Byla 2K-271-303/2016
Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 20 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Audronės Kartanienės,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 20 d. nutarties.

3Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. nuosprendžiu R. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant atsiprašyti nukentėjusiojo, visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti (būti registruotas darbo biržoje), neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be bausmę vykdančios institucijos leidimo. Paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti ne mažiau kaip ¼ S. T. priteistos turtinės žalos.

4Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti R. Ch., V. K. ir P. L., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

5Iš R. Ch., V. K., P. L. ir R. S. solidariai priteista nukentėjusiajam S. T. 1112,12 Eur turtinės ir 1200 Eur neturtinės žalos atlyginimas bei 540 Eur turėtų atstovavimo išlaidų.

6Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 20 d. nutartimi nuteistojo R. Ch. ir nuteistojo R. S. gynėjo advokato Ugniaus Čižiūno apeliaciniai skundai atmesti.

7Teisėjų kolegija,

Nustatė

81. R. S. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su R. Ch., V. K. ir P. L. pagrobė svetimą turtą panaudodami fizinį smurtą, t. y. 2014 m. rugpjūčio 31 d., apie 4.00 val., prie kavinės „Laimos smuklė“, esančios Vilniuje, Žirmūnų g. 68A, R. Ch., V. K. ir P. L. bei nukentėjusiajam S. T. atsisėdus į R. S. vairuojamą automobilį „Alfa Romeo 155“ (valst. Nr. ( - )) ir važiuojant pakeliui į Savanorių pr., R. Ch. pradėjo reikalauti pinigų, o S. T. atsisakė duoti. Tuomet R. Ch. du kartus sudavė kumščiu nukentėjusiajam S. T. į veidą ir pradėjo kraustyti kišenes: iš džinsų kišenių ištraukė 400 Lt (115,85 Eur) ir mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Notes“, kurio vertė 1800 Lt (521,32 Eur); pinigus ir mobiliojo ryšio telefoną perdavė priekyje sėdinčiam P. L. Tada V. K. iš nukentėjusiojo kojinės ištraukė 320 Eur. Po to S. T. bandė atidaryti važiuojančio automobilio duris ir pabėgti, tačiau buvo užspaustos automobilio durys, taip neleidžiant nukentėjusiajam pasišalinti. Nukentėjusiajam S. T. pavykus iš kuprinės ištraukti peilį ir sužaloti R. Ch., R. S. sustabdė automobilį Vilniuje, prie Miškinių ir Šiltnamių g. sankryžos, kur V. K., P. L. ir R. S. ištraukė nukentėjusįjį iš automobilio ir pradėjo jį spardyti kojomis. Po to nukentėjusiajam pavyko pabėgti palikus automobilyje kuprinę 50 Lt (14,48 Eur) vertės, kurioje buvo mobiliojo ryšio telefonas „Samsung“, kurio vertė 30 Lt (8,69 Eur), džinsai „Calvin Klein“, kurių vertė 425 Lt (123,09 Eur), vaikiškos šlepetės, kurių vertė 30 Lt (8,69 Eur), asmens tapatybės kortelė, Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Taip panaudojant fizinį smurtą buvo pagrobtas nukentėjusiajam S. T. priklausantis 1112,12 Eur vertės turtas ir nežymiai sutrikdyta jo sveikata, tai pasireiškė kraujosruva dešinės akies srityje, muštine žaizda viršutinės lūpos gleivinėje ir odos nubrozdinimu pėdose.

92. Kasaciniu skundu nuteistasis R. S. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 20 d. nutartį ir jį pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisinti.

