Byla 3K-3-480-687/2016

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Kryževičiaus ir Vinco Versecko,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Balticum“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bendrovės „Frutarom Etol d.o.o.“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Balticum“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Balticum“ priešieškinį ieškovei bendrovei „Frutarom Etol d.o.o.“ dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir nuostolių atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių negautų pajamų priteisimą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 220 603,46 Lt (63 891,18 Eur ) skolą, 11 787,48 Lt (3413,89 Eur) palūkanų už laiku negrąžintą skolą ir 7,38 procento dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Savo reikalavimą ieškovė kildino iš 2011 m. liepos 1 d. šalių sudarytos platinimo sutarties, kuria ieškovė įsipareigojo penkerius metus tiekti atsakovei savo prekių ženklo „Etol“ kvapiklius, esencijas, ekstraktus, prieskonius Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių rinkoms, o atsakovė įsipareigojo prekes priimti, platinti bei laiku sumokėti už jas sutarties priede nurodytais terminais. Dėl mažėjančio platinimo masto ir nuolatinio vėlavimo atsiskaityti ieškovė nuo 2013 m. balandžio 1 d. nutraukė su atsakove sudarytą platinimo sutartį ir pareikalavo atsiskaityti. Atsakovė neatsiskaitė ir liko skolinga 63 891,18 Eur (220 603,46 Lt).
  3. Atsakovė priešieškiniu prašė pripažinti vienašališką sutarties nutraukimą negaliojančiu, priteisti iš ieškovės 368 567,68 Lt (106 744,58 Eur) nuostolių atlyginimo ir 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovės teigimu, sutartis nenustatė vienašalio nutraukimo pagrindų. Ieškovės nurodytos sutarties nutraukimo priežastys neatitinka tikrovės ir nesudaro esminio sutarties pažeidimo. Ieškovei 2013 m. vasario 6 d. elektroniniu paštu buvo pateiktas planuojamas 2013 metų pirkimo planas; atsakovė nebuvo įsipareigojusi surasti klientų ieškovei; sutarties 11.2 punkte šalys buvo nustačiusios, kad jei platintoja pradelsia vykdyti savo piniginius įsipareigojimus daugiau nei 365 kalendorines dienas, ji privalo sumokėti pardavėjai 10 procentų įsiskolinimo dydžio baudą. Šalys net vienerių metų termino pradelsimo nelaikė esminiu pažeidimu, dėl kurio sutartis galėtų būti vienašališkai nutraukta.
  4. Atsakovės įsitikinimu, ieškovė neteisėtai pasinaudojo atsakovės komercinę paslaptį sudarančia informacija, perėmė klientus ir už perkamas prekes gaunamą pelną, todėl iš esmės pažeidė sutartį. Dėl ieškovės neteisėtų veiksmų atsakovė neteko savo klientų, investicijos į verslą neatsipirko, todėl patyrė nuostolių, kuriuos sudaro 365 274 Lt (105 790,66 Eur) negautas pelnas, 5788,16 ?ur už ieškovės neatpirktas prekes ir 3293,68 Lt (953,92 Eur) sandėliavimo išlaidos.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 63 891,18 Eur skolą, 7,38 procento dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2013 m. vasario 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1636 Eur žyminio mokesčio, 499 Eur dokumentų vertimo išlaidų, 136 Eur teismo nutarties vykdymo išlaidų ir 1500 Eur išlaidų už advokato pagalbą; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas atmetė atsakovės priešieškinį, priteisė valstybei iš atsakovės 6,66 Eur su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo.
  2. Teismas konstatavo, kad atsakovė neįvykdė sutartyje nustatyto įsipareigojimo sumokėti ieškovei už prekes, todėl priteisė ieškovei iš atsakovės 63 891,18 Eur (220 603,46 Lt) skolą.
  3. Teismas pripažino nepagrįstais atsakovės argumentus dėl 5788,16 Eur vertės prekių atpirkimo sandorio sudarymo, nesant įrodymų, pagrindžiančių tokį susitarimą, ir šia suma nesumažino ieškovei iš atsakovės priteistos skolos.
  4. Vadovaudamasis sutarties 15.1 punktu, kuriuo šalys susitarė sutartyje neaptartais atvejais taikyti Slovėnijoje galiojančius įstatymus, ieškovei nepateikus įrodymų, pagrindžiančių jos teisę į palūkanas pagal Slovėnijos teisę, teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl 3413,75 Eur (11 787 Lt) palūkanų priteisimo.
  5. Nors teismas ir nustatė ieškovės neteisėtus veiksmus – neteisėtą sutarties nutraukimą, tačiau netenkino atsakovės priešieškinio reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo priteisimo, konstatuodamas, kad atsakovė neįrodė nuostolių (žalos). Atsakovės argumentus, kad ji per likusius trejus sutarties vykdymo metus būtų gavusi 365 274 Lt (105 790,66 Eur) pelno, teismas pripažino nepagrįstais. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2012 m. atsakovės gautas pelnas, lyginant su 2011 m. gautu pelnu, sumažėjo daugiau nei tris kartus. Atsakovei nepateikus įrodymų, kad pelno mažėjimo tendencija būtų pasikeitusi 2013–2015 metais, t. y. nesant duomenų apie užsakymus, sudarytas rašytines sutartis ar susitarimus su pirkėjais dėl prekių pardavimo, teismas nepripažino atsakovės nurodytos sumos realiomis negautomis pajamomis.
  6. Teismas atmetė atsakovės reikalavimą dėl 3293,68 Lt (953,92 Eur) sandėliavimo išlaidų atlyginimo, nurodydamas, kad pagal sutarties 10.8 punktą atsakovė nuo prekių priėmimo momento tapo jų savininke, todėl nesandėliavo ieškovės prekių ir nepatyrė nuostolių.
  7. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2016 m. vasario 22 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimą.
  8. Kolegija atmetė ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo ji prašė pakeisti teismo sprendimo motyvuojamąjį dalį ir nurodyti, kad ieškovė teisėtai nutraukė platinimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neturėjo pagrindo nutraukti sutartį vienašališkai; ieškovės nurodyto vienkartinio atsakovės nežymaus vėlavimo sumokėti 18 353,50 Eur pagal vieną sąskaitą faktūrą kolegija nepripažino esminiu sutarties pažeidimu, suteikiančiu ieškovei teisę vienašališkai nutraukti sutartį.
  9. Kolegija pripažino neįrodytais ir grindžiamais tik prielaidomis atsakovės teiginius dėl planuoto gauti grynojo pelno ir jos klientų perėmimo. Aplinkybės, kad po sutarties nutraukimo 2013 m. kovo 8 d. raštu ieškovė prašė informuoti klientus apie galimybę prekes įsigyti tiesiogiai iš ieškovės, kolegija nepripažino pagrindžiančia atsakovės teiginius apie klientų perėmimą ir iš to atsiradusius nuostolius. Kolegija pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalis, įtvirtinanti, kad nuostolių dydį nustato teismas, jei šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, taikoma tada, kai šalis įrodo visas civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas bei pateikia nuostolius pagrindžiančius įrodymus, tačiau yra prieštaravimų dėl paties apskaičiuoto žalos dydžio ir šalis negali šių prieštaravimų pašalinti. Nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodinėja būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, o jos pasirinktas nuostolių skaičiavimo būdas nėra tinkamas ir nepagrindžia teiginių, kad būtent dėl neteisėtų ieškovės veiksmų nutraukus ginčo sutartį patirta 365 274 Lt (105 790,66 Eur) nuostolių negautų pajamų forma.
  10. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė nenurodė argumentų, pagrindžiančių jos įrodinėjamą pelno realumą, nors apeliacinės instancijos teisme atsakovei net du kartus buvo sudaryta galimybė pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius jos teiginius apie negautą pelną, net buvo konkrečiai įvardyta, kokių duomenų, susijusių su prašomu priteisti nuostolių dydžiu, byloje nėra, tačiau atsakovė ignoravo jai teismo suteiktą teisę tinkamai ginti tariamai pažeistą teisę ir pateikė teismui iki platinimo sutarties nutraukimo jau negaliojančias pirkimo–pardavimo sutartis, keturias ilgalaikes sutartis, pardavimų apmokėjimo žiniaraščius, banko išrašus, nekonkretizuodama nuostolių. Pateiktose sutartyse nesant duomenų apie preliminarius užsakymo kiekius, kainas, apie taikytinas pasekmes atsakovei, jei ši neįvykdytų šiomis sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, kolegija neturėjo galimybės nustatyti žalos ir jos dydžio. Buhalterinės atskaitomybės dokumentų dėl duomenų prieštaringumo teismas nepripažino tinkamais įrodymais, kuriais vadovaujantis galima apskaičiuoti atsakovės negautą grynąjį pelną.
  11. Kolegija sprendė, kad atsakovė neįrodė savo teiginių dėl šalių susitarimo atpirkti 5788,16 Eur vertės prekes (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš atsakovės nurodomo susitarimo turinio nėra galimybės nustatyti nei konkretaus prekių kiekio, nei kainos ar įsipareigojimų vykdymo termino. Nors šalys derėjosi dėl prekių atpirkimo, byloje nėra įrodymų, kad jos būtų išreiškusios ir suderinusios galutinę valią sudaryti susitarimą būtent atsakovės nurodytomis sąlygomis ar kad atsakovė ėmėsi realių veiksmų šiam susitarimui įvykdyti (CPK 177, 178, 185 straipsniai). Nustačiusi, kad šalys nebuvo susitarusios dėl prekių atpirkimo, teisėjų kolegija nesutiko su atsakovės teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino jos argumentus dėl sandėliavimo išlaidų.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimo dalį dėl priešieškinio atmetimo ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai pažeidė CK 6.249 straipsnio 1 ir 3 dalis, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012; 2015 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-641-313/2015), nes nevertino ir nenustatė, ar dėl ieškovės neteisėtų veiksmų, nutraukant platinimo sutartį, atsakovė patyrė nuostolių, t. y. nenustatė nuostolių (negautų pajamų) patyrimo fakto, o priešieškinį atmetė konstatavę, kad byloje nebuvo įrodytas prašomų priteisti negautų pajamų dydžio realumas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2014 nurodyta, kad bylose dėl nuostolių, įskaitant ir negautas pajamas, priteisimo pirmiausia turi būti nustatomas nuostolių (negautų pajamų) faktas. Nustačius nuostolių faktą, vėliau turi būti vertinamas patirtų nuostolių dydis, jo realumas ir pagrįstumas. Šioje byloje teismai turėjo nustatyti, ar atsakovė patyrė nuostolių (negavo pajamų), ir tik nustatę negautų pajamų faktą, galėjo ir turėjo vertinti bei nustatyti atsakovės prašytų priteisti negautų pajamų dydį.
    2. Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.249 straipsnio 1 dalį, CPK 179 straipsnio 1 dalį, ir neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, formuojamą CPK 212 straipsnio 1 dalies taikymo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2005; 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2007; 2014 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2015). Esant įrodytam atsakovės negautų pajamų faktui, teismai, nesutikdami su atsakovės nurodytu ir prašytu priteisti negautų pajamų dydžiu ar laikydami, jog atsakovės pasirinktas nuostolių skaičiavimo būdas yra netinkamas, turėjo imperatyvią pareigą patys nustatyti negautų pajamų dydį. Kai kuriuose bylos dokumentuose užfiksuotų duomenų prieštaringumas nepanaikino teismo pareigos nustatyti atsakovės negautų pajamų dydį. Teismas turėjo pareigą pašalinti prieštaravimus tarp byloje esančių įrodymų ir nustatyti tikslų atsakovės negautų pajamų dydį. Jeigu teismas negalėjo pašalinti prieštaravimų tarp pateiktuose įrodymuose esančių duomenų ar manė, jog tiksliam negautų pajamų dydžiui nustatyti reikia specialiųjų žinių, turėjo teisę ir galimybę paskirti byloje ekspertizę savo iniciatyva, o to nepadaręs, netinkamai taikė CPK 212 straipsnį.
    3. Teismas nepagrįstai susiaurino negautų pajamų sąvoką, pažeidė visiško nuostolių atlyginimo principą ir apribojo įrodinėjimo priemones, kuriomis gali ir turi būti įrodytas negautų pajamų dydis, bei nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2007; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2009; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2013; 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2014). Pagal CK 6.249 straipsnį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką negautomis pajamomis yra laikomos visos pajamos, kurias asmuo pagrįstai tikėjosi gauti, jei nebūtų buvę skolininko neteisėtų veiksmų. Nei teisės aktuose, nei teismų praktikoje nėra ribojimų ar imperatyvių nurodymų, kad, reiškiant reikalavimą dėl negautų pajamų atlyginimo kitai šaliai neteisėtai nutraukus produkcijos platinimo (distribucijos) sutartį, negautos pajamos turėtų būti skaičiuojamos tik remiantis sudarytomis ilgalaikėmis pirkimo–pardavimo sutartimis. Negautų pajamų dydis tokiuose ginčuose gali būti įrodinėjamas visais įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais, laikantis bendrųjų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių. Pateikti įrodymai patvirtina, kad, platindama ieškovės produkciją, atsakovė daliai klientų prekes pardavinėjo rašytinių pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu, o kitai daliai (didžiajai) klientų prekės buvo parduodamos nesant sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių, todėl atsakovė pagrįstai prašo priteisti visas negautas pajamas, kurias būtų gavusi vykdydama prekybą su visais savo klientais. Vieninteliai dokumentai, kuriuos Lietuvos apeliacinis teismas vertino ir laikė galinčiais pagrįsti atsakovės negautų pajamų dydį, buvo sutarties nutraukimo metu galiojusios keturios ilgalaikės pirkimo–pardavimo sutartys ir dalis su šių sutarčių vykdymu susijusių įrodymų. Nei apyvartų žiniaraščiai, nei sąskaitos faktūros, nei kiti į bylą pateikti įrodymai teismo nebuvo laikyti galinčiais patvirtinti atsakovės dėl neteisėto sutarties nutraukimo negautų pajamų dydį.
    4. Teismai netinkamai taikė CK 6.804 straipsnio 2 dalį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje nurodoma, į kokias aplinkybes turi būti atsižvelgiama, nustatant ir vertinant negautų pajamų dydį. Teismai nustatė, kad šalių sudaryta sutartis buvo nutraukta dėl ieškovės kaltės, todėl pagal CK 6.804 straipsnio 2 dalį atsakovė (distributorė) įgijo teisę reikalauti atlyginti negautas pajamas, kurias būtų gavusi per visą likusį sutarties galiojimo laikotarpį. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje nurodyta, kad, remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių ėmėsi, siekdamas gauti šių pajamų, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2007; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2009), atsakovei pareiškus reikalavimą dėl negautų pajamų už likusius sutarties galiojimo metus priteisimo, turėjo būti vertinami visi pateikti duomenys ir įrodymai, patvirtinantys šalių sudarytos sutarties pagrindu atsakovės gautas pajamas ankstesniais laikotarpiais (iki neteisėto sutarties nutraukimo), priemones, kurių atsakovė ėmėsi, siekdama gauti šias pajamas, ir kt.
    5. Atmesdami atsakovės priešieškinį, teismai netinkamai taikė CPK 185 straipsnį ir CPK 260 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas neištyrė priešieškinio reikalavimų, argumentų ir įrodymų bei dėl jų išsamiai nepasisakė, taip pažeisdamas CPK 185 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnį, 265 straipsnio 1 dalį ir CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktus. Bylos dalis dėl nuostolių ir jų dydžio iš esmės pirmosios instancijos teisme nebuvo išnagrinėta, teismas padarė tik bendro pobūdžio išvadas konstatuodamas, kad pelno dydis yra nepagrįstas ir nerealus. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo pažeidimų: nevertino didelės dalies pateiktų atsakovės negautų pajamų faktą ir jų dydį patvirtinančių įrodymų, dėl jų nepasisakė, nenurodė ir nepaaiškino, kodėl šie įrodymai yra atmetami; vertino tik dalį savo paties nuožiūra pasirinktų įrodymų, todėl nebuvo įvertinta įrodymų visuma, jų tarpusavio ryšys; nesivadovavo atsakovės paaiškinimais ir kita rašytine bylos medžiaga, todėl ydingai nustatė atsakovės reikalavimo dėl negautų pajamų priteisimo turinį; faktas, jog apeliacinės instancijos teismas lygino atsakovės nurodytas grynojo pelno, gauto prekiaujant ieškovės produkcija, sumas su atsakovės pelno (nuostolių) ataskaitose nurodytu grynuoju įmonės pelnu, gautu iš visos įmonės veiklos, ir šių sumų nesutapimą vertino kaip patvirtinantį atsakovės pateiktų skaičiavimų klaidingumą, įrodo, jog teismas neatsižvelgė ir nevertino nei atsakovės pateiktų paaiškinimų, nei atsakovės negautas pajamas patvirtinančių dokumentų. Įrodymų ir duomenų visuma patvirtino atsakovės patirtų nuostolių (negautų pajamų) nutraukus sutartį faktą, o teismų nurodyta aplinkybė, kad nuo 2010 m. sumažėjo atsakovės iš ieškovės produkcijos pardavimų gaunamas pelnas, nesuteikė pagrindo manyti, kad pardavimų ir pelno išvis nebūtų buvę.
  2. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad teismas nenustatė nuostolių fakto, kad tarp šalių nebuvo ginčo dėl to, jog nutraukus sutartį atsakovė patyrė nuostolių (negavo pajamų). Vilniaus apygardos teismas, atmesdamas priešieškinį, sprendime nurodė, jog priteisti nuostolių atlyginimą nėra pagrindo, kadangi atsakovė neįrodė nuostolių (žalos). Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje pripažino, kad iš esamų duomenų nėra galimybės nustatyti žalos ir jos dydžio. Taigi žalos padarymo faktą teismai vertino. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad ieškovė neneigė ir neginčijo pajamų negavimo fakto. Atsiliepime ieškovė pateikė argumentus, kodėl reikėtų pripažinti, kad atsakovė neįrodė realios patirtos žalos, išdėstė argumentus dėl atsakovės prašomos žalos dydžio, tačiau tai nereiškia, kad ieškovė sutiko su atsakovės negautų pajamų faktu.
    2. Atsakovė nepagrindė, kad buvo pasiruošusi gauti būtent tokias pajamas, kurias gavo ankstesniais metais, neįrodė priemonių, kurių ėmėsi siekdama gauti 2011 m. ir 2012 m. pelno vidurkiui analogiškas pajamas dar trejus metus. Atsakovės pateikti dokumentai leidžia teigti, kad nurodomų pajamų ji nebūtų gavusi nepriklausomai nuo to, ar būtų toliau vykdžiusi bendradarbiavimą su ieškove. Atsakovės grynasis pelnas per visą sutarties galiojimo laikotarpį nuolat mažėjo – nuo 2011 m. iki 2012 m. jis sumažėjo daugiau nei tris kartus, todėl nėra pagrindo teigti, kad vėlesniais metais ieškovės pajamos būtų galėjusios stabilizuotis. Atsakovė nepateikė preliminarių įsigijimo planų ar kitokių dokumentų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie atsakovės klientų ketinimus įsigyti konkrečius produkcijos kiekius ateityje. Dalį pajamų iki platinimo sutarties nutraukimo ieškovė gavo iš nenuolatinių (pavienių) klientų, todėl nėra pagrindo teigti, kad tokie klientai būtų toliau pirkę produkciją iš atsakovės.
    3. Atsakovė turėjo galimybę pateikti savo nurodomų negautų pajamų realumą patvirtinančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas sudarė visas sąlygas atsakovei pateikti dokumentus, įrodančius realiai patirtą žalą, net du kartus pasiūlė pateikti įrodymus, kurie galėtų patvirtinti patirtų netiesioginių nuostolių faktą bei dydį, tačiau atsakovė teismo prašomų dokumentų nepateikė. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu atsakovė turėjo galimybę įrodyti ne būsimą, bet esamą (realią) žalą, kadangi laikotarpis, už kurį atsakovė prašė priteisti negautas pajamas bylos nagrinėjimo metu, buvo suėjęs. Atsakovei nebuvo kliūčių pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad jos pajamos per 2013, 2014 ir 2015 metus realiai sumažėjo, tačiau ji pasirinko toliau įrodinėti žalos atsiradimo tikimybę, bet ne realiai patirtos žalos faktą. Teismai pagrįstai atsakovės įrodinėjamų tikėtinų (menamų) nuostolių nepripažino žala. Tai parodo, kad žalos atsiradimo faktas buvo vertinamas, tačiau jis nebuvo nustatytas.
    4. Nepagrįsti kasatorės teiginiai, kad Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.249 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad tuo atveju, jei šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Žalos dydžio nustatymo kriterijai yra taikomi tuomet, kai yra akivaizdus patirtos žalos faktas. Šioje byloje nebuvo nustatytas žalos padarymo faktas, kadangi atsakovė šio fakto neįrodė, atitinkamai negali būti taikoma CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąlyga. Net jeigu ir būtų galima spręsti, kad atsakovės pateiktų įrodymų ir išdėstytų argumentų užtenka žalos padarymo faktui konstatuoti, tai nereiškia, kad atsakovei nebelieka pareigos įrodinėti nuostolių dydžio ir priežastinio ryšio tarp patirtų nuostolių ir ieškovės veiksmų. CK 6.249 straipsnio 1 dalis nereiškia pareigos rinkti įrodymus perkėlimo teismui, nes nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus privalo pateikti nuostolių prašanti šalis. Atsakovė netinkamai vykdė CPK 178 straipsnyje nustatytą procesinę pareigą, nepateikė pakankamų įrodymų žalos faktui ir dydžiui nustatyti, todėl teismai pagrįstai atmetė atsakovės reikalavimus.
    5. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad teismas privalėjo šioje byloje skirti ekspertizę. Ekspertizė skiriama tais atvejais, kai tinkamam ginčo išsprendimui yra reikalingos specialiosios žinios. Nagrinėjamu atveju kliūtis žalos faktui ir dydžiui nustatyti buvo ne specialiųjų žinių neturėjimas, o tai, kad atsakovė nepateikė šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų.
    6. Teismai pagrįstai pripažino, kad iki tol vykusi prekyba su nesutartiniais klientais nepatvirtina, jog toks bendradarbiavimas būtų vykęs ir toliau. Nesudarydama rašytinių sutarčių atsakovė veikė savo rizika, kadangi turėjo suprasti, jog tokiu atveju klientai neturės pareigos nuolat pirkti prekių iš jos, o ji negalės iš jų to reikalauti. Toks atsakovės pasirinktas bendradarbiavimo būdas vertintinas kaip nepakankamas pasiruošimas ir tinkamų priemonių nepasirinkimas siekiant ateityje gauti nuolatines pajamas. Teismas nenustatė atsakovės klientų įsipareigojimo pirkti prekes ateityje. Atsakovės pateikti įrodymai suformavo vidinį teismo įsitikinimą, kad reali žala atsakovei nebuvo padaryta. Aplinkybė, kad atsakovės pateikti įrodymai teismų vertinti nepalankiai, nepatvirtina netinkamo įrodymų vertinimo.
    7. CK 6.804 straipsnio 2 dalis neatleidžia nuo visų privalomų civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo. Atsakovė neįrodė realios žalos atsiradimo fakto, jos dydžio ir priežastinio ryšio tarp ieškovės veiksmų ir atsakovės menamos žalos, todėl atsakomybė pagal CK 6.804 straipsnio 2 dalį ieškovei negali būti taikoma. Be to, atsakovė savo reikalavimus byloje turi grįsti remdamasi Slovėnijos, o ne Lietuvos materialine teise.
    8. Nepagrįsti kasatorės teiginiai, kad teismas pažeidė CPK 185 ir 260 straipsnius. Teismų procesinių sprendimų motyvuojamosios dalys patvirtina, kad teismai tyrė ir vertino atsakovės pateiktus dokumentus, tačiau nusprendė, kad atsakovės pateikti duomenys liudija apie hipotetinius (menamus) nuostolius ir realiems nuostoliams pripažinti jų nepakanka. Taigi teismas ištyrė bylos medžiagą, vertino įrodymus, tačiau buvo nuspręsta, kad jie nepatvirtina atsakovės įrodinėjamų aplinkybių.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl negautų pajamų atlyginimo ir įrodymų vertinimo

  1. Nutraukus prieš terminą terminuotą sutartį, distributorius turi teisę reikalauti negautų pajamų atlyginimo už likusį sutarties galiojimo terminą, jeigu sutartis buvo nutraukta dėl gamintojo (tiekėjo) kaltės. Kai sutartis nutraukta dėl gamintojo (tiekėjo) kaltės, distributorius taip pat turi teisę į atlyginimą už suteiktas papildomas paslaugas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.804 straipsnio 2 dalis).
  2. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį asmens negautomis pajamomis laikomos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis nurodyta teisės norma, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių jis ėmėsi, siekdamas gauti šių pajamų, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2009; 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015). Negautos pajamos gali būti priteisiamos tik tuo atveju, jeigu ieškovas įrodo, kad jos realios, o ne tikėtinos, hipotetinės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-916/2015).
  3. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008).
  4. Pagal neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos santykio pobūdį skiriama tiesioginiai nuostoliai (turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos) ir negautos pajamos. Tiesioginė žala yra neteisėtų veiksmų tiesioginis rezultatas, o negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui papildomas rezultatas. Tačiau tiek reali žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos. Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę. Hipotetinės pajamos neįeina į negautų pajamų sampratą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2002; 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012).
  5. Taigi patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad bet kuriuo atveju negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga bei pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014).
  6. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.249 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad tuo atveju, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Atsakydama į šį kasacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog ši įstatymo nuostata reiškia, kad tuo atveju, kai šalys nesutaria dėl nuostolių dydžio, konkretų jų dydį nustato teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus. Ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12 straipsnis). Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 straipsniai). Teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik įstatymų nustatytais atvejais (CPK 179 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2008).
  7. Nelaikytinas pagrįstu kasacinio skundo argumentas, kad yra įrodytas kasatorės negautų pajamų faktas ir todėl teismai, nesutikdami su kasatorės nurodyta ir prašyta priteisti negautų pajamų suma ar laikydami, jog kasatorės pasirinktas nuostolių skaičiavimo būdas yra netinkamas, turėjo pareigą patys nustatyti negautų pajamų dydį. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad tik įrodžius nuostolių padarymo faktą gali būti taikoma CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąlyga.
  8. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai vertino tik tai, ar pateikti įrodymai leidžia daryti išvadą dėl kasatorės prašytų priteisti negautų pajamų dydžio realumo, bet nevertino įrodymų dėl kasatorės negautų pajamų fakto nustatymo, todėl nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, kad visų pirma turi būti nustatyta, ar ieškovas patyrė nuostolių, o po to nustatomas jų dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2014). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aptarta kasacinio teismo praktika, formuojama negautų pajamų atlyginimo bylose, leidžia teigti, jog negautų pajamų faktas glaudžiai susijęs su negautų pajamų realumo vertinimu. Minėta, kad negautos pajamos gali būti priteisiamos tik tuo atveju, jeigu ieškovas įrodo, kad jos realios, o ne tikėtinos, hipotetinės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-916/2015).
  9. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad kasatorės grynasis pelnas nuo 2010 m. sumažėjo tris kartus, atsakovės pasirinktą negautų pajamų skaičiavimo būdą (2011 ir 2012 metų grynojo pelno vidurkį už trejus metus) pripažino nepagrindžiančiu, kad dėl sutarties nutraukimo atsakovė patyrė 365 274 Lt (105 790,66 Eur) nuostolių negautų pajamų forma. Apeliacinės instancijos teismas nutartimis pasiūlė kasatorei pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius jos teiginius apie negautas pajamas, konkrečiai įvardijo, kokių duomenų, susijusių su prašomų priteisti nuostolių dydžiu, byloje nėra (duomenis apie sutartis, kurios galiojo ginčo sutarties nutraukimo momentu, t. y. 2013 m. balandžio 1 d., ir nebuvo įvykdytos; kiek pajamų negauta pagal šias sutartis dėl ginčo sutarties su ieškove nutraukimo ir t. t.). Kasatorė pateikė teismui iki platinimo sutarties nutraukimo jau negaliojančias pirkimo–pardavimo sutartis, sudarytas su klientais, taip pat keturias ilgalaikes sutartis, pardavimų apmokėjimo žiniaraščius, banko išrašus ir t. t., nekonkretizuodama patirtų nuostolių. Iš pateiktų duomenų teismas neturėjo galimybės nustatyti žalos ir jos dydžio, kadangi pateiktose sutartyse nebuvo duomenų nei apie preliminarius užsakymo kiekius, nei apie kainas, nei apie taikytinas pasekmes kasatorei neįvykdžius šiomis sutartimis prisiimtų įsipareigojimų.
  10. Apeliacinės instancijos teismas vertino faktines aplinkybes dėl kasatorės realios galimybės gauti jos nurodytas pajamas bei faktines aplinkybes dėl kasatorės veiksmų, kurie leistų spręsti, jog būtų užtikrintas neabejotinas konkrečių pajamų gavimas ateityje. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kasatorės pateiktos sąskaitos faktūros, pardavimų apyvartos žiniaraščiai, banko išrašai patvirtina sutarties galiojimo metu įvykusius sandorius, jų apimtis, tačiau šie duomenys, kasatorei neįrodžius, jog bus užtikrintas nurodytų pajamų gavimas ateinančius trejus metus, nėra pakankami kasatorės prašomą priteisti nuostolių atlyginimą pripažinti realiomis negautomis pajamomis. Nors kasatorė pateikė keturias ilgalaikes sutartis, tačiau, jose nesant kitos šalies įsipareigojimo nupirkti iš kasatorės tam tikrą prekių kiekį už tam tikrą kainą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kasatorė neturėjo pagrįstų lūkesčių dėl konkrečių pajamų gavimo ateityje, todėl jos prašomas priteisti negautas pajamas laikė tikėtinomis gauti, o ne realiomis, neatitinkančiomis kasacinio teismo praktikoje nustatytų negautų pajamų priteisimo kriterijų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kasatorės pateiktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog kasatorė neįrodė negautų pajamų realumo, todėl teisėjų kolegija negali sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas vertino tik keturias ilgalaikes sutartis, o į kitus byloje esančius įrodymus neatsižvelgė.
  11. Kasaciniame skunde teigiama, kad pateikti įrodymai patvirtina, jog, platindama ieškovės produkciją, kasatorė daliai klientų prekes pardavinėjo rašytinių pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu, o kitai daliai klientų prekės buvo parduodamos nesant sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių, todėl kasatorė mano, jog ji pagrįstai prašo priteisti visas negautas pajamas, kurias būtų gavusi vykdydama prekybą su visais savo klientais. Apeliacinės instancijos teismas pripažino neįrodytais ir grindžiamais tik prielaidomis kasatorės teiginius dėl planuoto gauti grynojo pelno ir jos klientų perėmimo; aplinkybės, kad po sutarties nutraukimo 2013 m. kovo 8 d. raštu ieškovė prašė informuoti klientus apie galimybę prekes įsigyti tiesiogiai iš ieškovės, nepripažino pagrindžiančia kasatorės teiginių apie klientų perėmimą ir iš to atsiradusius nuostolius. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo ir ieškovės atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad kasatorė turėjo galimybę pateikti savo nurodomų negautų pajamų realumą patvirtinančius įrodymus, tačiau tokių dokumentų ji nepateikė. Kadangi teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik įstatymų nustatytais atvejais (CPK 179 straipsnio 2 dalis), o nagrinėjama byla prie tokių bylų nepriskirtina, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta teismų išvadą dėl atsakovės neįrodyto negautų pajamų realumo.
  12. Apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad teismas vertino bylos duomenis tiek dėl pajamų (ne)gavimo fakto, tiek dėl jų realumo, todėl nepagrįstais pripažintini kasacinio skundo argumentai, kad teismas nevertino byloje esančių įrodymų dėl kasatorės negautų pajamų fakto nustatymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė kasatorei, kokius įrodymus, pagrindžiančius negautų pajamų realumą, ji galėtų pateikti, neleidžia daryti išvados, jog teismas susiaurino negautų pajamų sąvoką ar apribojo įrodinėjimo priemones, kuriomis gali būti įrodinėjamas negautų pajamų faktas ir jų dydis. Kasatorei nebuvo apribota galimybė negautų pajamų faktą ir jų dydį grįsti visomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnis).
  13. Kasaciniame skunde teigiama, kad byloje esančių įrodymų prieštaringumas nepanaikino teismo pareigos nustatyti atsakovės negautų pajamų dydžio, o negalint to nustatyti, paskirti byloje ekspertizę savo iniciatyva. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad priešieškinis buvo atmestas ne dėl įrodymų prieštaringumo, teismas tik pažymėjo, kad duomenys prieštaringi, tačiau priešieškinį atmetė todėl, kad iš kasatorės pateiktų įrodymų visumos negalėjo daryti išvados apie kasatorės pagrįstą lūkestį tikėtis konkrečių pajamų gavimo ateityje dėl ieškovės neteisėto sutarties nutraukimo.
  14. Pagal CPK 212 straipsnį ekspertizė skiriama tuomet, kai nagrinėjant bylą reikia išsiaiškinti kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių. Taigi ekspertizę skirti tikslinga tada, kai abejojama tam tikrų faktų buvimu ir šioms aplinkybėms nustatyti reikalingos specialiosios žinios. Nagrinėjamoje byloje reikalavimas dėl negautų pajamų priteisimo buvo atmestas ne todėl, kad teismai negalėjo tiksliai nustatyti atsakovės negautų pajamų dydžio, o dėl to, kad atsakovė neįrodė prašomų priteisti negautų pajamų realumo ir tikėtinumo, t. y. kad ėmėsi priemonių, užtikrinančių jos prašomos priteisti sumos gavimą ateityje.
  15. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentus dėl įrodymų pakankamumo ir jų vertinimo, konstatuoja, kad kasatorė išnaudojo savo galimybes dėl įrodymų pateikimo (CPK 178 straipsniai). CPK 265 straipsnyje nustatyta, kad, priimdamas sprendimą, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar ieškinys (priešieškinis) yra tenkintinas. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas atitinka nurodyto įstatymo nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal kasatorės apeliacinį skundą, pasisakė dėl jos nurodytų argumentų tiek fakto, tiek teisės aspektais; papildė pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytus argumentus (CPK 320, 331 straipsniai). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).

13Dėl CK 6.804 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo

  1. Kasatorės teigimu, teismai netinkamai taikė CK 6.804 straipsnio 2 dalį, kadangi nustatę, jog sutartis buvo nutraukta dėl ieškovės kaltės, nepriteisė atsakovei negautų pajamų, kurias ji būtų gavusi per likusį sutarties galiojimo laikotarpį. CK 6.804 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, nutraukus prieš terminą terminuotą sutartį, distributorius turi teisę reikalauti negautų pajamų atlyginimo už likusį sutarties galiojimo terminą, jeigu sutartis buvo nutraukta dėl gamintojo (tiekėjo) kaltės. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinės atsakomybės taikymui reikia nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą (CK 6.246–6.249 straipsniai). Vien neteisėtų ieškovės veiksmų konstatavimas nesudaro pagrindo reikalauti negautų pajamų atlyginimo, nepagrindus jų realumo ir tikėtinumo.
  2. Teismams padarius išvadą, kad kasatorė neįrodė negautų pajamų realumo ir tikėtinumo, nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad teismai, atmesdami kasatorės priešieškinį dėl negautų pajamų priteisimo, pažeidė CK 6.804 straipsnio 2 dalį.
  3. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad teismai tinkamai taikė ir aiškino CK 6.249 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią negautų pajamų priteisimą, nenukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, todėl nenustatyta CPK 346 straipsnyje įtvirtintų pagrindų panaikinti ar pakeisti teismų procesinius sprendimus (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

14Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
  2. Atmetus kasacinį skundą, kasatorės kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
  3. CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Kasaciniame teisme patirtos su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos yra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, redakcija įsigaliojusi nuo 2015 m. sausio 1 d., nustatytą minimalią 3 Eur valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl į valstybės biudžetą iš kasatorės nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
  4. Ieškovė nepateikė kasaciniame teisme patirtų išlaidų dydį pagrindžiančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 93 straipsnis).

15Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

17Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai