Byla 2K-270/2014

Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Armano Abramavičiaus ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės, sekretoriaujant Linai Baužienei, dalyvaujant prokurorui Jolitai Urbelienei, nuteistajam A. M., nuteistojo gynėjai advokatei Svetlanai Proninai, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. Š. ir R. A., nepilnamečio nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. A. įstatyminio atstovo N. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio.

2Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžiu A. M. (A. M.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį keturiems mėnesiams viešųjų darbų, įpareigojant per paskirtą laiką neatlygintinai dirbti po 15 val. per mėnesį visuomenės labui.

3Iš A. M. priteista 3000 Lt nukentėjusiajam A. Š., 2000 Lt nukentėjusiajam A. A. ir 1000 Lt nukentėjusiajai R. A. neturtinei žalai atlyginti.

4Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendis:

5A. M. padaryta nusikalstama veika iš BK 284 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į 140 straipsnio 1 dalį, paliekant tą pačią bausmę; sumažinta priteista neturtinė žala A. Š. iki 1000 Lt, A. A. – iki 500 Lt; panaikintas sprendimas dėl neturtinės žalos priteisimo R. A. ir jos ieškinys atmestas; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

6Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos A. Rakauskienės pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti iš dalies – apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. M. nusikalstama veika iš BK 284 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į BK 140 straipsnio 1 dalį bei atitinkamai sumažinti A. Š. ir A. A. priteisti atlyginti neturtinės žalos dydžiai, panaikinti ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų, nuteistojo ir gynėjos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

7Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, priimtu pakeitus pirmosios instancijos teismo nuosprendį – perkvalifikavus nusikalstamą veiką iš BK 284 straipsnio 1 dalies į 140 straipsnio 1 dalį, A. M. nuteistas už tai, kad 2012 m. liepos 19 d., nuo 17.00 iki 17.30 val., Vilniuje, prie ( - ) namo, tyčia asmeninio konflikto metu dešine ranka trenkė nukentėjusiajam nepilnamečiui A. Š. į kairę akį, paėmė jį už pečių, sulenkė ir apglėbęs ranka jo kaklą bandė smaugti, po to nugriovė jį ant žemės ir trenkė dešinės rankos kumščiu į galvą, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą.

8Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai A. Š. ir R. A., nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. A. įstatyminis atstovas N. A. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nuosprendį ir pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžio dalį dėl paskirtos bausmės bei priteistos neturtinės žalos: A. M. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirti griežtesnę bausmę (rūšimi ir (ar) terminu), visiškai patenkinti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos ir priteisti iš nuteistojo iš viso 12 000 Lt (A. Š. – 6000 Lt, A. A. – 4000 Lt ir R. A. – 2000 Lt).

9Kasatoriai teigia, kad skundžiami teismų nuosprendžiai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes teismai neatsižvelgė į įrodymų visumą, išsamiai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis), BPK 44 straipsnio nuostatas, netinkamai nustatė priteistinos neturtinės žalos dydį, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai perkvalifikavo nuteistojo veiką ir atmetė R. A. civilinį ieškinį.

10Kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes bei įrodymus ir pagrįstai A. M. nuteisė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai perkvalifikavo veiką į BK 140 straipsnio 1 dalį. Pagal teismų praktiką viešoje vietoje panaudotas fizinis smurtas, atsižvelgiant į visas konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, gali būti vertinamas kaip įžūlus elgesys, demonstruojantis nepagarbą aplinkiniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-652/2007, 2K-136/2010). Viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kitų asmenų, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-796/2007, 2K-122/2008, 2K-159/2009, 2K-488/2012, 2K-367/2012, 2K-27/2013).

11Kasatoriai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, jog „įvykis kilo garaže prie ( - ) namo, Vilniuje“, nes įvykis įvyko gatvėje prie gyvenamųjų namų. Svarbu ir tai, kad pro aplinkinių namų langus, praeidami ar pravažiuodami įvykį galėjo matyti kiti asmenys. Nuteistasis ir nukentėjusieji gyvena šalia įvykio vietos, dėl to nuteistojo veiksmai vertintini kaip ypatingai įžūlūs ir žeminantys nukentėjusiuosius prieš aplinkinius asmenis. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad nuteistasis neturėjo išankstinio tikslo bei aiškios priežasties sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką, o jo veiksmai buvo konflikto dėl šuniuko padarinys. Kasatoriai pažymi, kad viešosios tvarkos sutrikdymo sudėtis kaip būtinąjį požymį nereikalauja nustatyti išankstinį tikslą. Be to, tyčia sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką gali kilti staiga, dėl menkavertės dingsties arba visai be jos. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, kad veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį lemia padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada paneigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Tais atvejais, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-55/2011, 2K-120/2011). Padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012). Viešoje vietoje panaudotas fizinis smurtas, atsižvelgiant į visas konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, gali būti vertinamas ir laikomas kaip įžūlus elgesys, demonstruojantis nepagarbą aplinkiniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-652/2007, 2K-136/2010). Kasatorių manymu, fizinio skausmo sukėlimas arba nežymus sveikatos sutrikdymas, padarytas pažeidžiant viešąją tvarką, turi būti kvalifikuojamas tik pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

12Kasatoriai nurodo ir tai, kad abiejų instancijų teismai, skirdami bausmę, tinkamai neįvertino abiejų nepilnamečių nukentėjusiųjų parodymų ir su civiliniu ieškiniu pateiktų medicininių dokumentų (asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriaus apskaitos kortelės ir traumą patyrusio paciento apžiūros lapo), patvirtinusių, jog nukentėjusiajam A. Š. buvo suduoti smūgiai ne tik rankomis, bet ir ne mažiau kaip du smūgiai koja į krūtinės sritį. Tinkamai neįvertinta ir tai, kad dėl įvykio nukentėjo ir A. A. (gim. ( - )), kuris buvo priverstas stebėti įžūlų susidorojimą su broliu A. Š., ir tai jį labai išgąsdino bei paveikė. Kasatorių manymu, teismai turėjo konstatuoti A. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamos veikos padarymą prieš nepilnametį mažamečio akivaizdoje. Be to, A. M. savo kaltės nepripažino, siekė išvengti atsakomybės, keldamas melagingas šio įvykio versijas, duodamas prieštaringus parodymus. Kasatoriai mano, kad teismai nevisapusiškai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, atsakomybę sunkinančias aplinkybes (BK 54, 60 straipsniai) ir be pagrindo konstatavo, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus keturis mėnesius viešųjų darbų. Kasatorių nuomone, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį, nuteistojo asmenybę ir jo elgesį (agresyvumą, konfliktiškumą, tyčinius, kryptingus veiksmus, kaltės nepripažinimą, atsakomybės vengimą, žalos neatlyginimą) BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis, A. M. paskyrus tokio pobūdžio ir termino bausmę, tampa sunkiai įgyvendinama.

13Kasatoriai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu, nurodo, kad dėl A. M. veiksmų nukentėjusiajam A. Š. buvo sukeltas fizinis skausmas (jis buvo ne tik mušamas, bet ir smaugiamas), didžiulis stresas, pažeminimas, baimė dėl savo sveikatos ir brolio saugumo, mažamečiam A. A. – didelis stresas ir išgąstis, nukentėjusiųjų motinai R. A. – didžiulis stresas ir išgyvenimai.

14Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas. Lietuvos Respublikos konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžiama, kad iš Konstitucijos neišplaukia, jog įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama, kad jokiu būdu negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų paneigta asmens teisė kreiptis į teismą ir reikalauti teisingai atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Pabrėžtas ir būtinumas teismams tiesiogiai vadovautis Konstitucijoje įtvirtintais teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir kitais bendraisiais teisės principais (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

15Neturtinė žala pagal savo pobūdį yra asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu. Teisę į šios žalos atlyginimą paprastai turi asmuo, kuris tiesiogiai nukentėjo nuo neteisėtos veikos, ir teisė tretiesiems asmenims gauti neturtinės žalos atlyginimą įstatymo ribojama, tačiau teismų praktikoje šie ribojimai netraktuojami kaip absoliutūs. Nėra absoliuti ir nuostata, kad artimieji turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą tik fizinio asmens gyvybės atėmimo atveju (CK 6.284 straipsnio 1 dalis). Kasacinėje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005 konstatuota, kad priteisus neturtinės žalos atlyginimą tėvams, kurių naujagimiai buvo sužaloti ligoninėje, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo reikalavimai nebuvo pažeisti.

16Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiųjų motinai R. A. įvykio metu tiesiogiai nenukentėjo, todėl negali būti pripažinta nukentėjusiąja, nes ji nepagrįsta bylos medžiaga ir nustatytomis aplinkybėmis, nemotyvuota, prieštaraujanti teismų praktikai bei Konstitucijai. Taip pat kasatoriai, remdamiesi kasacinėje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003 pateiktais išaiškinimais, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas bei iš dalies – ir pirmosios instancijos teismas nesivadovavo CK nuostatomis ir ne pagal šioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą nustatė nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydį. Mažamečiui A. A. stresą ir išgąsti sukėlė A. M. veiksmai prieš jo brolį ir aiškus grėsmės suvokimas jam pačiam, dėl to tai, kad nuteistasis tiesiogiai prieš šį mažametį veiksmų neatliko, negalėjo būti pripažinta, jog jam padaryta nežymi neturtinė žala. Po įvykio A. A. ilgai verkė, atsirado didžiulis baimės jausmas, perdėtas jautrumas, jis iki šiol bijo šunų, juos vedžiojančių asmenų, vienas išeiti į kiemą, jį reikia palydėti ir pasiimti iš mokyklos. Mažamečio duoti parodymai teisme netiesiogiai įrodo, kad streso poveikis buvo ilgalaikis: nors po įvykio praėjo nemažai laiko, jis aiškiai įvardino, kas jam sukėlė baimę ir stresą. Dėl nuteistojo veiksmų žalą patyrė visa šeima: nukentėjusioji R. A., sužinojusi apie vaikų užpuolimą, buvo šokiruota, patyrė pažeminimą, atsirado baimės ir nesaugumo jausmas; pablogėjo visų nukentėjusiųjų miegas, mažametis iki šiol bijo užmigti vienas, vaikų motinai buvo pakilęs kraujo spaudimas, sutrikusi širdies veikla, o baimė dėl vaikų saugumo išliko iki šiol. Neturtinė žala padaryta fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukėlė kančias ir išgyvenimus.

17Teisės aktuose sveikata yra siejama ne tik su ligų ar fizinių defektų nebuvimu, bet ir su psichine bei dvasine asmens gerove: Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad sveikata – asmens ir visuomenės fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė; pagal Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 1 straipsnį psichikos sveikata – natūrali žmogaus asmenybės būsena, kuri turi būti saugoma arba grąžinama sutrikimų bei ligų atvejais. Taigi teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo gali būti įgyvendinama siejant neturtinę žalą ne tik su fiziniais defektais, bet ir su psichine bei dvasine asmens gerove. Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas, vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-209/2007, 2K-420/2007, 2K-114/2008). Neturtinės žalos atlyginimo srityje įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Pagal teismų praktiką nustatant neturtinės žalos dydį bylose, kuriose neturtinę žala patiria nepilnamečiai ar mažamečiai asmenys, atsižvelgiama į jų amžiaus grupės asmenims būdingus fizinės ir psichinės raidos ypatumus, socialinę brandą, suvokimo laipsnį, reakciją į prieš jį padarytą nusikalstamą veika, jos įtaką nukentėjusiojo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, harmoningos asmenybės formavimuisi. Nustatant neturtinės žalos dydį kaltininko materialinė padėtis negali būti išskirtinis kriterijus.

18Kasatoriai pažymi, kad nors nuteistasis neturi nei turto, nei iš esmės jokių darbinių pajamų, būdamas jaunas ir sveikas savo laiką skiria pokerio žaidimui (tai jis patvirtino bylos nagrinėjimo metu). Šios aplinkybės neigiamai apibūdina nuteistąjį (į tai teismai neatsižvelgė ir skirdami bausmę), o deklaruojamas turto neturėjimas negali turėti įtakos nustatant neturtinės žalos dydį. Be to, šios bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu nuteistasis pardavė jam priklausantį automobilį, tačiau į teismo posėdžius atvykdavo tuo pačiu automobiliu, ir tai rodo akivaizdų atsakomybės vengimą ir nebaudžiamumo demonstravimą.

19Kasatoriai teigia ir tai, kad teismai tinkamai neatsižvelgė ir į žalą padariusio asmens kaltę, jos formą (tyčia ar neatsargumas). Pagal teismų praktiką asmeniui veikiant tyčia padaroma didesnė neturtinė žala negu neatsargios kaltės atveju. Šios bylos kontekste nuteistojo veiksmai buvo ypač kryptingi, agresyvūs, tyčiniai, jo nesustabdė nei mažamečio, nei jo paties tėvų buvimas. Be to, nepasitvirtino išgalvota gynybos versija dėl grėsmės iš nepilnamečio A. Š., jo grasinimas žaisliniu pistoletu, šuns apspardymas. Kasatorių manymu, nustatytos aplinkybės ir įrodymai patvirtina ir pagrindžia nukentėjusiųjų argumentus dėl neturtinės žalos patyrimo ir jos dydžio. Teismai, tik iš dalies patenkinę civilinį ieškinį, netinkamai vadovavosi teisės normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos turinį, jos dydžio nustatymo kriterijus, neišsamiai motyvavo, neatsižvelgė į tyčinius nuteistojo veiksmus, padarinius, nukentėjusiųjų amžių, jų interesus, sąžiningumo, protingumo, teisingumo kriterijus bei teismų praktiką priteisiant neturtinę žalą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-277/2013, 2K-12/2012, 2K-447/2010).

20Kasacinis skundas atmestinas.

21Dėl BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo ir paskirtos bausmės

22Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai A. M. nusikalstamą veiką iš BK 284 straipsnio 1 dalies perkvalifikavo į 140 straipsnio 1 dalį, nes, kaip nurodoma skunde, A. M. fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. Š. panaudojo viešoje vietoje – prie ( - ) namo, o ne kaip nurodoma apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje – garaže prie ( - ); kad, darydamas išvadą, jog A. M. veikoje nėra BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, nepagrįstai nurodė (ir laikė svarbia aplinkybe), kad nuteistasis neturėjo išankstinio tikslo sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką, nes, kaip teigia kasatoriai, tokio tikslo neturėjimas nėra būtinas šio nusikaltimo – viešosios tvarkos sutrikdymo – sudėties požymis, be to, tyčia sutrikdyti viešąją rimtį ir tvarką gali kilti staiga, spontaniškai, dėl menkavertės dingsties arba visai be dingsties.

23Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Taikant šią normą, be kita ko, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl taikant šią normą būtina nustatyti, kad asmuo suvokė, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėjo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-447/2012 ir kt.). Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs ar kiti įstatymo dispozicijoje nurodyti veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada ir ne visais atvejais paneigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Pavyzdžiui, jeigu kaltininkas asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdo visuomenės rimtį, pademonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

24Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad BK 284 straipsnio prasme viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-42/2009, 2K-488/2012, 2K-27/2013 ir kt.).

25Nagrinėjamoje byloje fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį A. Š. buvo panaudotas ne garaže prie ( - ) namo, o prie šio namo esančio garažo. Kasatoriai teisingai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, jog nagrinėjamu atveju įvykio vieta negali būti vertinama kaip viešoji vieta, yra nepagrįsta.

26Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje konstatavo, kad A. M. prieš nukentėjusįjį A. Š. fizinį smurtą panaudojo be aiškios priežasties, nors pats šio nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodė kilusio konflikto priežastį. Iš bylos duomenų matyti, kad konfliktinė situacija kilo dėl nuteistojo A. M. motinos su pavadėliu vedžiojamo šunelio, kuris pribėgo prie A. Š. mažamečio brolio A. A., A. Š. siekė jį nuvyti, o nuteistasis A. M., išgirdęs cypiantį šunį (jo teigimu, šuniui buvo įspirta), pribėgęs prie A. Š. panaudojo prieš jį fizinį smurtą. Esant tokiai situacijai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo asmeninio pobūdžio konfliktas.

27Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą gali rodyti ir tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sustabdytas eismas ir pan. Tai vertinamieji požymiai ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat ir nuo nusikalstamos veikos motyvų.

28Pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistasis A. M. prieš nukentėjusįjį A. Š. panaudojo fizinį smurtą, sukeldamas jam fizinį skausmą, asmeninio pobūdžio konflikto metu, įvykis truko trumpai (pagal paties nukentėjusiojo parodymus – kelias sekundes), pašaliniai asmenys jo nematė ir negirdėjo, A. M. veiksmai nebuvo skirti pademonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir jokios realios įtakos visuomenės rimčiai bei tvarkai nepadarė. Todėl konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikuodamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

29Kasatorių argumentai, kad A. M. paskirta bausmė yra per švelni, kad nepagrįstai nepripažinta jo atsakomybe sunkinančia aplinkybe tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė prieš nepilnametį mažamečio akivaizdoje, atmestini. A. M. bausmė paskirta nepažeidžiant BK 41, 54 straipsnių reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl bausmės, nurodė, kad bausmė – keturis mėnesius atlikti viešuosius darbus įpareigojant nuteistąjį per paskirtą laiką neatlygintinai dirbti po 15 val. per mėnesį visuomenės labui – nėra aiškiai per švelni. BK 60 straipsnyje nustatytų atsakomybę sunkinančių aplinkybių sąrašas yra baigtinis. Nusikalstamos veikos padarymas prieš nepilnametį mažamečio akivaizdoje kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė BK 60 straipsnyje nenumatyta, todėl tokia ir negali būti pripažįstama.

30Dėl neturtinės žalos atlyginimo

31Kasatoriai teigia, kad teismai netinkamai nustatė priteistinos neturtinės žalos dydį, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė R. A. civilinį ieškinį.

32Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

33Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusieji ir įstatyminiai atstovai pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo buvo prašoma iš kaltinamojo A. M. priteisti A. Š. 6000 Lt, A. A. – 4000 Lt ir R. A. – 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį patenkino iš dalies – iš A. M. priteisė A. Š. 3000 Lt, A. A. – 2000 Lt ir R. A. – 1000 Lt neturtinei žalai atlygti. Teismas, pasisakydamas dėl nukentėjusiesiems padarytos neturinės žalos, nurodė, kad A. M. padarė tyčinį smurtinį nusikaltimą, kurio metu nukentėjusiajam A. Š. buvo sukeltas fizinis skausmas, kad nukentėjusieji dėl šios nusikalstamos veikos patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, skausmą. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiųjų motina R. A. teigė, kad dėl kaltinamojo veiksmų A. Š. patyrė sužalojimus, fizinį skausmą, baimės jausmą, pažeminimą, nepasitikėjimą savo jėgomis, o mažametis A. A. – išgąstį, jam atsirado baimės jausmas, perdėtas jautrumas, jis iki šiol bijo šunų, vienas išeiti į kiemą, o ji pati patyrė didelius išgyvenimus dėl savo vaikų užpuolimo, jai atsirado baimės ir nesaugumo jausmas. Tačiau, kaip nurodoma nuosprendyje, teismas, spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą, atsižvelgia ir į tai, kad jokie objektyvūs sužalojimai nukentėjusiajam A. Š. nebuvo nustatyti, kad nors šio nukentėjusiojo įstatyminė atstovė R. A. nurodė mačiusi ne mažiau kaip keturias kraujosruvas sūnaus veide, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina nei medicininiai dokumentai, nei kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai, kurie bendravo su nukentėjusiuoju iš karto po įvykio; kad pats A. Š. parodė, jog grumtynės su kaltinamuoju vyko labai trumpai, tik kelias sekundes; kad byloje nenustatyta, jog mažametis nukentėjusysis A. A. būtų apkandžiotas ar apdraskytas šuns.

34Apeliacinės instancijos teismas atmetė nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. Š., A. A., R. A. ir nukentėjusiojo atstovo N. A. prašymą pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir visiškai patenkinti civilinį ieškinį, nurodęs, kad prašymas grindžiamas tik deklaratyviais subjektyviais teiginiais, o nuteistojo, kuris taip pat ginčijo nuosprendį ir dėl civilinio ieškinio išsprendimo, jį patenkino iš dalies – priteistos A. Š. atlyginti neturtinės žalos dydį sumažino iki 1000 Lt, A. A. – iki 500 Lt, o sprendimą dėl neturtinės žalos priteisimo R. A. panaikino ir jos ieškinį atmetė.

35Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra padariniai. Jeigu jie susiję su dideliais asmens sveikatos pakenkimais, rimtų sužalojimų asmeniui sukėlimu, kentėjimais nuo fizinio skausmo žalojimo metu, yra lydimi nerimo dėl sveikatos ateityje, tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį dar vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė. Jeigu ji pasireiškia didžiausio pavojaus visuomenei forma – darant tyčinį smurtinį nusikaltimą prieš asmenį, padarant jam sužalojimų, priverčiant žmogų išgyventi dideles fizines ir dvasines kančias žalojimo metu, neturtinę žalą padariusio asmens taip pasireiškusi kaltė sudaro prielaidas neturtinės žalos dydį nustatyti didesnį.

36Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas nukentėjusiesiems A. Š. ir A. A. atlygintinos neturtinės žalos dydžio klausimą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas jos dydžius atitinkamai 3000 Lt ir 2000 Lt, netinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas, nesilaikė teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Šis teismas nurodė, kad byloje įvertintais įrodymais nustatyta, jog nuteistojo A. M. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam A. Š. buvo sukeltas tik fizinis skausmas, jis nebuvo sužalotas, jokių ilgalaikių neigiamų padarinių bylos įrodymais nenustatyta. Taip pat šis teismas nurodė, kad nuteistasis jokių tiesioginių veiksmų prieš A. A. neatliko, kad byloje jokių įrodymų, jog šio nukentėjusiojo išgyvenimai buvo ilgalaikiai, sukėlę sunkesnius padarinius ir pan., nėra. Taigi apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nusikalstama veika sukeltus padarinius, kitas reikšmingas neturtinės žalos dydžio nustatymui aplinkybes, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nustatyti A. Š. ir A. A. atlygintinos neturtinės žalos dydžiai yra per dideli ir jų dydžius atitinkamai sumažino.

37Pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismo nustatyti nukentėjusiesiems atlygintini neturtinės žalos dydžiai yra aiškiai per maži, kad jie nustatyti netinkamai aiškinant ir taikant CK 6.250 straipsnio nuostatas bei vadovaujantis netinkamu neturtinės žalos dydžio kriterijų reikšmės vertinimu, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamajame procese nukentėjusiuoju pripažįstamas asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos (BPK 28 straipsnis). Taigi vertinant nukentėjusiojo parodymus turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad nukentėjusysis (daugiau ar mažiau) yra suinteresuotas bylos baigtimi proceso dalyvis, kad jis net ir nesąmoningai gali pervertinti jam grėsusį pavojų, žalos dydį ir pan. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame pakartojant tai, kas buvo nurodoma ir apeliaciniame skunde, pažymima, jog padaryta nusikalstama veika sukėlė ilgalaikius padarinius (nukentėjusysis A. A. tapo baikštus, bijo vienas išeiti į kiemą, bijo vienas užmigti ir pan.). Tačiau, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos (taip pat ir pirmosios instancijos) teismas, byloje jokių kitų duomenų, patvirtinančių, jog A. M. padaryta nusikalstama veika nukentėjusiesiems sukėlė ilgalaikius padarinius ar kokias nors kitas sunkesnes pasekmes, nėra. Kasaciniame skunde nemažai dėmesio skiriama ir nuteistojo turtinės padėties vertinimui, tačiau, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų argumentų (tas pats pasakytina ir apie pirmosios instancijos teismo nuosprendį), nuteistojo turtinė padėtis neturėjo jokios esminės reikšmės nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas apie A. M. turtinę padėtį pasisakė tik spręsdamas civilinio ieškinio užtikrinimo priemonės – laikino nuosavybės teisės į jį apribojimo – taikymo klausimą, o apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti sprendžiamas nuosprendžio vykdymo metu.

38Kasatoriai teigia, kad nustatant neturtinės žalos dydį teismai nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir, kaip precedentus, nurodė kasacines nutartis, priimtas baudžiamosiose bylose Nr. 2K-277/2013, 2K-12/2012, 2K-447/2010. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimų – precedentų, priimtų tos pačios kategorijos analogiškose bylose. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai, rėmimasis precedentais yra vienodos teismų praktikos ir teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Tačiau remdamasis tokiu šaltiniu teismas visų pirma turi spręsti klausimą, ar jis turi precedento galią jo nagrinėjamoje byloje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime taip pat yra konstatavęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai tapačios į aplinkybes tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas. Nagrinėjama byla negali būti laikoma analogiška kasatorių minimoms byloms, nes faktinės aplinkybės nėra tapačios. Nagrinėtose bylose visiems nukentėjusiesiems buvo nustatyti daug sunkesni nusikalstamomis veikomis sukelti padariniai – sveikatos sutrikdymai, o baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277/2013 (kurioje iš nuteistųjų priteista solidariai atlyginti nukentėjusiajam 7000 Lt neturtinės žalos atlyginimo) nusikalstamas veikas padarę asmenys buvo nuteisti ne tik pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, bet ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

39Minėta, kad baudžiamojoje byloje nukentėjusiuoju pripažįstamas asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos. Pagal BPK nuostatas bei teismų praktiką nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu pripažįstamas tas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika tiesiogiai buvo padaryta turtinės ir (ar) neturtinės žalos, o kitas fizinis asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu tuo atveju, kai asmuo, nukentėjęs nuo nusikalstamos veikos, miršta. Iš nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nukentėjusiąja ir civiline ieškove pripažinta R. A. įvykyje nedalyvavo ir tiesiogiai dėl A. M. padarytos veikos nenukentėjo. Pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl 1000 Lt neturtinės žalos R. A. priteisimo panaikino nepagrįstai ir neteisingai, nėra pagrindo. Kasatoriai, nesutikdami su tokiu apeliacinės instancijos teismo sprendimu, akcentuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinę nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005. Teisėjų kolegija atkreipia kasatorių dėmesį į tai, kad pagal CK 6.285 straipsnio 1 dalį, jeigu fizinis asmuo, kuriam nėra suėję keturiolikos metų ir kuris neturi savarankiškų pajamų, suluošintas arba kitaip sužalota jo sveikata, tai atsakingas už žalą asmuo privalo atlyginti išlaidas, susijusias su nukentėjusio asmens sveikatos sužalojimu, ir neturtinę žalą. Nagrinėtoje civilinėje byloje sunkius kūno sužalojimus buvo patyrę du naujagimiai. Kasacinės instancijos teismas pasisakė, kad naujagimių didelio sužalojimo atveju neturtinė žala buvo padaryta jiems patiems, jų tėvui, kaip priverstiniam donorui, ir tėvams dėl ypatingo dvasinio ir fizinio vaikų ir tėvų ryšio. Šis teismas konstatavo, kad asmeniui, kuris pats nepatyrė fizinių sužalojimų, bet išgyveno dėl jo bejėgių naujagimių sužalojimo, teisingumo sumetimais neturtinė žala gali būti priteisiama pagal konkrečios bylos aplinkybes. Taigi akivaizdu, kad kasatorių rėmimasis šia nutartimi ginčijant apeliacinės instancijos teismo sprendimą, nėra pagrįstas ir tinkamas ar aktualus nagrinėjamai bylai.

40Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasatorių argumentais nei naikinti, nei keisti teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

41Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

42Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. Š. ir R. A., nepilnamečio nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. A. įstatyminio atstovo N. A. kasacinį skundą atmesti.