Byla 1A-31-397/2018
Dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Tomui Dorelaičiui, nuteistajam R. A., jo gynėjui advokatui Sauliui Majauskui, nuteistojo A. D. gynėjui advokatui Remigijui Uckui, nuteistojo M. S. gynėjai advokatei Ramutei Budrytei,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. S., R. A., A. D. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Uckaus apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo

3- M. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas 3 metų laisvės atėmimo bausme. BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalių pagrindu prie šios bausmės pridėta dalis 2013 m. balandžio 2 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės ir paskirta galutinė subendrinta 3 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo faktinio pradėjimo vykdyti bausmę dienos. BK 66 straipsnio pagrindu į bausmės laiką įskaityta suėmime išbūtas laikas nuo 2015 m. vasario 10 d. iki 2016 m. gegužės 6 d. ir nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 23 d.

4Iki bausmės pradėjimo vykdyti skirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti, pradėjus vykdyti bausmę kardomoji priemonė panaikintina. M. S. nuo antrinės teisinės pagalbos išlaidų mokėjimo atleistas.

5- R. A. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas 3 metų laisvės atėmimo bausme. BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalių pagrindu šios bausmės dalis pridėta prie 2015 m. rugsėjo 8 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartimi nustatytos, subendrinus 2015 m. birželio 26 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu ir 2015 m. birželio 19 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nutartimi paskirtas bausmes, subendrintos bausmės ir paskirta galutinė subendrinta 5 metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos (2017 m. gegužės 31 d.). BK 63 straipsnio 9 dalies pagrindu į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta iki 2017 m. gegužės 31 d. pagal 2015 m. rugsėjo 8 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartį.

6- A. D. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytas BK 181 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 10 mėnesių. BK 92 straipsnio 1 dalies pagrindu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams. BK 87 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto pagrindu paskirta auklėjamojo pobūdžio priemonė elgesio apribojimas 9 mėnesiams, įpareigojant šiuo laikotarpiu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. Kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti pradėjus vykdyti nuosprendį panaikintina.

7Teisėjų kolegija

Nustatė

8

    1. M. S., R. A. ir A. D. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už tai, kad veikdami bendrai, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo ir kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, grasinant prieš nukentėjusįjį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, panaudojant psichinę prievartą, o būtent:
  • 2014 m. rudenį, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdami bendrai, turėdami tikslą iš R. M. įgyti pinigus – 10 000 litų (2 896,20 Eur) – už 2006 m. gegužės 16 d. ir 2006 m. spalio 23 d. R. M. komercijos įmonės „( - )“ neįvykdytus užsakymus ir paimtus rankpinigius, viso 4 200 litų (1 216,40 Eur), tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2014 m. gruodžio 4 d., sporto klube „( - )“, esančiame ( - ), A. D. suteikė M. S. ir R. A. informaciją apie R. M. ir perdavė 2006 m. gegužės 16 d. ir 2006 m. spalio 23 d. sutarčių ir pinigų priėmimo kvitų kopijas, R. M. mobilaus ryšio telefono numerį, po ko 2014 m. gruodžio 4 d. apie 14.30 val. automobilių stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės UAB „( - )“, esančios ( - ), M. S. ir R. A. tiesioginio pokalbio metu, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, grasindami prieš nukentėjusįjį R. M. panaudoti fizinį smurtą – suluošinti, suspardyti, sulaužyti rankas, padaryti invalidu, sunaikinti ar sugadinti jo turtą – padegti R. M. automobilį, namus, panaudodami psichinę prievartą – baugindami, t. y. leisdami suprasti, jog domisi R. M., žino jo gyvenamąją vietą, M. S., R. A., A. D. ir kitų naudai vertė R. M. perduoti turtą – pinigus, viso 10 000 litų (2 896,20 Eur), už 2006 m. gegužės 16 d. ir 2006 m. spalio 23 d. R. M. komercijos įmonės „(duomenys nesklebtini)“ neįvykdytus R. D. užsakymus ir paimtus rankpinigius, viso 4 200 litų (1 216,40 Eur), ir taip bauginant R. M. dėl R. D. negrąžintos skolos, reikalavo 10 000 litų (2 896,20 Eur), t. y. reikalavo perduoti turtą, kuris aiškiai viršija prievolės apimtį.
    1. Marijampolės rajono apylinkės teismas 2017 m. gegužės 31 d. apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo kaltinamųjų kaltės įrodytinumą bei padarytos veikos atitiktį BK181 straipsnio 1 dalies sudėčiai.
    2. Dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. nuosprendžio apeliacinius skundus pateikė nuteistieji M. S., R. A. bei A. D. ir jo advokatas Remigijus Uckus.
      1. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. S. prašė Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

93.1.1. Nuteistasis savo skunde nurodė, kad grasinimai prieš nukentėjusįjį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, panaudojant psichinę prievartą, byloje grindžiami išimtinai tik nukentėjusiojo, kuris nagrinėjant bylą nedalyvavo ir net galimai sąmoningai vengia tą daryti, parodymais, kurie nenuoseklūs ir nepatikimi. Būtent nukentėjusiojo akistata su R. A. iš esmės buvo pagrindas pakeisti kvalifikavimą byloje, parodymas atpažinti, kurio metu nukentėjęs kalba apie 40 000 litų, kuriuos pats paneigė akistatoje. Net pareiškimas policijai parašytas ne tą pačią dieną, kaip, kad nurodo teismas, bet sekančią ir tai verčia abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu, juolab, kad net prieštaravimai dėl sumų akivaizdūs ir nepašalinti, nors pakeisti net kaltinimai. Skunde pabrėžia, jog įvykis vyko viešoje vietoje, prekybos centro „( - )“ automobilių stovėjimo aikštelėje, 14.30 val., bet duomenų apie „( - )“ kamerų vaizdo įrašus byloje nėra. Teismo liko nutylėta aplinkybė, dėl kurios R. A. atsisakė duoti parodymus, nes būtent dėl to, kad nebuvo sudaryta galimybė užduoti klausimus nukentėjusiajam dėl garso įrašo, kurį kaip minėta nukentėjęs nurodęs, kad yra perdavęs policijai, tačiau byloje jo nėra.

103.1.2. Dėl teisėto pagrindo neturėjimo įrodinėjimo nurodė, jog nei objektyvių, nei subjektyvių duomenų, kad nors vienas iš trijų kaltinamųjų žinojo, jog įmonė likviduota byloje nėra. Be to, rangovas (nukentėjęs asmuo) neatlikęs sutartyje nustatytu terminu darbų privalo mokėti už kiekvieną uždelstą dieną delspinigius, todėl reikalavimo apimtis jokiu būdu nebuvo viršyta. Nors teismas mano, kad reikalavimas yra neteisėtas, nes įmonė likviduota, tačiau visiškai nepasisakė dėl veikos subjektyviosios pusės ir jos neatskleidė, aplinkybių dėl asmenų žinojimo dėl reikalavimo neteisėtumo, realaus grasinimo ir kaltinamojo suvokimo nenustatinėjo. Kaltinamieji nuosekliai tvirtino, jog nusikaltimo nepadarė, o teismo poziciją, kad tai gynybinė versija paneigia ir kaltinamųjų parodymus patvirtina net ir neviešo pobūdžio procesinių prievartos priemonių taikymo metu gauti duomenys, t. y. buvo tik elementarus pozityvus bendravimas, nesant net užuominų apie galimą ar spėjamą prievartą. Būtent visų pokalbių iniciatorius yra nukentėjusiuoju įvardintas asmuo, kurio šioje byloje apklausti nepavyko, nes asmuo prasidėjus bylos nagrinėjimui išvyko į užsienį.

113.1.3. Skunde taip pat nurodo, jog teismas pažeidė ir bendruosius bausmės skyrimo principus, t. y. skyrė per griežtą bausmę.

      1. Nuteistasis R. A. savo apeliaciniame skunde prašė Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

123.2.1. Skunde nuteistasis nurodė, kad teismas nuosprendį priėmė nesilaikydamas įstatymų, neįsigilinęs į visas aplinkybes ir įrodymus, netinkamai kvalifikavo veikas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė bausmę už nusikaltimą, kurio R. A. neįvykdė. Jo nuomone, nagrinėjant bylas pagal BK 181 straipsnį kiekvieno baudžiamojo proceso eigoje turi būti nustatyta kokią turtinę žalą patyrė nukentėjusysis ir kokią naudą gavo asmuo, padaręs nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad nukentėjusysis būtų patyręs kokią nors žalą, nenustatyta ir tai, kokią naudą gavo ar tikėjosi gauti R. A.. Jo vertinimu, atlikti veiksmai labiau atitiko tik savavaldžiavimo požymius, nepadarius jokios realios žalos nukentėjusiajam. Nenustačius didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams padarymo ar psichinės ar fizinės prievartos panaudojimo, gali būti taikoma administracinė atsakomybė. Nėra jokiais teisėtais būdais užfiksuota, kad buvo reikalavimas perduoti pinigų sumą, viršijančią skolos raštuose nurodomą, pripažintą sumą. Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjęs R. M. aiškiai ir nedviprasmiškai pareiškė, kad nejautė jokios baimės ar psichinės prievartos – priešingai, pats pareiškė teisme, kad jam buvo kilęs noras fiziškai susidoroti su kaltinamaisiais, pasakydamas - „aš jų visiškai nebijojau“, „vos tvardžiausi kad jų nesulaužyčiau“, t. y. nesumuščiau. Pokalbis su juo vyko ne kokioje nuošalioje vietoje, o prie „( - )“ parduotuvės, dienos metu, (apie 14 val.), esant aplinkui žmonėms, kas įrodo, kad jokios grėsmės R. M. negalėjo pajusti. Tolimesniuose teismo posėdžiuose nukentėjusysis nesirodė, siuntė pažymas neva dirba užsienyje, kas rodo, kad jam šis procesas nebuvo svarbus, nereikalinga jokia satisfakcija. R. M. keitė savo parodymus dėl reikalautos sumos, nurodydamas tai skolą su procentais, tai 40 000 Lt, tai 10 000 Lt, dėl ko apeliacinis teismas grąžino bylą nagrinėti iš naujo. R. A. neneigė, kad buvo susitikęs nukentėjusįjį prie „( - )“ parduotuvės ir klausė kada žada grąžinti ne kažkokią tarimą, o realią skolą už neatliktus darbus, už kuriuos jam buvo sumokėtas avansas. Teismas palaikė nukentėjusiojo pusę, o ne jo ir kitų kaltinamųjų bei liudytojų, tam nesant jokio teisinio pagrindo, tuo labiau, kad įstatyme yra nustatyta, kad visos abejonės sprendžiamos kaltinamųjų naudai.

      1. Nuteistasis A. D. ir jo advokatas Remigijus Uckus apeliaciniame skunde prašė atnaujinti byloje įrodymų tyrimą ir apklausti teisme nukentėjusįjį R. M. bei panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes A. D. nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 1 dalyje.

133.3.1. Skunde nurodė, kad teismas nenurodė kokiais veiksmais pasireiškė kaltinamojo A. D. grasinimas nukentėjusiajam pavartoti fizinį smurtą – suluošinti, suspardyti, sulaužyti rankas, padaryti invalidu, sunaikinti ar sugadinti jo turtą bei psichinės prievartos panaudojimas, kai iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių seka, kad A. D. apskritai nukentėjusiajam R. M. negrasino. Vienintelis jų bendravimas buvo tada, kai A. D. atnešė dokumentus, pagrindžiančius R. M. skolą R. D. už neatliktus darbus. Taip pat teismas nieko nepasisakė apie tai, ar A. D. apie tokius grasinimus apskritai kas nors buvo žinoma, tačiau teismas dėl to ir negalėjo pasisakyti, nes byloje apie A. D. išsakytus grasinimus ir veikimą bendrai su R. A. ir M. S. tokiu būdu, kaip nurodyta kaltinime ir nuosprendyje, nėra jokių neginčijamų įrodymų. A. D. ne tik nesitarė nei su nukentėjusiuoju R. M. ar R. A. ir M. S. dėl konkrečios sumos, bet ir nedalyvavo pokalbio su R. M. metu. Byloje nėra užfiksuota, kad buvo prašoma būtent 10 000 litų ir kad apie būtent tokią sumą A. D. buvo žinoma. Byloje nėra jokių duomenų, kad A. D. su R. A. ir M. S. būtų aptarę būtent tokią sumą. Priešingai visi kaltinamieji nuosekliai aiškino, kad buvo prašoma grąžinti tik avansą 4 200 litų sudarančią sumą ir ne daugiau. Mano, jog ink( - )nuotas bendravykdytojo požymis nepagrįstai, nes jis tik sporto klube draugų paprašė pasiklausti pas R. M. ar šis neketina grąžinti avanso už neatliktus darbus. Nukentėjusiojo gąsdinti neliepė, jokių sumų jiems nenurodė ir apie galimus grasinimus R. M. atžvilgiu nieko nežinojo, o ir R. A. bei M. S. nieko neminėjo apie reikalautą 10 000 Lt. A. D. tėvų tikslas buvo susigrąžinti tik 4 200 Lt, R. A. bei M. S. patys pasisiūlė tik padėti, o kokie jų tikslai buvo jam nežinoma, A. D. tėvas R. D. nei jo paties, nei jo draugų nėra prašęs kad pakalbėtų su R. M. dėl skolos grąžinimo.

143.3.2. Skunde nurodo ir tai, kad A. D. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas kaip liudytojas apie savo paties galimai padarytą nusikaltimą, todėl tokie jo parodymai leistinumo prasme negali būti pripažinti kaip tinkami įrodymai šioje byloje. Jis nebuvo įspėtas apie tai, kad gali atsisakyti duoti parodymus byloje, kurioje įtariamasis yra jo tėvas, įtarimas R. D. pareikštas tą pačią sūnaus apklausos dieną – 2014 m. gruodžio 11 d. A. D. liudytojo apklausos protokole jis tik įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tačiau nėra nuorodos, kad išaiškinta galimybė atsisakyti duoti parodymus, ir tai yra šiukščiausias Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normų pažeidimas.

153.3.3. Iš telefoninių pokalbių įrašais užfiksuotos medžiagos, kuriais teismas grindžia nuteistojo A. D. kaltę tiesioginių grasinimų nukentėjusiajam ar prašymų kitiems kaltinamiesiems grasinti nukentėjusiajam, jokių konkrečių reikalaujamų sumų šiuose pokalbiuose nėra užfiksuota. R. M. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme buvo prieštaringi, o bylą nagrinėjant antrą kartą Marijampolės rajono apylinkės teisme nukentėjusysis R. M. nebuvo apklaustas, gynyba neturėjo galimybės užduoti jam klausimų, o teismas skundžiamame nuosprendyje rėmėsi ankstesniais nukentėjusiojo parodymais, kai manytina, jog R. M. parodymai turėjo būti dar kartą patikrinti teisminio nagrinėjimo metu.

163.3.4. Skunde nurodė, kad A. D. negalima inkriminuoti tai, kad jis reikalavo didesnių ir nepagrįstų sumų iš nukentėjusiojo, nes jis pats betarpiškai to neišsakė, su R. M. nebendravo, neliepė ir kitiems kaltinamiesiems eiti pas R. M. ir pareikalauti kaltinime nurodomų sumų. Tai, kad nebuvo iš A. D. pusės 10 000 litų reikalavimo, kaip nurodyta kaltinime, pilnai patvirtina pokalbių su R. M. išklotinės ir garso įrašai, kuriuose nėra net užuominų, kad A. D. būtų tiesiogiai ar per kitus asmenis reikalavęs iš R. M. 10 000 litų. Byloje nepatvirtinta jokiais įrodymais, kad apie konkretų 10 000 litų reikalavimą žinojo, tam pritarė ar to prašė A. D.. Jis nesitarė su kitais kaltinamaisiais, kad šie pateiktų didesnius nei teisėti turtinius reikalavimus nukentėjusiajam, t. y. 10 000 litų, dar ir panaudojant psichinę ar fizinę prievartą. Galimai R. A. ir M. S. išėjo iš susitarimo ribų, todėl nesant bendravykdytojams būdingų požymių bei neginčijamų įrodymų, kad A. D. padarė BK 181 straipsnio 1 dalyje nusikaltimą, byla jo atžvilgiu turėjo būti nutraukta. Teismas nenurodė nuosprendyje BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos atribojimo nuo BK 294 straipsnio 1 dalyje esančios veikos motyvų, tik konstatuodamas, kad yra BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis. Skundo autorių nuomone ši teisinė situacija būtent tokia kokia aptarta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012, kurioje nėra nusikaltimo sudėties, o teismų sprendimai panaikinti ir byla nutraukta.

    1. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje R. A. ir jo gynėjas bei nuteistųjų A. D. bei M. S. gynėjai advokatai R. Budrytė bei R. Uckus apeliacinių skundų argumentus palaikė, teismo prašė juos tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti skundžiamą nuosprendį.
    2. Apeliaciniai skundai atmestini.
    3. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Marijampolės rajono apylinkės teismas ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, teisingai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistųjų veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 1 dalyje, sudėtis.
    4. Apeliaciniuose skunduose ginčijamas įrodymų vertinimas. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikoma, jog nėra įrodymų, patvirtinančių jų kaltę. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, procesinio sprendimo išvados yra pagrįstos patikimais įrodymais, įvertinant jų tarpusavio ryšį ir visumą.
    5. Apygardos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, apeliacinių skundų ir skundžiamo nuosprendžio argumentus ir motyvus, sprendžia, kad nuteistųjų ir advokato R. Uckaus skundų argumentai, kuriais jie grindžia nesutikimą su apylinkės teismo apkaltinamajame nuosprendyje padarytomis išvadomis, yra nepagrįsti.
    6. Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskelbimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Turto prievartavimo objektyvieji požymiai – tai neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui panaudojant psichinę prievartą. Vertimas suteikti turtinę naudą gali pasireikšti atviru reikalavimu arba kitokiu nukentėjusiojo supažindinimo būdu (raštu, veiksmu ir pan.) su turtinės pretenzijos turiniu ir su prievartiniu pobūdžiu (užuominomis leidžiant suprasti apie būtinumą mokėti duoklę). Būtinasis veikos požymis – psichinės prievartos panaudojimas, kuris gali pasireikšti įvairiais grasinimais prieš nukentėjusį ar kitą asmenį: 1) panaudoti fizinį smurtą, 2) sunaikinti ar sugadinti jo turtą, 3) paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskleidimas nepageidautinas, 4) kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Pastarasis alternatyvusis požymis apima įvairius kitokio turinio grasinimus, kurie pasireiškia kaip tyčinis pavojingas poveikis kito asmens psichikai, bauginant, kad dėl grasinančiojo tolesnių veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2007, 2K-346/2008, 2K-93/2010, 2K-203/2011). Kai prievarta reiškiamos turtinės pretenzijos turi teisėtą pagrindą, veika, nustačius visus kitus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, gali būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas (BK 294 straipsnis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-562/2011, 2K-296/2013).
    7. Teismas nustatė, kad M. S., R. A. ir A. D. turto prievartavimą prieš nukentėjusįjį įvykdė panaudodami psichinę prievartą, t. y. reikalaudami iš nukentėjusiojo neva tai skolos, tačiau reikalaujama suma viršijo prievolės apimtį daugiau nei dvigubai. Nuteistieji savo kaltės nepripažįsta, tačiau byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų bei nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad jų kaltė visiškai įrodyta.
      1. Atvirai reikalaujant iš R. M. daugiau pinigų nei jis buvo skolingas kaltinamojo A. D. tėvui R. D., grąsinant panaudoti psichinę prievartą, t. y. fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti nukentėjusiojo turtą, bauginant pokalbio metu dalyvavo tik nuteistieji R. A., M. S. bei nukentėjusysis R. M.. Iš nuteistųjų parodymų spręstina, jog į susitikimą atvyko visi trys nuteistieji, tačiau A. D. tuo momentu nuėjo į parduotuvės „( - )“ vaistinę ir išreikštos neteisėtos turtinės pretenzijos metu kartu su kitais nuteistaisiais nedalyvavo. Kitų liudytojų šių aplinkybių patvirtinimo kontekste nenustatyta, objektyvių įrodymų patvirtinančių nuteistųjų versijas byloje nėra.
      2. Inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis teisėto reikalavimo pagrindo neturėjimas yra pagrįstas bylos medžiaga, nes iš nukentėjusiojo parodymų spręstina, jog apie tai, kad jis buvo sudaręs sutartį atlikti židinio pastatymo darbus, tačiau sutarties neįvykdė, nes jo įmonė bankrutavo, buvo iškelta bankroto byla, o R. D. kaip vieno iš kreditorių reikalavimai liko nepatenkinti, neužtekus įmonės turto. Apie įmonės bankroto ir likvidavimo procedūras R. D. buvo pranešta, tai nurodė ir nukentėjusysis susitikimo metu tiek su nuteistuoju A. D., tiek R. D., todėl neturėjimas teisėto pagrindo, kaip objektyvaus nusikaltimo sudėties požymio buvimas šioje byloje inkriminuotas ir pagrįstas tinkamai. A. D., neturėdamas teisės, tariantis ir prašant nuteistųjų pagalbos reikalauti iš bankrutavusio nukentėjusiojo, kur įmonės pabaigos procedūrų metu vadovaujantis įstatymu, buvo imtasi visų priemonių atsiskaitant su kreditoriais, tačiau nesant pakankamai turto R. D. reikalavimai likę nepatenkinti, kas lėmė teisės nuteistiesiems reikalauti ne tik 4 200 Lt sumokėto avanso, bet ir kaltinime nurodytos sumos neturėjimą.
      3. Nors ir nuteistieji tvirtina, kad jiems apie R. M. įmonės likvidavimą nebuvo žinoma, tačiau jų nurodyta versija kaltės šiuo aspektu nešalina. R. D. ir A. D. buvo paties nukentėjusiojo sakyta, jog jo įmonė likviduota, todėl tokie argumentai yra nepagrįsti.
      4. Nesant kitų tiesiogiai įvykyje dalyvavusių liudytojų, kurių parodymais būtų galima patvirtinti ar paneigti kaltinime nurodytas aplinkybes, nuteistųjų parodymus, skundžiamas nuosprendis grindžiamas nukentėjusiojo tiesioginiais parodymais. Teisėjų kolegija pažymi, jog nukentėjusiojo parodymai gali būti vienu iš įrodymų sprendžiant dėl asmenų kaltės padarius nusikalstamą veiką. Tačiau pažymima, kad nukentėjusiojo parodymai, kaip kaltės įrodymas, gali būti tada, kai juos patvirtina kiti bylos duomenys, teismo pripažinti įrodymais. Nagrinėjamoje byloje kaltinimai nuteistiesiems iš esmės buvo grindžiami nukentėjusiojo R. M. parodymais, kuriuose jis teigė, kad 2014 m. gruodžio 4 d. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, M. S. ir R. A. susitiko su nukentėjusiuoju R. M. ir atvirai, parodydami jo buvusios įmonės dokumentus, reikalavo turtinės naudos, t. y. sumokėti 10 000 litų naudojant psichinę prievartą R. M. atžvilgiu. Faktinė aplinkybė, kad 2014 m. gruodžio 4 d., nukentėjusiojo atžvilgiu buvo naudojama psichinė prievarta ir reikalaujama perduoti daugiau pinigų nei jo įmonė buvo skolinga už prievolės neįvykdymą, abejonių nekelia. Nuosprendyje nurodytų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visuma tai visiškai patvirtina. Nukentėjusiojo parodymai yra patikimi ir nuoseklūs, pats R. M. buvo apklaustas ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau nors ir apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylą prokurorui dėl kaltinamojo akto trūkumų, bylą nagrinėjant teisme, nedalyvaujant pačiam nukentėjusiajam, kadangi jis buvo išvykęs dirbti į užsienį, baudžiamojo proceso pažeidimų nepadaryta. Teismas, darydamas galutines teisines išvadas, rėmėsi nukentėjusiojo parodymais, kurie buvo duoti teisme, jį įspėjus dėl baudžiamosios atsakomybės už jų teisingumą. Taigi netikėti jo parodymais, juolab, kad juos patvirtina ir liudytojų E. S., kuri atliko nukentėjusiojo apklausą, kurios metu jis patvirtino tas pačias aplinkybes kaip, kad nurodė teismui bei R. Š., kuriuos duodamas, jis paaiškino, jog kratos pas D. metu, A. D. sakė, kad yra draugai su M. S. ir kreipėsi į jį, kad „skolą išmuštų“. Be šių liudytojų nukentėjusiojo nurodytus paaiškinimus ir jo pareiškimo aplinkybes patvirtino tyrimo metu atlikti procesiniai veiksmai, asmenų sekimo rezultatai, kurie užfiksuoti ir išanalizuoti, jų leistinumas pagrįstas sankcionuota teismo nutartimi, R. M. atliekant atpažinimo veiksmus su įtariamaisiais, jis tiek M. S., tiek R. A., kaip asmenis, kurie pareiškė turtinio pobūdžio pretenziją, bauginant bei naudojant psichinę prievartą, atpažino. Tą patvirtina ir atliktos akistatos. Nukentėjusiojo asmens suinteresuotumas pakenkti nuteistiesiems byloje nenustatytas, todėl visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teismas jo parodymus laikė patikimais. Bauginimo pojūtis nukentėjusiojo asmens atžvilgiu teisėjų kolegijai nekelia abejonių, nes nesant baimės įvykusią situaciją vertinant priešingai nei įvertino R. M., nepuolama kreiptis į policiją. Šiuo nagrinėjamu atveju į policiją nukentėjusysis kreipėsi sekančią dieną, t. y. iš karto po įvykio, nors ir ne tą pačią dieną, tačiau nedelsė. Šias aplinkybes pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas ir nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių neiškreipė. Grasinimo tikrumas teisėjų kolegijai nekelia abejonių, nes nuteistieji R. M. davė suprasti, jog žino kur jis gyvena, kokį turtą turi. Nuteistieji lankosi sporto salėje ir galimai jų išvaizda taip pat turėjo reikšmės nukentėjusiajam pajusti bauginimo realumą dar ir šiuo aspektu. Skunde nuteistasis R. A. neigia R. M. baimės pojūtį, tačiau įvertinus visus įrodymus ir jų visumą toks skundo argumentas nepagrįstas, todėl atmestinas.
    8. Nuteistasis R. A. skunde kritikuoja skundžiamą nuosprendį tuo, jog neaišku kokia turtinė žala yra patirta, tačiau pagal inkriminuotą BK 181 straipsnio 1 dalį įstatymų leidėjas, atsižvelgiant į šią normos dispoziciją, apie turtinę žalą, kaip būtinąjį objektyvųjį požymį, nekalba. Taigi, tam kad patraukti kaltą asmenį baudžiamojon atsakomybėn dėl turto prievartavimo pirmos dalies pagrindu kvalifikacijai turtinė žala nebūtina, tačiau esant panaudotai psichinei prievartai nukentėjusiojo atžvilgiu, siekiant jo bejėgiškos būsenos sukėlimo, įtampos, dvasinių sukrėtimų ar nuolatinio psichologinio diskomforto, taip jį įbauginant ar gąsdinant dėl neva tai skolos, kuri jau išspręsta civilinės teisės instrumentais, jis akivaizdžiai patyrė žalą.
    9. Atsakant į R. A. skundo argumentus dėl reikalaujamos sumos, tai teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismo nustatyta ir baudžiamosios bylos medžiaga patvirtinta aplinkybe, jog iš R. M. buvo reikalauta 10 000 Lt sumos. Tokio dydžio sumą nurodė pats R. M., jo parodymus šiuo aspektu užfiksavo ikiteisminio tyrimo tyrėja E. S., kuri buvo apklausta teisme, taip pat tai patvirtinta atlikus procesinius veiksmus (akistatas) ir nors teigiama, kad akistatų metu R. M. nurodė kitą sumą, tačiau teismas vertino įrodymus bei jų visumą, kuri nepaneigė, jog iš nukentėjusiojo buvo reikalauta 10 000 Lt suma.
    10. Nustačius tai, kad turto prievartavimo normos dispozicijoje objektyvieji veikos požymiai nustatyti nukentėjusiojo, liudytojų ir kita baudžiamosios bylos medžiaga, būtina nustatyti ir veikos subjektyviuosius požymius. Nurodyta aukščiau, jog šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkai suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodami psichinę prievartą (grasindami), ir nori taip veikti. Inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymių vertinimas be objektyviųjų požymių yra neįmanomas. Tik įvertinus nuteistųjų atliktų nusikalstamų veiksmų objektyviuosius požymius, kurie inkriminuotinuoti teisingai, galima spręsti apie veikos subjektyviuosius. Vertinant bylos tyrimo metu ištirtų įrodymų visumą, apylinkės teismui ir teisėjų kolegijai suponuojama išvada, kad visi nuteistieji suprato, jog jie neturi teisėto pagrindo reikalauti iš R. M. pinigų, kuriam buvo sumokėta 4 200 Lt avanso, kurių jo įmonė nebuvo finansiškai pajėgi grąžinti, tačiau pareiškus turtinę pretenziją jam, buvo nurodyta sumokėti ne skoloj buvusi suma, o ją viršijanti suma, siekiant neteisėtai pasipelnyti patiems bendravykdytojams. Nors skunde kritikuojama dėl piniginės išraiškos, bet įrodyta tai, jog R. M. buvo gavęs 4 200 Lt avanso pagal susitarimą dėl darbų, tačiau jo įmonei bankrutavus ir ją likvidavus kreditorių reikalavimai, tuo pačiu ir R. D., išspręsti civilinio proceso tvarka. 2009 metais pripažintas įmonės bankrotas, o 2012 metais ji likviduota. Šios aplinkybės nepaneigtos, apie procedūras buvo pranešta kreditoriams. Nuteistųjų versija, jog jie nežinojo apie įmonės likvidavimą, o pareikalauta suma neviršijo skolos apimties, prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų be skolingos sumos apimties dar ir delspinigių skaičiavimo mechanizmą ar tai nurodančius duomenis. Taigi, teisėjų kolegija nurodo, jog nusikaltimo subjektyvieji požymiai skundžiamame nuosprendyje nustatyti teisingai. Esant inkriminuotos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumai, kalti asmenys pagrįstai patraukti baudžiamojon atsakomybėn, jų kaltė nepreziumuota, o nustatyta ir patvirtinta pagrįstais objektyviais įrodymais.
    11. A. D. ginčijant bendrininkavimo požymius, teismo neginčijamai nustatyta, kad jis su M. S. bei R. A. susitiko sporto klube, aptarė situaciją A. D. pateikė jam žinomą informaciją, nukentėjusiojo kontaktus, sutarė, kad bus skambinta. Šios aplinkybės tik patvirtina nuteistųjų bendrumą, susitarimą ir tikslus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiojo parodymų visumą apie susitikimų aplinkybes, sprendė, kad nuteistieji veikė kaip bendrininkai, kurių visų tikslas buvo paveikti, įbauginti nukentėjusįjį ir priversti jį perduoti jiems turtą (pinigus). Tokia teismo išvada teisinga. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad visi nuteistieji suvokė savo veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas), nes neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami psichinę prievartą, vertė R. M. perduoti reikalaujamą pinigų sumą. Taigi, pagrįstai pripažinta, jog nuteistasis A. D. nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje padarė veikdamas bendrininkų grupėje su nuteistaisiais M. S. ir R. A.. Bendrininkavimo padarant nusikaltimą esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas atsako ne tik už savo asmeniškai padarytus veiksmus, bet ir už visus baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, kuriuos sukėlė veikdamas pagal susitarimą, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-103/2008, 2K-5/2009). Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas, negalima apsiriboti vien tik jų subjektyviais teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą. Atkreiptinas dėmesys, jog susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais. Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Pabrėžtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Nereikalaujama, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytą pavojingos veikos požymį. Šiuo atveju darytina pagrįsta išvada, kad A. D. ir kitų nuteistųjų veiksmai buvo nukreipti jų bendro nusikalstamo sumanymo įgyvendinimui – turtinės naudos gavimui. Iš nuteistųjų parodymų bei bylos medžiagos nustatyta, jog A. D. susitiko su nuteistaisiais sporto klube ir susitarė kaip elgsis reikalaujant pinigų iš R. M., jam skambino, tarėsi susitikti, o susitikus pareiškė pretenziją, kuri buvo grįsta psichinės prievartos panaudojimu. Nukentėjusysis paaiškino, jog iš jo buvo pareikalauta duoti ne 4 200 Lt skolingų pinigų, o 10 000 Lt sumą, nes kitaip jis bus sužalotas, jo turtas bus sunaikintas ar sugadintas, kas jam realiai kėlė baimę ir kadangi vaikinai buvo sportinės išvaizdos, stambesni ir įžūlesni, jis pagrįstai tikėjo, jog jų grasinimai ir bauginimas bus įgyvendintas. Nors nuteistieji šią situaciją vertina tik kaip draugišką paklausimą ar R. M. negalvoja grąžinti skolos, tačiau tokia jų versija, kaip teisingai nurodė ir apylinkės teismas, suponuoja teismui išvadą, jog tai yra tik gynybinė, siekianti sušvelninti kilusią baudžiamąją atsakomybę, versija. Tai, kad A. D. nukentėjusiojo nereikalavo duoti pinigų, nebuvo kartu su M. S. ir R. A. susitikime su nukentėjusiuoju, tačiau jis nuteistųjų laukė netoliese ir šios aplinkybės jo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nepaneigia, kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog pastarasis daromai nusikalstamai veikai iš esmės pritarė ir savo veiksmais dalyvavo ją darant, neteisėtų veiksmų nestabdė. Argumentas, jog M. S. ir R. A. išėjo iš susitarimo ribos ir šioje situacijoje yra vykdytojo ekscesas, atmestinas, kadangi vertinant bendrą sumanymo turinį ir susitarimo ribas bei tyčios turinį, iš esmės susitarimo turinys ir ribos nebuvo pakeistos ar peržengtos. Atsižvelgiant į tai, kad visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, bendrininkavimo požymiai akivaizdūs ir įrodyti, A. D., kaip ir kiti nuteistieji, pagrįstai pripažintas kaltu dėl turto prievartavimo (BK 181 straipsnio 1 dalis).
    12. A. D. skunde nurodyta, jog nagrinėjant baudžiamąją bylą dar kartą pirmosios instancijos teisme, R. M. parodymai nebuvo dar kartą išanalizuoti, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, tokie argumentai visiškai nepagrįsti, nes būtent nukentėjusiojo parodymai viso tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu buvo itin išsamiai išanalizuoti, jie sulyginti su kitais bylos įrodymais, darytinos išvados ir galutinės teismo išvados, kuriomis prieita prie to, kad skundžiamas nuosprendis yra teistas ir jokių esminių pažeidimų, kas galėtų būti pagrindas jį naikinti, nėra. Tai, kad R. M. nedalyvavo nagrinėjant baudžiamąją bylą po kaltinamojo akto trūkumų pašalinimo, pateikė teismui nedalyvavimo priežastis, neduoda pagrindo teisėjų kolegijai spręsti priešingai ir konstatuoti esminius proceso pažeidimus. Siejant tai su tuo, jog nuteistasis M. S. neturėjo galimybės užduoti nuketėjusiajam klausimų dėl garso įrašo apie tai, jog tokį garso įrašą turi nukentėjusysis ir jis yra duotas policijai, tačiau tokių duomenų byloje nėra, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog nesant tokio įrodymo ar duomenų apie tai, toks įrodymas nebuvo vertinamas kartu su kitais ištirtais ir įvertintais nuteistųjų kaltę grindžiančiais įrodymais, jis jokios esminės reikšmės jų kaltumo įrodyme neturėjo, o nuteistojo M. S. teisė užduoti klausimus nukentėjusiajam šiuo aspektu nagrinėjant bylą teisme, nebuvo pažeista.
    13. A. D. apeliaciniame skunde nurodyta neva tai esminis proceso pažeidimas, nes atliekant ikiteisminį tyrimą ir apklausiant A. D. kaip liudytoją jam nebuvo išaiškintos jo teisės draudžiančios versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, tačiau patikrinus bylą tokie argumentai paneigtini ir neatitinkantys tikrovės, nes byloje esantis A. D. (liudytojo) apklausos protokolo turinys tik patvirtina tai, kad apklausą atlikęs ikiteisminio tyrimo pareigas laikėsi proceso normų (BPK 82 straipsnis) ir liudytojui tinkamai išaiškino minėtas teises bei vadovaudamasis BPK 183 straipsniu, atliko apklausą. Dėl teisių išaiškinimo abejonių nekyla, nes pats A. D. apie jų išaiškinimą yra patvirtinęs tai savo parašu (t. 1, b. l. 137-138) ir Konstitucijos 31 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos.
    14. Iš R. A. bei A. D. ir jo gynėjo apeliacinių skundų matyti, jog apeliantai savo veiksmus sieja su savavaldžiavimu.
      1. BK 294 straipsnyje ir 181 straipsnyje įtvirtintos veikos yra atribojamos atsižvelgiant į tai, ar kaltininkas reikalavimą perduoti turtą reiškė vykdydamas nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos ginčijamą ar pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, ar neturėdamas tokios teisės.
      2. Pažymėtina, kad abu šiuos nusikaltimus vienija reikalavimas perduoti turtą ar turtinę teisę ir galimi tolesni veiksmai, nukeipti į tariamos reikalavimo teisės įgyvendinimą. Taigi išoriškai objektyvieji turto prievartavimo ir savavaldžiavimo požymiai yra panašūs. Šias veikas skiria tai, kad turto prievartavimo atveju kaltininko reikalavimas visada yra neteisėtas, nėra susijęs su realiai egzistuojančiais teisiniais santykiais tarp šalių, taigi vienos šalies reikalavimo teisė į turtą, kuris yra kito asmens valdyme, neturi teisinio pagrindo. Kita vertus, reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias Civilinio kodekso numatytais pagrindais, tačiau pažeidžiant teisinę teisės įgyvendinimo tvarką, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties, bet, esant BK 294 straipsnyje numatytiems požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas. Taigi sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai atitinka turto prievartavimo ar savavaldžiavimo sudėties požymius, būtina nustatyti, ar kaltininkas turėjo teisę į turtą ir teisėtą pagrindą reikalauti iš nukentėjusio asmens perduoti turtą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-357/2012). Būtent juridinio pagrindo buvimas ar nebuvimas yra lemiamas objektyvusis požymis sprendžiant klausimą, kokią normą taikyti: turto prievartavimo (BK 181 straipsnis) ar savavaldžiavimo (BK 294 straipsnis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-432/2009).
      3. Nagrinėjamu atveju buvo pakankamai pagrįstai teismo nustatyta turto prievartavimo būtinas objektyvus požymis – teisėto pagrindo neturėjimas. Jis tinkamai ištirtas ir išanalizuotas, nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nepaneigtas, todėl atsižvelgus į aukščiau nurodytą reglamentavimą, šioje byloje nuteistieji neturėjo jokios nei tariamos, nei tikros teisės į reikalavimą, jie apie tai žinojo, tačiau vis tiek ėmėsi neteisėtų veiksmų ir taip prievartavo turtą iš R. M.. Šiuo atveju teismas teisingai konstatavo, jog kaltinime nurodyti nuteistųjų atlikti veiksmai atitinka būtent turto prievartavimo normos požymius, o ne savavaldžiavimo baudžiamąją ar administracine prasme, taip pat kvalifikaciją, todėl jie pagrįstai nubausti.
    15. A. D. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012, kuria vadovaujantis teigia, jog nagrinėjamoje byloje yra būtent tokia situacija. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nurodytoje plenarinės sesijos nutartyje vyravo paskoliniai santykiai ir buvo siekiama susigrąžinti pinigus vykdant tariamą ar tikrą teisę, kuri buvo ginčijama, o nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuteistieji reikalavo pinigų iš R. M. neturėdami tam teisėto pagrindo, nes R. D. turtinis reikalavimas buvo išspręstas teisėtomis civilinės teisės priemonėmis, todėl teisėjų kolegijos nuomone, negalima teigti, kad nagrinėjamoje byloje buvo nustatinėjamos tapačios ar labai esmingai panašios aplinkybės, kurių pagrindu buvo suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės ratio decidendi kaip ir baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012.
    16. Iš viso to darytina išvada, jog apeliantų skunduose pateikiamas situacijos subjektyvus vertinimas ir interpretavimas kvalifikavimo kontekste pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia ir nesudaro pagrindo pripažinti, kad dėl BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo apeliantai pripažinti kaltais ir nuteisti nepagrįstai.
    17. M. S. nurodo, jog jam paskirta bausmė yra per griežta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai yra numatyti BK 54 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas paminėtų normų reikalavimų nepažeidė, jas taikė tinkamai, paskirta bausmė M. S. tinkamai individualizuota, proporcinga padarytam nusikaltimui ir nelaikytina per griežta.
      1. Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad M. S. savo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo nepripažino, lengvinančių aplinkybių nenustatyta, sunkinančia pripažinta tai, kad nusikaltimas padarytas veikiant bendrininkų grupe, pažymėjo, jog nusikaltimą padarė neišnykus ankstesniam teistumui, lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laikotarpiu, todėl sprendė, jog teisinga nuteistajam paskirti laisvės atėmimo bausmę. Bausmės dydį parinko, atsižvelgus į tai, kad nesukėlė sunkių padarinių, nesant lengvinančių aplinkybių, ir tai, kad nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje, t. y. esant sunkinančiai jo atsakomybę aplinkybei. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks teismo sprendimas bausmės rūšies ir dydžio parinkimo kontekste, yra teisingas ir proporcingas padarytam nusikaltimui bei kaltininko asmenybės įvertinime, be to, padaryta nusikalstama veika priskiriama prie apysunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 4 dalis). Nepaisant to, apeliantas veikė tiesiogine tyčia, jo nusikaltimas buvo užbaigtas ir tai jam jau nebe pirmas teistumas.
      2. Apelianto nuomone paskirta bausmė per griežta ir vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, ji turi būti švelninama, kadangi teisminis procesas nebuvo užbaigtas per įmanomai trumpiausią laiką. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Šiuo požiūriu BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas laikytinas išimtiniu, t. y. minėto straipsnio taikymas susijęs su išimtinių aplinkybių, darančių įtaką padarytos nusikalstamos veikos ar asmens, padariusio nusikaltimą, pavojingumui, buvimu, dėl ko sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą. Tokio principo pažeidimas grindžiamas bylos išnagrinėjimo proceso ilgumu. Vertinant bylos duomenis šiuo aspektu matyti, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2014 m. gruodžio 5 d. ir kaltinamasis aktas su tyrimo medžiaga pirmosios instancijos teismui buvo perduotas 2015 m. gegužės 28 d., pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo ir 2015 m. gruodžio 9 d. priėmė nuosprendį, kuris buvo apskųstas apeliacinės instancijos teismui. Minėtasis teismas 2016 m. gegužės 3 d. priėmėm nutartį Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo metu iš esmės BK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymo. Nuo 2016 m. birželio 13 d. iki 2016 m. rugpjūčio 3 d. vyko aukštesniojo teismo nustatytų aplinkybių tikslinimas ir taisymas ir 2016 m. rugsėjo 13 d. baudžiamoji byla su baudžiamąjį įstatymą atitinkančiu kaltinamuoju aktu buvo perduota Marijampolės rajono apylinkės teismui nagrinėti. Bylos nagrinėjimas teismine tvarka vyko iki 2017 m. gegužės 31 d. Analizuojant visą baudžiamosios bylos eigą ir aplinkybes dėl ko nuo pirminio ikiteisminio tyrimo pradėjimo iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienos buvo užtrukta virš dviejų su puse metų yra pateisinta aukščiau nurodytomis objektyviomis aplinkybėmis, tarp teisminių posėdžių nepagrįstų bylos vilkinimų nenustatyta, byla išnagrinėta neužsitęsus dėl subjektyvių aplinkybių, todėl tokia apelianto nurodyta aplinkybė, kurią būtų pagrindas laikyti išskirtine BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo kontekste, yra nepagrįsta. Be šios skundo argumentacijos kitų aplinkybių, kurios nebuvo įvertintos priimant nuosprendį, teisėjų kolegija nenustatė. Darytina išvada, kad analizuojamu atveju yra susiklosčiusi daugiau tipinė, įprastinė nei išskirtinė situacija, todėl minėto straipsnio nuostatos negali būti taikomos.
    18. Esant aukščiau išdėstytiems, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. nuosprendis teisėtas, teismas teisingai kvalifikavo nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas, nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, tinkamai sprendė veikos kvalifikacijos klausimą ir paskyrė teisingas bausmes, adekvačias padarytam nusikaltimui, todėl apeliantų ir advokato R. Uckaus apeliaciniai skundai atmetami, skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti be pakeitimų.

17Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

Nutarė

18nuteistųjų M. S., R. A., A. D. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Uckaus apeliacinius skundus atmesti.

19Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai