Byla eA2-4938-803/2017
Dėl skolos už šilumą priteisimo. Teismas

1Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Petkuvienė

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos K. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-94-661/2014, pradėtoje pagal ieškovės K. Š. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Kauno Energija“ dėl sprendimo priskaičiuoti skolą už šilumą panaikinimo ir atsakovo akcinės bendrovės „Kauno Energija“ priešieškinį ieškovei K. Š. dėl skolos už šilumą priteisimo. Teismas

Nustatė

3

  1. Prašymo ir atsiliepimų esmė
  1. pareiškėja paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismas 2014-01-16 priėmė sprendimą civilinėje byloje pagal ieškovės K. Š. (dabartinė pavardė – K.) ieškinį atsakovui akcinei bendrovei (toliau – AB) „Kauno energija“ dėl sprendimo priskaičiuoti skolą už šilumą panaikinimo ir atsakovo AB „Kauno Energija“ priešieškinį ieškovei K. Š. dėl skolos už šilumą priteisimo. Nagrinėtoje byloje kilo ginčas dėl šilumos paskirstymo daugiabutyje, esančiame ( - ). Prašymas atnaujinti procesą grindžiamas kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017 išaiškinimu, kuriuo remdamasi pareiškėja įrodinėja teismo padarytą klaidą, nustatant faktą dėl šildymo sistemos atsijungimo nuo bendros inžinierinės įrangos.
  2. Pasisakydama dėl kreipimosi į teismą termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, pareiškėja nurodė, jog tik 2017 m. birželio 12 d. sužinojo apie galimybę kreiptis dėl proceso atnaujinimo, kai kasacinis teismas 2017-01-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017 išaiškino atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos ir sutarties nutraukimo procedūrą, kurią prašomoje atnaujinti byloje pirmos instancijos teismas taikė netinkamai, padarydamas aiškią teisės normos taikymo klaidą, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą.
  3. Ieškovė, remdamasi kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017-01-19 suformuota praktika civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, tvirtina, kad ji teisėtai ir laikydamasis visų teisės aktų reikalavimų įteisino savo buto šildymo būdą 2011 m. birželį, laikydamasis 2010 m. liepos 2 d. redakcijos Statybos įstatymo nuostatų. Šildymo būdo pakeitimo metu šilumos įrenginiams atjungti nuo centralizuoto šildymo sistemos galiojo supaprastinta procedūra (pagal Statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) 20 straipsnio 9 punktą statinio paprastojo remonto darbams (atsijungimo nuo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos) atlikti nuo 2010 m. spalio l d. iki 2011 m. birželio 30 d. nereikėjo rengti statinio projekto (paprasto remonto aprašo) ir nebuvo būtinas rašytinis pritarimas paprastojo remonto aprašui) ir deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą galėjo užpildyti vienašališkai statytojas, šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartys galėjo būti nutraukiamos tik statytojui (šilumos energijos vartotojui) informavus energijos tiekimo įmonę apie pageidaujamą nutraukti sutartį, kaip tai įtvirtina minėtos Civilinio kodekso nuostatos.
  4. Ieškovė šildymo būdo pakeitimo darbus užbaigė 2011 m. birželio 27 d., užpildydama deklaraciją apie šildymo būdo pakeitimo statybos darbų užbaigimą, kuri yra laikoma statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu, nuo kurio surašymo pakeitus statinio patalpų šildymo būdą sutartis su šilumos tiekėju laikoma nutraukta pagal Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalį. Be to, ieškovė 2011-06-11, 2011-09-29 ir kitais registruotais laiškais pranešė atsakovui apie vienašališką šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties nutraukimą nuo 2011 m. birželio 27 d. pakeitus buto šildymo būdą ir tuo atsisakant tiekiamos šilumos energijos. Byloje esanti ieškovės 2011-06-27 deklaracija apie šildymo būdo pakeitimo darbų užbaigimą, 2014-06-11 buto kadastriniai matavimai, 2011-06-27 atliktų darbų aktas, 2011-06-27 prekių pirkimo kvitas ir 2016-10-06 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad ieškovės buto šildymo būdas yra vietinis centrinis.
  5. Bylą nagrinėjantis teismas ginčui spręsti taikė Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų „Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis“ (Žin., 2003-07-16, Nr. 70-3193, negalioja nuo 2010-11-10) 250, 255, 260,261 ir 263 punktus, nors šie punktai ginčo laikotarpiu negaliojo, tačiau netaikė nuo 2010 m. lapkričio galiojančio Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.8 punkto, kuris nustatė, kad vartotojas privalo atlyginti juridinių ar fizinių asmenų patirtą žalą, o ne mokėti už negautą šilumos energiją. Todėl procesas atnaujintinas ir dėl negaliojančių teisės aktų taikymo, nes akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismo sprendime yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą.
  6. Teisės principas lex retro non agit turi tam tikrų taikymo išimčių. Šis principas nėra taikomas pasikeitusiam teisiniam reguliavimui, kuriuo palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Ši išimtis yra reikšminga bylose, kai tam tikras subjektas yra traukiamas administracinėn atsakomybėn.
  7. Taip pat pareiškėja pateikė rašytinius paaiškinimus dėl A. D. 2017-09-04 pareiškimo, kuriuose nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad ieškovės buto šildymo būdas yra vietinis centrinis. Šis nuo 2016-10-06 galiojantis įrašas apie ieškovės buto šildymo būdo pakeitimo išviešinimą yra atliktas ieškovės deklaracijų apie statybos užbaigimą pagrindu. Atsakovas neginčijo ieškovės deklaracijų apie šildymo būdo pakeitimą ir minėto viešojo registro duomenų apie ieškovės buto vietinį šildymo būdą, todėl laikytina, kad šie duomenys yra teisingi ir išsamūs.
  8. Atsakovas AB „Kauno Energija“ atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo nurodė, kad su ieškovės K. K. prašymu atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-94-661/2014 nesutinka. Byla buvo išnagrinėta 2014 metais, todėl pareiškėja yra praleidusi CPK nustatytą terminą proceso atnaujinimui. Ginčas dėl neteisėto buto atsijungimo Lietuvos Respublikos Energetikos įstatymo 34 straipsnio nustatyta tvarka yra jau išnagrinėtas Komisijos, kuri 2013-08-30 raštu Nr. R2-2558 ieškovės K. K. reikalavimus pripažino nepagrįstais ir jos skundą atmetė. Komisija nagrinėdama ginčą nustatė, kad ieškovės butas nuo namo šildymo sistemos buvo atjungtas nesilaikant tuo metu galiojusia atsijungimo tvarka, todėl nepaisant to ir ieškovei savavališkai pakeitus buto šildymo būdą, ieškovė ir toliau išliko buitine šilumos vartotoja iki tol, kol tinkamai, pagal galiojančius teisės aktus nebus atlikti visi teisėtiems atsijungimams numatomi reikalavimai. Komisija nagrinėdama šį ginčą vadovavosi tuo metu suformuota ir iki šiol nepasikeitusią teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-44/2012; 3K-3-259/2012; 3K-3-277/2012; 3K-3-335/2012).
  9. Ieškovė kelia proceso atnaujinimo klausimą motyvuodama karšto vandens neteisingu paskirstymu, kad tariamai AB „Kauno energija“ neteisingai paskirstė mokesčius už karštą vandenį, kad karšto vandens skaitikliai neturi metrologinės patikros ir pan. Ieškovė keldama šį klausimą nurodo tik bendrą frazę, kad skaitikliai nėra metrologiškai patikrinti, tačiau į bylą nepateikia jokių faktų (dokumentų), kurie patvirtintų ieškovės išdėstytą nuostatą, kad skaitikliai neturi metrologinės patikros ar skaitiklių metrologinė patikra pasibaigusi. Tačiau AB „Kauno energija“ ginčo butui iš viso netiekia karšto vandens ir neskaičiuoja jokių mokesčių už karštą vandenį. AB „Kauno energija“ 2013-11-07 priešieškiniu prašė priteisti tik susidariusią skolą už patalpų šildymą, todėl ginčo dėl mokesčių susijusių su karšto vandens tiekimu iš viso nėra ir negali būti, todėl aukščiau nurodyti ieškovės motyvai yra visiškai nepagrįsti.
  10. Suinteresuotas asmuo A. D. nurodė, kad buvusi registruota bendrija nevykdo jokios veiklos, taip pat nurodė, kad neabejoja AB „Kauno energija“ skaičiuojamų mokesčių pagrįstumu.
  11. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos rašte nurodoma, kad ji nėra įgaliota pateikti išvados, nes šioje srityje veikia Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija raštu Nr. R2-(T) nurodė, kad atsiliepimo neteiks.

4II. Teismo motyvai, išaiškinimai ir išvados

5

  1. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinis įsiteisėjusių teisimų sprendimų peržiūrėjimo būdas, taikomas konstatavus vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2014; 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2014).
  2. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą atnaujinti procesą grindžia CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktu, pagal kurį procesas gali būti atnaujintas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ir sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje ne kartą pažymėta, kad tai, kokia teisės normos taikymo klaida kvalifikuotina kaip aiški pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, įstatyme neatskleista, ši sąvoka vertinamoji; klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2011; 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31-916/2015).
  4. Kasacinis teismas taip pat yra pasisakę dėl pirmosios instancijos teismo padarytos aiškios teisės normos taikymo klaidos vertinimo kriterijų, pagal kuriuos tokia klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2011).
  5. Pareiškėja, pateikdama prašymą atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017 įrodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 16 d. priėmė neteisėtą sprendimą dėl jame padarytos teisės normos taikymo klaidos.
  6. Teismas atkreipia dėmesį, kad tuo metu, kai Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 16 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje, dar nebuvo sukurta teisės aiškinimo taisyklė, jog deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą užpildymo faktas yra pakankamas pagrindas pripažinti sutartį nutraukta, kai apie tokį sutarties nuraukimo pagrindą pranešama energijos tiekimo įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 19 d. nutarties 39 punktas).
  7. Pareiškėja remiasi argumentu, kad šiuo atveju turėtų būti taikomas principas – lex retro non agit, panaikinantis pareigą sumokėti priteistą skolą AB „Kauno Energija“ naudai. Teismas pažymi, kad teisės normos aiškinimo taisyklė neturi atgalinio veikimo, o principas – lex retro non agit, t. y. teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios, taikomas tik teisės norminiams aktams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išaiškino, kad taisyklės lex retro non agit išimtis daroma tada, kai baudžiamojoje ar administracinėje teisėje panaikinamas veikos baudžiamumas ar sušvelninama atsakomybė (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d. nutarimas).

    6

  8. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; 2014 m. kovo 21 nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. v. E. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-175/2014). Taip pat kasacinio teismo yra išaiškintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas ginčyti nurodytą teismo nustatytą faktą, taip pat draudimas teismui iš naujo nustatinėti išspręstose bylose konstatuotą faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-608/2013).
  9. Teismas visiškai sutinka su pareiškėja, kad pagal Statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) 20 straipsnio 9 punktą statinio paprastojo remonto darbams (atsijungimo nuo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos) atlikti nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. nereikėjo rengti statinio projekto (paprasto remonto aprašo) ir nebuvo būtinas rašytinis pritarimas paprastojo remonto aprašui) ir deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą galėjo užpildyti vienvaldiškai statytojas. Tačiau pareiškėjos kartu su prašymu atnaujinti procesą pridėta deklaracijos apie statybos užbaigimą kopija, datuota 2011 m. birželio 27 d. (el. bylos priedas, b.l. 27,28), nebuvo ginčo objektu nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-94-661/2014 ir pareiškėja šiuo dokumentu nesirėmė. Duomenų, kad ji priimta Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos nėra. Tai reiškia, kad pareiškėja neįrodė, jog byloje padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, nes pareiškėja nepateikė į civilinę bylą būtino dokumento, kurio pagrindu būtų buvę galima pripažinti jos atsijungimo teisėtumą nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos.
  10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 19 d. nutartyje yra aiškiai nurodyta, kad nuo deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą užpildymo momento atsiranda pagrindas kreiptis į energijos tiekimo įmonę dėl sutarties nutraukimo ir jai tinkamas pranešimas yra pakankamas pagrindas pripažinti sutartį nutraukta (39 punktas).
  11. Teismas sprendžia, kad pareiškėjos pridėta 2016 m. rugpjūčio 22 d. deklaracija (el. bylos priedas, b.l. 39) įrodo, kad būtent šis dokumentas buvo rengtas, siekiant įgyvendinti pasikeitusią Statybos įstatymo nuostatą. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2017-04-28 rašto Nr. 2D-5870-(15.35) turinys (el. bylos priedas, b.l.73) patvirtina, kad būtent 2016 m. deklaracija buvo priimta. Pati pareiškėja nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre nuo 2016-10-06 galiojantis įrašas apie ieškovės buto šildymo būdo pakeitimo išviešinimą yra atliktas ieškovo deklaracijų apie statybos užbaigimą pagrindu. Taigi prieš tai aptarti įrodymai patvirtina, kad tinkamai parengtą deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą pareiškėja pateikė 2016 m., todėl teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2014 m. sausio 16 d. sprendimą, nepadarė aiškios teisės normos taikymo klaidos (CPK 178, 185 straipsniai).
  12. Pareiškėja prašė atnaujinti procesą remdamasi ir argumentu, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčui spręsti taikė Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų „Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis“ (Žin., 2003-07-16, Nr. 70-3193, negalioja nuo 2010-11-10) 250, 255, 260,261 ir 263 punktus, nors šie punktai ginčo laikotarpiu negaliojo.
  13. Šis argumentas neturi teisinės reikšmės, nes pareiškėja neįrodė teisėto atsijungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos fakto, dėl ko būtų buvęs pagrindas nutraukti energijos tiekimo sutartį, ir atleisti pareiškėją nuo prievolės sumokėti 8 844,66 Lt įsiskolinimą už tiektą šilumą ir 592,37 Lt delspinigių. Tai reiškia, kad įrodinėjamas kaip neteisingas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių taikymas neturi įtakos priimto sprendimo teisėtumui, todėl teismas dėl to plačiau nepasisako. Pareiškėjai išlieka pareiga mokėti už šilumos energiją pagal sudarytą sutartį, kurios nutraukimo teisėtumo pareiškėja nenuginčijo. Taigi taisyklių taikymas, negalėjo turėti įtakos priimant sprendimą, nes pareiškėjai kilo pareiga atsiskaityti su AB „Kauno energija“ iš sutarties (CK 6.390 straipsnio 1 dalis).
  14. Kaip teisingai atkreipė dėmesį AB „Kauno energija“ atsiliepime į prašymą, pareiškėja nepagrįstai kelia proceso atnaujinimo klausimą motyvuodama karšto vandens neteisingu paskirstymu. Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2014 m. sausio 16 d. sprendimą, nagrinėjo AB „Kauno energija“ reikalavimą priteisti skolą už tiekiamą šilumą patalpų šildymui nuo 2011-01-01 iki 2013-09-01, tačiau karšto vandens paskirstymo teisingumas nebuvo ginčo objektu, todėl teismas dėl to nepasisako (CPK 13 straipsnis).
  15. AB „Kauno energija“ nurodė, kad byla buvo išnagrinėta 2014 metais ir pareiškėja yra praleidusi CPK nustatytą terminą proceso atnaujinimu, nes nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip vieni metai. Teismas atkreipia dėmesį, kad su prašymu pareiškėja kreipėsi po to, kai buvo pakeistas įstatymas (2017-07-14) ir pagal šiuo metu galiojančią CPK 368 straipsnio 2 dalį prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus šio Kodekso 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus atvejus.
  16. CPK 368 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą.
  17. Pareiškėja nurodė, kad 2017-07-12 sužinojo apie proceso atnaujinimo pagrindą, nes tik 2017-07-13 gavo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo 2017-07-11 Nr.2.1.(NTP-2)-17-T-3358-13677 sprendimą, kad yra paskirta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba ir teikia prašymą dėl proceso atnaujinimo. Pareiškėja mano, kad nėra praleidusi termino kreiptis dėl proceso atnaujinimo, tačiau jei teismas manytų kitaip, ji prašo šį nežymiai praleistą terminą atnaujinti.
  18. Teismas atkreipia dėmesį, kad toks prašymo dėl termino atnaujinimo motyvavimas yra deklaratyvus, todėl konstatuoja, jog prašymas paduotas pažeidžiant CPK 368 straipsnio 1 dalį, o tai taip pat sudaro pagrindą neatnaujinti proceso (CPK 370 straipsnio 3 dalis).
  19. Teismas, išnagrinėjęs prašymo dėl proceso atnaujinimo, atsiliepimų į prašymą argumentus, bylos medžiagą, daro išvadą, kad nėra pagrindo manyti, kad dėl pareiškėjos nurodytų aplinkybių, kurias ji nurodo kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimtas sprendimas gali būti neteisėtas ir nepagrįstas, todėl nenustatęs įrodinėjamo atnaujinimo pagrindo atsisako atnaujinti procesą (CPK 178 straipsnis, 370 straipsnio 3 dalis).

7Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 370 straipsniu, teismas

Nutarė

8atsisakyti atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-94-661/2014.

9Nutartis per 7 dienas nuo jos kopijos įteikimo gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant atskirąjį skundą per Vilniaus apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai