Byla 2A-1154/2014
Dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys R. E., R. L

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-1021-259/2014 pagal ieškovo V. R. ieškinį atsakovams AB „Swedbank“, J. K. dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys R. E., R. L..

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas šalių ginčas, ar skolininko sudaryta laidavimo sutartimi pažeistos anksčiau jam suteiktos paskolos davėjo teisės gauti prievolės įvykdymą, todėl teisės aiškinimo ir taikymo aspektu keliami klausimai dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu sąlygų buvimo.

52006 m. rugpjūčio 10 d. ieškovas V. R. ir atsakovė J. K. sudarė paskolos sutartį (136 b. l.; toliau – Paskolos sutartis), pagal kurią ieškovas suteikė 30 000 Eur (103 584 Lt) paskolą, o atsakovė įsipareigojo mokėti 5 % metines palūkanas nuo negrąžintos sumos ir galutinai paskolą grąžinti iki 2011 m. rugpjūčio 10 d.

62007 m. vasario 9 d. atsakovas AB „Swedbank“ (anksčiau – AB bankas „Hansabankas“) bei tretieji asmenys byloje R. E. (anksčiau – L.) ir R. L., atstovaujami veikiančios pagal įgaliojimą J. K. (77-78 b. l.) sudarė Kredito sutartį Nr. 07-006451-FA (toliau – Kredito sutartis), pagal kurią tretiesiems asmenims suteiktas 127 665 Eur kreditas (64-70, 79-110 b. l.). Tą pačią dieną atsakovė J. K. sudarė su banku Laidavimo sutartį Nr. 07-006451-LA1 (111-116 b. l.; toliau – Laidavimo sutartis), kuria laidavo už tinkamą Kredito sutarties vykdymą.

7Tretiesiems asmenims R. E. ir R. L. tinkamai nevykdant Kredito sutarties (117-119 b. l.), ji buvo nutraukta ir bankas inicijavo priverstinę paskolos grąžinimo procedūrą (120-126 b. l.), kurios pasekmėje buvo parduotas hipoteka bankui įkeistas paskolos gavėjų turtas. Nepaisant to, AB „Swedbank“ 2013 m. birželio mėn. turėjo į paskolos gavėjus likusią 101 661, 34 Eur (351 033 Lt ) dydžio reikalavimo teisę Kredito sutarties pagrindu (13-17 b. l.).

82012 m. gegužės 21 d. preliminariu sprendimu Kauno rajono apylinkės teismas priteisė ieškovo V. R. naudai iš atsakovės J. K. 103 584 Lt negrąžintos paskolos, 29 348,80 Lt sutartinių palūkanų, 5 procentus metinių palūkanų nuo paskolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo, 1 830,00 Lt žyminio mokesčio (11 b. l.). Pradėjus šio sprendimo vykdymą paaiškėjo, kad skolininkė J. K. neturi jokio turto, gauna tik 500 Lt atlyginimą per mėnesį, todėl jokia skolos dalis nebuvo padengta (12 b. l.).

92013 m. birželio 19 d. sprendimu Kauno apylinkės teismas patenkino AB „Swedbank“ ieškinį ir Laidavimo sutarties pagrindu iš atsakovės J. K. priteisė 15 000 EUR skolą, 6,074 proc. dydžio sutartines palūkanas nuo negrąžintos 6 773,28 Eur kredito sumos bei procesines palūkanas (13-17 b. l.).

10Ieškovas V. R. 2013 m. rugsėjo 25 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu (3-10 b. l.) atsakovams AB „Swedbank“, J. K., tretiesiems asmenims R. E., R. L., kurį vėliau patikslino (37-45 b. l.), prašydamas pripažinti atsakovės J. K. ir AB „Swedbank“ sudarytą 2007 m. vasario 9 d. laidavimo sutartį Nr. 07-006451-LA1 su vėlesniais pakeitimais negaliojančia ir priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

11Ieškovas byloje įrodinėjo, jog atsakovė J. K., kaip ieškovo skolininkė pagal 2006 m. rugpjūčio 10 d. Paskolos sutartį, pažeisdama ieškovo, kaip jos kreditoriaus, interesus ir siekdama sumažinti savo galimybes atsiskaityti su juo, sudarė 2007 m. vasario 9 d. Laidavimo sutartį su atsakovu AB „Swedbank“, nors neturėjo jokios teisinės pareigos tokį sandorį sudaryti, todėl ieškinį grindė teisinio instituto actio Pauliana pagrindu (LR CK 6.66 str.). Ieškovo teigimu, atsakovė J. K., sudarydama Laidavimo sutartį, žinojo, kad ji ieškovui skolinga 30 000 Eur, todėl galėjo ir turėjo suprasti, kad papildomų naujų įsipareigojimų prisiėmimas labai apsunkins atsakovės finansines galimybes grąžinti ieškovui skolą ir sustiprins jos nemokumą. Apie Laidavimo sutarties sudarymą ieškovas sužinojo tik 2013 m. birželio 19 d. Kauno apylinkės teismui priėmus sprendimą pagal banko ieškinį, todėl vienerių metų ieškinio senaties terminas nepraleistas.

12Atsakovas AB „Swedbank“ atsiliepime (58-63 b. l.) prašydamas ieškinį atmesti, pažymėjo, kad ieškiniu neįrodyta, kad atsakovės finansinė padėtis pasikeitė sudarius su B. L. sutartį, taip pat nepagrindžiama, kad būtent Laidavimo sutartis lėmė tai, kad atsakovė negali įvykdyti savo įsipareigojimų ieškovui. Atsakovė Laidavimo sutarties sudarymo metu negalėjo numatyti, kad R. E. ir R. L., gaudami pakankamas pajamas, negalės vykdyti savo įsipareigojimų pagal Kredito sutartį ir kad tuo pačiu taip ženkliai sumažės įkeisto turto rinkos vertė ir pačios atsakovės pajamos. Ginčo sandorio sudarymo metu atsakovė neturėjo jokių pradelstų įsipareigojimų ieškovui. Pažymėjo, kad J. K. buvo kredito gavėjų R. E. ir V. L. giminaitė, įgaliota atstovė ir rūpinosi kredito suteikimu. Pagal kredito sutarties sąlygas tik jai sudarius Laidavimo sutartį galėjo būti suteiktas kreditas, todėl, banko manymu, ginčo sandoris buvo atlygintinis.

