Byla 1A-253-309/2015
Dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko, teisėjų Raimundo Jurgaičio, Vidmanto Mylės, sekretoriaujant Dijanai Drizgienei, privačiai kaltintojai, nukentėjusiajai, civilinei ieškovei, nuteistajai E. K., privačiam kaltintojui, nukentėjusiajam, civiliniam ieškovui, nuteistajam R. G., jo gynėjui advokatui M. B., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačių kaltintojų ir nuteistųjų E. K. ir R. G. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

2E. K. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteista 10 MGL, tai yra 376,6 Eur bauda.

3E. K. išteisinta pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 2 dalį, 155 straipsnio 1 dalį, 155 straipsnio 2 dalį, kaip nepadariusi veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

4R. G. pripažintas kaltu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 10 MGL, tai yra 376,6 Eur bauda.

5R. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista jam iš E. K. 300 Eur (trys šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

6Priteista iš E. K. 600 Eur (šeši šimtai eurų) advokato išlaidų R. G..

7E. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista jai iš R. G. 900 Eur (devyni šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

8Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

9E. K. buvo nuteista už tai, kad 2014 m. vasario 12 d. apie 13.10 val. adresu ( - ), suduodama R. G. daugiau kaip dešimt kartų ranka ir pirštine per veidą, apdraskydama dešinės rankos dilbį, sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

10E. K. buvo kaltinama tuo, kad 2014 m. vasario 12 d. apie 13.10 val. adresu ( - ), girdint uošvės kaimynams, uošvei A. V. R. ir jos sutuoktiniui E. K., šmeiždama ir vadindama R. G. „sukčiumi“ ir „vagimi“, kuris neva neteisėtai užvaldė 50 000 Lt, apšmeižė jį. Tokiais savo veiksmais E. K. siekė pažeminti jį kaimynų, uošvės A. V. R. ir savo sutuoktinio E. K. akivaizdoje, pakirsti jo pasitikėjimą.

11E. K. buvo kaltinama tuo, kad 2014 m. vasario 12 d. apie 13.10 val. adresu ( - ) girdint uošvės kaimynams, uošvei A. V. R. ir jos sutuoktiniui E. K., šmeiždama ir vadindama R. G. „sukčiumi“ ir „vagimi“, kuris neva neteisėtai užvaldė 50 000 Lt, apšmeižė jį, neva jis padarė sunkius nusikaltimus.

12E. K. buvo kaltinama tuo, kad 2014 m. vasario 12 d. apie 13.10 val. viešai prie namo esančio ( - ), įžeidinėjo, užgauliojo, vadino R. G. „sukčiumi“ ir „vagimi“ ir girdint kaimynams ir E. K., ir tęsdama nusikalstamą veiką neviešai namo, esančio ( - ) viduje, girdint uošvei A. V. R. ir E. K., toliau įžeidinėjo R. G. necenzūriniais žodžiais.

13R. G. buvo nuteistas už tai, kad 2014 m. vasario 12 d. apie 13.10 val. ( - ), privačiame A. V. R. ir A. R. name, tyčia viešai, girdint A. V. R. ir E. K. įžeidė ją pavadindamas „kurva, čiulpike, paleistuve, vagimi išvogusia sodą, vafliste“ bei tokiu būdu ją viešai ir užgauliai pažemino jos motinos, A. V. R. ir jos sutuoktinio, E. K., akivaizdoje.

14Privati kaltintoja ir nuteistoji E. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendžio dalį, kuria ji pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteista 10 MGL, t. y. 376,6 Eur bauda ir priimti jos atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

15Apeliantė nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendžio dalis dėl jos pripažinimo kalta padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką yra nepagrįsta ir neteisėta, nes nuosprendį teismas grindė ne įrodymais, bet samprotavimais ir prielaidomis. Iš teismo nuosprendžio matyti, kad jos kaltė, padarius nusikalstamą veiką, grindžiama vien tik nukentėjusiojo R. G. parodymais. Ji neprisipažino įvykdžiusi nusikalstamą veiką ir nurodė, kad R. G. pakilo nuo kėdės, pradėjo mojuoti rankomis, jie stovėjo šalia toje virtuvėje, ji prie stalo, o jis kampe prie kėdės. Jis mojavo rankomis, o ji su pirštinėm, galbūt ir kliudė jam ranką, nes gynėsi, galvodama, kad jis gali suduoti per veidą. Su pirštinėmis bandė nustumti jo ranką, pirštinė buvo slidininko, minkšta poroloninė. Nedavė parodymų, kurie sudarytų pagrindą teigti, kad ji R. G. sudavė per rankas ir veidą nenustatytą skaičių smūgių ir taip sukėlė jam fizinį skausmą. Teisme apklausta liudytoja A. V. R. taip pat nurodė, kad E. K. stovėjo šalia R. G., turėjo rankose storas kumštines pirštines ir pradėjo su jomis gintis. Liudytojas E. K. parodė, kad E. K. stovėjo su pirštinėmis rankose ir jomis pradėjo dengtis, kad nebūtų sužalota. Teisme apklausti liudytojai M. G., M. G., G. K. ir V. V. asmeniškai įvykio nematė, todėl negalėjo nurodyti, kad ji (apeliantė) neva R. G. rankose turėtomis pirštinėmis sudavė per rankas ir veidą nenustatytą skaičių smūgių ir taip sukėlė jam fizinį skausmą. Pats R. G. teismo posėdžio metu nurodė, kad neva ji jam sudavė apie 10 smūgių, jis gynėsi užsidengdamas veidą ir ji vis taikė ir pataikė per veidą su nagais, nubraižė nagais rankų riešus.

16Pasak apeliantės, viena vertus teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad vertina vienas kitam prieštaringus asmenų parodymus, liudytojų parodymus, bet iš paties R. G. parodymų matyti, kad jis įvykio metu buvo apsirengęs lauko rūbais, striuke, liudytojų teigimu striukės rankovės nebuvo atitrauktos. Specialisto išvadoje nurodyta, kad R. G. nustatyti sužalojimai dilbio srityje. Be to, R. G. nurodė, jog jam nagais buvo sužalotas veidas ir akys, kurios perštėjo, tačiau specialisto išvadoje tokie sužalojimai nebuvo konstatuoti. Nėra nustatyta neginčijamų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad R. G. sužalojimus, nurodytus specialisto išvadoje, padarė ji. Dėl specialisto išvadoje nurodyto sveikatos sutrikdymo mąsto - nežymaus sveikatos sutrikdymo, byloje yra surinkti labai prieštaringi duomenys, kuriais remiantis negalima objektyviai nustatyti kokiomis aplinkybėmis buvo padarytas šis sužalojimas, todėl apeliantės nuomone, aplinkybė dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, šalintina iš kaltinimo. Taip pat, nesant objektyvių ir neginčijamų įrodymų, teismas ją pripažino kalta už tai, kad ji neva sukėlė fizinį skausmą R. G.. Nors surinkti įrodymai apie nusikalstamos veikos aplinkybes yra nenuoseklūs, tarpusavyje prieštaringi, tačiau teismas nuosprendyje šių prieštaravimų nepašalino ir tinkamai jų neįvertino. Teismo nuosprendyje nėra tinkamos ir išsamios įrodymų analizės. Aprašomoje nuosprendžio dalyje teismas tik nurodė, kad ištirtų įrodymų visuma leidžia teigti, kad ji sudavė R. G. per rankas ir veidą nenustatytą skaičių smūgių ir taip jam sukėlė fizinį skausmą, tačiau nenurodė ir neanalizavo kokie įrodymai, leidžia teismui padaryti tokias išvadas, nors BPK nuostatos įpareigoja imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės. Be to, apeliantės teigimu, teismas neatsižvelgė į liudytojų paaiškinimus, kas inicijavo konfliktą, objektyviai neišanalizavo konflikto aplinkybių, visapusiškai nevertino visos bylos medžiagos, neatskleidė konflikto dalyvių asmeninių savybių bei jų tarpusavio santykių. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje visiškai neįvardino, neaprašė ir neatskleidė visos BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties.

17Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, kadangi pripažino ją padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, remdamasis prielaidomis, o ne pagrįstais įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais jos kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Visas kompleksas įvairių teisės šakų normų draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Todėl vien tik R. G. teiginiai, jog ji jam sukėlė fizinį skausmą, suduodama nenustatytą skaičių smūgių į rankas ir veidą, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai, negali savaime patvirtinti fakto, kad ji R. G. sukėlė fizinį skausmą ir dėl tokių jos veiksmų kilo BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai. Taip pat mano, kad Šiaulių apylinkės teismas pažeidė nešališkumo ir asmenų lygybės principus, kadangi, vertindamas, kokiomis aplinkybėmis neva R. G. buvo suduota per veidą ir rankas, a priori suteikė R. G. parodymams įrodomąją reikšmę, neatsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, į tai, jog jo parodymų dėl fizinio skausmo sukėlimo nepatvirtina jokia kita bylos medžiaga, priešingai, tokios aplinkybės prieštarauja kitoms byloje nustatytinoms aplinkybėms. Pažymi, kad byloje nėra nustatyta daugiau aplinkybių, kurios patvirtintų R. G. nurodytus duomenis, nors jos duotus parodymus pagrindžia kitų liudytojų (A. V. R., E. K.) parodymai ir kita bylos medžiaga. Taigi, nesant jos veikoje būtinųjų inkriminuojamo nusikaltimo sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių, ji negali būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

18Privatus kaltintojas ir nuteistasis R. G. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendį – E. K. pripažinti kalta ir nuteisti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo; pripažinti kalta ir nuteisti pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, 2 dalį, 155 straipsnio 2 dalį; priteistinos neturtinės žalos sumą jam padidinti ir iš E. K. priteisti 7 000,00 Lt (2 027,34 Eur) neturtinei žalai atlyginti, taip pat panaikinti nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje jį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; panaikinti nuosprendžio dalį dėl E. K. civilinio ieškinio patenkinimo ir E. K. ieškinį atmesti. Priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Be to, prašo vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 257, 409 straipsniais priimti nutartį ir pranešti prokurorui apie galimai E. K. ir E. K. padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 146 straipsnio 2 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje. Vadovaujantis BPK 257 straipsniu, priimti nutartį ir pranešti prokurorui apie galimai A. V. R. padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 233 straipsnio 1 dalyje, 235 straipsnio 1 dalyje.

19Skunde nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendžio dalis dėl E. K. išteisinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 2 dalį, 155 straipsnio 2 dalį jai nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; dėl R. G. pripažinimo kaltu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir jo nuteisimo 10 MGL bauda; dalis dėl jo civilinio ieškinio tenkinimo iš dalies ir priteisimo jam iš E. K. 300 Eur (tris šimtus) neturtinei žalai atlyginti; dalis dėl E. K. civilinio ieškinio patenkinimo iš dalies ir priteisimo jai iš R. G. 900 Eur (devynis šimtus) neturtinei žalai atlyginti, yra neteisėtos, nepagrįstos ir todėl turi būti pakeistos.

20Apeliantas teigia, kad jam E. K. savo aktyviais veiksmais, t. y. suduodama daugiau nei dešimt kartų ranka ir pirštine per veidą, sukėlė fizinį skausmą, o apdraskydama dešinės rankos dilbį, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Teismas pripažino, jog E. K. rankose turėtomis pirštinėmis sudavė jam per rankas ir veidą nenustatytą skaičių smūgių ir taip sukėlė fizinį skausmą ir tokie E. K. veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalies, sudėtį. Tačiau teismas nuosprendyje nurodė, jog neva teismas vertina vienus kitam prieštaringus asmenų parodymus, iš liudytojų, bei paties R. G. parodymų matyti, kad jis įvykio metu buvo apsirengęs lauko rūbais, striuke, liudytojų teigimu striukės rankovės nebuvo atitrauktos. Specialisto išvadoje nurodyta, jog R. G. nustatyti sužalojimai dilbio srityje. Be to R. G. nurodė, kad jam nagais buvo sužalotas veidas ir akys, kurios perštėjo, tačiau specialisto išvadoje pastarieji sužalojimai specialisto nebuvo konstatuoti. Nėra nustatyta neginčijamų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad R. G. sužalojimus, nurodytus specialisto išvadoje, padarė kaltinamoji E. K.. Dėl specialisto išvadoje nurodyto sveikatos sutrikdymo mąsto - nežymaus sveikatos sutrikdymo, byloje yra surinkti labai prieštaringi duomenys, kurių pagrindu negalima objektyviai teigti, kokiomis aplinkybėmis buvo padarytas šis sužalojimas. Esant nurodytoms aplinkybėms, aplinkybė dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, šalintina iš kaltinimo.

21Apelianto nuomone, iš teismo nuosprendžio neaišku kuo tie byloje esantys parodymai yra prieštaringi. Pažymi, jog teismas pripažino, kad E. K. sudavė R. G. per veidą ir rankas. Pati E. K., apklausiama teisme, pripažino, jog R. G. policijos pareigūnams rodė atsmauktas rankoves. Pati E. K. paaiškinime ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodė, jog „atvykus policijai, R. G. atsitraukė rankovę, pademonstravo sužalojimus dilbio viršutinėje dalyje, įbrėžimą“. Specialisto išvadoje Nr. G240/14(04) nurodyta, jog R. G. padaryti odos nubrozdinimai dešiniame dilbyje kietais bukais daiktais, galimai aplinkybėse nurodytu laiku. Jokių duomenų, jog šie sužalojimai būtų atsiradę kitomis aplinkybėmis byloje nėra. Apelianto nuomone teismas turėjo kviesti į teismą ir apklausti specialisto išvadą parengusį vyresnįjį teismo medicinos ekspertą H. D.. Pažymi, kad teismas neteisėtai ir nepagrįstai nurodė, jog neva jis nurodė, kad jam nagais buvo sužalotas veidas ir akys, kurios perštėjo, tačiau specialisto išvadoje pastarieji sužalojimai specialisto nebuvo konstatuoti. Tačiau jis apklausiamas teisme, nurodė, jog jam „kapojo per veidą, per akis, ji tai padarė ne mažiau kaip 10 kartų, ji turėjo rankose pirštines ir jam su pirštinėm trenkė per veidą, ji trankė su ranka, bet rankoje buvo pirštinės, jam tą pačią dieną ir kitą dieną perštėjo akys, jis gynėsi užsidengdamas veidą, jam vis taikė ir pataikė ne per veidą su nagais, jei būtų nesigynęs, tai būtų veidą jam sudraskiusi“. Be to teisme nurodė, jog jis „pasipriešinti kaip vyras galėjo, bet neturėjo pasirinkimo, nes bijojo pakelti ranką prieš moterį ir bijojo komplikuoti savo padėtį, kadangi nebuvo pasibaigęs ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dėl įvykio prie „A.“. Jis negalėjo panaudoti net būtinosios ginties, kad atstumti ar kitokiu būdu atsikratyti E. K. veiksmų, apsisaugoti nuo jų“. Apelianto nuomone, tai buvo netgi sąmoninga E. K. provokacija žinant tokią jo padėtį. Jis taip pat teisme parodė, kad jis „tik dangstėsi veidą ir akis su rankom, aklai gynėsi, ji jį talžė“. Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių mano, kad teismas neteisėtai ir nepagrįstai pašalino iš kaltinimo aplinkybę, jog E. K., apdraskydama dešinės rankos dilbį, padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Atsižvelgdamas į tai mano, kad E. K. veiksmuose yra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos - nežymaus sveikatos sutrikdymo - požymiai.

22Apeliantas teigia, kad jis taip pat buvo pateikęs kaltinimus E. K. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir 2 dalį, tačiau teismas ją išteisino tiek dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, tiek dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje, tais pačiai motyvais. Apelianto nuomone, teismas neatsižvelgė į tai, kad jis dar pareiškime ikiteisminio tyrimo pareigūnams 2014 m. vasario 13 d. nurodė, jog E. K. jį užgauliojo, tai jis patvirtino 2014 m. kovo 28 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir nurodė, jog jį įžeidinėjo ir kaltino. Taigi, jo parodymai yra nuoseklūs nuo pat pareiškimo ikiteisminio tyrimo pareigūnams parašymo, todėl teismas turėjo vadovautis jo duotais parodymais. Be to, nei E. K., nei E. K., nei A. V. R. parodymai nėra nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams jie visi teigė, jog jokių skolos raštelių iš R. G. nereikalavo. Nors teisme jie visi tvirtino, jog visgi raštelio reikalavo, tik tai neva nebuvo skolos raštelis, o tik šiaip kažkoks patvirtinimas, kad pinigus – 50 000,00 Lt R. G. gavo, tačiau liudytoja A. V. R., apklausiama teisme pripažino, jog „skolina vieną kartą, skolina antrą kartą, praeis kiek laiko ir skolinsis trečią kartą, kiek gali tas pats žmogus prašyti“. Taigi, pasak apelianto, liudytoja A. V. R. pripažino, jog visgi buvo siekiama gauti skolos suteikimą patvirtinantį dokumentą. Pažymi, jog visi trys asmenys – kaltinamoji E. K., jos sutuoktinis E. K. bei E. K. motina A. V. R. yra suinteresuoti, kad E. K. išvengtų atsakomybės už savo neteisėtus veiksmus. Tačiau teismas į tokias aplinkybes taip pat neatsižvelgė ir dėl to nuosprendyje nepasisakė.

23Apeliantas nurodo, kad E. K. vadino jį „sukčiumi“ ir „vagimi“ pas uošvius name, adresu ( - ), girdint uošvės kaimynams, uošvei A. V. R. ir E. K. sutuoktiniui E. K.. Be to, kaip pripažino pati E. K., ji, uošvei A. V. R. ir sutuoktiniui E. K. girdint, reikalavo, kad R. G. pasirašytų skolos raštelį 50 000,00 Lt. O kadangi jis nesutiko to padaryti, nes nebuvo ir nėra A. V. R. skolingas, ji jį vadino „sukčiumi“ ir „vagimi“. Iš liudytojo M. G. parodymų akivaizdu, jog jokių skolų nei E. K., nei A. V. R. jis neturėjo. Visi susitarimai siejo tik jo sūnų M. G. ir A. V. R.. Taigi, E. K., šmeiždama ir vadindama jį, jog neva yra „sukčius“ ir „vagis“, kuris neva neteisėtai užvaldė 50 000,00 Lt, jį apšmeižė.

24BK 182 straipsnyje nurodyta, kad sukčiavimas yra tada, kai asmuo apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas asmuo, kuris apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, ir yra baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. BK 178 straipsnyje nurodyta, jog vagystė yra svetimo turto pagrobimas. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas asmuo, kuris pagrobė didelės vertės svetimą ir yra baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. BK 190 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šiame skyriuje numatytas turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, t. y. 32 500,00 Lt. Suma – 50 000,00 Lt, dėl kurios buvo reikalaujama pasirašyti raštelį ir buvo vadinamas „sukčiumi“ ir „vagimi“, yra didesnė nei 250 MGL dydžio suma. BK 11 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo.

25BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas asmuo, kuris šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Taigi, E. K., šmeiždama ir vadindama jį, jog neva yra „sukčius“ ir „vagis“, kuris neva neteisėtai užvaldė 50 000,00 Lt, apšmeižė jį neva jis padarė sunkius nusikaltimus, siekė pažeminti jį uošvės kaimynų, uošvės ir savo sutuoktinio akivaizdoje, pakirsti pasitikėjimą juo. Todėl mano, kad E. K. veiksmuose yra nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 straipsnio 1, 2 dalyse, požymiai ir ji buvo nepagrįstai ir neteisėtai išteisinta.

26Apeliantas pažymi, kad E. K. kaltino padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 155 straipsnio 1, 2 dalyse. Įžeidimas, numatytas BK 155 straipsnio 1 dalyje, yra viešas užgaulus kito žmogaus pažeminimas, padarytas veiksmu, žodžiu ar raštu. Įžeidimas žodžiu yra neigiamas nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas, neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiant apie žmogaus asmenybę, jo savybes, bruožus ir pan. Įžeidimas padaromas veikiant tiesiogine tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 57/2015). Apeliantas taip pat cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-269/2005, Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 1A-1057/2011; 1A-641-468-2012, Klaipėdos apygardos teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1S-447-557/2012; Šiaulių apygardos teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-32-354/2012 ir juose išdėstytus BK 155 straipsnio 1 dalies sudėties požymių vertinimus.

27Nurodo, kad įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas viešai nepadoriai apibūdindamas asmenį suvokia, kad užgauliai žemina nukentėjusįjį, ir nori šitaip jį pažeminti, užgauti. Jam būnant pas uošvius kieme E. K. pradėjo jį įžeidinėti, užgaulioti, vadindama jį „sukčiumi“ ir „vagimi“. Tai buvo daroma viešai, girdint uošvės kaimynams, kaltinamosios sutuoktiniui E. K.. Apeliantas neginčija teismo nuosprendžio dalies dėl E. K. išteisinimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, tačiau nesutinka su E. K. išteisinimu pagal BK 155 straipsnio 2 dalį. Po to, jis buvo įžeidinėjamas pas uošvius name, adresu ( - ), girdint uošvei A. V. R. ir kaltinamosios sutuoktiniui E. K., tokiais veiksmais E. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 straipsnio 2 dalyje.

28Apelianto teigimu, teismas nuosprendyje nurodė, kad „E. K. neprisipažino vadinusi jį „sukčiumi“ ir „vagimi“, tokių žodžių negirdėjo ir liudytojai A. V. R. ir E. K.. Byloje nenustatyti kaimynai, girdėję šiuos žodžius. Byloje nenustatyti faktai, jog E. K. viešai išsakė užgaulaus pobūdžio žodžius R. G. atžvilgiu. Be to, R. G. kaltinimas dėl įžeidimo tęstinumo neviešai neatitinka BK 155 straipsnio 2 dalyje numatytos kvalifikacijos, kadangi R. G. teigimu įžeidimus name girdėjo E. K. ir A. V. R. buvę kartu virtuvėje. Dėl šių aplinkybių teismas laiko, jog nėra jokių įrodymų, kad R. G. buvo viešai ir neviešai įžeistas, todėl E. K. pagal BK 155 straipsnio l dalį ir 155 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BPK 3 straipsnio l dalies l punkto nuostatomis, išteisintina, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių“. Su tokia teismo išvada apeliantas nesutinka, nes teismas neatsižvelgė į tai, kad jo parodymai yra nuoseklūs, o E. K., E. K., A. V. R. parodymai nėra nuoseklūs ir prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms.

29Remdamasis pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, apeliantas yra įsitikinęs, kad E. K. pažemino jo garbę ir orumą jį įžeidinėdama, ji tyčia taip elgėsi, suvokė, jog sako tikrovės neatitinkančius ir jo asmenį žeminančius žodžius, norėjo juos sakyti. Be to, pagal minėtą teismų praktiką E. K. ne tik žodžiais, bet ir veiksmais jį įžeidinėjo, t. y. ji trankė jam per veidą, subraižė rankos dilbį. Dėl to jis buvo pažemintas ir įžeistas viešai, nes viskas prasidėjo namo kieme, kur galėjo, bei mano, kad ir girdėjo, kiti asmenys, kai buvo užsipultas, išvadintas visokiais žeminančiais žodžiais. Apeliantas yra įsitikinęs, kad buvo labai smarkiai įžeistas, pažemintas ir užgauliotas E. K., jos elgesys, veiksmai ir žodžiai neatitiko įprasto elgesio ir moralės normų. Atsižvelgdamas į tai, daro išvadą, kad E. K. veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 straipsnio 2 dalyje, požymių, todėl teismas dėl šios veikos ją išteisino neteisėtai ir nepagrįstai.

30Teismas iš dalies tenkino jo ieškinį ir iš E. K. priteisė 300 Eur (tris šimtus) neturtinei žalai atlyginti. Tačiau apeliantas yra įsitikinęs, jog priteista suma yra nepagrįstai maža, jis neturtinę žalą vertino 7 000,00 Lt (2.027,34 Eur) suma. R. G. kaltina E. K. padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, 154 straipsnio 1, 2 dalyse, 155 straipsnio 1, 2 dalyse. Apelianto teigimu, jis dėl skausmo sukėlimo, nežymaus sveikatos sutrikdymo ir įžeidimo bei apšmeižimo jis patyrė smarkų šoką, buvo sukrėstas E. K. poelgio, prastai jautėsi ir jam buvo morališkai sunku bendrauti su kitais žmonėmis. Ypač blogai jautėsi ne tik dėl fizinio skausmo, bet ir dėl patirto šoko, dvasinių išgyvenimų. Dėl E. K. nusikalstamų veiksmų buvo sutrikdytas įprastas jo gyvenimo ritmas, įvykis sukėlė daug dvasinių išgyvenimų, nepatogumų. Dėl šių priežasčių yra įsitikinęs, jog civilinis ieškinys turėtų būti patenkintas visiškai ir priteista neturtinės žalos suma turėtų būti 2 027,34 Eur. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai E. K. iš teisino dėl veikų, numatytų BK 154 straipsnio 1, 2 dalyse, 155 straipsnio 1, 2 dalyse ir pagrįstai nuteisė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, apelianto nuomone, teismas turėtų vadovautis teismų praktika, kurioje tokio pobūdžio bylose priteisiama suma svyruoja nuo 300 Eur iki 1000 Eur, ir priteisti ne mažiau nei šių sumų vidurkį – 650,00 Eur neturtinės žalos. Pažymi, kad E. K. turtinė padėtis yra geresnė, o tai patvirtinantys įrodymai turėtų būti išreikalauti iš E. K..

31Apeliantas nurodo, kad jis skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį už tai, kad neva E. K. išvadino „kurva, čiulpike, paleistuve, vagimi, išvogusią sodą, vafliste“. Teismas nuosprendį grindė tuo, kad R. G. išsakytus žodžius E. K. atžvilgiu teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytojai E. K. ir A. V. R.. Jo išsakytus žodžius teismas pripažino žeminančiais ir įžeidžiančiais. Pažymi, jog teismas nuosprendyje nurodė, jog visi šie žodžiai yra žeminantys ir įžeidžiantys, tačiau nenurodė, kodėl šie žodžiai tokiais laikytini ir veika yra tokia pavojinga, kad turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

32Pasak apelianto, jis apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nurodė, jog žodžių, kuriuos nurodė E. K. – „kurva, čiulpike, paleistuvė, vafliste“, jis nesakė. Todėl jis įsitikinęs, jog nuteistas ir neturtinė žala E. K. buvo priteista neteisėtai ir nepagrįstai. Jis pripažino tik vieną aplinkybę, jog galėjo pasakyti, kad E. K. yra „vagis, išvogusi sodą“. Tačiau, kaip minėjo pirmiau, tai buvo jo nuomonė ir dėl to jis buvo kreipęsis į ikiteisminio tyrimo įstaigą ir turėjo pagrindą turėti tokią nuomonę, nes jis prašė E. K. nepadėti jo sutuoktinei, su kuria vyksta skyrybų procesas, išvežti iš sodo namo jo asmeninių daiktų. Apžiūrėjęs sodo namą, pamatė, jog visgi šio prašymo niekas nepaisė. Išsiaiškino ir tai, jog E. K. padėjo išsigabenti iš sodo namo jo ir jo sutuoktinės daiktus, taip pat ir jo asmeninius. Todėl jis padarė išvadą, jog jo asmeninius daiktus pasisavino jo sutuoktinė kartu su E. K., kuri yra jo sutuoktinės sesuo. Dėl šių priežasčių mano, kad dėl nuomonės išsakymo apie E. K. jis turėtų būti išteisintas.

33Atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171/2013 nurodė, jog kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją. Tačiau teismas nuosprendyje dėl šios kaltinimo dalies (t. y. dėl kaltinimo apšmeižus „vagis, išvogusi sodą“) net nepasisakė. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, vadovavosi E. K., E. K. ir A. V. R. parodymais. Apeliantas pažymi, kad E. K. yra jo sutuoktinės A. G. sesuo, su kuria vyksta skyrybų procesas, E. K. yra E. K. sutuoktinis, A. V. R. yra E. K. motina. Tiek E. K., tiek E. K., tiek ir A. V. R. pripažino, jog konfliktas kilo dėl pinigų ir konflikto pradininkė buvo E. K.. Todėl kyla logiškas klausimas ar artimų giminių, kurie turi nepagrįstų pretenzijų jam, parodymais gali būti grindžiamas teismo sprendimas. Juo labiau, kad visų trijų minėtų asmenų parodymai byloje nėra nuoseklūs. Teisme E. K. ir A. V. R. parodymai iš dalies sutampa dalyje dėl neva jo neva išsakytų žodžių „kurva, čiulpikė, paleistuvė, vagimi, išvogusią sodą, vaflistė“. Tačiau liudytojas E. K. nurodė tik tokius neva R. G. išsakytus žodžius „kurva, čiulpikė, vagis, išvogusią sodą“ ir tokių žodžių kaip „paleistuvė“ ir „vaflistė“ pasakymo nepatvirtino. Baudžiamojoje teisėje galioja principas, jog visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Apelianto nuomone, konkrečiu atveju yra daug neaiškumų ir neatitikimų, kurie turi būti aiškinami jo naudai.

34Apeliantas taip pat atkreipia teismo dėmesį į šio įvykio pradžią bei pačius liudytojų parodymus. Liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymų patikimumas yra būtina sąlyga tam, kad būtų išvengta neteisingo ar nepagrįsto asmens nuteisimo. Apeliantas nurodė, jog jis pirmas atvyko pas A. V. R., adresu ( - ), o E. Ir E. K. atvyko vėliau. Jis nurodė, jog būtent E. K. pradėjo iš jo reikalauti raštelių už neva paskolintus pinigus ir jį įžeidinėti, garsiai ant jo šaukti dar esant visiems kieme, adresu ( - ). Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas M. G.. Apeliantas nurodė, jog būtent jis pasiūlė visiems eiti į kambarį, kad nesiginčyti prie kaimynų. Taigi, jis siekė išspręsti ginčą kuo ramiau ir be pašalinių asmenų. Kad E. K. pradėjo reikalauti iš jo skolos raštelio ar šiaip raštelio, patvirtinančio pinigų gavimą (tokią versiją teikė teismo metu E. K.), neneigė ir pati E. K., apklausiama teisme. Tai, jog buvo reikalaujama raštelio teisme patvirtino ir liudytojai E. K. bei A. V. R.. Šie asmenys pripažino ir tai, kad būtent R. G. iškvietė policiją. Atvykus policijai E. K. dėl jokio R. G. elgesio policijai nesiskundė, nenurodė, jog ją R. G. būtų apšmeižęs ar įžeidęs. Liudytojas V. V. (policijos pareigūnas, kuris buvo atvykęs į įvykio vietą) parodė, jog konfliktas buvo tarp E. K. ir R. G., tačiau jis bendravo su namo savininke ir jos klausė ar tas žmogus pageidaujamas yra tuose namuose, ar jis gali pasilikti, ar jis kažko nepadarė. Moteris atsakė, jog jokių pretenzijų neturi. Apeliantas teigia, jog teisme paaiškino, kad nenorėdamas kenkti savo uošvės A. V. R. sveikatai jis tuo metu atsisakė rašyti pareiškimą. Pareiškimą policijai parašė sekančią dieną. Apelianto įsitikinimu liudytoja A. V. R. teisme teikė melagingus parodymus, tokią nuomonę, pasak apelianto patvirtina ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliktos, šios liudytojos apklausos 2014 m. balandžio 3 d. protokole užfiksuotos aplinkybės, jog ji nebuvo tuo metu virtuvėje, tik girdėjo, kad jos dukra E. K., dukters E. K. vyras E. K. ir R. G. kažko ginčijosi. Ji įėjo į virtuvę ir pamatė, kad E. K. bei R. G. yra arti vienas kito ir kad dukra E. K. suduotų smūgių nematė. Tačiau apie jokius necenzūrinius ar šmeižiančius bei įžeidžiančius žodžius ji negirdėjo, nes to apklausiama nenurodė. Taigi, arba ji įėjo po E. K. suduotų smūgių jam, nes teismas konstatavo, kad smūgiai visgi buvo, arba melavo pareigūnams ir sakė tiesą teisme. E. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodė, jog ji norėjo suduoti smūgius R. G., tačiau neva nepasiekė. E. K. tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tiek teisme nurodė, kad jokių E. K. bandymų suduoti smūgius ar smūgių sudavimo R. G. nematė. Taigi arba, jis melavo ikiteisminio tyrimo metu ir apklausiamas teisme, arba melavo A. V. R.. Liudytojas M. G. nurodė, jog tos pačios dienos vakare apie įvykį išgirdo iš močiutės A. V. R.. Ji pati jam paskambino ir sakė, jog atvažiavo E. K., pokalbio metu įsiplieskė nesutarimas ir ji užpuolė tėvą, R. G., pradėjo mušti ir būtent A. V. R. puolė atplėšti nuo tėvo, t. y. R. G.. Taip pat M. G. nurodė, jog A. V. R. skambino jam ir sakė, jog jei jis liudys prieš jos dukras, t. y. prieš E. K. ir A. G., nesitikėtų gauti palikimo. Tačiau teismas nuosprendyje nepasisakė, kodėl vadovaujasi teisme duotais A. V. R. parodymais ir nesivadovauja ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotais parodymais, nors jie yra akivaizdžiai prieštaringi. Dėl šių priežasčių apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles ir dėl to priėmė nepagrįstą nuosprendį. Taip pat mano, kad teismas, vadovaudamasis BPK 257 straipsniu turėjo priimti nutartį ir pranešti prokurorui apie galimai A. V. R. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje, tačiau to nepadarė ir nuosprendyje dėl to nepasisakė. Dėl to mano, kad nuosprendis surašytas nesilaikant nuosprendžiui keliamų reikalavimų.

35Apeliantas nurodo, kad jeigu teismas nuspręstų, jog byloje pakanka įrodymų, kad jis visgi pasakė žodžius E. K. atžvilgiu, turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad inkriminuojant šmeižimą kaip nusikalstamą veiką, visada būtina įsitikinti, ar padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį bei pasireiškimą yra tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas. Apelianto įsitikinimu net ir pripažinus, jog E. K. atžvilgiu jis išsakė žodžius, turėtų būti atsižvelgta į tai, kad konflikto pradininkė buvo E. K., ji smurtavo jo atžvilgiu, jis buvo užpultas sutuoktinės sesers ir jos vyro bei savo uošvės, t. y. net trijų asmenų, ir dėl to turėjo kviesti policiją. Viskas vyko privataus namo viduje, artimų giminių rate, nesant jokių pašalinių asmenų. Pati E. K., teismo posėdžio metu pripažino šias aplinkybes ir nurodė, jog tuo metu minėtiems neva R. G. išsakytiems žodžiams nesuteikė reikšmės, nes jie buvo pasakyti konflikto metu, artimų asmenų rate, todėl pareiškimo net neketino rašyti, nebūtų pradėjusi privataus kaltinimo bylos, jei ne R. G. privataus kaltinimo byla. Taigi, pasak apelianto, akivaizdu, jog netgi tuo atveju, jei būtų vertinama, kad jis minėtus žodžius E. K. atžvilgiu pasakė, nekilo toks jo veikos pavojingumo laipsnis, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitas bendrąsias teisės principų nuostatas būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas.

36Apeliantas yra įsitikinęs, jog teismas neteisėtai ir nepagrįstai priteisė labai didelę sumą neturtinei žalai atlyginti - 900,00 Eur dėl jo E. K. atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos.

37Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, jog neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje. Jie apibrėžiami konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Tai reiškia, kad teismo sprendime nepakanka vien formalaus neturtinės žalos dydžio kriterijų nurodymo: jie turi būti išnagrinėti, įvertinant kiekvieno atskiro kriterijaus ir jų visumos reikšmę konkrečiam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti. Tačiau pirmosios instancijos eismas nuosprendyje dėl šių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų reikalavimų apskritai nepasisakė. Be to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog nustatant atlygintinos žalos dydį nepakanka formalaus padarinių konstatavimo. Nepritartina praktikai, kai tenkinamasi neturtinės žalos sampratos (CK 6.250 straipsnio 1 dalis) nurodymu, pasekmių neanalizuojant, nediferencijuojant priklausomai nuo konkrečios situacijos, neįvertinant visų reikšmingų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje priteisdamas nurodytą sumą net nepasisakė, kodėl priteisia tokią, o ne kitokią sumą, neanalizavo pasekmių, nediferencijavo jų priklausomai nuo konkrečios situacijos, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių. Tai, kad nukentėjusiajam padaryta neturtinė žala turi būti sukonkretinta, nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-209/2007, kurioje taip pat nurodyta, kad teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros.

38Pasak apelianto, jo turtinė padėtis yra bloga, jo pajamos yra mažos, nes jis dirba pagal verslo liudijimą. Pajamas už 2014 m. deklaruos tik iki 2015 m. gegužės 1 d. todėl deklaracijos kopiją pateiks į teismo posėdį. Kartu su sutuoktine turi nekilnojamąjį turtą, tačiau šiuo metu vyksta skyrybų procesas, todėl nekilnojamojo turto įkeisti, kad gautų paskolą priteistai neturtinei žalai sumokėti, jis negali. Jokio kito turto neturi, o be įkeitimo kredito jam niekas neteiks, dėl to mano, kad priteista suma turėtų būti sumažinta.

39Be to atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje E. K. nepateikė jokių neturtinę žala pagrindžiančių įrodymų, o teismas dėl to nuosprendyje nepasisakė. Apeliantas mano, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos dydžio, neatsižvelgė į teisingumo, protingumo, proporcingumo ir kitus principus. BK 140 straipsnio 1 dalies ir 154 straipsnio l dalies sankcijose numatytos bausmių rūšys ir jų dydis iš esmės yra vienodas, todėl pasak apelianto, šios veikos yra iš esmės vienodai pavojingos. R. G. iš E. K. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, padarymą, priteista 300,00 Eur suma. Tačiau E. K. iš R. G. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje padarymą, priteista tris kartus didesnė neturtinės žalos suma, nei R. G. iš E. K.. Be to, E. K., apklausiama teisme, nenurodė visiškai kokių neigiamų pasekmių jį patyrė dėl tokios neva R. G. padarytos nusikalstamos veikos. Apelianto teigimu, teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose priteistina neturtinės žalos suma svyruoja nuo 200,00 Eur iki 300,00 Eur, todėl mano, kad E. K. neturtinės žalos suma galėtų būti priteista ne didesnė nei 200 Eur.

40Apelianto nuomone, E. K. veikoje galimai yra ne tik kaltinime nurodytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, 154 straipsnio 1, 2 dalyse, 155 straipsnio 1, 2 dalyse numatytų nusikalstamų veikų požymiai, tačiau ir BK 146 straipsnio 2 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymiai. Tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai nutarime dėl šių veikų nepasisakė ir, akivaizdu, kad tokių veikų galimo buvimo netyrė ir nevertino. E. K. buvo užrėmęs praėjimą ir neleido jam išeiti iš patalpos. Iš liudytojo M. G. parodymų akivaizdu, jog jokių skolų nei E. K., nei A. V. R. R. G. neturėjo. Visi susitarimai siejo tik jo sūnų M. G. ir A. V. R.. Todėl raštelių reikalavimai, jog neva jis (R. G.) yra gavęs kažkokius pinigus iš A. V. R. panaudojant fizinį smurtą, apribojant jam laisvę, apelianto nuomone, yra vertintinas kaip turto prievartavimas. Todėl prašė teismo atsižvelgti į šias aplinkybes ir pradėti baudžiamąją bylą BPK 409 straipsnyje nustatyta tvarka ir/arba vadovaujantis BPK 257 straipsniu priimti nutartį pranešti prokurorui apie galimai E. K. ir E. K. jo atžvilgiu, taip pat A. V. R. padarytas nusikalstamas veikas (BK 233 straipsnio 1 dalis, 235 straipsnio 1 dalis), tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė ir nuosprendyje dėl to nepasisakė.

41Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu R. G. ir jo gynėjas prašė R. G. apeliacinį skundą tenkinti ir E. K. apeliacinį skundą atmesti, R. K. prašė jos apeliacinį skundą tenkinti ir R. G. apeliacinį skundą atmesti.

42E. K. apeliacinis skundas tenkintinas. R. G. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

43Dėl įrodymų vertinimo

44Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų, t. y. paisydamas įrodymų liečiamumo ir leistinumo reikalavimų, ir vertinti juos vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis pagrindinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis – pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

45Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-492/2013, 2K-232/2014).

46Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi R. G., E. K., E. K., A. R. ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir pirmosios instancijos teismui duotus parodymus, kitų byloje esančių duomenų kontekste, daro išvadą, kad R. G. duoti parodymai nėra nuoseklūs, kadangi jie neatitinka byloje užfiksuotų aplinkybių visumos, jokie duomenys nepatvirtina esminių nagrinėjamo įvykio aplinkybių. Kolegija sutinka su R. G. apeliacinio skundo argumentais, kad E. K. ir A. V. R., bei E. K. yra šeimos nariai ir gali būti suinteresuoti bylos baigtimi. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija R. G., E. K., E. K. ir A. V. R. duotais parodymais remiasi tik tiek kiek juos patvirtina kiti bylos duomenys.

47Atlikusi skundžiamo teismo nuosprendžio analizę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo įrodymus, teisėtai ir pagrįstai E. K. išteisino dėl kaltinimų pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 2 dalį, 155 straipsnio 1 dalį, 155 straipsnio 2 dalį, tačiau pripažindamas E. K. kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, R. G. kaltu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, padarė teisiškai nepagrįstas išvadas, neįvertino byloje surinktų duomenų patikimumo, netinkamai nustatė nusikalstamų veikų požymius nuteistųjų E. K. ir R. G. veiksmuose, ir nepagrįstai juos pripažino kaltais padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.

48Dėl BK 155 straipsnio nuostatų taikymo

492015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 ir 290 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-1888, kurio 1 dalimi BK 155 straipsnis pripažintas netekusiu galios. Šis įstatymas įsigaliojo nuo 2015 m. liepos 10 d.

50Pagal BK 2 straipsnio 1 dalį asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. BK 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

51Atsižvelgdama į tai, kad BK 155 straipsnių 1, 2 dalyse numatytos nusikalstamos veikos buvo dekriminalizuotos, teisėjų kolegija neanalizuoja ir nevertina R. G. pateikto kaltinimo E. K. dėl BK 155 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir su šiuo kaltinimu susijusių apeliacinio skundo argumentų.

52Dėl E. K. kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

53Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši tyčinė veika objektyviai pasireiškia kito žmogaus mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu įstatymo dispozicijoje nurodytus padarinius.

54Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje byloje Nr. 2A-5-2014 pažymėjo, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos.

55Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertinusi R. G. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, jo privataus kaltinimo ir apeliaciniame skunduose išdėstytus argumentus, kitų byloje surinktų duomenų visumos kontekste, daro išvadą, kad R. G. parodymai nėra nuoseklūs, jie prieštarauja byloje surinktiems duomenims, todėl teismas jais gali remtis tik tiek kiek juos patvirtina kiti bylos duomenys. R. G. 2014 m. vasario 12 d. 13.22 val. skambučio Bendrajam pagalbos centrui tel. Nr. 112 metu nurodė, kad jis buvo užpultas ir jam buvo grasinama, jam buvo suduoti smūgiai į veidą su kepure, tačiau nenurodė, jog jam būtų buvusi apdraskyta ranka ar kitaip sutrikdyta sveikata. Taigi šiame telefoniniame pokalbyje užfiksuoti duomenys prieštarauja jo nurodomoms aplinkybėms apie jo riešų ir veido subraižymą. R. G. pateiktoje specialisto išvadoje nėra užfiksuota jokių aplinkybių apie sužalojimus R. G. veide, nors jeigu tokie būtų buvę, jie būtų akivaizdžiai matęsi ir tai specialistas būtų pažymėjęs specialisto išvadoje. Kolegijos vertinimu, šiuo metu į teismo posėdį kviesti ir apklausti specialisto išvadą parengusį vyresnįjį teismo medicinos ekspertą H. D., atsižvelgiant į nuo įvykio praėjusį laiko tarpą nėra tikslinga. Nors apeliantas teigia, kad E. K. savo paaiškinime policijos pareigūnam patvirtino neva jam padarytus sužalojimus, tačiau iš E. K. paaiškinimo ikiteisminio tyrimo pareigūnui matyti, kad „R. G. atitraukė rankovę, pademonstravo „sužalojimus“ viršut. dilbio srityje“, žodį sužalojimus įrašydama į kabutes. Lietuvių kalbos skyryboje kabutėmis išskiriama tiesioginė kalba, tuomet, kai tiesioginė kalba rašoma po autoriaus žodžių, toje pačioje eilutėje, kai rašomi pavadinimai, kai tam tikri žodžiais vartojami su ironija. Šiuo atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad E. K. žodį „sužalojimus“ vartojo ironizuodama nustatytus R. G. sužalojimus, todėl nėra pagrindo teigti, kad E. K. nurodė policijos pareigūnams apie realiai padarytus sužalojimus R. G.. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek telefoninio pokalbio Bendrajam pagalbos centrui fone, tiek iš E. K., liudytojų E. K., A. V. R. ir dalies paties R. G. duotų parodymų matyti, kad E. K. R. G. per rankas ir veidą sudavė poroloninėmis slidininko pirštinėmis. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, atsižvelgdama į tai, kad tiek E. K., tiek R. G. tiriamo įvykio metu buvo apsirengę viršutiniais žieminiais rūbais, kurie apsaugo žmogaus kūną nuo išorinių poveikių ir varžo natūralius žmogaus judesius, daro išvadą, kad E. K. poroloninėmis slidininko pirštinėmis suduoti smūgiai R. G. nesukėlė jam fizinio skausmo ar kitokių padarinių. Teisėjų kolegijos nuomone, poroloninėmis slidininko pirštinėmis turėtų būti suduodami itin stiprūs smūgiai, kad žmogus pajustų skausmą, tačiau šiuo atveju nei R. G., nei kiti liudytojai nenurodė, jog E. K. smūgiai pirštinėmis būtų buvę itin stiprūs ar po šių smūgių R. G. būtų kažkokiais būdais išreiškęs, kad jis pajuto skausmą. Dėl šių priežasčių vien tai, kad buvo suduoti smūgiai, įvertinus pirmiau išdėstytas aplinkybes neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad dėl E. K. suduotų smūgių R. G. buvo sukeltas fizinis skausmas. Byloje surinkti duomenys taip pat neleidžia daryti neabejotinos išvados, jog būtent E. K. R. G. padarė specialisto išvadoje užfiksuotus sužalojimus, kadangi R. G. apie tokių sužalojimų buvimą nenurodė į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, policijos pareigūnai neužfiksavo jokių R. G. sužalojimų, R. G. specialisto buvo apžiūrėtas tik kitą dieną po įvykio, be to kaip minėta paties R. G. parodymai dėl sužalojimo aplinkybių yra prieštaringi ir jų nepatvirtina kiti bylos duomenys.

56Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti neabejotinos išvados, jog E. K. suduodama smūgius poroloninėmis slidininko pirštinėmis R. G. į rankas ir veidą, jam sukėlė fizinį skausmą, daro išvadą, kad E. K. veiksmuose nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių visumos, todėl ji išteisintina kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

57Dėl E. K. kaltės pagal BK 154 straipsnį

58BK 154 straipsnio 1 dalies dispozicija numato: ,,Tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo“. Šio straipsnio 2 dalies dispozicija numato kelis kvalifikuojamuosius požymius: ,,Tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje“.

59Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171/2013).

60Privataus kaltintojo R. G. E. K. kaltinama tuo, kad 2014 m. vasario 12 d. apie 13.10 val. adresu ( - ), girdint uošvės kaimynams, uošvei A. V. R. ir jos sutuoktiniui E. K., šmeiždama ir vadindama R. G. „sukčiumi“ ir „vagimi“, kuris neva neteisėtai užvaldė 50 000 Lt, apšmeižė jį. Tokiais savo veiksmais E. K. siekė pažeminti jį kaimynų, uošvės A. V. R. ir savo sutuoktinio E. K. akivaizdoje, pakirsti jo pasitikėjimą. E. K. taip pat kaltinama tuo, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, girdint uošvės kaimynams, uošvei A. V. R. ir jos sutuoktiniui E. K., šmeiždama ir vadindama R. G. „sukčiumi“ ir „vagimi“, kuris neva neteisėtai užvaldė 50 000 Lt, apšmeižė jį, neva jis padarė sunkius nusikaltimus.

61Tokius kaltinimus R. G. grindžia tuo, kad BK 182 straipsnyje nurodyta, jog sukčiavimas yra tada, kai asmuo apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas asmuo, kuris apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, ir yra baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. BK 178 straipsnyje nurodyta, jog vagystė yra svetimo turto pagrobimas. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas asmuo, kuris pagrobė didelės vertės svetimą ir yra baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. BK 190 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šiame skyriuje numatytas turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, t. y. 32 500,00 Lt. Suma – 50 000,00 Lt, dėl kurios buvo reikalaujama pasirašyti raštelį ir buvo vadinamas „sukčiumi“ ir „vagimi“, yra didesnė nei 250 MGL dydžio suma. BK 11 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo. Taigi, E. K., šmeiždama ir vadindama jį, jog neva yra „sukčius“ ir „vagis“, kuris neva neteisėtai užvaldė 50000,00 Lt, apšmeižė jį neva jis padarė sunkius nusikaltimus, siekė pažeminti jį uošvės kaimynų, uošvės ir savo sutuoktinio akivaizdoje, pakirsti pasitikėjimą juo.

62Kaip jau minėta teisėjų kolegija nustatė, kad R. G. duoti parodymai nėra nuoseklūs ir prieštarauja byloje surinktų duomenų visumai. Iš 2014 m. vasario 13 d. R. G. protokolo-pareiškimo ir 2014 m. kovo 8 d. liudytojo R. G. apklausos protokolo matyti, kad R. G. apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno nurodė tik tai, jog buvo užpultas, užgauliojamas, jo atžvilgiu naudojamas fizinis ir psichologinis smurtas, iš jo buvo reikalaujama pasirašyti skolos lapelius, tačiau nenurodė, kad jis buvo vadinamas vagimi ar sukčiumi, nebuvo įvardinta jo galimai pasisavinta turto suma. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu R. G. parodė, kad jis E. K. buvo išvadintas vagimi ir kitaip visaip negražiai, tačiau tų žodžių nekonkretizavo, tačiau neparodė, kad jis buvo išvadintas sukčiumi ar kad būtų buvusi įvardinta pinigų suma kaip jo galimai pasisavinta. Taigi šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad R. G. privataus kaltinimo ir apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės apie įvykio aplinkybes ir jo duotus parodymus, neatitinka byloje užfiksuotų jo paties duotų parodymų.

63E. K., E. K., A. V. R. tiek apklausiami ikiteisminio tyrimo pareigūno, tiek pirmosios instancijos teisme nuosekliai parodė, kad E. K. R. G. nevadino vagimi ar sukčiumi, nereikalavo pasirašyti skolos lapelio. Nors, kaip jau minėta E. K. ir liudytojai E. K. ir A. V. R. yra E. K. šeimos nariai ir gali būti suinteresuoti padėti E. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau šiuo atveju teisėjų kolegija šių asmenų parodymais neturi pagrindo nesiremti, kadangi jie yra nuoseklūs ir jų nepaneigia R. G. duoti parodymai ar kiti bylos duomenys.

64Iš bylos duomenų visumos matyti, kad nagrinėjamo įvykio metu vyko E. K. ir R. G. pokalbis dėl A. V. R. R. G. sūnui paskolintų pinigų, tačiau nėra jokių duomenų neabejotinai patvirtinančių tai, kad E. K. ar kiti asmenys būtų reikalavę iš R. G. pasirašyti skolos lapelį ar grąžinti šiuos pinigus. Pastebėtina, kad tik šiame kontekste buvo minimos konkrečios sumos – 50 000 Lt ir 28 000 Lt, tačiau kaip minėta nėra jokių duomenų apie tai, kad R. G. būtų buvęs apkaltintas pasisavinęs tokias sumas. Taip pat byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad tarp E. K. ir R. G. kilusį konfliktą būtų girdėję kiti pašaliniai asmenys, tokių aplinkybių nepatvirtino liudytojas M. G..

65Kaip jau minėta, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-492/2013, 2K-232/2014). Taigi, teisėjų kolegija vadovaudamasi in dubio pro reo principu ir atsižvelgdama į tai, kad byloje nesurinkta pakankamai abejonių nekeliančių duomenų apie tai, jog E. K. būtų R. G. atžvilgiu išsakiusi žodžius – vagis ar sukčius, ar kitaip jį apkaltinusi pasisavinus 50 000 Lt, daro išvadą, kad E. K. veiksmuose nėra BK 154 straipsnio 1, 2 dalyse numatytų sukalstamų veikų sudėčių požymių visumos, todėl konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai E. K. išteisino dėl kaltinimų pagal BK 154 straipsnio 1, 2 dalis, kaip nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

66Dėl R. G. kaltės pagal BK 154 straipsnio 1 dalį

67R. G. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tai, kad 2014 m. vasario 12 d. apie 13.10 val. ( - ), esančiame privačiame A. V. R. ir A. R. name, tyčia viešai, girdint A. V. R. ir E. K. įžeidė ją pavadindamas „kurva, čiulpike, paleistuve, vagimi išvogusia sodą, vafliste“ bei tokiu būdu ją viešai ir užgauliai pažemino A. V. R., jos motinos, ir E. K., jos sutuoktinio akivaizdoje.

68Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo garbę ir orumą. Objektyviai šmeižimas reiškiasi aktyviais veiksmais – tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu, t. y. perdavimu kuriuo nors būdu bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį. Tikrovės neatitinkanti informacija (šmeižimo dalykas) yra melagingos, prasimanytos žinios. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-677/2015). Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171/2013).

69Iki 2015 m. liepos 10 d. galiojusioje BK 155 straipsnio 1 dalies redakcijoje buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už asmens įžeidimą. Įžeidimu buvo pripažįstamas tyčinis (tiesiogine tyčia padaromas) viešas kito žmogaus užgaulus pažeminimas veiksmu, žodžiu arba raštu. Šmeižimas nuo įžeidimo (BK 154 straipsnis) yra atribojamas pagal objektyviuosius požymius. Šios veikos skiriasi tuo, kad šmeižimo atveju paprastai nenurodomi konkretūs faktai, neigiamai apibūdinantys nukentėjusįjį, o neigiamai atsiliepiama apie nukentėjusiojo asmenybę, jo savybes, bruožus ir pan. Taigi visais atvejais, sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, turi būti nustatyta konkreti nusikalstama veika, atitinkanti Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytus požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-4/2011).

70Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, patikrinusi byloje surinktus įrodymus įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma neleidžia daryti neabejotinos išvados, jog nuteistasis R. G. padarė BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, o jo veika galėtų būti įvertinta tik kaip asmens įžeidimas.

71Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad R. G. nuteistas už tai, kad tyčia viešai, girdint A. V. R. ir E. K. įžeidė ją pavadindamas „kurva, čiulpike, paleistuve, vagimi išvogusia sodą, vafliste“ bei tokiu būdu ją viešai ir užgauliai pažemino jos motinos A. V. R. ir sutuoktinio E. K. akivaizdoje. Pagal BK 154 straipsnio 1 dalies dispoziciją, tam, kad būtų pripažinti asmens veiksmai kaip šmeižtas turi būti paskleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija galinti paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, sisteminiu ir lingvistiniu teisės aiškinimo metodais įvertinusi R. G. E. K. atžvilgiu išsakytus žodžius „kurva, čiulpikė, paleistuvė, vaflistė“, vadovaudamasi BK 154 straipsnio 1 dalies dispozicijos nuostata, kad šmeižimo atveju apie asmenį turi būti paskleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija, daro išvadą, kad R. G. išsakyti nepagarbūs ir įžeidžiantys žodžiai nepripažįstami informacija BK 154 straipsnio 1 dalies prasme, kadangi kaip jau minėta informacija bendrąja prasme reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Iš byloje surinktų duomenų visumos matyti, kad R. G. kilusio tarpusavio konflikto su E. K. metu jos atžvilgiu išsakė nepagarbius ir įžeidžiančius žodžius, tačiau šių žodžių negrindė jokiais faktais ar kitokiais duomenimis, todėl apeliacinės instancijos teismas tokių žodžių nepripažįsta kaip tikrovės neatitinkančios informacijos BK 154 straipsnio 1 dalies prasme. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, taip pat ir R. G. konfliktinius, skyrybų bei turto dalybų santykius su E. K., jos seserimi ir kitais asmenimis, sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad R. G. žodžius „vagis, išvogusia sodą“ E. K. atžvilgiu išsakė kaip nuomonę. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015). Svarbu pažymėti ir tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką sąžiningas asmens kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo bei pranešimas apie padarytus ar daromus teisės pažeidimus nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas (pvz., kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-354/2000, 3K-3-56/2004). Toks veiksmas nelaikytinas tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu BK 154 straipsnio taikymo prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2015). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad užgaulus pažeminimas nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymis, toks požymis buvo numatytas iki 2015 m. liepos 10 d. galiojusioje BK 155 straipsnio 1 dalies dispozicijoje.

72Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Taigi kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.). Antai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad E. K. dėl minėtų R. G. jos atžvilgiu išsakytų žodžių į teismą kreipėsi tik priešpriešiniu skundu, t. y. po to kai į teismą privataus kaltinimo tvarka kreipėsi R. G., be to ji pirmosios instancijos teisme parodė, kad R. G. jos atžvilgiu išsakytų žodžių nesureikšmino ir nemanė, kad visas procesas tiek užsitęs ir nueis tiek toli, kad R. G. žodžiai E. K. buvo išsakyti namo viduje, artimų žmonių rate, tarpusavio konflikto metu, be to kaip minėta liudytojų E. K. ir A. V. R. negali būti pripažinti kaip visiškai nešališki ir objektyvūs. Dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių visumos, apeliacinės instancijos teismo kolegija, konstatuoja, kad R. G. veiksmuose nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių visumos, todėl jis išteisintinas dėl šio kaltinimo kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

73Dėl civilinio ieškinio

74BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

75Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji R. G. ir E. K. išteisintini, kaip nepadarę nusikalstamų veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių, tiek E. K., tiek R. G. civilinius ieškinius palieka nenagrinėtus.

76Atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį, R. G. apeliacinio skundo argumentai dėl turtinės ir neturtinės žalos nustatymo ir priteisimo, tapo nebeaktualūs, todėl plačiau neanalizuojami ir nevertinami.

77Dėl proceso išlaidų

78BPK 104 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo.

79BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

80Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti gali būti priteistos tik iš asmens, pripažinto kaltu, ir tai, kad E. K. išteisintina, nesant jos veiksmuose nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių, netenkina R. G. prašymo jo patirtas išlaidas dėl atstovavimo pirmosios teisme pripažinti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš E. K..

81Dėl kitų R. G. apeliacinio skundo argumentų

82Apeliaciniu skundu R. G. prašo vadovaujantis BPK 257, 409 straipsniais priimti nutartį ir pranešti prokurorui apie galimai E. K. ir E. K. padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 146 straipsnio 2 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje. Vadovaujantis BPK 257 straipsniu, priimti nutartį ir pranešti prokurorui apie galimai A. V. R. padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 233 straipsnio 1 dalyje, 235 straipsnio 1 dalyje.

83Teisėjų kolegija išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybes nesudaro pagrindo teigti, kad 2014 m. vasario 12 d. apie 13.10 val. adresu ( - ) R. G. buvo panaudojant smurtą apribota laisvė, panaudojant fizinį smurtą iš jo buvo prievartaujamas turtas ar turtinė teisė, kad panaudojant fizinį smurtą būtų buvus vykdoma ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuota savo ar kito asmens tikra ar tariama teisė ir tuo R. G. būtų buvę padaryta didelės žalos, dėl šių priežasčių nėra pagrindo teigti, kad R. G. atžvilgiu galėjo būti padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šioje byloje nėra jokių objektyvių duomenų patvirtinančių vienos ar kitos šalies duodamus parodymus, sprendžia, jog nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismui A. V. R. ar E. K. davė melagingus parodymus. Kolegija įvertinusi tai, kad M. G. yra R. G. sūnus, kad jis taip pat konfliktuoja su E. K. ir A. V. R., daro išvadą, kad jo pirmosios instancijos teisme duoti parodymai apie tai, jog A. V. R. jam draudė duoti parodymus teisme, nesudaro galimybės teigti, kad tokiu būdu ji darė poveikį liudytojui, dėl šių priežasčių pranešti prokurorui apie galimai A. V. R. padarytas nusikalstamas veikas nėra pagrindo.

84Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 105 straipsnio 1 dalimi, 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

85panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendžio dalį, kuria E. K. pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteista 10 MGL dydžio bauda; R. G. pripažintas kaltu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 10 MGL dydžio bauda; tenkinti E. K. ir R. G. civiliniai ieškiniai; tenkintas R. G. prašymas jo išlaidas advokato pagalbai apmokėti pripažinti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš E. K., ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

86E. K. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, jai nepadarius veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas);

87R. G. dėl kaltinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas);

88netenkinti R. G. civilinio ieškinio ir palikti jį nenagrinėtu;

89netenkinti R. G. prašymo jo turėtas 600 Eur (šešių šimtų eurų) išlaidas advokato pagalbai apmokėti pripažinti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš E. K.;

90netenkinti E. K. civilinio ieškinio ir palikti jį nenagrinėtu.

91Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. E. K. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau... 3. E. K. išteisinta pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, 154... 4. R. G. pripažintas kaltu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir... 5. R. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista jam iš E. K. 300... 6. Priteista iš E. K. 600 Eur (šeši šimtai eurų) advokato išlaidų R. G..... 7. E. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista jai iš R. G. 900... 8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,... 9. E. K. buvo nuteista už tai, kad 2014 m. vasario 12 d. apie 13.10 val. adresu (... 10. E. K. buvo kaltinama tuo, kad 2014 m. vasario 12 d. apie 13.10 val. adresu ( -... 11. E. K. buvo kaltinama tuo, kad 2014 m. vasario 12 d. apie 13.10 val. adresu ( -... 12. E. K. buvo kaltinama tuo, kad 2014 m. vasario 12 d. apie 13.10 val. viešai... 13. R. G. buvo nuteistas už tai, kad 2014 m. vasario 12 d. apie 13.10 val. ( - ),... 14. Privati kaltintoja ir nuteistoji E. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti... 15. Apeliantė nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d.... 16. Pasak apeliantės, viena vertus teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad... 17. Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė nekaltumo... 18. Privatus kaltintojas ir nuteistasis R. G. apeliaciniu skundu prašo pakeisti... 19. Skunde nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendžio... 20. Apeliantas teigia, kad jam E. K. savo aktyviais veiksmais, t. y. suduodama... 21. Apelianto nuomone, iš teismo nuosprendžio neaišku kuo tie byloje esantys... 22. Apeliantas teigia, kad jis taip pat buvo pateikęs kaltinimus E. K. pagal 23. Apeliantas nurodo, kad E. K. vadino jį „sukčiumi“ ir „vagimi“ pas... 24. BK 182 straipsnyje nurodyta, kad sukčiavimas yra tada, kai... 25. BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog baudžiamojon... 26. Apeliantas pažymi, kad E. K. kaltino padarius nusikalstamas veikas, numatytas... 27. Nurodo, kad įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas... 28. Apelianto teigimu, teismas nuosprendyje nurodė, kad „E. K. neprisipažino... 29. Remdamasis pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, apeliantas yra įsitikinęs,... 30. Teismas iš dalies tenkino jo ieškinį ir iš E. K. priteisė 300 Eur (tris... 31. Apeliantas nurodo, kad jis skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas pagal 32. Pasak apelianto, jis apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nurodė, jog... 33. Atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje... 34. Apeliantas taip pat atkreipia teismo dėmesį į šio įvykio pradžią bei... 35. Apeliantas nurodo, kad jeigu teismas nuspręstų, jog byloje pakanka įrodymų,... 36. Apeliantas yra įsitikinęs, jog teismas neteisėtai ir nepagrįstai priteisė... 37. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, jog neturtinės... 38. Pasak apelianto, jo turtinė padėtis yra bloga, jo pajamos yra mažos, nes jis... 39. Be to atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje E. K. nepateikė jokių... 40. Apelianto nuomone, E. K. veikoje galimai yra ne tik kaltinime nurodytų 41. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu R. G. ir jo gynėjas prašė R.... 42. E. K. apeliacinis skundas tenkintinas. R. G. apeliacinis skundas tenkintinas... 43. Dėl įrodymų vertinimo... 44. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, 45. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties... 46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi R. G., E.... 47. Atlikusi skundžiamo teismo nuosprendžio analizę, teisėjų kolegija... 48. Dėl BK 155 straipsnio nuostatų taikymo... 49. 2015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos... 50. Pagal BK 2 straipsnio 1 dalį asmuo atsako pagal šį... 51. Atsižvelgdama į tai, kad BK 155 straipsnių 1, 2 dalyse... 52. Dėl E. K. kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ... 53. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį... 54. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje byloje Nr. 2A-5-2014 pažymėjo,... 55. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertinusi R. G. pirmosios... 56. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje nėra duomenų,... 57. Dėl E. K. kaltės pagal BK 154 straipsnį... 58. BK 154 straipsnio 1 dalies dispozicija numato: ,,Tas, kas... 59. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios... 60. Privataus kaltintojo R. G. E. K. kaltinama tuo, kad 2014 m. vasario 12 d. apie... 61. Tokius kaltinimus R. G. grindžia tuo, kad BK 182... 62. Kaip jau minėta teisėjų kolegija nustatė, kad R. G. duoti parodymai nėra... 63. E. K., E. K., A. V. R. tiek apklausiami ikiteisminio tyrimo pareigūno, tiek... 64. Iš bylos duomenų visumos matyti, kad nagrinėjamo įvykio metu vyko E. K. ir... 65. Kaip jau minėta, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga... 66. Dėl R. G. kaltės pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ... 67. R. G. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už... 68. Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kuris... 69. Iki 2015 m. liepos 10 d. galiojusioje BK 155 straipsnio 1... 70. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą,... 71. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad R. G. nuteistas už tai, kad... 72. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais... 73. Dėl civilinio ieškinio... 74. BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas... 75. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji R. G.... 76. Atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį, R. G. apeliacinio skundo... 77. Dėl proceso išlaidų... 78. BPK 104 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad proceso dalyvis,... 79. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs... 80. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad išlaidos... 81. Dėl kitų R. G. apeliacinio skundo argumentų ... 82. Apeliaciniu skundu R. G. prašo vadovaujantis BPK 257, 409... 83. Teisėjų kolegija išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus,... 84. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 85. panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendžio dalį,... 86. E. K. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį... 87. R. G. dėl kaltinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį... 88. netenkinti R. G. civilinio ieškinio ir palikti jį nenagrinėtu;... 89. netenkinti R. G. prašymo jo turėtas 600 Eur (šešių šimtų eurų)... 90. netenkinti E. K. civilinio ieškinio ir palikti jį nenagrinėtu.... 91. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą....