Byla 2A-207-392/2017

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, pirmininko ir pranešėjo Virginijaus Kairevičiaus, Rūtos Petkuvienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-09-13 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-983-816/2016 pagal ieškovų J. K., R. N. Š., S. Z., T. Z. ir I. Š. patikslintą ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, dėl akto pripažinimo negaliojančiu, teisinės registracijos panaikinimo ir nuosavybės teisių pripažinimo, tretieji asmenis 924-oji daugiabučio namo savininkų bendrija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, VĮ „Registrų centras“, VĮ „Turto bankas“, UAB „Real house“, Š. K., V. C., T. J., T. J., M. R., R. R., V. L., M. Š., I. S., I. L., D. J., S. Z., S. B. ir N. S., išvadą teikiančios institucijos Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovai J. K., R. N. Š., S. Z., T. Z. ir I. Š. pareikštu ieškiniu ir teismo posėdžių metu teismo prašė: 1) pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko 2008-12-15 priėmimo-perdavimo akto Nr. (5)-7.2(S)-46, priimto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-07-13 nutarimo Nr. 870 pagrindu, dalį dėl garažo ( - ), žymėjimo indeksas 2G1p, unikalus Nr. ( - ), perdavimo Vilniaus miesto savivaldybei ir panaikinti nurodyto akto pagrindu atlikta statinio teisinę registraciją savivaldybės vardu; 2) pripažinti nuosavybės teisę: ieškovui J. K. į nurodyto garažo boksą Nr. 1, ieškovei R. N. Š. į nurodyto garažo boksą Nr. 2, ieškovui S. Z. į nurodyto garažo boksą Nr. 3, ieškovei T. Z. į nurodyto garažo boksą Nr. 4, ieškovei I. Š. į nurodyto garažo boksą Nr. 5; 3) priteisti ieškovams iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Patikslinę ieškinio reikalavimus ieškovai teismo prašė pripažinti jiems bendrosios dalinės nuosavybės teisę į nurodytą garažą. Ieškovai paaiškino, kad nurodytas garažas daugiabučio gyvenamojo namo kieme yra rekonstruotas iš ūkinių pastatų – sandėliukų. Šiais sandėliukais visuomet naudojosi namo gyventojai ir jie yra laikytini namo butų priklausiniais. Ieškovas J. K. 1991-12-21 pateikė pareiškimą dėl buto, esančio ( - ), Vilnius, privatizavimo, kuriame nurodė norįs įsigyti trijų kambarių butą su rūsiu ir sandėliuku (priestate prie įėjimo į kiemą). Šiuo sandėliuku ieškovas bei jo tėvai naudojosi nuo pat gyvenimo minėtame bute pradžios. 1992-06-05 buto pirkimo-pardavimo sutartyje nurodoma, jog ieškovas įsigijo trijų kambarių butą ir kitus pastatus bei rūsį, todėl laikytina, jog įsigijo ir sandėliuką, kurį 1990-01-23 leidimo vykdyti individualią statybą pagrindu rekonstravo į garažo boksą Nr. 1. Garažo bokso Nr. 2 savininkė yra ieškovė R. N. Š., kuri gyvena bute, esančiame ( - ). Įsikėlusi gyventi į šį butą, ieškovė iš B. B. įsigijo teisę naudotis vienu iš dviejų jai priklausiusių sandėliukų, kuris 1990-01-23 leidimo vykdyti individualią statybą pagrindu buvo rekonstruotas į garažo boksą Nr. 2. Ieškovai S. Z. ir T. Z. bute, esančiame ( - ), gyvena nuo 1986 m., o nuo 1990-04-12 bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise yra šio buto savininkai. Jie taip pat naudojosi sandėliuku, kurį 1990-01-23 leidimo vykdyti individualią statybą pagrindu rekonstravo į garažo boksą Nr. 3. 1998 m. šie ieškovai iš J. K. taip pat įsigijo 1990-01-23 leidimo vykdyti individualią statybą pagrindu rekonstruotą garažo boksą Nr. 4. Ieškovė I. Š. 1997-02-04 iš B. B. ir D. B. įsigijo butą, esantį ( - ). Įsigijusi butą ji pradėjo naudotis ir sandėliuku, kuris 1990-01-23 leidimo vykdyti individualią statybą pagrindu buvo rekonstruotas į garažo boksą Nr. 5. Rekonstruoti sandėliukai – garažo boksai 1994-12-12 buvo ieškovų inventorizuoti, tačiau nei vienas iš ieškovų neįregistravo nuosavybės teisių į juos, nors jais ir naudojosi kaip butų priklausiniais. 1990-1991 m. sudarytose butų pirkimo-pardavimo sutartyse su ieškovais nebuvo aptarti klausimai dėl sandėliukų (garažų), nors buvo teikti prašymai juos parduoti. Iki 2008-12-15 sandėliukai (garažai) priklausė ieškovams, kaip jų butų priklausiniai, todėl jie negalėjo būti Vilniaus apskrities viršininko perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn.

4Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu ir teismo posėdžių metu teismo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad nuosavybės teisė į buvusius sandėliukus (garažus) ieškovams niekada nepriklausė. Byloje pateikti dokumentai susiję tik su nuosavybės teisėmis į atitinkamus butus name, esančiame ( - ), tačiau nė vienoje šio namo butų pirkimo-pardavimo ar įgijimo nuosavybėn kitokiu būdu sutartyje sandėliukai nėra minimi. Nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad sandėliukai (garažai) yra susiję su ieškovų butais nuolatiniu ir neatsiejamu ryšiu, lemiančiu jų tarnavimą ieškovų butams kaip pagrindiniams daiktams. Ieškovų butai visiškai gali funkcionuoti ir be sandėliukų (garažų). Ieškovų naudojimasis sandėliukais (garažais) ilgą laiką savaime nesukuria ir negali sukurti jiems nuosavybės teisių. Atsakovas, remdamasis ABTĮ 33 straipsniu, kuriame numatytas vieno mėnesio sprendimo apskundimo terminas, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti kaip pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą.

5Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, atsiliepimu ir teismo posėdžių metu teismo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog garažų (sandėliukų) pastatas iš valstybinės nuosavybės nebuvo perleistas privačion nuosavybėn teisės aktų nustatyta tvarka, šis turtas, laikantis teisės aktų reikalavimų, buvo perduotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Duomenų, kad garažai (sandėliukai) buvo įtraukti į privatizuotų butų inventorizavimo bylas kaip šių butų priklausiniai ar kad kartu su butais ieškovai juos būtų privatizavę, nepateikta. Butų privatizavimo sutartyse, sudarytose su ieškovais, nėra patvirtintas garažų privatizavimo faktas. Aplinkybė, kad ieškovai kurį laiką savo nuožiūra galėjo naudotis ir naudojasi garažais, nuosavybės teisės jiems nesukūrė. Pats garažų pastatas yra savarankiškas nekilnojamojo turto objektas, jokiais funkciniais ryšiais nesusijęs su daugiabučių gyvenamuoju namu.

6Trečiasis asmuo VĮ „Registrų centras“ atsiliepimu ir teismo posėdžių metu teismo prašė ieškinio reikalavimą dėl garažų pastato registracijos Vilniaus miesto savivaldybės vardu panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą arba nagrinėti kaip išvestinio pobūdžio, nes savivaldybės nuosavybės teisių registracija registre atlikta teisėtai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-07-13 nutarimo Nr. 870 ir 2008-12-15 priėmimo-perdavimo akto Nr. (5.)-7.2(S)-46 pagrindu. Ieškovai butų privatizavimo sutartimis garažų pastato neįsigijo (neprivatizavo), todėl šis pastatas liko valstybės (savivaldybės) nuosavybė.

7Trečiasis asmuo VĮ „Turto bankas“ atsiliepimu ir teismo posėdžių metu prašė teismo bylą spręsti savo nuožiūra. Nurodė, kad nei VĮ „Turto bankas“, nei iki 2014-10-01 veikęs VĮ „Valstybės turto fondas“ garažų pastato niekada nevaldė, nenaudojo ir juo nedisponavo.

8Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu ir teismo posėdžių metu prašė teismo bylą spręsti savo nuožiūra. Nurodė, kad ieškovų ginčijamas aktas yra administracinis aktas, kurio apskundimo terminas yra suėjęs, todėl prašė taikyti ieškinio senatį. Taip pat nurodė, kad nėra jokių duomenų, įrodančių, jog garažus ir ieškovų butus sieja nuolatinis ryšys, kuris lemtų garažų buvimą ieškovų butų priklausiniais.

9Trečiasis asmuo UAB „Real house“ atsiliepime nurodė, kad tik 2014-04-22 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigijo butą, esantį adresu ( - ), todėl jam nėra žinomos faktinės bylos aplinkybės.

10Trečiųjų asmenų UAB „Real house“ ir N. S. atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškinys dalyje dėl 2008-12-15 priėmimo-perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu ir teisinės registracijos panaikinimo turėtų būti patenkintas, nes tokios būklės turtas, kuris šiuo metu yra įregistruotas viešame registre, nebuvo sukurtas valstybės. Taip pat nurodė, kad būtina vertinti garažų statinio santykį su pagrindiniu statiniu – daugiabučiu gyvenamuoju namu, tačiau ne su atskirais butais, nes byloje nėra duomenų, kad konkretus sandėliukas (garažas) būtų atlikęs konkrečią funkciją tam tikro buto atžvilgiu. Ilgainiui namo gyventojų poreikiai kito, keitėsi ir garažų statinio (sandėliukų) naudojimo poreikiai, tačiau funkcinis ryšys tarp šio statinio ir daugiabučio gyvenamojo namo išliko. Sandėliukų (garažų) privatizavimo klausimas nebuvo išspręstas dėl privatizavimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų netobulumo.

11Kiti tretieji asmenys atsiliepimų byloje nepateikė.

12Išvadą teikianti institucija Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos pateikė procesinį dokumentą, nurodydama, kad nėra pagrindo byloje šiai institucijai pateikti išvadą.

13Išvadą teikianti institucija Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad pastatas, esantis ( - ), kultūros paveldo vertybių registre registruotas kaip pavienis objektas, pastatytas XIX a. pabaigoje, ir patenka į kultūros paveldo vietovės teritoriją.

14Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-09-13 sprendimu ieškinį iš esmės patenkino. Pripažino negaliojančia Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgalioto asmens A. M., Vilniaus apskrities viršininko, 2008-12-15 priėmimo-perdavimo akto Nr. 5-7.2(S)-46 dalį dėl garažo ( - ), žymėjimo indeksas 2G1p, unikalus Nr. ( - ), perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn ir panaikino jo pagrindu atliktą savivaldybės nuosavybės teisinę registraciją. Pripažino butų Nr. 6, 7, 12 ir 14, esančių ( - ), savininkams nuosavybės teisę į daugiabučio namo, esančio ( - ), priklausinį – 1994 m. inventorizuotą garažą, žymėjimo indeksas 2G1p, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ). Teismas nustatė, kad XIX a. pabaigoje statytas daugiabutis gyvenamasis namas, esantis ( - ), su jame esančiais butais iki maždaug 1970 m. buvo apšildomas krosniniu šildymo būdu. Šiame name rūsių nėra. Iki šiol, nors ir įvestas centralizuotas namo šildymas, name dalyje butų funkcionuoja krosnys, kai kurios pertvarkytos į židinius, t. y. nėra demontuotas, atjungtas pagalbinis šildymo būdas išlikusiomis krosnimis. Dalis gyventojų realiai naudoja išlikusias krosnis, židinius. Butai, esantys ( - ), esančiame name, įgyti privatizavimo būdu. Atskirų butų privatizavimo bylos, kaip ir atskirų butų įkainojimo aktai, neišlikusios, išreikalauti butų privatizavimo dokumentai yra fragmentiški. Dalyje butų savininkų prašymų buvo nuorodos į pagalbines patalpas, privatizuotinas kartu su butais. Ieškovo J. K. privatizavimo sutartyje aiškiai įvardijama pagalbinė patalpa. Pavadinimai naudoti įvairiausi. Garažų statinys inventorizuotas tik 1994 m., todėl privatizavimo sandoriuose konkrečiai jo įvardinti nebuvo įmanoma, kaip ir įkainoti. Nepaisant to, dalis į garažų statinį, kaip butų priklausinius, namo gyventojai neoficialiai netgi perleisdavo. Teismas, išanalizavęs rašytinius įrodymus, privatizavimo metu ir sprendimo priėmimo metu galiojantį teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką dėl daikto pripažinimo priklausiniu, darė išvadą, kad ieškovai iš esmės įrodė, o atsakovai nepaneigė jų pateiktų įrodymų, jog privatizavimo sandorių 1992 m. sudarymo metu sandėliukai, nuo 1994 m. inventorizuoti kaip garažų statinys, buvo daugiabučio namo gyventojų butų priklausiniai, nepaisant to, kad jie nebuvo tinkamai inventorizuoti ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Tokią išvadą suponuoja teismo byloje nustatytos aplinkybės, kad garažų statinys (buvę sandėliukai), nepaisant pavadinimo, iki šiol daliai butų tarnauja kaip kuro sandėliavimo ir daiktų laikymo patalpa. Be to, garažų statinys (buvę sandėliukai) yra apskaitomas ir nurodomas paties daugiabučio namo inventorinėje byloje. Garažų statinio (buvusių sandėliukų) patalpos išsidėsčiusius priešais aptarnaujamą daugiabutį namą ir kartu su išlikusiais vienoje linijoje namo kieme sandėliukais formuoja uždarą daugiabučio namo vidinį kiemą. Netgi fiziškai garažų bokso nebūtų galimybės naudoti kitiems asmenims, nei daugiabučio namo gyventojams, dėl jų uždaro masyvo su išlikusia sandėliavimo patalpų dalimi suformavimo, dėl buvimo vidiniame namo kieme. Labai didelė tikimybė, jog butų privatizavimo metu funkcinis ryšys tarp daugiabučio namo ir garažų statinio (buvusių sandėliukų) buvo dar reikšmingesnis ir tampresnis. Atsakovai nepaneigė ieškovų įrodyto nuolatinio, besitęsiančio garažų statinio (buvusių sandėliukų) funkcinio ryšio su pagrindiniu daiktu – daugiabučiu namu. Teismas taip pat nurodė, kad iki ginčo inicijavimo teisme atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė netiesiogiai buvo pripažinusi garažų statinio funkcinę priklausomybę daugiabučiam namui, tiek leisdama namo gyventojams rekonstruoti sandėliukus į garažus, tiek konstatuodama, kad statyba atlikta tinkamai, tiek ir siūlydama įteisinti ją, tiek 2003-10-01 perdavimo priėmimo aktu 924-ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai perduodama daugiabutį namą su priklausiniais, tarp kurių 2003-11-04 akto 4.3.9 p. atskirai nurodomi (išskiriami) kiemo statiniai (garažas). Taip pat ir ištraukoje iš suvestinio skaitmeninio miesto plano fiksuojama, kad 2004-02-27 prie namo yra priskirtos garažų patalpos. Be to, teismas pažymėjo, kad atsakovai nepateikė įrodymų, paneigiančių ar protingai paaiškinančių butų privatizavimo sandoriuose nurodomos turto įkainojimo sumos neatitikties su viso namo bendrame įkainojimo akte pateikiamomis atskirų butų įkainojimo sumomis (ženkliai didesnėmis). Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija daliai garažo boksų 1998 m. surašė priėmimo naudoti aktus, taipogi patvirtinusi teisėtą naudojimąsi ginčo statiniu. Įvertinęs visumą aptartų aplinkybių, teismas nusprendė tenkinti ieškovų reikalavimą pripažinti negaliojančia Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgalioto asmens A. M., Vilniaus apskrities viršininko, 2008-12-15 priėmimo-perdavimo akto Nr. (5)-7.2(S)-46 dalį dėl garažo ( - ), žymėjimo indeksas 2G1p, unikalus Nr. ( - ), perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, kadangi buvo pažeista butų su visais priklausiniais privatizavimo procedūra, o valstybė, tinkamai neužbaigusi butų priklausinių privatizavimo procedūros, neturėjo teisės, prieš tai neinformavusi teisėtų butų priklausinių naudotojų ir valdytojų, kuriems pati suteikė savo leidimais ir derinimais teisėtus lūkesčius, perleisti garažų statinį (kaip nustatyta daugiabučio namo butų priklausinį) savo nuosavybėn. Tuo pačiu teismas panaikino atliktą savivaldybės nuosavybės teisinę registraciją bei iš dalies pripažino ieškovams nuosavybės teisę į dalį 1994 m. inventorizuoto garažų statinio, kartu nurodydamas, kad šią teisę gali realizuoti ir kiti namo gyventojai, nes konkrečiai kuriam nors butui priskirti konkrečią patalpą neįmanoma. Galimai ir dėl to, nepaisant to, kad namo inventorinėje byloje garažas priskirtas namui kaip priklausinys, jis nebuvo įtrauktas į atskirų butų privatizavimo dokumentus. Teismas nenustatė, kad ieškovai praleido ABTĮ numatytą administracinio akto apskundimo vieno mėnesio senaties terminą, o net ir konstatavus, kad šis terminas praleistas, teismas privalėtų jį atnaujinti, įvertindamas visas byloje nustatytas faktines aplinkybes ir tai, kad ginčo situacija susidarė nevisiškai tinkamai užbaigus privatizavimo procesą (neįtraukus į privatizavimo procesą namo, butų priklausinio) bei dėl privatizavimo teisės aktų netobulumo.

15Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė teismo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-09-13 sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė, jog ieškovams priklausančių butų privatizavimo metu garažų patalpos (sandėliukai) atitiko priklausiniui keliamus reikalavimus. Ieškovams priklausančių butų privatizavimas vyko 1990-1992 m. Byloje esančiais duomenimis, sandėliukai, tikėtina, buvo įrengti laikyti kietąjį kurą, skirtą butams gyvenamajame name apšildyti. Tačiau poreikis laikyti kietąjį kurą, o kartu sandėliukų ir gyvenamojo namo funkcinis ryšys, reiškiantis antraeilio daikto tarnavimą pagrindiniam daiktui, išnyko dar gerokai prieš privatizuojant ieškovams priklausančius butus. Iš registro išrašų bei pateiktų į bylą butų techninių pasų matyti, kad namo gyventojai naudojasi centriniu šildymu (bylos duomenimis ir pačių ieškovų pateiktais parodymais centrinis šildymas gyvenamajame name įvestas dar maždaug 1970 m.), taigi krosninis šildymas yra tik galima alternatyva užtikrinti komfortą butuose, tačiau nesudaro pagrindo teigti, kad butams apšildyti yra būtina turėti pagalbines patalpas kietajam kurui (malkoms) laikyti. Iš į bylą pateiktos antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo medžiagos matyti, jog garažai šiuo metu didžiąja dalimi yra naudojami ne kietajam kurui (malkoms) laikyti, o kitiems įvairaus pobūdžio ir paskirties, nesusijusios su patalpų šildymu, daiktams sandėliuoti ar automobiliams laikyti. Iš nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad privatizuojant gyvenamajame name esančius butus, jiems tinkamai ir pilnavertiškai eksploatuoti papildomos pagalbinės patalpos nebuvo reikalingos. Apie papildomas patalpas, reikalingas butams aptarnauti, jokių duomenų nėra ir pateiktose dalies butų techninėse bylose (pasuose). Didžioji dalis gyvenamajame name esančių butų buvo ir yra eksploatuojami be pagalbinių patalpų, todėl konstatuoti, jog garažų patalpos (sandėliukai) tarnauja ieškovų butams kaip priklausiniai teismas nei teisinio, nei faktinio pagrindo neturėjo. Atsakovas taip pat nurodo, kad valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamųjų patalpų daugiabučiuose namuose privatizavimas vyko pagal Butų privatizavimo įstatymą. Įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo imperatyviai nustatyta nurodytų gyvenamųjų patalpų privatizavimo tvarka, taip pat sąlygos, kokios gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti ir t.t. Šio įstatymo 2 straipsnyje buvo nurodyta, kad daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose pirkimo-pardavimo objektas yra butai. Buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis privatizuojamų pagal Butų privatizavimo įstatymą butų daugiabučiuose namuose priklausiniais, turėjo teisę šias patalpas įsigyti asmeninėn nuosavybėn kartu su privatizuojamu butu, jeigu tai atitiko bendrosiose ir specialiosiose teisės normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių (toliau – privatizavimo taisyklės) 7 punkto 12 papunktis nustatė, kad nuosavybės teisė įgyjama tik privatizuojamą daiktą konkrečiai nurodžius sutartyje, jį įkainojus ir už jį sumokėjus. Teismas skundžiamame sprendime padarė nepagrįstą išvadą, kad sudarant ieškovams priklausančių butų privatizavimo sandorius kartu su šiais butais buvo privatizuotos ir garažų patalpos (sandėliukai), kadangi nei vienoje iš privatizavimo sutarčių sandėliukai, garažai ar kitokiu pavadinimu įvardinti pagalbinės paskirties pastatai nebuvo nurodyti, taip pat nėra duomenų, kad jie buvo įkainoti ir už juos buvo sumokėta. Šiomis sutartimis naujieji butų savininkai daugiau teisių nei aiškiai nurodyta pačiose sutartyse neįgijo ir garažų patalpų (sandėliukų) neprivatizavo. Atsakovas taip pat nurodo, kad teismas negalėjo daryti išvados, jog namo įkainojimo akte nurodytos sumos paskaičiuotos pagal tokią pačią metodiką, kuri buvo taikoma atliekant privatizuojamų butų įkainojimą, nes namo įkainojimo akte nurodytų orientacinių sumų negalima tapatinti su buto įkainojimu, kaip atskiru buto privatizavimo proceso etapu. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju garažų patalpos (sandėliukai) yra savarankiškas nuosavybės teisės objektas, kurio nuosavybės teisė buvo teisėtai ir laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų perduota Vilniaus miesto savivaldybei. Faktas, kad ieškovai naudojasi garažų patalpomis (sandėliukais), nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad šios patalpos yra ieškovų butų priklausiniai.

16Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, teismo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-09-13 sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs butų su priklausiniais privatizavimo procedūros pažeidimą ir butų priklausinių privatizavimo procedūros neužbaigimo faktą, sprendime nenurodė konkrečių privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, kurias tariamai pažeidė atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė. Teismas, nevertinęs, ar garažų patalpos (sandėliukai) butų privatizavimo metu buvo įtrauktos į ieškovams priklausančių butų inventorines bylas kaip butų priklausiniai, nepagrįstai sprendė dėl ieškovų teisių į šias patalpas. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir naikintiną sprendimą remdamasis faktiniu garažų patalpos (sandėliukų) naudojimu, tačiau ne butų privatizavimą reglamentuojančiais teisės aktais bei teismų praktika sprendžiant klausimus dėl negyvenamų patalpų pripažinimo butų priklausiniais. Teismas, nustatęs, kad garažų patalpos (sandėliukų) perleidimas iš viešosios nuosavybės negalėjo būti įmanomas jos neinventorizavus ir neįkainojus, kad konkrečiai kuriam nors butui priskirti šių patalpų neįmanoma, kad garažų patalpos (sandėliukai) nebuvo įtrauktos į atskirų butų privatizavimo dokumentus, nepagrįstai sprendė dėl ieškovų nuosavybės teisių į šias patalpas įgijimo įstatymo nustatyta tvarka privatizuojant daiktą kartu su priklausiniais. Atsakovo vertinimu, teismas, tinkamai ir visapusiškai neištyręs byloje esančių įrodymų, nepagrįstai sprendė, kad atsakovai nepaneigė ieškovų įrodyto nuolatinio, besitęsiančio garažų patalpos (sandėliukų) funkcinio ryšio su pagrindiniu daiktu – daugiabučiu namu. Dėl garažų patalpos (sandėliukų) funkcinio ryšio su daugiabučiu namu teismas sprendė išimtinai remdamasis tik faktiniu šių patalpų naudojimu, tačiau neatsižvelgė į tai, ar ieškovai/butų nuomininkai butų privatizavimo metu turėjo teisę šias patalpas privatizuoti, ar šios patalpos yra nurodytos butų inventorinėse bylose kaip butų priklausiniai. Garažų patalpos (sandėliukai) yra savarankiškas privatizavimo objektas ir galimybę juo naudotis atskirai nuo gyvenamojo namo patvirtina tai, kad gyvenamajame jau nuo 1970 m. įvestas centrinis šildymas ir ne visi gyvenamojo namo butų savininkai turi sandėliavimo patalpas ir jomis naudojasi. Aplinkybė, kad garažų patalpos (sandėliukai), kaip nustatė teismas, negalėjo būti įkainotos ar įvardintos privatizavimo sandoriuose ir inventorizuotos tik 1994 m., patvirtina, kad gyvenamojo namo butų nuomininkai negalėjo šių patalpų privatizuoti teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovas taip pat pažymi, kad namo bendras įkainojimo aktas nebuvo vertintas bylos šalių ir bylos nagrinėjimo metu šalys dėl jo reikšmės nepasisakė, todėl teismas nepagrįstai suteikė įrodomąją reikšmę su ginčo dalyku nesusijusiam dokumentui ir jo pagrindu sprendė dėl garažų patalpos (sandėliukų) privatizavimo. Teismo nurodytas įkainojimo aktas nelaikytinas butų privatizavimo dokumentu, kurio pagrindu paskaičiuojama kaina už privatizuojamą turtą ir jo priklausinius bei sudaroma privatizavimo sutartis.

17Ieškovai J. K., Regina N. Š., S. Z., T. Z. ir I. Š. atsiliepimu prašo teismo atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, ir Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai sutinka su visomis pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniu jų vertinimu. Nurodo, kad teismas iš visumos įrodymų ir vadovaudamasis teismų praktika, pagrįstai nustatė, kad ieškovai įrodė, jog privatizavimo sandorių 1992 m. sudarymo metu sandėliukai (nuo 1994 m. inventorizuoti kaip garažų boksas) buvo daugiabučio namo gyventojų (ieškovų) butų priklausiniai. Teismas taip pat vertino ir ieškovų butų privatizavimo procedūras. Bylos nagrinėjimo metu atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei buvo pasiūlyta pateikti duomenis apie privatizuojamų butų įkainojimą, verčių apskaičiavimą ir pan., tačiau jis šių duomenų nepateikė. Apeliaciniame skunde išdėstytos tik prielaidos dėl bendro namo įkainojimo akto ir butų įkainojimo aktų neatitikimų, todėl tokios prielaidos nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsakovų apeliaciniuose skunduose nurodoma Lietuvos A. T. praktika buvo įvertinta pirmosios instancijos teismo. Teismas šioje byloje nustatė visas reikšmingas faktines aplinkybes, kurios leido teismui daryti išvadą apie garažų bokso, kaip daugiabučio gyvenamojo namo, priklausinio egzistavimą. Įrodymų apie šio priklausinio ūkinę paskirtį ir funkcinį ryšį su namu yra pakankamai, dėl ko teismas pagrįstai konstatavo garažų boksą esant priklausiniu. Teismas, išanalizavęs byloje esančius rašytinius įrodymus, privatizavimo metu ir sprendimo priėmimo metu galiojantį teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką dėl daikto pripažinimo priklausiniu, nustatė, kad ieškovai iš esmės įrodė, o atsakovai nepaneigė jų pateiktų įrodymų, kad privatizavimo sandorių 1992 m. sudarymo metu sandėliukai buvo daugiabučio namo gyventojų butų priklausiniai. Teismas pagrįstai konstatavo, kad valstybė, tinkamai neužbaigusi butų priklausinių privatizavimo procedūros, neturėjo teisės, prieš tai neinformavusi teisėtų butų priklausinių naudotojų ir valdytojų, kuriems pati suteikė savo leidimais ir derinimais teisėtus lūkesčius, perleisti daugiabučio namo butų priklausinius savo, t.y. savivaldybės, nuosavybėn. Todėl teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai tenkino ieškovų reikalavimus ir pripažino negaliojančiu savivaldybės nuosavybės atsiradimo pagrindą bei panaikino jo pagrindu atlikta savivaldybės nuosavybės teisinę registraciją, taip pat pripažino nuosavybės teises butų savininkams.

18Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu prašo teismo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti, atsižvelgiant tiek į Lietuvos valstybės, tiek į Vilniaus miesto savivaldybės apeliaciniuose skunduose išdėstytus motyvus ir argumentus.

19Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, atsiliepimu prašo teismo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą tenkinti, atsižvelgiant tiek į Lietuvos valstybės, tiek į Vilniaus miesto savivaldybės apeliaciniuose skunduose išdėstytus motyvus ir argumentus.

20Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašo teismo spręsti dėl atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, apeliacinių skundų pagrįstumo atsižvelgiant į šiame atsiliepime išdėstytus argumentus. Trečiojo asmens vertinimu, atsakovai pagrįstai teigia, kad ieškovai jiems nuosavybės teise priklausančių butų privatizavimo metu neįgijo nuosavybės teisių į garažų patalpas (sandėliukus). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai įvertino butų privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir netinkamai jas pritaikė vertindamas šioje byloje pateiktus įrodymus. Ieškovai neįrodė, kad garažų patalpos (sandėliukai) buvo privatizuotos kartu su ieškovų butais, kadangi garažų patalpos (sandėliukai) buvo inventorizuotos tik 1994 metais, t. y. vėliau nei buvo privatizuoti butai. Ieškovų pateiktose butų pirkimo-pardavimo sutartyse šios patalpos nėra minimos. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi tik ieškovų pateiktais įrodymais apie faktinį garažų patalpos (sandėliukų) naudojimą, tačiau neatsižvelgė į tai, ar ieškovai savo butų privatizavimo metu turėjo teisę privatizuoti šias patalpas, ar jos butų inventorinėse bylose buvo nurodytos kaip priklausiniai. Teismo sprendime nurodyta aplinkybė, kad ieškovai galimai naudojo garažų patalpas (sandėliukus) kurui laikyti, nelaikytina pakankamu įrodymu, patvirtinančiu, kad šios patalpos ieškovų butų privatizavimo metu buvo jų priklausiniais.

21Tretieji asmenys UAB „Real house“ ir N. S. atsiliepimu prašo teismo atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, apeliacinius skundus tenkinti iš dalies – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-09-13 sprendimą dalyje dėl butų Nr. ( - ), esančių ( - ), savininkų nuosavybės teisės pripažinimo į daugiabučio namo, esančio ( - ), priklausinį – 1994 m. inventorizuotą garažą, žymėjimo indeksas 2G1p, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ), panaikinti ir šioje dalyje ieškinio reikalavimus atmesti, o kitoje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-09-13 sprendimą palikti nepakeistą. Tretieji asmenys nurodo, kad prie daugiabučio gyvenamojo namo priskirti sandėliukai, įskaitant tuos, kurių pagrindu atsirado garažo pastatas, visada buvo šio namo gyventojų naudojami, turėjo tik pagalbinę paskirtį, jie buvo ir yra namo valdoje, neturi jokių atskirų komunikacijų, jokia oficiali institucija niekada jais nesinaudojo ir nesirūpino, neprižiūrėjo, nemokėjo jokių mokesčių už juos, nedengė jokių išlaidų. Atsakovai sandėliukus – dabartinį garažų pastatą atrado tik pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, kurie buvo suformuoti daugiabučio gyvenamojo namo kai kurių butų savininkų iniciatyva 1994 m. Be to, niekas neginčija kitų šalia garažo pastato tame pačiame gyvenamojo namo žemės sklype esančių tokių pačių sandėliukų statuso (jie šiuo metu registruoti 924-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos nuosavybe, nes ji įgyvendina visų namo butų ir patalpų savininkų teises į bendrąją dalinę nuosavybę). Garažo pastatas niekada neturėjo atskiros paskirties, niekada pagal kokią nors atskirą paskirtį nebuvo naudojamas, o buvo naudojamas būtent gyvenamojo namo butų/patalpų savininkų kaip pagalbinės patalpos, skirtos aptarnauti pagrindinio namo patalpas (iš pradžių laikyti kurą, paskui, pasikeitus techniniam namo įrengimui, daiktų laikymui, teritorijos priežiūrai ir pan.). Nuo pat pradžių visas užstatymas buvo suprojektuotas taip, kad sandėliukams – dabartiniam garažų pastatui numatyta paskirtis – nuolatinis namo aptarnavimas. Tretieji asmenys taip pat nurodo, kad daugiabučio gyvenamojo namo valdoje esantys sandėliukai negalėjo būti priskiriami konkrečiam butui, įvardijami kaip kokio nors buto priklausiniai, nes jie yra daugiabučio gyvenamojo namo priklausiniai. Dėl to jie negalėjo būti priskirti tik dalies namo patalpų savininkų (ieškovų) nuosavybėn, jie negalėjo būti įvardijami konkretaus buto privatizavimo dokumentuose kaip konkretus privatizuojamas objektas. Tokios galimybės nenumatė ir jokia butų privatizavimo metu galiojusi teisės norma. Tokiu atveju garažo pastatas yra visų daugiabučio gyvenamojo namo butų/ patalpų bendroji dalinė nuosavybė, kurioje nuosavybės dalys priklauso nuo tų butų/patalpų dydžio, jį automatiškai įgyjama su nuosavybės teise į patalpas (butą).

22Kiti tretieji asmenys ir išvadą byloje teikiančios institucijos atsiliepimų į atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, apeliacinius skundus nepateikė.

23Apeliaciniai skundai atmestini.

24Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 ir 2 d., bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra ( - ) str. nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

25Atsakovai Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, apeliaciniais skundais ginčija pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, kuriame teismas konstatavo, kad 1994 m. inventorizuotas garažas, žymėjimo indeksas 2G1p, unikalus Nr. ( - ), esantis ( - ), yra daugiabučio gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), priklausinys bei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovams, kaip name esančių butų savininkams. Remdamasis tuo, teismas tuo pačiu sprendimu pripažino negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko 2008-12-15 priėmimo-perdavimo akto Nr. 5-7.2(S)-46 dalį dėl nurodyto garažo perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn ir panaikino jo pagrindu atlikta savivaldybės nuosavybės teisinę registraciją.

26Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė, jog ieškovams priklausančių butų privatizavimo metu nurodytas garažas (buvę sandėliukai) atitiko daugiabučiame gyvenamajame name esančių butų priklausiniui keliamus reikalavimus. Atsakovo teigimu, privatizuojant šiame name esančius butus jiems tinkamai ir pilnavertiškai eksploatuoti papildomos pagalbinės patalpos nebuvo reikalingos, didžioji dalis name esančių butų buvo ir yra eksploatuojami be pagalbinių patalpų. Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, savo ruožtu apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovai nepaneigė ieškovų įrodyto nuolatinio, besitęsiančio garažo (buvusių sandėliukų) funkcinio ryšio su pagrindiniu daiktu – daugiabučiu gyvenamuoju namu.

27Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su tokia atsakovų dėstoma pozicija. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad nurodytas garažas (buvę sandėliukai) yra daugiabučio gyvenamojo namo, atitinkamai ir jame esančių butų, priklausinys, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, teisingai taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialines teisės normas bei suformuotą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose.

28CK 4.12 straipsnyje nustatyta, kad pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Remiantis CK 4.13 straipsnio 1 dalimi, antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai. Priklausinys yra vienas iš antraeilių daiktų (CK 4.13 straipsnio 2 dalis, 4.19 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Lietuvos A. T. savo suformuotoje praktikoje yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos A. T. 2004-10-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2004; 2006-09-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006; 2008-02-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008; kt.).

29Teisėjų kolegija, vertindama, ar nurodytas garažas (buvę sandėliukai) pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo pripažintas daugiabučio gyvenamojo namo priklausiniu, atsižvelgia į tokias teisiškai reikšmingas pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes – iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (t. 1., b.l. 39-40, 73-76) matyti, kad garažas, unikalus Nr. ( - ), esantis ( - ), plane pažymėtas 2G1p, yra pastatytas 1940 m.; 1981 m. daugiabučio gyvenamojo namo inventorizacinės knygos duomenimis (t. 1, b.l. 13-16) 1975-09-26 ( - ) (dabartinis adresas ( - )) esančiame žemės sklype stovėjo 4 pagalbiniai pastatai – 1I1/p, 2I1/m, 3I1/m ir 4I1/m, kurių nusidėvėjimas sudarė 50-75 proc.; iš 1990-01-23 genplano matyti, kad sandėliukus planuojama rekonstruoti į garažus (t. 1, b.l. 14), tuo tikslu išduoti leidimai vykdyti individualią statybą ieškovams ir kitiems fiziniams asmenims, kurių pagrindu sandėliukai rekonstruoti į garažus (t. 1, b.l. 27-31, 87-106); sandėliukai (vėliau – garažas) yra apskaitomi, nurodomi paties daugiabučio gyvenamojo namo inventorinėje byloje (prijungtos civ. bylos Nr. 2-3741-141/2006, t. 2, b.l. 101-110, 117-127) ir ieškovo S. Z. buto Nr. 6 inventorinėje byloje (t. 3, b.l. 110), o ieškovo J. K. buto Nr. 14 inventorinėje byloje fiksuota, kad prie buto yra kitos pagalbinės patalpos (t. 3, b.l. 105); 2003-11-04 UAB „Naujamiesčio būstas“ 924-ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai Teisių ir prievolių, susijusių su gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų priežiūra ir kitokiu tvarkymu, įsteigus daugiabučio namo savininkų bendriją, perdavimo aktu (t. 2, b.l. 148-149) buvo perduotos namo, esančio ( - ), bendrosios konstrukcijos, bendroji inžinerinė įranga, bendrojo naudojimo patalpos ir kitos patalpos, nurodant kiemo statinius (garažus); XIX a. pabaigoje statytas daugiabutis namas, esantis ( - ), su jame esančiais butais iki maždaug 1970 m. buvo apšildomas krosniniu šildymo būdu; daugiabučiame name rūsių nėra; iki šiol, nors ir įvestas centralizuotas namo šildymas, name dalyje butų funkcionuoja krosnys, kai kurios pertvarkytos į židinius, t. y. nėra demontuotas, atjungtas pagalbinis šildymo būdas išlikusiomis krosnimis, dalis gyventojų realiai naudoja išlikusias krosnis, židinius; garažas (buvę sandėliukai), nepaisant statinio pavadinimo, iki šiol daliai butų tarnauja kaip kuro sandėliavimo ir daiktų laikymo patalpa; garažo (buvusių sandėliukų) patalpos išsidėsčiusios priešais aptarnaujamą daugiabutį gyvenamąjį namą ir kartu su išlikusiais vienoje linijoje namo kieme sandėliukais formuoja uždarą daugiabučio namo vidinį kiemą; fiziškai šių patalpų nebūtų galimybės naudoti kitiems asmenims, nei daugiabučio gyvenamojo namo gyventojams, dėl jų uždaro masyvo su išlikusia sandėliavimo patalpų dalimi suformavimo, dėl buvimo vidiniame namo kieme; atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė netiesiogiai buvo pripažinusi garažo (buvusių sandėliukų) funkcinę priklausomybę daugiabučiam gyvenamajam namui, tiek leisdama namo gyventojams rekonstruoti sandėliukus, tiek konstatuodama, kad statyba atlikta tinkamai, tiek ir siūlydama įteisinti ją (t. 1, b.l. 32), tiek 2003-10-01 perdavimo priėmimo aktu bendrijai perduodama daugiabutį gyvenamąjį namą su priklausiniais, tarp kurių 2003-11-04 akto 4.3.9 punkte atskirai nurodomi (išskiriami) kiemo statiniai (garažas) (t. II, b.l. 148-149); taip pat ir ištraukoje iš suvestinio skaitmeninio miesto plano fiksuojama, kad 2004-02-27 prie namo yra priskirtos garažų patalpos.

30Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, byloje esančių įrodymų pagrindu nustatęs aukščiau paminėtas faktines bylos aplinkybes, susijusias su ilgalaikiu, nuolatiniu funkciniu ryšiu tarp garažo (buvusių sandėliukų) ir daugiabučio gyvenamojo namo, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovai iš esmės įrodė, jog ieškovų butų privatizavimo sandorių sudarymo metu (1992 m.) garažas (buvę sandėliukai) buvo daugiabučio gyvenamojo namo, atitinkamai ir jame esančių butų, priklausiniai. Tuo tarpu atsakovai, priešingai nei ieškovai, pirmosios instancijos teismui nepateikė pakankamai svarių argumentų ir įrodymų, kurie nepaneigtų ieškovų nurodytą aplinkybę, kad garažas (buvę sandėliukai) buvo ir yra naudojamas aptarnauti daugiabutį gyvenamąjį namą ir jo patalpas (iš pradžių laikyti kurą, paskui ir daiktus, taip pat formuoti ir atskirti namo teritoriją). Nors atsakovai teigia, kad garažas (buvę sandėliukai) yra savarankiškas objektas, kuris turi būti naudojamas atskirai nuo daugiabučio gyvenamojo namo, tačiau tokio savo teiginio atsakovai niekaip nepagrindė, o aukščiau aptartos aplinkybės šį teiginį paneigia.

31Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos A. T. 2010-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos A. T. 2008-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2011-08-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šių įrodymų tyrimo ir vertinimo civiliniame procese taisyklių nepažeidė, kadangi išsamiai nustatė faktines bylos aplinkybes, ištyrė šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas išvadas.

32Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė nepagrįstą išvadą, jog 1992 m. sudarant ieškovams priklausančių butų privatizavimo sandorius kartu su šiais butais buvo privatizuotas ir garažas (sandėliukai), nes, pasak atsakovo, nei vienoje iš privatizavimo sutarčių sandėliukai, garažai ar kitokiu pavadinimu įvardinti pagalbinės paskirties pastatai nebuvo nurodyti, taip pat nėra duomenų, kad jie buvo įkainoti ir už juos buvo sumokėta. Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, apeliaciniame skunde papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, ar ieškovai butų privatizavimo metu turėjo teisę garažus (sandėliukus) privatizuoti pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą.

33Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia atsakovų dėstoma pozicija.

34Tuo metu, kai ieškovai privatizavo butus daugiabučiame gyvenamajame name, esančiame ( - ), galiojo 1964 m. CK, kurio 153 straipsnyje buvo nustatyta, kad priklausinį, t. y. daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita. Iš esmės tapatus teisinis reglamentavimas įtvirtintas ir šiuo metu galiojančiame CK, kurio 4.14 straipsnyje nustatyta, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Kai pagrindinio daikto perleidimo kito asmens nuosavybėn metu kyla ginčas dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiamas to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas, jeigu neįrodyta, kad turi būti pasielgta priešingai. Taigi pagal CK 4.14 straipsnyje įtvirtintą bendrąją taisyklę antraeilio daikto likimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio daikto likimo, t. y. keičiantis pagrindinio daikto likimui, pvz., perleidžiant nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą kitam asmeniui, kartu perleidžiama nuosavybės teisė ir į antraeilį daiktą, išskyrus atvejus, kai sutartyje arba įstatyme nustatyta kitaip. Sutartimi kito asmens nuosavybėn gali būti perleidžiamas tik pagrindinis daiktas, bet tam, kad antraeilis daiktas liktų pirminio savininko nuosavybė, tai turi būti konkrečiai aptarta šalių sudarytoje sutartyje. Tokio aptarimo nereikėtų tik tuo atveju, jeigu specialioji įstatymo norma konkrečiu atveju dėl daiktų specifiškumo padarytų bendrosios taisyklės išimtį (CK 4.14 straipsnis). Tais atvejais, kai sutartyje nepadaryta išlygos, kad priklausinys neperduodamas kartu su pagrindiniu daiktu, laikoma, jog priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas ir nuosavybės teisė į tokį daiktą pripažintina pagrindinio daikto savininkui. Ši nuostata taikoma nepriklausomai nuo to, vieno ar kelių pagrindinių daiktų priklausinys yra antraeilis daiktas. Priklausinys, kaip ir bet kuris daiktas, galintis būti nuosavybės teisės objektu, gali priklausyti keliems bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas taip pat tuo atveju, kai priklausinys nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos A. T. 2009-10-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2009; 2012-07-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012; 2014-10-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014; 2016-03-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-184-701/2016; kt.).

35Pagal 1991-05-28 Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį pirkimo-pardavimo objektu buvo butai daugiabučiuose namuose. Butų nuomininkai turėjo teisę privatizuoti ne tik butus, bet ir rūsiuose įrengtus sandėliukus, kūrybines dirbtuves ar kitas patalpas, kurios buvo įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai, taip negyvenamąsias patalpas, įrengtas privatizuojamų gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, įtrauktas į miesto (rajono) valdybų ir organizacijų balansą Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Butų privatizavimo tvarką detalizavo 1991-07-31 Lietuvos Respublik?s Vyriausybės nutarimas Nr. 309, kurio 7 punktas nustatė, kad buto bendrąjį (naudingąjį) plotą sudaro kambarių, virtuvės, koridorių, tualeto, vonios, taip pat kūrybinių dirbtuvių ir kitų patalpų, turinčių su butais bendrą funkcinį ryšį, plotas. Vadovaujantis Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktu, savivaldybių nuosavybėn perduodamos tik neprivatizuotos savivaldybių gyvenamosios patalpos su joms priklausančiais inžineriniais tinklais ir įrenginiais, gyvenamųjų namų valdose esantys pagalbinio ūkio paskirties pastatai, jų dalys.

36Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovai 1992 m. turėjo teisę privatizuoti daugiabučiame gyvenamajame name esančius butus kartu su garažu (buvusiais sandėliukais), kurie tuo metu buvo šio namo priklausiniai, ir tai padarė, nepaisant to, jog tai nebuvo aptarta valstybės įgaliotoms institucijoms sudarant su ieškovais butų privatizavimo sandorius. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nors visi butų privatizavimo dokumentai nėra išlikę, iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovai ar jų pirmtakai buvo išreiškę valią privatizuoti butus kartu su garažu (buvusiais sandėliukais), tačiau, kadangi tuo metu šis statinys nebuvo inventorizuotas, jis negalėjo būti įvardintas privatizavimo sandoriuose. Jokių įrodymų, kad valstybės įgaliotos institucijos būtų prieštaravusios ieškovų valiai privatizuoti butus kartu su garažu (buvusiais sandėliukais), kaip namo priklausiniais, kurią ieškovai vėliau patvirtino savo faktiniais veiksmais (aptartas ilgalaikis disponavimas ir naudojimasis sandėliukais (garažais)), byloje nėra. Kita vertus, kaip minėta, tais atvejais, kai sutartyje nepadaryta išlygos, kad priklausinys neperduodamas kartu su pagrindiniu daiktu, laikoma, jog priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas ir nuosavybės teisė į tokį daiktą pripažintina pagrindinio daikto savininkui (CK 4.14 straipsnis). Išlygų šiuo klausimu ieškovų butų privatizavimo sandoriuose nėra. Be to, atsakovai neįvardijo konkrečios teisės normos, kuri tiesiogiai būtų draudusi ieškovams privatizuoti daugiabučiame gyvenamajame name esančius butus kartu su garažu (buvusiais sandėliukais), kaip namo priklausinius. Atsakovai rėmėsi tik neesminiais šių objektų privatizavimo procedūros trūkumais, kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi teisinės reikšmės. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovų bendrosios dalinės nuosavybės teisė į garažą (buvusius sandėliukus), kaip daugiabučio gyvenamojo namo, jo butų priklausinį, kyla ne tik iš butų privatizavimo sandorių, bet ir iš butų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės į šį statinį, kaip daugiabučio gyvenamojo namo priklausinį (CK 4.82 straipsnis). Atitinkamai pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė negalėjo įgyti nuosavybės teisės į ginčo garažą (buvusius sandėliukus), nes ji priklauso daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkams, tame tarpe ir ieškovams.

37Tretieji asmenys UAB „Real house“ ir N. S. pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus, kuriame nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl nuosavybės teisės pripažinimo į pastatą keistinas. Tačiau tretieji asmenys neteikė savo apeliacinio skundo, todėl pateiktu atsiliepimu į apeliacinius skundus negali reikšti reikalavimų, kurių nereiškė apeliantai.

38Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti atsakovų apeliacinių skundų argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o atsakovų apeliaciniai skundai atmestini (( - ) straipsnio 1 dalies 1 punktas).

39Kiti ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija atskirai nepasisako.

40Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad už susipažinimą su apeliaciniais skundais ir atsiliepimo į skundą surašymą J. K., Regina N. Š., S. Z., T. Z. ir I. Š. advokatui sumokėjo po 200 eurų. Kadangi atsakovų apeliaciniai skundai atmesti, ieškovams priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis), tačiau teismo vertinimu atsižvelgiant į atliktų darbų apimtį, pakankama atlygintina už patirtas bylinėjimosi išlaidas suma sudaro po 100 eurų kiekvienam ieškovui.

41Vadovaudamasi ( - )-331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

42Skundus atmesti.

43Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-09-13 sprendimą palikti nepakeistą.

44Priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos administracijos (juridinio asmens kodas 188710061) po 100 eurų I. Š. (asmens kodas ( - ) Reginai N. Š. (asmens kodas ( - ) J. K. (asmens kodas ( - ) S. Z. (asmens kodas ( - ) ir T. Z. (asmens kodas ( - )

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. Ieškovai J. K., R. N. Š., S. Z., T. Z. ir I. Š. pareikštu ieškiniu ir... 4. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu ir teismo posėdžių metu... 5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos... 6. Trečiasis asmuo VĮ „Registrų centras“ atsiliepimu ir teismo posėdžių... 7. Trečiasis asmuo VĮ „Turto bankas“ atsiliepimu ir teismo posėdžių metu... 8. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės... 9. Trečiasis asmuo UAB „Real house“ atsiliepime nurodė, kad tik 2014-04-22... 10. Trečiųjų asmenų UAB „Real house“ ir N. S. atstovas teismo posėdžio... 11. Kiti tretieji asmenys atsiliepimų byloje nepateikė.... 12. Išvadą teikianti institucija Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos... 13. Išvadą teikianti institucija Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos... 14. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-09-13 sprendimu ieškinį iš esmės... 15. Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė teismo prašo... 16. Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos... 17. Ieškovai J. K., Regina N. Š., S. Z., T. Z. ir I. Š. atsiliepimu prašo... 18. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu prašo teismo atsakovo... 19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos... 20. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės... 21. Tretieji asmenys UAB „Real house“ ir N. S. atsiliepimu prašo teismo... 22. Kiti tretieji asmenys ir išvadą byloje teikiančios institucijos atsiliepimų... 23. Apeliaciniai skundai atmestini.... 24. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK)... 25. Atsakovai Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos Respublika, atstovaujama... 26. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniame skunde nurodo, kad... 27. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir... 28. CK 4.12 straipsnyje nustatyta, kad pagrindiniais daiktais laikomi daiktai,... 29. Teisėjų kolegija, vertindama, ar nurodytas garažas (buvę sandėliukai)... 30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, byloje esančių... 31. Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą įrodinėjimo pareiga... 32. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniame skunde taip pat nurodo,... 33. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia atsakovų dėstoma... 34. Tuo metu, kai ieškovai privatizavo butus daugiabučiame gyvenamajame name,... 35. Pagal 1991-05-28 Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį... 36. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą,... 37. Tretieji asmenys UAB „Real house“ ir N. S. pateikė atsiliepimą į... 38. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios... 39. Kiti ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai neturi... 40. Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad už susipažinimą su... 41. Vadovaudamasi ( - )-331 straipsniais, teisėjų kolegija... 42. Skundus atmesti.... 43. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-09-13 sprendimą palikti nepakeistą.... 44. Priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos administracijos...