Byla 2A-1118-527/2015
Dėl testamento pripažinimo negaliojančiu

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Jolitos Cirulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Meilučio ir Rūtos Palubinskaitės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovių L. G. ir V. Z. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015-02-05 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-462-470/2015pagal ieškovių ieškinį atsakovams V. N. ir S. K. (trečiasis asmuo notarė M. B.) dėl testamento pripažinimo negaliojančiu,

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė

3Ieškovės kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamos pripažinti negaliojančiu jų motinos B. O. K. (toliau – testatorė), mirusios ( - ), sudarytą ir 2011-03-01 notarės M. B. patvirtintą testamentą, kuriuo atsakovams (kurie taip pat, kaip ir ieškovės, yra testatorės vaikai) buvo paliktas visas testatorės turtas. Ieškovės nurodė, kad testatorės veiksmai, kuomet visas turtas paliktas dviem įpėdiniams, apeinant kitus du vaikus (ieškoves), yra nesuprantami ir gali būti paaiškinami tik kaip testatorės psichinio susirgimo padarinys. Testatorė prieš mirtį sunkiai judėjo, buvo nuolatos slaugoma, gydoma dėl nervų ir psichikos sutrikimų, vartojo vaistus, jos sveikata ėmė blogėti po sutuoktinio mirties 2008 m. ir ypač pablogėjo nuo 2011 m. pavasario, todėl dėl savo ligos ji nesuprato savo veiksmų reikšmės.

4Atsakovai su ieškiniu nesutiko. S. K. parodė, kad testatorė buvo labai protinga, tik sunkiai vaikščiojo; siekdama sutvarkyti turtinius reikalus, pati prašė dukters V. N. parvežti notarę į namus. Atsakovė V. N. paaiškino, kad testatorė niekada nesirgo jokiomis ypatingomis ligomis ir jokių sveikatos sutrikimų neturėjo, pas gydytojus nesilankė iki 2011-04-13, kai atsakovui S. K. namuose ją radus nukritusią ji buvo nugabenta į gydymo įstaigą, po ko jos sveikata pablogėjo, ji ėmė sunkiai vaikščioti, blogai orientuotis aplinkoje. Kadangi ieškovė V. Z. niekur nedirbo ir turėjo sąlygas slaugymui, ji po įvykio sutiko testatorę slaugyti namuose. Iki susirgimo testatorė sunkiai judėjo, todėl ja rūpinosi atsakovai, pasikeisdami kas savaitę būdami pas ją, būtent dėl ko testamentas buvo surašytas jų naudai.

5Notarė paaiškino, kad 2011 metų pavasarį jai skambinusi atsakovė V. N. prašė namuose patvirtinti senyvo amžiaus testatorės testamentą. Ji sutiko, iš anksto patikrino duomenis gyventojų registre ir nustatė, kad testatorė turi keturis vaikus, todėl pasiruošė keturis testamento variantus, kurie galimai tiktų testatorei. Nuvykusi į namus su testatore pabendravo, jos elgesys buvo malonus, namai tvarkingi. Ji įsitikino, kad testatorė turi puikią nuovoką, supranta savo veiksmų esmę ir priimamo sprendimo svarbą, paklausta, kodėl testamentą sudaranti dviejų vaikų naudai, kai iš viso turinti keturis, paaiškino, kad S. K. ūkininkauja ir jam naudinga turėti žemės, o V. N. daugiausia ja rūpinasi. Toks paaiškinimas buvo visiškai įtikinamas bei logiškas, todėl ji neabejodama testamentą sudarančio asmens valios tikrumu testamentą patvirtino.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 5 d. sprendimu ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ginčijamas testamentas visiškai atitiko testatorės valią, todėl nėra pagrindo pagal CK 1.89 straipsnio nuostatas pripažinti šio testamento negaliojančiu. Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 84TPK-29/2014 nurodyta, jog nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima nuspręsti, ar 2011-03-01 sudarydama testamentą testatorė galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, dėl ko ekspertė davė tik prielaidinę išvadą, kad testatorė galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Ekspertė nurodė, kad prielaidinę išvadą nulėmė tai, jog šalių parodymais besąlygiškai tikėti negalima, nes šalys pasiskirstė į dvi dalis: vieni buvo už tai, kad testatorė buvo sveika iki 2011-04-13 ir kad tik tada sutriko orientacija, kiti už tai, kad jai po sutuoktinio mirties jau pasireiškė haliucinacijos, todėl ekspertė pagrinde rėmėsi įrašais medicininėje dokumentacijoje, kurioje nuo 2000 m. iki 2011-04-03 jokių įrašų nėra. Po 2011-04-14 testatorei buvo nustatyta demencija, sergant vėlai prasidėjusia Alzheimerio liga, tačiau, nesant medicininių įrašų iki testamento surašymo, ekspertizės metu nebuvo nustatyta, kokios stadijos buvo testatorės demencija, ar ji reiškėsi dar iki testamento sudarymo, kaip greitai galėjo vykti ir vyko atminties silpnėjimo bei pažintinių sutrikimų procesas, ar jis buvo negrįžtamas, nuolatinio ar epizodinio pobūdžio ir kt. Teismo nuomone, pats faktas, kad medicininėje dokumentacijoje nėra jokių įrašų apie testatorės lankymąsi medicinos įstaigose, nusiskundimus ir susirgimus, liudija apie testatorės tvirtą sveikatą, tuo labiau, kad ji viena gyveno kaime, laikė gyvulius, gaminosi valgį, sodino ir ravėjo daržus, pati melžė karvę, t. y. gyveno savarankiškai, skųsdavosi tik sąnarių skausmais kojose, būtent dėl ko, kad galėtų pagelbėti atliekant fizinius darbus, ją lankydavo vaikai (atsakovai). Ieškovių parodymai dėl galimų testatorės haliucinacijų, nusikalbėjimų, tariamai pradėjusių reikštis po sutuoktinio mirties, teismo nuomone, nepatvirtinti jokiais kitais įrodymais. Priešingai, pati ieškovė V. Z. 2011-04-13 pristačiusi testatorę į ligoninę, budinčiam gydytojui nurodė, jog testatorė jokių psichotropinių vaistų nevartojusi, sirgusi tik sąnariais, naudodavusi tepalus. Be to, ir vėliau sprendžiant testatorės klausimą ieškovė V. Z. medikams nurodė, kad susirgimas prasidėjo staiga, t. y. 2011-04-13. Taip pat ir ieškovė L. G. davė nenuoseklius parodymus, ieškinyje teigdama, kad testatorės susirgimai prasidėjo 2011 metais, o savo paaiškinime nurodžiusi, kad susirgimai pasireiškė po sutuoktinio mirties, vadinasi, po 2008 metų. Šie įrodymai paneigia ieškovių teiginius apie tariamą testatorės neadekvatumą dar iki testamento surašymo. Kadangi testatore buvo rūpinamasi pakankamai, nė vienas iš vaikų nebuvo nutraukęs su ja ryšių, lankė ją, todėl jei testatorei psichinės ligos požymiai būtų pasireiškę anksčiau, teismo nuomone, ja būtų pasirūpinta nustatant gydymą arba bent būtų konsultuota gydytojo. Testatorės medicininėje kortelėje nesant jokių įrašų apie reikalingą gydymą, teismas ieškovių teiginius dėl testatorės psichinių susirgimų laikė nepagrįstais. Ieškovės J. G. paaiškinimas, kad testatorės nenuvežė pas gydytoją, nes nežinojo, kur yra jos dokumentai, taip pat kritikuotini, kadangi iki testamento fakto paaiškėjimo priešiškumo tarp seserų ir brolio nenustatyta, vadinasi, ji galėjo per brolį ar kitas seseris sužinoti, kur yra testatorės dokumentai, ir pasirūpinti gydymu. Liudytojų I. R., G. J., A. B., A. N., T. Z., kurie beveik visi šie susiję su šeima giminystės ryšiais, parodymus teismas vertino kritiškai. Kaip objektyvius ir patikimus įrodymus teismas vertino tik parodymus artimiausio testatorės kaimyno G. Z., kuris dažnai pas ją lankydavosi, nurodžiusio, kad testatorė buvusi protinga moteris, užsisakinėjo ir skaitė laikraščius, žinojo visų politikų pavardes, jie kartu politikuodavo, nėra buvę jos nusikalbėjimų. Itin svarbią įrodomąją reikšmę turi parodymai notarės, kuriai bendravimo su testatore metu ji pasirodė kaip visiškai adekvačiai suprantanti savo veiksmus; testatorė pati testamente užrašė savo vardą ir pavardę, jį pasirašė, pati atliko taisymą varde „O.“. Nors ieškovės taisymą vertino kaip testamento ydingumą, nurodantį testatorės nesugebėjimą teisingai suprasti savo veiksmus, tačiau testatorės amžius ir jos negalėjimas dailiai pasirašyti dokumente, teismo nuomone, nepagrįstai vertinami kaip mirusiosios negebėjimas suvokti savo veiksmų ir juos valdyti. Nei amžius, nei fizinė negalia negali lemti abejones asmens gebėjimu suvokti savo veiksmus. Notaras neturi medicininių žinių, tačiau įstatymas jam nustato pareigą tvirtinant sandorius įsitikinti asmens veiksnumu. Šią pareigą notarė atliko tinkamai, ji testamento sudarymo metu bendravo su testatore pakankamai, išklausinėjo vaikų vardus, pavardes, gimimo metus ir į visus šiuos klausimus testatorė atsakė nesuklysdama, todėl atsižvelgdama į testatorės išsakytus argumentus dėl testamento sudarymo dviejų savo vaikų naudai, notarė turėjo pakankamą pagrindą vertinti, jog testatorė yra veiksni. Nors testamentas buvo sudaromas iniciatyva V. N., pasirūpinusios notarės parvežimu į testatorės namus, pagal įstatymą įprastinis suinteresuotų įpėdinių prisidėjimas pagelbėjant techniniuose ir organizaciniuose dalykuose ir net įkalbinėjimas ar prašymas sudaryti jiems palankų testamentą nelaikomi prievarta ir neturi įtakos testamento galiojimui. Notarė, tvirtinusi testamentą, jokio atsakovų spaudimo testatorei nenustatė. Ta aplinkybė, kad testamentas surašytas tik dviejų vaikų naudai, negali būti pagrindas teigti, kad toks testamentas neatitinka tikrosios palikėjos valios ar yra nenaudingas bei žalingas. Atsakovai yra palikėjos vaikai, kurie testatore rūpinosi iki jos susirgimo 2011-04-03, kas paaiškina testatorės motyvus. Nesant duomenų, galinčių patvirtinti apie kokį nors palikėjos įsipareigojimą ar moralinę pareigą ieškovėms, dėl kurio palikimo palikimą tik atsakovams būtų galima pripažinti neatitinkantį testatorės gyvenimiškoms aplinkybėms, teismas pripažino, kad ginčijamas testamentas visiškai atitiko testatorės valią, todėl nėra pagrindo pagal CK 1.89 straipsnio nuostatas pripažinti šio testamento negaliojančiu.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį esmė

9Ieškovės apeliaciniame skunde prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2015-02-05 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai.

10Ieškovių teigimu, teismas netinkamai taikė testamento, kaip vienašalio sandorio, negaliojimą reglamentuojančias teisės normas, nevertino oficialiam testamentui keliamų reikalavimų, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, taip pat netinkamai ištyrė ir įvertino. Šiuo atveju ginčijamas testamentas neatitinka nei palikėjos valios, nei testamento formai keliamų reikalavimų, todėl negalioja pagal CK 1.80 straipsnį. Testamentas, kuris yra tvirtinamas valstybės įgalioto pareigūno (notaro ar kitų CK 5.28 str. 6 d. nurodytų asmenų), yra vadinamas oficialiuoju. Testamentą pasirašo pats testatorius, jo akivaizdoje testamentas tvirtinamas ir testatoriui paliekamas vienas testamento egzempliorius (CK 5.28 str. 1 d ir 3 d.). Testatoriaus parašas yra vienas svarbiausių testamento rekvizitų, kurio nebuvimas testamentą daro negaliojantį (LAT 2012-12-31 nutartis c. b. Nr. 3K-3-609/2012). Teismas neatsižvelgė į tai, kad testamente, kuriame testatorės vardas ir pavardė yra nurodyti du kartus su klaidomis, nėra testatorės parašo, kuris yra ne vien tik formalumas, o yra privalomas rekvizitas sudarant oficialų testamentą notarine tvarka. Juo labiau, kad ir pačiame testamente yra aiškiai nurodyti privalomi laukai, t. y. testatoriaus vardas, pavardė, parašas. Šiuo atveju pirmąjį kartą ranka parašyta „B. O. K.“, t. y. su klaida varde, o antrąjį kartą parašyta „B. K.“, t. y. su klaida tiek varde (vietoj „B.“ parašyta „B.“), tiek pavardėje (vietoj „K.“ parašyta „K.“, o vardas parašytas ne pilnai (nėra antrojo vardo „O.“). Kadangi testamentas nepasirašytas, teigtina, kad jis sudarytas ne testatorės. Be to, į bylą net nepateiktas testamento originalas, nors ieškovės to reikalavo. Testatoriaus parašo nebuvimas oficialiame testamente net negali būti vertinamas kaip testamento tvarkos sudarymo trūkumas, kadangi nepasirašytas testamentas yra laikomas apskritai nesudarytu ir kaip vienašalis sandoris negalioja ab initio nuo sudarymo momento. Tuo tarpu dėl rankraštinių įrašų ties testatorės vardu ir pavarde autentiškumo ieškovėms kilo pagrįstų abejonių. Net ir tuo atveju, jeigu tokie įrašai iš tiesų buvo parašyti būtent testatorės ranka, ieškovėms kyla abejonių, ar būtent šis testamentas, kuris yra be testatorės parašo, galėjo atitikti tikrąją testatorės valią. Juo labiau, kaip nurodė ir pati testamentą tvirtinusi notarė, jog ji iš anksto buvo parengusi ir į palikėjos namus buvo atsivežusi net keturis testamento variantus, galėjusius tikti testatorei. Be to, notarė taip ir nepaaiškino, kodėl sudarė tik keturis galimus testamento variantus, nes kadangi testatorė turėjo keturis vaikus, yra galima net 16 variantų kombinacijų; notarė nepaaiškino kitų trijų testamentų turinio ir kurių vaikų naudai jie buvo sudaryti. Visų šių reikšmingų aplinkybių nesiaiškino ir teismas. Šiuo atveju teismas šias rašybos klaidas testamente vertino tik kaip testatorės negalėjimą dailiai pasirašyti, o dėl parašo nebuvimo testamente apskritai nieko nepasisakė, tiesiog reikšmingas aplinkybes sąmoningai nutylėjo. Vien tik vardo ir pavardės parašymas (neatsižvelgiant į tai, kad parašyti su klaidomis) negali būti laikoma testatorės parašu, juo labiau, kad teismui, kaip vienas iš testatorės parašo pavyzdžių, buvo pateiktas anksčiau pasirašytas 2010-04-22 notarinės formos įgaliojimas, kuriame testatorės parašas nėra tapatus vardui ir pavardei, t. y. sudarytas iš unikalios raidžių ir simbolių kombinacijos. Šiuo atveju tokio parašo testamente nėra. Kadangi nepasirašytas testamentas yra niekinis sandoris ir negalioja nuo jo sudarymo momento, teismas privalėjo jį pripažinti negaliojančiu ex officio.

11Bylos duomenys aiškiai liudija, jog testatorė negalėjo sąmoningai sudaryti 2011-03-01 testamento, kadangi tuo metu dėl savo sveikatos būklės negalėjo suformuluoti savo valios ir suprasti savo veiksmų. Juo labiau, kad tokia testatorės valia nebuvo autentiškai išreikšta nepasirašytame testamente. Sveikata stipriai pradėjo blogėti po vyro mirties, t. y. po ( - ), testatorė sirgo senatvės demencija, jai pradėjo vaidentis, ji nusikalbėdavo, nesuprato savo veiksmų. Dar iki testamento sudarymo palikėja daug ko nesuprato, sunkiai save apsitarnaudavo, dažnai nuvirsdavo kambaryje ir nepasikeldavo, nepažindavo jai artimų žmonių; ji nebegalėjo savarankiškai judėti, dėl ko buvo nuolatos slaugoma, vėliau gydoma nuo nervų ir psichikos susirgimų. Jau 2011 m. gegužes mėn. testatorei buvo nustatyta nuolatinė slauga. Testatorę slaugė ieškovė V. Z., o testatorės sąskaitą valdė atsakovė V. N., kadangi palikėja visiškai nesiorientavo aplinkoje. Todėl net ir tuo atveju, jeigu testamente savo vardą ir pavardę paraše testatorė, pagal savo psichinės sveikatos būklę ji niekaip negalėjo sąmoningai suvokti savo veiksmų prasmės ir išreikšti tikrosios savo valios. Tikėtina, kad testatorė atsakovų buvo verčiama sudaryti testamentą prieš savo valią, todėl nepasirašė akivaizdžiai ydingo testamento.

12Teismas konstatavo, kad testamentas visiškai atitiko testatorės valią ir nematė pagrindo pagal CK 1.89 straipsnio nuostatas pripažinti šį testamentą negaliojančiu. Anot teismo, visi medicininiai įrašai apie palikėjai nustatytą galvos smegenų atrofiją, demenciją ir vėlai prasidėjusią Alzheimerio ligą buvo atlikti po testamento sudarymo ir negali apibūdinti testatores psichikos būklės testamento sudarymo metu. Teismas taip pat motyvavo, kad pats faktas, kad asmens medicininėje dokumentacijoje iki testamento sudarymo nėra jokių įrašų apie lankymąsi medicinos įstaigoje, įrodo tvirtą testatorės sveikatą, ir sprendė, kad ieškovių teiginiai dėl testatorės psichinių susirgimų yra nepagrįsti. Su tokiais teismo argumentais ieškovės visiškai nesutinka.

13Teismas netinkamai ištyrė su testatorės sveikatos būkle susijusius rašytinius įrodymus, taip pat netinkamai juos vertino, padarė visiškai nepagrįstas ir neteisingas išvadas (CPK 183 str., 185 str.). 2011-04-14 buvo užvesta medicininė kortelė, kai testatorė buvo atvežta į Alytaus apskrities S. K. ligoninę dėl to, kad 2011-04-13 buvo rasta namuose nukritusi. Testatorė buvo stacionarizuota, jai buvo diagnozuotas ūminis miokardo infarktas. Gydytojai testatorei konstatavo galvos smegenų atrofiją, tęsiant gydymą jai nustatyta demencija, sergant vėlai parsidėjusia Alzheimerio liga. Tačiau teismas neįvertino, kad šie psichikos sutrikimai palikėjai buvo nustatyti per itin trumpą terminą po testamento sudarymo. Teismas visiškai nevertino diagnozuotų psichikos susirgimų pobūdžio, kurie vystosi ne staiga, tačiau lėta ir ilga eiga. Palikėjai diagnozuota Alzheimerio liga pagal savo pobūdį yra degeneracinė smegenų liga, kuriai būdingi saviti neurologiniai ir neurocheminiai pakitimai. Jos eiga lėta, keletą metų nuosekliai progresuojanti. Tai gali trukti 2–3 metus, o kartais ir žymiai daugiau. Todėl teismas vien dėl to, kad nėra medicininių duomenų apie kreipimąsi į gydytojus iki testamento sudarymo, neturėjo jokio faktinio pagrindo pripažinti, kad palikėja testamento sudarymo dieną buvo sveika. Šiuo atveju turėjo būti tiriamas palikėjai diagnozuotos psichikos ligos pobūdis, ligos eiga, įtaka palikėjos sąmoningumui. To teismas netyrė ir neanalizavo, dėl ko padarė klaidingas ir nepagrįstas išvadas.

14Byloje taip pat buvo atlikta pomirtinė teismo psichiatrijos ekspertizė (psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. 84TPK-29/2014), paremta medicinine dokumentacija ir bylos medžiaga. Tačiau ekspertė, įvertinusi pateiktą informaciją pateikė išvadą, jog nėra objektyvių duomenų, iš kurių galima būtų nuspręsti, ar 2011-03-01 sudarydama testamentą testatorė galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Ekspertė davė prielaidinę išvadą, kad tiriamoji galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Ekspertizės aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, medicininis kriterijus nėra vienareikšmis. Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas ja neprivalo vadovautis, jeigu ji nėra išsami ir objektyvi, tačiau turi vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu. Šiuo atveju teismas kitų reikšmingų įrodymų visiškai nevertino. Kadangi ekspertizės akte buvo pateikta tik prielaidinė išvada, o duomenų kategoriškai išvadai pateikti nepakako, teismas turėjo vadovautis kitais byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir liudytojų parodymais. Tačiau teismas dėl visiškai neaiškių priežasčių vadovavosi tik vienintelio liudytojo G. Z. parodymais. Kitų liudytojų parodymus teismas vertino kritiškai, kadangi beveik visi jie su šeima susiję giminystės ryšiais. Tačiau toks teismo liudytojų parodymų vertinimas yra visiškai nelogiškas ir nepagrįstas. Būtent artimiausi testatorei asmenys geriausiai gebėtų apibūdinti jos būklę laikotarpiu, kuomet buvo sudarytas testamentas, metu. Juo labiau, teismas nepasisakė, kokį gi interesą galėjo turėti kiti liudytojai duodant vienokius ar kitokius parodymus. I. R. yra testatorės vyro sesuo, liudytoja G. J. yra pačios testatorės sesuo, tuo tarpu A. B. apskritai testatorei net nėra giminaitis. Todėl teismas nepagrįstai nesivadovavo šių liudytojų parodymais, patvirtinusiais reikšmingas aplinkybes, susijusias su testatorės psichikos būkle (CPK 176 str.).

15Ieškovė L. G. teisme paaiškino, kad mirus tėvui testatorės sveikata pablogėjo, tai buvo apie 2009 m. vasario mėn. Ji nusikalbėdavo, nesuprato metų laiko, jai vaidendavosi vyrai, ji nepažino žmonių, nesuprato ant ko rašosi. Tai ji pastebėjo jau 2010–2011 m. Ieškovė V. Z. parodė, kad po tėvo mirties testatorė nusikalbėdavo, matydavo vaikus, taip pat matydavo ant lovos sėdinčius svetimus žmones, o pro langą pavasarį kasančias bulves moteris, keldavosi nakčia ir šaldytuve ieškojo nosinių; 2010 m. testatorės sveikata dar pablogėjo. Liudytoja I. R. parodė, kad kai numirė jos brolis (testatorės vyras), ji lankydavosi pas brolienę, kuri nuo 2010 m. pradėjo silpti. Vieną kartą aplankius testatorę, ši pradėjo sakyti, kad kažkas pasidarė jos namuose, kažkoks vyras ateina, guli jos lovoje, šį vyrą jį vijo ir mušė. Tai, anot liudytojos, testatorė buvo sakiusi apie naujus metus ar dar anksčiau už 2010 m. Ši liudytoja taip pat parodė, kad 2011 m. pavasarį sutiko testatorę stovinčią prie savo namų, kuri pasakė, kad buvo atvažiavusios kažkokios moterys, turto ar parašo reikalavo, tačiau šių moterų nepažino, tik pasakė, kad viena panaši į V. (vieną iš dukterų). Liudytoja parodė, kad ji lankydavosi pas testatorę, atvažiuodavo su sūnumi, testatorė kartais ji nepažindavo nei sūnaus, nei jos. Kai kalbėdavo, pagalvodavusi, kad brolienė nusišneka. Liudytoja G. J. (testatorės sesuo) paaiškino, kad po vyro mirties seseriai buvo senatvinė demencija; apie 2010 m. jos telefonu nesusišnekėdavo, jai rodydavosi; kai sesuo ligoninėje gulėjo, aplankė, tačiau sesuo jos nepažino. Liudytojas A. B. parodė, kad kartu su liudytojos I. R. sūnumi D. R. užvažiuodavo į K. sodybą; buvo gal 2009–2010 m.; „motinai, kaip jam pasirodė, nelabai su proteliu buvo”; D. nepažindavusi irgi, po kiek laiko pažindavo. E. Z., nors byloje kaip liudytojas parodymų nedavė (kadangi dirba Švedijoje), tačiau pateikė rašytinius paaiškinimus, kurie vertinti kaip įrodymas, kuriuose nurodė, kad 2011-02-18 atvyko į ( - ) paviešėti su savo šeima pas tėvus, o jau 2011-02-20 ryte jo mamai paskambino teta V. N. ir pareikalavo, kad mama važiuotų į ( - ), nes serga testatorė, t. y. E. Z. močiutė. Atvažiavus pas močiutę, rado ją sergančią, ji buvo silpna, gulėjo lovoje, jo mamą pažino ne iš karto, jo paties apskritai nepažino, nors kai buvo sveika, jį, kaip vyriausiąjį anūką labai mylėjo, nuolat domėjosi, kaip jis gyvena ir kaip jam sekasi. Sužinojęs, kad jo močiutė yra sudariusi testamentą, labai nustebo, kadangi praėjo vos 8 dienos, kai nuvykę rado ją tokią silpną. Šių liudytojų parodymai patvirtina, kad testatorė jau nuo 2010 m. turėjo aiškių psichikos sutrikimų, jai vaidenosi, išsakytos mintys neatitiko realybės, ji nusišnekėdavo, neatpažindavo artimų žmonių.

