Byla 2K-47/2012

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Jono Prapiesčio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. kasacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 5 dalį trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas J. V. atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Iš nuteistojo J. V. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. D. priteista 10 000 Lt, o nukentėjusiosioms K. D. ir A. D. – po 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

2Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 7 d. nutartis, kuria nuteistojo J. V. apeliacinis skundas atmestas.

3Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą,

Nustatė

4J. V. nuteistas už tai, kad 2009 m. gruodžio 4 d., apie 18.50 val., Raseinių r., kelio Ariogala–Raseiniai–Kryžkalnis 53 km, vairuodamas jam priklausantį automobilį „Ford Mondeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 19, 28, 133, 141.3 punktų reikalavimus ir sukėlė eismo įvykį, dėl kurio žuvo žmogus. J. V. neatsižvelgė į transporto priemonės ypatumus bei kelio sąlygas, nepasirinko saugaus važiavimo greičio ir, atlikdamas lenkimo manevrą, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, kliudė bei mirtinai sužalojo dviračiu važiavusią D. D.

5Kasaciniu skundu nuteistasis J. V. prašo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti arba sumažinti iš jo priteistos neturtinės žalos dydį.

6Kasatorius nurodo, kad jo veiksmuose nebuvo nei tiesioginio, nei netiesioginio veikimo, kaltinamajame akte bei teismo nuosprendyje nepateikta įrodymų, patvirtinančių tai, jog jo veiksmai buvo nukreipti į D. D. gyvybę. Kasatoriaus nuomone, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis (kasatorius) pažeidė nuosprendyje nurodytus KET pažeidimus. Pasak kasatoriaus, kaltinamajame akte ir nuosprendyje neįrodyta, kad D. D. žūtį lėmė būtent jo padaryti KET 9, 19, 28, 133, 134, 141.3 punktų pažeidimai. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jam inkriminuotas leistino greičio viršijimas yra pagrįstas tik subjektyvia prokuroro bei teismo nuomone, o ne įrodymais, nes ekspertas, nurodęs, jog kelyje nėra jokių stabdymo žymių, konstatavo, kad neįmanoma apskaičiuoti jo vairuoto automobilio važiavimo greičio. Kasatoriaus teigimu, kelio atkarpoje, kurioje įvyko nelaimė, leistinas greitis 90 km/h, o jis susidūrimo su dviratininke metu važiavo apie 70 km/h. Be to, tą, kad jis (kasatorius) automobilį vairavo atsargiai, leistino greičio neviršijo, patvirtina ir tai, jog jam pavyko išvengti susidūrimo su ta pačia kryptimi važiavusiu mopedu.

7Kasatorius skunde teigia, kad dviratininkas yra toks pat eismo dalyvis kaip ir automobilio vairuotojas ir jam taip pat keliami tam tikri KET reikalavimai. Kasatoriaus tvirtinimu, D. D. pažeidė KET 14 punktą, nes dviračiu važiavo neblaivi, 64 punktą, nes nedegė jos vairuojamo dviračio priekinis žibintas, dviračio šonuose nebuvo oranžinių atšvaitų ar kitų šviesą atspindinčių elementų, pritvirtintų prie stipinų, nukentėjusioji nedėvėjo šviesą atspindinčios liemenės ir neturėjo prie drabužių pritvirtintų kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje šviesą atspindinčių elementų. Pasak kasatoriaus, D. D. važiavo visiškoje tamsoje ir kelyje orientavosi pagal dešinio kelkraščio pakraštyje esančią liniją, tačiau, jai esant neblaiviai, ji, matyt, kažkuriuo momentu prarado orientaciją, išvažiavo į kelio vidurį, manydama, jog važiuoja dešiniu kelio pakraščiu, nors faktiškai ji važiavo kelio viduriu, todėl susidūrimo ir nepavyko išvengti. D. D., kaip eismo dalyvei, kasatoriaus nuomone, turėjo būti inkriminuoti ir bendrieji KET 9, 19, 28 punktų pažeidimai. Kasatoriaus teigimu, tiesiogine ir pagrindine nelaimės priežastimi buvo pačios D. D. nedrausmingas, KET reikalavimų neatitinkantis elgesys (transporto priemonės – dviračio – vairavimas esant neblaiviai, tamsios paros metu nedegant priekiniam dviračio žibintui), todėl, nesant tiesioginio priežastinio ryšio tarp jo padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių, jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį. Pasak kasatoriaus, eksperto išvados, kuriomis teismai grindė jo kaltę, yra tikėtino pobūdžio, nes neaišku, kokiais įrodymais vadovaudamasis ekspertas konstatavo, kad dviratininkė D. D. buvo partrenkta kairėje kelio pusėje žiūrint Raseinių link, arčiau kairiojo važiuojamosios dalies krašto, o kelkraštyje rasti daiktai nurodo būtent automobilio ir dviračio susidūrimo vietą. Po eismo įvykio D. D. dviratis gulėjo kelio viduryje, todėl jis (kasatorius), kaip ir nustatyta KET 231.2 punkte, siekdamas užtikrinti saugų eismą, šį patraukė iš kelio vidurio į kelkraštį. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad logiška, jog D. D. kūnas ir su ja buvę daiktai atsidūrė kelkraščio kairėje – po susidūrimo jos kūnas, įgijęs pakankamą inerciją, kelis kartus vertėsi ir nusirito į kairės važiuojamosios kelio dalies kelkraštį. Tuo atveju, jei susidūrimas būtų įvykęs kairėje kelio pusėje, t. y. toje kelio pusėje, kuria važiavo D. D., jos kūnas būtų buvęs nublokštas toliau nuo kelio – į pievas.

8Nuteistasis J. V. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimo kruopščiai patikrinti apskųsto nuosprendžio teisėtumą bei nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, todėl nepagrįstai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, ir paliko galioti abejonėmis, prieštaravimais pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatoriaus nuomone, teismai vertino tik tuos įrodymus, kurie patvirtina kaltinimo poziciją. Kasatoriaus tvirtinimu, teismai nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo V. D. parodymais, nes jų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad eismo įvykio vietoje žibintas nebuvo rastas, tačiau kitą dieną jį neva įvykio vietoje rado V. D. žentas ir teismas jį pripažino įrodymu, tačiau V. D. žento, radusio tą žibintą, teismo posėdyje neapklausė. Kasatoriaus teigimu, eismo įvykio vietoje buvo rasta tik rankinė, ant kurios buvo pritvirtintas atšvaitas – įvykio vietoje nebuvo rastas nei žibintas, nei atšvaitai, kaip teigė nukentėjusysis, pritvirtinti prie abiejų žuvusios striukės rankovių. Pasak kasatoriaus, byloje taip ir liko nenustatyta, ar degė priekinis dviračio žibintas. Tai, kad degė šis žibintas, teigė tik nukentėjusysis V. D., tačiau jis nei buvo įvykio vietoje, nei matė degantį tą žibintą, o dviračio techninė ekspertizė nebuvo atlikta, nors jis ir gynėjas prašė šią atlikti. Taip pat nebuvo nustatytas ir tą vakarą mopedą vairavęs asmuo bei kartu su juo važiavęs keleivis, nors šių asmenų parodymai byloje būtų buvę labai svarbūs, nes jie būtų patvirtinę, kad susidūrimas su D. D. įvyko apie 200 m nuo tos vietos, kur jis (kasatorius) aplenkė mopedą, o ne mopedo lenkimo metu, ir kad susidūrimas įvyko dešinėje, o ne kairėje kelio pusėje.

9Be to, kasatorius nurodo, kad po eismo įvykio jis buvo apklaustas kaip liudytojas pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatas, nes nebuvo supažindintas su teise neduoti parodymų prieš save ir naudotis įgalioto atstovo pagalba. Dėl to, kasatoriaus nuomone, jo 2009 m. gruodžio 4 d. apklausos metu gauti duomenys negalėjo būti pripažinti įrodymais.

10Kasatorius skunde taip pat tvirtina, kad teismai jo baudžiamojoje byloje netinkamai išsprendė ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš jo neturtinę žalą, tokio savo sprendimo nemotyvavo. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismo argumentas, kad „nukentėjęs V. D. neteko žmonos, dvi nepilnametės dukros liko be mamos, ši netektis neigiamai paveikė visus šeimos narius, jie patyrė dvasinį sukrėtimą“, neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytų neturtinės žalos kriterijų. Be to, kasatoriaus nuomone, iš jo priteistos neturtinės žalos dydis yra aiškiai per didelis, nes teismai neatsižvelgė į jo turtinę padėtį ir į tai, kad pati nukentėjusioji šiurkščiai pažeidė KET, dėl to ir kilo eismo įvykis. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad jis dirba puse etato, kitų papildomų pajamų neturi, todėl, norėdamas atlyginti priteistą neturtinę žalą, turės parduoti savo gyvenamąjį namą.

11Be to, nuteistasis J. V. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniu skundu, neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pasak kasatoriaus, apeliaciniu skundu buvo prašoma ištirti, ar pačios nukentėjusiosios D. D. veiksmai nebuvo eismo įvykio kilimo sąlyga ir priežastis; nurodyti tai pagrindžiantys faktai, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir motyvuojamojoje nutarties dalyje nepateikė išvadų šiuo klausimu.

12Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė V. R. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo J. V. kasacinį skundą atmesti.

13Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad nuteistasis J. V. nepagrįstai teigia, jog bylą nagrinėjant pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryti esminiai BPK pažeidimai. Pasak prokurorės, apeliacinės instancijos teismas nuteistojo J. V. baudžiamąją bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma jo apeliaciniame skunde, nutartyje išsamiai bei argumentuotai aptarė kiekvieną apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, pagrindė, kodėl ir kuriais bylos duomenimis grindžia savo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas J. V. kaltės klausimą ir nuteisdamas jį pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, pagrįstai nuosprendį grindė įvykio vietos apžiūros protokolu bei kortelėmis, kuriose nurodytas eismo įvykio vietos bendras vaizdas, J. V. vairuoto automobilio bei D. D. vairuoto dviračio apgadinimai, duomenys, apibūdinantys transporto priemonių susidūrimo vietą, įvykio vietoje rasti daiktai ir kiti duomenys, teismo medicinos specialisto 2009 m. gruodžio 5 d. išvada Nr. M 149/09(10), nukentėjusiojo V. D. parodymais apie tai, jog žmonos dviratis buvo su žibintu, ji pati turėjo prožektorių, o ant jos rankinės buvo atšvaitas, ekspertizės 2011 m. kovo 25 d. aktu Nr. 11-3140(10), kuriame nurodyta, jog J. V. vairuojamas automobilis dviratininkę D. D. partrenkė kairėje kelio pusėje žiūrint Raseinių link, arčiau kairiojo važiuojamosios dalies krašto, prieš kairėje kelio važiuojamosios dalies pusėje ir kelkraštyje užfiksuotus daiktus, ir kitais ištirtais bei teismo nuosprendyje aptartais įrodymais ir padarė teisingą išvadą, kad pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis buvo J. V. veiksmai – išvažiavimas į priešpriešinę eismo juostą. Prokurorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, dar kartą įvertino įrodymus, nutartyje išdėstė įrodymus ir motyvus, paaiškinančius bei pagrindžiančius teismo sprendimą nuteistojo J. V. apeliacinį skundą atmesti.

14Nuteistojo J. V. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

15Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių, reikalavimų laikymosi

16Nuteistasis J. V. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniu skundu, neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pasak kasatoriaus, apeliaciniu skundu buvo prašoma ištirti, ar pačios nukentėjusiosios D. D. veiksmai nebuvo eismo įvykio kilimo sąlyga ir priežastis, nurodant tai pagrindžiančius faktus, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir motyvuojamojoje nutarties dalyje nepateikė išvadų šiuo klausimu.

17Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Vadinasi, kiekvieno apelianto skundas turi būti išnagrinėtas tinkamai, apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje išdėstant motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, ir tai yra esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties (nuosprendžio) negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-336/2009, 2K-452/2010, 2K-340/2011).

18Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų esmę apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų). Teismų praktikoje laikoma, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-29/2007, 2K109/2009, 2K-516/2011).

19Iš nuteistojo J. V. apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis jame teigia, jog: pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas prielaidomis, o ne įrodymais; pirmosios instancijos teismas nustatė tai, jog jis pažeidė KET 9, 19, 28, 133, 134 punktus, tačiau visiškai nepasisakė, kokiais neteisėtais veiksmais šie KET punktai buvo pažeisti; eismo įvykio metu greičio neviršijo, važiavo leistinu greičiu; prieš aplenkdamas motorolerį, jis greitį sumažino, eismo juosta buvo laisva, priešpriešiais jokios kliūties nematė ir grėsmės eismo saugumui nebuvo; pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti, kuris iš eismo dalyvių – jis ar dviratininkė D. D. – pažeidė KET ir ar šie pažeidimai buvo susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykio metu kilusiais padariniais; nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo tiriama, ar žuvusioji D. D. nepažeidė KET reikalavimų; nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo posėdžio metu nebuvo tirta, ar švietė žuvusiosios dviračio priekinis baltos spalvos žibintas, kur iki eismo įvykio buvo žuvusiosios dviratininkės rankinė su šviesą atspindinčia juostele, ar jis buvo matomas tretiesiems asmenims; jis nematė nei baltos šviesos žibinto, nei atšvaitų – žibintas nešvietė, o atšvaito taip pat nesimatė; nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme visiškai nebuvo tirta aplinkybė dėl nustatyto nukentėjusiosios girtumo ir kokią reikšmę tai galėjo turėti eismo įvykio kilimui; pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu, vadovavosi ekspertizės 2011 m. kovo 25 d akto Nr. 11-3140 (10) išvadų dalimi, kad „tuo atveju, jeigu prieš eismo įvykį degė dviračio priekinis baltos spalvos žibintas ir dviratininkė D. D. buvo prie drabužių kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje prisisegusi šviesą atspindinčius elementus, tai automobilio „Ford Mondeo“ vairuotojo J. V. veiksmai – išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir partrenkė priešpriešiais atvažiuojančią dviratininkę D. D. – techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šio eismo įvykio kilimui, o dviratininkės D. D. veiksmai techniniu požiūriu neturėjo įtakos šio eismo įvykio kilimui“, tačiau teismas visiškai nepasisakė ir nevertino ekspertizės akto dalies, kurioje nurodyta, jog „tuo atveju, jeigu prieš eismo įvykį dviračio priekinis baltos spalvos žibintas nedegė ir dviratininkė D. D. nebuvo prie drabužių kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje prisisegusi šviesą atspindinčius elementus, tai vienareikšmiškai nustatyti, kas sąlygojo šio eismo įvykio kilimą negalima, kadangi nėra nustatytas kliūties (dviratininkės D. D.) matomumas buvusiomis eismo sąlygomis“; pirmosios instancijos teismas nepasisakė, dėl kokių priežasčių vienus įrodymus vertina ir jais vadovaujasi priimant apkaltinamąjį nuosprendį, o kitus atmeta; pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai, besąlygiškai vadovavosi sąlygine ekspertizės 2011 m. kovo 25 d. akto Nr. 11-3140 (10) išvada; įvykio vietos apžiūros protokole nėra duomenų apie tai, kad žuvusioji be atšvaito ant rankinės, dviratis be priekinio žibinto būtų turėję kitus atšvaitus; įvykio vietos protokole taip pat neužfiksuota ir nukentėjusiojo V. D. minima šviesos dinama; atsižvelgiant į tai, jog dviratininkė važiavo priekiu, galinis atšvaitas neturi nieko bendra su atšvaitais, kuriuos ji privalėjo turėti matomojoje vietoje, tačiau teismas netyrė, ar atšvaitas – juostelė, rasta ant rankinės rankenos, buvo matomoje vietoje, ar jį buvo galima matyti, ar jis nebuvo prispaustas drabužiais ir pan. Vadinasi, nuteistasis J. V. apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos pateiktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis dėl jo kaltės ir esminiai jo skundo argumentai yra susiję su įrodymų vertinimu bei priežastinio ryšio nustatymu.

20Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas tik lakoniškai ir iš esmės tik pakartodamas pirmosios instancijos teismo argumentus bei išvadas pasisakė dėl byloje esančių įrodymų vertinimo, išvadų dėl nuteistojo J. V. kaltės, priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių buvimo. Tuo tarpu dėl, kolegijos nuomone, esminių nuteistojo J. V. apeliacinio skundo argumentų, susijusių su jam inkriminuotų KET pažeidimų padarymu, priežastinio ryšio tarp nukentėjusiosios veiksmų ir kilusių padarinių, konstatuoto nukentėjusiosios girtumo, eksperto išvadų dalies atmetimu, motyvuotų išvadų nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas pats iš esmės byloje esančių įrodymų neanalizavo bei tokios analizės pagrindu padarytų išvadų nepateikė, įrodymų tyrimo tam, kad būtų pašalinti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti byloje esantys prieštaravimai, abejonės dėl įrodymų vertinimo, priežastinio ryšio buvimo tarp nuteistojo veiksmų bei kilusių padarinių, neatliko. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje taip pat neanalizavo J. V. inkriminuojamų KET pažeidimų padarymo, priežastinio ryšio tarp nukentėjusiosios veiksmų ir kilusių padarinių, konstatuoto nukentėjusiosios girtumo, motyvuotai nepasisakė, kodėl remiasi būtent ta, o ne kita eksperto išvadų dalimi.

21Taigi, kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nuteistojo J. V. bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma jo apeliaciniame skunde, ir dėl esminių jo skundo argumentų neišdėstė motyvuotų išvadų, neatliko įrodymų tyrimo, nors turėjo tai padaryti, t. y. pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus. Teisėjų kolegija šiuos BPK pažeidimus pripažįsta esminiais, nes jie suvaržė nuteistojo teisę į jo apeliacinio skundo tinkamą išnagrinėjimą, sukliudžiusiais apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą šioje byloje. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis nuteistojo J. V. baudžiamojoje byloje naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

22Dėl kitų kasatoriaus skundų argumentų

23Teisėjų kolegija nenagrinėja nuteistojo J. V. kasacinio skundo argumentų dėl jo veikos kvalifikavimo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 80 straipsnio 1 dalies, priteisto neturtinės žalos atlyginimo, nes, analizuodamas šiuos argumentus, kasacinės instancijos teismas neišvengiamai padarytų išvadas, kurios saistytų apeliacinės instancijos teismo, iš naujo nagrinėsiančio šią bylą, savarankiškumą. To daryti kasacinės instancijos teismas pagal baudžiamojo proceso įstatymą negali, nes BPK 386 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas nustatyti išvadas, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.

24Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

Nutarė

25Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 7 d. nutartį J. V. baudžiamojoje byloje ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 3. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą,... 4. J. V. nuteistas už tai, kad 2009 m. gruodžio 4 d., apie 18.50 val., Raseinių... 5. Kasaciniu skundu nuteistasis J. V. prašo pirmosios bei apeliacinės... 6. Kasatorius nurodo, kad jo veiksmuose nebuvo nei tiesioginio, nei netiesioginio... 7. Kasatorius skunde teigia, kad dviratininkas yra toks pat eismo dalyvis kaip ir... 8. Nuteistasis J. V. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK... 9. Be to, kasatorius nurodo, kad po eismo įvykio jis buvo apklaustas kaip... 10. Kasatorius skunde taip pat tvirtina, kad teismai jo baudžiamojoje byloje... 11. Be to, nuteistasis J. V. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas bylos... 12. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė V. R. atsiliepimu į... 13. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad nuteistasis J. V.... 14. Nuteistojo J. V. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 15. Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 332 straipsnio 3, 5... 16. Nuteistasis J. V. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos... 17. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą... 18. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal... 19. Iš nuteistojo J. V. apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis jame teigia,... 20. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas tik... 21. Taigi, kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nuteistojo J. V.... 22. Dėl kitų kasatoriaus skundų argumentų... 23. Teisėjų kolegija nenagrinėja nuteistojo J. V. kasacinio skundo argumentų... 24. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi... 25. Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų...