Byla e2-1092-157/2017

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens J. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutarties, kurioje atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gabista“ bankroto byloje Nr. eB2-580-794/2017 bankrotas pripažintas tyčiniu, patenkinus šios bendrovės bankroto administratorės Violetos Laimienės prašymą, suinteresuoti asmenys J. A., A. K., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, V. L., V. M..

3Teismas

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartyje, kuri įsiteisėjo 2016 m. rugsėjo 29 d., patenkino 2016 m. rugpjūčio 10 d. kreditoriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pateiktą pareiškimą ir iškėlė atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Gabista“ (toliau – BUAB ,,Gabista“, atsakovė) bankroto bylą, o šios įmonės administratore paskyrė Violetą Laimienę. Teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartyje buvo patvirtinti įmonės kreditoriai ir jų finansiniai reikalavimai, kurie vėliau buvo tikslinami. Teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartyje įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  2. Atsakovės administratorė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio nuostatomis, pateikė teismui pareiškimą, prašydama pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad nuo bendrovės įsteigimo 2013 m. gruodžio 19 d. iki 2014 m. sausio 6 d. jos direktoriumi buvo M. M., nuo 2014 m. sausio 10 d. iki 2016 m. kovo 4 d. vieninteliu bendrovės akcininku bei direktoriumi buvo J. A., nuo 2016 m. kovo 4 d. iki 2016 m. balandžio 29 d. – A. K., nuo 2016 m. balandžio 29 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. – A. M., o nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2016 m. spalio 10 d. – T. P. Z..
  3. Administratorė teigė, kad įmonė tapo nemoki dar 2014 m., todėl tuometis įmonės vadovas ir savininkas – J. A., privalėjo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Pažymėjo, kad iki šiol nėra įvykdyta teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartis, kuria UAB „Gabista“ valdymo organai įpareigoti perduoti administratorei bendrovės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Tvirtino, kad buvę bendrovės savininkai ir vadovai J. A. bei A. K. pasisavino juridiniam asmeniui priklausančius pinigus ir kitą balansinį turtą, nesirūpino įmonės turto ir įsipareigojimų apskaita, aplaidžiai ją vedė, neišsaugojo šių dokumentų, aplaidžiai / netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą. Bankroto administratorės nuomone, dėl paminėtų priežasčių įmonės bankrotas pripažintinas tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktai).
  4. Suinteresuotas asmuo J. A. su tokiu prašymu nesutiko, nurodė, kad jis įmonės direktoriumi buvo nuo 2014 m. sausio 10 d. iki 2016 m. kovo 4 d., visas jos akcijas perleido UAB „Elmarket“, kuriai atstovavo E. B.. Pažymėjo, kad visi bendrovės dokumentai taip pat buvo perduoti naujajam įmonės akcininkui.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 10 d. nutartyje atsakovės UAB ,,Gabista“ administratorės prašymą patenkino, pripažino šios įmonės bankrotą tyčiniu.

    8

  2. Teismas nurodė, kad minėtos įmonės bankrotą prašoma pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktų pagrindu.
  3. Teismas pažymėjo, kad vien tik įmonės turto ir dokumentų neperdavimo administratoriui faktas neteikia pagrindo pripažinti bankrotą buvus tyčinį (žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015). Nustatė, kad teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. nutarties, kuria buvo iškelta BUAB „Gabista“ bankroto byla, įsiteisėjimo dieną formaliai įmonės vadovu buvo T. P. Z., tačiau sprendė, kad faktiniu vadovu buvo J. A. ir būtent jam tenka pareiga perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą bei dokumentus. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs tai, kad į bylą pateikta 2016 m. vasario 23 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, kuria visos įmonės akcijos tariamai buvo perleistos UAB ,,Elmarkt“, nebuvo išviešinta, ši įmonė nebuvo įregistruota įmonės akcininke. Įvertinta taip pat ir tai, kad suinteresuoto asmens J. A. pateikta 2016 m. vasario 19 d. dokumentų perdavimo akto kopija, kuri, kaip teigia pats J. A., patvirtina pastarųjų perdavimą naujajam savininkui, – neatitinka elementarių minimalių dokumentų rengimo reikalavimų, keliamų privačių juridinių asmenų dokumentams (Nevalstybinių organizacijų ir privačių juridinių asmenų dokumentų rengimo, tvarkymo ir apskaitos taisykles, patvirtintos Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. gruodžio 20 d. Nr. V-152 įsakymu, Dokumentų rengimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. Nr. V-117 įsakymu), nes juridinių asmenų vardu sudarytas dokumentas pasirašytas dviejų fizinių asmenų, nėra juridinių asmenų antspaudų, kitų juos identifikuojančių rekvizitų ir duomenų, nėra išvardinti perduodami dokumentai ir pan.
  4. Teismas taip pat nustatė, kad įsiteisėjusia teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartimi, kuria įmonei iškelta bankroto byla, nustatyta, jog ji buvo nemoki dar 2014 m. (turėjo 12 872 Eur vertės turto, o įsipareigojimai sudarė 33 266 Eur), bendrovėje nedirbo ne vienas darbuotojas.
  5. Įvertinęs šias aplinkybes teismas sprendė, kad suinteresuoto asmens J. A. vadovavimo metu UAB „Gabista“ buvo nemoki ir sprendė, kad jos buhalterinė apskaita buvo vykdoma netinkamai, o fiktyviu akcijų perleidimu sąmoningai siekta nuslėpti įmonės turtą bei dokumentus, t. y. egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punkte numatyti tyčinio bankroto požymiai – netinkamas įmonės vadovo pareigų vykdymas (dokumentų bei turto neišsaugojimas, neperdavimas), netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas (neperduoti, neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai), todėl yra pagrindas pripažinti šios įmonės bankrotą tyčiniu. Pažymėjo, kad egzistuoja ir kiti tyčinį įmonės bankrotą patvirtinantys požymiai – įmonės akcijų perleidimas ir vadovo pakeitimas prieš pat bankroto bylos iškėlimą (žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015).

9III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10

  1. Suinteresuotas asmuo J. A. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 30 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą atmesti. Taip pat prašė prijungti naują rašytinį įrodymą – Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos mokestinių prievolių departamento Vilniaus įmonių skyriaus 2017 m. balandžio 10 d. raštą, kuriuo atsisakyta suteikti informaciją apie UAB ,,Gabista“ 2014–2016 m. pateiktas PVM deklaracijas, nes ši informacija yra slapta, o įmonės bankroto administratorius nedavė sutikimo ją atskleisti. Taip pat prašo arba patį teismą išreikalauti šiuos duomenis, arba suteikti liudijimą, leidžiantį tokią informaciją gauti apelianto atstovui.
  2. Skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

    11

    1. Teismas netinkamai ištyrė ir įvertino į bylą pateiktus įrodymus, todėl nepagrįstai sprendė, kad 2016 m. vasario 23 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis yra fiktyvi. Ginčo sutartis patvirtinta notaro, nėra nuginčyta. Vykdant šią sutartį tiek įmonės dokumentai, tiek antspaudas perduotas UAB „Elmarket“ direktoriui E. B., todėl buvęs vadovas negalėjo teikti juridinių asmenų registrui pranešimo apie akcininkų pasikeitimą. Akcijos perduotos Lietuvos Respublikoje registruotai įmonei, kurios direktorius yra šios valstybės pilietis. Teismas privalėjo apklausti liudytoju ginčo sandorį patvirtinusį notarą, įtraukti jį į bylą trečiuoju asmeniu, nes notarui patvirtinus „tariamą“ sandorį jam grėstų baudžiamoji atsakomybė. Šie argumentai, neabejotinai pagrindžia, kad J. A. 2016 m. neturėjo nei teisės, nei pareigos organizuoti visuotinio akcininko susirinkimo, 2016 m. tvirtinti bendrovės metinę finansinę atskaitomybę už 2015 m. bei atitinkamai pateikti Juridinių asmenų registrui 2015 m. finansinių ataskaitų rinkinį.
    2. Nepagrįsta teismo išvada, kad aktas, patvirtinantis įmonės dokumentų perdavimo faktą, neatitinka jam keliamų formos reikalavimų – nurodyti juridinius asmenis identifikuojantys rekvizitai, direktorių vardai, pavardės, parašai, išvardinti perduodami dokumentai su datomis ir jų skaičiais, t. y. visa reikalinga / būtina informacija.
    3. Nepagrįsta teismo išvada, kad įmonė 2014 m. buvo nemoki. Priešingai, pagal 2014 m. balanse nurodytas per vienerius metus mokėtinas sumas ir įsipareigojimus skolos nebuvo pradelstos, – įtrauktos tiek realios skolos, tiek gauti avansai, kurie vėliau išrašytų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu buvo perkelti į gautas pajamas. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad bankroto byloje patvirtinti tik 4 kreditoriai su 18 774,98 Eur reikalavimu, kurie atsirado vėliau nei 2014 m., o įmonės vykdytą veiklą patvirtina tai, jog 2015 m. kovo 9 d. buvo sudaryta Statybos rangos sutartis su užsakovu V. M., ji buvo įvykdyta, išrašytos PVM sąskaitos faktūros.
    4. Nepagrįsta teismo išvada, kad J. A. yra atsakingas už įmonės dokumentų ir turto perdavimą administratorei, jis neturėjo nei tokios teisės, nei pareigos – nuo 2016 m. vasario 28 d. nebuvo įmonės akcininku, direktoriumi. Be to, visi dokumentai buvo perduoti naujam akcininkui E. B. (UAB „Elmarket“ direktoriui).
    5. Nėra pagrindo išvadai, kad J. A. vadovavimo UAB „Gabista“ laikotarpiu nebuvo tvarkoma finansinė apskaita ar tai buvo daroma aplaidžiai. Bendrovės finansinė apskaita buvo tvarkoma pagal teisės aktų reikalavimus ir tai patvirtina faktas, kad 2015 m. registrui buvo pateiktas 2014 m. finansinių ataskaitų rinkinys. Taigi, priešingai nei sprendė teismas, J. A. vadovavimo laikotarpiu buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pagal įstatymų reikalavimus bei buvo perduota naujam akcininkui E. B. (UAB „Elmarket“ direktoriui).
  1. Atsakovės BUAB „Gabista“ bankroto administratorė Violeta Laimienė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
  2. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus:
    1. Teismas, įvertino tai, kad atsakovės akcijų pirkimo–pardavimo sutartis niekada nebuvo įregistruota viešajame registre, o UAB „Elmarket“ nebuvo įregistruota akcininke, ir pagrįstai sprendė, jog realiai ĮBĮ nustatytas įmonės vadovo pareigas vykdė J. A.. Protingas, apdairus ir atsakingas verslininkas, būdamas bendrovės vadovu, vieninteliu jos akcininku, parduodamas visas įmonės akcijas, užtikrintų, kad toks sandoris įvyktų pagal visus įstatymo reikalavimus, būtų registruotas viešajame registre. Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, kad tokia sutartis būtų sudaryta tinkamai, t. y. kad iki akcijų pardavimo, jos akcininkas ir vadovas būtų atsiskaitęs su kreditoriais, kad būtų sudarytas atitinkamas įmonės turto inventorizavimo aktas, įmonės balansas, nepriklausomo auditoriaus išvada apie įmonės turto sudėtį, jo kainą; įmonės skolų (prievolių) sąrašas, kuriame nurodytas skolos dydis, įvykdymo terminas, prievolių užtikrinimo rūšis, kreditoriai ir jų adresai. Byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad po ginčijamo sandorio sudarymo buvo vykdoma bendrovės veikla, o kreditorių finansiniai įsipareigojimai buvo bent iš dalies patenkinti. Priešingai, administratorės iniciatyva gauti dokumentai rodo, kad UAB „Elmarket“ taip ir nebuvo įregistruota atsakovės akcininke, o vietoje jos, tiek įmonės akcininkais, tiek vadovais buvo įregistruota visa eilė kitų asmenų (A. K., A. M., T. P. Z.).
    2. Pagal formuojamą teismų praktiką, susiklosčius tokioms aplinkybėms, įmonės savininkas, matydamas, kad UAB „Gabista“ yra nemoki ir jai keltina bankroto byla, tačiau vis tiek nusprendęs įmonę parduoti, kaip apdairus, rūpestingas ir sąžiningas verslininkas, perleisdamas visas įmonės akcijas ir įmonės valdymą, turėjo pareigą pasidomėti, kokiam asmeniui šis specifinis turtas perleidžiamas, kaip toliau bus įmonė valdoma ir kaip bus sprendžiamas atsiskaitymo su kreditoriais klausimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1705/2014).
    3. Nepagrįsti skundo argumentai, kad įmonė 2014–2015 m. vykdė veiklą, todėl nebuvo pagrindo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šie skunde išdėstyti motyvai – tik deklaratyvaus pobūdžio ir teismo nustatytų faktų nepaneigia. Vien tai, kad apeliantas siekia vykdyti bendrovės veiklą ir gauti pelną, nepanaikina jam tenkančios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo supratus, kad įmonė yra sunkioje padėtyje, nes tuomet jau vyrauja kreditorių interesai.
    4. Pagrįsta teismo išvada, kad apelianto nurodytas dokumentų perdavimo aktas neatitinka net elementarių minimalių dokumentų rengimo reikalavimų, keliamų privačių juridinių asmenų dokumentams. Ilgamečiam bendrovės vadovui bei akcininkui J. A. kilo pareiga perduoti bendrovės dokumentus, turėtą turtą administratoriui, nes vertinant visą byloje esančią medžiagą, būtent jis kontroliavo ir vadovavo bendrovei. Šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad 2014 m. J. A. nusipirkus visas UAB „Gabista“ akcijas jos buveinė buvo perregistruota adresu ( - ), tai yra adresu kuriuo esantis turtas asmeninės nuosavybės teise priklauso būtent J. A.. Bendrovės buveinės adresas nesikeitė ir vėliau, – perleidžiant bendrovę ir keičiantis įmonės vadovams. Tokiu būdu bendrovės kontaktinis adresas visą laiką buvo J. A. gyvenamosios vietos adresas.
    5. Taigi būtent apeliantas ir turėjo būti atsakingas už tinkamos bendrovės finansinės apskaitos vedimą, laiku teikiamas finansines ataskaitas, metinį pranešimą Juridinių asmenų registrui, o iškėlus bankroto bylą, turėjo tinkamai perduoti visus buhalterinės apskaitos dokumentus bankroto administratorei.

12Teismas

konstatuoja:

13IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14

  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Šis teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
  2. Šios apeliacinės bylos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas pripažino BUAB „Gabista“ bankrotą tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliacinis teismas sprendžia, kad pagrindo peržengti suinteresuoto asmens J. A. atskirajame skunde nustatytas ribas nėra.

15Dėl byloje taikytinų teisės normų ir su jų išaiškinimu bei pritaikymu susijusių teismų praktikos išaiškinimų

  1. Prieš pradėdamas nagrinėti pareiškėjo atskirąjį skundą teismas pažymi, kad pagal CPK 3 straipsnio 1 dalį aiškindamas ir taikydamas įstatymus, kitus teisės aktus teismas privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, o pagal teismų praktikoje vienareikšmiai suformuluotus nurodymus – tai atlikdamas, privalo remtis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių bei faktinių aplinkybių visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.). Toliau teismas nurodo nagrinėjamoje byloje aktualias taikytinas įstatymo normas ir teismų praktikos nuostatas.
  2. Svarbu pažymėti tai, kad pagal civilinio proceso įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK XIII skyriaus normos) teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; atskiro įrodymo įrodomąją reikšmę teismas turi įvertinti įrodymų viseto kontekste ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011 etc.). Šiame kontekste paminėtina taip pat ir tai, kad vertinant konkrečių įrodymų sąsajumą su byla tyčinio bankroto atveju, teismas nėra saistomas dispozityvumo principo, todėl nustatydamas teisinį pagrindą turi teisę nesilaikyti šalių pareikštų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).
  3. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus; pagal ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalį esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu.
  4. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, o šio straipsnio 3 dalyje yra nurodytos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas, o tai paneigti privalo su tuo nesutinkantys asmenys. Taigi esant nors vienam iš šiame ĮBĮ straipsnio nurodytų požymių, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1128/2014 etc.).
  5. Kaip jau minėta, šioje byloje bankroto administratorė, tiek teikdama minimą prašymą pirmosios instancijos teisimui, tiek ir atsiliepdama į suinteresuoto asmens J. A. atskirojo skundo argumentus, vadovaudamasi ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktuose nurodytomis normomis teigia, kad surinkti įrodymai patvirtina BUAB ,,Gabista“ tyčinį bankrotą. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą tyčinis bankrotas konstatuojamas tada, kai įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, o pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą – tada, kai teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
  6. Pagal šiais klausimais formuojamą teismų praktiką, tokiose bylose nėra būtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004 etc.). Kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014); turi būti nustatyta požymių (aplinkybių) visuma, leidžianti daryti pagrįstą išvadą, jog įmonės vadovų / akcininkų veiksmai privedė šią prie bankroto. Taigi neturi būti įrodyta šių asmenų tyčia, kaip kaltės forma, nes tam konstatuoti pakanka nustatyti, kad pastarieji sąmoningai nevykdė įstatymo nustatytų pareigų, pažeidė kitus įstatymų reikalavimus ir dėl to įmonė galėjo tapti nemokia, nors tyčia tokių padarinių – įmonės nemokumo – ir nesiekta. Būtent konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma (įmonės vadovo / akcininkų veiksmų / neveikimo, priimtų sprendimų, sudarytų sandorių ir kt.) – tam tikrų veiksmų nuosekli eiga, jų sistema objektyviai patvirtinanti blogą įmonės valdymą ir suteikia pagrindą spręsti dėl kryptingo, sąmoningo įmonės vedimo prie bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-597/2013).
  7. Pabrėžtina ir tai, kad tokiose bylose nesprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo priteisimo iš kaltų asmenų, nenustatinėjamos įmonės vadovų / akcininkų civilinės atsakomybės sąlygos (žalos padarymas ir jos dydžio, kaltės ir jos formos, priežastinio ryšio tarp neteisėtais pripažintų veiksmų / neveikimo ir padarytos žalos etc.). Pripažinus bankrotą tyčiniu administratorius privalo atlikti detalesnį įmonės veiklos patikrinimą (įmonės sandoriai, sudaryti per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, konkrečių nurodytų asmenų veiksmų teisėtumas, atitikimas įmonės interesams ir pan.) (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis). Šiam asmeniui įstatymas suteikia galimybę reikšti ieškinius tiesiogiai asmenims, kaltiems dėl žalos bendrovei / kreditoriams padarymo (CK 2.87, 2.50 straipsniai), inicijuoti procesą dėl tokių asmenų baudžiamosios atsakomybės, dėl sankcijų, numatytų ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje taikymo.
  8. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl suinteresuoto asmens J. A. atskirojo skundo argumentų pagrįstumo taip pat yra aktualūs Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimai, pateikti ne viename sprendime tokios kategorijos bylose, kad nors akcijų pirkimo–pardavimo sutartis pati savaime nėra neteisėtas sandoris, tačiau jis turi būti vertinamas konkrečių bylos aplinkybių kontekste, tai yra turi būti nustatyta, ne tik įmonės finansinė padėtis sudarant tokį sandorį, bet ir tai, ar buvo būtinybė tokį sandorį sudaryti; ar buvo siekta išsaugoti ir (ar) plėtoti verslą, patenkinti daugumos kreditorių reikalavimus, užtikrinti įmonės ūkinės komercinės veiklos tęstinumą, etc. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1877-241/2016, 2015 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-207-464/2015 etc.). Taigi ne kartą yra išaiškinta, kad akcijų perleidimas pats savaime nepatvirtina ūkinės komercinės, investicinės veiklos vykdymo, kad dėl tokio sandorio (ne) realumo gali būti sprendžiama tik ištyrus pirmiau paminėtas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-318-381/2017). Toliau apeliacinis teismas nagrinėja atskirojo skundo argumentus ir sprendžia dėl skundžiamos teismo nutarties teisėtumo bei pagrįstumo.