162012 m. lapkričio mėn. dėl itin sunkios testatorės sveikatos būklės V. Z. kreipėsi į teismą dėl mamos pripažinimo neveiksnia ir globos nustatymo, byloje 2013-02-14 buvo atlikta teismo psichiatrinė ekspertizė, kurios akte Nr. 84 TPK-30/2013 nurodyta, kad testatorei nustatyta demencija, sergant vėlai pasireiškusia Alzheimerio liga (F00.6.), nustatyta, kad 2011-04-13 pradėjo trikti atmintis, nustojo vaikščioti, nukrito, dezorientuota, nepažįsta dukros sergant vėlai prasidėjusia Alzheimerio liga. Kliniką patvirtino ir galvos smegenų KT - smegenų atrofija, nuo 2011 m. nevaikšto, nuo 2012-05-19 skiriama spec. poreikiui nuolatinė slauga; ekspertizės metu mąstymas neproduktyvus, apie save suteikia neteisingus duomenis, dezorientyruota laike, savyje, vietoje, nežino savo adreso, nepasako datos, metų laiko, savo amžiaus, kiek turi vaikų, anūkų, nesigaudo buitiniuose klausimuose, situacijose, socialiai dezadaptuota, bendras supratimas menkas. Šių duomenų pagrindu padarytos išvados: 1) testatorė serga psichikos sutrikimu – demencija, prasidėjusia vėlai pasireiškusia Alzheimerio liga; 2) dėl šio sutrikimo negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti; 3) būtina globa, ji negali būti teisme ir duoti parodymų.

17Taigi, kaip matyti, bylos duomenys patvirtina, kad 2011 m. testatorei jau buvo nustatyta demencija sergant Alzheimerio liga. 2013-02-14 ekspertizės aktas patvirtina, kad dėl šios ligos testatorė visiškai dezorientyruota aplinkoje, nesuvokia nei savęs, nei kitų. Tuo tarpu liudytojų parodymai nuosekliai tik patvirtina, kad tokia psichinė jos būklė buvo dar 2010 m.

18Pagal CPK 219 straipsnio 1 ir 2 dalis, jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami, teismas gali paskirti papildomą ekspertizę. Jeigu teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų, teismas gali paskirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitam ekspertui ar ekspertams. Šiuo atveju atlikta pomirtinė psichiatrijos ekspertizė nepakankamai aiški. Ekspertizės akte nurodyta, kad nėra objektyvių duomenų, iš kurių galima būtų nuspręsti, ar 2011-03-01 sudarydama testamentą testatorė galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Tačiau tokiu atveju visiškai nėra aišku, kodėl ekspertė padarė nors tikėtiną (prielaidinę), tačiau teigiamą išvadą, t. y., kad tiriamoji galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Juo labiau, kad ekspertizės akte išdėstyti faktai apie testatorės sveikatą yra prieštaringi, t. y. prieštarauja liudytojų parodymams, kitiems medicininiams duomenims. Ekspertė neatsakė į esminį klausimą, koks buvo testatorei diagnozuotos ligos pobūdis, kada jai galėjo pradėti vystytis Alzheimerio liga, ar ši liga galėjo būti ginčijamo testamento sudarymo metu, ar testatorei diagnozuota demencija galėjo išsivystyti staiga. Taigi, pateikta eksperto išvada nėra išsami ir aiški. Todėl ieškovės prašo apeliacinės instancijos teismo atnaujinti įrodymų tyrimą ir skirti pakartotinę ekspertizę. Taip pat ieškovės prašo teismo papildomai apklausti notarę apie iš anksto parengtus kelis testamentus, kas įtakojo jų pasirinkimą ir sudarymą, kodėl notarė nesudarė visų galimų testamento variantų, nežinodama testatorės valios.

19Apeliantės prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi teismas tinkamai neišsprendė tarp šalių kilusios ginčo, tinkamai neištyrė ir neįvertino visų bylos įrodymų, neįvertino visų bylos nagrinėjimo metu išsakytų argumentų, todėl tik žodinis bylos nagrinėjimas galėtų apginti jų pažeistas teises, atskleisti objektyvią tiesą byloje.

20Notarė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovių apeliacinį skundą atmesti. Notarė nurodė, jog 2011-03-01 16.47 min. ( - ) kaime Alytaus rajone testatorės namuose patvirtino testatorės testamentą, registro Nr. 1013. Ieškovės įrodinėja, kad šis testamentas „neatitinka formos reikalavimų“, tačiau šio teiginio nekonkretizuoja. CK 5.28 straipsnio 3 dalis numato, kad testamentą pasirašo pats testatorius. Testamentą pasirašė pati testatorė, nurodydama savo vardą, pavardę ir pasirašydama vienu vardu ir pavarde. Ieškovės bando nuginčyti testatorės parašą ir įrodinėja, kad jo testamente apskritai nėra, nes pasirašyta vienu vardu ir pavarde. Tačiau joks norminis aktas nereglamentuoja, kaip konkrečiai turi atrodyti asmens parašas. Notarė iš savo ilgametės darbo notare praktikos gali pažymėti, kad dauguma garbaus amžiaus žmonių pasirašo pilna pavarde. Be to, toks parašas (pavarde) būdingas ir kai kuriems parvykstantiems atostogų jauno amžiaus emigrantams. Be to, notarė negali žmogui nurodyti, kaip konkrečiai turi atrodyti jo parašas dokumente. Šiuo atveju testatorei patvirtinus, kad testamente išreikšta tikroji jos valia, notarė taip pat paprašė pas testatorę, kad dokumente jinai parašytų savo abu vardus, pavardę ir pasirašytų testamentą. Testatorė tą ir padarė. Vardo parašymas su klaida dar nedaro testamento negaliojančiu, o dokumento pasirašymas pavarde tik rodo, kad testatorė laikė dokumentą itin svarbiu. Ieškovės nepagrįstai nurodo, kad „testamentas neatitinka palikėjos valios“. Ieškovės sudarant testamentą nedalyvavo, todėl negali pasisakyti dėl testatorės valios. Testatorė testamento sudarymo metu teismo nebuvo pripažinta neveiksnia, savo mintis dėstė sklandžiai ir aiškiai, savo valią išsamiai motyvavo, paaiškindama, kodėl visą turtą palieka būtent šiems dviem vaikams – atsakovams. Testatorė testamento sudarymo metu negulėjo „ligos patale“, ji buvo tvarkingai apsirengus, sėdėjo prie stalo ir, kaip pati sakė, „laukė notarės“. Namai buvo tvarkingi, namuose buvo šilta, aiškiai matėsi, kad testatore buvo rūpinamasi. Bendraudama su testatore notarė padarė tvirtą išvadą, kad ji suprato savo veiksmų reikšmę, sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė. Tokią testatorės sąmoningai suformuotą ir autentiškai išreikštą valią notarė patvirtino. Iš bylos medžiagos matosi, kad testatorė susirgo jau po testamento sudarymo „staiga“, o iki to laiko ji nesirgo, vaistų nevartojo, todėl abejoti testatorės veiksnumu testamento sudarymo metu nėra pagrindo.

21Atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovių apeliacinį skundą atmesti. Atsakovai nurodo, jog būtent ieškovėms šioje byloje tenka pareiga įrodyti visas aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas ieškinys dėl testamento pripažinimo negaliojančiu. Be ieškinyje nurodytų aplinkybių, ieškovių parodymų, byloje ieškovių prašymu buvo skirta pomirtinė testatorės psichiatrine ekspertizė, o taip pat apklausti visi kviesti liudytojai. Atsakovų nuomone, teismas priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą, pagrįstą visapusišku visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Nesutiktina su ieškovių motyvais, jog teismas nevisapusiškai įvertino liudytojų parodymus. Pačių ieškovių parodymai yra nenuoseklūs. Ieškovės vienpusiškai teismui teigė, jog testatorės sveikata iš karto ėmė blogėti jau po tėvo mirties, t. y. dar 2008 m. sausio mėnesį. Ieškovių teigimu, testatorė nuo 2011 m. labai sunkiai sirgo, negalėjo savarankiškai judėti, buvo nuolatos slaugoma, buvo gydoma dėl nervų ir psichikos sutrikimų. Tuo tarpu iš byloje esančių medicinos įrašų, pagal kuriuos 2011 m. balandžio mėnesį testatorę buvo pristatę į priėmimo skyrių, matyti, jog pristatęs asmuo, o būtent ieškovė V. Z. gydytojui pateikė informaciją, jog testatorė susirgo staiga, daugiau jokių iki tol susirgimų neturėjo (b. l. 112). Pažymėtina, jog būtent po šalių tėvo mirties turtą paveldėjo testatorė. Ieškovės nuo tėvo palikimo atsisakė testatorės naudai, ką patvirtino pati L. G. (b. l. 91). Tokie ieškovių veiksmai, kurie sukelia joms teisines pasekmes, t. y. atsisakymas nuo turto, prieštarauja pačių ieškovių nurodytoms aplinkybėms apie testatorės psichinę sveikatos būklę. Tikėtina, jog buvus tokiai prastai testatorės psichinei būklei, ieškovės jokiu būdu nebūtų atsisakę nuo savo dalies palikimo po tėvo mirties testatorės naudai. Be to, kaip nurodoma teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 84TPK-29/2014, nors ieškovės teigė, jog testatorei nuolat vaidendavosi svetimi žmonės bei kiti vaizdiniai, tačiau, kaip pažymėta ekspertės, nė viena iš ieškovių nenurodė jokių simptomų, būdingų demencijai, sergant vėlai prasidėjusia Alzheimerio liga. Be to, ieškovių parodymai vertintini kritiškai dėl išsakytos pozicijos atsakovų atžvilgiu. Duodant parodymus ieškovės nurodė, jog būtent atsakovai sugadino testatorei sveikatą (b. l. 91). Tokia ieškovių pozicija ir nusistatymas atsakovų atžvilgiu leidžia pagrįstai abejoti jų duotais parodymais dėl testatorės psichinės sveikatos būklės bei kitų nurodytų bylai reikšmingų aplinkybių. Taip pat ir kitų ieškovės pusės liudytojų liudijimai yra vertintini kritiškai. Liudytoja I. R., duodama parodymus, išreiškė konkretų reikalavimą pripažinti testatorės testamentą negaliojančiu, kas akivaizdžiai rodo šios liudytojos suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl jos parodymai nėra patikimi ir jais negali būti motyvuojamas teismo sprendimas.

22Byloje neįrodyta, jog testatorė iki testamento sudarymo momento turėjo psichikos sveikatos sutrikimų, dėl kurių negalėjo tinkamai suprasti savo veiksmų bei jų valdyti. Teismas teisingai nurodė, jog vienareikšmiškai tikėti ieškovių, kurios yra suinteresuotos civilinės bylos baigtimi, parodymais nėra pagrindo. LAT yra akcentavęs, jog didžiausias dėmesys tokiose byloje tenka testatoriaus psichinės sveikatos būklei testamento sudarymo momentu. Pažymėtina, jog nei viena iš ieškovių bylos metu neįrodinėjo testatorės psichinės sveikatos būklės testamento sudarymo momentu. Pažymėtina, jog testamento sudarymo momentu yra itin svarbi testatoriaus valia. Valia yra suprantama kaip asmens gebėjimas suprasti testamente išdėstytą turinį ir suprasti jo pasekmes. Sprendžiant asmens gebėjimą tinkamai išreikšti savo valią testamento sudarymo metu, bene pats didžiausias dėmesys tenka notaro, kaip trečiojo asmens, duotiems parodymams byloje. Pažymėtina, jog notaras, kuris tvirtino testatorės testamentą, nurodė, jog abejonių dėl testatorės psichinės sveikatos būklės, notarui nekilo. Testatorė buvo šviesaus proto, aiškiai nurodė savo norą visą turtą palikti savo dviem vaikams – atsakovams. Kadangi notarui, su testatore betarpiškai bendravusiam testamento sudarymo momentu, nekilo jokių abejonių dėl testatorės psichinės sveikatos būklės testamento sudarymo momentu, testamentas negali būti pripažintas negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu. Ieškovės savo ieškinį bei apeliacinį skundžia grindžia aplinkybėmis, jog vėliau testatorei buvo diagnozuota demencija sergant vėlai prasidėjusia Alzheimerio liga. Teismas teisingai konstatavo, jog ši aplinkybė įrodo testatorės sveikatos būklę jau po testamento patvirtinimo. Apeliančių abejonė, jog teismas turėjo įvertinti aplinkybę, jog tokia liga testatorei turėjo vystytis palaipsniui, kas galimai įtakojo jos psichiką jau testamento sudarymo momentu. Pažymėtina, jog teismo posėdyje apklausta ekspertė, kuri teismo pavedimu atliko testatorės pomirtinę psichiatrinę ekspertizę, aiškiai ir neabejotinai patvirtino, jog testatorei psichikos sutrikimai galėjo prasidėti staiga, t. y. prieš ligos pradžią jokiems ligos simptomams nepasireiškiant. Ekspertė taip pat nurodė priežastis, dėl kurių psichinė liga testatorei galėjo pasireikšti staiga. Taigi, testatorei diagnozuoti psichikos sutrikimai, t. y. demencija, sergant vėlai prasidėjusia Alzheimerio liga, neįtakojo jos valios ginčijamo testamento sudarymo metu. Testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, paprastai pagal liudytojų parodymus, ekspertų išvadas priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie testatoriaus sveikatos būklę. CPK 179 straipsnyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas įvertino visus bylos įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Ieškovės nenurodė jokių pagrįstų motyvų: nei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nei netinkamai pritaikytų materialinių bei procesinių teisės normų, dėl ko teismas priėmė neteisingą sprendimą, dėl kurių sprendimas turi būti panaikintas.

23CPK 219 straipsnis numato teismui skirti pakartotinę ar papildomą ekspertizę, jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami. Pažymėtina, jog prašymo dėl papildomos ekspertizės skyrimo ieškovės apeliacinės instancijos teismui negali teikt. Toks prašymas turėjo būti teikiamas pirmosios instancijos teismui, tačiau jokių abejonių dėl eksperto išvados neaiškumo ieškovės teismo posėdžio metu neišreiškė. Jokių abejonių dėl ekspertizės akto išsamumo nekilo ir teismui. Pažymėtina, jog teismo posėdžio metu buvo apklausta pati ekspertė, kuri išsamiai atsakė į visus jai pateiktus klausimus.

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės, išvados ir argumentai

24Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinio skundo ribose, analizuodamas jame išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 str.).

25Apeliaciniame skunde prašoma bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau, kolegijos nuomone, vien tai, jog, apeliančių teigimu, teismas tinkamai neišsprendė tarp šalių kilusio ginčo, tinkamai neištyrė ir neįvertino visų bylos įrodymų ir argumentų, nėra pagrindu šį prašymą vertinti kaip pagrįstą. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba prisidėjime prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (žr., pvz., LAT 2013-05-27 nutartį c. b. Nr. 3K-3-304/2013; kt.). Būtinumą nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka lemia tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė (neišaiškino) tam tikrų faktinių aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui ir dėl to jas būtina nustatyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-05-25 nutartis c. b. Nr. 2A-1126/2012 ir 2012-09-26 nutartis c. b. Nr. 2A-318/2012). Analogiškos pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, nustatančioje, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai yra keliami ne fakto, o teisės klausimai, kai galimas tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002-11-12 sprendimas byloje Döry v. Sweden, pareiškimo Nr. 28394/95). Tokio (išimtinio) pobūdžio aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui, kurios pirmosios instancijos teismo būtų likę nenustatytos, teisėjų kolegija nenustatė. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, todėl apeliantėms (ieškovėms) buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių, reikšti įvairiausius prašymus, tame tarpe ir prašymą dėl pakartotinės ekspertizės atlikimo po to, kai teismo posėdyje buvo apklausta ekspertizę atlikusi ekspertė. Jeigu apeliantės manė, kad ekspertė dėl kompetencijos stokos ar dėl kokių kitų aplinkybių tiesioginės apklausos teisme metu nesugebėjo atsakyti į visus jai užduotus klausimus ir paaiškinti visų ekspertizės akto neaiškumų, kolegijos nuomone, ieškovės, atstovaujamos advokato, būtent pirmosios instancijos teismui turėjo reikšti prašymą dėl papildomos ar pakartotinės ekspertizės atlikimo. Kadangi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovės nereiškė prašymo dėl papildomos ekspertizės skyrimo, o, vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas turi atsisakyti priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, kolegija, nenustačiusi, jog pakartotinės ekspertizės skyrimo būtinybė būtų iškilusi vėliau ir nekonstatavusi pagrindo pakartotinės ekspertizės atlikimui, apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, dėl tų pačių motyvų netenkindama ir prašymo paskirti pakartotinę ekspertizę.

26Testatoriaus valia ir jos tinkama išraiška yra svarbi testamento kaip vienašalio sandorio aplinkybė. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį yra svarbu tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė. Kolegija pritaria atsakovų atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, jog būtent ieškovėms šioje byloje tenka pareiga įrodyti visas aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas šioje byloje pareikštas ieškinys dėl testamento pripažinimo negaliojančiu. Ieškovės turėjo įrodyti, jog sudarant testatorės testamentą buvo pažeistos įstatymo nuostatos dėl testatorės tikrosios valios bei galimybės ją išreikšti. Sprendžiant klausimą, ar testatorė galėjo ar negalėjo suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, būtina atsižvelgti į jos būseną (jos sveikatą, psichikos būklę ir kitas svarbias aplinkybes), į sudaryto sandorio turinį (jo naudingumą, pagrįstumą, protingumą ir kt.) (LAT 2005-10-05 nutartis c. b. Nr. 3K-3-451/2005; 2012-10-31 nutartis c. b. Nr. 3K-3-434/2012). Kaip ne vienoje nutartyje yra pažymėjęs LAT, mirusiojo testamente išreikšta valia turi būti ypač gerbtina. Gerbti testatoriaus valią reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės. Ši moralinė nuostata taikant testamento sudarymo tvarką reglamentuojančias teisės normas įgyvendinama per civilinių teisinių santykių subjektų teisinę pareigą įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo bei sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 str. 1 d.) bei įstatymo nustatytą pareigą vadovautis šiais principais ir teismui, aiškinant įstatymus bei taikant juos (LAT 2010-06-30 nutartis c. b. Nr. 3K-3-303/2010; 2013-04-03 nutartis c. b. Nr. 3K-3-190/2013). Testamento pripažinimas negaliojančiu dėl to, kad jame išreikšta asmens valia dėl kokios nors priežasties neatitinka tikrosios sandorio šalies valios, galimas tik išskirtiniais atvejais, teismo išvada, jog testamento surašymo metu testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių, gali būti padaryta tik tuo atveju, jei gaunami patikimi duomenys apie asmens nesugebėjimą išreikšti savo valią ir / arba išreikštos valios neatitiktį tikrajai valiai, pašalinamos visos pagrįstos abejonės dėl išreikštos palikėjo valios atitikties jo tikrajai valiai (LAT 2014-10-30 nutartis c. b. Nr. 3K-3-466/2014).

27Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo turinys teikia pagrindą išvadai, kad šio teismo buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinta testatorės būsena sudarant ginčijamą testamentą. Teismo išvada dėl testatorės būsenos testamento sudarymo metu yra pagrįsta visų byloje surinktų įrodymų – šalių, liudytojų parodymų, rašytinių įrodymų, ekspertų išvadų – įvertinimu, o ne padaryta remiantis tik ekspertizės akto išvada. Dėl to nepagrįstais laikytini apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nevertino visų byloje pateiktų įrodymų, neatskleidė kiekvieno jo įrodomosios reikšmės.

28Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme buvo paskirta ir atlikta pomirtinė teismo psichiatrijos ekspertizė, paremta medicinine dokumentacija ir bylos medžiaga. Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 84TPK-29/2014 nurodyta, jog nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima nuspręsti, ar 2011-03-01 sudarydama testamentą testatorė galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, dėl ko ekspertė davė tik prielaidinę išvadą, kad testatorė galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Kadangi ekspertė psichiatrė iš medicininių duomenų negalėjo daryti išvados, kad testatorė testamento sudarymo metu turėjo psichinę negalią, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teismine praktika, padaręs išvadas dėl ieškinio nepagrįstumo, visiškai pagrįstai šiuo ekspertizės aktu vadovavosi tik kaip vienu iš įrodymų, nesuteikdamas jam jokios didesnės įrodomosios galios, ir vertino jį kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (LAT 2009-11-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-503/2009).

29Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teismo surinktus medicininius dokumentus, kuriuose iki testamento sudarymo nebuvo jokių įrašų apie testatorės psichinius susirgimus, šalių paaiškinimus, o ypač ieškovės V. Z. iki ginčo kilimo testatorę gydžiusiems medikams bei civilinėje byloje dėl testatorės pripažinimo neveiksnia teismui ir ekspertei duotus paaiškinimus, ieškovės L. G. paaiškinimų nenuoseklumą, byloje apklaustų liudytojų, dėl kurių suinteresuotumo bylos baigtimi teismui nekilo jokių abejonių, parodymus, priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Nesutiktina su ieškovių motyvais, jog teismas nevisapusiškai įvertino jų pačių bei liudytojų parodymus. Pirmiausia pažymėtina, jog pačių ieškovių parodymai yra nenuoseklūs ir nesutampantys su liudytojų parodymais ir rašytiniais bylos įrodymais. Ieškovės šioje byloje pirmosios instancijos teismui teigė, jog testatorės sveikata ėmė blogėti jau po tėvo mirties, t. y. dar 2008 m. sausio mėnesį; nuo 2011 m. ji jau labai sunkiai sirgo, negalėjo savarankiškai judėti, buvo nuolatos slaugoma, buvo gydoma dėl nervų ir psichikos sutrikimų. Tuo tarpu iš byloje esančių medicininių įrašų, pagal kuriuos 2011-04-14 būtent pati ieškovė V. Z. testatorę pristatė į priėmimo skyrių ir pasirašė kaip pacientės atstovė, matyti, jog gydytojams buvo pateikta informacija, kad testatorė rasta namuose nukritusi ir apatiška, nekalbėjo, kad serga tik sąnarių skausmu, vartoja tepalus, jokių psichotropinių preparatų nevartojanti, dukros teigimu, pacientė gydyta stacionare prieš 30 metų (Gydymo stacionare ligos istorijos Nr. 11-4921 – bylos 1 t. priedas voke). Be to, kaip matyti iš prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-437-470/2013 pagal V. Z. pareiškimą dėl B. O. K. (testatorės) pripažinimo neveiksnia esančio 2013-02-14 Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto, jame konstatuota, jog testatorė ,,dabar gyvena pas dukrą. Sirgusi skrandžio opa, buvo lūžusi kojas. Susirgimas prasidėjo staiga – 2011-04-13. Staiga tapo dezorientuota (...)“ bei padaryta išvada, jog testatorė ,,buvo sveika, į gydytojus nesikreipė. 2011-04-13 pradėjo trikti atmintis, nustojo vaikščioti, nukrito“. Kolegijai yra akivaizdu, jog pati ieškovė, nuvežusi testatorę į priėmimo skyrių ir pasirašiusi kaip jos atstovė, bendravusi su gydytojais, o taip pat ir teismui civilinėje byloje Nr. 2-437-470/2013 pateiktuose procesiniuose dokumentuose bei savo pačios namuose, kur buvo atlikta testatorės ekspertizė, bendravusi su ekspertizę atlikusia eksperte psichiatre, turėjo visas galimybes išsakyti visą jai tuo metu žinomą informaciją apie mamos psichinę būseną po sutuoktinio mirties, tačiau nei vienas rašytinis įrodymas nepatvirtina, kad ieškovė V. Z. būtų nurodžiusi kokius nors faktus ar bent kokia forma išsakiusi savo abejones dėl mamos psichinės būklės blogėjimo po sutuoktinio mirties, kurias ieškovės ėmė įrodinėti tik po mamos mirties sužinoję apie atsakovų naudai sudarytą testamentą. Be to, pažymėtina ir tai, jog pačiame ieškinyje ieškovės labai nenuosekliai pradžioje teigia, jog palikėja ,,nuo 2011 m. labai sunkiai sirgo, negalėjo savarankiškai judėti, buvo nuolatos slaugoma, buvo gydoma dėl nervų ir psichikos sutrikimų“ (nors, kaip minėta, nėra jokių gydymą dėl nervų ir psichikos sutrikimų patvirtinančių medicininių duomenų), o kitoje ieškinio vietoje nurodo, jog ,,po palikėjos vyro mirties, t. y. 2008 m. sausio mėn. 20 d. jai labai stipriai pablogėjo sveikata, motina susirgo senatvės demensija, jai pradėjo vaidentis, motina nusikalbėdavo, nesuprasdavo savo veiksmų“. Be to, ieškinyje ieškovės nurodė, jog ,,testamento pasirašymo metu mūsų motina gyveno savo namuose, o, mes, jos vaikai, pastoviai ją aplankydavome ir ją bendromis pastangomis prižiūrėdavome“. Kadangi 2013-11-18 teismo posėdžio metu ieškovė L. G. paaiškino, jog ,,tėvas mirė ( - ). Jam mirus pablogėjo mamos sveikata, tai buvo apie 2009 vasario mėnesį. Pablogėjo jos suvokimas. Mama nesuprato savo būklės. Aš norėjau vežti ją pas gydytojus, tačiau neturėjau jos dokumentų. Dokumentai buvo pas V., ji nedavė, išvijo mane iš kaimo. (...) Kai mamą išsivežė V., į namus neįeidavau. Tai buvo 2011 sausis, vasaris. Man raktų neduodavo, negalėjau su mama bendrauti“, kolegijos nuomone, yra akivaizdus ieškovės L. G. paaiškinimų nenuoseklumas ir prieštaringumas tiek dėl mamos susirgimo pradžios (2008 m. sausis, 2009 m. vasaris ir 2011 m.), tiek dėl to, jog L. G. mamą pastoviai aplankydavo ir ją prižiūrėdavo, ką ji pati paneigė savo paaiškinimuose teisme, jog prie mamos V. jos neprileido. Be to, kadangi, bylos duomenimis, testatore ir iki testamento sudarymo buvo rūpinamasi pakankamai, nes vaikai nebuvo nutraukę su ja ryšių, lankė ją, todėl jei testatorei psichinės ligos požymiai būtų ėmę pasireikšti dar 2008 m., akivaizdu, jog per šį gana ilgą (trijų metų) laikotarpį kas nors iš keturių vaikų (o ypač ieškovė J. G., kuri pagal išsilavinimą yra med. sesuo) būtų pasirūpinę, kad mama bent jau būtų pakonsultuota gydytojo ir kad jai būtų paskirti medikamentai, kad liga neprogresuotų ir kad viena gyvenanti mama dėl aplinkos neteisingo suvokimo nepridarytų problemų sau ir aplinkiniams. Ieškovės L. G. paaiškinimas, kad ji testatorės nenuvežė pas gydytoją, nes nežinojo, kur yra jos dokumentai, kolegijos nuomone, yra visiškai neįtikinamas netgi vertinant tik pačios ieškovės paaiškinimą ir jos buvusį konfliktą su atsakove V., kadangi akivaizdu, jog J. G., būdama medike ir dėl to labiausiai privalėjusi suvokti mamos gydymo būtinumą, nesant byloje jokių duomenų apie tuo metu buvusį priešiškumą tarp jos ir brolio S. K. bei sesers V. Z., turėjo visas galimybes per brolį ar seserį V. Z. sužinoti, kur yra testatorės dokumentai, ir pasirūpinti mamos gydymu, tuo labiau, jog 2010 m. lapkričio mėn. V. Z. buvo parsivežus mamą pas save į ( - ). Be to, kolegijos nuomone, ieškovės L. G. parodymai vertintini kritiškai ir dėl 2013-11-08 teismo posėdyje jos išsakytos niekuo nepagrįstos pozicijos atsakovų atžvilgiu, kad būtent atsakovai sugadino testatorei sveikatą (1 t., b. l. 91). Tokia ieškovės L. G. pozicija ir nusistatymas atsakovų atžvilgiu leidžia pagrįstai abejoti jos duotais parodymais dėl testatorės psichinės sveikatos būklės bei kitų nurodytų bylai reikšmingų aplinkybių.

30Kadangi, kaip jau minėta, pačių ieškovių parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, kolegijos nuomone, tokių nenuoseklių ir prieštaringų parodymų niekaip negali patvirtinti ir parodymai ieškovių prašymu apklaustų liudytojų. Liudytojai T. Z. bei E. Z., būdami ieškovės sūnumis, akivaizdžiai yra tiesiogiai suinteresuoti nagrinėjamos bylos baigtimi, todėl jų parodymų pirmosios instancijos teismas nevertino visiškai pagrįstai. Nors liudytoja I. R. (testatorės vyro sesuo) ir patvirtino ieškovių teisme duotus parodymus, kad apie 2010 metus testatorei vaidenosi, kad į jos namus kažkoks vyras ir vaikai ateina, kad tas vyras guli lovoj, o ji veja jį ir muša, o, anot liudytojos G. J. (testatorės sesers), 2010 m. su testatore telefonu jos nebesusišnekėdavo, jai rodydavosi, pažymėtina, jog vien šių liudytojų paaiškinimai nėra pakankami pagrįsti ieškovių nenuoseklius aiškinimus dėl to, kad jau testamento sudarymo metu testatorė sirgo demencija su vėlai prasidėjusia Alzheimerio liga ir nesugebėjo suvokti savo veiksmų reikšmės, tuo labiau, kad, kaip nurodoma teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 84TPK-29/2014, nors ieškovės civilinės bylos nagrinėjimo metu teigė, jog testatorei nuolat vaidendavosi svetimi žmonės bei kiti vaizdiniai, tačiau nė viena iš ieškovių nenurodė jokių simptomų, būdingų demencijai, sergant vėlai prasidėjusia Alzheimerio liga. Nors, liudytojos I. R. teigimu, ,,kartais ji nepažindavo nei sūnaus, nei manęs“, šie parodymai, nesukonkretinti nei laike (t. y. neaišku, ar tai nebuvo jau po testamento sudarymo), nei konkrečiomis aplinkybėmis (t. y. po kiek laiko nesimatymo, ar ne tamsiu paros metu, ar atvykta buvo iš anksto įspėjus, kiek ilgai užtrukdavo tas nepažinimas ir pan.), kolegijos nuomone, patys savaime taip pat nepatvirtina ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Tai, kad, pasak liudytojo A. B., paaiškinusio, jog gal 2009–2010 m. testatorė jo, pirmą kartą atvažiavusio kartu su liudytojos I. R. sūnumi D. R., neįsileido į namą, tačiau, atvykus antrą kartą, atkabino duris ir įsileido, bet jo nepažino, o D. pasiūlė užsivirti arbatos, nors, anot liudytojo, ,,arbatinuko tai nebuvo“, kolegijos nuomone, niekaip nepatvirtina, kad testatorė jau tuo metu sirgo psichine liga ir kad testamentą sudarė nesuprasdama savo veiksmų. Kolegijai atrodo visiškai natūralu, kad garbaus amžiaus testatorė, gyvendama viena ir baimindamasi savo saugumo, neįsileido į namus nežinia kada matyto savo mirusio vyro sesers sūnaus D. (ir tikėtina, pasikeitusio) su jai nepažįstamu draugu. O tai, kad kitą kartą atvykusius juos įsileido, D. pažino ir pasiūlė patiems išsivirti arbatos (nors šie arbatinuko ir nerado, bet, akivaizdu, jog arbatą išsivirti galima ir puode) bei pasiguodė dėl to, kad vaikai jos neaplanko, kolegijos nuomone, niekaip nepatvirtina išsakytų šio liudytojo abejonių dėl to, jog testatorė ,,nelabai su proteliu buvo“.

31Sprendžiant asmens gebėjimą tinkamai išreikšti savo valią testamento sudarymo metu, bene pats didžiausias dėmesys tenka notaro, kaip trečiojo asmens, byloje duotiems parodymams. Notarė, tvirtinusi testatorės testamentą, nurodė, jog abejonių dėl testatorės psichinės sveikatos būklės, jai nekilo. Testatorė buvo šviesaus proto, aiškiai nurodė savo norą visą turtą palikti savo dviem vaikams – atsakovams, kurie tuo metu ja labiau rūpinosi. Pažymėtina, jog šioje byloje ieškovės nepaneigė atsakovų nurodytų aplinkybių, jog iki testamento sudarymo būtent atsakovai prižiūrėjo motiną pasikeisdami kas savaitę (ko, beje, šioje byloje neneigė ir pačios ieškovės). Be to, byloje nepaneigta ir tie atsakovų teiginiai, jog tėvas ir mama nenorėjo parduoti savo žemės, priešingai nei ieškovės, todėl mama ir nusprendė turtą palikti sūnui, kuris tą žemę dirbo, ir dukrai, padėjusiai tvarkytis ūkyje. Tai, jog notarei, su testatore betarpiškai bendravusiai testamento sudarymo momentu, nekilo jokių abejonių dėl testatorės psichinės sveikatos būklės testamento sudarymo momentu, kolegijos nuomone, yra itin svarbi aplinkybė testamento nepripažinti negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu.

32Ieškovės savo ieškinį bei apeliacinį skundžia grindžia aplinkybėmis, jog vėliau testatorei buvo diagnozuota demencija sergant vėlai prasidėjusia Alzheimerio liga. Tačiau, kaip teisingai konstatavo apylinkės teismas, ši aplinkybė įrodo testatorės sveikatos būklę jau po testamento patvirtinimo. Apeliančių teiginiai, jog tokia liga testatorei turėjo vystytis palaipsniui, kas galimai įtakojo jos psichiką jau testamento sudarymo momentu, kolegijos nuomone, šioje byloje liko neįrodyta. Teismo posėdyje apklausta ekspertė, kuri teismo pavedimu atliko testatorės pomirtinę psichiatrinę ekspertizę, aiškiai ir neabejotinai patvirtino, jog testatorei psichikos sutrikimai galėjo prasidėti staiga, t. y. prieš ligos pradžią jokiems ligos simptomams nepasireiškiant. Ekspertė taip pat nurodė priežastis, dėl kurių psichinė liga testatorei galėjo pasireikšti staiga. (,,Čia galėjo būti ir kraujagyslinė patologija prie Alzhaimerio demencijos (galbūt spaudimas buvo pakilęs“). Kolegijos nuomone, ieškovės šioje byloje neįrodė, jog testatorei jau po testamento sudarymo (po to, kai buvo rasta namuose nukritus) diagnozuoti psichikos sutrikimai, t. y. demencija, sergant vėlai prasidėjusia Alzheimerio liga, galėjo kaip nors įtakoti ir įtakojo jos valią ginčijamo testamento sudarymo metu.

33Kolegijos nuomone, apeliantės taip pat visiškai nepagrįstai teigia, jog testamente nėra testatorės parašo ir kad tai yra savarankiškas pagrindas testamentą pripažinti negaliojančiu kaip nesudarytą. Kaip nurodyta LAT 2011-12-22 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2011, 2012-12-21 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2012, 2012-12-21 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2012 ir kt., ar testamento formos, jo tvirtinimo tvarkos trūkumai yra pagrindas pripažinti testamentą negaliojančiu, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į tai, ar dėl jų galėjo būti neišreikšta tikroji testatoriaus valia, ar, net ir nustačius tam tikrus testamento sudarymo ir tvirtinimo tvarkos pažeidimų, kitų įrodymų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad testatoriaus valia atitinka sudaryto testamento turinį. Galutines išvadas teismas gali padaryti tik tada, kai, vadovaudamasis įrodymus, jų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, tinkamai nustato ir teisiškai kvalifikuoja faktines bylos aplinkybes. Pažymėtina, jog šioje byloje ieškovės nekėlė ginčo dėl to, jog testamento grafoje ,,testatoriaus vardas, pavardė, parašas“ būtent pati testatorė savo ranka įrašė ,,B. O. K.“ bei antrą kartą pakartojo ,,B. K.“, neprašė dėl to skirti rašysenos ekspertizės. Nors nurodant vardą ,,O.“ padarytas rašymo suklydimas, vietoj pradėtos rašyti raidės ,,a“ antrą kartą pakartojus raidę ,,n“ (kuri, beje, žiūrint atidžiau, atrodo kaip išbraukta), o, antrą kartą pasirašant tik pirmu vardu ir pavarde pavardėje praleista viena raidė ,,i“, kolegijos nuomone, šie formalūs netikslumai nėra pagrindas laikyti testamentą esant testatorės nepasirašytą. Ieškovių teigimu, testamente turėjo būti toks parašas, kuriuo testatorė pasirašinėdavo kitus dokumentus, pavyzdžiui 2010-04-22 įgaliojimą. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo notarė savo atsiliepime, joks norminis aktas nereglamentuoja, kaip konkrečiai turi atrodyti asmens parašas. Notarės teigimu, jos ilgametė darbo notare praktika rodo, jog dauguma garbaus amžiaus žmonių pasirašo pilna pavarde. Kolegija visiškai pritaria notarei, jog notarė negali žmogui nurodyti, kaip konkrečiai turi atrodyti jo parašas dokumente. Kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo išvadai, jog testamentas, pasirašytas pilna testatorės pavarde, o ne kelių raidžių trumpiniu, galėtų būti laikomas testatorės nepasirašytu. Šiuo atveju, nesant abejonių dėl to, jog testamente išreikšta tikroji testatorės valia, nesant abejonių dėl to, jog abu kartus savo pavardę (nors vieną kartą ir praleisdama vieną raidę) testamente įrašė pati testatorė, savo ranka įrašydama ir abu savo vardus (net jeigu ir būtų pagrindas laikyti, kad vardas ,,O.“ įrašytas su klaidomis), kolegijos nuomone, testamento pripažinimas negaliojančiu vien dėl tos formalios priežasties, kad vieną savo vardą garbaus amžiaus testatorė parašė su klaida, neatitiktų ne tik teisminės praktikos, bet ir teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų.

34Tai, jog į nagrinėjamą bylą nebuvo pateiktas testamento originalas bei tai, jog notarė iš anksto buvo parengusi ir į palikėjos namus buvo atsivežusi tik keturis (o ne šešiolika) testamento variantus, kurie, notarės nuomone, galėjo tikti testatorei, kolegijos nuomone, taip pat niekaip negali patvirtinti šioje byloje pareikšto ieškinio pagrįstumo ir neįrodo, jog šioje byloje ginčijamas notarės patvirtintas testamentas neatitiko testatorės valios

35Kadangi apeliacinio skundo argumentai visiškai nepagrįsti, kolegija jį atmeta, o teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą ir priteisia atsakovei V. N. po 250 Eur iš ieškovų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.

36Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

37apeliacinį skundą atmesti, Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

38Priteisti atsakovei V. N. iš ieškovų L. G. ir V. Z. po 250 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.

39Grąžinti ieškovei L. G. 386,50 Eur sumą, įmokėtą 2015-06-25 į Kauno apygardos teismo depozitinę sąskaitą už pakartotinės ekspertizės atlikimą.

Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2.
  1. Ginčo esmė
...
3. Ieškovės kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamos pripažinti... 4. Atsakovai su ieškiniu nesutiko. S. K. parodė, kad testatorė buvo labai... 5. Notarė paaiškino, kad 2011 metų pavasarį jai skambinusi atsakovė V. N.... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 5 d. sprendimu ieškinį... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį esmė... 9. Ieškovės apeliaciniame skunde prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės... 10. Ieškovių teigimu, teismas netinkamai taikė testamento, kaip vienašalio... 11. Bylos duomenys aiškiai liudija, jog testatorė negalėjo sąmoningai sudaryti... 12. Teismas konstatavo, kad testamentas visiškai atitiko testatorės valią ir... 13. Teismas netinkamai ištyrė su testatorės sveikatos būkle susijusius... 14. Byloje taip pat buvo atlikta pomirtinė teismo psichiatrijos ekspertizė... 15. Ieškovė L. G. teisme paaiškino, kad mirus tėvui testatorės sveikata... 16. 2012 m. lapkričio mėn. dėl itin sunkios testatorės sveikatos būklės V. Z.... 17. Taigi, kaip matyti, bylos duomenys patvirtina, kad 2011 m. testatorei jau buvo... 18. Pagal CPK 219 straipsnio 1 ir 2 dalis, jeigu eksperto išvada... 19. Apeliantės prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi teismas... 20. Notarė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovių apeliacinį... 21. Atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovių apeliacinį... 22. Byloje neįrodyta, jog testatorė iki testamento sudarymo momento turėjo... 23. CPK 219 straipsnis numato teismui skirti pakartotinę ar... 24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 25. Apeliaciniame skunde prašoma bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio... 26. Testatoriaus valia ir jos tinkama išraiška yra svarbi testamento kaip... 27. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje pirmosios instancijos teismo... 28. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme buvo paskirta ir atlikta... 29. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teismo surinktus... 30. Kadangi, kaip jau minėta, pačių ieškovių parodymai yra nenuoseklūs ir... 31. Sprendžiant asmens gebėjimą tinkamai išreikšti savo valią testamento... 32. Ieškovės savo ieškinį bei apeliacinį skundžia grindžia aplinkybėmis,... 33. Kolegijos nuomone, apeliantės taip pat visiškai nepagrįstai teigia, jog... 34. Tai, jog į nagrinėjamą bylą nebuvo pateiktas testamento originalas bei tai,... 35. Kadangi apeliacinio skundo argumentai visiškai nepagrįsti, kolegija jį... 36. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326... 37. apeliacinį skundą atmesti, Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 5... 38. Priteisti atsakovei V. N. iš ieškovų L. G. ir V. Z. po 250 Eur už... 39. Grąžinti ieškovei L. G. 386,50 Eur sumą, įmokėtą 2015-06-25 į Kauno...