Byla 2K-85-976/2018
Dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja), sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorui Artūrui Urbeliui, nuteistajam R. G. ir jo gynėjui advokatui Jonui Skruzdžiui, nuteistajam M. S. ir jo gynėjai advokatei Kristinai Sandaraitei-Butvilienei, nuteistojo A. J. gynėjui advokatui Linui Belevičiui,

2viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Artūro Urbelio ir nuteistųjų A. J., R. G., M. S. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

3A. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį ir nuteistas vienuolikos metų laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 5 dalimis, išieškota iš A. J. konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma – 14 481 Eur.

4M. S. pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį ir nuteistas dešimties metų šešių mėnesių laisvės atėmimu.

5R. G. pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį ir nuteistas dešimties metų laisvės atėmimu.

6Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 14 d. nuosprendis, kuriuo Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nuosprendis pakeistas: A. J. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 25 straipsnio 3 dalies, 260 straipsnio 3 dalies į BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 1 dalį paskiriant jam trejų metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmę; M. S. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 25 straipsnio 3 dalies, 260 straipsnio 3 dalies į BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 1 dalį paskiriant dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę; R. G. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 25 straipsnio 3 dalies, 260 straipsnio 3 dalies į BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 1 dalį paskiriant jam dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

7Panaikinta nuosprendžio dalis dėl A. J., M. S., R. G. kaltinime nurodytos veikos – kitokio platinimo, t. y. kad jie laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 14 d. iki 2009 m. gruodžio 5 d. realizavo heroiną asmeniui, kuriam baudžiamoji byla atskirta, kaip atlygį už gautą heroiną A. J. perduodant butą, esantį ( - ), Marijampolėje, tuo tikslu 2009 m. gruodžio 21 d. sudarant apsimestinę buto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria neva butas parduotas L. K..

8Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 5 dalimis, išieškota iš A. J. konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma –14 481 Eur.

9Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

10Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų ir gynėjo skundus atmesti, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių jų skundus tenkinti, o prokuroro atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

11I. Bylos esmė

12

  1. Pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas aplinkybes A. J., M. S., R. G. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, kad iš anksto susitarę ir veikdami organizuota grupe kartu su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, E. J. ir M. R., kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, vadovaujantis BK 39¹ straipsniu, neteisėtai įgijo, gabeno ir kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, t. y.: 2009 m. lapkričio 12 d. ( - ) užeigoje, esančioje ( - ), A. J. susitarė su U. A. (U. A.), U. I. (U. I.) ir A. M. (A. M.) pirkti iš jų labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino, susitarė dėl narkotinių medžiagų palikimo vietos. Po to nurodė E. J., M. S., R. G. ir M. R. iš sutartos vietos, esančios kelio Nr. 230 Kaunas–Marijampolė automobilių aikštelės (prie ( - ) seniūnijoje) šalikelėje, paimti U. A., U. I. ir A. M. paliktą heroiną ir atgabenti į Marijampolę. Vykdydami A. J. nurodymą, E. J., M. S., R. G. ir M. R., veikdami įvairiomis grupėmis, laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 12 d. iki 2009 m. gruodžio 5 d. ne mažiau kaip per tris kartus iš sutartos vietos – stovėjimo aikštelės, esančios šalia kelio Nr. 230 Kaunas–Marijampolė prie ( - ) seniūnijoje, šalikelės, paėmė ne mažiau kaip 2481,095 g birios medžiagos, kurios sudėtyje yra labai didelis kiekis – ne mažiau kaip 232,334 g narkotinės medžiagos heroino, šią narkotinę medžiagą automobiliais gabeno į Marijampolę. Tęsdami nusikalstamus veiksmus, A. J. nurodymu nenustatyti nusikalstamos veikos bendrininkai dalį – ne mažiau kaip 981,095 g birios medžiagos, kurios sudėtyje yra labai didelis kiekis – 232,334 g narkotinės medžiagos heroino, laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 12 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. gabeno iš Marijampolės miesto į pirmiau minėtą automobilių aikštelę, kur dėl netinkamos kokybės sutartoje vietoje šią narkotinę medžiagą paliko U. A., U. I. ir A. M., iš kur pastarieji ją pasiėmė. Dalį narkotinės medžiagos – ne mažiau kaip 1500 g birios medžiagos, kurios sudėtyje yra labai didelis kiekis – ne mažiau kaip 232,334 g narkotinės medžiagos – heroino, A. J. nurodymu E. J., M. S., R. G., M. R. ir asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 14 d. iki 2009 m. gruodžio 5 d. Marijampolės mieste realizavo asmeniui, kurio atžvilgiu byla išskirta, pastarasis kaip atlygį už gautą heroiną A. J. perdavė nuosavybės teise su sutuoktiniu priklausantį 97,85 kv. m butą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ) Marijampolėje, tuo tikslu 2009 m. gruodžio 21 d. sudarydamas apsimestinę buto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria neva butas parduotas L. K..
  2. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžiu perkvalifikavo nuteistųjų A. J., M. S., R. G. nusikalstamas veikas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 1 dalį iš kaltinimo pašalindamas didelio kiekio aplinkybę, taip pat pašalindamas kaltinime nurodytas faktines aplinkybes dėl kitokio platinimo, t. y.: kad jie laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 14 d. iki 2009 m. gruodžio 5 d. realizavo heroiną asmeniui, kuriam baudžiamoji byla atskirta, kaip atlygį už gautą heroiną A. J. perduodant butą, esantį ( - ), Marijampolėje, tuo tikslu 2009 m. gruodžio 21 d. sudarant apsimestinę buto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria neva butas parduotas L. K..
  3. Teismas konstatavo, kad, nesant galimybės nustatyti heroino grynos medžiagos tikslaus kiekio bei visas abejones ir neaiškumus, kurių nėra galimybės pašalinti, aiškinant nuteistųjų naudai, jie negali atsakyti už labai didelio kiekio narkotinės medžiagos neteisėtą disponavimą, todėl jų veiksmai turi būti perkvalifikuoti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl kitokio platinimo požymio panaikinta, konstatavus, kad išvados dėl šios kaltinimo dalies pirmosios instancijos teismo nuosprendyje grindžiamos prielaidomis ir spėjimais, todėl ši kaltinimo dalis pripažinta neįrodyta.

13II. Kasacinių skundų teisiniai argumentai

14

  1. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Artūras Urbelis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
    1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra motyvų, kodėl atmetami visi kaltinimą pagrindžiantys įrodymai. Nuosprendis dėl veikos perkvalifikavimo yra prieštaringas, o įrodymai vertinami atsietai vienas nuo kito. Apeliacinės instancijos teismas atmetė liudytojų U. I. ir A. M. parodymus, kad sulaikymo metu pas juos rastas heroinas buvo perduotas A. J. ir vėliau blogos kokybės grąžintas, ir rėmėsi pirmiau atmestais liudytojo U. A. parodymais, kad marijampoliečiams buvo perduotas ne tas pats heroinas, kuris buvo rastas U. I. ir A. M. automobilyje, netgi ne heroinas, tik jo imitacija (nuosprendžio 7.28 punktas). Prokuroras nesutinka, kad liudytojų U. I. ir A. M. parodymai dėl grąžinto paketo su heroinu laikymo vietos yra prieštaringi. Iš šių liudytojų parodymų išplaukia, kad grąžintą heroiną paėmė būtent A. M. su U. A. ir nugabeno į slėptuvę – išnuomotą butą Ukmergėje, o vėliau šis heroinas buvo atgabentas į Kauną ir ketinta gabenti į Klaipėdą. Be to, kad nuteistieji įgijo didelį kiekį heroino, patvirtina ir nustatytos aplinkybes, jog nuteistieji įgijo labai didelį kiekį miltelių (1–2 kg), kurių sudėtyje buvo narkotinės medžiagos (nuosprendžio 7.37 punktas). Tokiai išvadai neprieštarauja ir liudytojų U. I. bei A. M. parodymai, kad už parduotą heroiną turėjo būti sumokėta 20 000 Eur ar 25 000–30 000 JAV dolerių.
    2. Nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvada dėl to, kad asmeniui, kuriam byla nutraukta, buvo perduotos narkotinės medžiagos mainais į to asmens butą, grįstos tik prielaidomis ir spėjimais. Liudytojų E. J. ir M. R. parodymai nebuvo vertinti kartu su kitais bylos įrodymais: 2015 m. kovo 18 d. protokolu dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo; protokolo priedais – pokalbių suvestinėmis, garso įrašais; 2009 m. gruodžio 21 d. buto pirkimo–pardavimo sutartimi; 2012 m. spalio 1 d. buto pirkimo–pardavimo sutartimi; Marijampolės rajono apylinkės teismo pateikta civilinės bylos dėl leidimo vykdyti sandorį medžiaga; neįgalumo lygio pažyma; liudytojų L. K., K. A. parodymais; kaltinamosios R. B. parodymais. Šių įrodymų apeliacinės instancijos teismas neanalizavo, taip pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalį. Atmesdamas liudytojų U. I. ir A. M. parodymus, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.
  2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuriomis iš dalies atmestas A. J. apeliacinis skundas, A. J. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį, ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Kasatorius skunde nurodo:
    1. Nenustačius veikos pagal BK 260 straipsnio 1 dalį dalyko A. J. nepagrįstai pripažintas kaltu dėl šios veikos padarymo.
    2. Išvadai, kad asmuo neteisėtai disponavo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, pirmos kategorijos pirmtakais, pagrįsti būtina nustatyti, kokios tai medžiagos ir koks jų kiekis. Nusikaltimo (BK 260 straipsnis) dalykas yra narkotinės ir psichotropinės medžiagos, kurios yra įrašytos į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus sąrašus ir išimtos iš laisvosios apyvartos. Nustatant veikos dalyką, t. y. narkotinių ar psichotropinių medžiagų rūšį, jų pavadinimą, savybes, kiekį, reikia ir specialių žinių, teismas turi turėti specialisto išvadą arba ekspertizės aktą. Nesant specialių tyrimų šie duomenys negali būti nustatyti vien tik iš proceso dalyvių parodymų ar kitų įrodymų šaltinių.
    3. Nagrinėjamoje byloje nusikalstamos veikos dalykas nenustatytas ir neįrodytas. Tą pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad, vertinant bylos įrodymų visetą, darytina išvada, kad nuteistiesiems abu kartus perduotos narkotinės medžiagos – heroino – kiekio nustatyti nėra galimybės. Byloje nebuvo nustatytas ne tik narkotinių medžiagų grynasis kiekis, bet ir pačios narkotinės medžiagos, už kurių disponavimą kasatorius ir kiti nuteistieji pripažinti kaltais pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, apskritai nebuvo rastos, paimtos, ištirtos, nebuvo patvirtintas jų egzistavimo faktas. Vadinasi, nebuvo nusikalstamos veikos dalyko nustatymo. Tai, kad nuteistieji disponavo narkotine medžiaga, teismas sprendė tik iš asmenų parodymų, nesant paimto ir ištirto jokio medžiagos kiekio.
    4. Nebuvo rastas antrasis paketas, minimas kaltinime, jo likimas nežinomas, buvimo vieta nenustatyta. Pirmojo paketo egzistavimo faktas bylos įrodymais nenustatytas, įrodomosios medžiagos visuma leidžia daryti išvadą, jog paketas, kuris buvo rastas 2010 m. vasario 10 d. kratos metu automobilyje BMW (valst. Nr. ( - ) negalėjo būti tas pats, kurį kirgizai tariamai pasiėmė 2009 m. lapkričio mėn. pabaigoje iš aikštelės prie Marijampolės. Nesuradus veikos dalyko, lieka nepašalinta abejonė, kad nuteistiesiems neva perduotuose nenustatytuose paketuose galėjo būti ne heroinas ir apskritai ne narkotinė medžiaga. Nenustatęs veikos dalyko apeliacinės instancijos teismas turėjo ne pakeisti, bet panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį.
    5. Apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės atleistų (BK 391 straipsnis) asmenų parodymais, kurie nėra patikimi ir pagrįsti. Šie asmenys nėra nešališki, jie turi procesinį suinteresuotumą byloje. Jie dėl savo parodymų išvengė baudžiamosios atsakomybės už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, todėl jie turi interesą duoti kaltinimui naudingus parodymus. E. J. ir M. R. turėjo asmeninį interesą apkalbėti kitus asmenis, E. J. reikalavo iš A. J. ir M. S. pinigų skoloms įkalinimo įstaigose padengti, E. J. ir M. R. vartojo narkotines medžiagas, todėl turėjo interesą bendradarbiauti su teisėsaugos pareigūnais.
    6. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendimą remtis E. J. ir M. R. parodymais pateisino, neabejodamas šių asmenų parodymais. Nors Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje reikalaujama griežčiau vertinti tokių asmenų parodymus, juos patikrinti, tokios pozicijos laikosi ir kasacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015). Pagal EŽTT praktiką turi būti įvertinta rizika, jog tokius parodymus duodantis asmuo nebūtinai yra nešališkas, todėl policijos bendradarbių parodymai turi būti paremti kita bylos medžiaga (2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labitav prieš Italiją, pareiškimo Nr. 26772/95, 1997 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Contrada prieš Italiją, pareiškimo Nr. 27143/95). Taigi tokių asmenų parodymai turi būti vertinami itin kruopščiai. Teismų sprendimai dėl tokių asmenų parodymų vertinimo šioje byloje neatitinka šių reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas besąlygiškai patikėjo šių asmenų parodymais, deklaratyviai nurodė, kad nebuvo jokio intereso duoti nepalankius kaltinamiesiems parodymus, tik todėl, kad jie patys tai nurodė. Teismas išsamiai parodymų nepatikrino, nepašalino juose esančių prieštaravimų, tai laikytina esminiu BPK 20 straipsnio pažeidimu.
    7. E. J. parodymai nėra nuoseklūs, jie paneigti kitais įrodymų šaltiniais, todėl jų negalima vertinti kaip patikimo įrodymų šaltinio. Jo parodymus apie tai, kad paketus paimdavo M. S. su R. G., paneigia U. I. parodymai, kuris teigė, kad paketus asmeniškai paimdavo „E“, jokie kiti asmenys iš automobilio neišlipdavo. A. M. ir U. I. neatpažino M. S. ir R. G., nors E. J. teigė, kad būtent M. S. buvo priėjęs prie kirgizų ir su jais kalbėjosi. E. J. teigė, kad paimdamas paketus neturėjo asmeninio intereso, narkotikai buvo A. J., tačiau M. R. parodė, kad po narkotikų paėmimo E. J. jam perdavė 500 Lt kaip atlygį. M. R. teisme parodė, kad jis iš A. J. jokių nurodymų dėl šios istorijos nėra gavęs, tačiau jis atlikdavo E. J. prašomus veiksmus. M. R. yra artimas E. J. draugas, todėl neturėjo tikslo duoti melagingus parodymus jį apkalbant. E. J. bando perkelti savo vaidmenį kitiems.
    8. Nėra nuoseklūs ir M. R. parodymai, kuriuose jis teigia, kad A. J., M. K., A. B. buvo atvažiavę aiškintis santykių su kirgizais paskutinio susitikimo metu, tam prieštarauja U. I., A. M., E. J., A. J. parodymai, kad A. J. šiame susitikime apskritai nedalyvavo.
    9. Negalima pateisinti konkrečių prieštaravimų tarp M. R. ir U. I., A. M., E. J. parodymų dėl faktinių aplinkybių, pvz., kas paėmė paketus iš aikštelės. Nesuprantama, kodėl apygardos teismas nesirėmė A. M. parodymais, duotais iš karto po sulaikymo, kai jis atsiminė geriau įvykius ir davė išsamius bei kategoriškus parodymus dėl paketų įsigijimo ir laikymo aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas šiuos prieštaravimus nutylėjo. Teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl dviejų esminių kaltinimo liudytojų U. I. ir E. J. parodymų prieštaravimo apie tai, kas paimdavo narkotines medžiagas.
    10. Teismas paneigė nekaltumo prezumpciją kaltinamųjų parodymus atmesdamas be rimtų motyvų. Kaltinamųjų parodymai buvo atmesti tik dėl jų procesinės padėties ir galimo jų procesinio suinteresuotumo, nors tai nebuvo taikyta asmenims, atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės. Buvo pažeista BPK 301 straipsnio 1 dalis, nes A. J. kaltė grįsta tiesiogiai neapklausto liudytojo A. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, pažeidžiant tiesioginio įrodymų ištyrimo reikalavimą, suvaržant A. J. teisę tiesiogiai apklausti kaltinimo liudytojus.
    11. EŽTT praktika leidžia pagarsinti teismo posėdyje neapklaustų liudytojų parodymus nepažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos tik tuomet, jei asmens kaltė iš esmės yra grindžiama kitais įrodymais byloje, paprastai tiesioginiais ir neišvestiniais iš neapklausto liudytojo parodymų (2013 m. birželio 4 d. sprendimas byloje Kostecki prieš Lenkiją, Nr. 14932/09, 2013 m. liepos 9 d. sprendimas byloje Sica prieš Rumuniją, Nr. 12036/05). Liudytojas A. M. nebuvo apklaustas teisme, tačiau jo parodymai yra vienas pagrindinių įrodymų, kuriuo grindžiama A. J. kaltė. Nors jis buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, tačiau apie šią apklausą nebuvo informuoti nei A. J., nei jo gynėjas, jie neturėjo galimybės dalyvauti šioje apklausoje. Taigi gynybai nebuvo sudarytos procesinės galimybės dalyvauti A. M. apklausoje, užduoti jam klausimų ir tokiu būdu patikrinti jo parodymų patikimumą. Nors apygardos teismas nurodė, kad šio asmens parodymai nėra vieninteliai įrodymai, tačiau A. M. parodymai yra vienintelis tiesioginis ir lemiantis įrodymas siekiant nustatyti nusikaltimo dalyką. Tą pripažino ir pats apygardos teismas (nuosprendžio 28 lapo trečioje pastraipoje). Apeliacinės instancijos teismas į analogišką apeliacinio skundo argumentą atsakė deklaratyviai. Tik dėl valstybės institucijų kaltės (prokuratūros ir teismo) šio liudytojo nepavyko pristatyti į teisiamąjį posėdį ir jį tiesiogiai apklausti. Gynyba buvo pagrįstai įsitikinusi, kad šis asmuo bus apklaustas pirmosios instancijos teisme, todėl bus galima realizuoti teisę užduoti liudytojui klausimus, todėl nebuvo pagrindo prašyti papildomai apklausti šį liudytoją papildant ikiteisminį tyrimą.
    12. Nuo 2010 m. vasario 10 d. iki 2016 m. sausio 22 d. A. M. buvo suimtas ir atliko laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose Lietuvoje, taigi nebuvo jokių procesinių kliūčių atlikti papildomą jo apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvaujant įtariamiesiems arba surengiant akistatą su A. J. ar netgi pakviesti jį į ankstesnius teismo posėdžius. Gynybos teisė užduoti klausimus esminiam kaltinimo liudytojui buvo apribota ne dėl objektyvių aplinkybių, o dėl prokuratūros neapdairumo, netinkamo procesinių pareigų vykdymo, proceso organizavimo. Apribotos gynybos teisės šiuo aspektu nebuvo kompensuotos jokiais kitais procesiniais būdais, tą iš esmės pripažino ir apeliacinės instancijos teismas (nuosprendžio 6.7 punktas).
    13. A. M. parodymai prieštaringi dėl svarbiausių kaltinimo aplinkybių, jo parodymai, duoti 2010 m. dėl nusikaltimo dalyko, skiriasi nuo duotų 2013 m., 2014 m. Jo 2013 m., 2014 m. parodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, esminėmis aplinkybėmis prieštarauja U. I. parodymams ir kitiems įrodymams (kratos, apžiūrų protokolams, specialisto išvadai). Todėl A. M. parodymų patikimumą būtų galima patikrinti tik jį tiesiogiai apklausiant teismo posėdyje ir taip išsiaiškinant, kurie parodymai ir kokia dalimi yra teisingi. Visi netiesioginiai jo parodymų patikrinimo būdai (palyginimas su kitais bylos įrodymais) leidžia daryti išvadą, kad A. M. parodymai, duoti 2013 m. ir 2014 m., yra nepatikimi ir paneigti objektyviais bylos įrodymais.
    14. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teiginiai atmetant skundo argumentus dėl teisėjos J. J. šališkumo prieštarauja bylos medžiagai. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta daug aplinkybių, patvirtinančių teisėjos šališkumą: teisėja, tirdama įrodymus, juos aprašydama nuosprendyje bei vertindama, parodė šališkumą, nuosprendyje įrodymus išdėstė selektyviai, atsirinkdama tik tuos, kurie pagrindžia kaltinimo versiją, gynybai palankius įrodymus nutylėdama, jų nenurodydama nei nuosprendžio aprašomojoje, nei motyvuojamojoje dalyje, dalis įrodymų iškraipyta, teismo motyvai dėl įrodymų vertinimo yra prieštaringi, nenuoseklūs, prieštarauja faktinėms aplinkybėms, palankūs tik kaltinimo versijai. Tai rodo teisėjos subjektyvų šališkumą. Teisėjos šališkumą patvirtina ir jos sprendimai dėl A. J. proceso metu, kuriais buvo suvaržytos jo teisės. Teisėja atsisakė leisti suimtam A. J. susitikti ir bendrauti telefonu su jo sutuoktine ir kitais šeimos nariais, nors prokuroras buvo konstatavęs, kad tokie susitikimai negali turėti žalos procesui. Teisėja net nenagrinėdavo A. J. ir sutuoktinės E. J. prašymų dėl pasimatymų ir telefoninio bendravimo, nepriimdavo procesinių sprendimų. Lietuvos apeliacinis teismas nutartimis konstatavo, kad A. J. teisės bendrauti su artimaisiais buvo apribotos nesant faktinio bei teisinio pagrindų. Tai paneigia klaidingas apeliacinės instancijos teismo išvadas apie teisėjos tinkamą bylos nagrinėjimą, bylos įrodymų vertinimą be išankstinio nusistatymo.
  3. Kasaciniu skundu nuteistasis R. G. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį, nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:
    1. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio pažeidimai, teismas kaltę pagrindė abstrakčia nuomone, prielaidomis visas abejones vertino kaltinamojo nenaudai.
    2. Byloje nenustatytas pats nusikaltimo padarymo faktas. Pagal kasacinę praktiką asmuo negali būti nuteistas už narkotines ar psichotropines medžiagas, kurios nesurastos ir neištirtos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-484/2013). Nusikaltimo pagal BK 260 straipsnį dalykas turi atitikti du kriterijus: medicininį ir juridinį. Tai lemia specifinį šio dalyko įrodinėjimą. Be kitų įrodymų, teismas, nagrinėdamas bylą, turi turėti specialisto išvadą arba ekspertizės aktą. Šie įrodymai privalomi nustatant ne tik narkotinių ar psichotropinių medžiagų rūšį, pavadinimą ar savybes, bet ir jų kiekį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-671/2010). Nagrinėjamu atveju A. J., M. S., R. G. kaltinime nurodytos narkotinės ir psichotropinės medžiagos ikiteisminio tyrimo metu nebuvo rastos ir specialistų neištirtos. Taigi kasatorius nuteistas nepagrįstai.
    3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad, nustatydamas medžiagų, kuriomis disponavo nuteistieji, rūšį, savybes, pavadinimą ir kiekį, teismas turėjo vadovautis vien liudytojų parodymais bei ikiteisminio tyrimo pareigūnų skaičiavimais, darytais remiantis liudytojų A. M., U. I., U. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Šie liudytojai parodė, kad jie neteisėtai, turėdami tikslą platinti, disponavo labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – heroinu, tačiau nurodė ir tai, kad heroinas buvo prastos kokybės, niekas jo nepirko.
    4. R. G. kaltinamas vienu nusikalstamos veikos epizodu, kuris kvalifikuotas pagal du Baudžiamojo kodekso straipsnius. Nors kiti asmenys, byloje įvardyti kaip liudytojai (A. M., U. I., U. A.), davė parodymus, kad kontrabanda gabeno narkotines medžiagas kelis kartus, tačiau jiems nebuvo pareikšti jokie kaltinimai pagal BK 199 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 3 dalį. Suteikiant šiems asmenims tik liudytojo statusą buvo sudaryta galimybė duoti parodymus vienam prieš kitą bei apkalbėti kitus asmenis, to nebūtų, jeigu jie turėtų įtariamųjų ar kaltinamųjų statusą.
    5. Teismai nepaneigė R. G. parodymų, kad jam nebuvo žinoma apie narkotines medžiagas, taip pažeista nekaltumo prezumpcija. Apeliacinės instancijos teismo išvados grįstos spėliojimais, slapto sekimo duomenys, telefoninių pokalbių įrašai neturi jokio sąryšio su bylos nagrinėjimo dalyku.
  4. Kasaciniu skundu nuteistasis M. S. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžius ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatorius skunde nurodo:
    1. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs nusikalstamos veikos dalyko, nepagrįstai M. S. veiką perkvalifikavo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 1 dalį.
    2. Priešingai negu nurodo apeliacinės instancijos teismas, liudytojų U. I. ir A. M. parodymai dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių nesutampa. Vienas nurodo, kad narkotinės medžiagos buvo laikomos Kaune, kitas – kad Ukmergėje.
    3. Liudytojui A. M. nebuvo galimybės užduoti klausimus bylos nagrinėjimo metu, todėl prieštaravimai nebuvo pašalinti. Liudytojas A. M. byloje Nr. 38-1-00010-10 nurodė, kad narkotinės medžiagos buvo grąžintos 2009 m. gruodį, kai netoli Palemono rusakalbis vyriškis perdavė paketą U. I., proceso metu buvo atpažintas V. D. (V. D.), būtent šiuos narkotikus 2010 m. sausio pabaigoje U. I. sutarė parduoti Klaipėdoje (dėl to jie nuteisti kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-137-579/2011). Todėl liudytojai U. A. ir A. M. galimai sąžiningai klysta, tą patvirtina ir E. J. parodymai, kad jis nežino narkotikų grąžinimo fakto.
    4. Pašalinus kitokio platinimo požymį, nusikalstama veika negalėjo būti kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.
    5. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad nebuvo nustatytas nusikalstamos veikos dalykas (narkotinė medžiaga, kuria tariamai disponavo nuteistieji), ir nesant jokių procesinių galimybių tai padaryti, privalėjo ne pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį perkvalifikuodamas veiką pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, bet panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį.
    6. Teismų motyvai, kuriais grindžiama M. S. kaltė, vertinant asmenų (M. R., E. J.), atleistų nuo atsakomybės dėl bendradarbiavimo su policijos pareigūnais, parodymus, neatitinka kasacinės praktikos suformuoto reikalavo tokius parodymus vertinti itin kruopščiai. Pirmosios instancijos teismas besąlygiškai tikėjo šių asmenų parodymais, kiek jie patvirtino kaltinimą, apeliacinės instancijos teismas deklaratyviai nurodė, kad šie asmenys neturėjo jokio intereso duoti kasatoriui nepalankius parodymus, nes jie patys tai nurodė. Teismai nesiėmė priemonių, kad patikrintų šiuos parodymus, pašalintų juose esančius prieštaravimus, suteikė šiems parodymams prioritetą, o tai neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų.
    7. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės prieštarauja šių asmenų parodymams. Kasatorius išvardija tokias aplinkybes: M. S. nurodė, kad M. R. ir E. J. jį apkalba, jų parodymai tarpusavyje prieštaringi bei prieštarauja U. I., U. A. ir A. M. parodymams; E. J. yra reikalavęs 5000 Eur už parodymus; liudytojai A. B. ir T. P. nurodė, kad E. J. yra narkomanas ir melagis, dėl pinigų galintis keisti parodymus; teismas klaidingai vertina M. R. asmenybę; U. I. nurodė, kad nepažįsta nei R. G., nei M. S., o narkotines medžiagas perduodavo E. J.; A. M. tiesiogiai dalyvaujant kaltinamiesiems neapklaustas; R. G. dalyvavimas nusikalstamoje veikoje tik spėjamas; nei E. J., nei M. R. nieko negali pasakyti apie narkotines medžiagas, sudėtį, įpakavimą, koncentraciją, spalvą ir pan. Visa tai rodo, kad šių liudytojų parodymai yra nepatikimi, todėl jų nebuvo galima pripažinti savarankiškais įrodymais, jų nepatvirtina kiti bylos įrodymai.

15IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

16

  1. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Artūro Urbelio ir nuteistųjų A. J., R. G., M. S. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl teismo nešališkumo
  1. Nuteistojo A. J. kasaciniame skunde nurodoma, kad teisėja, nagrinėjusi bylą pirmąja instancija, buvo subjektyviai šališka.
    1. Teismo nešališkumo principo esmė yra ta, kad nagrinėjantis bylą teismas negali turėti ir rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių: baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-388/2014). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-187/2011, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-102-222/2016, 2K-162-697/2016, 2K-65-976/2017).
    2. Nuteistojo A. J. skunde nurodoma, kad teisėjos subjektyvųjį šališkumą rodo tokios aplinkybės: teisėja, tirdama įrodymus, juos aprašydama nuosprendyje bei vertindama, parodė šališkumą, nuosprendyje įrodymus išdėstė selektyviai, atsirinkdama tik tuos, kurie pagrindžia kaltinimo versiją, gynybai palankius įrodymus nutylėdama, jų nenurodydama nei nuosprendžio aprašomojoje, nei motyvuojamojoje dalyje, dalis įrodymų iškraipyta, teismo motyvai dėl įrodymų vertinimo yra prieštaringi, nenuoseklūs, prieštarauja faktinėms aplinkybėms, palankūs tik kaltinimo versijai. Taip pat nurodoma, kad teisėjos šališkumą patvirtina ir jos neteisėti ir nepagrįsti sprendimai dėl suimto A. J. prašymų leisti susitikti ir bendrauti telefonu su jo sutuoktine ir kitais šeimos nariais, taip pat A. J. artimųjų prašymų dėl bendravimo su suimtuoju sprendimas.
    3. Atkreiptinas dėmesys, kad nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (pavyzdžiui, 1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją, peticijos Nr. 14396/88; 2010 m. sausio 6 d. sprendimas byloje Vera Fern?ndez-Huidobro prieš Ispaniją, peticijos Nr. 74181/01).
    4. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apeliacinės instancijos teismui, kuris konstatavo, kad duomenų, dėl kurių būtų pagrindas pripažinti pirmosios instancijos teismą (teisėją) šališku, byloje nėra. Pažymėtina, kad teisminio nagrinėjimo procese nei nuteistasis A. J., nei jo gynėjas nušalinimo teisėjai nepareiškė, pirmą kartą teisėjos nešališkumu buvo suabejota apeliaciniame skunde. Nemažai kasacinio, kaip ir apeliacinio, skundo argumentų siejami su nepalankiu nuteistajam įrodymų vertinimu, tačiau kitoks, nei proceso dalyvis tikisi, įrodymų vertinimas pats savaime nereiškia teismo šališkumo. Iš bylos medžiagos ir pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio turinio matyti, kad įrodytomis pripažintos nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, jog kaltinamojo A. J. ir jo gynėjo prašymai, keliami klausimai buvo nagrinėjami ir sprendžiami protokolinėmis nutartimis. Pažymėtina, kad dalis prašymų buvo tenkinti, o tai, kad ne visi kaltinamojo ir jo gynėjo prašymai buvo tenkinami, nesudaro pagrindo pripažinti teisėją šališka.
    5. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, Lietuvos apeliacinis teismas nepripažino bylą nagrinėjusios teisėjos sprendimų dėl artimųjų bendravimo su suimtuoju A. J. neteisėtais ir nepagrįstais, tačiau konstatavo, kad A. J. ir jo artimųjų prašymai dėl teisės bendrauti telefonu ir susitinkant turi būti sprendžiami laikantis tam tikros procesinės formos – nutartimis. Todėl pagrįsta yra apeliacinės instancijos teismo išvada, jog bylą nagrinėjusios teisėjos motyvuoti sprendimai neleisti suimtajam A. J. susitikti, bendrauti telefonu su žmona ir kitais šeimos nariais taip pat nesudaro pagrindo abejoti teisėjos nešališkumu, nes klausimus dėl teisės suimtajam pasimatyti ar bendrauti su giminaičiais išsprendžia bylą nagrinėjantis teismas.
    6. Konstatuotina, kad jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnyje išvardintus teisėjo nušalinimo ar nusišalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, nurodyti kasaciniame skunde argumentai nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo šališku, todėl darytina išvada, kad nuteistojo A. J. teisė į nešališką teismą nebuvo pažeista.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies
  1. Kasaciniuose skunduose skirtingais motyvais nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
    1. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Taigi R. G. kasaciniame skunde pateiktas kitokių nagrinėjamoje byloje tiriamų įvykių aplinkybių nurodymas, taip pat nurodymas, kad kiti asmenys, padarę tam tikras veikas, nėra patraukti baudžiamojon atsakomybėn, deklaratyvūs teiginiai, kad teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją ir kasatoriaus kaltę pagrindė abstrakčia nuomone ir prielaidomis, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
    2. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-107/2013). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
    3. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-65-976/2017 ir kt.).
  2. Prokuroro kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes, nepateikdamas motyvų, atmetė liudytojų U. I. ir A. M. parodymus, susijusius su narkotinių medžiagų paketų tapatumu, kuris buvo ginčijamas viso proceso metu.
    1. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, nagrinėjamoje byloje nesant galimybės nustatyti heroino grynos medžiagos tikslaus kiekio bei visas abejones ir neaiškumus, kurių nėra galimybės pašalinti, aiškinant nuteistųjų naudai, nuteistieji negali atsakyti už labai didelio kiekio narkotinės medžiagos neteisėtą disponavimą (BK 260 straipsnio 3 dalis), todėl A. J., M. S. ir R. G. nusikalstamus veiksmus perkvalifikavo iš BK 25 straipsnio 3 dalies, 260 straipsnio 3 dalies į BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 1 dalį. Prokuroro kasaciniame skunde nedetalizuota, kokius konkrečius pirmiau paminėtus ar kitokius BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus pažeidė apeliacinės instancijos teismas, kai skirtingai nei pirmosios instancijos teismas įvertino, kad liudytojų U. I. ir A. M. parodymų, duotų apie paketų su narkotinėmis medžiagomis, kurie buvo perduoti nuteistiesiems, ir paketų, su kuriais buvo sulaikyti ir nuteisti kitoje baudžiamojoje byloje minėti liudytojai, tapatumą, nepakanka konstatuoti faktinei aplinkybei, jog nuteistieji neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų – heroino.
    2. Pasak apeliacinės instancijos teismo, nors pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis U. I. ir A. M. parodymais bei 2010 m. vasario 10 d. kratos metu U. I. ir A. M. automobilyje rastomis narkotinėmis medžiagomis, padarė išvadą, kad būtent 2010 m. vasario 10 d. automobilio kratos metu rastos narkotinės medžiagos buvo perduotos A. J. pirmą kartą ir vėliau grąžintos, tačiau, išskyrus jau minėtus U. I. ir A. M. parodymus, byloje nėra jokių kitų objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų jų parodymus dėl automobilyje rastų narkotinių medžiagų paketų ir perduoto nuteistiesiems ir vėliau grąžinto narkotinių medžiagų paketo tapatumo. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinių skundų argumentus, padarė išsamią ne tik šių liudytojų parodymų, duotų nagrinėjamoje byloje, tačiau ir kitų bylos duomenų analizę ir tokią išvadą pagrindė tuo, kad, pirma, kratos metu narkotinės medžiagos buvo rastos ir paimtos ne jų perdavimo nuteistiesiems ar jų grąžinimo metu (2009 m. lapkričio mėn.), o 2010 m. vasario 10 d., t. y. praėjus maždaug dviem mėnesiams nuo jų perdavimo Kirgizijos piliečiams; antra, narkotinės medžiagos, kurios buvo perduotos ir vėliau grąžintos 2009 m. lapkričio mėn., buvo imamos iš vieno 4 kg maišo ir supakuotos į vieną paketą, t. y. į permatomą maišelį, ir apvyniotos lipnia juosta, tuo tarpu iš 2010 m. vasario 10 d. kratos protokolo ir specialisto išvados matyti, kad automobilyje „BMW 525“ rastas heroinas supakuotas į du skirtingų svorių (495,555 g ir 485,540 g) ir spalvų paketus; trečia, kratos metu paimtuose dviejuose narkotinių medžiagų paketuose skyrėsi gryno heroino kiekis ir jo koncentracija – viename buvo 132,313 g (26,7 proc.) heroino, kitame – 100,021 g (20,6 proc.), todėl negalima daryti išvados, jog tai vienodas heroinas, paimtas iš vieno paketo ar maišo (talpyklos); ketvirta, byloje yra duomenų, kad U. I., A. M. ir U. A. disponavo didesniu kiekiu heroino, nei buvo rasta kratos metu, bei skirtingos kokybės heroinu, taip pat byloje yra duomenų, kad U. I., A. M. ir U. A. panašiu laikotarpiu siūlė ir galimai perdavė narkotinių medžiagų kitiems asmenims, U. I. ir A. M. automobilis buvo sulaikytas tuo metu, kai jie vyko su narkotinėmis medžiagomis pas narkotinių medžiagų pirkėją; penkta, U. I. ir A. M. nurodė skirtingas nuteistųjų grąžinto paketo laikymo vietas (atitinkamai Kaune ir Ukmergėje); šešta, kad U. I. ir A. M., susipykę su U. A., 2009 m. gruodžio 22 d. iš Lietuvos išvažiavo ir grįžo 2010 m. sausio 24 d., t. y. visą mėnesį narkotinės medžiagos buvo U. A., kuris ir priimdavo sprendimus dėl jų, dispozicijoje; septinta, U. A. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad marijampoliečiams buvo perduotas ne tas pats heroinas, kuris buvo rastas U. I. ir A. M. automobilyje; marijampoliečiams buvo paduotas ne heroinas, o netikros narkotinės medžiagos, kurias pagamino pats U. A.. Taigi tik įvertinęs visus reikšmingus duomenis dėl narkotinių medžiagų, paimtų kratos metu, ir narkotinių medžiagų, kurios buvo perduotos nuteistiesiems, o vėliau grąžintos U. I., A. M. ir U. A., apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, kad bylos duomenys neleidžia daryti įrodymais pagrįstos išvados dėl nuteistiesiems perduoto labai didelio kiekio narkotinių medžiagų, nes neįmanoma nustatyti, kiek grynojo kiekio heroino buvo medžiagoje, per du kartus perduotoje nuteistiesiems. Grynojo kiekio heroino nustatymas negalimas būtent dėl to, kad antrą kartą perduotas nuteistiesiems narkotinių medžiagų paketas nebuvo rastas, paimtas, apžiūrėtas ir pateiktas specialistams ištirti, o kratos metu aptikti du skirtingo svorio, supakuoti į skirtingos spalvos medžiagą skirtingos heroino koncentracijos paketai dėl pirmiau išvardintų priežasčių nebuvo pripažinti narkotinių medžiagų paketu, kuris pirmą kartą buvo perduotas nuteistiesiems ir vėliau dėl prastos heroino kokybės buvo grąžintas U. I., A. M. ir U. A..
    3. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, padarydamas skirtingą nei pirmosios instancijos teismas išvadą dėl kratos metu rastų narkotinių medžiagų netapatumo narkotinėms medžiagoms, kuriomis neteisėtai disponavo nuteistieji, visus įrodymus, tarp jų ir U. I. ir A. M. parodymus, vertino laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
  3. Kasaciniuose nuteistųjų A. J. ir M. S. skunduose nurodoma, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nepagrįstai apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose remdamiesi asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, parodymais.
    1. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Duomenys iki juos pripažįstant įrodymais yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant numatytus proceso veiksmus, ir būtent tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad įrodymais gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurių patikimumas gali būti patikrintas teismo proceso metu BPK numatytomis priemonėmis.
    2. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka. Tačiau nors BPK nenumato papildomų ar specialių reikalavimų asmenų, kurie atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį, parodymams ir jų vertinimui, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio teismo praktikoje, remiantis EŽTT jurisprudencija, formuojami tam tikri kriterijai, taikytini vertinant bendrakaltinamųjų, taip pat asmenų, kurie buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pritaikius BK 391 straipsnį, parodymus.
    3. EŽTT praktikoje pagal Konvencijos 6 straipsnį nuosekliai pripažįstama, kad parodymų, kuriuos liudytojai duoda mainais už imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo ar kitas privilegijas, panaudojimas yra svarbi priemonė valstybėms kovojant su itin pavojingais, be kita ko, organizuotais, nusikaltimais (2015 m. birželio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo Shiman prieš Rumuniją, peticijos Nr. 12512/07, § 33; Didžiosios kolegijos 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, peticijos Nr. 26772/95, § 157; 2004 m. gegužės 25 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Cornelis prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 994/03). Tačiau tokių parodymų panaudojimas gali pakenkti baudžiamojo proceso prieš kaltinamąjį teisingumui ir sukelti keblių (jautrių) klausimų ta apimtimi, kiek tokie parodymai dėl savo pobūdžio yra atviri manipuliacijoms ir gali būti duodami tik siekiant gauti mainais pasiūlytus privalumus arba dėl asmeninio keršto (Shiman prieš Rumuniją, § 33; Cornelis prieš Nyderlandus). Taigi negalima sumenkinti kartais nevienareikšmio tokių parodymų pobūdžio ir pavojaus, kad asmuo gali būti apkaltintas ir nuteistas vadovaujantis nepatikrintais parodymais, kurie nebūtinai yra nešališki (objektyvūs). Tačiau tokio pobūdžio parodymų panaudojimo savaime nepakanka, kad procesas taptų neteisingas (ten pat; 2004 m. sausio 27 d. sprendimai dėl priimtinumo bylose Lorsé prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 44484/98, ir Verhoek prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 54445/00) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-699/2016).
    4. EŽTT praktikos analizė rodo, kad joje nesuformuota konkrečių reikalavimų tvarkai, kuria turėtų būti teikiami tam tikri privalumai su teisėsaugos institucijomis bendradarbiaujančiam arba tiesiog kaltinimui palankius parodymus duodančiam asmeniui, taip pat nenurodomos imperatyvios tokio asmens parodymų panaudojimo ribos jų įrodomosios reikšmės (svarbos) nuteisiant kaltinamąjį aspektu; vertinant proceso teisingumą, atsižvelgiama į, be kita ko, šiuos parodymus patvirtinančių įrodymų buvimą, tačiau detalesnių taisyklių dėl, pavyzdžiui, tokių įrodymų kiekio, pobūdžio ir pan. iš esmės nenustatyta. Bendriausia prasme, siekiant užtikrinti baudžiamojo proceso, kuriame naudojami tokie parodymai, teisingumą, iš esmės svarbu tai, kad tiek bylą nagrinėjantys teismai, tiek gynyba turėtų tinkamas galimybes juos tirti ir vertinti jų patikimumą, atsižvelgiant į, be kita ko, pirmiau nurodytus pavojus, ir kad gynyba turėtų veiksmingą galimybę tokius parodymus ginčyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-699/2016).
    5. Dėl bendrakaltinamųjų ar kitų kaltinamųjų parodymų įrodomosios reikšmės pasisakoma ir kai kuriuose EŽTT sprendimuose dėl kaltinamojo teisės apklausti kaltinimo liudytojus pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktą, kuriuose yra nurodoma, kad yra didelis pavojus, jog bendrakaltinamojo parodymai gali būti nepatikimi, atsižvelgiant į jo akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui. Taigi vertinant tokius parodymus gali būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo (jie turėtų būti tikrinami atidžiau), nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų. Jie duoda parodymus neprisiekę, taigi jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl tyčinio netikrų parodymų davimo (pvz., 2008 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02, § 102; 2010 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Melnikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 23610/03, § 75; Pichugin prieš Rusiją, peticijos Nr. 38623/03, § 199). Šiame kontekste į bendrininkų parodymų įrodomosios reikšmės ypatumus atsižvelgiama vertinant, ar buvo tinkamai užtikrintos gynybos teisės dėl kitų kaltinančių įrodymų (paprastai suinteresuotumo dėl bylos neturinčių liudytojų apklausos) ar pačių bendrininkų parodymų (jų apklausos ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-699/2016).
    6. Iš esmės analogiškos pozicijos dėl bendrakaltinamųjų ar kitų kaltinamųjų (įtariamųjų) parodymų vertinimo laikomasi ir kasacinėje praktikoje, kurią formuojant vadovaujamasi, be kita ko, EŽTT sprendimais. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu, parodymai turėtų būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau vis dėlto tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys nei vertinant kitų liudytojų parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2006, 2K-177/2008); kad vertinant parodymus liudytojų, kurie toje pačioje byloje yra buvę įtariamieji, taip pat turi būti skiriamas didesnis dėmesys jų parodymų patikimumo aspektu vertinimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015).
    7. Kasaciniuose A. J. ir M. S. skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pateisino sprendimą apkaltinamajame nuosprendyje remtis E. J. ir M. R. parodymais, deklaratyviai nurodydamas, kad jiems nebuvo jokio intereso duoti nepalankius kaltinamiesiems parodymus, jų parodymų nepatikrino, nepašalino juose esančių prieštaravimų. Skunduose detalizuojami argumentai, kodėl šiais parodymais nebuvo galima remtis: minėti liudytojai turėjo asmeninį interesą apkalbėti kitus asmenis, jie vartojo narkotines medžiagas, todėl turėjo interesą bendradarbiauti su teisėsaugos pareigūnais, taip pat nurodoma, kad E. J. ir M. R. parodymai nėra nuoseklūs, jie paneigti kitais įrodymų šaltiniais, todėl jų negalima vertinti kaip patikimo įrodymų šaltinio, E. J. reikalavo iš A. J. ir M. S. pinigų skoloms įkalinimo įstaigose padengti. Kartu nurodoma, kad kaltinamųjų parodymai buvo atmesti tik dėl jų procesinės padėties ir galimo jų procesinio suinteresuotumo, nors tai nebuvo taikyta asmenims, atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės.
    8. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos ir abiejų instancijų teismų nuosprendžių, teismai žinojo ir taikė pirmiau išdėstytas asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymų vertinimo taisykles, formuojamas EŽTT ir kasacinės instancijos teismo praktikoje. E. J. ir M. R., kuriems pritaikius BK 39¹ straipsnį buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kur visi proceso dalyviai galėjo užduoti jiems klausimus ir ginčyti jų parodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama nuteistųjų apeliacinius skundus, kuriuose didelė dalis argumentų buvo skirti būtent šių liudytojų parodymų kritikai, tenkino nuteistųjų bei gynybos prašymus iškviesti ir apklausti E. J.. Apeliantai bei jų gynėjai pasinaudojo savo teise užduoti klausimus, į kuriuos liudytojas davė išsamius atsakymus. Esminių prieštaravimų teismai šių liudytojų parodymuose nenustatė. Iš teismų nuosprendžių matyti, kad jų parodymai buvo kruopščiai tiriami, gretinami ir lyginami su kitais byloje esančiais duomenimis.
    9. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad jis tinkamai taikė asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymų vertinimo kriterijus, tikrindamas pirmosios instancijos teismo atliktą E. J. ir M. R. parodymų panaudojimą grindžiant nuteistųjų kaltę. Apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, kad byloje nėra aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį, parodymais, išsamiai pasisakydamas dėl liudytojų asmeninio suinteresuotumo nebuvimo (liudytojai su nuteistaisiais ilgą laiką buvo artimi pažįstami, draugai), dėl liudytojų asmenybių (taip pat ir dėl narkotinių medžiagų vartojimo), dėl parodymų davimo savanoriškumo. Nuosprendyje taip pat analizuojamas liudytojų parodymų patikimumas, gretinant, lyginant juos su kitais bylos duomenimis – su U. I., A. M. parodymais, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose bei jų prieduose – pokalbių suvestinėse užfiksuotais duomenimis, ir daroma motyvuota išvada, kad atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės E. J. ir M. R. parodymus, reikšmingus bylai, patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas. Pažymėtina, kad iš teismų atlikto įrodymų vertinimo matyti, kad šių liudytojų parodymai, nors ir labai svarbūs byloje, yra ne vieninteliai, patvirtinantys bylos aplinkybes, todėl kai kurie kasaciniuose skunduose nurodomi E. J. parodymų dėl jo paties vaidmens nagrinėjamuose įvykiuose prieštaravimai kitų liudytojų parodymams dėl E. J. atliktų veiksmų nepaneigia E. J. parodymų, kuriuos patvirtina kiti bylos įrodymai, patikimumo. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog šių liudytojų parodymai apie narkotinių medžiagų perdavimą asmeniui, kurio atžvilgiu byla išskirta, mainais už butą yra nepakankami pripažinti, kad nuteistieji padarė vieną iš alternatyvių BK 260 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų – kitaip platino narkotines medžiagas, nes jų nepatvirtina kiti bylos duomenys.
    10. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, tirdami, tikrindami, vertindami asmenų, kuriems baudžiamoji byla nutraukta pagal BK 391 straipsnį, parodymus ir grįsdami jais apkaltinamuosius nuosprendžius, iš esmės tinkamai taikė įrodinėjimo taisykles, atsižvelgė į asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės šiuo pagrindu, parodymų vertinimo ypatumus, suformuotus kasacinės instancijos teismo ir EŽTT jurisprudencijoje, ir tinkamai taikė BPK 20 straipsnio 5 dalį.
  4. Nuteistųjų kasaciniuose skunduose taip pat nurodoma, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nepašalinę prieštaravimų tarp liudytojų E. J., M. R., U. I., A. M. ir nuteistųjų parodymų. Teisėjų kolegija argumentus, susijusius su minėtų liudytojų ir jų parodymų patikimumu ir vertinimu kartu su kitais bylos įrodymais, iš esmės pateikia, atsakydama į teisinius kasacinių skundų argumentus dėl atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės asmenų parodymų ir dėl gynybos neapklausto liudytojo parodymų, o faktinių aplinkybių, kurias prašoma dar kartą tirti, kasacinės instancijos teismas nenagrinėja.

17Dėl BPK 301 straipsnio 1 dalies

  1. Kasaciniuose A. J. ir M. S. skunduose nurodoma, kad buvo pažeista BPK 301 straipsnio 1 dalis, nes nuteistųjų kaltė grįsta gynybos neapklausto liudytojo A. M. parodymais.
    1. BPK 44 straipsnio 7 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtinta kaltinamojo teisė apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad šie liudytojai būtų apklausti, yra svarbus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, aspektas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką baudžiamojo proceso teisingumas vertinamas svarstant šį procesą kaip visumą, atsižvelgiant ne tik į gynybos teises, bet ir į visuomenės bei nukentėjusiųjų interesą, kad nusikalstamos veikos kaltininkai būtų tinkamai persekiojami, ir, esant būtinybei, į liudytojų teises. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas principas, pagal kurį, prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą, be to, kaltinamajam turi būti suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio asmens parodymus bei pateikti liudytojui klausimų.
    2. Tačiau EŽTT jurisprudencijoje, taip pat kasacinėse nutartyse formuojama praktika, kad tokia situacija, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik (arba lemiamai) parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo stadijoje arba nagrinėjant bylą teisme, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 119; Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015, 2K-48-788/2018).
    3. Tam tikrais atvejais galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu kaltinamieji ir jų gynėjai jokioje proceso stadijoje negalėjo jo apklausti. Viena iš svarbių priežasčių, kuri gali pateisinti tokį panaudojimą, yra galimybės rasti liudytoją (arba užtikrinti jo dalyvavimą procese) nebuvimas. Pagal EŽTT praktiką tokiais atvejais svarbu, kad valstybės institucijos imtųsi pozityvių priemonių aktyviai ieškoti šio liudytojo, kad kaltinamasis galėtų jį apklausti, o kai to užtikrinti, nepaisant minėtų priemonių, vis dėlto nepavyksta, teismas turi patikrinti ir įvertinti, ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių) kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą. Garantijų užtikrinant bylos nagrinėjimo teisingumą apimtis priklauso nuo nedalyvaujančio liudytojo parodymų įrodomosios reikšmės (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06; Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10; 2006 m. birželio 8 d. sprendimas byloje Bonev prieš Bulgariją, Nr. 60018/00; 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Gabrielyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 8088/05; 2010 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Balčiūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17095/02; 2012 m. liepos 19 d. sprendimas byloje Sievert prieš Vokietiją, peticijos Nr. 29881/07). Kaip svarbi garantija užtikrinant liudytojo parodymų patikimumą nurodoma ir tai, kad jie buvo duoti nepriklausomam teismo pareigūnui – ikiteisminio tyrimo teisėjui (2016 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Przydział prieš Lenkiją, peticijos Nr. 15487/08, § 56).
    4. Pagal BPK, jei į teisiamąjį posėdį neatvyko liudytojas, teismas nusprendžia, ar nagrinėti bylą, ar ją atidėti, atsižvelgdamas į tai, ar galima be šio asmens išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, arba padaro pertrauką šiam asmeniui iškviesti (BPK 266 straipsnio 2 dalis). Spręsdamas klausimą, ar galima nagrinėti bylą neatvykus liudytojui, teismas atsižvelgia, ar neatvykusio liudytojo parodymai turi esminę reikšmę bylai; kokios yra liudytojo neatvykimo priežastys; ar galima užtikrinti jo dalyvavimą teisiamajame posėdyje; ar liudytojas buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir ar šią apklausą atliko ikiteisminio tyrimo teisėjas; ar liudytojas kviečiamas pirmą kartą. Ar neatvykusio liudytojo parodymai reikšmingi išsamiam bylos nagrinėjimui, teismas sprendžia įvertindamas bylos specifiką ir tai, ar šie parodymai susiję su pagrindinėmis bylos aplinkybėmis ir ar nėra galimybių nustatyti jas remiantis kitais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2007, 2K-48-788/2018).
    5. Kaip matyti iš teismo posėdžių protokolų, pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių A. M. kaip liudytojui teisiamajame posėdyje iškviesti ir apklausti: 2015 m. lapkričio 30 d. nutartimi buvo nutarta apklausti A. M., atliekantį laisvės atėmimo bausmę, garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis 2016 m. sausio 11 d. teisiamajame posėdyje. Tačiau į šį teismo posėdį neatvykus kaltinamajai, kurios atžvilgiu vėliau byla buvo išskirta į atskirą bylą, ir atsižvelgus į gynėjų išsakytą poziciją, kad liudytojo negalima apklausti nedalyvaujant vienai iš kaltinamųjų, pristatytas į teismo posėdį A. M. nebuvo apklaustas ir buvo nutarta jį apklausti kitame teismo posėdyje – 2016 m. vasario 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartimi A. M. buvo taikytas lygtinis paleidimas, 2016 m. sausio 22 d. jis buvo paleistas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2016 m. sausio 23 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos. A. M. į jo gyvenamąją vietą užsienyje buvo išsiųsti teismo šaukimai ir jam buvo įteikti, tačiau A. M. į teismo posėdžius neatvyko. Išsiaiškinęs, kad Lietuvos Respublika nesudariusi su Kirgizijos Respublika teisinės pagalbos sutarčių, kurios leistų A. M. apklausti kaip liudytoją teisme ar nuotoliniu būdu, pirmosios instancijos teismas perskaitė A. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), ir vertino juos priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.
    6. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tokias aplinkybes, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas įvykdė pareigą imtis pakankamų priemonių A. M. surasti ir apklausti. Išnaudojus visas procesines galimybes iškviesti A. M. į teismo posėdį ir jam neatvykus, byloje esantiems įrodymams patikrinti buvo perskaityti A. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys). Pagal teismų praktiką asmenų parodymai pripažįstami įrodymais tuo atveju, kai jie gauti nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos ir yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. A. M. apklausos tvarka pas ikiteisminio tyrimo teisėją nebuvo pažeista, parodymai fiksuoti BPK numatyta tvarka, toje tyrimo stadijoje, kai buvo apklaustas A. M., byloje įtarimai nusikalstamos veikos padarymu niekam nebuvo pareikšti, todėl nuteistieji ir jų gynėjai į apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją nebuvo kviečiami ir joje nedalyvavo. Ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai buvo patikrinti ir perskaičius ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus. Kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą.
    7. Pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad A. M. kaip liudytojo parodymai nėra vieninteliai ar lemiami sprendžiant nuteistųjų kaltės klausimą, nes nuteistųjų kaltė buvo grindžiama įrodymų visuma. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad, nepaisant teismo pastangų, gynyba nė vienoje proceso stadijoje neturėjo galimybės užduoti klausimų A. M., pastarojo parodymais vadovavosi tiek, kiek jie patvirtino kitus BPK 20 straipsnio tvarka byloje surinktus įrodymus. Kaip jau minėta pirmiau šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinius nuteistųjų skundus, liudytojo A. M. parodymus, taip pat liudytojo U. I. parodymus dėl narkotinių medžiagų paketų tapatumo, įvertinęs kartu su kitais bylos duomenimis, pripažino, kad, nesant kitų įrodymų, patvirtinančių tokius parodymus, ir nesant galimybės pašalinti teismui kilusias abejones dėl paketų tapatumo, taikė principą in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai), perkvalifikuodamas veiką iš BK 260 straipsnio 3 dalies į 260 straipsnio 1 dalį. Taigi kasacinių skundų argumentai, kad nusikalstamos veikos dalykas – labai didelis kiekis narkotinių medžiagų – iš esmės nustatytas remiantis liudytojo, neapklausto gynybos, parodymais, netenka prasmės.
    8. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogiškus gynybos argumentus, patikrino gynybos teiginius dėl negalimumo remtis apkaltinamajame nuosprendyje liudytojo A. M. parodymais, tačiau, išsamiai aptaręs ir šioje nutartyje išdėstytą EŽTT praktiką bei dar kartą atidžiai įvertinęs A. M. parodymus, padarė motyvuotą išvadą, kad BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti.
    9. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, be kitų įrodymų, panaudodami apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ir liudytojo A. M., kuriam gynyba jokioje proceso stadijoje neturėjo galimybės užduoti klausimų, parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat naudodami jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kitiems įrodymams patikrinti, nepadarė pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

18Dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies

  1. Prokuroras kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas E. J. ir M. R. parodymų kartu su kitais bylos įrodymais, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalį.
    1. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, minėtų liudytojų parodymus gretino su kitais byloje surinktais duomenimis ir padarė motyvuotą išvadą, kad byloje nėra objektyvių, patikimų, neabejotinų ir neginčytinų duomenų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla atskirta, mainais į jo butą buvo perduotos narkotinės medžiagos – heroinas. E. J. ir M. R. parodymai, susiję su A. J., M. S. ir R. G. nuteisimu už kitokį narkotinių medžiagų platinimą, t. y. narkotinių medžiagų realizavimą asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla atskirta, kuris, sudarydamas apsimestinę pirkimo–pardavimo sutartį, kaip atlygį už gautą heroiną A. J. perdavė nuosavybės teise su sutuoktiniu priklausantį butą, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aptarti ir vertinti kartu su kitais reikšmingais bylos duomenimis (skundžiamo nuosprendžio 7.29–7.37 p.). Apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas savo išvadą, nurodė, kad, visų pirma, šių liudytojų parodymai yra netiesioginiai įrodymai, nes E. J. ir M. R. tiesiogiai pirkimo–pardavimo sandoryje nedalyvavo, atsiskaitymo už butą aplinkybių nežino, savo parodymus grindžia tuo, kad buto perdavimo už narkotikus faktą žino iš R. B. ir A. J. pasakojimų; antra, kad E. J. parodymai, susiję su narkotinių medžiagų kiekiu, perduotu mainais už butą, nesutampa su kitų liudytojų parodymais; trečia, kad kiti byloje esantys įrodymai (taip pat ir prokuroro skunde minimi dokumentai) patvirtina buto perleidimo faktą, tačiau nepatvirtina narkotinių medžiagų platinimo asmeniui, kurio atžvilgiu byla atskirta. Aptaręs visus įrodymus, kuriais buvo grįstas A. J., M. S. ir R. G. nuteisimas už kitokį narkotinių medžiagų platinimą, apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, kad teismo išvados dėl asmenų pripažinimo kaltais turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais jų kaltę padarius nusikalstamas veikas ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o visos abejonės aiškinamos nuteistųjų (kaltinamųjų) naudai, todėl pripažino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl narkotinių medžiagų kitokio platinimo asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla atskirta, mainais į to asmens butą neįrodyta ir panaikino ją.
    2. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad prokuroro kasacinio skundo argumentai dėl esminio BPK 305 straipsnio 1 dalies pažeidimo nepagrįsti.
Dėl BK 260 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos dalyko
  1. Kasaciniuose A. J., M. S., R. G. skunduose nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nagrinėjamoje byloje nenustatytas nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, dalykas. Kasatoriai nurodo, kad byloje nebuvo nustatytas ne tik narkotinių medžiagų grynasis kiekis, bet ir pačios narkotinės medžiagos, už kurių disponavimą kasatoriai pripažinti kaltais pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, apskritai nebuvo rastos, paimtos, ištirtos. Pasak kasatorių, nesuradus veikos dalyko, lieka nepašalinta abejonė, kad nuteistiesiems neva perduotuose nenustatytuose paketuose galėjo būti ne heroinas ir apskritai ne narkotinė medžiaga.
    1. Visų nuteistųjų kasacinių skundų dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo argumentai yra dvejopi – pirmas kasatorių nurodomas argumentas yra tas, kad nėra teisinių galimybių asmenis pripažinti kaltais pagal BK 260 straipsnį, jei byloje nebuvo rastos, paimtos ir ištirtos narkotinės medžiagos. Antras argumentas yra procesinio pobūdžio – kasatorių teigimu, įrodinėjant nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnyje, dalyką – narkotines medžiagas – byloje yra būtinas ekspertinis tyrimas, t. y. turi būti gauta specialisto išvada arba ekspertizės aktas. Į juos atsakoma kartu, nes jie tarpusavyje susiję.
    2. Nusikalstamų veikų, susijusių su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, sudėtims būdingas specifinis veikos dalykas – psichotropinės ar narkotinės medžiagos, kurį radus ir paėmus paprastai atliekami ekspertiniai tyrimai, kurių metu tiksliai nustatoma, kokios tai medžiagos ir koks yra grynų narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis. Kai narkotinės ar psichotropinės medžiagos nerastos, taigi negalimas ir jų tyrimas, pvz., kai medžiagos (jų dalis arba visos) jau būna išplatintos arba suvartotos, dalyko požymis taip pat gali būti konstatuojamas vadovaujantis kitais duomenimis. Priešingu atveju, neradus narkotinių ar psichotropinių medžiagų ir nesant galimybei atlikti jų tyrimo, būtų sudaromos prielaidos išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad specialisto išvados ir ekspertizės aktai įrodinėjant bylai reikšmingas aplinkybes yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015). Kasaciniame nuteistojo R. G. skunde, remiantis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-484/2013, nurodoma, kad asmuo negali būti nuteistas už narkotines ar psichotropines medžiagas, kurios nesurastos ir neištirtos, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad būtent šioje nutartyje nurodoma, kad ir bylose, susijusiose su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, pripažintina, jog specialisto išvada yra tik vienas iš galimų įrodymų, tačiau teismo išvados dėl kaltinamojo kaltę pagrindžiančių, veiką kvalifikuojančių, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nustatymo baudžiamojoje byloje gali būti daromos tik tuo atveju, kai nelieka abejonių, jog nustatant tokias aplinkybes gali būti padaryta klaida (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-484/2013). Taigi konkrečioje byloje teismai, laikydamiesi įrodinėjimui keliamų reikalavimų, savarankiškai sprendžia dėl kiekvieno nusikalstamos veikos sudėties elemento įrodytumo.
    3. Vien tai, jog narkotinės ar psichotropinės medžiagos nerastos, negali užkirsti kelio taikyti baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, tačiau nusikalstamos veikos dalykas turi būti įrodytas. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal atitinkamą BK 260 straipsnio dalį, nusikalstamos veikos dalykas turi būti aprašomas ir pagrindžiamas taip, kad nekiltų abejonių, kokio pavojingumo veiką kaltininkas padarė. Kadangi narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis yra viena esminių aplinkybių, pagal kurią diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, todėl dalyko kiekybinė išraiška nurodoma ir motyvuojama nepaliekant neaiškumų, pagal kurią BK 260 straipsnio dalį kvalifikuotina veika.
    4. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje daroma motyvuota išvada dėl narkotinių medžiagų, kuriomis neteisėtai disponavo nuteistieji, rūšies – heroino. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad neturi pagrindo netikėti U. I., A. M., E. J. ir M. R. parodymais dėl nuteistiesiems perduotos narkotinės medžiagos rūšies – heroino, šios narkotinės medžiagos pavadinimas buvo minimas viso proceso metu. Kartu konstatuoja, kad, byloje kilus pagrįstų abejonių dėl nuteistiesiems perduotų grynų narkotinių medžiagų kiekio (ne miltelių kiekių), nuteistiesiems abu kartus perduotos narkotinės medžiagos – heroino kiekio nustatyti nėra galimybės, nes byloje nėra objektyvių, neginčytinų specialisto išvada, ekspertizės aktu ar kitais BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais patvirtintų faktinių duomenų dėl narkotinės medžiagos kiekių. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, nesant galimybės nustatyti heroino grynos medžiagos tikslaus kiekio bei visas abejones ir neaiškumus, kurių nėra galimybės pašalinti, aiškindamas nuteistųjų naudai, padarė motyvuotą išvadą, kad nuteistieji negali atsakyti už neteisėtą disponavimą labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų (BK 260 straipsnio 3 dalis).
    5. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad narkotinių medžiagų rūšis – heroinas byloje nustatytas, taip pat nustatyta, kad juo, turėdami tikslą platinti, disponavo nuteistieji, daro išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. A. J., M. S. ir R. G. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 1 dalį.
  2. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažintini teisėtais.

19Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

20Atmesti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Artūro Urbelio ir nuteistųjų A. J., R. G., M. S. kasacinius skundus.