16Dėl suinteresuoto asmens J. A. atskirojo skundo argumentų

  1. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad yra pagrįstas atsakovės BUAB „Gabista“ bankroto administratorės Violetos Laimienės reikalavimas šios įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu vadovaujantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktų nuostatomis. Apelianto J. A., atskirajame skunde nesutikdamas su teismo išvadomis, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išvadai, jog ši bendrovė jau 2014 m. buvo nemoki, jog yra fiktyvi nenuginčyta, notaro patvirtinta 2016 m. vasario 23 d. įmonės akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, jog aktas, patvirtinantis įmonės dokumentų perdavimo faktą, neatitinka jam keliamų formos reikalavimų, jog jis – J. A., yra atsakingas už įmonės dokumentų ir turto perdavimą administratorei, kad jo vadovavimo įmonei laikotarpiu nebuvo tvarkoma finansinė apskaita, nes 2015 m. registrui buvo pateiktas 2014 m. finansinių ataskaitų rinkinys.
  2. Apeliacinis teismas, atmesdamas šiuos argumentus, pirmiausiai pažymi tai, kad vadovaujantis šioje nutartyje pirmiau nurodytomis teismų praktikos nuostatomis, priešingai nei tvirtinama skunde, pirmosios instancijos teismas, remdamasis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų, nustatytų aktualių faktinių bei teisinių aplinkybių visuma, o taip pat vadovaudamasis įrodymų pakankamumo taisykle, turėjo teisę bei pagrindą konstatuoti, jog 2016 m. vasario 23 d. atsakovės akcijų pirkimo–pardavimo sutartis yra fiktyvi (CPK 185 straipsnis).
  3. Šiuo klausimu, be pirmosios instancijos teismo nurodytų argumentų, apeliacinis teismas pažymi tai, kad pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius pateikė jau 2016 m. rugpjūčio 10 d., o trečiasis asmuo Valstybės mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos jam pritarė. Taigi, turint omenyje tiek socialinio draudimo įmokų ir kt., tiek ir mokesčių į valstybės biudžetą administravimo įstatymuose nustatytas, tiek ir ĮBĮ nustatytą procedūrą, reglamentuojančią tokių pareiškimų pateikimą teismui; turint omenyje skundžiamoje nutartyje teismo visiškai teisingai nurodytas įstatymų reikalavimus bei teismų praktikos nurodymus, kuriuose yra nustatyti reikalavimai įmonės administracijos vadovui, kaip juridinio asmens valdymo organui (CK 2. 87 straipsnio 1, 2, 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009; 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2009, 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 298/2006, etc.); taip pat turint omenyje tiek Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme bei CK normose nustatytas priedermes asmeniui, kuris, būdamas vienintelis įmonės akcininkas, turi teisę ir pareigą spręsti esminius šios valdymo klausimus – būtent J. A., kuris nuo 2014 m. sausio 10 d. iki 2016 m. kovo 4 d. buvo šios įmonės vadovu ir vieninteliu akcininku, buvo žinomos / turėjo būti žinomos šių asmenų pretenzijos įmonei, jų ketinimai inicijuoti bankroto bylos iškėlimą ir kt. Todėl, apeliacinio teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtina apeliantas, turėjo pagrindą akcijų perleidimo sutartį bei ją lydintį dokumentų perdavimo aktą traktuoti būtent taip.
  4. Be kita ko, teismas šioje byloje pagrįstai rėmėsi taip pat ir teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartyje nustatytais faktais bei padarytomis išvadomis. Kaip matyti iš šios nutarties, teismas nustatė, kad UAB „Gabista“, įregistruota 2013 m. gruodžio 19 d., paskutinį kartą finansinės atskaitomybės dokumentus registro tvarkytojui pateikė už 2014 m. ir pagal jų duomenis deklaravo turto už 12 872 Eur, o per metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 33 266 Eur sumą, kad paskutinis įmonės darbuotojas atleistas 2016 m. vasario 24 d., kad pagal viešųjų registrų duomenimis ji neturi nei registruotino nekilnojamojo turto, nei transporto priemonių, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog ši valdytų nuosavybės teise kokį nors kitą materialų turtą, turėtų lėšų banko sąskaitoje ar kasoje, kad nutarties priėmimo dieną apdraustųjų asmenų nėra, skola VSDFV biudžetui sudarė 3 481,27 Eur, o skola VMI išaugo iki 3 670,18 Eur. Taigi šioje galiojančioje teismo nutartyje yra nustatyti faktai ir konstatuotas bendrovės nemokumas. Pagal LITEKO duomenis teismo 2017 m. sausio 2 d. nutartyje atsakovei taikytas supaprastintas bankroto procesas (ĮBĮ 131 straipsnio 1 dalis), o teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartyje pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  5. Be to, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatė, kad pagal paties J. A. su atsiliepimu pateiktą 2016 m. vasario 23 d. UAB „Gabista“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį viešo registro duomenimis UAB „Elmarket“ niekada nebuvo įregistruota Juridinių asmenų registre kaip atsakovės akcininkė; kad atsakovei jau esant nemokiai ir J. A. pasitraukus iš oficialių pareigų joje, tai yra, vėliau – sekė daugkartiniai (kas mėnesį) įmonės vadovų ir akcininkų pasikeitimai; kad J. A. į bylą pateikta 2016 m. vasario 19 d. dokumentų perdavimo akto kopija, kuria įrodinėjamas visų įmonės dokumentų perdavimas UAB „Elmarket“, neatitinka minimalių dokumentų rengimo reikalavimų, keliamų privačių juridinių asmenų dokumentams, kurie numatyti šioje nutartyje pirmiau nurodytuose teisės aktuose.
  6. Teismas sprendžia, kad atsakovės bankroto administratorė atsiliepime į atskirąjį skundą taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad J. A., 2014 m. nusipirkęs visas UAB „Gabista“ akcijas, jos buveinę perregistravo adresu ( - ), tai yra adresu, kuriuo esantis turtas asmeninės nuosavybės teise priklauso būtent jam pačiam, kad bendrovės buveinės adresas nesikeitė ir vėliau, – perleidžiant bendrovę ir per itin trumpą laiką daug kartų keičiantis įmonės vadovams, kad bendrovės kontaktinis adresas visą laiką buvo jo gyvenamosios vietos adresas. Taigi visų šių aplinkybių visetas patvirtina teismo išvadų, susijusių tiek su minimos sutarties, tiek ir akto vertinimu, pagrįstumą, o apelianto argumentai jų nepaneigia (CPK 178 straipsnis).
  7. Kaip jau minėta, apeliantas šiam teismui pateikė nurodytą papildomą rašytinį įrodymą – Vilniaus apskrities VMI 2017 m. balandžio 10 d. raštą, kuriuo atsisakyta suteikti informaciją apie UAB ,,Gabista“ 2014–2016 m. pateiktas PVM deklaracijas, kuris priimamas į bylą (CPK 314 straipsnis). Tačiau teismas sprendžia, kad įvertinus pirmiau įvardintų nustatytų aplinkybių visetą, o taip pat įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismas šią bylą nagrinėjo žodinio proceso tvarka, o suinteresuotas asmuo J. A. buvo įtrauktas dalyvauti joje nuo proceso pradžios; kad bylos nagrinėjimas buvo atidedamas suteikiant galimybę jam tinkamai paruošti savo poziciją; kad jis pats turi pakankamą patirtį vadovaujant privačiam juridiniam asmeniui, taigi žino / turi žinoti ne tik tokio asmens, bet ir jam pačiam priklausančių teisių įgyvendinimo tvarką; kad šioje byloje jis buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato, todėl laikoma, jog ir dėl to jam yra žinomos ir suprantamos tiek procesinės teisės, tiek ir pareigos; kad, kaip seka iš teismo baigiamojo posėdžio protokolo, pirmosios instancijos teismui nebuvo pareikšta jokių prašymų, – o taip pat vadovaujantis tiek bendraisiais tiek ir ĮBĮ reikalavimais dėl proceso tokiose bylose koncentruotumo bei ekonomiškumo, dėl byloje dalyvaujančių asmenų pareigos sąžiningai naudotis savo teisėmis, savalaikiai teikti įrodymus, reikšti prašymus ir tokiu būdu ne vilkinti, o užtikrinti kuo greitesnį bylos išnagrinėjimą, be to, vadovaujantis jau paminėta procesine įrodymų pakankamumo taisykle, – apelianto prašymas išreikalauti jo nurodomus papildomus duomenis apie įmonės veiklą 2014–2016 m., arba suteikti liudijimą siekiant gauti tokią informaciją, atmetamas kaip veikimas, nesuderinamas, tai yra prieštaraujantis pirmiau išvardintiems įstatymų reikalavimams (CPK 42 straipsnio 5 dalis, 7, 8 straipsniai etc.).
  8. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatuoja, kad dėl suinteresuoto asmens J. A. atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį, kuria konstatuotos pirmiau išdėstytos faktinės bei teisinės aplinkybės ir konstatuotas atsakovės BUAB „Gabista“ tyčinis bankrotas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktai), todėl šis skundas atmetamas nenagrinėjant kitų tiek apelianto tiek ir pareiškėjos procesiniuose dokumentuose išdėstytų motyvų, kaip neturinčių teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 338 straipsnis), nes, kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 etc.).

17Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

18Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai