Byla 1A-524-149/2016
Dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2016-04-21 nuosprendžio, kuriuo L. Č., Ž. L. ir A. M. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 182 str. 1 d., neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, o nukentėjusiosios O. S. M. ieškinys atmestas

1Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Leonardos Gurevičienės, teisėjų Vlasdislavo Lenčiko, Virginijos Liudvinavičienės, sekretoriaujant Teresai Darulienei, dalyvaujant prokurorui Viliui Paulauskui, išteisintųjų advokatams Jonui Jasiulevičiui, Arūnui Aleknai, Agatai Aganauskienei, išteisintiesiems L. Č., Ž. L., A. M., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios O. S. M. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2016-04-21 nuosprendžio, kuriuo L. Č., Ž. L. ir A. M. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 182 str. 1 d., neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, o nukentėjusiosios O. S. M. ieškinys atmestas.

2Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

3Ž. L. buvo kaltinama tuo, kad tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdama kartu su A. M., L. Č. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, siekdama padėti apgaule įgyti svetimą turtą – pinigus, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui telefonu nurodė savo AB DNB banko sąskaitos numerį ( - ), kad į jos banko sąskaitą būtų pervesti sukčiavimo būdu gauti pinigai, 2013-05-31 į jos banko sąskaitą Nr. ( - ) iš nukentėjusiosios O. S. M. banko sąskaitos ( - ) pačiai nukentėjusiajai pervedus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų apgaule išviliotus 3551,22 Eur (12261,64 Lt), perdavė savo AB DNB banko kortelę su prisijungimo duomenimis A. M., o pati 2013-06-02 Vilniaus g. 38, Širvintose, esančiame AB DNB banko skyriuje išgrynino 637,16 Eur (2200 Lt) ir perdavė pinigus L. Č.. Tokiu būdu padėjo apgaule įgyti svetimą – nukentėjusiajai O. S. Matulytei priklausantį turtą – 637,16 Eur (2200 Lt), padarydama nukentėjusiajai 637,16 Eur (2200 Lt) turtinę žalą. Šioje Ž. L. veikoje yra nusikaltimų, numatytų LR BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, požymiai.

4A. M. buvo kaltinama tuo, kad tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdama kartu su Ž. L., L. Č. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, siekdama padėti apgaule įgyti svetimą turtą – pinigus, po to kai Ž. L. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui telefonu nurodė savo AB DNB banko sąskaitos numerį ( - ), kad į jos banko sąskaitą būtų pervesti sukčiavimo būdu gauti pinigai, 2013-05-31 į Ž. L. banko sąskaitą Nr. ( - ) iš nukentėjusiosios O. S. M. banko sąskaitos ( - ), pačiai nukentėjusiajai pervedus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų apgaule išviliotus 3551,22 Eur (12261,64 Lt), paėmė Ž. L. priklausančią AB DNB banko kortelę su prisijungimo duomenimis ir 2013-05-31 – 2013-06-01 kartu su L. Č., Vilniaus g. 54, Širvintose, esančiame AB DNB bankomate per du kartus išgrynino 2896,20 Eur (10000 Lt), kuriuos perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, 100 Lt pasilikdama sau kaip atlygį, o 200 Lt perduodama L. Č.. Tokiu būdu padėjo apgaule įgyti svetimą – nukentėjusiajai O. S. Matulytei priklausantį turtą – 2896,20 Eur (10000 Lt), tokiu būdu jai padarydama 2896,20 Eur (10000 Lt) turtinę žalą. Šioje A. M. veikoje yra nusikaltimų numatytų LR BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, požymiai.

5L. Č. buvo kaltinamas tuo, kad tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas kartu su Ž. L., A. M. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, siekdamas padėti apgaule įgyti svetimą turtą – pinigus, po to kai Ž. L. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui telefonu nurodė savo AB DNB banko sąskaitos numerį ( - ), kad į jos banko sąskaitą būtų pervesti sukčiavimo būdu gauti pinigai, 2013-05-31 į Ž. L., banko sąskaitą Nr. ( - ), iš nukentėjusiosios O. S. M. banko sąskaitos ( - ), pačiai nukentėjusiajai pervedus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų apgaule išviliotus 3551,22 Eur (12261,64 Lt), A. M. paėmus Ž. L. AB DNB banko kortelę su prisijungimo duomenimis, 2013-05-31 – 2013-06-01, kartu su A. M., Vilniaus g. 54, Širvintose, esančiame AB DNB bankomate, per du kartus išgrynino 2896,20 Eur (10000 Lt), kuriuos perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, 57,92 Eur (200 Lt) pasilikdamas sau, kaip atlygį ir 2013-06-02 Ž. L., Vilniaus g. 38, Širvintose, esančiame AB DNB banko skyriuje išgryninus 637,16 Eur (2200 Lt), paėmė juos ir perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, tokiu būdu padėjo apgaule įgyti svetimą – nukentėjusiajai O. S. Matulytei priklausantį turtą – 3533,36 Eur (12200 Lt), padarydamas 3533,36 Eur (12 200 Lt) turtinę žalą. Šioje L. Č. veikoje yra nusikaltimų, numatytų LR BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, požymiai.