102.1. Kasatorius teigia, kad jo veiksmai neatitinka BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties, nes jo veikoje nebuvo tiesioginės tyčios. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos duomenis, nes neatsižvelgė, kad, atliekant ikiteisminį tyrimą ir bylą nagrinėjant teisme, nebuvo gauta duomenų (įrodymų), kurie patvirtintų, jog kasatorius automobilyje naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį S. T., jam grasino ar kitaip atėmė galimybę priešintis. Priešingai, visi kaltinamieji ir nukentėjusysis S. T., apklausiami ikiteisminio tyrimo metu ir duodami parodymus teisme, patvirtino, kad, jiems važiuojant automobiliu, kasatorius tik vairavo automobilį ir nekreipė dėmesio į ant galinės automobilio sėdynės vykstantį konfliktą. Byloje taip pat nustatyta, kad automobilyje buvo triukšminga (per radiją grojo muzika, lauke lijo lietus), ir tai galėjo sutrukdyti kasatoriui girdėti bei suvokti kitų automobilio keleivių pokalbių turinį. Pažymėtina, kad nukentėjusysis S. T., duodamas parodymus apie įvykius, vykusius automobilyje, išsakė tik savo nuomonę, kad kasatorius galimai suprato, kas vyksta (vykdomas plėšimas), ir girdėjo jo (nukentėjusiojo) pokalbius su kitais kaltinamaisiais. Tačiau teismas nepagrįstai šią subjektyvią nukentėjusiojo nuomonę įvertino kaip pakankamą kasatoriaus kaltei pagrįsti, nors jos nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Kasatorius nurodo, kad jis tiesiogiai neatliko jokių veiksmų, kurie atitiktų nusikalstamos veikos (plėšimo) sudėties objektyviuosius požymius, t. y. nenaudojo smurto prieš nukentėjusįjį ir nepagrobė jo turto. Be to, nuosprendyje nurodyta, kad „pagal esamus įrodymus kaltinamieji elgėsi spontaniškai, nusikaltimo darymo eigoje prisidėdami prie vienas kito veiksmų ir palaikydami vykdomą plėšimą“. Taigi teismas pripažino, kad visi kaltinamieji veikė bendrininkaudami, nesant išankstinės ir tarpusavyje suderintos tyčios, nors jokie bylos duomenys nepatvirtina, jog kasatorius apskritai turėjo tyčią apiplėši nukentėjusįjį S. T. Iš bylos duomenų matyti, kad visi kaltinamieji teisme patvirtino, jog su kasatoriumi niekas iš anksto nesitarė apiplėšti nukentėjusiojo. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad kasatorius suprato, jog automobilyje vyksta plėšimas. Atkreiptinas dėmesys, kad smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo tik ant galinės sėdynės sėdėję V. K. ir R. Ch., taigi dėl tamsaus paros meto, automobilyje grojančios muzikos ir lauke lyjančio lietaus kasatorius (kuris vairavo automobilį) negalėjo matyti ir girdėti, kas vyksta. Be to, visi automobilyje buvę asmenys, išskyrus kasatorių, buvo išgėrę, todėl kilusį konfliktą kasatorius vertino kaip neblaivių asmenų tarpusavio santykių aiškinimąsi.

112.2. Taip pat teismas nepagrįstai konstatavo, kad kasatoriaus veiksmai, atlikti po vieno iš bendrininkų – R. Ch. – sužalojimo, atitinka plėšimo sudėtį. Norint kaltininko veiksmus vertinti kaip plėšimą, būtina nustatyti, kad turto pagrobimo ar jo užvaldymo procese prievarta buvo panaudota prieš atimant turtą, turto užvaldymo metu arba siekiant jį išlaikyti tuoj po atėmimo momento. Jei prievarta panaudojama vėliau, t. y. po to, kai kaltininkas jau užvaldė turtą, tokie veiksmai negali būti vertinami kaip atitinkantys plėšimo sudėties požymius. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiojo turtas (pinigai ir telefonas) buvo užvaldyti dar iki R. Ch. sužalojimo. Būtent šis momentas ir laikytinas plėšimo pabaigos momentu. Visų nuteistųjų veiksmai prieš nukentėjusįjį po to, kai šis peiliu sužalojo R. Ch., negali būti laikomi veika, atitinkančia plėšimo sudėties požymius, nes šiais veiksmais nebuvo siekiama užvaldyti nukentėjusiojo turto. Kasatoriaus manymu, tokius nuteistųjų veiksmus galima vertinti kaip bandymą apsisaugoti nuo peiliu ginkluoto nukentėjusiojo arba kaip tam tikrą reakciją į vieno iš bendrininkų sužalojimą. Pažymėtina, kad su šia pozicija teisiamojo posėdžio metu sutiko ir kaltinimą palaikęs prokuroras, pripažindamas, jog plėšimas buvo baigtas, kai iš nukentėjusiojo buvo paimti jam priklausantys pinigai ir telefonas, t. y. dar iki R. Ch. sužalojimo. Taip pat pažymėtina, kad, pakeisdamas automobilio sėdynes ir išmesdamas automobilyje rastą nukentėjusiojo peilį, kasatorius galėjo slėpti tik nukentėjusiojo padarytą nusikalstamą veiką, t. y. R. Ch. kūno sužalojimą, bet ne plėšimą. Byloje nėra jokių duomenų, kad tarp nuteistųjų buvo susitarimas, jog kasatorius paslėps plėšimo pėdsakus, todėl jo veiksmai negali būti laikomi kaip prisidėjimas prie plėšimo padarymo.

122.3. Kasatorius teigia, kad teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalis, be to, nuosprendyje rėmėsi įrodymais, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje ir taip pažeidė BPK 301 straipsnį. Pažymėtina, kad kaltinamajame akte kaltinimai kasatoriui nebuvo grindžiami aplinkybe, jog jis galėjo paimti nukentėjusiajam priklausiusią kuprinę. Nė vienas iš proceso dalyvių nenurodė, kad šią kuprinę paėmė kasatorius, todėl šis teiginys yra prielaida, kuria grįsti nuosprendžio negalima. Anot kasatoriaus, teismo išvada, kad, nepaisant to, jog jis važiuojant automobiliu nenaudojo smurto prieš nukentėjusįjį ir nereikalavo iš jo jokio turto, tačiau suprato, kad vyksta plėšimas ir veikė bendrai kartu su kitais bendrininkais, yra nepagrįsta ir neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Byloje nustatyta, kad kelią kasatoriui rodė ne R. Ch., sėdėjęs dešinėje galinės sėdynės pusėje, o V. K., kuris sėdėjo galinės sėdynės viduryje ir pasilenkęs prie vairuotojo pasakydavo, kur jam važiuoti. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, jog kelią kasatoriui rodė R. Ch., todėl nepagrįsta teismo išvada, kad kasatorius girdėjo ir suprato kas vyksta automobilyje vien todėl, jog girdėjo R. Ch. nuorodas dėl kelio. Ši teismo klaida vertintina kaip BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimas, nes teismas nuosprendį pagrindė įrodymu, kuris nebuvo nustatytas (išnagrinėtas) teisiamajame posėdyje.

13Nepagrįsta ir kita teismo išvada, kad kasatorius sustabdė automobilį tada, kai buvo sužeistas R. Ch., taigi triukšmas jam netrukdė susiorientuoti situacijoje. Teismas neatsižvelgė į visų bendrininkų ir nukentėjusiojo parodymus, kad po to, kai R. Ch. buvo sužeistas peiliu į kaklą, jis garsiai sušuko. Taip pat sušuko ir V. K., liepdamas kasatoriui stabdyti mašiną. Todėl akivaizdu, kad, net dviem asmenims ėmus garsiai šaukti, kasatorius išgirdo jų šauksmą ir sustabdė automobilį, tačiau ši aplinkybė nepatvirtina, kad kasatorius galėjo girdėti pokalbius tarp nukentėjusiojo ir kitų bendrininkų, suprato šių pokalbių turinį ir suvokė, kad vyksta plėšimas.

14Taip pat pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad kasatoriaus dalyvavimą plėšime patvirtina ir tai, jog jam neva teko dalis iš nukentėjusiojo paimtų pinigų, nes byloje jokių duomenų apie tai nėra. V. K. apklausiamas teisme nurodė, kad pinigai P. L. sprendimu buvo padalyti į keturias dalis, o P. L. teisme patvirtino, jog pinigų dalijimo nebuvo ir jis kasatoriui pinigų nedavė. Be to, net ir konstatavus, kad P. L. perdavė kasatoriui dalį iš nukentėjusiojo pagrobtų pinigų, ši aplinkybė niekaip nepatvirtina, kad kasatorius padarė plėšimą, nes tarp nuteistųjų nebuvo jokio išankstinio susitarimo kasatoriui perduoti dalį pagrobtų pinigų. Toks pinigų perdavimas galėtų būti vertinamas nebent kaip siekis atlyginti kasatoriui nuostolius dėl sugadintų automobilio sėdynių (buvo išteptos krauju) ar sugaištą laiką vežiojant kitus kaltinamuosius.

152.4. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir savo nutartyje nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų. Apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje tik formaliai atkartojo pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, nepasisakydamas dėl pirmosios instancijos teisino padarytų akivaizdžių klaidų sprendžiant bylai reikšmingus klausimus (pvz., kas kasatoriui davė nurodymus, kur važiuoti).

163. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis prašo kasacinį skundą atmesti.

173.1. Prokuroras nurodo, kad kasatorius neteisus teigdamas, jog įrodinėjimo procesas vyko pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas, o apkaltinamojo nuosprendžio išvados grindžiamas prielaidomis. Priešingai nei nurodo kasatorius, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, vertindami bylos įrodymus, tinkamai laikėsi BPK 20 straipsnio nuostatų, o apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyta detali motyvacija dėl kiekvienos teismo nustatytos aplinkybės ir dėl informacijos, gautos iš kiekvieno įrodymų šaltinio, taip pat ir dėl nuteistojo parodymų, jo iškeltos versijos atitikties kitiems byloje surinktiems bei ištirtiems įrodymams. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, motyvuotai konstatavo, kad R. S., veikdamas bendrininkų grupe su R. Ch., V. K. ir P. L., panaudodami fizinį smurtą, užvaldė svetimą nukentėjusiajam priklausantį turtą, ir pagrįstai jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

183.2. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas kasatorių kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, savo sprendimą grindė ne prielaidomis, o įvertinęs visus teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtus įrodymus, taip pat ir nukentėjusiojo S. T., nuteistųjų R. Ch., V. K. (kurie visiškai prisipažino padarę plėšimą ir patvirtino nukentėjusiojo parodymus apie nusikaltimo aplinkybes) parodymus, liudytojo V. B. parodymus, specialisto išvadą ir kt. Teismai pakankamai išsamiai atskleidė visų būtinų plėšimo požymių, taip pat ir subjektyviųjų buvimą kasatoriaus veikoje. Priešingai nei teigia kasatorius, teismai, remdamiesi bylos duomenimis ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išsamiai motyvuodami atmetė kaip prieštaraujančius bylos duomenims R. S. pateiktus argumentus, kad jis nesuvokė, jog yra daromas plėšimas, negirdėjo, kaip iš nukentėjusiojo buvo reikalaujama pinigų ir telefono. Veika pagal BK 180 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, nes, kaip nustatyta byloje, smurtas automobilyje prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas tada, kai šis atsisakė atiduoti iš jo reikalaujamą turtą. Taigi smurtas buvo naudojamas siekiant užvaldyti nukentėjusiojo turtą, o įvertinus tai, kad buvo smurtaujama ir tada, kai nukentėjusysis peiliu sužeidė R. Ch., darytina išvada, kad ir šių smurtinių veiksmų tikslas buvo ne tik kerštas už sužeidimą, bet ir siekis palaužti nukentėjusiojo pasipriešinimą, nes iš karto po R. Ch. sužalojimo iš nukentėjusiojo buvo atimtas peilis ir suduoti smūgiai kojomis, po to nukentėjusysis pabėgo palikęs turėtus automobilyje daiktus ir taip kaltininkai įgijo galimybę disponuoti visu nukentėjusiojo turtu.

19Pirmosios instancijos teismas motyvuotai nustatė, kad R. S. veikė bendrai su kitais kaltinamaisiais, suvokdamas ir pritardamas vykdomiems plėšimo veiksmams. Šią išvadą teismas padarė įvertinęs nuoseklius ir kitais įrodymais paremtus nukentėjusiojo parodymus, kuris tiesiogiai matė visų nuteistųjų, tarp jų ir R. S., veiksmus.

20Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes R. S. veikė bendrai su kitais kaltinamaisiais suvokdamas ir pritardamas vykdomiems plėšimo veiksmams (vairavo automobilį, kuriame vyko plėšimas; matė kitų nuteistųjų smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį; girdėjo, kad buvo reikalaujama kaltininkams perduoti turtą; matė, kad iš nukentėjusiojo atimtas turtas perduodamas automobilio priekyje šalia R. S. sėdinčiam nuteistajam; neprieštaravo tokiems veiksmams; vykdė kito nuteistojo nurodymus, kur važiuoti; pagreitino važiavimą, kai nukentėjusysis bandė iššokti iš automobilio; po to, kai nukentėjusysis nuteistąjį R. Ch. sužalojo peiliu, sustabdė automobilį, kartu su kitais nuteistaisiais ištraukė nukentėjusįjį iš automobilio ir šis buvo spardomas kojomis; pagrobti iš nukentėjusiojo pinigai buvo padalinti į keturias dalis). Nors byloje nėra nustatyta, kad nuteistieji buvo iš anksto susitarę padaryti plėšimą, tačiau bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas. Pažymėtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Nereikalaujama, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytą pavojingos veikos požymį. Taigi šioje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl R. S. yra nemotyvuotas, o išvados prieštaringos ir nepagrįstos. Pagal nustatytas faktines veikos padarymo aplinkybes nuteistojo R. S. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

213.3. Taip pat nepagrįsti kasatoriaus skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo tiek, kiek buvo prašoma kasatoriaus gynėjo apeliaciniame skunde. BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo apimties reikalauja, kad teismas išdėstytų motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Tai nereiškia būtinybės pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas tokio reikalavimo, įtvirtinto baudžiamojo proceso įstatyme, nepažeidė ir nuo nusistovėjusios teismų praktikos nagrinėjant bylas apeliacine tvarka nenukrypo. Priešingai nei nurodyta kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo nutartyje visais bylai svarbiais aspektais, kurie buvo iškelti R. S. gynėjo apeliaciniame skunde (dėl įrodymų vertinimo ir jų pakankamumo, nuteistojo kaltės, veikos kvalifikavimo, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų), išsamiai pasisakyta, o sprendimas pagrįstas motyvuotomis išvadomis. Kaip matyti iš teismo nutarties, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus esminius nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, juos palygino su byloje surinkta medžiaga, pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, todėl kasatoriaus tvirtinimai, kad šios instancijos teismas tinkamai nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, yra nepagrįsti. Tai, kad teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė sprendimus, kurie netenkina kasatoriaus, nereiškia, jog teismų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti.

224. Kasacinis skundas atmestinas.

23Dėl R. S. veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir bendrininkavimo požymių buvimo

245. Kasatorius skunde teigia, kad teismai jį nepagrįstai pripažino plėšimo bendrininku, ginčija susitarimo apiplėšti nukentėjusįjį tarp jo ir kitų nuteistųjų buvimą. Taip pat jis nurodo, kad tiesiogiai neatliko jokių veiksmų, kurie atitiktų nusikalstamos veikos (plėšimo) sudėties objektyviuosius požymius, t. y. nenaudojo prieš nukentėjusįjį smurto ir nepagrobė jo turto, be to, jo veikoje nebuvo ir tiesioginės tyčios. Dėl to, anot kasatoriaus, jo veiksmai neatitinka BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties. Tokie kasatoriaus skundo teiginiai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįsti.

255.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę dėl bendrininkavimo darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamą veiką) požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-214/2011, 2K-630/2011). Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2010, 2K-10/2012). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009).

265.2. Šioje byloje teismai, įvertinę visas reikšmingas BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties taikymo aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad R. S., veikdamas bendrininkų grupe su kitais nuteistaisiais, panaudojant fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą.

275.3. Byloje nustatyta, kad nuteistiesiems R. Ch., V. K. ir P. L., o taip pat nukentėjusiajam S. T. važiuojant kasatoriaus vairuojamu automobiliu, R. Ch. pareikalavo iš nukentėjusiojo pinigų. Šiam atsisakius jų duoti, R. Ch. du kartus kumščiu sudavė nukentėjusiajam į veidą ir iš džinsų kišenių ištraukė 400 Lt (115,85 Eur) bei 1800 Lt (521,32 Eur) vertės mobiliojo ryšio telefoną; V. K. iš nukentėjusiojo kojinės ištraukė dar 320 Eur; pinigus, taip pat mobiliojo ryšio telefoną R. Ch. perdavė priekyje greta kasatoriaus sėdėjusiam P. L. Kai S. T. pabandė atidaryti automobilio dureles ir pabėgti iš važiuojančio automobilio, jam to nebuvo leista padaryti – automobilio durelės buvo užrakintos. Tik kai nukentėjusysis išsitraukė iš kuprinės peilį ir sužalojo R. Ch., R. S. sustabdė automobilį ir kartu su kitais nuteistaisiais (V. K. ir P. L.) iš jo ištempęs S. T., pradėjo jį spardyti. Nukentėjusiajam pabėgus, be prieš tai automobilyje iš S. T. pagrobto turto, jame liko ir kiti nukentėjusiojo daiktai. Dėl visų šių veiksmų S. T. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata ir pagrobtas 1112,12 Eur bendros vertės turtas.

285.4. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad bendrininkų susitarimas apiplėšti nukentėjusįjį kilo spontaniškai, bevažiuojant automobiliu ir pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, apėmė bet kokio smurto panaudojimą prieš nukentėjusįjį, siekiant palaužti jo pasipriešinimą ir užvaldyti turtą. Ir nors, kaip pagrįstai skunde nurodo kasatorius, jis vairuodamas automobilį fizinio smurto prieš nukentėjusįjį tiesiogiai nenaudojo (ir tai logiška), tačiau savo nesutikimo dėl daromo nusikaltimo taip pat nepareiškė. Priešingai, bendrininkų pasirinktos nusikaltimui padaryti aplinkybės (važiuojančiame automobilyje) ir kasatoriaus elgesys (automobilio nestabdė, greičio nemažino, užrakino automobilio dureles, neleisdamas nukentėjusiajam pabėgti, apsimetė nematąs, kad jo vairuojamame automobilyje vykdomas plėšimas ir pan.) ne tik kad sustiprino kitų bendrininkų pasiryžimą veikti nusikalstamai, bet ir tiesiogiai sudarė sąlygas jų nusikalstamiems veiksmams, be kurių šios nusikalstamos veikos padarymas būtų iš esmės pasunkėjęs.

295.5. Kasatoriaus skundo argumentai, kuriais šis ginčija plėšimo baigtumo momentą taip pat nepagrįsti.

305.6. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Grobimo sąvoka apima du momentus: 1) turto paėmimą (jo faktinės vietos pakeitimą) ir 2) turto užvaldymą (galimybę elgtis su svetimu turtu kaip savu, juo naudotis, disponuoti). Tik nustačius šiuos du momentus, veika laikoma baigta. Sprendžiant klausimą, ar turto pagrobėjas, fiziškai užvaldęs svetimą turtą, jau buvo įgijęs realią galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti juo pagal savo valią, svarbu atsižvelgti į pagrobto turto specifinius požymius ir paskirtį, laiko tarpą, kuriam kaltininkas buvo užvaldęs turtą, realias jo galimybes per šį laiką pasinaudoti pagrobto turto naudingomis savybėmis, savo nuožiūra spręsti jo tolesnį likimą. Svarbu ir tai, ar kaltininkas buvo spėjęs pasišalinti iš įvykio vietos bei iš nukentėjusiojo ar kitų asmenų, galinčių sutrukdyti pagrobti turtą, akiračio (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-741/2007, 2K-388/2012 ir kt.).

315.7. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius automobilį sustabdė tik tada, kai nukentėjusysis dėl prieš jį atliekamų plėšimo veiksmų (t. y. naudojamo fizinio smurto ir jo turto – pinigų ir mobiliojo ryšio telefono „Samsung Notes“ – užvaldymo), aktyviai ėmė priešintis (peiliu sužalojo nuteistąjį R. Ch.). Kartu su bendrininkais V. K. ir P. L. kasatorius jį ištraukė iš automobilio ir pradėjo spardyti. Nukentėjusiajam ištrūkus, R. S. automobilyje, be iš S. T. prieš tai pagrobtų daiktų, liko ir kiti jo daiktai (kuprinė, kurioje buvo mobiliojo ryšio telefonas „Samsung“, džinsai „Calvin Klein“ ir vaikiškos šlepetės). Ir nors nagrinėjamu atveju kaltininkai buvo fiziškai užvaldę dalį nukentėjusiojo turto (pinigus ir mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Notes“), tačiau realios galimybės pasinaudoti savo nuožiūra šiuo turtu (ypač nukentėjusiajam pradėjus aktyviai priešintis) dar neturėjo. Todėl smurtiniai veiksmai, kurie buvo atlikti prieš nukentėjusįjį po to, kai buvo sužalotas R. Ch., pagrįstai buvo įvertinti kaip plėšimo tąsa (ne vien kaip kerštas dėl bendrininko sužalojimo), siekiant išlaikyti svetimą turtą, t. y. jį pasisavinti. Nekyla abejonių, kad tik po to, kai iš nukentėjusiojo buvo atimtas peilis ir jis dėl akivaizdžios jėgų persvaros negalėdamas pasipriešinti prieš jį smurtaujantiems asmenims pabėgo, nuteistieji realiai galėjo užvaldyti visą jo turtą, t. y. elgtis su juo savo nuožiūra, tą jie ir padarė (nuvažiavo į banką keisti pagrobtų pinigų; juos pasidalijo ir pan.). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą naudoja tam, kad pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą, t. y. pašalintų galimą arba esamą asmens pasipriešinimą. Todėl jeigu prieš nukentėjusįjį fizinis smurtas naudojamas kitais tikslais (pvz., siekiant išvengti atsakomybės už nusikalstamą veiką, kerštaujant ir pan.), tokia veika, atsižvelgiant į kitus jos požymius, pobūdį ir padarinius, kvalifikuojama arba kaip sutaptis su veikomis, numatytomis kituose BK straipsniuose, arba kaip atskiras nusikaltimas pagal BK 135, 138 ar 140 straipsnius.

325.8. Nusikaltimo padarymo aplinkybės, taip pat tai, kad pagrobti pinigai buvo padalyti į keturias dalis, kaip teisingai konstatavo teismai, patvirtina, jog kasatorius suvokė, kad kartu su kitais bendrininkais dalyvauja plėšime, t. y. suvokė, kad neteisėtomis priemonėmis – panaudojant fizinį smurtą – užvaldė svetimą turtą, ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalis).

335.9. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai padarė pagrįstą išvadą dėl R. S., kaip vieno iš bendravykdytojų, dalyvavimo padarant BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

34Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir kitų procesinių pažeidimų

356. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad pagal BK 180 straipsnio 1 dalį R. S. nuteistas nepagrįstai; apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas nepatikimais įrodymais, teismo išvados dėl jo kaltės padarius plėšimą veikiant bendrininkų grupe padarytos nesant byloje tai patvirtinančių įrodymų. Be to, kasatorius ginčija atskiras faktines aplinkybes (pvz., kas paėmė nukentėjusiojo kuprinę; kas rodė kelią; ar jis galėjo girdėti pokalbius, vykusius automobilyje; slėpė padaryto nusikaltimo pėdsakus ar ne ir pan.), nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir priimtoje nutartyje neatsakė į esminius jo apeliacinio skundo argumentus. Tokie kasatoriaus skundo argumentai taip pat nepagrįsti.

366.1. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų kasatorius (nuteistasis R. S.), savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

376.2. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai nepažeisti, faktinės bylos aplinkybės nustatytos įvertinus byloje ištirtų įrodymų visumą. Byloje nustatyta, kad kasatoriaus ir kitų bendrininkų tyčia buvo nukreipta pagrobti svetimą turtą. Tai parodo jų veiksmų bendrumas ir pobūdis. Fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo visi nusikalstamos veikos bendrininkai (R. Ch. – automobilyje, V. K., P. L. ir R. S. – išlipus iš jo). Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuojama, kodėl atmetami kaltinimui prieštaraujantys nuteistųjų R. S. ir P. L. parodymai, o kitais įrodymais – nuteistųjų R. Ch. ir V. K., nukentėjusiojo S. T. parodymais, specialisto išvada, taip pat rašytiniais bylos duomenimis – remiamasi. Teismas kasatoriaus kaltę, kad jis padarė BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, visus įrodymus palygino tarpusavyje ir pripažino, jog šių duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui dėl jo priimti. Bylos medžiaga rodo, kad teismas nepažeidė įrodymų vertinimo tvarkos ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

386.3. Apeliacinės instancijos teismas, kaip to reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3 ir 5 dalys, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas įrodymų vertinimo aspektu ir sutikdamas su jomis, priimtoje nutartyje taip pat išdėstė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės ir motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu, kartu atsakė į esminius nuteistojo R. S. gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl faktinių bylos aplinkybių šioje byloje nustatymo teisingumo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį tinkamumo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje detaliai aptartas kiekvieno bendrininko vaidmuo padarant BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, atskleistas jų susitarimo ir tyčios turinys.

396.4. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nesant nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ir pakeitimo BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

40Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

41Nuteistojo R. S. kasacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. nuosprendžiu R. S.... 4. Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti R. Ch., V. K. ir P. L., tačiau ši... 5. Iš R. Ch., V. K., P. L. ir R. S. solidariai priteista nukentėjusiajam S. T.... 6. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 7. Teisėjų kolegija,... 8. 1. R. S. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad veikdamas... 9. 2. Kasaciniu skundu nuteistasis R. S. prašo pakeisti Vilniaus miesto... 10. 2.1. Kasatorius teigia, kad jo veiksmai neatitinka BK 180 straipsnio 1 dalyje... 11. 2.2. Taip pat teismas nepagrįstai konstatavo, kad kasatoriaus veiksmai,... 12. 2.3. Kasatorius teigia, kad teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20... 13. Nepagrįsta ir kita teismo išvada, kad kasatorius sustabdė automobilį tada,... 14. Taip pat pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad... 15. 2.4. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320... 16. 3. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės... 17. 3.1. Prokuroras nurodo, kad kasatorius neteisus teigdamas, jog įrodinėjimo... 18. 3.2. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, pirmosios instancijos... 19. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai nustatė, kad R. S. veikė bendrai su... 20. Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek... 21. 3.3. Taip pat nepagrįsti kasatoriaus skundo teiginiai, kad apeliacinės... 22. 4. Kasacinis skundas atmestinas.... 23. Dėl R. S. veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir... 24. 5. Kasatorius skunde teigia, kad teismai jį nepagrįstai pripažino plėšimo... 25. 5.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės... 26. 5.2. Šioje byloje teismai, įvertinę visas reikšmingas BK 180 straipsnio 1... 27. 5.3. Byloje nustatyta, kad nuteistiesiems R. Ch., V. K. ir P. L., o taip pat... 28. 5.4. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad bendrininkų susitarimas... 29. 5.5. Kasatoriaus skundo argumentai, kuriais šis ginčija plėšimo baigtumo... 30. 5.6. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį... 31. 5.7. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius automobilį sustabdė tik... 32. 5.8. Nusikaltimo padarymo aplinkybės, taip pat tai, kad pagrobti pinigai buvo... 33. 5.9. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja,... 34. Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų, BPK 20 straipsnio 5 dalies,... 35. 6. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad pagal BK 180 straipsnio 1 dalį R.... 36. 6.1. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas... 37. 6.2. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje esminių baudžiamojo... 38. 6.3. Apeliacinės instancijos teismas, kaip to reikalauja BPK 320 straipsnio 3... 39. 6.4. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja,... 40. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 41. Nuteistojo R. S. kasacinį skundą atmesti....