Byla 2K-145-139/2015

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Vladislovo Ranonio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. kasacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Iš R. V. priteista VĮ „Utenos miškų urėdija“ 57 630 Lt turtinei žalai atlyginti ir 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos, jas pradedant skaičiuoti po šešių mėnesių nuo įsiteisėjusio nuosprendžio pateikimo vykdyti dienos iki nuosprendžio visiško įvykdymo, bei 2480 Lt proceso išlaidoms (advokato pagalbai) atlyginti.

2Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 22 d. nutartis, kuria nuteistojo R. V. apeliacinis skundas atmestas.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4R. V. nuteistas už tai, kad nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2012 m. kovo 16 d., tiksliai nenustatytu laiku, VĮ „U.“ ( - ) valstybinės reikšmės ( - ) miško kvartale Nr. 68, sklype Nr. 6, 5,6 ha plote, esančiame ( - ), kuris įeina į ( - ) draustinį, neturėdamas leidimo miškui kirsti, iškirto ir pasikėsino pagrobti 166,48 kietmetrio (toliau – ktm) medienos, kurios dalį – 63,42 ktm 24 339,60 Lt vertės – pardavė, o kitą dalį – 103,06 ktm 31 342,40 Lt vertės – pasiruošė iš kirtavietės išsivežti, taip kėsindamasis pagrobti didelės vertės – 55 682 Lt svetimą turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes savavališką kirtimą surado ir medieną išvežti sukliudė VĮ „U.“ darbuotojai. Kasaciniu skundu nuteistasis R. V. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei nuoširdžiai gailisi, taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Kasatorius mano, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą dėl neteisingos, aiškiai per griežtos bausmės paskyrimo, o apeliacinės instancijos teismas dar padarė ir esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas bausmės paskyrimą, padarė faktinėms aplinkybėms neatitinkančią išvadą apie kasatoriaus neva ankstesnį teistumą. Kasatorius nurodo, kad teismo nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, priimtas 2012 m. balandžio 11 d., t. y. po jo padarytos veikos, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu nagrinėjamoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas nors ir pripažino, kad tokia aplinkybė apkaltinamajame nuosprendyje nurodyta neteisingai, tačiau šios aplinkybės nevertino kaip reikšmingos, duodančios pagrindą peržiūrėti paskirtą bausmę, ir nurodė, kad tokie duomenys neabejotinai neigiamai apibūdina kasatorių. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, darydamas šią išvadą, pasunkino jo padėtį ir padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimą, nes minėtas 2012 m. balandžio 11 d. nuosprendis jokiu būdu nerodo jo antivisuomeninių nuostatų ir negali apibūdinti „neabejotinai neigiamai“. Kasatorius teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, apibūdinančių jį neigiamai.

5Kasatorius nesutinka ir su apkaltinamajame nuosprendyje konstatuota aplinkybe dėl nekritiškai vertinamo savo elgesio. Nuteistasis pažymi, kad viso proceso (tiek ikiteisminiame tyrime, apklausiant ikiteisminio tyrimo teisėjai, tiek ir bylą nagrinėjant teismuose) metu jis pripažino padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertino savo elgesį ir gailėjosi. Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, išdėstydamas įrodymus, pagrindžiančius jo (kasatoriaus) kaltę, rėmėsi būtent jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teisiamajame posėdyje. Šie parodymai, kuriais kasatorius pripažino esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, buvo nuoseklūs, atitiko kitus bylos duomenis ir tai patvirtina, jog tokie parodymai buvo reikšmingi teismui, nustatant faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Prokuroras savo baigiamojoje kalboje taip pat nurodė, kad jis (kasatorius) visiškai pripažino kaltę, davė parodymus, kurie sutapo su kitais byloje surinktais duomenimis, bei prašė tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau skundžiamoje nutartyje tik išdėstyti teoriniai samprotavimai apie tai, kokiais atvejais pripažįstama ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė, ir nenurodyta, koks kasatoriaus duotų parodymų turinys neduoda pagrindo pripažinti šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neaptarė ir nepateikė motyvuotų išvadų dėl aplinkybių, rodančių kasatoriaus prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi. Juolab kad ir byloje esantys duomenys apie dalį atlygintos žalos taip pat patvirtina, kad jis kritiškai vertina savo elgesį ir nesistengė pateisinti savo netinkamo nusikalstamo veikimo.

6Kartu kasatorius pažymi, kad jo nesutikimas su pareikšto civilinio ieškinio dydžiu visiškai nerodo jo psichinio santykio su padaryta veika. Nors kasaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl priteisto civilinio ieškinio dydžio pagrįstumo, tačiau, anot kasatoriaus, šioje byloje nagrinėjant ieškinį dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo negali būti remiamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso norma, numatančia galimybe skaičiuoti 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes civilinė byla teisme nebuvo iškelta ir dėl to palūkanos nuo iš jo priteistos sumos negali būti skaičiuojamos. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisingai rėmėsi teismų praktika, suformuota kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-234/2010.

7Anot kasatoriaus, abiejų instancijų teismai visiškai nepagrįstai konstatavo, kad nusikaltimas padarytas iš savanaudiškų motyvų. Kasatorius pažymi, kad tokie motyvai įeina į nusikaltimų nuosavybei (tarp jų ir BK 178 straipsnio) sudėtį ir teismų praktikoje, skiriant bausmes, nustatant jų rūšį ar dydį, į juos neatsižvelgiama, jie nepripažįstami sunkinantys kaltininko padėtį.

8Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė BK 62 straipsnio nuostatų, o apeliacinės instancijos teismas tik deklaratyviai nurodė, kad BK 54 straipsnio 2 dalis nepažeista. Anot kasatoriaus, tokia išvada patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo apeliacinį skundą, nes neįsigilino į visas bylos aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui. Be to, apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą apie tai, kad nėra pagrindo švelninti paskirtą bausmę, nekonkretizavo nei kasatoriaus asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumos, nei kuo jo padaryta veika yra tokia ypatinga, kad nebūtų galima jam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio 2 dalies. Dėl to kasatorius teigia, kad teismai nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgos nuostatų. Nagrinėjamoje byloje pripažinus dar vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turėtų būti iš naujo svarstomas klausimas dėl BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymo, nes tam yra visos būtinosios sąlygos. Nuteistasis pažymi savo dabartinę veiklą (dirba vadovaujamą darbą, prižiūri ir gyvena kartu su ligota savo motina), tai, kad nėra jokių jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių bei neigiamai jį apibūdinančių duomenų, ir teigia, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus jam švelnesnę bausmę (BK 62 straipsnio 3 dalies 3 punktas).

9Kartu kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo atsakyti į visus apeliacinio skundo argumentus, išdėstyti motyvuotas išvadas dėl nusikaltimo sudėties jo veikoje buvimo, ištaisyti kitus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-18/2004, 2K-336/2009, 2K-69/2011). Anot kasatoriaus, teismas, nevykdydamas tokios pareigos, pademonstravo savo šališkumą, nes turėjo būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2003, 2K-738/2004, 2K-340/2008, 2K-243/2009 ir kt.). Apibendrindamas kasatorius teigia, kad skundžiamus teismų sprendimus dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo galėtų ištaisyti ir kasacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį BPK 382 straipsnio 6 punkto pagrindu. Atsiliepimu į kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Loreta Pikelienė prašo nuteistojo R. V. kasacinį skundą atmesti, nes šiame skunde keliami klausimai yra susiję su bylos proceso metu nustatytų aplinkybių vertinimu, o tai nėra kasacinės instancijos teismo kompetencija (BPK 369 straipsnis). Atsiliepime pažymima, kad nuteistojo R. V. nesutikimas su nustatytomis aplinkybėmis ir teiginiai dėl nepagrįstai nepripažintos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, susijęs su bylos aplinkybių vertinimu, pripažįstant, ar nuteistojo pozicija proceso metu atitinka prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi sampratą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-105/2013). Prokurorė teigia, kad teisės taikymo aspektu nuteistajam šis klausimas išspręstas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Anot prokurorės, abiejų instancijų teismai pagrįstai nenustatė jokių BK 54 ir (ar) 62 straipsnių taikymui reikšmingų aplinkybių ir išdėstė motyvuotas išvadas, atitinkančias teismų praktiką. Atsiliepime nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog R. V. nusikalstamą veiką padaręs pats savo noru atvyko ar pranešė apie ją. Be to, yra nustatyta tik viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, todėl švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimas pagal BK 62 straipsnio 2 dalį šiuo atveju negalimas. Prokurorė sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nėra aplinkybių, leidžiančių teigti, jog R. V. paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Prokurorės nuomone, skundo argumentai, kad kasatorius kaltę pripažino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, atlygino dalį žalos, nagrinėjamoje byloje savaime nėra pakankamas pagrindas ar išskirtinės aplinkybės, leidžiančios taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Nors prokurorė sutinka ir su kasacinio skundo teiginiu, kad vagystės sąvokos turinyje yra savanaudiškas motyvas ir atskirai šis požymis nekvalifikuotinas, tačiau, jos nuomone, tai nėra pagrindas keisti teismų sprendimus, juolab kad tokia pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė neturėjo įtakos bausmės skyrimui – R. V. paskirta bausmė mažesnė negu sankcijos vidurkis, numatytas BK 178 straipsnio 3 dalyje. Be to, priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo žalos dydį bei priteisė 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos, nustatęs protingą terminą šių palūkanų nuo įsiteisėjimo nuosprendžio pateikimo vykdyti iki įvykdymo, nes žalos dydis yra skaičiuojamas pagal CK normas ir nagrinėjamoje byloje pagrįstai taikytos CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos. Nuteistojo R. V. kasacinis skundas netenkintinas.

10Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų taikymo BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šioje normoje nustatyti trys alternatyvūs lengvinančios aplinkybės pagrindai: 1) kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis; 2) kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytą nusikalstamą veiką; 3) kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytoje nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Taigi teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti ne tik kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir bent vieną iš minėtų alternatyvių pagrindų. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką taikant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę laikoma situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Pabrėžtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259/2009, 2K-299/2012, 2K-7-107/2013 ir kt.). Priešingai nei mano kasatorius, nagrinėjamoje byloje teismai pagrįstai nepripažino jo (R. V.) prisipažinimo ir gailėjimosi dėl padarytos nusikalstamos veikos jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. V. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę neigė (T. 1, b. l. 116–117), o pirmosios instancijos teisme nors ir pripažino neteisėtai kirtęs mišką, tačiau teismas nenustatė kito lengvinančios atsakomybės pagrindo – kritiško savo elgesio vertinimo, t. y. nuoširdaus gailėjimosi. Beje, tokią išvadą patvirtina ir pirmosios instancijos teisme jam suteikto paskutinio žodžio metu pasakytos frazės: „ką padariau, tą padariau <...> dabar jau yra kaip yra“. Apeliacinės instancijos teismas aptariamos aplinkybės pagrindų R. V. elgesyje taip pat nenustatė. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia abiejų instancijų teismų išvada yra teisinga, nes tik deklaratyvus kaltės pripažinimas negali būti pripažįstamas atsakomybe lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Dėl BK 62 straipsnio taikymo Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį asmeniui gali būti paskirta švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė, nustačius sąlygų visumą, kurią sudaro: bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės, iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš aplinkybių, numatytų šios dalies 1–6 punktuose. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad byloje nustatyta tik viena R. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Dėl to byloje nėra sąlygų visumos, kuri būtina siekiant skirti R. V. švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnio 2 dalies taisykles. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad skirti kaltininkui švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį net tada, kai yra visos įstatymo reikalaujamos sąlygos, yra teismo teisė, bet ne pareiga. Dėl to nėra teisinio pagrindo išvadai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nepaskirdami R. V. švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės, netinkamai taikė BK 62 straipsnį. Kolegija pažymi, kad BK 62 straipsnio 2 dalies taikymą lemia ne tik kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir turtinės žalos atlyginimas, bet ir bent viena iš šios dalies 1-6 punktuose numatytų sąlygų. Kasatorius nurodo 4 punktą – veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką. Iš tikrųjų nuteistojo R. V. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį kaip pasikėsinimas pagrobti didelės vertės (55 682 Lt) svetimą turtą, tačiau šia kvalifikacija apimtas neviršijančio 250 MGL dydžio sumos (BK 190 straipsnis), t. y. 24 339,60 Lt vertės turto baigtas grobimas. Tuo atveju, kai visa nusikalstama veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas, bet jos dalį sudaro baigtas nusikaltimas, BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punktas negali būti taikomas. Taigi ir šiuo aspektu teismai įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Dėl paskirtos bausmės BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad individualizuojant bausmę ne mažiau svarbu tinkamai įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes skiriant bausmę ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir kt.). BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 178 straipsnio 3 dalies sankcijoje yra numatyta tik vienos rūšies bausmė – laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas R. V. už padarytą nusikalstamą veiką skirdamas bausmę, dydžiu daug mažesnę nei yra nustatytas sankcijos vidurkis, įvertino nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir motyvavo laisvės atėmimo bausmės paskyrimą už padarytą sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis ir 22 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 3 dalis), kurio padarymas ir lėmė realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimą. Ar kaltininkui paskirta teisinga bausmė, patikrina apeliacinės instancijos teismas (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Neteisinga bausme (BPK 328 straipsnio 2 punktas) pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo apeliacinį skundą patikrinęs paskirtos bausmės teisingumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas R. V. paskyrė tinkamą bausmę ir tai išsamiai argumentavo. Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų netaikymo nurodė, kad pagal teismų praktiką jos taikytinos tik nustačius išimtines aplinkybes, kurių šioje byloje nenustatyta. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį, kad taikyti ar ne BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas yra teismo teisė, o ne pareiga. Be to, pagal teismų praktiką BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos paprastai taikomos, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Pagal teismų praktiką teisingumo principo įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui – ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės vertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Todėl bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vienam iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-345/2013 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pakankamai argumentuotai pasisakė, kad šioje byloje nėra išimtinių aplinkybių, kurios duotų teisinį pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tokia šio teismo išvada teisinga ir atitinka teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-93/2013, 2K-130/2014 ir kt.). Tai reiškia, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog žemesnės instancijos teismai netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, R. V. paskirdamas laisvės atėmimo bausmę, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę tik tuo atveju, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Dėl kasatoriaus argumentų teismo šališkumo klausimu Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, neatsakydamas į visus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, pademonstravo šališkumą. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui, t. y. tokios nutarties aprašomojoje dalyje teismas privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Kolegija pažymi, kad tokios nuostatos nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-566/2014 ir kt.). Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Priimtoje nutartyje į esminius apelianto – nuteistojo R. V. argumentus dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo, paskirtos bausmės, BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio nuostatų taikymo yra atsakyta. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų ir žemesnės instancijos teismai nagrinėdami šią bylą esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Nešališkumo principas – tai konstitucinis principas, kurio reikalavimais būtina vadovautis viso baudžiamojo proceso metu, nesvarbu, kokia šio proceso stadija. Nešališkumo principas reiškia, kad tiriant ir nagrinėjant baudžiamąją bylą su proceso šalimis būtų elgiamasi vienodai, kad procesą vykdantys subjektai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas ir teismas) nebūtų suinteresuoti vienai iš šalių priimti palankaus sprendimo ar kitaip nesudarytų prielaidų suabejoti jų veiklos objektyvumu. Teismo šališkumas gali būti susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Vertinant teisėjo objektyvaus nešališkumo klausimą, svarbios ir kitos baudžiamosios bylos aplinkybės, t. y. teisėjo pozicija vertinant įrodymus byloje, prašymų nagrinėjimas teisme, naujo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) priėmimas ir kitos aplinkybės. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant objektyviuosius teisėjo nešališkumo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Nešališkumo principo baudžiamajame procese tinkamas įgyvendinimas tiriant ir nagrinėjant nusikalstamas veikas leidžia užtikrinti, kad visas baudžiamasis procesas vyktų teisingai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2014). Bylos duomenys neduoda jokio pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo apeliacinį skundą, turėjo išankstinę nuomonę ir neužtikrino proceso objektyvumo, t. y. buvo šališkas. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis R. V. nei teisėjų kolegijos pirmininkui, nei kitiems dviem teisėjams nušalinimo kuriuo nors pagrindu, iš BPK 58 straipsnyje numatytų, nepareiškė ir BPK 57, 59 straipsniuose numatyta nušalinimo teise nepasinaudojo. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog bylą išnagrinėjo šališki teismai, kurie padarė esminius Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus – bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai ar priėmė nepagrįstus ir (ar) neteisėtus sprendimus. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad R. V. kasacinio skundo argumentas dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo nepagrįstas. Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų Teisė apskųsti nuosprendį ar nutartį kasacine tvarka nustatyta BPK 367 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Iš bylos medžiagos matyti, kad Panevėžio apygardos teismas R. V. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuriuo jis pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundė dėl priteisto civilinio ieškinio ir procesinių palūkanų, jam paskirtos bausmės ir prašė paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistasis R. V. atsisakė savo apeliaciniame skunde iškelto reikalavimo dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir procesinių palūkanų priteisimo bei teismo posėdžio metu pareiškė, kad su VĮ „U.“ pareikštu civiliniu ieškiniu sutinka visiškai. Dėl to apeliacinės instancijos teismas šių klausimų nenagrinėjo. Taigi kasacinio skundo argumentai dėl civilinio ieškinio ir procesinių palūkanų priteisimo negali būti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas (BPK 367 straipsnio 3 dalis).

11Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

12Atmesti nuteistojo R. V. kasacinį skundą.