6Širvintų rajono apylinkės teismas 2016-04-21 nuosprendžiu išteisino L. Č., Ž. L. ir A. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 182 str. 1 d., neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, o nukentėjusiosios O. S. M. civilinį ieškinį atmetė.

7Savo sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, jog faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad 2013-05-31 nukentėjusioji O. S. Matulytė, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų įtikinta, iš savo banko sąskaitos ( - ) į Ž. L. banko sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB DNB banke, pervedė 3551,22 Eur (12261,64 Lt). Ž. L., prašoma vyriškio, prisistačiusio Romu (Tomu), su kuriuo bendravo tik telefonu, pasakė jam savo banko sąskaitos numerį neva tam, kad jo draugas ar draugo žmona galėtų jam pervesti pinigus buto remontui. Vėliau to paties vyro nurodymais dėl pinigų jam ar kitiems asmenims perdavimo, perdavė savo AB DNB banko kortelę su prisijungimo duomenimis A. M., kuri 2013-05-31 – 2013-06-01 kartu su L. Č. Vilniaus g. 54, Širvintose, esančiame AB DNB bankomate per du kartus išgrynino 2896,20 Eur (10000 Lt), kuriuos perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims. Dar 637,16 Eur (2200 Lt) 2013-06-02 Vilniaus g. 38, Širvintose, esančiame AB DNB banko skyriuje išgrynino pati Ž. L. ir perdavė pinigus L. Č., kuriuos jis taip pat perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad kuris nors iš kaltinamųjų būtų bendravęs su nukentėjusiąja O. S. Matulyte ar atlikęs kokius nors veiksmus, įtakojusius nukentėjusiosios apsisprendimą pervesti pinigus į Ž. L. sąskaitą. Nei vienas iš kaltinamųjų nei teisiamojo posėdžio metu, nei apklausti ikiteisminio tyrimo metu nenurodė žinoję pinigų kilmę. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad buvo priešingai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad byloje nėra nustatytas subjektyvusis sukčiavimo požymis – apgaulės faktas. Kadangi nei vienas iš kaltinamųjų nežinojo pinigų kilmės, tai yra nesuvokė, kad pinigai, kuriuos jie išėmė iš Ž. L. banko sąskaitos ir perdavė nepažįstamiems asmenims įgyti nusikalstamu būdu, nesuvokė turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingo pobūdžio ir nesiekė panaudodami apgaulę tokią turtinę naudą gauti, todėl nėra pagrindo konstatuoti kaltinamųjų tyčios. Kadangi kaltinamieji nesuvokė padedantys kitiems asmenims daryti nusikalstamą veiką, tarp jų nebuvo bendro susitarimo daryti nusikalstamą veiką, todėl negali būti konstatuojamas ir kaltinamųjų bendrininkavimas, pagal LR BK 24 straipsnio 6 dalį.

8Apeliaciniu skundu nukentėjusioji prašo panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2016-04-21 nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-26-984/2016 ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį bei patenkinti O. S. M. civilinį ieškinį.

9Skunde nurodo, kad Širvintų rajono apylinkės teismo 2016-04-21nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teigia, jog, priimdamas nuosprendį, teismas visiškai ignoravo ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodomus, t.y. svarbiausiai neįrodžius kaltinamųjų asmenų nurodytos svarbios aplinkybes, pinigų perdavimo fakto tariamam neegzistuojančiam asmeniui. Mano, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai, neobjektyviai bei prieštaringai vertino pačių kaltinamųjų parodymus. Apeliantės teigimu, kaltinamieji asmenys, ikiteisminio tyrimo metu, o vėliau ir teisme duodami parodymus ir teigdami, jog išgryninti pinigai buvo perduodami kitiems asmenims, neįrodė pinigų perdavimo fakto. Juo labiau, jog, apeliantės manymu, išgalvoti asmenys kaltinamųjų apibūdinami skirtingai, tai Tomas, o vėliau Romas. Nurodo, jog A. M. parodė, kad pinigus atėjo paimti vyras 25-26 metų amžiaus, šviesių plaukų, neaukštas, liekno kūno sudėjimo vyras, o L. Č. parodė, kad atėjo vyras, vidutinio ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, trumpų plaukų, apie 40 metų amžiaus. Teigia, jog teismas neįžvelgė ir tai, jog A. Č. pirmuoju A. M. prašymu nuo pat pradžių žinojo, kad reikia išgryninti 12 000 Lt sumą, nors kaip pati kaltinamoji A. M. teigė, kad tariamas asmuo prašė išgryninti tik 5000 Lt. Apeliantė mano, jog tai reiškia, kad kaltinamieji asmenys iškart žinojo, kad O.S. M. pervesti pinigai turi būti išgryninti visi, o ne palaipsniui, kaip melagingai buvo teigiama, jog tariamai buvo vykdomi išgalvoto asmens nurodymai – pinigus išgryninti palaipsniui tik tariamo asmens paliepimu sulaukus jo skambučio.

10Taip pat nukentėjusioji nurodo, jog iš L. Č. 2015-11-06 apklausos protokolo matyti, priešingai nei konstatuota pirmos instancijos teismo, kad jam pinigai, tariamai už degalus, buvo perduoti ne du kartus, o keturis kartus (l00 Lt, 200 Lt, 40 Lt ir 50 Lt). Pažymėjo, jog L. Č. minėtame apklausos protokole aiškiai ir nedviprasmiškai parodė, kad „Astos mama Žana tą tariamą asmenį, kuris viską organizavo, tikrai žinojo, jis atvykdavo į jos namus atsigerti kavos“. Visa tai nustatyta įrodymais (pradiniais kaltinamųjų apklausos protokolais), kas, apeliantės manymu, neabejotinai leidžia konstatuoti, kad kaltinamieji asmenys teismą suklaidino savo parodytomis, išgalvotomis aplinkybėmis, todėl kaltinamųjų parodymai yra laikytini nenuoseklūs ir nepatikimi. Apeliantė taip pat mano, jog kaltinamieji, atlikdami veiksmus, suprato naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Taigi, apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, vadovavosi nenuosekliais ir prieštaringais kaltinamųjų asmenų parodymais, apsiribodamas išgalvotu asmeniu, kuriam tariamai buvo perduoti pinigai. Teigia, jog, neįrodžius pinigų perdavimo fakto, pirmos instancijos teismas minėtus kaltinamųjų nenuoseklius ir prieštaringus parodymus vertino palankiai gynybai, o ne kaltinimui. Apeliantės vertinimu, kaltinamųjų objektyvūs veiksmai (pinigų išgryninimas (kaltinamųjų apibūdinamas elgesys prie bankomato), siekis išgryninti iškart visus pinigus (neišgrynino vienu kartu tik dėl banko nustatyto limito) yra nustatytas nusikalstamos veikos mechanizmas, operatyvus ir greitas nusikalstamų veiksmų atlikimas laiko atžvilgiu), patvirtina, kad asmenys suprato, jog veikia bendrai ir norėjo taip veikti. Mano, jog pirmosios instancijos teismas, nevertindamas byloje esančių įrodymų visumos ir jų tarpusavio sąsajų, pažeidė BPK 20 str.5 d. reikalavimus.

11Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras, išteisintieji ir jų gynėjai prašo O.S. M. apeliacinį skundą atmesti.

12O. S. M. apeliacinis skundas atmestinas.

13Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

14Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino.

15Tam, kad kiltų atsakomybė pagal šį straipsnį, yra būti visi šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nesant nors vieno iš jų, baudžiamoji atsakomybė – negalima.

16Sukčiavimo esmė – tai neteisėtos turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė, kaip objektyvusis sukčiavimo požymis, reiškiasi turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Teismų praktikoje nustatyta, kad sukčiavimo bylose kaltininko panaudotai apgaulei įvertinti taikomas esmingumo kriterijus, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką šio asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013, 2K-55/2014, 2K-84/2014). Tik esminė apgaulė gali būti laikoma nusikalstama. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog esminės apgaulės požymis yra ne tik pagrindinis apgaulės sąvokos turinio elementas, bet ir kriterijus, kuriuo remiantis galima atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar reikalauti prievolės, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851–2001, 2K-387–2009, 2K-538–2010, 2K-587/2013).

17Pažymėtina ir tai, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Todėl svarbu nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir apgaulės subjektyvų suvokimą bei neteisėto turto įgijimo ir turtinės žalos padarymo nukentėjusiajam suvokimą. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.: 2K-589/2013, 2K-161/2013, 2K-346/2012, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007). Tyčia paprastai susiformuoja iki apgaulės panaudojimo momento. Kaltininko susiformavusią tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus turi patvirtinti viešame teismo posėdyje ištirti ir įvertinti įrodymai.

18Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teisėjas ar teismas, o įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1-5 dalys). Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka. Taip pat pažymėtina, jog tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismų, priimančių baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismams nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi vienas iš proceso dalyvių, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (kasacinė nutartis Nr. 2K-530/2015).

19Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis Nr. 2K-12/2016).

20Kolegijos nuomone įrodymų, neginčijamai patvirtinančių L. Č., Ž. L., A. M. kaltę, byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismas, viešame teismo posėdyje ištyręs ir vertinęs byloje esančius įrodymus, sutiko su prokuroro pozicija ir motyvuota nutartimi pagrįstai išteisino L. Č., Ž. L. ir A. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 182 str. 1 d., neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, o nukentėjusiosios O. S. M. ieškinį atmetė. Apeliantė, gi, pateikdama tik subjektyvią nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų ir įrodymų vertinimo, nepateikė apeliacinės instancijos teismui jokių duomenų, kurie leistų abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.

21Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose O. prieš Norvegiją § 37/3, Condron prieš Jungtinę Karalystę § 62 ir kt.), Širvintų rajono apylinkės teismo 2016-04-21 nuosprendis, kuriuo L. Č., Ž. L. ir A. M. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 182 str. 1 d., neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti šį nuosprendį.

222016-09-20 ir 2016-09-21 Vilniaus apygardos teisme, jau po to, kai byla buvo išnagrinėta apeliacine tvarka, gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau tekste – Tarnyba) trys pažymos, kuriomis prašoma priteisti iš kaltinamojo L. Č. valstybės naudai 48,29 Eur, iš kaltinamosios Ž. L. – 46,32 Eur ir iš kaltinamosios A. M. – 81,06 Eur dydžio išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo.

23Nagrinėjamo prašymo kontekste pirmiausia pažymėtina, jog Tarnyba klaidingai nurodo L. Č., A. M. ir Ž. L. procesinę padėtį – jie yra ne kaltinamieji, o išteisintieji. Kadangi, įstatymas nenumato, kad turėtos proceso išlaidos būtų priteistos iš išteisintojo, įvertinus, kad prašymo priteisti atstovavimo išlaidas iš apeliantės nukentėjusiosios O. S. M. Tarnyba nepateikė, Tarnybos prašymas priteisti iš išteisintųjų L. Č., A. M. ir Ž. L. išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atmestinas.

24Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

25Nukentėjusiosios O. S. M. apeliacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi... 3. Ž. L. buvo kaltinama tuo, kad tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu... 4. A. M. buvo kaltinama tuo, kad tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu... 5. L. Č. buvo kaltinamas tuo, kad tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu... 6. Širvintų rajono apylinkės teismas 2016-04-21 nuosprendžiu išteisino L.... 7. Savo sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, jog faktinėmis... 8. Apeliaciniu skundu nukentėjusioji prašo panaikinti Širvintų rajono... 9. Skunde nurodo, kad Širvintų rajono apylinkės teismo 2016-04-21nuosprendis... 10. Taip pat nukentėjusioji nurodo, jog iš L. Č. 2015-11-06 apklausos protokolo... 11. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras, išteisintieji ir jų... 12. O. S. M. apeliacinis skundas atmestinas.... 13. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti... 14. Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. atsako tas, kas apgaule savo ar... 15. Tam, kad kiltų atsakomybė pagal šį straipsnį, yra būti visi šios... 16. Sukčiavimo esmė – tai neteisėtos turtinės naudos sau ar kitam asmeniui... 17. Pažymėtina ir tai, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Todėl svarbu... 18. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti... 19. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog teisingą teismo baigiamojo akto... 20. Kolegijos nuomone įrodymų, neginčijamai patvirtinančių L. Č., Ž. L., A.... 21. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje... 22. 2016-09-20 ir 2016-09-21 Vilniaus apygardos teisme, jau po to, kai byla buvo... 23. Nagrinėjamo prašymo kontekste pirmiausia pažymėtina, jog Tarnyba klaidingai... 24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į... 25. Nukentėjusiosios O. S. M. apeliacinį skundą atmesti....