Byla 3K-3-102/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Antano Simniškio, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. S. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. S. B. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjungą.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė nuo 1995 m. dirbo pas atsakovą Vilniaus miesto VPK Šeštojo policijos komisariate raštinės specialiste. Lietuvos policijos generalinis komisaras 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 5-V-211 patvirtino Vilniaus miesto VPK nuo 2006 m. rugpjūčio 7 d. keičiamų ir naikinamų pareigybių sąrašus bei įpareigojo Vilniaus miesto VPK viršininką įstatymų nustatyta tvarka įspėti darbuotojus apie galimą atleidimą iš darbo dėl pareigybių panaikinimo. 2006 m. balandžio 6 d. atsakovas įteikė ieškovei įspėjimo lapelį apie tai, kad nuo 2006 m. rugpjūčio 7 d. bus panaikinta jos einama pareigybė. 2006 m. rugpjūčio 3 d. informaciniu lapeliu atsakovas pranešė jai apie Vilniaus miesto VPK esančias laisvas pareigybes: Antrojo PK viešosios policijos Pasų poskyrio specialistas (2 pareigybės), Septintojo PK Raštinės raštvedys, Transporto PK raštinės raštvedys. Ieškovei nepareiškus noro dėl vienos iš nurodytų pareigybių, atsakovas 2006 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. 10-TE-325 atleido ją iš darbo nuo 2006 m. rugpjūčio 6 d. pagal Darbo kodekso (toliau – ir DK) 129 straipsnio 2 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės).

5Ieškovė teigia, kad ji iš darbo atleista nepagrįstai ir neteisėtai, pažeidžiant DK normas. Įspėjimo apie būsimą atleidimo iš darbą lapelis jai įteiktas jos laikino nedarbingumo metu, taip pažeistas DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas draudimas įspėti darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą jo laikino nedarbingumo laikotarpiu. Atsakovas netinkamai vykdė DK 129 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jo pareigą pasiūlyti jai kitą darbą. 2006 m. rugpjūčio 7 d. informaciniame lapelyje atsakovas nurodė, kad naikinama ieškovės pareigybė, kad, esant galimybei ir jai sutikus, ji bus perkelta į kitas pareigas, bei pažymėta, kad pas atsakovą yra trys laisvos pareigybės. Tačiau jai nebuvo pasiūlyta pereiti nė į vieną iš nurodytų pareigybių. Atsakovas tik vieną kartą per įspėjimo laikotarpį pasiūlė jai kitą darbą, t. y. po to, kai ji 2006 m. liepos mėnesį dalyvavo atsakovo surengtame konkurse vertėjo pareigoms ir jo nelaimėjo. Po konkurso atsakovas jai pasiūlė laisvą vietą raštinėje, tačiau ten nuvykusi ji suprato, kad yra nepageidaujama. Atsakovas urėjo pareigą per visą įspėjimo laikotarpį siūlyti jai kitą jos kvalifikaciją atitinkantį darbą. Tačiau nuo pareikšto įspėjimo iki atleidimo iš darbo dienos jai nebuvo pasiūlyta pereiti į kitas pareigas, nors tuo metu pas atsakovą buvo laisvų darbo vietų, atitinkančių jos profesinius gebėjimus ir kvalifikaciją. Ieškovė yra Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos narė, tačiau prieš įteikiant įspėjimą dėl darbo sutarties nutraukimo atsakovas nesikonsultavo su darbuotojų atstovais, taip pažeidė DK 130 straipsnio 4 dalį. Jai nebuvo suteikta pirmenybės teisė būti paliktai darbe, nors ji specialistės pareigas ėjo daugiau kaip 10 metų, be to, turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, jos atliktas darbas visada buvo vertinamas teigiamai, ji ne kartą kėlė savo kvalifikaciją. Po struktūrinių pertvarkymų jos kaip laisvai samdomos darbuotojos – specialistės pareigybės neišliko, tačiau darbo funkcijos, kurias ji atliko, neperskirstytos. Šias nuo 2006 m. rugpjūčio 7 d. atlieka Vilniaus m. VPK Organizacinio skyriaus vertėjas (karjeros valstybės tarnautojas). Dėl neteisėto atleidimo iš darbo ji patyrė didelių dvasinių išgyvenimų, susirgo depresija, todėl jai padaryta neturtinės žalos.

