Byla 2S-2183-520/2011
Dėl skolos ir delspinigių priteisimo pagal ieškovo UAB „PRISTIS“ ieškinį atsakovui UAB „IZOBARA“

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Višinskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „IZOBARA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 19 d. nutarties civilinėje byloje dėl skolos ir delspinigių priteisimo pagal ieškovo UAB „PRISTIS“ ieškinį atsakovui UAB „IZOBARA“,

Nustatė

2Ieškovas UAB „PRISTIS“ dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė jam iš atsakovo UAB „IZOBARA“ priteisti 37 126,20 Lt skolos ir 4 571,85 Lt delspinigių, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. areštuoti atsakovo nekilnojamąjį daiktą ieškinio sumos ribose. Nurodė, kad pagal suformuotą teismų praktiką vien didelė ieškinio suma yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kad įvertinus šalies ekonominę padėtį, bankrutuojančių įmonių skaičių, ieškinio suma pripažintina didele. Atsakovas piktybiškai neatlieka mokėjimų pagal išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, nenurodo motyvų, kodėl atsisako mokėti, nereaguoja į raštus, todėl egzistuoja pagrįsta prielaida, jos galimi atsakovo finansiniai sunkumai, kurie ateityje gali nulemti įmonės nemokumą. Šiai dienai nėra žinoma, kiek atsakovas turi kreditorių ir kokio dydžio yra atsakovo finansiniai įsipareigojimai kreditoriams. Ieškinio padavimo dieną yra žinoma, jog atsakovas turi nekilnojamųjų daiktų, tačiau nėra žinoma, kiek gali būti pritaikyta suvaržymų šiems nekilnojamiesiems daiktams. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovui būtų suteiktas pranašumas prieš jį, kadangi jis apmokėjimo negauna, nors darbus pagal sutartį yra atlikęs, įrangą sumontavęs, o atsakovas piktybiškai vengia atsiskaityti už priimtus darbus pagal sutartį. Šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina grėsmę, jog būsimas teismo sprendimas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti neįvykdomas.

3Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi ieškovo UAB „PRISTIS“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino, t. y. areštavo atsakovo UAB „IZOBARA“ nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovą ar/ir trečiuosius asmenis 37 126,20 Lt reikalavimo ribose, šio turto nepakakus- atsakovo lėšas, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu, tačiau paliekant teisę atsakovui daryti privalomus mokėjimus valstybės biudžetui, taip pat su darbo santykiais susijusius mokėjimus ir atsiskaitymą su ieškovu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog reikalavimo suma laikytina didelė, padarė išvadą, kad yra pagrindas manyti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Kadangi atsakovo lėšų areštas ekonominiu požiūriu yra itin varžanti subjekto ūkinę-komercinę veiklą priemonė, todėl nurodė, jog banko sąskaitose esančios lėšos gali būti areštuojamos tik nesuradus kito turto ir su tam tikrais apribojimais. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas išnagrinėjo nepranešęs apie tai atsakovui, kadangi teismas manė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą neįmanoma.

4Atsakovas UAB „IZOBARA“ atskiruoju skundu prašo teismo nutartį panaikinti. Nurodo, kad teismas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones išnagrinėjo skubos tvarka ir nepranešęs apie tai jam, tačiau byloje nėra įrodymų apie galimą jo turto slėpimą, perleidimą tretiesiems asmenims, jam priklausančio prašomo areštuoti turto suvaržymus ar kitokias aplinkybes, susijusias su juo, kurios patvirtintų galimą grėsmę teismo sprendimo įvykdymui. Nesant tokių įrodymų, nėra juridinio pagrindo laikyti įrodytomis tas aplinkybes, kurios gali būti pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepranešus apie tai jam. Teismo išvada, jog pranešimas apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą sutrukdytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nėra pagrįsta jokiais objektyviais ir įrodomąją reikšmę turinčiais duomenimis. Teismas pažeidė jo teisę būti išklausytam, o tai lėmė neteisingą ieškovo prašymo išsprendimą, taip pat teismas, neinformuodamas jo apie ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, neteisėtai apribojo jo teisę pateikti atsikirtimus į ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei šiuos atsikirtimus pagrindžiančius įrodymus. Įstatymų leidėjas imperatyviai nustatė teismo pareigą informuoti atsakovą apie prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau teismas šią pareigą pažeidė. Teismas, konstatuodamas, jog reikalavimo suma yra didelė, neturėjo jokių duomenų apie jo nuosavybės teise turimą turtą, todėl ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Jo turto areštas galėjo būti pritaikytas tik esant akivaizdžiam pagrindui jį taikyti. Kadangi ieškovas nepateikė jokių duomenų apie jo turtinę padėtį bei nebendradarbiavimą su ieškovu, teismas nepagrįstai pritaikė jo turto areštą. Teismui nebuvo pagrindo pritaikyti lėšų areštą, nesant nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų, nes pritaikius jo lėšų areštą, jo veikla taptų neįmanoma bei būtų neįmanoma vykdyti įsipareigojimus kreditoriams.

5Ieškovas UAB „PRISTIS“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo teismo nutartį palikti galioti. Nurodo, kad jam tapo žinoma, jog atsakovas turi daugiau kitų kreditorių, iš kurių keli kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo, be to, teismas jo ieškinį nusprendė nagrinėti dokumentinio proceso tvarka, todėl nepranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymą buvo objektyviai pateisinamas. Jis iki kreipimosi į teismą siuntė atsakovui raginimus susimokėti skolą geruoju, tačiau į raginimus atsakovas nereagavo. Atsakovas, būdamas verslininkas, turėjo ir galėjo suprasti, kad jam kreipusis į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo bus imamasi visų priemonių, kuriomis naudotis jam teisę suteikia CPK taisyklės. Dėl šių priežasčių teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nepranešęs apie tai atsakovui, nepažeidė imperatyvių įstatymo normų, audiatur et altera pars, teisėtų lūkesčių, proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principų. Jis prašo priteisti iš atsakovo 37 126,20 Lt, todėl, atsakovui nevykdant mokėjimų jam daugiau negu šešis mėnesius, jis pagrįstai mano, jog atsakovas turi finansinių sunkumų. Teismas sprendė, jog ieškinio suma laikytina didele, nes iš teismui pateikto atsakovo registrų išrašo matyti, jog daugelis nekilnojamųjų daiktų jau yra perleista, šalies pragyvenimo lygis yra žemas, bankrutuojančių įmonių skaičius yra ženklus. Be to, siekiant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pakanka įrodyti, kad yra reali grėsmė, kad būsimas teismo sprendimas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti neįvykdomas. Vien faktas, kad yra paduotas pareiškimas dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo, atsakovo nekilnojamojo turto masės sumažėjimas, vengimas atsiskaityti su kreditoriumi ilgiau negu šešis mėnesius, objektyviai sukuria realios grėsmės, kad būsimas teismo sprendimas gali tapti neįvykdomas, egzistavimo patvirtinimą.

6Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis pakeistina (CPK 337 str. 1 d. 4 p.).

7Apeliacinės instancijos teismo teisėja, išnagrinėjusi atskirojo skundo, atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, pirmosios instancijos teismo pateiktą bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai padarė išvadą, jog yra pagrindas manyti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

8Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos bylos medžiagos ir teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad pirmosios instancijos teisme yra iškelta ir nagrinėjama civilinė byla dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo pagal ieškovo UAB „PRISTIS“ ieškinį atsakovui UAB „IZOBARA“. Byloje pareikštam ieškiniui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir pirmosios instancijos teismas nutartimi šį ieškovo prašymą tenkino, t. y. areštavo atsakovo UAB „IZOBARA“ nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, esančius pas atsakovą arba trečiuosius asmenis ieškinio reikalavimo ribose, šių daiktų nepakakus- atsakovo lėšas, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu, tačiau paliekant teisę atsakovui daryti privalomus mokėjimus valstybės biudžetui, taip pat su darbo santykiais susijusius mokėjimus ir atsiskaitymą su ieškovu. Atsakovas UAB „IZOBARA“ dėl šios teismo nutarties padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo teismo nutartį panaikinti, savo atskirąjį skundą grindžia tuo, kad teismas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones išnagrinėjo nepranešęs apie tai jam, kad teismo išvada, jog pranešimas apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą sutrukdytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nėra pagrįsta jokiais objektyviais ir įrodomąją reikšmę turinčiais duomenimis, kad teismas pažeidė jo teisę būti išklausytam, neteisėtai apribojo jo teisę pateikti atsikirtimus į ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei šiuos atsikirtimus pagrindžiančius įrodymus, kad teismas, konstatuodamas, jog reikalavimo suma yra didelė, neturėjo jokių duomenų apie jo nuosavybės teise turimą turtą, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų apie jo turtinę padėtį bei nebendradarbiavimą su ieškovu, kad teismui nebuvo pagrindo pritaikyti lėšų areštą, nes pritaikius jo lėšų areštą, jo veikla taptų neįmanoma bei būtų neįmanoma vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Šie atskirojo skundo argumentai pripažintini iš dalies pagrįstais.

9Pagal CPK 144 str. 1 d. redakciją, galiojusią pirmosios instancijos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo metu, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tokios, kurios užkirstų galimybę išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bylos nagrinėjimo metu būtų užtikrinta ta pati padėtis, kuri buvo iki kreipimosi į teismą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinama reali grėsmė ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinama reali grėsmė ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1624/2010; 2009-09-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2009-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2008-04-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-428/2008).

10Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos neturėjo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi konstatuodamas, jog reikalavimo suma yra didelė, neturėjo jokių duomenų apie jam nuosavybės teise priklausantį turtą, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr.2-786/2008, 2009-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr.2-323/2009, 2009-04-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-330/2009 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad reikalavimo suma atsakovui laikytina didele, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad sąvoka „didelė ieškinio suma“ yra vertinamojo pobūdžio, dėl kurios buvimo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Teismas, spręsdamas apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, privalo įvertinti, ar reiškiamas reikalavimas, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ginčo šalių turtinę padėtį, gali būti pripažįstamas dideliu, dėl ko galėtų pasunkėti būsimo teismo sprendimo įvykdymas (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-06-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-600/2009). CPK 306 str. 3 d., 338 str. nustatyta, kad apeliantas su skundu turi pateikti įrodymus, kuriais grindžia teismo nutarties ar jos dalies neteisėtumą ar nepagrįstumą. Pažymėtina, jog gera atsakovo turtinė padėtis gali būti viena iš reikšmingų aplinkybių, nesukeliančių pagrįstų abejonių dėl galimybės įvykdyti teismo sprendimą. Tokiu atveju laikinosios apsaugos priemonės netaikomos, jeigu įrodoma, kad ieškovo reikalavimų suma atsakovui pagal jo turimo turto vertę, dydį, gaunamas pajamas nėra didelė. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu nepateikė įrodymų, pagrindžiančių gerą jo turtinę padėtį. Teismas konkrečiam asmeniui pareikštą turtinio reikalavimo sumą turi vertinti pagal jo turimo turto vertę, pajamas, įsipareigojimus. Balansinės turto vertės ir finansinių įsipareigojimų santykis leidžia daryti išvadas apie skolininko tikrąją turtinę padėtį (objektyvų finansinį pajėgumą) (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-37/2010). Apeliacinės instancijos teismas dėl šios priežasties neturi objektyvios galimybės spręsti, kad atsakovo turtinė padėtis yra tokia, kuri užtikrins teismo sprendimo įvykdymą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas nepaneigė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės.

11Pažymėtina, kad pagal CPK 148 str. 2 d. teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, o pritaikęs jas panaikinti, jeigu atsakovas įmoka reikalaujamą sumą į teismo sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama, įkeičiamas turimas turtas. Taigi atsakovui neužkirstas kreiptis į teismą, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės būtų panaikintos.

12Taip pat atsakovas atskirajame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai išnagrinėjo ieškovo prašymą nepranešęs apie prašymo nagrinėjimą jam, kad teismo išvada, jog pranešimas apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą sutrukdytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nėra pagrįsta jokiais objektyviais ir įrodomąją reikšmę turinčiais duomenimis, kad teismas pažeidė jo teisę būti išklausytam, neteisėtai apribojo jo teisę pateikti atsikirtimus į ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei šiuos atsikirtimus pagrindžiančius įrodymus. Įvertinus tai, jog atsakovui nebuvo atimta galimybė apskųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, pateikti savo gerą turtinę padėtį patvirtinančius įrodymus, prašyti taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą, konstatuotina, kad minėti atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo teisėtą ir pagrįstą nutartį.

13Iš ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones matyti, jog ieškovas prašė taikyti atsakovo nekilnojamojo daikto areštą ieškinio sumos ribose, t. y. nurodė, jog prašo taikyti laikinąją apsaugos priemonę, numatytą CPK 145 str. 1 d. 1 p. Pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymą tenkino, tačiau areštavo ne tik atsakovo nekilnojamuosius daiktus, tačiau ir kilnojamuosius daiktus, taip pat, nesant nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų, atsakovo lėšas, t. y. taikė laikinąsias apsaugos priemones, kurios numatytos ne tik CPK 145 str. 1 d. 1 p., bet ir CPK 145 str. 1 d. 3 p. Atsakovas atskirajame skunde nurodo, kad nebuvo pagrindo pritaikyti jo lėšų areštą, nes, pritaikius lėšų areštą, jo veikla taptų neįmanoma bei būtų neįmanoma vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. CPK 144 str. 2 d. redakcija, galiojusi pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo metu, numatė, jog teismas savo iniciatyva gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, jeigu tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį, nurodė, kad ieškovo prašymą tenkina, duomenų apie tai, jog atsakovo kilnojamojo turto ir lėšų areštas buvo taikytas siekiant apginti viešąjį interesą, nėra. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones atsakovui, peržengė ieškovo pareikšto prašymo ribas, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nutartis pakeistina, panaikinant nutarties dalį, kuria taikytas atsakovo UAB „IZOBARA“ kilnojamųjų daiktų ir lėšų areštas.

14Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 321, 325, 329, 331, 336-339 str.,

Nutarė

15Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 rugpjūčio 19 d. nutartį pakeisti.

16Panaikinti nutarties dalį, kuria taikytas atsakovo UAB „IZOBARA“ (juridinio asmens kodas 183114189) kilnojamųjų daiktų ir lėšų areštas.

17Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai