Byla 3K-3-468/2014

Dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Č. G. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-5-371/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gedimino Sagačio ir Dalios Vasarienės,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Č. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Č. G. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-5-371/2010.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje sprendžiami CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 370 straipsnio 3, 4 dalių taikymo klausimai.

6Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2010 m. sausio 5 d. sprendimu įpareigojo atsakovą (pareiškėją) Č. G. per dešimt dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti ieškovių L. M. ir J. V. teisės pažeidimus ir atlaisvinti privažiuojamąjį kelią, vedantį ieškovių namų valdos ( - ) link; nustatė, kad, atsakovui neįvykdžius šios teismo sprendimo dalies per dešimt dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, ieškovės turi teisę atlikti nurodytus veiksmus arba imtis priemonių jiems nutraukti atsakovo lėšomis ir išieškoti iš jo reikiamas išlaidas; teismas ieškinio dalį dėl įpareigojimo atsakovę Šalčininkų rajono savivaldybės administraciją nustatyti privažiuojamojo kelio ribas paliko nenagrinėtą, atmetė atsakovų Č. G. ir D. S. priešieškinį.

7Teismas nustatė, kad atsakovas Č. G. užtvėrė privažiuojamąjį kelią iki ieškovių namų valdos. Eišiškių miesto LDT Vykdomojo komiteto 1978 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 68 nuspręsta nutiesti bendrą privažiuojamąjį kelią prie namų ( - ). Šiuo metu faktiškai egzistuoja kelias iki namo Nr. 68, kurio plotis prie įvažiavimo yra 4,97 m, o prie įėjimo į ieškovių sodybą – 2,80 m. Savo veiksmais atsakovas pažeidė ieškovių teises naudotis šiuo keliu. Pagal Vietos savivaldos įstatymą, Kelių įstatymą savivaldybės kompetencija yra priimti sprendimus dėl vietinių vidaus kelių nustatymo. Byloje nėra duomenų, kad ieškovės kreipėsi į savivaldybės administraciją dėl kelio ribų nustatymo ir kad savivaldybės administracija atsisakė tą padaryti, kad būtų skundžiamas šis atsisakymas. Remiantis Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintomis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis, parduodamo namų valdos žemės sklypo planą rengia savivaldybės administracijos direktorius, kuris privalo nurodyti žemės sklypui taikytinas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, pateikti pasiūlymą dėl žemės servituto nustatymo, nurodyti žemės sklypo naudojimo būdą ir pobūdį, nustatytus pagal teritorijos planavimo dokumentą, todėl rengdamas atsakovams žemės pirkimo dokumentus Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius privalo pasiūlyti ieškovėms pravažiavimą servitutiniu keliu ir nurodyti šio kelio plotą. Ieškinio reikalavimai dėl atsakovo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos įpareigojimo nustatyti privažiuojamojo kelio ribas palikti nenagrinėti, nes ieškovės nesilaikė išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos, dar gali ja pasinaudoti (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

8Dėl priešieškinio teismas nurodė, kad, atsakovų siūlomu būdu nutiesus kelią iki ieškovių namų valdos, toks kelias eitų per trečiojo asmens sklypą. Žemės sklypas, kuriame dabar yra kelias, priklauso valstybei. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad savo veiksmais ieškovės trukdo atsakovams naudotis šuliniu, iki 2008 m. balandžio mėnesio šulinio vietoje buvo tik gręžinys. Atsakovai gali laisvai prieiti prie savo šulinio.

9Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartimi paliktas nepakeistas Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimas.

10Teismas konstatavo, kad ieškovių, kaip namų valdos savininkių, teisių, nesusijusių su valdymo netekimu, gynimą reglamentuoja CK 4.98 straipsnis, kuris taikytinas pripažįstant, kad atsakovai, užtverdami privažiuojamąjį kelią į ieškovių namų valdą, pažeidė jų nuosavybės teises, nesusijusias su valdymo netekimu. Privažiuojamasis kelias prie ieškovėms priklausančio namo nuolat egzistavo ir nėra jokio kito kelio ieškovių namų valdos link. Eišiškių miesto LDT Vykdomojo komiteto 1978 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 68 autentiškumas byloje nenuginčytas, šio sprendimo kopija išduota Vilniaus apskrities archyve. Kelio ribų nustatymo sprendimas priklauso vietos savivaldos institucijos kompetencijai, tačiau teismo sprendimo vykdymas nesiejamas su tuo, ar ateityje Šalčininkų rajono savivaldybė nustatys kokį nors kelią ieškovių sklypo link. Dėl atsakovų šulinio – jis įrengtas ginčo laikotarpiu, t. y. kai jau buvo užtvertas kelias.

11Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gegužės 17 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį.

12Pareiškėjas (atsakovas) Č. G. prašė atnaujinti procesą byloje, panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

13Pareiškėjas nurodė, kad Eišiškių miesto LDT Vykdomojo komiteto 1978 m. gruodžio 7 d. sprendimas Nr. 68 ir jo priedas–schema eksplikacija, kaip pagrindinis įrodymas, kuriuo buvo grindžiamas teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimas, negaliojo. Rengiantis administracinės bylos nagrinėjimui archyvinėje byloje buvo rastas Eišiškių kaimo 1980 m. išplanavimo projektas, patvirtintas Valstybinio statybos reikalų komiteto 1980 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. 360, pagal kurį 1980 m. privažiavimo ar kelio per pareiškėjo žemės sklypą nebuvo suprojektuota; kelias buvo suprojektuotas iš ( - ) gatvės. Pagal generalinį planą toks privažiavimas nebuvo planuojamas; šis planas yra aukštesnės galios dokumentas, nei Eišiškių miesto LDT Vykdomojo komiteto 1978 m. gruodžio 7 d. sprendimas Nr. 68 ir jo priedas–schema eksplikacija, bei detalesnis, vėliau priimtas, todėl panaikino Eišiškių miesto LDT Vykdomojo komiteto 1978 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 68. Šis įrodymas – Eišiškių kaimo 1980 m. išplanavimo projektas patvirtina naujai paaiškėjusią aplinkybę, apie kurią pareiškėjas negalėjo žinoti, nes pasitikėjo administracinio subjekto – Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos sąžiningumu (apie generalinį planą sužinojo tik 2013 m.). Dėl teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimo vykdymo antstolis kreipėsi į teismą, kuris išaiškino, kad įpareigojimas atlaisvinti kelią yra šulinio viršutinės dalies nuėmimas ir gręžinio uždengimas metaliniu dangčiu. 2011 m. rugpjūčio mėnesį ieškovės kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos dėl kelio servituto nustatymo. Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimo pagrindu toks servitutas buvo nustatytas Nacionalinės žemės tarnybos Šalčininkų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. rugsėjo 21 d. įsakymu, kurį pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui; šis 2012 m. kovo 29 d. sprendimu konstatavo, kad servitutas nustatytas žemės sklypo daliai, užstatytai statiniu – geriamojo vandens šuliniu, kuris pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis priklauso pareiškėjui ir D. S. ; geriamojo vandens šulinys negali būti laikomas keliu (taku), jis neatlieka kelio funkcijos, nes per jį, nesinaudojant juo, nei eiti, nei važiuoti negalima. Šis teismo sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. nutartimi paliktas nepakeistas. Pareiškėjo nuomone, ieškovės neturės galimybės suprojektuoti kelio toje vietoje, kurią nurodė Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2010 m. sausio 5 d. sprendimu, bei juo naudotis. Pareiškėjo naudojamame žemės sklype kelias nebuvo suprojektuotas, o šulinys įregistruotas Nekilnojamojo turto registre nuo 1940 m.

14II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

15Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2013 m. gegužės 7 d. nutartimi atmetė prašymą atnaujinti procesą byloje.

16Teismas nustatė, kad aplinkybės dėl šulinio Šalčininkų rajono apylinkės teismui ir Vilniaus apygardos teismui nagrinėjant civilinę bylą buvo žinomos bei aptartos. Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2010 m. sausio 5 d. sprendime nustatė, kad byloje nebuvo įrodymų, patvirtinančių, jog savo veiksmais ieškovės trukdo atsakovams naudotis šuliniu, bei kad iš byloje esančių nuotraukų matyti, jog iki 2008 m. balandžio mėnesio šulinio vietoje buvo tik gręžinys; taip pat kad iš schemos, pridėtos prie Eišiškių miesto LDT Vykdomojo komiteto 1978 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 68, matyti, jog šulinys buvo tuo metu, kai Vykdomasis komitetas nusprendė nutiesti kelią; be to, atsakovo pateiktame 1987 m. generaliniame plane (1987 m. ištrauka) taip pat nurodyta, kad šulinys rekonstruojamas ir niekam netrukdo. Teismas pažymėjo, kad būtent atsakovas Č. G., o ne ieškovės užtvėrė kelią valstybinėje žemėje, kur yra jo šulinys, jog šios nesinaudotų privažiavimo keliu, ir kad atsakovai gali laisvai prieiti prie savo šulinio. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartyje pažymėta, kad ieškovės nurodė ir pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog atsakovų šulinys buvo įrengtas ginčo laikotarpiu, t. y. tada, kai privažiavimas prie jų namų valdos buvo užtvertas; tai, kad iki tol toje vietoje šulinio nebuvo, patvirtina nuotraukos, komisijos, tyrusios Č. G. skundą, 2007 m. kovo 1 d. aktas, kuriame nurodyta, kad prie gyvenamojo namo ( - ) yra vandens gręžinys, kuris neregistruotas ir neturi Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento leidimo. Visų instancijų teismai, tarp jų – ir kasacinis teismas, nustatė, kad Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimas gali būti įvykdytas.

17Iš Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimo matyti, kad aplinkybė, jog privažiavimas prie ieškovių žemės sklypo buvo numatytas ne iš ( - ) gatvės pusės per Č. G. naudojamą žemės sklypą, o iš ( - ) gatvės pusės, pirmosios instancijos teismui buvo žinoma ir šią aplinkybę patvirtinančius įrodymus teismas įvertino. Pareiškėjas buvo pateikęs teismui Eišiškių miesto generalinio plano 1987 m. ištrauką, pagal kurią, jo teigimu, kelias prie ieškovių namų valdos turėjo būti nutiestas iš ( - ) gatvės. Apie šias aplinkybes taip pat teisme liudijo S. B., kuris iki 1988 m. dirbo Šalčininkų rajono architektu. Šalčininkų rajono apylinkės teismas nustatė, kad iš ( - ) gatvės su ieškovės žemės sklypu besiribojantys žemės sklypai išpirkti iš valstybės, tarp jų – ir H. L. žemės sklypas, esantis ( - ), per kurį atsakovas siūlo ieškovėms nustatyti kelio servitutą. Kai atsakovas užtvėrė kelią, ieškovės buvo priverstos vaikščioti pro H. L. padarytą tvoroje angą, bet toje vietoje nėra jokio privažiavimo kelio prie jų sodybos. Šalčininkų rajono apylinkės eismas 2010 m. sausio 5 d. sprendime pažymėjo, kad privažiavimo prie ieškovių žemės sklypo padėtis, numatyta 1980 m. Eišiškių miesto generaliniame plane, pasikeitė, todėl ši 1980 m. Eišiškių miesto generalinio plano dalis liko neįgyvendinta. Šalčininkų rajono apylinkės teismas, priimdamas 2010 m. sausio 5 d. sprendimą, vadovavosi ne tik pareiškėjo nurodytu Eišiškių miesto LDT Vykdomojo komiteto 1978 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 68 ir jo priedu–schema eksplikacija, bet įvertino ir tai, kad kelias prie ieškovių namų valdos ėjo iš ( - ) g. pusės, per pareiškėjo žemės sklypą; tai patvirtino 2007 m. kovo 1 d. ir 2008 m. balandžio 15 d. aktai, fotonuotraukos, topografinis planas, kelio apžiūra, teismui atvykus į vietą, H. L. žemės sklypo ( - ) 2004 m. geodezinis planas ir 1983 m. planas iš pastatų inventorizacijos bylos, pagal kurį ir buvo atliekami šio žemės sklypo kadastriniai matavimai. Iš šių planų matyti, kad kelio iš ( - ) gatvės pusės per nurodytą žemės sklypą iki ieškovių žemės sklypo nėra. Kelio, einančio iš ( - ) gatvės, egzistavimą patvirtino teisme liudytojais apklausti ieškovių ir atsakovų kaimynai. Teismas pažymėjo, kad Šalčininkų rajono Eišiškių miesto išplanavimo projektas nepanaikino Eišiškių miesto LDT Vykdomojo komiteto 1978 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 68, nes bendrajame plane pažymėtas privažiavimas prie ieškovių žemės sklypo ( - ) iš ( - ) gatvės pusės, todėl pareiškėjo nurodyta paaiškėjusi aplinkybė – surastas generalinis planas – negali būti tinkamu pagrindu atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-5-371/2010. Taigi aplinkybė dėl 1980 m. patvirtinto Eišiškių miesto generalinio plano buvo žinoma ir tinkamai ištirta Šalčininkų rajono apylinkės teismo; 2010 m. sausio 5 d. sprendimas priimtas įvertinus šią aplinkybę. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 21 d. nutartyje taip pat įvertino visas šias aplinkybes ir dėl jų pasisakė, aptardamas galimybę įrengti ieškovėms privažiuojamąjį kelią į jų namų valdą iš ( - ) gatvės pusės. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai, jei jie ir būtų pateikti nagrinėjant bylą Šalčininkų rajono apylinkės teisme, neturėtų esminės reikšmės šiai bylai; jie neatitinka CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų reikalavimų ir suformuotos teismų praktikos bylose dėl proceso atnaujinimo.

18Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 3 d. nutartimi paliko nepakeistą Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 7 d. nutartį.

19Teisėjų kolegija rėmėsi kasacinio teismo praktika CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Statūna“ v. UAB „Parama“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-57/2008; teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal V. P. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-598/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-183/2010; 2011 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. P. v. VšĮ Kėdainių ligoninė, bylos Nr. 3K-3-192/2011; 2011 m. liepos 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Salta“ v. VĮ Turto bankas, bylos Nr. 3K-3-337/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. S. S. v. S. S. , bylos Nr. 3K-3-370/2011; kt.). Teisėjų kolegija nurodė, kad ginčas administraciniuose teismuose buvo kilęs dėl Nacionalinės žemės tarnybos Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymų, kuriais ieškovėms leista parduoti papildomą namų valdos žemės dalį bei nustatytas įpareigojimas laikytis kelio servituto, teisėtumo. Vilniaus apygardos administracinis teismas nenustatinėjo šulinio egzistavimo fakto; administracinio teismo sprendimo sakinys, kad geriamojo vandens šulinys negali būti laikomas keliu (taku), jis neatlieka kelio (tako) funkcijos, nes per jį (nesinaudojant juo) nei eiti, nei važiuoti neįmanoma, ištrauktas iš teismo sprendimo konteksto, pareiškėjo cituojamas atskirai neįvertinus, kurių aplinkybių kontekste šis sakinys suformuluotas. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime nurodė apie teritorijos dokumento, kurio pagrindu nustatytas servitutas per pareiškėjo žemės sklypo dalį, užstatytą geriamojo vandens šuliniu, rengimo, svarstymo ir derinimo procedūros išlaikymo būtinumą, o ne nustatė konkretų draudimą važiuoti per šulinį. Priešingai, nei nurodo pareiškėjas, bendrosios kompetencijos teismuose buvo nagrinėjama aplinkybė, ar per šulinį galima važiuoti, kai Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2011 m. spalio 20 d. nutartimi išaiškino Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimą. Taigi pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad administracinis teismas konstatavo, jog per šulinį, nesinaudojant juo, nei važiuoti, nei eiti negalima, nes šulinys neatlieka kelio funkcijos, neatitinka naujumo kriterijaus.

20Teisėjų kolegija nurodė, kad aplinkybių naujumas reiškia ne vien formaliai naujo įrodymo pateikimą, tačiau ir užfiksavimą tokio įrodymo turinyje naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui. Pareiškėjas 1980 m. Eišiškių miesto generalinį planą pats pateikė Šalčininkų rajono apylinkės teismui 2009 m. ir teismas, priimdamas sprendimą, šį planą įvertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, t. y. apie generalinį planą buvo žinoma bylos nagrinėjimo iš esmės metu.

21III. Kasacinio skundo, pareiškimo dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo ir

22atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

23Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų nutartis ir priimti naują nutartį – klausimą išspręsti iš esmės. Nurodomi šie argumentai:

241. Dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo. Pareiškėjas nurodo kasacinio teismo praktiką šios teisės normos taikymo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Statūna“ v. UAB „Parama“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-57/2008). Teismai, nagrinėdami prašymą dėl proceso atnaujinimo, naujai paaiškėjusias aplinkybes vertino atskirtai nuo kasacinio teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, pateikto teisės normų išaiškinimo, būtent – kad savininkas, pareiškęs netagorinį ieškinį, turi įrodyti, jog jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos, tačiau neprivalo įrodinėti, jog jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai; atsakovas turi įrodyti, kad jo elgesys atitinka teisės aktų reikalavimus. Būtent iš šios pozicijos turėjo būti preliminariai vertinamos prašyme nurodytos naujai paaiškėjusios aplinkybės. Dėl CK 4.98 straipsnio taikymo pareiškėjas nurodo kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. L. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-285/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. B. v. A. K. , bylos Nr. 3K-3-189/2011; kt.). Pareiškėjo nuomone, jeigu nagrinėjant civilinę bylą būtų žinoma, kad bet koks ieškovių transporto priemonių judėjimas per pareiškėjo naudojamą žemės sklypą buvo panaikintas dar 1980 m., tai būtų įrodyta pareiškėjo elgesio atitiktis teisės aktų reikalavimams ir priimtas iš esmės kitoks teismo sprendimas. Taip pat jeigu nagrinėjant civilinę bylą būtų žinoma, kad važiuoti per pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį geriamojo vandens šulinį negalima, ką nustatė Vilniaus apygardos administracinis teismas, tai byloje būtų priimtas kitoks sprendimas. Šalčininkų rajono apylinkės teismas, 2011 m. spalio 20 d. išaiškindamas teismo sprendimo vykdymo tvarką, nurodė, kad įvykdyti teismo sprendimą galima tik sudarius galimybę transporto priemonėms judėti per šulinį, o vėliau, administraciniams teismams konstatavus transporto priemonių judėjimo per šulinį negalimumą, paaiškėjo naujos aplinkybės, turinčios esminę reikšmę išnagrinėtai civilinei bylai. Administraciniai teismai, kaip specializuoti teismai, sprendimus priėmė vėliau negu bendrosios kompetencijos teismai, taigi žinodami ir iš naujo nevertindami bendrosios kompetencijos teismų nustatytų aplinkybių. Susidariusi situacija reiškia visiško teismo sprendimo įvykdymo negalimumą, nes tiek bendrosios, tiek administracinės kompetencijos teismų sprendimai yra įsiteisėję ir vykdytini (CPK 18 straipsnis).

252. Dėl CPK 370 straipsnio 3, 4 dalių taikymo. Pareiškėjas nurodo kasacinio teismo praktiką įrodinėjimo, įrodymų tyrimo bei vertinimo taisyklių aiškinimo ir taikymo klausimais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Geosprendimai“ v. G. K. , bylos Nr. 3K-3-177/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Lietuva Statoil“ v. UAB „DL logistika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-64/2012; kt.), taip pat praktiką dėl CPK 370 straipsnio 3, 4 dalių taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „ Statūna“ v. UAB „Parama“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-57/2008). Pareiškėjo nuomone, pagal CPK 370 straipsnio 3 dalį teismas gali vertinti proceso atnaujinimo pagrindą sudarančių nurodomų aplinkybių ir įrodymų ryšį su užbaigtoje civilinėje byloje nustatytais faktais ir juos patvirtinančiais įrodymais, tačiau šioje stadijoje – tik preliminariai, netirdamas ir nevertindamas jų iš esmės. Nagrinėjamoje byloje teismai peržengė šią ribą, tokio vertinimo pagrindu atmetė ne tik pareiškėjo procesinį prašymą atnaujinti procesą, bet ir prašymą atmesti ieškovių reikalavimus. Teismai proceso atnaujinimo klausimo nagrinėjimo stadijoje iš esmės įvertino naujai paaiškėjusias aplinkybes visų byloje esančių įrodymų kontekste, pažeisdami ne tik proceso atnaujinimo klausimo nagrinėjimo tvarką, bet ir pareiškėjo konstitucinę teisę į teisminę gynybą. Paaiškėjus, kad bylos nagrinėjimo metu buvo remtasi negaliojančiais dokumentais, pareiškėjo teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, o teismo sprendimas neatlieka savo, kaip teisės akto, atkuriančio teisingumą, nuostatų, tai prieštarauja kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal ribotos atsakomybės bendrovės „Sevnaučflot“ ir kt. prašymą, bylos Nr. 3K-3-20/2010). Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų yra teisinio apibrėžtumo principas ir siekis, kad galutiniu teismo sprendimu byloje nebūtų abejojama. Šiam siekiui įgyvendinti įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal J. S. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-108/2010). Pareiškėjui yra žinoma, kad proceso atnaujinimas yra ekstraordinari priemonė, tačiau būtina atsižvelgti į tai, jog teismo sprendimas šiuo metu vis dar neįvykdytas. Be to, iš esmės neteisingas teismo sprendimas, paaiškėjus esminėms aplinkybėms, dėl kurių byla galėtų būti išspręsta kitaip, negali būti paliktas galioti vien tik todėl, kad jis yra įsiteisėjęs. Proceso atnaujinimo institutas turi būti taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistų teisių ir interesų kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo (instancinės sistemos) kontrolės būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal ribotos atsakomybės bendrovės „Sevnaučflot“ ir kt. prašymą, bylos Nr. 3K-3-20/2010).

26Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo D. S. teisių perėmėjas V. G. prašo kasacinį skundą tenkinti – panaikinti bylą nagrinėjusių teismų nutartis ir priimti naują nutartį – klausimą išspręsti iš esmės.

27Procesiniame dokumente nurodoma, kad teismai naujai paaiškėjusias aplinkybes vertino atskirtai nuo kasacinio teismo 2011 m. gegužės 17 nutartyje, priimtoje šioje byloje, pateikto teisės normų išaiškinimo. Pareiškėjo nurodytos naujai paaiškėjusios aplinkybės, kad jo naudojamame žemės sklype nuo 1980 m. ieškovės neturėjo pravažiavimo galimybės, tai patvirtinantis generalinis planas, taip pat administracinių teismų išaiškinimai dėl negalimumo judėti transporto priemonėms per šulinį, vertinant šias aplinkybes kartu su kasacinio teismo išaiškinimais dėl CK 4.98 straipsnio taikymo šioje byloje, patvirtina, jog pareiškėjo elgesys atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas neįrodinėjo pravažiavimo galimybių iš kitų pusių ar šulinio egzistavimo fakto, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas; jis įrodinėjo, kad jo naudojamame žemės sklype pravažiavimo nėra (ir nagrinėjant bylą nebuvo). Paaiškėjus, kad bylos nagrinėjimo metu buvo remtasi negaliojančiais dokumentais, pareiškėjo teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, o paliktas galioti teismo sprendimas neatliks savo, kaip akto, atkuriančio teisingumą, funkcijos, bet priešingai – ją paneigs, tai neatitinka kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. vasario 1 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ribotos atsakomybės bendrovės „Sevnaučflot“ ir kt. prašymą, bylos Nr. 3K-3-20/2010). Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų yra teisinio apibrėžtumo principas ir siekis, kad galutiniu teismo sprendimu byloje nebūtų abejojama. Šiam siekiui įgyvendinti įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal J. S. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-108/2010).

28Teismai proceso atnaujinimo klausimo nagrinėjimo stadijoje iš esmės įvertino naujai paaiškėjusias aplinkybes visų byloje esančių įrodymų kontekste, pažeisdami ne tik proceso atnaujinimo klausimo nagrinėjimo tvarką, bet ir pareiškėjo konstitucinę teisę į teisminę gynybą. Apeliacinės instancijos teismas prisiėmė administracinių teismų procesinių sprendimų aiškinimo funkciją. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjas įrodinėjo pravažiavimo galimybes iš kitų pusių, nors šį kartą naujai paaiškėjusios aplinkybės įrodo, kad pareiškėjo naudojamame žemės sklype pravažiavimo nėra, o ne kad kažkur jis yra. Teismai neturi specialių žinių, kad galėtų savarankiškai vertinti pateiktus naujus įrodymus, todėl šioje byloje būtų prašoma ekspertų pagalbos aiškinantis generaliniame plane įtvirtintas aplinkybes; prašymas būtų teikiamas teismui atnaujinus procesą. Teismai neatskleidė generalinio plano, kaip naujo įrodymo, įtakos išnagrinėtai civilinei bylai, nes dėl šio dokumento apimties be specialių žinių to padaryti neįmanoma. Šioje stadijoje teismas turėjo tik preliminariai įvertinti pateiktus naujus įrodymus, juos išnagrinėti iš esmės būtų galima tik atnaujinus procesą.

29Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovės J. V. ir L. M. prašo kasacinį skundą atmesti, o bylą nagrinėjusių teismų nutartis palikti nepakeistas; priteisti iš pareiškėjo visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

301. Dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo. Teismai plačiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių neatitikties CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimams, būtent – naujumo kriterijams, vienas kurių yra tai, ar nurodyta aplinkybė turi esminę reikšmę išnagrinėtai civilinei bylai. Kasaciniame skunde nepagrįstai remiamasi argumentais dėl negatorinio ieškinio taikymo, nes šiuo atveju yra ne bylos iš esmės nagrinėjimo stadija, kurioje šalys įrodinėja savo reikalavimus bei atsikirtimus, bet sprendžiamas proceso atnaujinimo, kuriam nustatytos griežtos ribos, klausimas. Teismai tinkamai taikė CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nenukrypdami nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos. Neaišku, kokiu teisės aktu 1980 m. buvo panaikintas judėjimas per pareiškėjo naudojamą sklypą. Jeigu tokiu teisės aktu pareiškėjas laiko LTSR Valstybinio statybos reikalų komiteto 1980 m. lapkričio 6 d. įsakymą Nr. 360, tai jame turėtų būti konkretus nurodymas. 1980 m. patvirtinto Eišiškių miesto plano klausimą pareiškėjas kėlė nagrinėjant civilinę bylą dėl savininkų teisių pažeidimo dar 2008 m.; prie 2008 m. lapkričio 14 d. priešieškinio pareiškėjas buvo pateikęs 1980 m. sudaryto inžinerinių tinklų žemėlapio nuorašą, nurodydamas, kad pateikia teismui ištrauką iš Eišiškių žemėlapio, pagal kurį privažiavimas prie ieškovių namų valdos buvo numatytas iš ( - ) gatvės. Tai nurodyta ir Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendime. Taigi projekto egzistavimo faktas buvo paviešintas pirmosios instancijos teisme, žinomas ir suprantamas pareiškėjui, ieškovams ir teismui. Be to, siekiant išaiškinti privažiavimo iš ( - ) gatvės galimybes, Šalčininkų rajono apylinkės teismas ne tik apklausė liudytojus, bet ir 2009 m. birželio 12 d. surengė išvažiuojamąjį teismo posėdį. Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimas buvo priimtas jau įvertinus atsakovo teiginius apie privažiavimo iš ( - ) gatvės galimybes, aukštesniųjų instancijų teismai taip pat dėl jų pasisakė. Pareiškėjas yra pasinaudojęs įstatymo suteikta galimybe įrodyti savo elgesio teisėtumą 1980 m. projekto pagrindu. Pareiškėjas proceso metu galėjo remtis negatorinio ieškinio ar kitokių institutų normomis. Pareiškėjas nuo 2012 m. nevykdo teismo sprendimo, inicijuodamas vis naujus procesus. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad proceso atnaujinimo institutas negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą.

312. Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimo. Šulinys nebuvo administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Nurodytoje byloje kilo ginčas dėl administracinių aktų, kuriais ieškovėms patvirtinti žemės sklypo ( - ) kadastriniai matavimai, duotas leidimas parduoti papildomą namų valdos žemės dalį ir nustatytas įpareigojimas laikytis kelio servituto. Pareiškėjas turėjo į bylą pateikti naują įrodymą, atitinkantį reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms. Pareiškėjo cituojamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo atskiras sakinys negali būti laikomas tokiu įrodymu, nes neatitinka įrodymų sąvokos bei požymių (CPK 177, 180 straipsniai). Be to, šiame sakinyje nėra duomenų, kurie iš esmės skirtųsi nuo turėtų nagrinėjant bylą.

323. Dėl CPK 370 straipsnio 3, 4 dalių taikymo. Teismai negalėjo pažeisti CPK 370 straipsnio 4 dalies, nes bylos nagrinėjimas nebuvo atnaujintas ir byla nebuvo pradėta nagrinėti pakartotinai. Ieškovės remiasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje B. S. S. v. S. S. , bylos Nr. 3K-3-370/2011) ir nurodo, kad prašyme pareiškėjo pateikti duomenys (1980 m. planas ir teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimas) nepagrindžia CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų, t. y. jo nurodytos aplinkybės neatitinka naujumo kriterijų, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą. Teismai teisingai nurodė, kad teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje, yra ne dėl šulinio. Tokios išvados atitinka teismų praktiką, neperžengia CPK 370 straipsnio 3 dalyje nustatytų ribų. Be to, pareiškėjas, nurodydamas, kad teismai pernelyg išsamiai vertino naujai paaiškėjusias aplinkybes, prieštarauja savo teiginiams pirmoje kasacinio skundo dalyje, kurioje nurodė, kad teismai turėjo vertinti jo nurodytas aplinkybes dar plačiau, t. y. pagal negatorinio ieškinio taisykles.

33Teisėjų kolegija

konstatuoja:

34IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

35CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, kartu yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikalinga nustatyti, ar bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai aiškino ir taikė Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias proceso atnaujinimą.

36Dėl proceso atnaujinimo instituto paskirties

37Kasacinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant šio instituto paskirtį ir tikslus, nurodyta, kad teismo sprendimo teisinė galia lemia jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo paaiškėja naujų teisinių ar faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Būtent tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą. Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje proceso atnaujinimo institutas vertinamas kaip ekstraordinarus būdas įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti. Jį galima taikyti tik konstatavus bent vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas yra baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius. Dažniausiai jis taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistas teises ir interesus kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais. Dėl to procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą. Dėl to teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas turi taikyti ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus bylose: Sypchenko v. Russia, no. 38368/04, judgment of 1 March 2007; Volkov v. Russia, no. 8564/02, judgment of 15 March 2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. T. v. AB „Energetinės statybos pramonė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-121/2011; 2014 m. birželio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal BAB „Raseinių melioracija“ prašymą, bylos Nr. 3K-3-360/2014). Teisėjų kolegija kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisinius argumentus vertina atsižvelgdama į proceso atnaujinimo instituto paskirtį.

38Dėl CPK 370 straipsnio 3, 4 dalių taikymo

39Kasacinio teismo ne kartą pažymėta, kad pagal CPK 370 straipsnio 3 dalį teismas, nagrinėdamas teismo posėdyje prašymą atnaujinti procesą, sprendžia dėl jo pagrįstumo, t. y. patikrina, ar prašymas atnaujinti procesą paduotas nepažeidus CPK 368 straipsnyje nustatyto termino ir pagrįstas CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais pagrindais. Taigi šioje prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo stadijoje sprendžiama, ar iš tiesų yra bent vienas iš įstatymo nustatytų pagrindų procesui byloje atnaujinti, tiriami su tuo susiję įrodymai. Siekdamas nustatyti, ar pateiktas prašymas atnaujinti procesą pagrįstas įstatyme įtvirtintu proceso atnaujinimo pagrindu, teismas tikrina, ar pareiškėjo nurodytos aplinkybės atitinka aplinkybėms, kurios yra pagrindas civilinei bylai atnaujinti, nustatytus kriterijus, ar proceso atnaujinimo pagrindą numatoma įrodinėti tinkamomis įrodinėjimo priemonėmis, t. y. leistinu įrodymu, ar šis susijęs su įrodinėtinu faktu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. P. prašymą, bylos Nr. 3K-3-192/2011). Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą teismo tiriami ir vertinami visi tie įrodymai, kurie gali patvirtinti arba paneigti prašymo atnaujinti procesą pagrįstumą iš prašymo turinio identifikuojamais CPK 366 straipsnio 1 dalyje išvardytais proceso atnaujinimo pagrindais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal B. S. S. prašymą, bylos Nr. 3K-3-370/2011). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad šioje stadijoje neturi būti tiriami ir vertinami nauji įrodymai ar aplinkybės, jų reikšmė visų byloje esančių įrodymų kontekste, nes tai jau reikštų paskesnėje stadijoje – CPK 370 straipsnio 4 dalyje – nustatyta tvarka atliekamą pakartotinį bylos nagrinėjimą, kuris galimas tik po nutarties atnaujinti procesą priėmimo. Kita vertus, tai nereiškia, kad pagal CPK 370 straipsnio 3 dalį nagrinėdamas proceso atnaujinimo klausimą teismas negali apskritai vertinti proceso atnaujinimo pagrindą sudarančių pareiškėjo nurodomų aplinkybių ir įrodymų ryšio su užbaigtoje civilinėje byloje nustatytais faktais ir juos patvirtinančiais įrodymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-572/2009; 2011 m. gegužės 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. P. v. VšĮ Kėdainių ligoninė, byloje Nr. 3K-3-192/2011, be kita ko, yra išaiškinta, kad pagal CPK 370 straipsnio 3 dalį teismas, nagrinėdamas teismo posėdyje prašymą atnaujinti procesą, patikrina prašyme išdėstytas aplinkybes atsižvelgdamas į nurodytą civilinės bylos atnaujinimo pagrindą. Jeigu bylos nagrinėjimą siekiama atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, tai teismas naujai nurodytas aplinkybes ir kaip naujus pateiktus įrodymus užbaigtoje civilinėje byloje preliminariai vertina su byloje ištirtomis aplinkybėmis ir joje jau esančiais įrodymais, siekdamas nustatyti prašyme nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo tikrumą. Taigi CPK 370 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą teismo tiriami ir vertinami tie įrodymai, kurie gali patvirtinti arba paneigti prašymo atnaujinti procesą pagrįstumą iš prašymo turinio identifikuojamais CPK 366 straipsnio 1 dalyje išvardytais proceso atnaujinimo pagrindais. Teismas, vertindamas prašymo pagrįstumą pagal CPK 370 straipsnio 3 dalį, patikrina, ar prašyme nurodytos aplinkybės yra susijusios su įrodinėjimo dalyku užbaigtoje civilinėje byloje, kada tos aplinkybės ar įrodymai atsirado ir kt.

40Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą pagal CPK 370 straipsnio 3 dalį, sprendė dėl jo pagrįstumo, t. y. patikrino, ar prašymas atnaujinti procesą pagrįstas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu, ištyrė naujai pateikiamą įrodymą bei įvertino, ar jame pateikti duomenys atitinka proceso atnaujinimo pagrindą, įtvirtintą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šis įrodymas neatitinka naujumo reikalavimų, nes susijęs su išnagrinėtoje byloje įrodinėtomis aplinkybėmis. Teismai pažymėjo, kad aplinkybių naujumas reiškia ne vien formaliai naujo įrodymo pateikimą, tačiau ir užfiksavimą tokio įrodymo turinyje naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui. Teismai nurodė, kad pareiškėjas 1980 m. Eišiškių miesto plano ištrauką buvo pateikęs Šalčininkų rajono apylinkės teismui, kuris, priimdamas sprendimą, šį planą įvertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, t. y. apie planą buvo žinoma bylos nagrinėjimo iš esmės metu, o pareiškėjas yra panaudojęs įstatymo suteiktą galimybę įrodyti savo elgesio teisėtumą 1980 m. plano pagrindu. Kasaciniame skunde teigiama, kad, paaiškėjus, jog bylos nagrinėjimo metu buvo remtasi negaliojančiais dokumentais, pareiškėjo teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, o teismo sprendimas neatlieka savo, kaip teisės akto, atkuriančio teisingumą, funkcijos. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo spręsti, kad bylos nagrinėjimo metu buvo remtasi negaliojančiais dokumentais (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Bylą iš esmės nagrinėję teismai, įvertinę bylos įrodymų visetą, sprendė, kad Šalčininkų r. Eišiškių m. išplanavimo projektas nepanaikino Eišiškių m. LDT Vykdomojo komiteto 1978 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 68, bendrajame plane privažiavimas prie ieškovių žemės sklypo ( - ) pažymėtas iš ( - ).

41Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl CPK 370 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimo. Prašymą atnaujinti procesą pirmosios instancijos teismas nagrinėjo teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, dalyvaujant šalims, jų atstovams ir advokatams, trečiųjų asmenų atstovams. Teismas tiesiogiai tyrė pateiktus įrodymus dėl proceso atnaujinimo, proceso dalyviai teikė paaiškinimus žodžiu, teismas vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus dėl proceso atnaujinimo, jų ryšį su užbaigtoje civilinėje byloje nustatytais faktais ir juos patvirtinančiais įrodymais. Minėta, kad kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 370 straipsnio 3 dalies nuostatas, nekonstatuota, jog teismas, spręsdamas dėl bylos proceso atnaujinimo, apskritai negali vertinti pateiktų įrodymų ir jų ryšio su užbaigtoje civilnėje byloje esančiais įrodymais, spręsdamas dėl pareiškėjo nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimo.

42Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus dėl CPK 370 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimo, nes bylos nagrinėjimas nebuvo atnaujintas ir byla nebuvo nagrinėjama pakartotinai. Bylą nagrinėję teismai naujai nurodytas aplinkybes ir pateiktus kaip naujus įrodymus užbaigtoje civilinėje byloje preliminariai vertino su byloje ištirtomis aplinkybėmis ir joje jau esančiais įrodymais, siekdami nustatyti prašyme nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo tikrumą. Tokie teismo veiksmai nelaikytini CPK 370 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo ribų peržengimu. Remdamasi aptartu, teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad proceso atnaujinimo bylą nagrinėję teismai prašymo atnaujinti procesą sprendimo stadijoje iš esmės įvertino naujai paaiškėjusias aplinkybes visų byloje esančių įrodymų kontekste, taip pažeisdami ne tik proceso atnaujinimo klausimo nagrinėjimo tvarką, bet ir pareiškėjo konstitucinę teisę į teisminę gynybą.

43Dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

44Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad: 1) tokios aplinkybės buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) jos pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas kitoks sprendimas. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje civilinėje byloje.

45CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas, be kita ko, taikytinas ir tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms. Įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui. Tai reiškia, kad proceso atnaujinimui nepakanka pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo nagrinėjant bylą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Statūna“ v. UAB „Parama“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-57/2008; teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. 3K-3-323/2012; 2014 m. vasario 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal UAB „Vilpra“ prašymą, bylos Nr. 3K-3-31/2014).

46Kasaciniame skunde teigiama, kad aptariamas proceso atnaujinimo pagrindas egzistuoja, nes paaiškėjo reikšmingos aplinkybės, buvusios nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą. Kasatoriaus teigimu, jeigu nagrinėjant civilinę bylą būtų žinoma, kad bet koks ieškovių transporto priemonių judėjimas per pareiškėjo naudojamą žemės sklypą buvo panaikintas 1980 m. plane ir kad važiuoti per pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį geriamojo vandens šulinį negalima, tai byloje būtų priimtas kitoks sprendimas. Kasaciniame skunde pažymima, kad administraciniai teismai, kaip specializuoti teismai, sprendimus priėmė vėliau negu bendrosios kompetencijos teismai; Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime pasisakė dėl šulinio. Teisėjų kolegija nurodo, kad šioje nutartyje jau minėta, jog prašymą atnaujinti procesą byloje nagrinėję teismai vertino kasatoriaus nurodytą aplinkybę pagal 1980 m. Eišiškių miesto plano projektą. Plano schema kasatoriaus buvo pateikta ir ištirta bylą nagrinėjant iš esmės, Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimas priimtas įvertinus šią aplinkybę; apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino kasatoriaus nurodytas aplinkybes ir dėl jų pasisakė. Prašymą atnaujinti procesą nagrinėję teismai sprendė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai neatitinka CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų reikalavimų ir suformuotos teismų praktikos proceso atnaujinimo bylose šiuo pagrindu.

47Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad pareiškėjo cituojamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo atskiras sakinys negali būti laikomas pagrindu atnaujinti procesą užbaigtoje byloje dėl ieškovių teisių pažeidimo. Teismai pagrįstai sprendė, kad šiame sakinyje nėra duomenų, kurie iš esmės skirtųsi nuo turėtųjų nagrinėjant bylą. Byloje nustatyta, kad ieškovės yra gyvenamojo namo ir prie jo esnčio žemės sklypo savininkės, prie namo vienintelis kelias yra tas, kurį savavališkai užtvėrė atsakovas. Šiais veiksmais atsakovas pasunkino ieškovių patekimą į jų namų valdą, pažeidė jų nuosavybės teises (teisę valdyti ir naudotis turimu turtu). Ieškovių, kaip savininkių, teisės gintos nuo nuosavybės teisių pažeidimo, nesusijusio su valdymo netekimu, savininkėms pareiškus negatorinį ieškinį dėl jų teisių pažeidimo pašalinimo. Byloje dėl nuosavybės teisių pažeidimo pašalinimo teismai konstatavo, kad aplinkybė, jog kelias eina per atsakovams nuosavybės teise priklausantį ir Nekilnojamojo turto registre įregistrutą šulinį, neteikia teisėto pagrindo užtverti pravažiuojamąjį kelią, t. y. aplinkybė dėl šulinio buvo žinoma ir teismų įvertinta, išanalizavus bylos įrodymų visumą, taip pat kasatoriaus nurodomus teisės aktus. Remdamasi aptartu, teisėjų kolegija laiko pagrįstomis teismų išvadas, kad procesas negali būti atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu dėl tų pačių aplinkybių ir juos patvirtinančių įrodymų, kurie jau buvo ištirti ir įvertinti užbaigtoje byloje.

48Nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindas pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį nenustatytas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

49Dėl bylinėjimosi išlaidų

50Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 30 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 83,55 Lt tokių išlaidų. Kadangi kasacinis skundas netenkinamas, tai jos priteisiamos iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

51Bylos duomenimis, ieškovė J. V. turėjo 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, apmokėti; prašo priteisti šias bylinėjimosi išlaidas iš kasatoriaus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis prašymas atitinka CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, todėl tenkintinas (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys, teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktai).

52Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

53Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

54Priteisti iš kasatoriaus Č. G. (asmens kodas ( - ) ieškovei J. V. (asmens kodas ( - ) 1000 (vieną tūkstantį) Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.

55Priteisti iš kasatoriaus Č. G. (asmens kodas ( - ) 83,55 Lt (aštuoniasdešimt tris Lt 55 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

56Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.