Byla e2-1877-241/2016
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutarties, kuria uždarosios akcinės bendrovės „Teatro arena“ bankrotas pripažintas tyčiniu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens V. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutarties, kuria uždarosios akcinės bendrovės „Teatro arena“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

3Teismas

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 18 d. nutartimi UAB „Teatro arena“ iškelta bankroto byla, administratore paskirta UAB „Seturas“.
  2. Bankroto administratorė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti UAB „Teatro arena“ bankrotą tyčiniu. Administratorė nurodė, kad įmonės vadovu nuo 2009 m. vasario 4 d. iki 2015 m. rugsėjo 12 d. buvo V. P., valdybos nariais nuo 2009 m. vasario 4 d. iki 2015 m. rugsėjo 10 d. buvo V. P., O. K. ir D. A.. Šie asmenys taip pat buvo ir įmonės akcininkai nuo 2009 m. vasario 4 d. iki 2015 m. liepos 27 d., kuomet įmonės akcijos buvo perleistos H. K.. 2015 m. rugsėjo 23 d. H. K. įmonės akcijas perleido K. J., kuris 2015 m. lapkričio 3 d. akcijas perleido tam pačiam H. K.. V. P., O. K. ir D. A. perleidus akcijas H. K., įmonė veiklos nebevykdė.
  3. V. P., O. K. ir D. A. perleidžiant akcijas H. K., įmonė jau buvo nemoki. Įmonės vadovas V. P. privalėjo ne fiktyviai perleisti akcijas, o pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Įmonė tapo nemoki laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 31 d. iki 2015 m. birželio 30 d., kuomet pradelsti kreditorių reikalavimai sudarė 21 027,64 Eur sumą, o įmonės turtas buvo 24 324,17 Eur. Pradelsti mokėjimai kreditoriams tuo metu viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Vėliau įmonės mokumas atkurtas nebuvo, o tik didėjo. V. P., žinodamas ar turėdamas žinoti apie prastą įmonės finansinę padėtį, turėjo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau to nepadarė, siekdamas išvengti atsakomybės, perleido įmonės akcijas veiklos nebetęsusiems asmenims. Nors įmonei tapus nemokiai, naujų nuostolingų sandorių dėl įmonės turto nebuvo sudaryta, bet buvo sudaryti fiktyvūs įmonės akcijų perleidimo sandoriai, siekiant išvengti įmonės vadovo civilinės atsakomybės ir prievolių kreditoriams vykdymo.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi pripažino UAB „Teatro arena“ bankrotą tyčiniu.
  2. Teismas sprendė, kad UAB „Teatro arena“ bankrotas yra tyčinis, nes egzistuoja pagrindas pripažinti, jog, kai ši įmonė 2015 metais buvo faktiškai nemoki, t. y. nesugebanti vykdyti turtinio pobūdžio prievolių kreditoriams, tolesnė jos veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį, taip suvaržant kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą.
  3. Teismas konstatavo, kad aplinkybę, jog 2015 m. UAB „Teatro arena“ buvo faktiškai nemoki, patvirtina faktas, kad tuo metu įmonės pradelsti įsipareigojimai ženkliai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Teismas vertino, kad tuometinis įmonės vadovas V. P., žinodamas apie sunkią įmonės finansinę padėtį, privalėjo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas padarė išvadą, kad įmonės perleidimas buvo sąmoningai fiktyvus, perleidžiant akcijas asmenims, kurie net neketino vykdyti įmonės veiklos. Teismas, įvertinęs aplinkybių visumą, sprendė, kad įmonės vadovas, įmonei esant faktiškai nemokiai, netinkamai vykdė savo pareigas, todėl yra pagrindas pripažinti UAB „Teatro arena“ bankrotą tyčiniu.

8III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

9

  1. Suinteresuotas asmuo V. P. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškėjos BUAB „Teatro arena“ bankroto administratorės UAB „Seturas“ pareiškimą dėl UAB „Teatro arena“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Akcijų pardavimo veiksmas neturėjo jokios įtakos bendrovės mokumui, bendrovės turtinės padėties nei pagerino, nei pablogino. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartis yra teisėtas sandoris, kurio sudarymas nėra ribojamas laike ar bendrovės turtine padėtimi. Todėl ir UAB „Teatro arena“ akcininkai turėjo teisę parduoti bendrovės akcijas, kai nusprendė nebeužsiimti komercine veikla, neatsižvelgiant į bendrovės turtinę padėtį. Toks sandoris negali būti pagrindu pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.
    2. Faktas, kad bendrovės direktorius nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo 2015 m. birželio 30 d. savaime nėra pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu. V. P. nurodytą dieną neatsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. UAB „Teatro arena“ užsiėmė renginių organizavimo, patalpų nuomos renginiams veikla. Bendrovės veiklai įtakos turėjo sezoniškumas, t. y. vasaros metu bendrovėje lėšų srautai ir pajamos sumažėdavo, nes vasaros metu kultūrinių/muzikinių renginių buvo rengiama ženkliai mažiau, tuo tarpu didžioji dalis per metus organizuojamų renginių buvo rengiama rudens-žiemos laikotarpiu. Dėl sezoniškumo vasaros laikotarpiu bendrovės atsiskaitymai nebuvo tokie sklandūs, tačiau atėjus rudeniui bendrovė įvykdydavo visus savo įsipareigojimus.
    3. V. P. bendrovės akcijas perleido 2015 m. birželio 10 d., nors VĮ Registrų centre akcijų perleidimas buvo registruotas tik 2015 m. liepos 28 d. Tuo tarpu UAB „Teatro arena“ nemokumas konstatuojamas tik 2015 m. birželio 30 d. V. P. neįtakojo bendrovės nemokumo, akcijas perleido tuomet, kai UAB „Teatro arena“ buvo moki.
    4. Teismas nenustatė, kad UAB „Teatro arena“, būdama nemoki, būtų sudariusi sandorius ar atlikusi veiksmus, kurie blogintų bendrovės padėtį, sunkintų galimybę atsiskaityti su kreditoriais, todėl vien tik bendrovės nemokumo faktas negalėjo būti pagrindu pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.
    5. Teismas nenustatė jokių bendrovės vadovų ar jos akcininkų veiksmų (sandorių, atsiskaitymų, pinigų išvaistymo, kitų veiksmų, kurie būtų žlugdę įmonę). Todėl vien tik veiklos nevykdymas negalėjo būti pagrindu šioje byloje bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu.
    6. Neatitinka tikrovės skundžiamoje nutartyje nurodyta aplinkybė, kad UAB „Teatro arena“ nevykdė veiklos nuo 2015 m. birželio mėn. Pareiškėjai buvo žinoma apie tai, kad bendrovė vykdė veiklą visą 2015 m. vasarą. Pareiškėja sąmoningai nepateikė šios informacijos teismui tam, kad teismas susidarytų tikrovės neatitinkantį įspūdį ir nepagrįstai spręstų dėl UAB „Teatro arena“ tyčinio bankroto.
    7. Akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas ir jos pagrindu bendrovės akcijų perleidimas nėra tyčinio bankroto požymis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies prasme, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bendrovės tyčinio bankroto, neturėjo vertinti UAB „Teatro arena“ akcininkų sudarytos akcijų perleidimo sutarties. Akcijų pardavimas nėra ir negali būti laikomas bendrovės valdymu, tai yra turto (vertybinių popierių) perleidimo sandoris, kuris sandorio sudarymo metu nebuvo draudžiamas.
    8. Teismas be pagrindo sprendė, kad akcijų pirkimo-pardavimo sandoris buvo fiktyvus, byloje nebuvo nustatyta, kad toks sandoris neatitiko tikrosios šalių valios. Teismo posėdžio metu H. K. patvirtino, kad jis siekė įsigyti UAB „Teatro arena“ akcijas, kad toks sandoris atitiko jo valią ir interesus. Nei viena iš šalių tokio sandorio neginčijo, sutartis yra galiojanti.
    9. Tai, kad H. K. buvo įsigijęs UAB „Vilniaus parkas“ akcijų ir kad vėliau šiai įmonei buvo iškelta bankroto byla, nepagrindžia UAB „Teatro arena“ tyčinio bankroto. Nėra pripažinta, kad UAB „Vilniaus parkas“ bankrotas būtų buvęs tyčinis ar kad UAB „Teatro arena“ akcijų perleidimas H. K. buvo apsimestinis sandoris. Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad UAB „Teatro arena“ akcininkais buvo trys asmenys, tuo tarpu UAB „Vilniaus parkas“ akcininkas buvo vienas asmuo. Tai reiškia, kad šių įmonių akcijų perleidimo sandorių nebuvo galima buvo gretinti.
    10. Teismas turėjo vertinti UAB „Teatro arena“ darbo ir veiklos organizavimą, sudarytus sandorius, atsiskaitymus, ir tik nustatęs, kad šių veiksmų visuma buvo sąmoningas veikimas siekiant pakenkti bendrovės turtinei padėčiai ir kreditoriams, teismas būtų turėjęs pagrindą konstatuoti UAB „Teatro arena“ tyčinį bankrotą. Tačiau tokių aplinkybių teismas netyrė ir nenustatė, todėl nepagrįstai ir neteisėtai patenkino pareiškėjos pareiškimą, pripažindamas UAB „Teatro arena“ bankrotą tyčiniu.
    11. Teismas nepagrįstai remdamasis vien tik nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo faktu ir akcijų perleidimo faktu, UAB „Teatro arena“ bankrotą pripažino tyčiniu.
  2. Pareiškėja BUAB „Teatro arena“ bankroto administratorė UAB „Seturas“ prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:
    1. Nepagrįstais laikytini V. P. argumentai, neva akcijas jis perleido 2015 m. birželio 10 d., nes kitokie duomenys yra įregistruoti juridinių asmenų registre. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis V. P. buvo įmonės akcininkas iki 2015 m. liepos 27 d. Kita vertus, akcijų perleidimo data nėra itin reikšminga šioje byloje, nes įmonė jau 2015 m. birželio mėn. susidūrė su finansiniais sunkumais, įmonės vadovas akivaizdžiai suprato ar turėjo suprasti, kad įmonei gresia bankrotas. Reikšmingiau yra tai, kad V. P. buvo įmonės vadovas iki 2015 m. rugsėjo 12 d. ir nevykdė jam kylančios pareigos dėl nemokios įmonės bankroto bylos kėlimo, o priešingai, stengėsi atsikratyti įmonės akcijų.
    2. Neįrodytais laikytini V. P. argumentai, neva įmonė nebuvo nemoki 2015 m. birželio 30 d. ir jam nebuvo kilusi pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. V. P. pateiktos sutartys bei teiginiai, kad įmonė 2015 m. vasarą dar vykdė kažkokią veiklą, nepaneigia buhalterijoje užfiksuotų balansinių duomenų ir pradelstų kreditorinių reikalavimų, iš kurių matyti, kad įmonė buvo nemoki nuo 2015 m. birželio 30 d.
    3. Teismas tinkamai vertino tuos faktus, kad V. P. sistemingai, jau ne pirmą kartą priveda įmonę prie bankroto ir perleidžia jos turimas akcijas tiems patiems subjektams, kurie neketina toliau vykdyti veiklos. Priešingai nei teigia V. P., H. K. teismo posėdžio metu nepateikė paaiškinimų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog H. K. siekė realiai įsigyti įmonę ir toliau tęsti jos veiklą. Priešingai, šis asmuo teismo posėdžio metu paaiškino, kad pirko įmonę vos už 100 Eur, vėliau perleido dar kitam asmeniui, o vėliau dėl nepaaiškintų priežasčių vėl įgijo tas pačias akcijas. Teismo posėdžio metu įmonės vadovu H. K. paskirtas M. M. paaiškino, kad neperėmė jokių įmonės dokumentų ar turto, banko sąskaitų, nebuvo nuvykęs į įmonės patalpas ir jokios veiklos nevykdė, buvo pamiršęs, kad yra paskirtas įmonės vadovu. Šie paaiškinimai tik patvirtina teismo išdėstytus motyvus dėl akcijų perleidimo sandorių fiktyvumo.
    4. V. P. teigia, jog UAB „Vilniaus parkas“ bankrotas nebuvo pripažintas tyčiniu. Tačiau UAB „Vilniaus parkas“ bankroto byloje buvo nustatyta, kad V. P. sudarė neteisėtus sandorius, tuo darydamas žalą kreditoriams (pažeista atsiskaitymų su kreditoriais eilė, pirmiausia atsiskaitant su V. P.), dėl ko buvo pareikštas ieškinys, byla užbaigta taikos sutartimi, pagal kurią V. P. sumokėjo BUAB „Vilniaus parkas“ 29 000 Lt nuostolių atlyginimo.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria UAB „Teatro arena“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

12Dėl naujų įrodymų priėmimo

  1. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008).
  2. Nagrinėjamoje byloje apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus, t. y. 2015 m. kovo 29 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. TA268 ir 2015 m. liepos 14 d. maitinimo ir kitų paslaugų teikimo sutartį. Nurodė, kad pateikti įrodymai pagrindžia UAB „Teatro arena“ veiklos vykdymą. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Labai svarbu, kad kiekvienai šaliai būtų sudaryta galimybė susipažinti su kitais įrodymais ir ji galėtų pareikšti savo nuomonę dėl jų pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju nauji įrodymai teismui buvo pateikti kartu su atskiruoju skundu, todėl bankroto administratorė ir suinteresuoti asmenys turėjo galimybę susipažinti su naujai pateiktais įrodymais ir išreikšti savo nuomonę dėl jų. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas priima naujus apelianto įrodymus ir prideda juos prie bylos bei pažymi, kad naujų įrodymų priėmimas nepažeidžia šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų, bylos nagrinėjimo neužvilkins (CPK 314 straipsnis).

13Dėl bylos faktinių aplinkybių

  1. V. P. buvo UAB „Teatro arena“ vadovu nuo 2009 m. vasario 4 d. iki 2015 m. rugsėjo 12 d., nuo 2015 m. rugsėjo 15 d. vadovu buvo K. J., nuo 2015 m. spalio 1 d. – M. M.; H. K. buvo įmonės akcininku nuo 2015 m. liepos 21 d., K. J. – nuo 2015 m. rugsėjo 15 d., nuo 2015 m. spalio 1 d. akcininku vėl tapo H. K. (2 t., b. l. 6-16). Laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 4 d. iki 2015 m. liepos 21 d. UAB „Teatro arena“ akcininkais buvo O. K., V. P. ir D. A. (2 t., b. l. 31-34).

14Dėl pagrindų konstatuoti UAB „Teatro arena“ tyčinį bankrotą

  1. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tyčinio bankroto požymių. Kasacinis teismas, formuodamas praktiką tyčinio bankroto bylose, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004).
  2. Tyčinio UAB „Teatro arena“ bankroto faktą administratorė grindė aplinkybe, kad apeliantas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos UAB „Teatro arena“ iškėlimo, ir tuo, kad apeliantas fiktyviai perleido UAB „Teatro arena“ akcijas kitiems asmenims. Administratorės teigimu, V. P., O. K. ir D. A. perleidžiant akcijas H. K., UAB „Teatro arena“ jau buvo nemoki, todėl įmonės vadovas V. P. privalėjo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, o ne fiktyviai perleisti akcijas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad UAB „Teatro arena“ vadovas V. P., žinodamas apie sunkią įmonės finansinę padėtį, privalėjo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Taip pat teismas padarė išvadą, kad UAB „Teatro arena“ akcijų perleidimas buvo fiktyvus, perleidžiant akcijas asmenims, kurie neketino vykdyti veiklos. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka, teigia, kad teismas, remdamasis vien tik nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo faktu ir akcijų perleidimo faktu, nepagrįstai UAB „Teatro arena“ bankrotą pripažino tyčiniu.
  3. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, skundžiama nutartimi pripažino UAB „Teatro arena“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktuose įtvirtintų požymių pagrindu. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (1 punktas), taip pat įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos (4 punktas).
  4. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, įrodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių. Be to, įmonės tyčiniu bankrotu pripažintini visi atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sąmoningų sprendimų įmonės turtas yra perleidžiamas, iššvaistomas, sunaikinamas ar sugadinamas, jei dėl tokių veiksmų įmonė gauna žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali rinkos vertė, ir tokių veiksmų padariniu tampa įmonės nemokumas. Įmonės tyčiniu bankrotu laikytini ir įvardyti įmonės valdymo organų veiksmai įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, t. y. finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-412/2010, 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2777/2013). Pagal galiojantį teisinį reguliavimą tyčinio įmonės bankroto konstatavimui nereikalaujama nustatyti sistemingus nevienkartinius įmonės valdymo organų neteisėtus veiksmus, o pakanka nustatyti bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyje numatytų aplinkybių, dėl kurių kilo įmonės bankrotas. Tai gali būti tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitos aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste.
  5. Apelianto nuomone, faktas, kad jis kaip UAB „Teatro arena“ vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo savaime nėra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte (įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Panaši nuostata įtvirtinta ir nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Taigi tiek pagal ankstesnės, tiek pagal dabar galiojančios redakcijos ĮBĮ normų nuostatas įmonės vadovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei įmonė nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais ir faktiškai yra nemoki. ĮBĮ 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas bankrotas – tai teisės aktų nustatyta tvarka pripažinta įmonės nemokumo būsena, kai siekiama šios būsenos pabaigos iš įmonės turto tenkinant kreditorių reikalavimus ir užtikrinant kreditorių ir įmonės interesų pusiausvyrą. Šio straipsnio 8 dalyje išdėstyta įmonės nemokumo sąvoka – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
  6. Įmonės nemokumas yra objektyvi būklė, kai įmonė nebegali (nebegalės) atsiskaityti su kreditoriais. Tai suponuoja žinančių įmonės padėtį vadovo ir savininkų teisinę pareigą laiku kreiptis į teismą su pareiškimu iškelti bankroto bylą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2015 m. UAB „Teatro arena“ buvo faktiškai nemoki, jos pradelsti įsipareigojimai sudarė 21 027,64 Eur, turimas turtas – 24 324,17 Eur, t. y. pradelsti įsipareigojimai ženkliai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Nei apeliantas, nei kiti suinteresuoti asmenys šios aplinkybės iš esmės neginčija. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. eB2-3759-794/2016 dėl bankroto bylos UAB „Teatro arena“ iškėlimo, remdamasis Juridinių asmenų registrui pateiktais finansinės atskaitomybės dokumentais, nustatė, kad UAB „Teatro arena“ buvo nemoki jau 2014 m., jos turto vertė tuomet buvo 58 745,66 Eur, mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 70 350,44 Eur, nuostolis – 31 126,91 Eur (1 t., b. l. 54-55). Jokių įrodymų, paneigiančių UAB „Teatro arena“ nemokumą 2014-2015 m., apeliantas nepateikė (CPK 178 straipsnis). Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-24375-934/2016 nagrinėjimo teismo posėdyje apeliantas, duodamas paaiškinimus, nurodė, kad UAB „Teatro arena“ neturėjo nei turto, nei įsipareigojimų, eilę metų pelno negavo, todėl ją buvo nuspręsta parduoti (2016 m. lapkričio 2 d. teismo posėdžio garso įrašas: 32 min. 30 sek. – 32 min. 48 sek., 42 min. 59 sek. – 43 min. 23 sek.; CPK 179 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad byloje UAB „Teatro arena“ nemokumas 2014-2015 m. nustatytas. Todėl įmonės vadovams nevykdant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos bei tęsiant įmonės nuostolingą veiklą, buvo ženkliai padidinti kreditoriniai įsipareigojimai, kas gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tokios aplinkybės atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą įmonės tyčinio bankroto požymį.
  7. Teismas pažymi, kad įmonės administracijos vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, santykis su juridiniu asmeniu yra specifinis – grindžiamas pasitikėjimu ir lojalumu. Įstatyme įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis); būti jam lojalus ir laikytis konfidencialumo (CK 2.87 straipsnio 2 dalis); vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (CK 2.87 straipsnio 3 dalis) ir kt. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai, nei eiliniam įmonės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; įmonės vadovas jai atstovauja, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009; 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2009). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šias pareigas įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 298/2006). Vertinant įrodymus tokio pobūdžio bylose, būtina atsižvelgti ne tik į konkretaus sandorio įtaką bendrovės turtinei padėčiai, bet ir įvertinti sandorių visumą, atsižvelgti į jų sudarymo metu buvusią situaciją bendrovėje, sandorio šalių ryšius, sandorių ekonominį pagrįstumą ir pan., nes tai reikšminga sprendžiant dėl bendrovės vadovo pareigos veikti išimtinai bendrovės interesais įvykdymo.
  8. Tik įmonei veikiant įprastai, jos vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams ir tokiu laikotarpiu pagrindinė įmonės vadovo pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei, atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014 ir kt.).
  9. Bendrovės savininkai (dalyviai) turi pareigą domėtis įmonės vykdoma veikla, jos finansine padėtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2014). CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta papildoma atsakomybė juridinio asmens dalyviams, kad jie negalėtų piktnaudžiauti galimybe išvengti turtinės atsakomybės, prisidengdami ribota turtine atsakomybe, tais atvejais, kai jų nesąžiningi veiksmai lemia juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievoles kreditoriui. CK 2.50 straipsnio 3 dalies normoje įtvirtinto teisinio reguliavimo pagrindas yra bendrasis sąžiningumo principas, todėl sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, taikytini bendrieji civilinių teisinių santykių subjektų elgesio sąžiningumo kriterijai – juridinio asmens dalyvis laikytinas sąžiningu, jeigu jis nežinojo, negalėjo ir neturėjo žinoti, kad jo elgesys neigiamai veikia juridinio asmens gebėjimą vykdyti savo prievoles. Sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio atsakomybės, svarbu įvertinti jo vaidmenį ir realią galimybę daryti įtaką juridinio asmens veiklai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2009). Dalyvis yra įmonės kapitalo teikėjas ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo narys. Dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Tačiau dalyvių susirinkimas sprendžia, neišeidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų, svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, todėl dalyvių veikla kasacinio teismo vadinama strateginiu bendrovės valdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2009). Esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis. Atsižvelgiant į šių funkcijų skirtingumą, civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Jei dalyvis atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui, laikytina, kad jis veikia kaip faktinis vadovas ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas. Kai tas pats asmuo yra ir vadovas, ir dalyvis arba tik dalyvis ir atlieka dalyviui būdingus, bet neteisėtus kaltus žalos sukėlusius veiksmus, jo atsakomybė turi būti nustatoma kaip dalyvio civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
  10. Byloje nagrinėjamu atveju UAB „Teatro arena“ vadovai bei akcininkai, įmonei tapus faktiškai nemokiai, nesilaikė fiduciarinių pareigų įmonės kreditoriams. Netinkamas UAB „Teatro arena“ valdymas nulėmė įmonės nemokumą ir negalėjimą atsiskaityti su įmonės kreditoriais, o tai yra pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu.
  11. Atskirajame skunde nurodoma, kad akcijų perleidimas neturėjo įtakos UAB „Teatro arena“ mokumui, taip pat pažymima, kad įmonės akcijos buvo perleistos, nes akcininkai nusprendė nebeužsiimti komercine veikla. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, kad akcijų pirkimo-pardavimo sutartis savaime nėra neteisėtas sandoris, tačiau nagrinėjamoje byloje UAB „Teatro arena“ akcijų perleidimo sandoris turi būti vertinamas konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Byloje nėra jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kad buvo būtina ir pagrįsta sudaryti faktiškai nemokios UAB „Teatro arena“ akcijų perleidimo sutartį, taip pat kad šia sutartimi buvo siekta išsaugoti ir (ar) plėtoti verslą, patenkinti daugumos kreditorių reikalavimus ar pan. Tokio sandorio ekonominis naudingumas tiek įmonei, tiek jos kreditoriams, įvertinus asmenį, kuriam buvo perleistos UAB „Teatro arena“ akcijos, charakterizuojančius duomenis (galiojantį H. K. teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą (2 t., b. l. 27), ir tai, kad perleistos faktiškai nemokios įmonės akcijos, kelia pagrįstų abejonių. Byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad toks sandoris atitiko tuometinius įmonės interesus ir verslo riziką. Todėl spręstina, kad perleidus faktiškai nemokios įmonės akcijas asmeniui, neketinančiam tęsti įmonės veiklos ir imtis aktyvių bei efektyvių priemonių atkurti įmonės mokumą, užtikrinti įmonės ūkinės komercinės veiklos tęstinumą, ją stabilizuoti, kad būtų atliktos papildomos piniginės investicijos į įmonę, buvo pažeisti įmonės kreditorių interesai, jų galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
  12. Bankroto administratorės pateiktais duomenimis UAB „Teatro arena“ pradelsti įsipareigojimai nuo 2015 m. balandžio mėn. iki 2015 m. rugsėjo mėn. išaugo nuo 6 124,23 Eur iki 50 906,90 Eur, o turtas sumažėjo nuo 68 719,08 Eur iki 9 080,69 Eur (2 t., b. l. 3). Toks staigus įmonės turto masės sumažėjimas, įmonės turtiniams įsipareigojimams nuolat didėjant, patvirtina išvadą, kad tokiu būdu buvo siekiama išvengti išieškojimų, vykdytinų kreditorių reikalavimams patenkinti, nukreipimo į įmonės turtą ar pinigines lėšas.
  13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad akcijų perleidimo metu įmonė nevykdė jokios veiklos. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka, teigia, kad su atskiruoju skundu pateikti įrodymai ją paneigia. Nors apeliantas pateikė apeliacinės instancijos teismui negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį bei maitinimo ir kitų paslaugų teikimo sutartį, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios sutartys savaime nepatvirtina, kad akcijų perleidimo metu ir jas perleidus, UAB „Teatro arena“ vykdė veiklą. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų apie šių sutarčių faktinį vykdymą, t. y. kad realiai buvo teikiamos paslaugos, vykdomi atsiskaitymai už jas ir pan. Apelianto teigimu, kadangi UAB „Promola“ teikė sąskaitas įmonei iki 2015 m. rugsėjo mėn., tai patvirtina, kad patalpos Olimpiečių g. 3, Vilniuje, buvo nuomojamos iki 2015 m. rugsėjo 30 d. Su tokia apelianto išvada nesutiktina, nes apeliantas remiasi UAB „Promola“ sąskaitų-faktūrų registro duomenimis (2 t., b. l. 78), kuriame nėra nurodyti paslaugų suteikimo laikotarpiai, už kuriuos išrašytos sąskaitos-faktūros. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sąskaitos-faktūros išrašymo data neparodo, už kokiu laikotarpiu suteiktas paslaugas sąskaita-faktūra buvo išrašyta. Nors atskirajame skunde nurodoma, kad tam tikrų įrodymų, susijusių su įmonės veikla, apeliantas teismui pateikti negali, nes jie yra perduoti bankroto administratorei, tačiau jokių prašymų dėl įrodymų išreikalavimo apeliantas teismui nereiškė. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sutinka su bankroto administratorės atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentu, kad galimas UAB „Teatro arena“ veiklos vykdymas nepaneigia įmonės finansinių duomenų, užfiksuotų įmonės finansinės atskaitomybės dokumentuose.
  14. Atskirajame skunde nurodoma, kad apeliantas neįtakojo UAB „Teatro arena“ nemokumo, nes akcijas perleido tuomet, kai įmonė buvo moki. Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje dėl tyčinio įmonės bankroto pripažinimo teismas nesprendžia žalos atlyginimo priteisimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatinėja kiekvieno iš kaltų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų. Minėta, kad teismas, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla ar įmonės valdymo organų ir/ar dalyvių sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių, o bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą – turi būti vertinama aplinkybių visuma. Nagrinėjamos bylos atveju įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu taip pat nereiškia, jog visi apelianto nurodyti įmonės vadovų ir (ar) akcininkų veiksmai ar sprendimai yra neteisėti ar kad visais jais sąmoningai buvo siekiama įmonę privesti prie bankroto. Įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu teismui pakanka nustatyti tam tikrų veiksmų nuoseklią eigą, kurių sistema objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto. Tuo tarpu atlikti detalesnį įmonės veiklos patikrinimą (patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, įvertinti konkrečių nurodytų asmenų veiksmų teisėtumą, atitikimą įmonės interesams ir pan.), pripažinus bankrotą tyčiniu, turi bankroto administratorius (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis).
  15. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta, jog UAB „Teatro arena“ vadovai ir akcininkai įmonę valdė netinkamai, neužtikrino įmonės kreditorių interesų apsaugos. Faktiniai duomenys apie įmonės valdymo organų ir dalyvių padarytus įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto. Nekonstatavus materialiosios teisės ir proceso teisės normų taikymo pažeidimo, pirmosios instancijos teismo nutartis pripažintina pagrįsta ir teisėta (CPK 263 straipsnis). Atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  16. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam klausimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų atskirai nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

15Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

16palikti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartį nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai