Byla e2A-1296-524/2016
Dėl turtinės žalos atlyginimo, ir atsakovo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-05-04 sprendimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Erikos Misiūnienės, teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Irmos Čuchraj, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovės BUAB „Versanas“ patikslintą ieškinį atsakovui D. G. (D. G.) dėl turtinės žalos atlyginimo, ir atsakovo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-05-04 sprendimo,

Nustatė

2

  1. Ieškovė kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su ieškiniu, prašė priteisti solidariai iš atsakovų A. T. ir D. G. 20862,54 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. 2015-10-15 ieškovė pateikė teismui patikslintą ieškinį, juo prašė ieškovės naudai priteisti 10431,27 Eur žalos atlyginimo tik iš atsakovo D. G., taip pat 5 proc. dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Nurodė, kad UAB „Versanas“ įsteigta 2011-04-13, įmonė teikė maitinimo paslaugas, nuo 2011-04-15 vieninteliu įmonės akcininku tapo atsakovas D. G., direktoriumi paskirtas A. T.. 2014-08-12 įmonei iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Turto valdymas“, įmonės direktorius įpareigotas perduoti administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, tačiau A. T. nutarties nevykdė, administratoriui perduota dalis nereikšmingų įmonės 2011 m. sausio–2012 m. gegužės mėn. dokumentų, įmonės turtą pagal 2011 m. įmonės balansą sudarė trumpalaikis turtas (atsargos, piniginės lėšos ir kt.), 12 271,00 Lt (3 553,93 Eur) apskritai neperduota, nebuvo perduota įmonės finansinė atskaitomybė, sudaryta teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, buhalterinės apskaitos ir kiti reikšmingi bankroto bylai finansiniai dokumentai. Nurodė, kad nagrinėjant bylą dėl baudos direktoriui skyrimo paaiškėjo, kad visus įmonės finansinius dokumentus yra perėmęs įmonės savininkas D. G., kuris kartu su buvusiu direktoriumi aktyviai dalyvavo kasdieninėje įmonės veikloje, faktiškai jai vadovavo bei žinojo jos finansinę padėtį. Susipažinęs su turimais dokumentais administratorius nustatė, kad dar 2011-12-31 įmonė tapo nemoki, kadangi pradelstos skolos ir įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Mano, jog atsakovas D. G., būdamas įmonės savininku ir vienu iš jos faktinių vadovų, nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų sumažinti ar padengti visa apimtimi įsiskolinimai kreditoriams ir nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsakovas tokiais nesąžiningais, savanaudiškais ir neteisėtais veiksmais padarė kreditoriams didelę turtinę žalą.
  2. Atsakovas pateikė atsiliepimą, nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka, prašė ieškinį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas buvo vienintelis 2011-04-08 įkurtos bendrovės akcininkas, o A. T. buvo paskirtas bendrovės direktoriumi. Nesutiko, kad D. G. buvo faktinis įmonės vadovas, nes bendrovės vadovo funkcijas vykdė išimtinai A. T., jis sudarinėjo sutartis, priimdavo prekes, vadovavo įmonei ir jos kasdienei veiklai. D. G. kaip akcininkas laidavo kreditorei UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“, asmeninėmis lėšomis pirko įmonės veikloje naudotą kilnojamąjį turtą. Paaiškėjus, kad į šį turtą gali būti nukreiptas išieškojimas pagal laidavimo sutartį, tarp atsakovo ir A. T. kilo nesutarimų, A. T. siekė vykdyti veiklą, todėl 2012-04-20 D. G. ir A. T. sudarė akcijų perleidimo sutartį, sutarė, kad A. T. po jos pasirašymo kompensuos akcininko investicijas į bendrovę – 23000 Lt. Kai D. G. civilinėje byloje Nr. 2-3637-589/2012 buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, D. G. pareikalavo susipažinti su finansinės atskaitomybės dokumentais už 2011 m., susipažinus tapo aišku, kad A. T. galbūt savinosi bendrovės turtą. Nurodė, kad 2012 m. birželio mėn. A. T. pasirašė 23000 Lt vekselį, jam perduoti bendrovės dokumentai. Nurodė nesutinkantis, kad galėjo padaryti įmonei žalą kaip bendrovės dalyvis, jis apie realią bendrovės finansinę padėtį sužinojo tik 2012 m. pavasarį, tai įvyko po akcijų perleidimo, A. T. prisiėmė riziką įgydamas akcijas ir nusprendė tęsti įmonės veiklą. Pažymėjo, kad didžioji dalis įmonės įsipareigojimų, kurie, ieškovės teigimu, patenka į įmonei padarytą žalą, atsirado jau po 2012 m. balandžio mėnesio. Akcijų perleidimo sutartis nebuvo registruota Juridinių asmenų registre, tačiau tai buvo A. T. pareiga, todėl nėra pagrindo žalos atlyginimo reikalauti iš atsakovo.
  3. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-05-04 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo D. G. ieškovei BUAB „Versanas“ 9053,81 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-05-18) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Netenkino A. T. prašymo dėl kelionės išlaidų atlyginimo. Taip pat teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą į valstybės biudžetą, pakeitė laikinųjų apsaugos priemonių mastą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas D. G. aktyviai dalyvavo kasdienėje įmonės veikloje, aktyviai domėjosi jos kasdieniais rezultatais, dažnai lankydavosi restorane, vertindavo darbuotojų aptarnavimo ir patiekiamo maisto kokybę, organizuodavo darbuotojų susirinkimus, su įmonės tiekėjais derindavo skolų mokėjimą, tokie veiksmai nėra priskirtini įmonės dalyvio kompetencijai, t. y. atsakovas D. G. atliko dalyviui nebūdingus veiksmus, todėl teismas konstatavo, kad D. G. buvo faktinis įmonės vadovas, jis yra atsakingas už padarytą žalą dėl savalaikio bankroto neinicijavimo. Be to, teismas nustatė, kad atsakovas nesiekė atsiskaityti su kreditoriais ar sumažinti įmonės įsiskolinimų, veikė priešingai įmonės interesams. Teismas sprendė, kad tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (paėmė pinigus iš įmonės kasos, baldus iš nuomojamų patalpų ir kt.) ir įmonei padarytos žalos yra priežastinis ryšys. Atsižvelgdamas į atsakovo kaltės laipsnį, teismas sprendė, kad atsakovo padaryta įmonei žala sudaro 9053,81 Eur, jis ją privalo atlyginti. Liudytojo prašymą dėl išlaidų atlyginimo laikė nepagrįstu dėl duomenų, patvirtinančių, kad A. T. asmeniškai patyrė kokias tai išlaidas, trūkumo.
  4. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad teismas neįsigilino į bylos esmę, netinkamai įvertino ir klaidingai nustatė byloje faktines aplinkybes, priėmė nepagrįstą sprendimą, pažeidė procesines ir materialines teisės normas, o tai sudaro pagrindą sprendimo panaikinti ir ieškinį atmesti. Nurodo, kad:
    1. Teismas netinkamai, nemotyvuotai nustatė žalos dydį. Mano, kad net ir ieškovui įrodžius visas atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas, maksimali priteistina žalos atlyginimo suma galėtų sudaryti tik 1849,90 Eur.
    2. Dalis kreditorių UAB „Rasytė“ ir UAB „UCS Baltic“ kreditinių reikalavimų buvo padengta vykdymo proceso metu iš UAB „Versanas“ turto bei lėšų, tačiau šios kreditorės nesąžiningai pateikė kreditinius reikalavimus, lygius visai priteistai sumai, o administratorius šių reikalavimų nesąžiningai neginčija.
    3. Dalį kreditinių reikalavimų geranoriškai pats asmeniškai jau yra įvykdęs A. T.. Jo nurodytų kreditorių dalis sutampa su ieškinyje nurodytais kreditoriais, todėl neaišku, kodėl ieškovė netikslina kreditinių reikalavimų.
    4. Atskaitos taškas, nuo kurio galima atsakovo atsakomybė, gali būti būtent 2012 m. balandžio mėn. Dėl to atsakovas negali būti laikomas padaręs žalos, nes šiuo metu patvirtinti kreditiniai reikalavimai yra atsiradę iki 2012 m. balandžio mėn.
    5. A. T. į bylos nagrinėjimą turėjo būti įtrauktas trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje, o ne liudytoju. Jis turėjo dalyvauti bylos nagrinėjime. Teismas galėjo išnagrinėti bylą nebuvus įtrauktam į bylos nagrinėjimą minėtam asmeniui. Teismas nepagrįstai minėto asmens paaiškinimus vertino kaip labiau patikimus nei atsakovo.
  5. Ieškovės atstovas pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, juo su skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Mano, kad teismo sprendimas priimtas tinkamai ištyrus visus byloje esančius įrodymus, visapusiškai ir objektyviai įvertinus šalių išdėstytus argumentus, juos pagrindžiančius dokumentus bei liudytojo A. T. pateiktus paaiškinimus. Pabrėžia, kad teismas vertino ne tik liudytojo, bet ir kitus į bylą pateiktus įrodymus. Teigia, kad atsakovo pozicija nėra nuosekli, pateiktos aplinkybės prieštaringos. Pažymi, kad neturi pagrindo abejoti kreditorių finansinius reikalavimus pagrindžiančiais dokumentais ir juose nurodytais reikalavimų dydžiais, nes kitų skirtingas aplinkybes patvirtinančių dokumentų nei šioje byloje, nei bendrovės bankroto byloje nėra. Sutinka, kad teismo priteistas žalos atlyginimo dydis nėra paaiškintas, tačiau su juo sutinka, nes jis iš esmės pagrįstas byloje pateiktas įrodymais. Pažymi, kad A. T. neišreiškė noro būti įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu, jo teisėms ir pareigoms byloje priimtas sprendimas negali turėti jokio įtakos, dėl jo teisių ir pareigų yra priimtas atskiras procesinis sprendimas.

3Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

  1. CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
  2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju kolegija nustatė absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 str.). Ieškovo iškeltas ginčas kildinamas iš bankrutuojančiai įmonei padarytos žalos teisinių santykių, ieškovė pradiniu ieškiniu prašė solidariai priteisti iš įmonei vadovavusių asmenų 20 862,54 Eur žalos atlyginimo. Patikslintame ieškinyje ieškovė tik pusę paminėtos sumos prašo priteisti iš atsakovo, nes su kitu įmonės dalyviu ir vadovu buvo sudaryta taikos sutartis dėl 7000 Eur. Byloje nustatyta, jog atsakovas D. G. nuo 2011-04-15 buvo įmonės akcininkas, o tuo laiku vadovavo įmonei A. T.. Administratorius ieškinyje nurodo, jog dar 2011-12-31 įmonė tapo nemoki, todėl jai vadovavę asmenys, nesikreipę dėl žalos atlyginimo, padarė jai žalą. A. T. sutiko atlyginti 7000 Eur žalą, tačiau teismas šios kategorijos bylose būdamas aktyvus privalo nustatyti tikslų padarytos žalos dydį ir susieti priežastiniu ryšiu su kiekvieno vadovo veiksmais, todėl A. T. šioje byloje privalėjo būti įtrauktas trečiuoju asmeniu, nes administratorius žalos dydį įrodinėja

    42011-12-31 įmonės balansu, kai tuo metu įmonės vadovas buvo A. T., kuris pagal taikos sutartį įsipareigojo atlyginti tik 7000 Eur žalos, o patikslintame ieškinyje nurodomas žalos bankrutuojančiai įmonei dydis 20 862,54 Eur, iš kurio tik 10 431,27 Eur prašo priteisti iš šios bylos atsakovo. Akivaizdu, jos A. T., kaip įmonės vadovas, nuo 2011-04-15, t. y. ieškovės nurodomu žalos padarymo laikotarpiu, o vėliau ir akcininkas turi būti įtrauktas į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu byloje. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialinio teisinio santykio subjektai, tačiau jie yra susiję materialiniais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai; jie dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje tam, kad išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo, ir gali būti įtraukiami į prasidėjusį procesą ne tik savo pačių iniciatyva, bet ir kitų dalyvaujančių asmenų ar teismo valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1042-2002; 2004 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-2004). Formuodamas teismų praktiką, Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo ir dalyvio (akcininko) atsakomybės pagrindai nors ir susiję, tačiau nėra tapatūs. Skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais. Įmonės dalyvio (savininko) atsakomybę reglamentuoja CK 2.50 straipsnio 3 dalis, vadovo – CK 2.87 straipsnio 7 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-01 nutartis c. b. Nr. 3K-3-244/2009; 2012-02-01 nutartis c. b. Nr. 3K-3-19/2012). Įmonė įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 str. 1 d.), o ne savininkus; pirminė pareiga veikti bendrovės vardu (taigi ir atstovauti bendrovei ir teisme vesti bylas jos vardu) tenka įmonės administracijos vadovui (Akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 10 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taip pat yra išaiškinta, kad esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis. Vadovo veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir tokios veiklos priežiūra. Dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 str. 2 d.), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Tačiau dalyvių susirinkimas, neišeidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų, sprendžia svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-05 nutartis c. b. Nr. 3K-3-168/2009; 2012-02-01 nutartis c. b. Nr. 3K-3-19/2012). Atsižvelgiant į šių funkcijų skirtingumą, civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Šie kasacinio teismo išaiškinimai lemia, jog dėl skirtingų bendrovės vadovo bei dalyvių funkcijų jų atsakomybė dėl bankroto bylos neinicijavimo paprastai negali būti solidari. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-02-12 nutartis c. b. Nr. 2A-524/2013;

    52012-09-28 nutartis c. b. Nr. 2A-1388/2012, 2012-03-28 nutartis c. b. Nr. 2A-744/2012). Todėl šioje byloje turi būti tiksliai nustatyta atsakovo D. G. padarytos administratoriaus nurodomos 20 862,54 Eur žalos dalis ir šioje byloje privalo būti analizuojamos įmonės vadovų ir dalyvių civilinės atsakomybės sąlygos ir nustatyta, kas ir kada privalėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo laiku – ar imonės vadovas, ar įmonės dalyvis. Vadovo civilinę atsakomybę lemia ne tik jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai; Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 1 d.), bet ir fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas (CK 2.87 str. 7 d.). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju savo pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Šie paminėti įmonės vadovo ir akcininko veiksmai vadovaujant įmonei ieškovės nurodomu laikotarpiu turi būti tiriami, A. T., neįtrauktas byloje trečiuoju asmeniu, praranda galimybę teikti savo paaiškinimus, įrodymus, įrodinėti faktinį įmonės valdymą, todėl akivaizdu, jog šis sprendimas turės įtakos A. T. teisėms ir pareigoms.

  3. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo (savininko) civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas (ar savininkas) kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-07-26 nutartis c. b. Nr. 3K-3-420/2013). Ieškovė nurodo, jog nuo 2011 m. balandžio mėnesio iki bankroto bylos jai iškėlimo dienos – 2014-08-25 D. G. ir A. T. vadovavo įmonei, todėl neįtraukus A. T. į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu, jis neturi galimybės paneigti šios prezumpcijos.
  4. Skirtingų valdymo organų narių civilinė atsakomybė už bendrovei padarytą žalą turi būti atribojama ir paskirstoma atsižvelgiant į nurodytus skirtumus bei vadovaujantis principu, kad kiekvieno valdymo organo pareigos yra savarankiškos ir vieno valdymo organo pareigų vykdymas neatleidžia kito valdymo organo nuo šio pareigų vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014), todėl šioje byloje, teismui esant aktyviam, privaloma nustatyti konkretų faktinį vieno ar dviejų asmenų dalyvavimą įmonės valdyme ir šių asmenų veiksmus susieti priežastiniu ryšiu su pasekmėmis ieškovei.
  5. Kreditoriams Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalies pagrindu žala atsiranda ne dėl to, kad asmenys, turintys pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, o dėl to, kad, atsiradus šiems asmenims tokiai pareigai, jie jos laiku neįvykdė ir būtent tai kreditoriams sąlygojo naujų nuostolių atsiradimą ar ankstesnių padidėjimą. Todėl svarbu nustatyti, ar (ir kada) tokia pareiga šiems asmenims atsirado ir kokius nuostolius jos neįvykdymas ar nesavalaikis įvykdymas sukėlė, t. y. kokia apimtimi kiekvieno jų (ne)veikimas lėmė įmonei ir kreditoriams padarytą žalą.
  6. Šioje byloje ieškovė nurodo, jog 2011-12-31 įmonė jau buvo nemoki, t. y. vadovaujant A. T., tačiau ieškovė nurodo, kad 2012 metais įmonė veikė nuostolingai, o atsakovas D. G., pardavęs akcijas A. T., 2012-06-01 perėmė visus įmonės dokumentus, todėl darytina išvada, jog administratoriui yra žinoma įmonės finansinė būklė, buvusi 2012 metais (įmonės balansas nebuvo sudarytas), 2014-08-12 įmonei iškelta bankroto byla pagal 2011-12-31 balansą. Todėl šioje byloje būtina nustatyti datą, nuo kurios įmonė visiškai nebevykdė įsipareigojimų pagal sudarytas sutartis, nebevykdė normalios ūkinės veiklos, nebesudarinėjo sandorių ir pan. (faktinis nemokumas) ir kas tuo metu faktiškai vadovavo įmonei. Sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo momentas lemia kitų įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, žalos, priežastinio ryšio – nustatymą.
  7. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad siekiant nustatyti civilinės atsakomybės (ne)buvimo prielaidas, nesikreipus į teismą kelti nemokiai įmonei bankroto bylą, svarbu išsiaiškinti ne tik tai, nuo kurio momento įmonės pradelstų įsipareigojimų suma viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės (teisinis nemokumas), bet ir nuo kurio momento įmonė visiškai nebevykdė įsipareigojimų pagal anksčiau sudarytas sutartis, nebevykdė normalios ūkinės veiklos, nebesudarinėjo sandorių ir pan. (faktinis nemokumas). Taip pat nustatytina, ar įmonės vadovas ar savininkas (akcininkai) turėjo pakankamai pagrindo tikėtis, kad įmonė atkurs mokumą, atsiskaitys su kreditoriais bei išsaugos darbo vietas. Neanalizavus tokių teisiškai reikšmingų faktų pirmosios instancijos teisme, to negalima padaryti ir apeliacinės instancijos teisme. Pabrėžtina, kad bankroto byla paprastai keliama bendrovei ne tik tuomet, kai ji formaliai atitinka Įmonių bankroto įstatymo nustatytus nemokumo kriterijus, bet kartu nustačius ir tai, jog ji jau nebevykdo veiklos ar vykdoma veikla nesuteikia pagrindo tikėtis, kad įmonė bus pajėgi subalansuoti esamą situaciją.
  8. Sprendžiant dėl žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, pažymėtina, kad kasacinio teismo išaiškinta, jog atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį, t. y. nustatyti, kada ir kuriam įmonės vadovui ar dalyviui privalėjo būti žinoma, kad įmonė negalės atsiskaityti su kreditoriais. Todėl šioje byloje būtina tirti įrodymus dėl įmonės turimo turto realios vertės administratoriaus nurodomais laikotarpiais – 2011-12-31, 2012-06-01 (atsakovui perėmus visus įmonės dokumentus) ir 2014-08-12 bankroto bylos iškėlimo momentu, taip pat tiksliai nustatyti bendrus kreditinių reikalavimų dydžius 2011-12-31, 2012-06-01, 2014-08-12 (nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo) bei šiuos dydžius analizuoti kartu su turimo įmonės turto verte.
  9. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuose aptardamas žalos dydį nurodo dvi sumas – 28 975,14 Eur sumą, t. y. kreditinių reikalavimų dydis bankroto byloje, ir priteistą iš atsakovo 9053,81 Eur sumą, nepagrįsdamas šios sumos. Civilinėje byloje priteisto žalos atlyginimo dydis turi būti tiksliai nustatytas ir susietas priežastiniu ryšiu su neteisėtais atsakovo veiksmais. Įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams dėl savalaikio nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Todėl būtina byloje iš administratoriaus pareikalauti įrodymų ir tiksliai nustatyti, kokia suma skolų dydis išaugo ir nuo kada, kas tuo metu faktiškai vadovavo įmonei, kada įmonės turtas pradėjo mažėti, o kreditiniai reikalavimai didėti. Taip pat būtina įmonei nurodomą žalą susieti priežastiniu ryšiu su atsakovo neteisėtais veiksmais.
  10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės; kad sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reiškia, kad yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-20 nutartis c. b. Nr. 3K-3-121/2009). Be to, šioje byloje būtina trečiuoju asmeniu įtraukti A. T.. Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teismas

Nutarė

6Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-05-04 sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Proceso dalyviai
Ryšiai