6Ieškovė prašo pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu, panaikinti Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2006 m. rugpjūčio 4 d. įsakymą Nr. 10-TE-325 „Dėl tarnybos eigos“, priteisti jai iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2006 m. rugpjūčio 7 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo ir nutarties esmė

8Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008 m. vasario 26 d. sprendimu ieškinį atmetė dviem pagrindais: 1) CK 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes ieškovė be svarbių priežasčių praleido ieškinio senaties terminą, o atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį; 2) ieškovė neįrodė, kad atsakovas pažeidė DK normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės.

9Teismas nurodė, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 5-V-211 „Dėl Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato keičiamų ir naikinamų pareigybių sąrašų patvirtinimo“ buvo panaikinti visi Vilniaus m. VPK specialistų, dirbusių pagal darbo sutartį ir atlikinėjusių vertimus iš (į) užsienio kalbą, etatai. Įsakymas įstatymo nustatyta tvarka apskųstas nebuvo. Taigi, nesant specialisto, dirbančio pagal darbo sutartį ir atliekančio vertimus iš(į) užsienio kalbą, etato ir neturint įgaliojimų tokį etatą įsteigti, nebuvo jokių galimybių palikti ieškovę dirbti, priešingai, jei ieškovė būtų palikta dirbti, tai būtų pažeisti įsakymas ir darbdavio interesai (DK 129 straipsnio 4 dalis). Apie pirmiau nurodytą įsakymą ieškovė sužinojo 2006 m. balandžio 6 d., kai jai buvo įteiktas įspėjimo lapelis, ir šio neskundė. Aplinkybė, kad įspėjimo lapelio įteikimo metu ieškovė buvo laikinai nedarbinga, atsakovo administracijos darbuotojams nebuvo žinoma, nes tuo metu ji buvo savo darbo vietoje. Taigi nėra pagrindo išvadai, kad apie būsimą reorganizaciją ir atleidimą iš darbo ieškovei buvo pranešta netinkamai. Byloje įvertintina ir ta aplinkybė, kad ieškovė dalyvavo pretendentų į Vilniaus m. VPK Organizacinio skyriaus vertėjų poskyrio valstybės tarnautojo pareigas konkurse, su jo sąlygomis, pagrįstumu ir teisingumu sutiko, o profesinės sąjungos atstovas buvo šio konkurso komisijos narys. Pagrindas apskųsti vykstančią pas atsakovą reorganizaciją (darbo sutarties pagrindu buvusių pareigybių panaikinimas ir valstybės tarnautojų pareigybių įsteigimas) jai atsirado tik po nesėkmingo dalyvavimo konkurse. Liudytojos, kurios taip pat kaip ir ieškovė nelaimėjo konkurso, parodė, kad iš karto po konkurso joms buvo pasiūlytos kitos laisvos darbo vietos. Šią aplinkybę patvirtino ir buvęs Personalo skyriaus viršininkas. Be to, Vilniaus miesto VPK patalpose buvo viešai iškabintas laisvų pareigybių sąrašas, į kurias galėjo pretenduoti atleidžiami darbuotojai. Ieškovė su šiuo sąrašu 2006 m. rugpjūčio 3 d. buvo supažindinta pasirašytinai. Dėl nurodytų aplinkybių teismas sprendė, kad ieškovės teiginys, jog jai nebuvo siūlomos kitos laisvos darbo vietos, neatitinka tikrovės. Teismas taip pat nurodė, kad Vidaus tarnybos statute reglamentuojami profesinių sąjungų veiklos vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumai. Pagal Vidaus tarnybos statuto 44 straipsnio 2 dalį profesinės sąjungos neturi teisės paveikti vidaus reikalų įstaigos funkcijų įgyvendinimo. Sprendimą dėl etatų panaikinimo priėmė Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vadovaudamasis Policijos veiklos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Policijos departamentas, pagal kompetenciją spręsdamas klausimą dėl sprendimo panaikinti etatus priėmimo, turėjo konsultuotis su Profesine sąjunga, tačiau ieškovė Policijos departamentui reikalavimų nereiškė. Ieškovė taip pat neįrodė neturtinės žalos fakto bei priežastinio ryšio tarp atleidimo iš darbo ir jos sveikatos būklės.

10Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2008 m. spalio 2 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės paliko nepakeistą, tik eliminavo iš sprendimo motyvuojamosios dalies motyvus dėl ieškinio atmetimo CK1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu, konstatuodama, kad ieškovės nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys laikytinos svarbiomis ir yra pagrindas šį terminą atnaujinti.

11Teisėjų kolegija sutiko su teismo išvada, kad ieškovė iš darbo atleista teisėtai, nepažeidžiant atleidimo procedūros. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal DK 129 straipsnio 1 dalį darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį DK 130 straipsnyje nustatyta tvarka. Atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra jo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. DK 130 straipsnyje imperatyviai nenustatyta darbdaviui pareigos per visą įspėjimo laikotarpį siūlyti darbuotojui kitą darbą. Įstatyme taip pat nenustatyta privalomos rašytinės kito darbo pasiūlymo formos. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas 2006 m. balandžio 6 d. įspėjo ieškovę apie darbo sutarties nutraukimą ir pranešė jai, jog liepos mėnesį vyks vertėjų konkursas. Ieškovė konkurse dalyvavo, tačiau jo nelaimėjo. Atsakovas jai pasiūlė vieną laisvą vietą raštinėje, tačiau ji atsisakė. Vilniaus miesto VPK patalpose taip pat buvo iškabintas tuo metu buvusių laisvų pareigybių sąrašas. Išvardyti duomenys paneigia ieškovės argumentą, kad atsakovas nevykdė įstatyme įtvirtintos pareigos siūlyti jai kitą darbą. Tai, kad šią pareigą atsakovas įgyvendino ne visą įspėjimo laikotarpį, bet po vertėjų konkurso organizavimo, nėra pagrindas pripažinti, jog jis ją pažeidė, nes ieškovė, gavusi įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą, ruošėsi Vilniaus miesto VPK Organizacinio skyriaus vertėjų poskyrio specialisto pareigų konkursui, o tai rodo jos išreikštą valią eiti būtent vertėjo pareigas. Atsakovas taip pat nepažeidė DK 130 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos darbdavio pareigos, prieš įteikiant įspėjimus apie darbo sutarties nutraukimą, surengti konsultacijas su darbuotojų atstovais. Sprendimą dėl etatų panaikinimo priėmė Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, todėl būtent ši institucija, o ne atsakovas, turėjo pareigą konsultuotis su profesine sąjunga. Trečiasis asmuo Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimų įstaigų Profesinė sąjunga apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad neginčija, jog neturėjo galimybės konsultuoti, bei pripažino, kad apie vykstančią pas atsakovą reorganizaciją žinojo ir dėl jos išsakė nuomonę ne tik Policijos departamentui, bet ir viešai per visuomenės informavimo priemones.

12III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13Kasaciniu skundu ieškovė prašo teismų sprendimą ir nutartį panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:

141. Teismai netinkamai taikė DK 129 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos.

15Pagal DK 129 straipsnį darbuotoją galima atleisti, jeigu yra visos šios sąlygos: įspėjimo apie galimą darbo sutarties nutraukimą įteikimas, svarbios priežastys bei galimybės perkelti darbuotoją jo sutikimu į kitą darbą nebuvimas. Jeigu nors vienos iš šių sąlygų nėra, tai darbo sutarties nutraukimas turi būti pripažintas neteisėtu. Darbo kodekse nenustatyta termino, per kurį darbdavys privalo pateikti darbuotojui pasiūlymus perkelti jį į kitą darbą. Tačiau, atsižvelgiant į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, darytina išvada, kad darbdavys privalo imtis visų įmanomų priemonių, jog darbuotojas būtų perkeltas į kitą darbą, tai reiškia, kad darbdavys per visą įspėjimo laikotarpį privalėjo siūlyti kasatorei kitą darbą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. kovo 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2004, nurodė, kad DK 129 straipsnio 1 dalies nuostata, jog atleisti darbuotoją iš darbo leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, aiškintina kaip darbdavio pareiga per visą numatomo atleisti darbuotojo įspėjimo laikotarpį iki pat faktinės atleidimo iš darbo dienos imtinai ieškoti galimybių perkelti darbuotoją į kitą darbą ir, esant darbuotojo sutikimui, jį perkelti į kitą darbą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 ,,Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), taikymo teismų praktikoje” 7.1 punkte išaiškinta, kad kitas darbas (laisva darbo vieta ar pareigos) visų pirma turi būti siūlomas atsižvelgiant į atleidžiamo darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, prireikus – į sveikatos būklę, o jeigu laisvų tokio darbo vietų nėra arba darbuotojas nesutinka būti į jas perkeltas, turi būti siūlomas bet koks kitas darbas, kurį darbuotojas, atsižvelgiant į jo sugebėjimus ir sveikatos būklę, galėtų dirbti. Bylą nagrinėję teismai visiškai neatsižvelgė į tai, kad kasatorei kitas darbas buvo pasiūlytas tik vieną kartą, be to, nebuvo siūlomos tuo metu buvusios laisvos pareigybės, taigi vien jau šis faktas yra pakankamas pagrindas pripažinti kasatorės atleidimą iš darbo neteisėtu.

162. Teismai netinkamai taikė DK 130 straipsnio 4 dalį, šiuo klausimu nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 apžvalgos išaiškinimų.

17Pagal darbo sutarties nutraukimo metu galiojusią DK 130 straipsnio 4 dalį redakciją, kai darbuotojus numatoma atleisti iš darbo dėl ekonominių ar technologinių priežasčių, taip pat dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų, darbdavys, prieš įteikdamas įspėjimus apie darbo sutarties nutraukimą, turi surengti konsultacijas su darbuotojų atstovais (Kodekso 19 straipsnis), kad būtų išvengta numatomų pertvarkymų neigiamų pasekmių arba jos būtų sušvelnintos; konsultacijų išvados įforminamos protokolu, kurį pasirašo darbdavys bei darbuotojų kolektyvui atstovaujančio organo atstovai. Ši teisės norma turi aiškų adresatą – darbdavį, joje taip pat aiškiai apibrėžtas terminas, iki kada turi būti surengtos konsultacijos. Darbo kodekse nenustatyta išimčių, kada konsultacijos su darbuotojų atstovais neprivalo būti rengiamos, o jo normos galioja ir statutinėse įstaigose. Darbo kodekse socialinio dialogo šalimis įvardyti darbdavys ir darbuotojų atstovai, todėl neaišku, kodėl atsakovas, būdamas kasatorės darbdavys, savo pareigas perkėlė kitam juridiniam asmeniui. Atsakovas, prieš įteikdamas darbuotojams įspėjimo lapelius, nesikonsultavo su Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesine sąjunga, taip nesuteikdamas galimybės išvengti numatomų pertvarkymų neigiamų pasekmių ar jų sušvelninti, todėl pažeidė DK 130 straipsnio 4 dalį.

18Prisidėjimu prie kasacinio skundo trečiasis asmuo sutinka su skundo argumentais ir prašo jį tenkinti.

19Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Jame nurodoma, kad:

201. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad atsakovas pažeidė DK 129 straipsnio 1 dalį. Kasatorei buvo siūlomos įvairios pareigos, tačiau ji jų nepageidavo, o norėjo tik to darbo, kurį dirbo iki atleidimo (tai patvirtina jos byloje duoti parodymai bei dalyvavimas konkurse valstybės tarnautojo pareigoms eiti). Pažymėtina, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme siūlė kasatorei išspręsti ginčą taikiai, tačiau ji kategoriškai atsisakė bet kokių pareigų vidaus reikalų sistemoje. Tai rodo, kad tiek įspėjimo laikotarpiu, tiek po jo kasatorė neišreiškė valios likti dirbti vidaus reikalų sistemoje, todėl ją teko atleisti iš darbo.

212. Teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovas nepažeidė pareigos surengti konsultacijas su darbuotojų atstovais. Valstybės tarnybos sistemoje valstybės įstaigų pavaldumo santykiai turi savo specifiką, jie reglamentuojami ne tik Darbo kodekse, bet ir specialiuosiuose teisės aktuose. Darbo kodekse įtvirtinta darbdavio sąvoka valstybės tarnybos sistemoje negali būti taikoma remiantis vien gramatiniu aiškinimu. Dirbant valstybės įstaigoje ne tik įstaigos vadovas, bet ir valstybė šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį. Dėl to ir darbdavio konsultavimosi pareigos įgyvendinimas turi išskirtinę specifiką. Pažymėtina, kad atsakovas pagal savo kompetenciją konsultavosi su profesinėmis sąjungomis, siekdamas tinkamo darbuotojų teisių įgyvendinimo.

22Teisėjų kolegija

konstatuoja:

23IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

24Dėl DK 129 straipsnio 1 dalies nuostatos taikymo atskirais atvejais

25Pagal DK 129 straipsnio 1 dalį leidžiama atleisti darbuotoją iš darbo, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. Kasacinio teismo praktikoje ši nuostata paprastai aiškinama kaip darbdavio pareiga per visą numatomo atleisti įspėjimo laikotarpį iki pat faktinės atleidimo iš darbo dienos imtinai ieškoti galimybės perkelti darbuotoją į kitą darbą ir, esant darbuotojo sutikimui, jį perkelti į kitą darbą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. L. v. UAB „Ilsanta“, bylos Nr. 3K-3-227/2004).

26Darbdaviui tenka pareiga išnaudoti visas galimybes perkelti darbuotoją į kitą darbą jo sutikimu. Ją darbdavys įgyvendina informuodamas darbuotoją apie esamas laisvas darbo vietas, pasiūlydamas kitą darbą, jeigu tokia galimybė yra, ir, darbuotojui sutikus, perkeldamas jį į kitą darbą. Kito darbo pasiūlymo formos įstatymas nedetalizuoja. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad įstatyme nenustatyta, jog pasiūlymas dėl kito darbo perkeliamam dėl numatomo atleidimo darbuotojui būtų pateiktas raštu (DK 129 straipsnis). Aplinkybė, kad darbuotojui buvo pasiūlytas kitas darbas, gali būti įrodinėjama visomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. G. v AB „Vilniaus pergalė“, bylos Nr. 3K-3-158/2008). Kito darbo siūlymas vykdant DK 129 straipsnyje darbdaviui nustatytą pareigą išnaudoti galimybes perkelti darbuotoją į kitą darbą turi būti aiškinamas pagal DK 35 straipsnyje įtvirtintus darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo principus.

27Darbdavys gali atleisti darbuotoją iš darbo pagal DK 129 straipsnio 1 dalį, jei negalima jo perkelti į kitą darbą. Kitas darbas darbuotojui gali būti siūlomas individualiai, bet gali būti siūlomas ir suteikiant darbuotojui informaciją apie laisvas darbo vietas įmonėje ir sudarant sąlygas įspėtam apie atleidimą darbuotojui pareikšti norą būti perkeltam, svarstant darbuotojo iniciatyvą dėl perkėlimo. Darbdavio pareiga perkelti įspėtą apie būsimą atleidimą darbuotoją į kitą darbą reiškia darbuotojo teisę būti perkeltam į kitą darbą, kurį jis pagal profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir, reikiamais atvejais, sveikatos būklę, gali dirbti. Ši teisė gali būti įgyvendinama ir darbdavio, ir darbuotojo iniciatyva. Įstatyme nenustatyta, kieno iniciatyva turi vykti perkėlimas į kitą darbą vykdant DK 129 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl perkėlimo į kitą darbą. DK 35 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas turi sąžiningai naudotis savo teisėmis ir vykdyti pareigas. Šiuo atveju tai reiškia, kad darbuotojas, turėdamas informacijos apie laisvas darbo vietas per įspėjimo laikotarpį, sąžiningai naudodamasis savo teise dėl perkėlimo į kitą darbą pagal DK 129 straipsnio 1 dalį, turėtų informuoti darbdavį apie savo sutikimą būti perkeltam į kitą konkretų darbą, o darbdavys privalėtų tai svarstyti. DK 129 straipsnio pažeidimu būtų laikoma, jeigu darbuotojui nebūtų suteikta visa informacija apie laisvas darbo vietas įmonėje, nebūtų svarstomi jo pageidavimai dėl perėjimo dirbti į kitą darbą arba be pagrindo jis nebūtų suteiktas ar panašiais atvejais. Informacija apie turimas laisvas darbo vietas gali būti jam pateikta ne tik individualiai, bet ir viešo skelbimo būdu. Pastarasis būdas, pvz., paskelbimas darbdavio įmonėje skelbimų lentoje, jeigu tai įprasta informacijos skelbimo tvarka ir yra prieinama darbuotojui, gali būti pripažinta teismo kaip tinkamas informavimas apie laisvas darbo vietas, nes tai yra darbdavio pranešimas apie laisvas darbo vietas ir bet kas gali pretenduoti į jas. Ne visos tinkamos darbo vietos darbuotojui gali būti individualiai siūlomos tik tokiu atveju, jeigu darbuotojas kitu būdu, pvz., viešu skelbimu, informuojamas apie visas turimas tinkamas darbuotojui laisvas darbo vietas. Viešas skelbimas apie laisvas darbo vietas gali būti vertinamas kaip neindividualaus pobūdžio siūlymas dėl darbo sutarties sudarymo, kuriuo gali pasinaudoti ir gavę įspėjimus apie galimą atleidimą iš darbo darbuotojai. Teismų praktikos nuostata dėl kito darbo siūlymo per visą įspėjimo laiką turi būti vertinama ir taikoma atsižvelgiant į sąžiningumo ir protingumo reikalavimus. Jeigu nustatoma, kad per įspėjimo laiką darbuotojas buvo informuojamas apie darbdavio turimas darbuotojui tinkamas laisvas darbo vietas kitu būdu, pvz., viešu skelbimu, tai ta aplinkybė, kad kiekviena laisva tinkama darbo vieta įspėtam apie atleidimą iš darbo darbuotojui nebuvo pasiūlyta individualiai, nevertinama kaip DK 129 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

28Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad darbuotojui individualiai buvo pasiūlyta dirbti kitą darbą keliose darbo vietose, kurios, darbdavio manymu, tiko darbuotojui pagal kvalifikaciją. Teismai pripažino, kad siūlymai buvo tinkami, bet darbuotojas nesutiko būti perkeltas. Byloje taip pat nustatyta, kad darbdavys viešai skelbė apie laisvas darbo vietas ir ieškovė turėjo galimybę susipažinti su šia informacija. Ši aplinkybė yra teisiškai svarbi, kartu su aplinkybe, kad ieškovė siekė konkrečios darbo vietos konkurso būdu. Aplinkybė, kad darbdavys individualiai ieškovei siūlė kitą darbą ne per visą įspėjimo laiką, o tik po viešo konkurso pabaigos, negali būti pagrindas išvadai, jog buvo pažeista DK 129 straipsnio 1 dalis, nes ieškovė viešai buvo informuojama apie laisvas darbo vietas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų išvada, jog DK 129 straipsnio 1 dalis šiuo aspektu taikyta be pažeidimo, yra pagrįsta.

29Kasaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2004, nebuvo suformuluota taisyklė dėl DK 129 straipsnio 1 dalies taikymo tokiomis pat sąlygomis, nes darbdavys viešai neteikė informacijos apie laisvas darbo vietas. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus skundo argumentus dėl nukrypimo nuo teismų praktikos.

30Dėl DK 130 straipsnio 4 dalies taikymo

31DK 130 straipsnio 4 dalyje nustatyta darbdavio pareiga surengti išankstines konsultacijas su darbuotojų atstovais turi būti vykdoma darbdavio. Ta aplinkybė, kad sprendimą dėl pertvarkymo priima kitas juridinis asmuo, o ne darbdavys, neatleidžia darbdavio nuo pareigos surengti konsultacijas su darbuotojų atstovais. Dėl to teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad nebuvo surengta konsultacijų su darbuotojų atstovais. Tačiau ši aplinkybė savaime nėra pagrindas pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu. Kasacinis teismas yra pasisakęs dėl galimų pasekmių, jeigu konsultacijų nebūtų surengta. Jeigu konsultacijos iš viso nebūtų surengtos, tai gali būti svarstoma kaip darbuotojų ar jų atstovų teisių pažeidimas ir darbuotojų atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimas. Jeigu konsultacijas vėluojama surengti, bet jos įvyko, tai įstatyme nenustatyta šio reikalavimo nesilaikymo pasekmių. Bendriausia prasme pasekmės būtų darbuotojo atleidimo iš darbo tvarkos nesilaikymas, kaip pagrindas pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu (DK 130 straipsnio 4 dalis, 297 straipsnio 3 dalis), jeigu būtų nustatyta, kad konsultacijų su darbuotojų atstovais nesurengimas ar surengimo tvarkos pažeidimas galėjo turėti esminę įtaką konkretaus darbuotojo atleidimo atveju. Pavyzdžiui, gali būti nustatyta, kad dėl DK 130 straipsnio 4 dalies pažeidimo (dėl konsultacijų nesurengimo laiku) būtų prarasta galimybė nepanaikinti konkretaus darbuotojo darbo vietos, funkcijos ar ją iš esmės išsaugoti, nors ir vykdant pertvarkymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. AB „Jonavos grūdai“, bylos Nr. 3K-3-186/2008).

32Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad profesinė sąjunga išreiškė savo nuomonę dėl reorganizavimo (pertvarkymo), bet tai nebuvo įforminta kaip išankstinės konsultacijos pagal DK 130 straipsnio 4 dalį. Byloje neįrodyta, kad konsultacijų surengimas būtų sušvelninęs pertvarkymo padarinius ieškovės atžvilgiu. Jeigu išankstinių konsultacijų pagal DK 130 straipsnio 4 dalį nesurengta, bet vykdant pertvarkymus profesinė sąjunga savo poziciją dėl pertvarkymų pareiškė ir neįrodyta, kad konsultacijos būtų turėjusios esminę įtaką konkretaus darbuotojo atleidimui, tai teismas konsultacijų su darbuotojų atstovais nesurengimo ar jų neįforminimo pagal DK 130 straipsnio 4 dalį gali nepripažinti kaip darbuotojo atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimo, teikiančio pagrindą atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu (DK 297 straipsnio 3 dalis).

33Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų pakeisti ar panaikinti teismų sprendimą ir nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

34Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

35Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

36Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė nuo 1995 m. dirbo pas atsakovą Vilniaus miesto VPK Šeštojo... 5. Ieškovė teigia, kad ji iš darbo atleista nepagrįstai ir neteisėtai,... 6. Ieškovė prašo pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu, panaikinti... 7. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo ir nutarties esmė... 8. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008 m. vasario 26 d. sprendimu... 9. Teismas nurodė, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. kovo 31 d.... 10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 11. Teisėjų kolegija sutiko su teismo išvada, kad ieškovė iš darbo atleista... 12. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 13. Kasaciniu skundu ieškovė prašo teismų sprendimą ir nutartį panaikinti,... 14. 1. Teismai netinkamai taikė DK 129 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo Lietuvos... 15. Pagal DK 129 straipsnį darbuotoją galima atleisti, jeigu yra visos šios... 16. 2. Teismai netinkamai taikė DK 130 straipsnio 4 dalį, šiuo klausimu nukrypo... 17. Pagal darbo sutarties nutraukimo metu galiojusią DK 130 straipsnio 4 dalį... 18. Prisidėjimu prie kasacinio skundo trečiasis asmuo sutinka su skundo... 19. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo teismų sprendimą ir... 20. 1. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad atsakovas pažeidė DK 129 straipsnio 1... 21. 2. Teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovas nepažeidė pareigos surengti... 22. Teisėjų kolegija... 23. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 24. Dėl DK 129 straipsnio 1 dalies nuostatos taikymo atskirais atvejais... 25. Pagal DK 129 straipsnio 1 dalį leidžiama atleisti darbuotoją iš darbo, jei... 26. Darbdaviui tenka pareiga išnaudoti visas galimybes perkelti darbuotoją į... 27. Darbdavys gali atleisti darbuotoją iš darbo pagal DK 129 straipsnio 1 dalį,... 28. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad darbuotojui individualiai buvo pasiūlyta... 29. Kasaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 24... 30. Dėl DK 130 straipsnio 4 dalies taikymo... 31. DK 130 straipsnio 4 dalyje nustatyta darbdavio pareiga surengti išankstines... 32. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad profesinė sąjunga išreiškė savo... 33. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų pakeisti ar panaikinti teismų... 34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 35. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.... 36. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...