13A. J. K., iš esmės sutikdama su ieškiniu, atsiliepime į ieškinį (130-133 b. l.) nurodė, kad ji neturi finansinių galimybių grąžinti ieškovui 30 000 Eur skolos bei priskaičiuotų palūkanų, kadangi neturi jokio turto, o vieninteles pajamas sudaro tik 500 Lt dydžio mėnesinis darbo užmokestis, iš kurio antstolės patvarkymu kiekvieną mėnesį išskaičiuojama didesnė dalis, siekiant išieškoti 58 395 Lt skolą kreditoriui AB „Swedbank“ pagal Kauno apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą (138 b. l.). Pažymėjo, kad jai pagal įgaliojimą trečiųjų asmenų vardu pasirašinėjant su AB „Swedbank“ Kredito sutartį, banko atstovė paaiškino, kad ji privalo pasirašyti ir Laidavimo sutartį, kadangi tai tėra įprastas formalumas, tačiau jai nebuvo paaiškinta kokios gali būti Laidavimo sutarties teisinės pasekmės, nebuvo sudaryta galimybė įsigilinti į sutarties sąlygas ir jas įvertinti, ji nežinojo kokius sutartinius įsipareigojimus šia sutartimi prisiėmė. Sutinka, kad Laidavimo sutartis pažeidžia ieškovo, kaip kreditoriaus teises, papildomai apsunkindama jos prievolių ieškovui įvykdymą, tačiau ji sąžiningai klydo dėl imperatyvios teisinės prievolės sudaryti ginčijamą Laidavimo sutartį buvimo, nesuprato, kad ginčijama sutartimi prisiima didelę finansinę riziką ir didžiulius finansinius įsipareigojimus, kurie turės įtakos jos mokumo sumažėjimui.

14II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

15Kauno apygardos teismas 2014 m. sausio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė (140-147 b. l.).

16Išnagrinėjęs bylą, teismas konstatavo, kad ieškovas turi galiojančią reikalavimo teisę ir nepraleidęs vienerių metų senaties termino kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams ieškinyje nurodomu faktiniu ir teisiniu pagrindu, tačiau neįrodė visų actio Pauliana sąlygų. Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ginčijamos Laidavimo sutarties sudarymas atsakovei nebuvo privalus, tačiau sprendė, jog laidavimo sutarties sudarymo faktas savaime nereiškia kreditoriaus teisių pažeidimo CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme, todėl atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovė pažeidė ieškovo teises ir turtinius interesus vien laidavimo sandoriu prisiimdama naują įsipareigojimą po Paskolos sutarties sudarymo. Konstatavęs, kad atsakovės turtinė padėtis bei mokumas po Laidavimo sutarties sudarymo iš esmės nepasikeitė, nes ji nei iki Laidavimo sutarties, nei po jos neturėjo jokio turto, o jos pajamas sudarė tik darbo užmokestis, teismas padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad Laidavimo sutarties sudarymo metu jo teisės ir turtiniai interesai buvo pažeisti (CPK 178 str.). Teismas nelaikė, kad skolininkės nesugebėjimas grąžinti ieškovui skolą buvo nulemtas vien ginčijamos Laidavimo sutarties. Teismas taip pat įvertino ir atsakovės nurodytą aplinkybę, jog ji neturėjo galimybės ir tikslo grąžinti ieškovui paskolą iš gaunamo darbo užmokesčio, kadangi investavo pasiskolintus pinigus ir tikėjosi iš to veiksmo uždirbti ir taip grąžinti paskolą ieškovui.

17Tačiau atsakovės veiksmus, kai ji, būdama sudariusi 2006 metais Paskolos sutartį, po pusės metų sudarė ginčijamą Laidavimo sutartį, apie kurią nepranešė ieškovui, teismas laikė pakankamais konstatuoti jos nesąžiningumui.

18Sutikęs su AB „Swedbank“ motyvais, kad bankas negalėjo žinoti apie atsakovės ir ieškovo sudarytą Paskolos sutartį, nes atsakovė, sudarydama Laidavimo sutartį, banko apie tai neinformavo, teismas padarė išvadą, kad bankas išnaudojo visus jam prieinamus ir įmanomus būdus pasidomėti atsakovės turtine padėtimi ir įsipareigojimais. Nors ginčijama Laidavimo sutartis buvo neatlygintinė, tačiau teismas įrodymų visumos pagrindu ir įstatymo leidėjo suteikta diskrecijos teise sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog bankas sudarant laidavimo sutartį buvo nesąžiningas (LR CK 6.66 str. 2 d.).

19Nenustatęs kreditoriaus teisių pažeidimo fakto bei banko nesąžiningumo, teismas nematė pagrindo išvadai, kad egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos, todėl ieškinį atmetė kaip neįrodytą.

20III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

21Apeliaciniu skundu ieškovas V. R. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimą ir tenkinti ieškinį – pripažinti atsakovų J. K. ir AB „Swedbank“ sudarytą 2007 m. vasario 9 d. Laidavimo sutartį Nr. 07-006451-LA1 su visais vėlesniais pakeitimais negaliojančia. Jo manymu, teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai ir neteisėtai nenustatė apelianto (kreditoriaus) teisių pažeidimo bei banko nesąžiningumo, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad nebuvo visų būtinų kasacinio teismo praktikoje nurodytų actio Pauliana tenkinimo sąlygų. Kadangi teismas kitas actio Pauliana sąlygas nustatė tinkamai ir apeliantas su tuo sutinka, todėl kitos sprendimo dalies neskundžia. Apeliantas nurodo šiuos skundo argumentus:

221. Teismas netinkamai ginčo santykiams taikė CK 6.66 str. 2 d. normą bei neatsižvelgė į teismų praktikoje suformuluotas šios teisės normos taikymo taisykles, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, kad neegzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos. Atsakovo AB „Swedbank“ sąžiningumas, sudarant Laidavimo sutartį, būtų turėjęs reikšmės, sprendžiant dėl galimybės pripažinti Laidavimo sutartį negaliojančią CK 6.66 straipsnio pagrindu, tik tokiu atveju, jeigu Laidavimo sutartis būtų buvusi atlygintinė. Teismas pats pripažino ir nustatė šiuo atveju esminę faktinę aplinkybę – ginčijamo sandorio neatlygintinumą. Neatlygintinas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Visgi, teismas vertino banko sąžiningumą ir būtent šios sąlygos nebuvimu grindė savo atsisakymą tenkinti ieškinį.

232. Teismo argumentai dėl ieškovo teisių pažeidimo nebuvimo yra nepagrįsti, nurodyti nevisapusiškai įvertinus bylos faktines aplinkybes, netinkamai ginčo santykiams aiškinus ir taikius CK 6.66 str. nuostatas bei teismų praktikoje suformuluotas taisykles.

242.1. Nepagrįsta teismo išvada, jog ieškovas neįrodė savo interesų pažeidimo bei to, kad atsakovė savo prievolių jam negali įvykdyti būtent dėl sudarytos Laidavimo sutarties. Teismas neatsižvelgė, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog atsakovė, neturėdama pakankamai turto įvykdyti savo prievoles pagal Paskolos sutartį, sudarydama Laidavimo sutartį prisiėmė papildomus didelius finansinius įsipareigojimus, kurių pagrindu į jos vieninteles turėtas pajamas buvo nukreiptas banko išieškojimas, todėl apelianto reikalavimai dėl skolos grąžinimo turės būti tenkinami kartu su banko reikalavimais, o atsižvelgiant į atsakovės amžių, numatomą likusį darbingumo laikotarpį bei turto neturėjimą, tikėtinai nebus apskritai patenkinti. Teismas taip pat neįvertino, jog, nesudarius Laidavimo sutarties, visa atsakovės gaunamų pajamų dalis, į kurią gali būti nukreiptas išieškojimas, butų buvusi skirta apelianto reikalavimams tenkinti.

252.2. Teismas nepagrįstai siejo kreditoriaus teisių pažeidimo nustatymą su laidavimo sutarties sąlyginiu pobūdžiu ir nevertino atsakovės prisiimtų Laidavimo sutartimi papildomų įsipareigojimų, jų dydžio bei įtakos atsakovės galimybėms grąžinti ieškovui paskolą, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad Laidavimo sutartis nepakeitė skolininkės galimybės vykdyti prievoles. Šiuo atveju sąlyginis laidavimo pobūdis buvo nereikšmingas, nes ieškovo teisės buvo pažeistos skolininkui įgijus papildomą kreditorių, nukreipusį savo reikalavimus į skolininko vieninteles pajamas. Priešingu atveju, sutikus su pirmosios instancijos teismo motyvais, būtų formuojama praktika, kad laidavimo sutartys dėl jų sąlyginio pobūdžio apskritai negalėtų būti ginčijamos actio Pauliana pagrindu. Be to, teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, kad laidavimo sutartimis gali būti pažeidžiamos kreditoriaus teisės pagal CK 6.66 str., kadangi laidavimu skolininkas prisiima papildomus įsipareigojimus.

262.3. Teismas, vertindamas skolininkės mokumo pasikeitimą, nepagrįstai į jos turto mastą neįtraukė Laidavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, kuriais buvo sumažintas skolininkės turtas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad skolininkės mokumas nesumažėjo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kreditoriaus teisių pažeidimu, kaip actio Pauliana sąlyga, laikomi ir tokie atvejai, kai skolininkas prisiima naujų įsipareigojimų ir taip sumažina savo galimybes įvykdyti prievoles kreditoriui ateityje.

27Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB „Swedbank“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

281. Apeliantas, reikšdamas actio Pauliana ieškinį, turi ne kompensacijos tikslą, t. y. siekia ne patenkinti savo turtinį reikalavimą, o kad teismas pripažintų Laidavimo sandorį negaliojančiu, todėl toks ieškinys CK 6.66 str. pagrindu negalėtų būti tenkinamas. Nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde taip pat nepaminėtas klausimas dėl ieškinio tenkinimo masto, t. y. kokiu mastu Laidavimo sutarties pripažinimas negaliojančia būtų pakankamas, kad būtų apgintos ieškovo, kaip kreditoriaus, teisės. Nepagrįstas ieškovo argumentas, jog Laidavimo sutartimi atsakovė sumažino savo finansines galimybes grąžinti ieškovui skolą pagal paskolos sutartį, kadangi Kredito sutarties sudarymo metu R. E. ir R. L. finansinės galimybės buvo pakankamos vykdyti savo įsipareigojimus pagal Kredito sutartį, taip pat įkeisto turto vertė buvo pakankama padengti įsipareigojimus. Atsakovės prievolė vykdyti įsipareigojimus pagal Laidavimo sutartį atsirado tik 2010 m. pradžioje, jos atsakomybės mastas paaiškėjo tik pardavus bankui įkeistą turtą, o savo įsipareigojimų ieškovui atsakovė negali įvykdyti ne dėl Laidavimo sutarties, bet dėl sumažėjusių savo pajamų ir dėl to, kad Kredito gavėjai (tretieji asmenys) tapo nepajėgūs vykdyti savo įsipareigojimų bankui. Ieškovas neįrodė, kad Laidavimo sutartis pažeidė jo interesus jos sudarymo metu.

292. Priešingai, nei teigia apeliantas, nėra pagrindo konstatuoti, kad Laidavimo sutartis buvo neatlygintinė ir kad bankas buvo nesąžiningas ieškovo atžvilgiu sudarydamas Laidavimo sutartį. Vertinant sandorio neatlygintinumą reikia vertinti ne tik tai, ką tiesiogiai asmuo gauna sudarydamas sandorį, bet ar iš principo jis gavo naudos, ar ne. A. J. K. buvo kredito gavėjų giminaitė, įgaliota atstovė ir rūpinosi kredito suteikimu, kredito gavėjų vardu pasirašė Kredito sutartį ir įkeitė nekilnojamąjį turtą, užtikrino banką, kad ji turi teisę sudaryti Laidavimo sutartį ir ši Laidavimo sutartis neprieštarauja jos pagal su kitais asmenimis sudarytas sutartis prisiimtiems įsipareigojimams (Laidavimo sutarties 8.1 punktas). Pagal Kredito sutarties sąlygas tik atsakovei sudarius Laidavimo sutartį galėjo būti suteiktas kreditas. Bankas įvykdė savo prievolę ir tikrino informaciją apie atsakovės turimus įsipareigojimus kitose finansinėse įstaigose ir tuo metu atsakovė tokių įsipareigojimų neturėjo. Lygiai taip pat ginčo sandorio metu atsakovė neturėjo jokių pradelstų įsipareigojimų ieškovui. CK 6.66 str. 2 d. nurodoma, kad neatlygintinis sandoris gali būti (bet ne visuomet turi būti) pripažintas negaliojančiu nepaisant sąžiningumo, taigi ši norma suteikia teismui diskrecijos teisę nustatinėti trečiojo asmens sąžiningumą arba ne, ir pirmosios instancijos teismas tinkamai šia teise pasinaudojo.

303. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovė, sudarydama Laidavimo sutartį, buvo nesąžininga, todėl apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti CK 6.66 str. taikymą šioje byloje visais aspektais, o ne vien tik tais aspektais, kuriuos nurodo apeliantas. Sudariusi Laidavimo sutartį, atsakovė neprisiėmė 129 508,36 Eur prievolės, nes tokia prievolė atsirado tik tuomet, kai įvyko Laidavimo sutarties 3.1 ir 4.1 punktuose numatytos sąlygos. Taip pat atsakovė negalėjo numatyti, kad kredito gavėjai, gaudami pakankamas pajamas, negalės vykdyti savo įsipareigojimų ir kad taip ženkliai sumažės įkeisto turto rinkos vertė ir pačios atsakovės pajamos. Laidavimo sutarties sudarymo metu atsakovė nebuvo pažeidusi su ieškovu sudarytos paskolos sutarties sąlygų ir pradelstų įsipareigojimų neturėjo, o skolą ieškovui tikėjosi grąžinti iš planuoto verslo. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė žinojo ar turėjo žinoti, kad sudarydama Laidavimo sutartį apsunkins savo finansines galimybes ir taip pakenks ieškovo teisėms.

31IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

32Ieškovo V. R. apeliacinis skundas atmestinas, Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

33Dėl bylos nagrinėjimo ribų

34Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

35Nenustačiusi absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose nagrinėja, ar Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

36Dėl faktinių bylos aplinkybių

37Byloje nagrinėjamas ginčas dėl 2007 m. vasario 9 d. Laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia actio Pauliana pagrindu. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė J. K. pagal 2006 m. rugpjūčio 10 d. sudarytą Paskolos sutartį gavo iš ieškovo V. R. 30 000 Eur paskolą, kurios grąžinimo terminas buvo numatytas 2011 m. rugpjūčio 10 d. 2007 m. vasario 9 d. atsakovė sudarė su AB „Swedbank“ Laidavimo sutartį, taip užtikrindama tinkamą trečiųjų asmenų R. L. ir R. E. Kredito sutarties vykdymą, pagal kurią pastarieji gavo iš banko 127 665 Eur kreditą. Ieškovo teigimu, 2007 m. vasario 9 d. laidavimo sutartis neprivalėjo būti sudaryta, laiduodama už trečiuosius asmenis skolininkė buvo nesąžininga, sudarytas sandoris pažeidžia ieškovo, kaip jos kreditoriaus, teises, todėl yra pagrindas actio Pauliana instituto taikymui.

38Apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį keliami klausimai dėl actio Pauliana sąlygų, konkrečiai – kreditoriaus (ieškovo V. R.) teisių pažeidimo ir skolininkės (atsakovės J. K.) bei atsakovo AB „Swedbank“, sudariusio su skolininke neatlygintinį sandorį, nesąžiningumo, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako, todėl tai sudaro bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.

39Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012). Ieškovas, teikdamas ieškinį actio Pauliana pagrindu, turi pagrįsti visų anksčiau minėtų sąlygų egzistavimą (CPK 178 str.).

40Byloje nėra ginčo dėl trijų actio Pauliana taikymo sąlygų egzistavimo, t. y. kad ieškovas turi atsakovės J. K. atžvilgiu neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę pagal Paskolos sutartį, kad skolininkė (atsakovė J. K.) sudaryti Laidavimo sutarties neprivalėjo, taip pat kad ieškinio senaties terminas reikalavimui pareikšti nėra pasibaigęs. Šioje byloje taip pat neaktuali septintoji actio Pauliana taikymo sąlyga (kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti), nes actio Pauliana pagrindu yra ginčijamas ne turto perleidimo sandoris, bet laidavimo kitam kreditoriui sutartis.

41Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo vertinimo

42Apeliaciniame skunde teigiama, kad kreditoriaus teisių pažeidimo nustatymas negali būti siejamas su laidavimo sutarties sąlyginiu pobūdžiu, taip pat turi būti įvertinti atsakovės Laidavimo sutartimi prisiimti papildomi įsipareigojimai, jų dydis bei įtaka atsakovės galimybėms grąžinti ieškovui paskolą, nes atsakovė, neturėdama pakankamai turto įvykdyti savo prievoles pagal Paskolos sutartį, sudarydama Laidavimo sutartį prisiėmė papildomus didelius finansinius įsipareigojimus, kurių pagrindu į jos vieninteles turėtas pajamas buvo nukreiptas banko išieškojimas, o bankui laidavimo sutarties pagrindu nukreipus išieškojimą į atsakovę, sumažėjo galimybė patenkinti ieškovo reikalavimus, kylančius iš Paskolos sutarties. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad šiuo atveju sąlyginis laidavimo sutarties pobūdis buvo nereikšmingas, nes ieškovo teisės buvo pažeistos skolininkui įgijus papildomą kreditorių, nukreipusį savo reikalavimus į skolininko vieninteles pajamas. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad po Laidavimo sutarties skolininkės mokumas nesumažėjo, nes teismas nepagrįstai į jos turto mastą neįtraukė Laidavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, kuriais buvo sumažintas skolininkės turtas. Teisėjų kolegija nepripažįsta šių apeliacinio skundo argumentų pagrįstais.

43CK 6.66 straipsnio 1 dalis numato, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas, aiškindamas pastarąją sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, nurodė, kad ši formuluotė reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012), taip pat tai, kad šios aplinkybės, susijusios su skolininko mokumo sumažėjimu, būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad skolininkas gali pažeisti kreditoriaus interesus: įkeisdamas savo turtą kitam kreditoriui, kuris tampa privilegijuotas, nes jo reikalavimas visa apimtimi tenkinamas iš įkeisto turto pirmiau nei kitų skolininko kreditorių reikalavimai (CK 4.192 straipsnis); sandoriais prisiimdamas naujų įsipareigojimų (pvz., laidavimo), kurių prisiimti neprivalėjo; ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl, jei, skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai kreditoriaus interesų pažeidimo konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011).

44Atsižvelgdama į actio Pauliana taikymo praktiką, teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant, ar ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, būtina įvertinti įrodinėjamo pažeidimo pobūdį sandorio sudarymo metu egzistuojančiomis sąlygomis, atsižvelgiant į reikalavimą pareiškusio kreditoriaus statusą ir ginčijamo sandorio esmę. Neatsižvelgus į nurodytas aplinkybes gali būti pažeista ginčo šalių interesų pusiausvyra. Tuo tarpu, kadangi actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, tai, taikant šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių pripažinimo negaliojančiais atvejų, būtina užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir su pastaruoju sandorį sudariusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau tapo nemokus. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaityti su visais kreditoriais, o kreditoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties skolininko sudarytus sandorius taip piktnaudžiaujant savo teisėmis (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Be to, pažymėtina, kad suformuota kasacinio teismo praktika bendraisiais actio Pauliana instituto klausimais (dėl šio ieškinio sampratos, ypatumų, reikšmės, paskirties bei taikymo sąlygų), yra aktuali visose bylose, kuriose taikomas actio Pauliana institutas, nors konkrečių bylų individualios aplinkybės ir skiriasi ar yra specifinės (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

45Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Laidavimo sutarties sudarymo faktas savaime nereiškia kreditoriaus teisių pažeidimo LR CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme, nes laidavimo prievolė, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, yra sąlyginio pobūdžio, kuris reiškia galimybės priverstinai įgyvendinti laidavimo prievolės įvykdymą atsiradimą tik tuo atveju, jei neįvykdoma laidavimu užtikrinta prievolė (LR CK 6.66 straipsnio 1 dalis, 6.30 straipsnio 1 dalis). Apeliantas su tokia teismo pozicija nesutinka ir mano, kad atsakovė pažeidė ieškovo teises ir turtinius interesus vien laidavimo sandoriu prisiimdama naują įsipareigojimą po paskolos sutarties sudarymo.

46Sprendžiant dėl ieškovo teisių pažeidimo atsakovei sudarius laidavimo sutartį, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal laidavimo sutartį laiduotojas įgyja pareigą įvykdyti laidavimu užtikrintą prievolę, kai skolininkas jos neįvykdo ar tai padaro netinkamai, o kreditorius – teisę reikalauti, kad laiduotojas atliktų šią savo pareigą. Laiduotojo pareiga įvykdyti prievolę kreditoriaus naudai, o kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas įvykdytų skolininko prievolę, gali būti įgyvendinta tik tada, kai skolininkas neįvykdo laidavimu užtikrintos prievolės arba netinkamai tai padaro (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Laidavimas atsiranda sudarius laidavimo sutartį, nors gali atsirasti ir įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, laidavimo sutartimi kreditoriui užtikrinama, kad, pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys trečiasis asmuo – laiduotojas. Tai lemia laidavimo prievolės, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, sąlyginį pobūdį, kuris reiškia galimybės priverstinai įgyvendinti laidavimo prievolės įvykdymą atsiradimą tik tuo atveju, jei neįvykdoma laidavimu užtikrinta prievolė (CK 6.66 straipsnio 1 dalis, 6.30 straipsnio 1 dalis). Taigi, kaip yra išaiškinęs ir kasacinis teismas, laidavimo sutarties sudarymo faktas savaime nereiškia kreditoriaus teisių pažeidimo CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2013).

47Skirtingai, negu daiktinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų taikymo atveju, laidavimas dėl jo asmeninio pobūdžio sieja kreditorių su įsipareigojimą patenkinti laidavimu užtikrintą reikalavimą prisiėmusiu subjektu (laiduotoju), bet ne konkrečiu turtu, o kreditoriaus reikalavimas skolininkui gali būti patenkinamas iš viso laiduotojo turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Dėl to laiduotojas įsipareigoja ne turėti tam tikrą turtą prievolės įvykdymui, bet įvykdyti prievolę iš savo nuožiūra pasirinkto turto. Laiduotojui neįvykdžius laidavimo sutartimi prisiimtos prievolės, teismo sprendimo pagrindu išieškojimas gali būti nukreiptas į bet kokį laiduotojo turtą, išskyrus turtą, iš kurio išieškojimą riboja įstatymas. Laiduotojui neįkeičiant jokio savo turto prievolės įvykdymui užtikrinti, be to, turint teisę bet kokį savo turtą bet kada be apribojimų perleisti, netenka prasmės laiduotojo turtinės padėties nustatinėjimas prieš sudarant laidavimo sutartį. Teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), todėl teisės norma negali būti aiškinama taip, kad aiškinimo rezultatas reikštų reikalavimą atlikti neefektyvius, akivaizdžiai beprasmiškus veiksmus. Būtent dėl šios priežasties (laidavimo sutartimi nuosavybės teisės į laiduotojams priklausantį turtą nesuvaržomos ir dėl to nėra užtikrinama, kad šis turtas laiduotojams priklausys prievolių pagal laidavimo sutartį vykdymo metu) kreditoriui nėra prasmės laidavimo sutarties sudarymo metu įsitikinti laiduotojų turto, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas kreditoriaus reikalavimas, egzistavimu, sudėtimi, dydžiu, suvaržymais ir kt., kaip teigia apeliantas.

48Atkreiptinas dėmesys į tai, kad laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigoja atsakyti pagal skolininko prievoles savo turtu, kurį jis turės tokios prievolės kilimo metu, o ne turtu, turimu laidavimo sutarties sudarymo metu. Sudarius laidavimo sutartį netgi apskritai nėra aišku, ar laiduotojui teks vykdyti prievolę už skolininką, nes tam būtinos sąlygos: pagrindinis skolininkas nevykdo prievolės; kreditorius pareikalauja laiduotojo vykdyti prievolę. Taigi dar ir dėl to nėra pagrindo teigti, kad jau laidavimo sutarties sudarymo metu yra suvaržomos konkrečios laiduotojo daiktinės teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2014). Kaip jau minėta, jeigu, skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditoriaus reikalavimams patenkinti arba mokumas nekinta, tai lemia išvadą, kad nėra actio Pauliana taikyti būtinų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

49Pirmosios instancijos teismas sprendimu nustatė, kad Paskolos sutartis sudaryta 2006 m. rugpjūčio 10 d., paskolos grąžinimo terminas – 2011 m. rugpjūčio 10 d., t. y. 5 metai. Atsakovė laidavimo sutartį sudarė 2007 m. vasario 9 d., laiduodama tą pačią dieną sudarytos būsto paskolos vykdymą, kurios grąžinimo terminas buvo nustatytas iki 2037 m. vasario 9 d. (80, 111 b. l.). Teismas taip pat nustatė, kad nei Paskolos sutarties sudarymo metu, nei ginčo Laidavimo sutarties sudarymo metu atsakovė J. K. nekilnojamojo ar kitokio registruoto turto neturėjo, jos pajamas sudarė mėnesinė apie 1500 litų suma, gaunama iš jai mokamo darbo užmokesčio (71–72 b. l.). Esant šioms aplinkybėms, teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovės J. K. turtinė padėtis po laidavimo sutarties sudarymo nepasikeitė. Taigi, atsakovė nei Paskolos sutarties, nei Laidavimo sutarties sudarymo metu nevaldė jokio turto, kurio būtų užtekę ieškovo reikalavimams patenkinti. Pažymėtina, kad atsakovės vienintelis pajamų šaltinis – darbo užmokestis, dabartiniu metu, jos žodžiais (131 b. l.), sudaro tik 500 Lt per mėnesį. Aplinkybė, kad atsakovės turtinė padėtis pakito vien tik dėl darbo užmokesčio sumažėjimo, niekaip negali būti sietina su Laidavimo sutarties sudarymo faktu. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad, atsakovei sudarius Laidavimo sutartį, jos turtas būtent dėl Laidavimo sutarties sudarymo sumažėjo ar ieškovas dėl to prarado galimybę patenkinti savo reikalavimą pagal Paskolos sutartį.

50Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismu, pakartotinai pažymi, kad tam, jog ieškinys LR CK 6.66 straipsnio pagrindu būtų patenkintas, turi būti nustatyta, kad actio Pauliana sąlygos egzistavo kreditoriaus ginčijamo sandorio sudarymo metu. Taigi, pirmosios instancijos teismui nustačius, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu skolininko (atsakovės) mokumas, palyginti su buvusiu Paskolos sutarties sudarymo metu, nebuvo pakitęs, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Laidavimo sutarties sudarymo metu ieškovo teisės ir turtiniai interesai pažeisti nebuvo, o priešingo ieškovas neįrodė (LR CPK 178 str.).

51Nepaisant to, kad suėjus paskolos grąžinimo terminui, atsakovė turto neturėjo ir su ieškovu pagal Paskolos sutartį atsiskaityti negalėjo, nes iš jos buvo vykdomas išieškojimas laidavimo sutarties vykdymo faktiniu pagrindu, tačiau teisėjų kolegija šios aplinkybės taip pat nelaiko pakankama konstatuoti esant įrodytą actio Pauliana sąlygą, jog ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei jų pagrindu padarytoms išvadoms, kad atsakovė J. K. neturėjo galimybės ir, kaip teismo posėdžio metu paaiškino jos atstovas (advokatas), tikslo grąžinti gautą paskolą iš tuo metu gaunamo 1500 Lt darbo užmokesčio, kadangi atsakovė investavo pasiskolintus pinigus ir tikėjosi grąžinti paskolą ieškovui iš investicijų grąžos. Taip pat teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien tik aplinkybė, jog suėjus paskolos grąžinimo terminui (2011 m. rugpjūčio 10 d.) ir ieškovui teismine tvarka pareikalavus grąžinti paskolą, atsakovė negali įvykdyti prievolės, nėra pagrindas konstatuoti, kad šios, su skolininkės mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos vien ginčijamo skolininkės sudaryto laidavimo sandorio. Be to, actio Pauliana institutas yra specialus kreditoriaus interesų gynimo būdas, kuriuo jam suteikiama galimybė panaikinti skolininko piktnaudžiavimo savo teisėmis padarinius, taip užtikrinant skolininko prisiimtų įsipareigojimų kreditoriui įvykdymą. Teisėjų kolegijos nuomone, jokios bylos aplinkybės nepatvirtina, jog atsakovė sudarė Laidavimo sutartį vien tik tam, kad išvengtų Paskolos sutarties vykdymo, juolab kad Laidavimo sutarties sudarymo metu paskolos grąžinimo terminas pagal Paskolos sutartį (2011 m. rugpjūčio 10 d.) turėjo sueiti žymiai anksčiau nei kredito grąžinimo terminas pagal Kredito sutartį (2037 m. vasario 9 d.). Be to, Laidavimo sutarties sudarymo metu prievolės pagal Paskolos sutartį grąžinimo terminas dar nebuvo suėjęs, priešingai, paskola turėjo būti grąžinta tik po 4,5 metų, o paskolos davėjas iki pat skolos grąžinimo termino pabaigos nepasinaudojo Paskolos sutartyje nustatyta teise (paskolos sutarties 2.2. punktas) pareikalauti paskolos grąžinimo anksčiau termino. Taip pat, kaip jau minėta, Laidavimo sutarties sudarymas nereiškė, kad bankas iš karto įgijo vykdytiną reikalavimo teisę į atsakovę.

52Taigi, remdamasi byloje nustatytais duomenimis, teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ginčijamas laidavimo sandoris nagrinėjamoje teisinėje situacijoje nepažeidė ieškovo teisių ir teisėtų interesų, nes ginčijama Laidavimo sutartimi nebuvo sumažinta atsakovės turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertė, nes tos turto vertės neužtektų kreditoriaus (ieškovo) reikalavimams patenkinti ir iki sudarant ginčo Laidavimo sutartį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovas, kaip paskolos davėjas, sudarydamas su atsakove Paskolos sutartį, neveikė aktyviai ir rūpestingai, ir suteikdamas fiziniam asmeniui gana didelę pinigų sumą, nepareikalavo iš paskolos gavėjos jokio sandorio įvykdymo užtikrinimo, tuo pačiu pats iš dalies prisiėmė riziką dėl paskolos (ne)grąžinimo.

53Dėl šalių sąžiningumo

54Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl sandorio šalių nesąžiningumo, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes atsakovo AB „Swedbank“ sąžiningumas, sudarant neatlygintinę Laidavimo sutartį, neturėjo reikšmės, sprendžiant dėl galimybės pripažinti Laidavimo sutartį negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu.

55CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dvišalį neatlygintinį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises; tuo tarpu neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis teisiniuose santykiuose privalo elgtis sąžiningai. Sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis), tiek taikant restituciją (CK 6.222 straipsnis). Sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį (taip pat ir iš kreditoriaus, priimančio iš laiduotojo prievolės įvykdymo užtikrinimą) gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sudaryti sandoriui, nepažeidžiant įstatymų. Visgi, taikant CK 6.66 straipsnį svarbu laikytis kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyros principo, todėl kreditoriaus teisės neturėtų būti suabsoliutinamos, t. y. kreditoriams neturėtų būti suteikiamos privilegijos skolininko ir trečiojo asmens atžvilgiu. Dėl šios priežasties CK ir yra įtvirtinta imperatyvioji nuostata dėl trečiojo asmens nesąžiningumo, kaip viena iš sąlygų taikyti actio Pauliana institutą.

56Apeliantas teisingai nurodo, kad atsakovės sudaryta Laidavimo sutartis yra neatlygintinė. Tačiau savaime tai nereiškia, jog atsakovo (banko) nesąžiningumo ieškovas įrodinėti, o teismas – vertinti, neprivalėjo. Kaip teisingai savo atsiliepime nurodė bankas, pagal CK 6.66 str. 2 d. neatlygintinis sandoris tik gali būti, bet ne visuomet turi būti, pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo, taigi ši norma įgalina teismą nustatinėti trečiojo asmens sąžiningumą arba ne, atsižvelgiant į bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nurodytą teisės nuostatą aiškino tinkamai ir, tikrindamas actio Pauliana pagrindu kito asmens prievolės įvykdymą užtikrinantį sandorį, pagrįstai reikšminga aplinkybe pripažino trečiojo asmens (banko) sąžiningumą.

57Aiškinant laidavimo sutarties turinį, aktualu pažymėti, kad laidavimo sutarties esmė – gaunant už tai atlyginimą ar jo negaunant, užtikrinti kito asmens kreditoriui, jog pagrindinis skolininkas įvykdys prievolę, o jeigu neįvykdys, už jį prievolę įvykdys laiduotojas, t. y. laidavimo sutartimi paprastai veikiama kitų asmenų interesais. Tačiau dažnai netiesioginį interesą turi ir laiduotojas, nes gali būti laiduojama už artimą giminaitį ar sutuoktinį, akcininkas gali laiduoti už įmonę, viena įmonė – už kitą tos pačios grupės įmonę ir pan. Laiduotojo interesas yra garantuoti kreditoriui, kad fizinis asmuo ar ūkio subjektas yra patikimas partneris, kuriuo galima pasitikėti, ir taip tikėtis normalios tokio asmens, už kurį laiduojama, ūkinės ar kitokios veiklos. Nepaisant to, kad laidavimo sandoris gali būti neatlygintinis, nagrinėjamuoju atveju sutikus su apeliantu, jog banko sąžiningumo tikrinti nereikėjo, laidavimo institutas netektų prasmės – sandorį pripažįstant negaliojančiu, nepaisant banko sąžiningumo, būtų sudarytos prielaidos skolininkui ar laiduotojui piktnaudžiauti tokiomis nuostatomis; kreditorius negalėtų būti tikras, kad galės pasinaudoti šiuo prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu (laidavimu), nes, esant objektyviam actio Pauliana taikymo pagrindui – kitų kreditorių teisių pažeidimui, sandoris galėtų būti pripažintas negaliojančiu. Laidavimo sandoris yra išvestinis iš atlygintinės kredito sutarties, kurios vykdymas būtent ir užtikrintas laidavimo sutartimi. Teismui atsisakius tikrinti banko sąžiningumą, pastarojo argumentai ir faktinės aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo sąžiningumą, liktų neįvertinti.

58Nagrinėjamos bylos atveju už fiziniams asmenims – tretiesiems asmenims R. L. ir R. E. – suteikiamą kreditą laidavo jų giminaitė (atsakovė) J. K.. Akivaizdu, kad tokia laidavimo sutartimi buvo siekiama užtikrinti kredito davėją – banką, kad suteiktas kreditas bus grąžintas, o kredito gavėjų ir laiduotojo (kaip jų atstovės pagal įgaliojimą) interesas – gauti kreditą nekilnojamojo turto įsigijimui, be kita ko, ir įkeičiant įsigyjamą turtą, taip pat laiduojant už suteikiamą finansavimą bei prisiimant įsipareigojimus iš laidavimo sutarties. Iš byloje surinktų duomenų nėra pagrindo teigti, kad, sudarydama Laidavimo sutartį, atsakovė turėjo materialųjį interesą, tačiau sprendžiant iš to, jog būtent ji, atstovaudama kredito gavėjus, pasirašė su banku Kredito sutartį, jos suinteresuotumas kredito gavimu, nors ir netiesioginis, visgi buvo. Dėl to teisėjų kolegija pagrįstais laiko pirmosios instancijos teismo argumentus, kad, byloje nenustačius banko nesąžiningumo, nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos. Tokia išvada, jog actio Pauliano pagrindu ginčijant kitų asmenų prievoles užtikrinančių sandorių (laidavimo, įkeitimo ir pan.) teisėtumą yra būtina aiškintis trečiojo asmens sąžiningumą, yra pagrįsta ir teismų praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-546/2012).

59Ieškovas neginčijo pirmosios instancijos teismo išvados, kad bankas, sudarydamas Laidavimo sutartį, elgėsi sąžiningai. Nepaisant to, kad, kaip jau minėta, dėl laidavimo instituto specifikos neturėdamas pareigos tikrinti laiduotojos finansinių galimybių, bankas vis tiek išnaudojo visus jam prieinamus ir įmanomus būdus pasidomėti atsakovės turtine padėtimi ir įsipareigojimais (70-75 b. l.), tačiau neturėjo galimybės sužinoti apie sudarytą Paskolos sutartį, apie kurią atsakovė banko neinformavo (ieškovo ir atsakovės sudaryta Paskolos sutartis nėra patvirtinta notaro, neįregistruota viešajame registre). Aplinkybė, kad atsakovė galėjo elgtis nesąžiningai, nesudaro pagrindo konstatuoti banko nesąžiningumo, todėl teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl banko sąžiningumo vertinimo. Minėta, kad bankas, priimdamas sprendimą išduoti kreditą, patikrino, ar laidavimo sandoris nepažeis atsakovės kreditorių interesų, ar neprives jos prie nemokumo, o pradelstų įsipareigojimų atsakovė Laidavimo sutarties sudarymo metu neturėjo. Be to, ginčo sandorio sudarymo metu kredito gavėjų (trečiųjų asmenų) pajamos bei įkeisto bankui turto rinkos vertė buvo pakankamos paskolai grąžinti. Teisėjų kolegija laiko, kad šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad Bankas sandorių sudarymo metu ėmėsi visų rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, todėl negali būti pripažintas nesąžininga sandorio šalimi CK 6.66 straipsnio taikymo prasme. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvykdė savo pareigą užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir trečiojo asmens (banko) interesų pusiausvyrą.

60Atsakovas AB „Swedbank“, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė J. K. buvo nesąžininga, prašė apeliacinės instancijos teismą patikrinti CK 6.66 straipsnio taikymą šioje byloje visais aspektais, t.y. ne vien tik apelianto atskirojo skundo ribose. Ištyrusi ir įvertinusi bylos aplinkybes, teisėjų kolegija tik iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sudarydama Laidavimo sutartį ir apie tai nepranešdama ieškovui, atsakovė buvo nesąžininga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo, ne kartą nurodė, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas taip pat vertinamas kaip nesąžiningas elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Nagrinėjamuoju atveju pačiai skolininkei (atsakovei) Laidavimo sutarties sudarymo metu buvo žinoma apie savo turtinę padėtį, sudarytą Paskolos sutartį su ieškovu, todėl ji privalėjo apie tai informuoti Laidavimo sandorio šalį (banką), tačiau to nepadarė. Tai patvirtina ir aplinkybės, jog atsakovė pati teikė paraišką paskolai gauti trečiųjų asmenų vardu (64-69 b. l.), tad žinojo apie banko reikalavimus pateikti informaciją apie su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius, galinčius turėti įtakos kredito grąžinimui (Kredito sutarties 12.1.1. punktas). Be to, atsakovė iš karto po Kredito sutarties sudarymo pasirašė Laidavimo sutartį, kurios 8.1. punktu užtikrino banką, jog Laidavimo sutartis neprieštarauja jos pagal su trečiaisiais asmenimis sudarytas sutartis prisiimtiems įsipareigojimams (113 b. l.). Tačiau šios aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti atsakovės nesąžiningumą tik banko, kurio naudai buvo sudaryta Laidavimo sutartis, atžvilgiu. Tuo tarpu actio Pauliana būtina sąlyga – skolininko nesąžiningumas kreditoriaus, kuris ginčija skolininko sudarytą sandorį, atžvilgiu, t. y. skolininkas turi suprasti, jog pažeidžia tokiu sandoriu kreditoriaus teises ir interesus. Bylos medžiaga nepatvirtina atsakovės J. K. nesąžiningumo ieškovo atžvilgiu. Šioje nutartyje jau nustatyta, jog sudarydama Laidavimo sutartį atsakovė savo turtinės padėties nepablogino, paskolos grąžinimo terminas nebuvo suėjęs, o Laidavimo sutartimi užtikrintos prievolės įvykdymo terminas žymiai vėlesnis, nei pagal Paskolos sutartį ir t. t., kas patvirtina, jog Laidavimo sutartimi jos sudarymo dieną kreditoriaus teisės nebuvo pažeistos. Be to, Paskolos sutartimi paskolos gavėja neįsipareigojo ieškovui neprisiimti kitų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, o pats ieškovas jokių prievolės pagal Paskolos sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonių nepareikalavo. Visos šios aplinkybės patvirtina, jog atsakovę J. K. nėra pagrindo pripažinti nesąžininga kreditoriaus (ieškovo) atžvilgiu.

61Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priėmęs sprendimą, tinkamai išsiaiškino visas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė actio Pauliana institutą reglamentuojančias teisės normas, teisiškai argumentavo savo išvadas ir taip apgynė sąžiningų sandorio šalių teisėtus interesus. Ir priešingai, sutikus su apeliantu, būtų nepagrįstai nustatytos naujos sąžiningumo prezumpcijos (ne)taikymo ribos civiliniuose santykiuose. Remiantis aptarta kasacinio teismo praktika, nenustačius bent vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygų, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnį ir pripažinti sandorį negaliojančiu. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo konstatavo atsakovės J. K. nesąžiningumą ieškovo atžvilgiu, tačiau nesant nustatytoms kitoms actio Pauliana sąlygoms, ši aplinkybė neturėjo teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui (CPK 329 str. 1 d.).

62Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.

63Atmetus apeliacinį skundą, apelianto V. R. patirtos bylinėjimosi išlaidos jam nepriteistinos.

64Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

65Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas šalių ginčas, ar skolininko sudaryta... 5. 2006 m. rugpjūčio 10 d. ieškovas V. R. ir atsakovė J. K. sudarė paskolos... 6. 2007 m. vasario 9 d. atsakovas AB „Swedbank“ (anksčiau – AB bankas... 7. Tretiesiems asmenims R. E. ir R. L. tinkamai nevykdant Kredito sutarties... 8. 2012 m. gegužės 21 d. preliminariu sprendimu Kauno rajono apylinkės teismas... 9. 2013 m. birželio 19 d. sprendimu Kauno apylinkės teismas patenkino AB... 10. Ieškovas V. R. 2013 m. rugsėjo 25 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su... 11. Ieškovas byloje įrodinėjo, jog atsakovė J. K., kaip ieškovo skolininkė... 12. Atsakovas AB „Swedbank“ atsiliepime (58-63 b. l.) prašydamas ieškinį... 13. A. J. K., iš esmės sutikdama su ieškiniu, atsiliepime į ieškinį (130-133... 14. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 15. Kauno apygardos teismas 2014 m. sausio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė... 16. Išnagrinėjęs bylą, teismas konstatavo, kad ieškovas turi galiojančią... 17. Tačiau atsakovės veiksmus, kai ji, būdama sudariusi 2006 metais Paskolos... 18. Sutikęs su AB „Swedbank“ motyvais, kad bankas negalėjo žinoti apie... 19. Nenustatęs kreditoriaus teisių pažeidimo fakto bei banko nesąžiningumo,... 20. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 21. Apeliaciniu skundu ieškovas V. R. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo... 22. 1. Teismas netinkamai ginčo santykiams taikė CK 6.66 str. 2 d. normą bei... 23. 2. Teismo argumentai dėl ieškovo teisių pažeidimo nebuvimo yra nepagrįsti,... 24. 2.1. Nepagrįsta teismo išvada, jog ieškovas neįrodė savo interesų... 25. 2.2. Teismas nepagrįstai siejo kreditoriaus teisių pažeidimo nustatymą su... 26. 2.3. Teismas, vertindamas skolininkės mokumo pasikeitimą, nepagrįstai į jos... 27. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB „Swedbank“ prašo ieškovo... 28. 1. Apeliantas, reikšdamas actio Pauliana ieškinį, turi ne kompensacijos... 29. 2. Priešingai, nei teigia apeliantas, nėra pagrindo konstatuoti, kad... 30. 3. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovė, sudarydama Laidavimo sutartį,... 31. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 32. Ieškovo V. R. apeliacinis skundas atmestinas, Kauno apygardos teismo 2014 m.... 33. Dėl bylos nagrinėjimo ribų... 34. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320... 35. Nenustačiusi absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, teisėjų... 36. Dėl faktinių bylos aplinkybių... 37. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl 2007 m. vasario 9 d. Laidavimo sutarties... 38. Apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį keliami klausimai dėl actio... 39. Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir... 40. Byloje nėra ginčo dėl trijų actio Pauliana taikymo sąlygų egzistavimo, t.... 41. Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo vertinimo... 42. Apeliaciniame skunde teigiama, kad kreditoriaus teisių pažeidimo nustatymas... 43. CK 6.66 straipsnio 1 dalis numato, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus... 44. Atsižvelgdama į actio Pauliana taikymo praktiką, teisėjų kolegija pažymi,... 45. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Laidavimo sutarties sudarymo faktas... 46. Sprendžiant dėl ieškovo teisių pažeidimo atsakovei sudarius laidavimo... 47. Skirtingai, negu daiktinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų taikymo... 48. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigoja... 49. Pirmosios instancijos teismas sprendimu nustatė, kad Paskolos sutartis... 50. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismu, pakartotinai... 51. Nepaisant to, kad suėjus paskolos grąžinimo terminui, atsakovė turto... 52. Taigi, remdamasi byloje nustatytais duomenimis, teisėjų kolegija laiko... 53. Dėl šalių sąžiningumo ... 54. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas... 55. CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dvišalį neatlygintinį sandorį... 56. Apeliantas teisingai nurodo, kad atsakovės sudaryta Laidavimo sutartis yra... 57. Aiškinant laidavimo sutarties turinį, aktualu pažymėti, kad laidavimo... 58. Nagrinėjamos bylos atveju už fiziniams asmenims – tretiesiems asmenims R.... 59. Ieškovas neginčijo pirmosios instancijos teismo išvados, kad bankas,... 60. Atsakovas AB „Swedbank“, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo... 61. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priėmęs... 62. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios... 63. Atmetus apeliacinį skundą, apelianto V. R. patirtos bylinėjimosi išlaidos... 64. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 65. Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą....