurodo, kad BPK 320 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pabloginti nuteistojo ar išteisintojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Tuo tarpu jo baudžiamojoje byloje apeliacinį skundą dėl išteisinimo pagal BK 165 straipsnio 1 dalį pateikė tik prokuratūra – nukentėjusieji apeliacinio skundo nepateikė, t. y. sutiko su jo išteisinimu pagal BK 165 straipsnio 1 dalį. Dėl to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas negalėjo jo pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 165 straipsnio 1 dalį.

18Be to, kasatorius teigia, kad byloje taip ir lieka neaišku, kada jis buvo nukentėjusiųjų namuose ir neva padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas – 2006 m. gruodžio 30 d. ar 2006 m. gruodžio 31 d. Kasatorius tvirtina, kad jis pas nukentėjusiuosius buvo 2006 m. gruodžio 30 d. apie 20.00–21.00 val. Tai patvirtina ir liudytojos R. Č. parodymai. Tuo tarpu nukentėjusieji J. B. ir D. T. parodo, kad jis (kasatorius) pas juos buvo atėjęs 2006 m. gruodžio 30 d. apie 1.00 val., kitaip tariant, 2006 m. gruodžio 31 d. Vadinasi, kasatoriaus tvirtinimu, nebuvo nustatytas tikslus jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo laikas. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad 2006 m. gruodžio 30 d. jo (duomenys neskelbtini) kaime nebuvo, todėl ir jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų jis negalėjo padaryti. Kasatoriaus nuomone, tiksliai nenustačius jo lankymosi nukentėjusiųjų namuose laiko, negalėjo būti pateikti ir kaltinimai dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Pasak kasatoriaus, tiksliai nenustačius jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo laiko ir jį nuteistus, buvo pažeistos BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatos, reikalaujančios nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti nusikalstamos veikos padarymo laiką.

193.4. Kasatorius skunde nesutinka ir su BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos aplinkybės pripažinimu jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Jis teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m, gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisykles (Žin., 2006, Nr. 56-2000), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d įsakymu Nr. V-505 patvirtintų Medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo bei bendros asmens būklės įvertinimo metodikas (Žin., 2006, Nr. 71-2641), Policijos patrulių veiklos instrukciją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo apibendrinimą nagrinėjant administracines bylas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnį neblaivumas negali būti nustatinėjamas arba paneigiamas liudytojų parodymais – neblaivumas yra nustatomas alkotesteriu arba medicininės apžiūros metu. Tuo tarpu, kasatoriaus tvirtinimu, jo baudžiamojoje byloje tai nebuvo padaryta. Vadinasi, nukentėjusiųjų J. B. bei D. T., liudytojos R. Č. parodymai, kad jis (kasatorius) buvo apsvaigęs nuo alkoholio, negali būti jo neblaivumo (girtumo) įrodymu. Dėl to, pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas privalėjo iš kaltinimo pašalinti minėtą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

203.5. Kasatorius taip pat teigia, kad 2008 m. gegužės 27 d. jam buvo pareikšti kaltinimai pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 155 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnio 1 dalį ir byla perduota teismui. Kasatoriaus tvirtinimu, procesas dėl šių nusikalstamų veikų vyko nesilaikant BPK nuostatų. Kasatorius nurodo, kad pagal BPK 407 straipsnį nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, 155 straipsnio 1 dalyje, 165 straipsnio 1 dalyje, priskiriamos veikoms, dėl kurių procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą privataus kaltinimo bylose pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Ikiteisminis tyrimas privataus kaltinimo bylose neatliekamas. BPK 409 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad procesas dėl BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų vyksta įprasta tvarka tada, kai BPK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų. Šiais atvejais prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, dėl šių veikų privalo pradėti baudžiamąjį procesą. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime nurodoma, jog prokuroras, įgyvendindamas arba atsisakydamas įgyvendinti savo įgaliojimus, nustatytus BPK 409 straipsnio 1 ar 2 dalyje, turi pagrįsti sprendimą teisiniais argumentais; BPK nenustatyta, kokia konkrečia forma, esant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui, turi būti išreikštas prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau visada turi būti surašytas motyvuotas sprendimas (paprastai šiuo atveju priimamas nutarimas), kuriame nurodomi išsamūs argumentai, pagrindžiantys BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytos bent vienos aplinkybės buvimą (kasacinė byla Nr. 2K-67/2007).

21Kasatorius teigia, kad jo baudžiamojoje byloje Radviliškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos Baisiogalos policijos nuovados viršininkas A. Jacyna 2007 m. sausio 9 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, nurodydamas, jog, sudavus pareiškėjui J. B. vieną smūgį, jam buvo sukeltas fizinis skausmas, o tokios bylos nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka. Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros prokurorė B. Pužaitienė 2007 m. vasario 7 d. nutarimu panaikino minėtą 2007 m. sausio 9 d. nutarimą ir pavedė Radviliškio rajono policijos komisariatui atlikti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios ikiteisminis tyrimas neatliekamas ir nukentėję asmenys, vadovaudamiesi BPK 407 straipsnio nuostatomis, turi kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, o esant BPK 409 straipsnio 1 dalyje numatytiems atvejams, procesą dėl šios nusikalstamos veikos privalo pradėti prokuroras. Šiuo atveju prokuroras privalo priimti motyvuotą sprendimą, kuriame turi būti pateikti išsamūs ir teisiškai pagrįsti argumentai, kodėl privataus kaltinimo byla tampa valstybinio kaltinimo byla. Tuo tarpu šioje byloje, pasak kasatoriaus, tokio Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros nutarimo nėra, o Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros prokurorės B. Pužaitienė 2007 m. vasario 7 d. nutarimas panaikinti nutarimą atsisakyti pradėti ikiteismini tyrimą neatitinka BPK keliamų reikalavimų ir nėra motyvuotas. Dėl to, kasatoriaus tvirtinimu, Radviliškio rajono apylinkės prokurorės B. Pužaitienės sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 155 straipsnio 1 dalį buvo pradėtas ir tęsiamas nesilaikant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos.

22Be to, kasatorius pabrėžia, kad nurodymo atlikti ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nebuvo. Vadinasi, jo nuomone, liko galioti Baisiogalos policijos nuovados viršininko A. Jacynos 2007 m. sausio 9 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu 2008 m. sausio 30 d. Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros prokurorė B. Pužaitienė pareiškė reikalavimą pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo, t. y. dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios ikiteisminis tyrimas neatliekamas ir nukentėję asmenys, vadovaudamiesi BPK 407 straipsnio nuostatomis, turi kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, o esant BPK 409 straipsnio 1 dalyje numatytiems atvejams, procesą dėl šios nusikalstamos veikos privalo pradėti prokuroras. Kasatoriaus nuomone, ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, praėjus daugiau kaip vieneriems metams nuo įvykio dienos, buvo pradėtas neteisėtai ir nepagrįstai, nesant byloje įrodymų, išskyrus nukentėjusiųjų parodymus, jog jis vieną kartą spyrė J. B. į nugarą. Nukentėjusysis J. B. teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad buvo nežymiai sužalotas ar trumpam susargdintas, nes į medikus ar ekspertus jis nesikreipė.

233.6. Kasatorius tvirtina, kad BPK numato galimybę teismui priimti nuosprendį, kai bylą nagrinėjant teisme atsiranda pagrindas manyti, jog kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka. Tokiu atveju teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos turi paklausti nukentėjusiojo, ar jis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal BPK 407 straipsnyje nurodytus BK straipsnius (BPK 417 straipsnio 2 dalis). Nukentėjusiajam reikalaujant, kad kaltinamasis būtų nuteistas už nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teismas dėl šios veikos pasitarimų kambaryje priima nuosprendį (BPK 417 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, sisteminė privataus kaltinimo bylų proceso nuostatų analizė, pasak kasatoriaus, suponuoja išvadą, kad „sutaikinimo procedūra padeda išvengti tiek teisiamojo, tiek nukentėjusiojo procesinių teisių pažeidimo ir tam tikrais atvejais panaikina kliūtis teismui priimti nuosprendį dėl BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikos net ir tuo atveju, kai dėl jos buvo atliktas ikiteisminis tyrimas“. Kasatoriaus teigimu, jo baudžiamojoje byloje net nereikėjo nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, perkvalifikuoti į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, nes jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos kvalifikuotos pagal BK straipsnius, kuriuose numatytos nusikalstamos veikos teisme nagrinėjamos tik privataus kaltinimo tvarka. Kasatorius teigia, kad nors byla ir buvo pradėta nagrinėti valstybinio kaltinimo tvarka, teismas iki įrodymų tyrimo pradžios privalėjo išaiškinti nukentėjusiems teisinę susitaikymo galimybę ir paklausti, ar jie nesusitaikytų su kaltinamuoju, tačiau tai nebuvo padaryta. Dėl to, kasatoriaus nuomone, teismas, išnagrinėjęs bylą ir priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį dėl kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 155 straipsnio 1 dalį, padarė esminius BPK pažeidimus.

243.7. Kasatorius taip pat teigia, kad Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros prokurorė B. Pužaitienė 2007 m. vasario 7 d. pareiškė reikalavimą pradėti ikiteisminį tyrimą ir pagal BK 165 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto asmens būsto neliečiamumo pažeidimo, t. y. dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios ikiteisminis tyrimas neatliekamas ir nukentėję asmenys, vadovaudamiesi BPK 407 straipsnio nuostatomis, turi kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, o esant BPK 409 straipsnio 1 dalyje numatytiems atvejams, procesą dėl šios nusikalstamos veikos privalo pradėti prokuroras. Šiuo atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas prokurorės reikalavimu, motyvuojant tuo, kad „J. B. padaryta moralinė žala, dėl teisinių žinių stokos, tam tikrų psichologinių savybių nukentėjusysis negali tinkamai apginti savo teisių ir teisėtų interesų“. Kitų motyvų reikalavime pradėti ikiteisminį tyrimą, pasak kasatoriaus, nėra. Nei J. B., nei D. T. nesikreipė į policiją ar į prokuratūrą dėl neteisėto asmens būsto neliečiamumo pažeidimo. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas išimtinai prokurorės B. Pužaitienės iniciatyva. Kasatoriaus nuomone, toks prokurorės sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, nes vėlesni įvykiai patvirtino, kad žala J. B. nebuvo padaryta – teismo posėdžio metu jis atsisakė civilinio ieškinio. Be to, kasatorius teigia, kad „Lietuvoje 99 proc. gyventojų neturi teisinių žinių, bet prokuratūra nepuola jiems padėti“. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad J. B. yra bedarbis, todėl jam 100 proc. garantuota antrinė teisinė pagalba, t. y. galėjo būti paskirtas gynėjas, kuris būtų gynęs J. B. interesus ir jam atstovavęs. Kasatorius taip pat teigia, kad J. B. yra veiksnus, adekvačiai suvokiantis situaciją. Tai patvirtina teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės 2007 m. rugsėjo 13 d. aktas Nr. 342, todėl prokurorės B. Pužaitienės išvada, kad „ dėl tam tikrų psichologinių savybių nukentėjusysis negali tinkamai apginti savo teisių ir teisėtų interesų“, yra nepagrįsta. Vadinasi, prokurorės argumentai dėl J. B. nesugebėjimo tinkamai apginti savo teisių ir interesų bei dėl teisinių žinių stokos yra nepagrįsti ir negali būti pripažinti svarbia priežastimi pradėti ikiteisminį tyrimą privataus kaltinimo byloje.

253.8. Be to, kasatorius, ginčydamas jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą, skunde nurodo, kad „apeliacinės instancijos teismas netyrė apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, o tik perrašė tai, kas buvo surašyta Radviliškio apylinkės teismo nuosprendyje“, ir neišnagrinėjo jo argumentų bei motyvų.

26Nuteistojo R. M. kasacinis skundas kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

27Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi

28Kasatorius, neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, apeliaciniame skunde išdėstė argumentus dėl kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį, atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimo, privataus kaltinimo bylų proceso nuostatų (BPK 407, 409 straipsniai), BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatų, reikalaujančių apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti nusikalstamos veikos padarymo laiką, laikymosi, proceso išlaidų priteisimo. Kasatoriaus skunde nurodoma, kad „apeliacinės instancijos teismas netyrė apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, o tik perrašė tai, kas buvo surašyta Radviliškio apylinkės teismo nuosprendyje,“ ir neišnagrinėjo jo argumentų bei motyvų. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo baudžiamąją bylą, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

29Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, teismų praktikoje laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas (kasacinės nutartys Nr. 2K-448/2008, 2K-535/2008, 2K-184/2009, 2K-229/2009, 2K-144/2009, 2K-292/2009, 2K-228/2009).

30Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio šioje byloje matyti, kad teismas išdėstė motyvuotas išvadas dėl kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį, atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimo ir proceso išlaidų priteisimo. Tuo tarpu dėl kitų, kolegijos nuomone, esminių skundo argumentų, susijusių su privataus kaltinimo bylų proceso nuostatų (BPK 407, 409 straipsniai), taip pat dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatų, reikalaujančių apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti nusikalstamos veikos padarymo laiką, laikymusi, motyvuotų išvadų nepateikė.

31Taigi apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuteistojo R. M. bylos nepatikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų neišdėstė motyvuotų išvadų. Teisėjų kolegija BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, padarytą R. M. bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, pripažįsta esminiu, suvaržiusiu nuteistojo teisę į jo apeliacinio skundo tinkamą išnagrinėjimą ir sukliudžiusiu apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą šioje byloje. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis nuteistojo R. M. baudžiamojoje byloje naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

32Dėl kitų kasatoriaus skundo argumentų

33Teisėjų kolegija nenagrinėja nuteistojo R. M. kasacinio skundo argumentų dėl kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 155 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnio 1 dalį, atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimo, privataus kaltinimo bylų proceso nuostatų (BPK 407, 409 straipsniai) laikymosi, BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatų, reikalaujančių apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti nusikalstamos veikos padarymo laiką, laikymosi, nes, analizuodamas šiuos argumentus, kasacinės instancijos teismas neišvengiamai padarytų išvadas, kurios saistytų apeliacinės instancijos teismo, iš naujo nagrinėsiančio šią bylą, savarankiškumą. To daryti kasacinės instancijos teismas pagal baudžiamojo proceso įstatymą negali, nes BPK 386 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas nustatyti išvadas, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.

34Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

Nutarė

35Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nuosprendį R. M. baudžiamojoje byloje ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Taip pat skundžiamas Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 3. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokurorės,... 4. 1. R. M. pagal BK 165 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2006 m.... 5. R. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio... 6. R. M. pagal BK 155 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio... 7. 2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos... 8. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje taip pat nurodė, kad nors iš... 9. 3. Kasaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo panaikinti pirmosios ir... 10. 3.1. Kasatorius nurodo, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 140 straipsnio... 11. Kasatorius, ginčydamas savo kaltę dėl jam inkriminuoto BK 140 straipsnio 1... 12. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindžia... 13. Kasatorius skunde taip pat tvirtina, kad kaltinimas pagal BK 140 straipsnio 1... 14. Kasatorius teigia, kad nukentėjusiųjų parodymai, kuriais grindžiamas... 15. Toliau kasatorius, norėdamas įrodyti, kad nukentėjusiųjų parodymai... 16. 3.2. Kasatorius, neigdamas savo kaltę dėl BK 155 straipsnio 1 dalyje nurodyto... 17. 3. 3. Kasatorius, neigdamas savo kaltę dėl BK 165 straipsnio 1 dalyje... 18. Be to, kasatorius teigia, kad byloje taip ir lieka neaišku, kada jis buvo... 19. 3.4. Kasatorius skunde nesutinka ir su BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte... 20. 3.5. Kasatorius taip pat teigia, kad 2008 m. gegužės 27 d. jam buvo... 21. Kasatorius teigia, kad jo baudžiamojoje byloje Radviliškio rajono policijos... 22. Be to, kasatorius pabrėžia, kad nurodymo atlikti ikiteisminį tyrimą pagal... 23. 3.6. Kasatorius tvirtina, kad BPK numato galimybę teismui priimti nuosprendį,... 24. 3.7. Kasatorius taip pat teigia, kad Radviliškio rajono apylinkės... 25. 3.8. Be to, kasatorius, ginčydamas jam inkriminuotų nusikalstamų veikų... 26. Nuteistojo R. M. kasacinis skundas kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 27. Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi ... 28. Kasatorius, neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų... 29. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą... 30. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio šioje byloje matyti, kad... 31. Taigi apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3... 32. Dėl kitų kasatoriaus skundo argumentų... 33. Teisėjų kolegija nenagrinėja nuteistojo R. M. kasacinio skundo argumentų... 34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi... 35. Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų...