Byla 2K-346/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. A., A. J., V. K., R. N. ir nuteistojo A. Š. gynėjo kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo M. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 straipsnio 1 dalį areštu devyniasdešimčiai parų, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį atėmimu teisės penkerius metus dirbti valstybės tarnyboje; pritaikius BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalis, paskirta galutinė bausmė – areštas devyniasdešimčiai parų ir atėmimas teisės penkerius metus dirbti valstybės tarnyboje; A. Š. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 181 straipsnio 1 dalį areštu keturiasdešimt penkioms paroms; A. J. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį areštu aštuoniasdešimt penkioms paroms; V. K. – pagal BK 181 straipsnio 1 dalį areštu penkiasdešimčiai parų; R. N. – pagal BK 181 straipsnio 1 dalį areštu penkiasdešimčiai parų.

3Tuo pačiu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu M. A. išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, nesant jo veikoje nusikalstamos veikos požymių.

4Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, kuria nuteistųjų M. A., A. J, V. K., R. N. ir nuteistojo A. Š. gynėjo apeliaciniai skundai atmesti.

5Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

Nustatė

6M. A. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas – Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus m. VPK) Organizacinio skyriaus Viešųjų ryšių poskyrio inspektorius, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, nesant kyšininkavimo požymių, šiomis teismo nustatytomis aplinkybėmis:

72006 m. balandžio 24 d., apie 19 val., Vilniuje, Pamėnkalnio gatvėje, susitikęs su R. M. ir A. K. ir jų paprašytas sužinoti, ar policijos įstaigoje yra užregistruotas pareiškimas dėl užsienio piliečio sužalojimo, padaryto 2006 m. balandžio 24 d. ryte prie baro „Prospekto P.U.B“, esančio Vilniuje, Gedimino pr. 2/1, M. A., pasinaudodamas savo kaip policijos pareigūno statusu ir ryšiais su Vilniaus miesto 3-iojo policijos komisariato pareigūnais, sužinojo, kad užsienio piliečio sumušimo faktas užregistruotas, tačiau ikiteisminis tyrimas nebus atliekamas. Panaudodamas sužinotus faktus, turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, jis 2006 m. balandžio 25 d., apie 12 val., degalinėje „Emsi“, esančioje Vilniuje, Laisvės pr. 80b, R. M. ir A. K. melagingai, siekdamas sukelti didesnį nerimą nukentėjusiajam ir sureikšminti savo neteisėtą veiklą, nurodė, jog R. M. bus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nes policijos įstaigoje atliekamas įvykio tyrimas. 2006 m. balandžio 27 d., apie 13 val., kavinėje „Delano“, esančioje Vilniuje, Mindaugo g. 11, M. A. melagingai nurodė nukentėjusiesiems R. M. ir A. K., kad jis, pasinaudodamas savo, kaip valstybės tarnautojo (policijos pareigūno), ryšiais, pasiekė, kad tyrimas būtų atliktas R. M. naudinga linkme, o 2006 m. balandžio 29 d., apie 13 val., šalia parduotuvės „Hyper Rimi“, esančios Vilniuje, Savanorių pr. 16, automobilių stovėjimo aikštelėje, jau nurodė, kad nukentėjusysis R. M. nebus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nes jo (M. A.) dėka ikiteisminis tyrimas artimiausiu metu bus nutrauktas, tyrimo medžiaga perduota į archyvą, tačiau nukentėjusysis už šias paslaugas turės jam sumokėti 10 000 Lt. Šiais savo veiksmais, siekdamas turtinės naudos, nesant kyšininkavimo požymių, M. A. diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybinės institucijos – policijos – autoritetą ir dėl to buvo padaryta didelė žala valstybei bei nukentėjusiajam – fiziniam asmeniui R. M.

8M. A. nuteistas ir už tai, kad supratęs, jog nukentėjusysis R. M. prašomų 10 000 Lt neduos, nes sužinojo, kad nukentėjusiojo užsienio piliečio pareiškimas dėl sužalojimo nėra gautas, o ikiteisminis tyrimas nepradėtas, 2006 m. gegužės 6 d., apie 3 val., prie klubo ( - ), neturėdamas teisėto pagrindo, savo naudai versdamas R. M. perduoti turtą, atvirai grasino R. M., kad šis bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, su juo bus fiziškai susidorota, jei R. M. nesumokės M. A. reikalaujamų 10 000 Lt. Po savaitės M. A. prie to paties klubo, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, vėl atvirai grasino R. M. fiziniu susidorojimu, sugriebė R. M. už švarko ir šį suplėšė. M. A., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, bendrininkų grupe per A. Š. susitarė su A. J. panaudoti psichinę prievartą prieš R. M., kad pastarasis sumokėtų jo reikalaujamus 10 000 Lt. Vykdydamas susitarimą, A. J., kartu su V. K. ir R. N., 2006 m. gegužės 30 d., apie 11 val., atvyko pas R. M., šalia jo namų, esančių Vilniuje, ( - ), kur A. J. kartu su V. K. ir R. N., neturėdami teisėto pagrindo, atvirai grasindami fiziškai susidoroti su R. M., reikalavo, kad pastarasis iki 2006 m. birželio 30 d. perduotų M. A. skirtus 10 000 Lt už tariamai suteiktas paslaugas. 2006 m. birželio 22 d., apie 13 val., A. J. susitikimo, įvykusio Vilniuje, ( - ), su R. M. metu, pakartojo reikalavimą perduoti M. A. pinigus ir reikalaujamą pinigų sumą sumažino iki 8000 Lt bei pratęsė pinigų perdavimo terminą vienos savaitės laikotarpiui. 2006 m. liepos 11 d., apie 10 val., A. J., veikdamas pagal išankstinį susitarimą su M. A., kartu su V. K. ir R. N. atvyko prie R. M. namų, esančių Vilniuje, ( - ), kur A. J. M. A. interesais iš R. M. paėmė anksčiau jų reikalautus 8000 Lt.

9A. Š. nuteistas už tai, kad žinodamas apie tai, jog M. A. reikalauja iš R. M. sumokėti 10 000 Lt už tai, kad M. A. tariamai pasinaudojęs savo, kaip policijos pareigūno, tarnybine padėtimi ir ryšiais, nulėmė policijos tyrimo prieš R. M. nutraukimą, 2006 m. gegužės mėnesį, tyrimo metu tiksliai nenustatytomis dienomis, naktiniame klube „Style 69“, esančiame Vilniuje, Gedimino pr. 28, vykusių pokalbių metu susitarė su A. J., kad šis, pasitelkdamas kitus asmenis, už turtinį atlygį naudos psichinę prievartą prieš R. M., tam, kad šis perduotų M. A. reikalaujamus 10 000 Lt. A. Š., tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas bendrininkų grupe, telefoninių pokalbių, vykusių 2006 m. liepos 8 d., 2006 m. liepos 10 d., metu bei susitikimų, vykusių 2006 birželio ir liepos mėnesiais, metu informavo M. A. apie tai, kad A. J. pareikalavo, jog R. M. iki 2006 m. birželio 30 d. perduotų M. A. skirtus 10 000 Lt, grasino, kad priešingu atveju su R. M. bus fiziškai susidorota, informavo M. A., kad 2006 m. birželio 22 d., apie 13 val., A. J., susitikimo su R. M., įvykusio Vilniuje, ( - ), metu pakartojo šio reikalavimą perduoti M. A. pinigus ir reikalaujamą sumą sumažino iki 8000 Lt bei pratęsė pinigų sugrąžinimo terminą savaitei laiko bei informavo A. J., kad M. A. sužinojo, jog R. M. apie pinigų prievartavimą pranešė M. A. viršininkui, tačiau tai nekelia grėsmės A. J. ir kitiems iš R. M. perduoti pinigus reikalaujantiems asmenims. 2006 m. liepos 10 d. jis (A. Š.) picerijoje „Mama pica“, esančioje Vilniuje, Viršuliškių g. 42, susitikęs su A. J., V. K. ir R. N., davė patarimus, kaip 2006 m. liepos 11 d. pastariesiems paimti iš R. M. reikalaujamus pinigus, išvengiant galimų teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų, turto prievartavimo fiksavimo. Taip suvedęs bendrininkus nusikalstamai veikai, tarpininkavęs tarp nusikaltimo bendrininkų, duodamas jiems patarimų kaip išvengti nusikalstamos veikos atskleidimo, A. Š. padėjo bendrininkų grupei prievartauti turtą.

10A. J. nuteistas už tai, kad 2006 m. gegužės mėnesį naktiniame klube „Style 69“, esančiame Vilniuje, Gedimino pr. 28, vykusių pokalbių metu susitarė su M. A. ir A. Š. dėl psichinės prievartos panaudojimo prieš R. M., kad šis perduotų M. A. jo reikalaujamus 10 000 Lt už tai, kad M. A. tariamai pasinaudojęs savo, kaip policijos pareigūno, tarnybine padėtimi ir ryšiais, nulėmė policijos tyrimo prieš R. M. nutraukimą. A. J., veikdamas pagal išankstinį susitarimą su M. A. ir A. Š., 2006 m. gegužės 30 d., apie 11 val., kartu su bendrininkais V. K. ir R. N. atvyko pas R. M., gyvenantį Vilniuje, ( - ), kur jis (A. J.), neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai reikalavo, kad R. M. iki 2006 m. birželio 30 d. perduotų M. A. skirtus 10 000 Lt, grasino, kad priešingu atveju R. M. bus išvežtas į mišką ir su juo bus susidorota fiziškai. 2006 m. birželio 22 d., apie 13 val., Vilniuje, ( - ), įvykusio susitikimo su R. M. metu, A. J. pakartojo reikalavimą perduoti M. A. pinigus ir reikalaujamą pinigų sumą sumažino iki 8000 Lt bei pratęsė pinigų perdavimo terminą vienai savaitei laiko. A. J., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2006 m. liepos 10 d. picerijoje „Mama pica“, esančioje Vilniuje, Viršuliškių g. 42, įvykusio susitikimo su A. Š., R. N. ir V. K. metu, susitarė dėl bendrų veiksmų paimant pinigus iš R. M., ir 2006 m. liepos 11 d., apie 10 val., vykdydamas išankstinį susitarimą su bendrininkais, atvyko prie namo, esančio Vilniuje, ( - ), kur R. N. ir V. K. užtikrinant saugumą, jis (A. J.) namo kieme iš R. M. paėmė reikalautus 8000 Lt.

11V. K. nuteistas už tai, kad A. J. susitarus per A. Š. su M. A. dėl psichinės prievartos panaudojimo prieš R. M., siekiant, kad šis perduotų M. A. reikalaujamus 10 000 Lt, veikdamas bendrininkų grupe su A. J. ir R. N., 2006 m. gegužės 30 d., apie 11 val., atvyko pas R. M. prie namo, esančio Vilniuje, ( - ), kur kartu su A. J. ir R. N., neturėdami teisėto pagrindo, atvirai grasindami fiziškai susidoroti su R. M., reikalavo, kad šis iki 2006 m. birželio 30 d. perduotų M. A. skirtus 10 000 Lt už tariamai suteiktas paslaugas. V. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2006 m. liepos 10 d. picerijoje „Mama pica“, esančioje Vilniuje, Viršuliškių g. 42, įvykusio susitikimo su A. Š., A. J. ir R. N. metu, susitarė dėl bendrų veiksmų paimant pinigus iš R. M. 2006 m. liepos 11 d., apie 10 val., vykdydamas išankstinį sutarimą su bendrininkais, V. K. atvyko prie R. M. namų, esančių Vilniuje, ( - ), kur stebėjo aplinką, užtikrino bendrininkų saugumą, kol A. J. iš R. M. paėmė anksčiau jų reikalautus 8000 Lt.

12R. N. nuteistas už tai, kad A. J. per A. Š. susitarus su M. A. dėl psichinės prievartos panaudojimo prieš R. M., siekiant, kad šis perduotų M. A. reikalaujamus 10 000 Lt, jis (R. N.), veikdamas bendrininkų grupe su A. J. ir V. K., 2006 m. gegužės 30 d., apie 11 val., atvyko pas R. M. prie namo, esančio Vilniuje, ( - ), kur kartu su A. J. ir V. K., neturėdami teisėto pagrindo, atvirai grasindami fiziškai susidoroti su R. M., reikalavo, kad šis iki 2006 m. birželio 30 d. perduotų M. A. skirtus 10 000 Lt už tariamai suteiktas paslaugas. R. N., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2006 m. liepos 10 d. picerijoje „Mama pica“, esančioje Vilniuje, Viršuliškių g. 42, įvykusio susitikimo su A. Š., A. J. ir V. K. metu, susitarė dėl bendrų veiksmų paimant pinigus iš R. M. ir 2006 m. liepos 11 d., apie 10 val., vykdydamas išankstinį sutarimą su bendrininkais, R. N. automobiliu atvažiavo prie R. M. namų, esančių Vilniuje, ( - ), kur turėjo stebėti aplinką, užtikrinti bendrininkų saugumą, kol A. J. iš R. M. paims anksčiau jų reikalautus 8000 Lt, o pamatęs, kad A. J. sulaikė teisėsaugos pareigūnai, apie tai telefonu informavo A. Š.

13Nuteistasis M. A. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 4 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartį ir jį išteisinti.

14Kasatorius nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą pripažindamas jį kaltu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, nes ikiteisminis tyrimas dėl užsieniečio sumušimo Vilniaus m. VPK nebuvo atliekamas, todėl jis, kaip Vilniaus m. VPK pareigūnas, piktnaudžiauti tarnyba negalėjo. Be to, teismas netinkamai taikė BK 181 straipsnio 1 dalį, nes jis savanoriškai atsisakė pabaigti nusikaltimą. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad jis savanoriškai nutraukė veiką pasikėsinimo stadijoje, nes su nukentėjusiuoju R. M. nuo 2006 m. gegužės mėnesio nebendravo, jokių veiksmų, kuriais būtų siekiama išreikalauti pažadėtus pinigus, nesiėmė.

15M. A. nuomone, bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pripažindamas jį kaltu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes išsamiai ir nešališkai neištyrė visų bylos aplinkybių, o apkaltinamąjį nuosprendį priėmė remdamasis prielaidomis. Kasatorius nurodo, kad teismo išvados, jog jis prievartavo turtą iš R. M. prieštarauja bylos aplinkybėms, nes iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad R. M. ir A. K. patys kreipėsi į jį prašydami surinkti informaciją apie įvykį, žadėdami už tai sumokėti 10 000 Lt. Be to, teismas nepagrįstai kaip turto prievartavimą vertino jo ir R. M. konfliktus prie naktinio klubo, kuriame dirbo R. M., nes konfliktai įvyko ne dėl to, kad buvo siekiama išreikalauti pinigus, o dėl to, kad R. M., būdamas naktinio klubo apsaugos darbuotojas, neįleido jo, M. A., į klubą. Kasatorius taip pat teigia, kad teismas, neturėdamas tam pagrindo, siejo jo veiksmus, kuriems taikytinas savanoriškas atsisakymas padaryti nusikaltimą, su kitų asmenų veiksmais. Išvada, kad jis per A. Š. susitarė su A. J. panaudoti psichinę prievartą prieš R. M., vertintina tik kaip prielaida, nes jos nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai. A. Š. ir kiti byloje nuteisti asmenys neigia buvus kokį nors susitarimą tarp jų ir M. A., o jo ir A. Š. telefoninis pokalbis, kurio metu A. Š. pasakė, kad R. M. grąžins pinigus, neleidžia daryti išvados, kad tarp jų buvo susitarimas, nes jis A. Š. žodžius, nežinodamas visų aplinkybių, vertino tik kaip informaciją ir nemanė, kad jie dėl ko nors susitaria.

16Nuteistasis A. J. kasaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 4 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartį paskiriant trumpesnę arešto bausmę arba bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

17Kasatorius nurodo, kad teismas, paskirdamas jam švelnesnę straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį, tačiau nustatydamas jos dydį, artimą maksimaliam, paskyrė jam bausmę, neatitinkančią BK 41, 54 reikalavimų. BK 41 straipsnis įpareigoja teismą skiriant bausmę užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, o BK 54 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas nurodo aplinkybes, į kurias skirdamas bausmę turi atsižvelgti teismas. Visos BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytos aplinkybės turi vienodą teisinę reikšmę, todėl teismas, skirdamas bausmę, neturėtų suteikti išskirtinės reikšmės vienoms aplinkybėms ir nelaikyti reikšmingomis kitų. A. J. manymu, teismas, paskirdamas jam bausmę, nukrypo nuo šio įstatymo reikalavimo, nes išskirtinę reikšmę suteikė nusikalstamos veikos pavojingumui, nustatytai jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, nelaikydamas reikšmingomis aplinkybių, apibūdinančių jo asmenybę, šeiminę padėtį, darbinę veiklą ir charakteristiką. A. J. nurodo, kad nors praeityje yra teistas, tačiau teistumas išnykęs, jis dirba, apibūdinamas teigiamai, išlaiko nepilnametį vaiką. Jo darbo vietą įmonei, kurioje jis dirba, bausmės atlikimo laikui, išsaugoti netikslinga, todėl, palikus nepakeistą šiuo metu jam teismo paskirtą bausmę, jis prarastų darbo vietą, netektų vienintelio pragyvenimo šaltinio, negalėtų išlaikyti vaiko, taip būtų pažeisti jo nepilnamečio vaiko interesai. Kasatorius pažymi, kad bausmės rūšies ir dydžio klausimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, reglamentuoja BK 61 straipsnis, tačiau iš jo nuostatų negalima daryti išvados, kad jam turėtų būti skiriama bausmė, didesnė nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis.

18Kasatorius taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas jam bausmę, savo sprendimą nepakankamai motyvavo, todėl neįvykdė BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti bausmės skyrimo motyvus. Apeliacinės instancijos teismas dėl jo skundo argumento apie netinkamai paskirtą bausmę pasisakė tik tiek, kad bausmė atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo jo skunde nurodytų aplinkybių ir bausmės skyrimo klausimą išnagrinėjo formaliai.

19Nuteistojo A. Š. gynėjas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 4 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartį bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

20Gynėjas nurodo, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą pripažindamas A. Š. kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 181 straipsnio 1 dalį, nes nenustatyta, kad A. Š. suvokė, jog iš R. M. yra prievartaujamas turtas. Gynėjo nuomone, byloje nustatyta, kad A. J. kreipėsi į A. Š. prašydamas tarpininkauti sprendžiant konfliktą tarp R. M. ir M. A., aiškindamas, kad pats R. M. nori per kelis kartus perduoti pinigus M. A. A. J., prašydamas A. Š. tarpininkauti konflikte, vadino R. M. draugu ir aiškino norįs jam padėti. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad M. A. būtų informavęs A. Š., jog R. M. jam perduodami pinigai būtų gauti darant kokią nors nusikalstamą veiką. Byloje nėra įrodymų ir apie tai, kad A. Š. būtų taręsis su A. J., V. K. ir R. N. prievartauti turtą iš R. M. Dėl to, įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad A. Š. buvo įtikintas, jog R. M. yra tikrai skolingas M. A. Įrodžius skolos reikalavimo veiksmų neteisėtumą, teismas jo ginamojo A. Š. veiką galėjo kvalifikuoti tik pagal BK 294 straipsnį, tačiau jo veikoje tikrai nėra BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 181 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties.

21A. Š. gynėjas nurodo, kad teismas pakankamai nedetalizavo, kokiais įrodymais grindžiama išvada, jog A. Š. kaltas nusikaltimo padarymu, todėl pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Be to, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas A. Š. skundo argumentus, nepateikė motyvų, todėl pažeidė BPK 305 straipsnio reikalavimus. Gynėjas pažymi, kad A. Š. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taip pat pateikė laiduotojo prašymą perduoti A. Š. pagal laidavimą jo atsakomybėn, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šio A. Š. prašymo nutartyje nepasisakė ir taip iš esmės pažeidė BPK 332 straipsnio nuostatas.

22Be to, paduotame kasaciniame skunde A. Š. gynėjas ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pateiktą jo ginamojo pokalbių su M. A. ir A. J. vertinimą.

23Nuteistasis V. K. kasaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 4 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartį, paskiriant jam trumpesnę arešto bausmę arba bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

24Kasatorius nurodo, kad teismas, paskirdamas jam bausmę, artimą bausmės vidurkiui, netinkamai taikė BK 54 straipsnio 2 dalį, 61 straipsnio 2 dalį, BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nes neįvardijo kaip jo asmeninės savybės, užimtumas, charakteristika, jo vaidmuo padarant nusikalstamą veiką nulėmė bausmės dydį. V. K. pažymi, kad pagal BK 49 straipsnio 2 dalį areštas yra trumpalaikis laisvės atėmimas, o pagal BK 55 straipsnį asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, todėl mano, kad teismas paskyrė jam per griežtą bausmės rūšį. Be to, kasatorius nurodo, kad BK 49 straipsnio 5 dalyje yra numatyta galimybė paskyrus asmeniui iki keturiasdešimt penkių parų arešto bausmę nustatyti ją atlikti poilsio dienomis, tuo tarpu paskyrus jam penkiasdešimties parų arešto bausmę jis tokios galimybės netenka. V. K. nuomone, paskirdamas jam penkiasdešimties parų arešto bausmę, teismas neįvertino to, kad jis dirba UAB ( - ) vadybininku ir studijuoja Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje trečiame kurse, kad tiek darbe, tiek mokymo įstaigos yra teigiamai apibūdinamas, kad nuo birželio 3 iki 30 dienos privalės laikyti egzaminus. Iš įmonės, kurioje jis dirba, pažymos matyti, kad jei jis realiai atliktų bent trumpalaikio laisvės atėmimo bausmę, darbo vieta jam nebus išsaugota, o netekęs darbo, jis neteks vienintelio pajamų šaltinio, negalės tęsti mokslo, nes už jį reikia mokėti, negalės grąžinti paskolos, paimtos būsto įsigijimui. Dėl to kasatorius mano, kad teismas paskyrė jam bausmę, kuri neatitinka baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės paskirtį, nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią teismas turi tinkamai pritaikyti įstatymą konkrečiam atvejui, siekti, kad paskirtoji bausmė būtų teisinga ir kad būtų pasiekti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“).

25V. K. nuomone, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į jo apeliacinio skundo argumentus dėl paskirtos bausmės, todėl neišnagrinėjo jo paduoto apeliacinio skundo.

26Nuteistasis R. N. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutarties dalis, kurios susijusios su jo nuteisimu, ir bylą prieš jį nutraukti.

27Kasatorius nurodo, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą pripažindamas jį kaltu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, nes tarp jo ir M. A. nebuvo susitarimo prievartauti turtą iš nukentėjusiojo R. M. Iš nuteistųjų parodymų, telefoninių pokalbių įrašų, pokalbių susitikimų metu įrašų matyti, kad jam buvo pateikiama informacija tik apie skolos atgavimą iš R. M., o informacija apie M. A., jo konfliktą su R. M. ir konflikto priežastį, jam buvo nežinoma iki tol, kol buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir byla išnagrinėta teisme. R. N. nuomone, byloje surinkti įrodymai patvirtina tik tai, kad buvo susitarimas bendrai veikti tarp jo, A. J. ir V. K. Jo dalyvavimas atgaunant skolą pagal susitarimą turėjo apsiriboti tuo, kad jis bus netoliese ir vien savo buvimu galės užkirsti kelią kokiems nors R. M. draugų neteisėtiems veiksmams, jei R. M. nenorėtų grąžinti skolos ir jo draugai neteisėtais būdais bandytų paveikti A. J. Apie tai, kad tokio poveikio grėsmė buvo reali, patvirtina aplinkybė, kad R. M. dirbo apsaugos įmonėje ir galėjo turėti tokių draugų. R. N. manymu, jo veika galbūt galėtų būti vertinama kaip savavaldžiavimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, tačiau ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik aktyviais veiksmais, o jis jokių aktyvių veiksmų neatliko, tą akistatos metu patvirtino ir pats nukentėjęs R. M. Kasatorius pažymi, kad jam dalyvaujant niekas prieš R. M. jokių neteisėtų veiksmų neatliko, tik šnekėjosi su juo apie skolos grąžinimą, o R. M. skolos neneigė, aiškino, kad skolą grąžins, neteigė, kad pinigai iš jo reikalaujami neteisėtai, todėl jis negalėjo suvokti, kad galbūt dalyvauja savavaldžiavime. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad jo veikoje nėra ir BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties. R. N. taip pat atkreipia teismo dėmesį į tai, kad sutartu laiku neatvyko į vietą, kur iš nukentėjusiojo turėjo būti paimti pinigai, nes sąmoningai buvo kitoje vietoje, todėl jis savanoriškai atsisakė padaryti bet kokią nusikalstamą veiką, tačiau teismas nenustatė šios aplinkybės ir vėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

28R. N. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad jis iš nukentėjusiojo R. M. pinigų nereikalavo, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, netirdamas tiesioginių įrodymų ir neatlikdamas teisminio tyrimo, padarė priešingą išvadą, todėl apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 7 dalies reikalavimus. Pažeidimas suvaržė jo teisę į gynybą, todėl jis turėtų būti laikomas esminiu BPK pažeidimu.

29Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras prašo nuteistųjų M. A., A. J., V. K., R. N. ir nuteistojo A. Š. gynėjo kasacinius skundus atmesti.

30Prokuroro nuomone, teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindamas, kad M. A. padarė BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, nes jis, būdamas policijos pareigūnas, iš R. M. ir A. K. sužinojęs, kad galėjo būti padaryta nusikalstama veika ir kad netiriamas joks įvykis, apie tai nepranešė policijos įstaigai, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, t. y. neatliko veiksmų, kuriuos tinkamai atlikdamas savo pareigas jis turėjo atlikti. M. A. taip pat tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip asmuo, savanoriškai atsisakęs pabaigti nusikalstamą veiką, bei nuteistas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, nes turto prievartavimas yra baigtas nuo to momento, kai kaltininkas nukentėjusiajam pareiškia neteisėtą turtinę pretenziją su grasinimu, o pagal R. M. ir A. K. parodymus, M. A. susitikęs su jais 2006 m. balandžio 29 d. pareikalavo, kad R. M. jam sumokėtų 10 000 Lt. Prokuroro nuomone, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai aiškiai nurodė surinktų įrodymų vertinimo kriterijus ir principus, pasisakė, kokiais įrodymais remiasi priimdami sprendimus ir kokius įrodymus vertina kritiškai, todėl įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

31Prokuroras nurodo, kad nuteistasis A. J. nepagrįstai kasaciniame skunde teigia, kad teismas paskirdamas jam bausmę suteikė išskirtinę reikšmę nusikalstamos veikos pavojingumui, atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, nes iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas atsižvelgė į aplinkybių visumą, t.y. į kaltininko asmenybę, jo vaidmenį nusikaltimo padaryme, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, įvykdyto nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir argumentuotai pakartojo pirmosios instancijos teismo nurodytus bausmės skyrimo A. J. motyvus, todėl nepagrįstas A. J. kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo jo skunde nurodytų aplinkybių ir bausmės skyrimo klausimą išnagrinėjo formaliai.

32Prokuroro nuomone, nuteistojo A. Š. gynėjas kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad teismai nemotyvavo, kokiais įrodymais remdamiesi pripažįsta A. Š. kaltu nusikaltimo padarymu, nes iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų matyti, kokie konkretūs įrodymai nulėmė tokį teismų sprendimą. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nei A. Š., nei jo gynėjas nepateikė teismui prašymo atleisti A. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taip pat jie pritarė pozicijai, kad galima pereiti prie baigiamųjų kalbų. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį proceso dalyviai prašymus gali pateikti tik iki baigiamųjų kalbų pradžios. Atsižvelgus į tai, kad A. Š. prašymas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nebuvo gautas iki baigiamųjų kalbų pradžios, o įrodymų tyrimas byloje nebuvo atliekamas, tai reiškia, kad pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies taisykles nebuvo pagrindo atnaujinti ir įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nuteistojo A. Š. prašymo dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės nenagrinėjo. Įvertinus tai, nepagrįstas nuteistojo A. Š. gynėjo kasacinio skundo motyvas, kad apeliacinės instancijos teismas, nenagrinėdamas A. Š. prašymo dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, pažeidė BPK 332 straipsnio nuostatas.

33Prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė V. K. bausmę atsižvelgdamas ne tik į nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, bet ir į kitus bausmės individualizavimo pagrindus, todėl V. K. kasacinio skundo motyvas, kad teismas nemotyvavo jam paskirtos bausmės, yra deklaratyvus. BK 49 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad arešto bausmė, kai jos dydis yra iki keturiasdešimt penkių parų, gali būti atliekama poilsio dienomis, neįpareigoja teismo skirti kaltininkui, šiuo atveju V. K., bausmės, kuri pagal savo dydį galėtų būti atliekama poilsio dienomis, todėl teismas, skirdamas bausmę V. K., BK 49 straipsnio 5 dalies nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje detaliai aptarė, kodėl V. K. negali būti skiriama švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė, o kitų argumentų dėl bausmės skyrimo V. K. apeliaciniame skunde nepateikė, todėl deklaratyvus jo kasacinio skundo motyvas, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl jo apeliacinio skundo argumentų dėl jam paskirtos bausmės.

34Prokuroras nurodo, kad teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą pripažindami R. N. kaltu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, nes jis dalyvavo ir atliko aktyvius veiksmus pirmame nusikalstamos veikos padarymo etape, kai iš nukentėjusiojo R. M. buvo reikalaujama pinigų, o to pakanka, kad jo veika būtų vertinama kaip turto prievartavimas. Visi bendrininkų grupės nariai atsako pagal baudžiamąjį įstatymą už veiksmus, kuriuos, neperžengdami susitarimo ribų, atliko vykdytojai ar vykdytojas, todėl, teismui nustačius, kad R. N. veikė kartu su A. Š., A. J. ir V. K. prievartaujant turtą iš R. M., nėra pagrindo R. N. veiką vertinti pagal kitą baudžiamąjį įstatymą. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas naujų faktinių aplinkybių, palyginus su nustatytomis ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teismo, nenustatė, nes iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad nuteistojo nurodomos aplinkybės jau buvo nustatytos ikiteisminio tyrimo metu. Dėl to apeliacinės instancijos teismas BPK 324 straipsnio 7 dalies pažeidimo nepadarė.

35Nuteistųjų M. A., A. J., V. K., R. N. ir A. Š. gynėjo kasaciniai skundai netenkintini.

36Dėl BK 228 straipsnio 2 dalies taikymo

37Nuteistasis M. A. kasaciniame skunde mano, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą pripažindamas jį kaltu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, nes ikiteisminis tyrimas dėl užsieniečio sumušimo Vilniaus m. VPK nebuvo atliekamas, todėl jis, kaip Vilniaus m. VPK pareigūnas, piktnaudžiauti tarnyba negalėjo.

38BK XXXIII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams“ nustatyta atsakomybė už veikas, kurių vykdytojai – specialaus subjekto požymius turintys asmenys – valstybės tarnautojai arba jiems prilyginti asmenys. BK 230 straipsnyje nurodyta, kad valstybės tarnautojai yra asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, - valstybės politikai, viešojo administravimo valstybės tarnautojai pagal Valstybės tarnybos įstatymą bei kiti asmenys, kurie dirbdami valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose, teisminėse, teisėsaugos, valstybės kontrolės bei priežiūros ir joms prilygintose institucijose atlieka valdžios atstovo funkcijas arba turi administracinius įgaliojimus, taip pat oficialūs kandidatai į tokias pareigas.

39M. A. buvo valstybės tarnautojas – Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Organizacinio skyriaus Viešųjų ryšių poskyrio inspektorius, taigi baudžiamosios teisės prasme jis laikytinas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu.

40Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Tas, kas padarė šią veiką siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių, atsako pagal šio BK straipsnio 2 dalį. Vadinasi, BK 228 straipsnyje numatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiškia: pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; pavojingais padariniais – didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimu; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas ar nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei bei turiniui ir yra padaromas aktyviais veiksmais arba neveikimu, t. y. neatlikimu veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini.

41Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra ta, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas.

42Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimais nustatyta, kad M. A., būdamas policijos pareigūnas, sužinojęs iš nukentėjusiojo ir liudytojo A. K., ne tik kad nepranešė apie padarytą nusikalstamą veiką, tačiau ją slėpė, taip sudarydamas nukentėjusiajam nuomonę, kad jis neteisėtai atlieka savo policijos pareigūno pareigas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatyme numatytas nuostatas (Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir taip padeda jam. Abiejų instancijų teismai padarė teisingas išvadas, kad tokiais veiksmais M. A. ne tik, kaip minėta, pažeidė pagrindinius valstybės tarnybos principus, bet ir iškreipė tokios tarnybinės veiklos esmę, turinį, sumenkino policijos institucijos bei pačios valstybės autoritetą.

43BK 228 straipsnyje numatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai yra: pavojinga veika – piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas; pavojingi padariniai – didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimas; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimas.

44Taikant BK 228 straipsnį žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia valstybės, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Kitokio pobūdžio žala gali būti pripažįstama ir fizinė, moralinė, organizacinė ir kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Kvalifikuojant piktnaudžiavimą pagal BK 228 straipsnį, šia veika padaryta žala turi būti pripažinta didele.

45Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio nusižengimo, yra didelės žalos požymis, t. y. kriterijus, pagal kurį sprendžiama, ar veika peržengia tarnybinio nusižengimo ribas ir laikytina nusikalstama. Didelės žalos požymis reiškia padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą, kuris nustatomas atsižvelgiant ne tik į kilusios žalos, bet ir pačios veikos pobūdį, pažeistų įstatymo saugomų vertybių, veiklos srities ir kaltininko einamų pareigų svarbą. Iš to išplaukia, kad didelės žalos požymis, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamasis. Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu atveju jis nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: žalos pobūdį, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir jo įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir pan. Šioje byloje tarnybine padėtimi piktnaudžiavo policijos pareigūnas, asmuo, kuriam keliami aukšti profesiniai ir etiniai reikalavimai – bet kokie tokio asmens neteisėti veiksmai sukelia labai neigiamą visuomenės reakciją ir diskredituoja policijos pareigūno vardą, o kartu ir teisingumo vykdymą valstybėje apskritai. Pagal teismų praktiką neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, kai ja sumenkinamas valstybės institucijos autoritetas, padaromas neigiamas poveikis jos neturtiniams interesams, nes kitokio pobūdžio (nei turtinė) žala yra laikoma fizinė, moralinė, organizacinė ar kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms, ir šiuo atveju tokie esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei. Neabejotinai neturtinę žalą yra sunkiau nustatyti ir įvertinti jos dydį, nes ji turi ne konkrečią materialią, o abstrakčią nematerialią formą. Vis dėlto ją galima nustatyti, atsižvelgiant į vertinamąjį atsiradusių pasekmių aspektą bei konkrečias bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, nusikalstamos veikos trukmė, veikų skaičius, kaltininko užimamų pareigų svarba ir pan. Įvertinus pažeistų objektų reikšmingumą, nustatomas padarytos žalos dydis. (kasacinės bylos Nr.2K-622/2004, 2K-7-512/2004, 2K-76/2007).

46Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, remdamiesi byloje surinktų įrodymų viseto (telefoninių pokalbių įrašų protokolų, nukentėjusiojo R. M. ir liudytojų A. K., R. D., G. B. ir kt. parodymų bei kitos byloje surinktos medžiagos) analize, teisingai nustatė, kad M. A., būdamas policijos pareigūnas, pasinaudojęs jam suteiktomis teisėmis, sužinojęs informaciją apie R. M., nukentėjusiojo prašymu, šią informaciją naudojo savo interesams – turtinei naudai gauti, nors privalėjo apie nusikalstamą veiką pranešti, šios pareigos nevykdė ir taip pažeidė Policijos veiklos įstatymo nuostatas, iškraipė šiame įstatyme nustatytas policijos funkcijas ir jos veiklos principus, diskreditavo policijos pareigūno vardą, pakirsdamas visuomenės pasitikėjimą policijos institucija, nes sudarė įspūdį, kad asmuo pažeidęs viešąją tvarką ar net padaręs nusikalstamą veiką gali išvengti atsakomybės.

47Priežastinis ryšys tarp piktnaudžiaujančio tarnybine padėtimi pareigūno veikos ir atsiradusių padarinių yra būtinas BK 228 straipsnio nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis. Priežastinis ryšys tarp veikos ir nusikalstamų padarinių yra toks santykis, kuriam esant veika sukelia ir nulemia nusikalstamas padarinius. Baudžiamosios teisės teorijoje priežastinis ryšys skirstomas į tiesioginį ir sudėtingą. Tiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai veika tiesiogiai sukelia padarinius. Sudėtingas priežastinis ryšys – tai ryšys, komplikuotas pašalinių jėgų įsikišimo.

48Teismai teisingai nustatė, kad tarp M. A. piktnaudžiavimo tarnyba ir kilusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšis, nes tokie jo veiksmai objektyviai ir dėsningai nulėmė didelės žalos atsiradimą institucijai ir valstybei.

49Dėl BK 181 straipsnio 1 dalies taikymo

50Kasatorius M. A. skunde nurodo, kad, jo nuomone, teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą nuteisiant jį pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, nes jis savanoriškai atsisakė pabaigti nusikalstamą veiką, su nukentėjusiuoju nuo 2006 m. gegužės mėnesio nebendravo, nors tokių galimybių turėjo.

51BK 181 straipsnio 1 dalyje nustatyta: ,,Tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą“. Iš šio straipsnio dispozicijos matyti, kad pagrindinis turto prievartavimo objektas yra nuosavybės ir kitos daiktinės, prievolinės ar kitos kilmės turtinės teisės, taip pat ir turtiniai interesai, kurie pažeidžiami verčiant nukentėjusįjį atlikti turtinį veiksmą ar nuo jo susilaikyti kaltininko ar kito asmens naudai. Šio nusikaltimo dalykas yra turtinė nauda.

52Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžta, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.

53Pagal teismų praktiką (kasacinės bylos Nr. 2K-271/2007, 2K-23/2008) BK 181 straipsnyje numatytas turto prievartavimas yra formalios sudėties nusikaltimas. Jis laikomas baigtu nuo to momento, kai grasinant, šantažuojant ar panaudojant kitokią prievartą pateikiamas reikalavimas perduoti turtą, teisę į turtą arba atlikti konkrečius turtinio pobūdžio veiksmus ar nuo jų susilaikyti; tai reiškia, kad nusikalstama veika yra baigta, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos su grasinimo turiniu.

54Kasacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnių teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes nuteistasis M. A., pats ir pasitelkdamas kitus nuteistuosius, neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas psichine prievartą, savo naudai vertė nukentėjusįjį perduoti 10 000 Lt už „padėjimą“, kad nukentėjusysis R. M. nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Byloje nustatytomis aplinkybėmis, nukentėjusysis suprato, kad 10 000 Lt jis turi perduoti vykdydamas aiškiai neteisėtus kasatoriaus reikalavimus, nes iki to laiko jau buvo iš kitų šaltinių sužinojęs, kad ikiteisminis tyrimas jam nepradėtas, taigi jis suvokė, kad M. A. neturi jokių teisių į turtą, kurio reikalauja. Nukentėjusysis kasatoriaus veiksmus suprato kaip turto prievartavimą, nes M. A. jam ne mažiau kaip du kartus tai priminė ir grasino, dėl to tarp jų įvyko konfliktas, o vėliau prie jo namų Vilniuje, ( - ), atvykęs A. J. su dviem nepažįstamais asmenimis vėl reikalavo atiduoti pinigus M. A. ir grasino, todėl po šių įvykių jis kreipėsi pagalbos į STT. Kadangi, kaip jau minėta, turto prievartavimas yra baigtas nusikaltimas nuo reikalavimo pareiškimo momento, o realus turto užvaldymas nusikaltimo baigtumui reikšmės neturi, todėl teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasatoriaus veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, ir šis baudžiamasis įstatymas jam pritaikytas tinkamai.

55Neteisingas ir tas M. A. kasacinio skundo argumentas, kad jis savanoriškai atsisakė pabaigti nusikaltimą. Iš bylos duomenų matyti, kad jis ir 2006 m. birželio mėnesį (priešingai nei teigiama kasaciniame skunde) kalbėjosi su nukentėjusiuoju R. M., dalyvaujant liudytojui A. K., kada šis atsiskaitys su juo, tai patvirtino ir liudytojas T. Č.; be to, ir vėliau – liepos 5, 6 ir 10 (pinigų perdavimo išvakarėse) dienomis, pokalbyje su A. Š. buvo kalba apie grąžintiną 8000 Lt sumą, kuri jo nurodymu buvo A. J. sumažinta. Esant šiems ir kitiems įrodymams byloje, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad M. A. nėra pagrindo taikyti BK 23 straipsnio nuostatų ir jį išteisinti.

56Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo

57Nuteistasis M. A. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, nepatikrinęs bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, nes neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis remiantis prielaidomis.

58Iš byloje esančio apeliacinio skundo (T. 4, b. l. 200–202) ir apeliacinio teismo nutarties (T. 4, b. l. 249–265) matyti, kad visi apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai buvo aptarti apeliacinio teismo posėdyje ir atsispindi nutartyje. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismų baigiamuosiuose dokumentuose aiškiai nurodyta byloje surinktų įrodymų vertinimo kriterijai ir principai, aptarti visi įrodymai, kuriais teismai rėmėsi priimdami nuosprendį ir nutartį, nurodyta, kokiais įrodymais buvo nesiremta ir dėl ko, todėl kasaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad teismai tinkamai neištyrė visų bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, yra deklaratyvūs ir atmestini.

59Dėl BPK 305 straipsnio nuostatų taikymo (A. J. kasacinio skundo argumentai)

60Nuteistasis A. J. kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, nes nuosprendyje apsiribojo tik konstatavimu dėl jam skiriamos bausmės ir neišdėstė bausmės skyrimo motyvų, taip pat, jo nuomone, nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nes paskyrė jam arešto bausmę, kuri yra didesnė nei šios bausmės vidurkis, o apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė.

61Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo tinkamai išanalizuota ir individualizuota nuteistojo A. J. asmenybė (T. 4, b. l. 186–187), atsižvelgta į jo vaidmenį nusikaltimo padaryme, į tai, kad jis buvo baustas administracine tvarka, kad byloje nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra sunkinanti jo atsakomybę aplinkybė, į jį apibūdinančią medžiagą, į tai, kad jis dirba, ir todėl buvo skirta švelnesnė sankcijoje numatyta bausmės rūšis. BK 181 straipsnio 1 dalis nustato, kad už šio straipsnio dispozicijoje nustatytą nusikalstamą veiką asmuo baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Nuteistajam A. J. skirta bausmė yra 85 paros arešto. Kasaciniame skunde dėstomi argumentai, kad jam yra neteisingai skirta didesnė bausmė nei arešto bausmės vidurkis, nėra pagrįsti. Teismas, atsižvelgęs į visas įstatymo numatytas nuostatas, skirdamas bausmę A. J., pabrėžė, kad bausmės tikslai bus pasiekti skiriant jam švelnesnę bausmės rūšį – areštą, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, paskyrė arešto bausmę artimesne maksimaliai. Apeliacinės instancijos teismas, svarstydamas jo apeliacinį skundą tuo pačiu klausimu, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 41 ir 54 straipsnių reikalavimų ir dar detaliau pasisakė, kodėl būtent tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė jam paskirta ( T. 4, b. l. 262).

62Dėl V. K. kasacinio skundo argumentų

63Nuteistasis V. K. kasaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, jo manymu, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes paskyrė bausmę, artimą vidurkiui. Skunde dar nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nemotyvavo parinktos bausmės dydžio, taip pat nesilaikė BK 54 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes, skirdamas jam bausmę, neįvardijo jo asmeninių savybių, užimtumo, charakteristikos, jo dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme, be to, nepagrįstai netaikė BK 49 straipsnio 5 dalies nuostatų, o apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą, nes neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus.

64Nurodyti kasacinio skundo argumentai nepagrįsti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, svarstydamas bausmės skyrimo klausimą, kaip tik vykdė BK 54 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio 2 dalies reikalavimus, detaliai ir išsamiai aptarė ne tik kasatoriaus padarytos veikos pavojingumą, jo vaidmenį nusikaltimo padaryme, bet ir išanalizavo jo asmenybę charakterizuojančius duomenis ir paskyrė straipsnio sankcijoje numatytą švelniausią bausmės rūšį (T. 4, b. l. 186 –188), o įvertindamas tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bet yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – paskyrė sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad nuosprendyje nemotyvuotas bausmės skyrimas ar jos dydžio klausimas. Nepagrįstas kasatoriaus skundo argumentas ir dėl BK 49 straipsnio 5 dalies netaikymo. Šiame įstatyme nustatyta, kad jeigu teismas paskiria iki 45 parų arešto bausmę, jis gali (bet neprivalo) nustatyti atlikti ją poilsio dienomis. Kaip matyti iš nuosprendžio, teismas V. K. paskyrė 50 parų arešto bausmę, todėl šio įstatymo taikyti net negalėjo.

65Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Neteisus kasatorius skunde teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus. Iš apeliacinio skundo ( T. 4, b. l. 210 – 213) ir apeliacinės instancijos teismo nutarties ( T. 4, b. l. 249 – 265) matyti, kad šios instancijos teismas nutartyje pasisakė visais esminiais apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Kasacinio skundo nuoroda, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisingai paskirta bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis), taip pat nepagrįsta, nes V. K. šioje byloje baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, todėl ir kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo švelninti jam bausmę.

66Dėl R. N. kasacinio skundo

67Nuteistojo R. N. kasaciniame skunde (kuriame daug teiginių yra iš jo apeliacinio skundo – dėl bendrininkavimo prievartaujant turtą, dėl savavaldžiavimo) nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė tokias bylos aplinkybes, kurios nebuvo nustatytos nei ikiteisminiame tyrime, nei pirmosios instancijos teisme, taip buvo pažeistos BPK 324 straipsnio 7 dalies nuostatos ir suvaržyta jo teisė į gynybą.

68Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties (kur kalbama apie R. N. nusikalstamą veiką – T. 4, b. l. 262) matyti, kad apeliacinės instancijos teismas naujų faktinių aplinkybių dėl kasatoriaus nenustatė, o rėmėsi tik pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir nurodė, kad pirmosios instancijos teismas kvalifikacijos klaidų nepadarė, nes nuosprendis patvirtintas visais byloje surinktais, visapusiškai ištirtais ir teisminiame nagrinėjime patikrintais įrodymais. Kasatoriaus bendrininkavimo klausimai, padarant turto prievartavimą, nuosprendyje išsamiai išanalizuoti, remiantis teismine praktika, teisingai nurodyta, kad esant paprastai bendrininkavimo formai, kai visi bendrininkai atlieka nusikaltimo vykdytojo vaidmenį, įstatyme nereikalaujama, kad jie visi visiškai realizuotų nusikaltimo objektyviuosius požymius, todėl šioje byloje visų bendrininkų (R. N., V. K., A. J.) veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį ir kasacinės instancijos teisėjų kolegija ankstesniųjų teismų sprendimų argumentų nekartoja. Kodėl R. N. veikoje nėra savavaldžiavimo, taip pat detaliai pasisakyta ankstesnių teismų baigiamuosiuose aktuose (T. 4, b. l. 167–189, 249–265), tai buvo svarstoma apeliacinės instancijos teisme ir pasisakyta nutartyje, todėl ir šioje dalyje su jų argumentais teisėjų kolegija visiškai sutinka.

69Dėl nuteistojo A. Š. gynėjo kasacinio skundo

70Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą pripažindamas A. Š. kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 181 straipsnio 1 dalį, nes jo veikoje nėra šio nusikaltimo sudėties, kadangi byloje nenustatyta, kad A. Š. suvokė, jog iš R. M. yra prievartaujamas turtas. Skunde teigiama, kad A. Š. veiksmai galėjo būti kvalifikuojami pagal BK 294 straipsnį, jei jis būtų suvokęs, kad skolos reikalavimas iš nukentėjusiojo buvo neteisėtas. Taip pat kasaciniame skunde kitaip vertinami A. Š. pokalbiai su nuteistaisiais M. A. ir A. J., negu tai buvo padaryta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, taip pat A. Š. kitoks suvokimas apie kitų nuteistųjų veiksmus, kasatorius mano, kad teismai netinkamai vertino įrodymus byloje bei netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, dėl to buvo neteisingai buvo suvokti jo veiksmai ir nustatyta kaltė. Skunde dar nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė ir esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, nes nutartyje nepasisakė dėl prašymo atleisti A. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

71Dalis kasaciniame skunde išdėstytų argumentų nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko ir dėl to jie paliktini nenagrinėti. BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas byloje, kurioje priimti skundžiami teismų sprendimai, naujų faktų nenustatinėja, faktinių aplinkybių netiria, įrodymų iš naujo nevertina. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribas, nenagrinėja tų skundo argumentų, kuriais kasatorius ginčija faktus, savaip aiškina ir vertina buvusius įvykius, nesutinka su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartyje išdėstytomis išvadomis dėl atskirų faktų. Kasatorius atkreipia dėmesį į M. A., A. J. pokalbius su A. Š., užfiksuotus telekomunikacijų tinklų įrašais, savaip juos interpretuoja ir vertina, mano, kad teismai padarė pažeidimus vertindami šiuos įrodymus, nes nebuvo perklausomi įrašai, o tik perskaitytos jų stenogramos, o duodamus patarimus A. J., kaip išvengti pareigūnų priimant pinigus iš nukentėjusiojo, skunde vertina kaip pajuokavimą ir nurodo, kad tai buvo humoro forma išsakytos mintys. Tai šioje byloje ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus, jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai.

72Taigi minėti kasatoriaus skundo argumentai, kuriais yra neigiamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl jos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, teisėjų kolegijos, kaip minėta, turi būti paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

73Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, baudžiamąjį įstatymą A. Š. pritaikė tinkamai, teismų baigiamuosiuose aktuose tinkamai išanalizuoti visi byloje surinkti įrodymai dėl A. Š. kaltės ir veikos kvalifikavimo, jie motyvuotai ir argumentuotai įvertinti, nes nurodyta, kokiais konkrečiais įrodymais teismai remiasi grisdami jo kaltę, kodėl nesiremia jo parodymais apie tai, kad jis nežinojo, jog prievartaujamas nukentėjusiojo turtas, todėl nėra pagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad nuosprendyje ir nutartyje teismai nepasisakė dėl kai kurių kaltinančių A. Š. įrodymų (T. 4, b. l. 180 – 182, 264).

74Dėl BPK 332 straipsnio nuostatų pažeidimo

75Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepasisakė dėl prašymo atleisti A. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

76Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismo posėdis vyko 2008 m. balandžio 1 d. (T. 4, b. l. 240–248), šiame posėdyje įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas, to padaryti neprašė nei nuteistasis A. Š., nei jo gynėjas, prašymas dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės nebuvo pateiktas, baigiamosiose kalbose A. Š. nepripažino savo kaltės ir prašė jį išteisinti, to paties prašė ir jo gynėjas, šio posėdžio pabaigoje buvo paskelbta, kad sprendimas byloje bus skelbiamas 2008 m. balandžio 30 d. 9 val. Prašymas dėl A. Š. perdavimo pagal laidavimą ir paties A. Š. prašymas, kuriame jis prisipažįsta, kad bendrais veiksmais su kitais kaltinamaisiais padarė nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį, teisme gautas tik 2008 m. balandžio 28 d. (T. 4, b. l. 238–239), kai teismas jau buvo išėjęs priimti sprendimo, todėl apeliacinėje nutartyje tai ir negalėjo atsispindėti. Be to, tokio prašymo nebuvo jo apeliaciniame skunde, kurį tuo metu nagrinėjo apeliacinės instancijos teismas, jame, priešingai nei pateiktame vėliau prašyme, jis ginčijo savo kaltę ir prašė jį išteisinti. BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja, kad apeliacinės instancijos teismas patikrintų bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutarties aprašomojoje dalyje A. Š. gynėjo skundas aprašytas tinkamai, nepraleidžiant esminių jo argumentų, išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės, visa tai leidžia daryti išvadą, kad skundas išnagrinėtas tinkamai. Taigi apeliacinės instancijos teismo nutartis atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus, nutartyje išdėstytos išsamios išvados dėl A. Š. gynėjo apeliacinio skundo ir kasacinio skundo motyvai jų nepaneigia.

77Darytina bendra išvada, kad nuteistųjų kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai neduoda pagrindo keisti ar naikinti šioje baudžiamojoje byloje priimtų abiejų instancijų teismų sprendimų.

78Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

79Nuteistųjų M. A., A. J., V. K., R. N. ir nuteistojo A. Š. gynėjo kasacinius skundus atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Tuo pačiu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 4 d.... 4. Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 5. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,... 6. M. A. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas – Vilniaus... 7. 2006 m. balandžio 24 d., apie 19 val., Vilniuje, Pamėnkalnio gatvėje,... 8. M. A. nuteistas ir už tai, kad supratęs, jog nukentėjusysis R. M. prašomų... 9. A. Š. nuteistas už tai, kad žinodamas apie tai, jog M. A. reikalauja iš R.... 10. A. J. nuteistas už tai, kad 2006 m. gegužės mėnesį naktiniame klube... 11. V. K. nuteistas už tai, kad A. J. susitarus per A. Š. su M. A. dėl... 12. R. N. nuteistas už tai, kad A. J. per A. Š. susitarus su M. A. dėl... 13. Nuteistasis M. A. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo... 14. Kasatorius nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą... 15. M. A. nuomone, bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas... 16. Nuteistasis A. J. kasaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto 1-ojo... 17. Kasatorius nurodo, kad teismas, paskirdamas jam švelnesnę straipsnio... 18. Kasatorius taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas jam... 19. Nuteistojo A. Š. gynėjas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto... 20. Gynėjas nurodo, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą... 21. A. Š. gynėjas nurodo, kad teismas pakankamai nedetalizavo, kokiais įrodymais... 22. Be to, paduotame kasaciniame skunde A. Š. gynėjas ginčija pirmosios ir... 23. Nuteistasis V. K. kasaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto 1-ojo... 24. Kasatorius nurodo, kad teismas, paskirdamas jam bausmę, artimą bausmės... 25. V. K. nuomone, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į jo apeliacinio... 26. Nuteistasis R. N. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo... 27. Kasatorius nurodo, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą... 28. R. N. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad jis iš... 29. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo... 30. Prokuroro nuomone, teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą,... 31. Prokuroras nurodo, kad nuteistasis A. J. nepagrįstai kasaciniame skunde... 32. Prokuroro nuomone, nuteistojo A. Š. gynėjas kasaciniame skunde nepagrįstai... 33. Prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė V. K. bausmę... 34. Prokuroras nurodo, kad teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą... 35. Nuteistųjų M. A., A. J., V. K., R. N. ir A. Š. gynėjo kasaciniai skundai... 36. Dėl BK 228 straipsnio 2 dalies taikymo... 37. Nuteistasis M. A. kasaciniame skunde mano, kad teismas netinkamai pritaikė... 38. BK XXXIII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės... 39. M. A. buvo valstybės tarnautojas – Vilniaus miesto vyriausiojo policijos... 40. Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam... 41. Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra ta, kad valstybės tarnautojas,... 42. Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų... 43. BK 228 straipsnyje numatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai yra:... 44. Taikant BK 228 straipsnį žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio... 45. Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą... 46. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, remdamiesi byloje surinktų... 47. Priežastinis ryšys tarp piktnaudžiaujančio tarnybine padėtimi pareigūno... 48. Teismai teisingai nustatė, kad tarp M. A. piktnaudžiavimo tarnyba ir kilusių... 49. Dėl BK 181 straipsnio 1 dalies taikymo... 50. Kasatorius M. A. skunde nurodo, kad, jo nuomone, teismai netinkamai taikė... 51. BK 181 straipsnio 1 dalyje nustatyta: ,,Tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo... 52. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime... 53. Pagal teismų praktiką (kasacinės bylos Nr. 2K-271/2007, 2K-23/2008) BK 181... 54. Kasacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina... 55. Neteisingas ir tas M. A. kasacinio skundo argumentas, kad jis savanoriškai... 56. Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo... 57. Nuteistasis M. A. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos... 58. Iš byloje esančio apeliacinio skundo (T. 4, b. l. 200–202) ir apeliacinio... 59. Dėl BPK 305 straipsnio nuostatų taikymo (A. J. kasacinio skundo argumentai)... 60. Nuteistasis A. J. kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios... 61. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo... 62. Dėl V. K. kasacinio skundo argumentų... 63. Nuteistasis V. K. kasaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas,... 64. Nurodyti kasacinio skundo argumentai nepagrįsti. Iš byloje esančių duomenų... 65. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas nutarties... 66. Dėl R. N. kasacinio skundo ... 67. Nuteistojo R. N. kasaciniame skunde (kuriame daug teiginių yra iš jo... 68. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties (kur kalbama apie R. N.... 69. Dėl nuteistojo A. Š. gynėjo kasacinio skundo... 70. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį... 71. Dalis kasaciniame skunde išdėstytų argumentų nesudaro bylos kasacinio... 72. Taigi minėti kasatoriaus skundo argumentai, kuriais yra neigiamos pirmosios ir... 73. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, baudžiamąjį įstatymą A. Š.... 74. Dėl BPK 332 straipsnio nuostatų pažeidimo... 75. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas... 76. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismo posėdis vyko... 77. Darytina bendra išvada, kad nuteistųjų kasaciniuose skunduose išdėstyti... 78. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,... 79. Nuteistųjų M. A., A. J., V. K., R. N. ir nuteistojo A. Š. gynėjo kasacinius...