Byla 1A-149-396/2016
Dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas:

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano, Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Žukausko, sekretoriaujant Agatai Minkel, Ingai Jurgaitienei, dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei, gynėjui advokatui Gintarui Dapkevičiui, nuteistajam V. Č.,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Č. ir jo gynėjo advokato Gintaro Dabkevičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas:

3- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį – 20 MGL (753 Eur) dydžio bauda;

4- pagal BK 184 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

5- pagal BK 223 straipsnio 1 dalį – 10 MGL (376 Eur) dydžio bauda.

6Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu, ir V. Č. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešiems mėnesiams ir 25 MGL (941 Eur) dydžio bauda.

7Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams.

8Nuteistasis V. Č. įpareigotas per bausmės vykdymo atidėjimo laiką, neišvykti iš gyvenamosios vietos be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

9Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

10V. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, dirbdamas UAB „V“ (įmonės kodas XXXX, registruotos ( - ) direktoriumi, turėdamas teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 9 d. nutartimi iškelti bankroto bylą UAB „G“ (nutartis įsiteisėjo 2008 m. spalio 15 d.), paskyrus bankrutuojančios bendrovės bankroto byloje UAB „V“ įgaliotu asmeniu, nuo 2008 m. spalio 21 d. administruodamas bankrutuojančią BUAB „G“ (įmonės kodas XXXX, registruotą ( - ), pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą (toliau – ĮBĮ) turėdamas teisę vykdyti bankroto administratoriaus funkcijas, užimamų pareigų pagrindu valdydamas jam patikėtą BUAB „G“ turtą, atstovaudamas bankrutavusiai bendrovei ir veikdamas jos vardu, tyčia, veikdamas neteisėtai, viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, numatytus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 4 ir 14 punktuose, kur nurodyta, kad įmonės administratorius privalo užtikrinti bankrutuojančios įmonės turto apsaugą, gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, kur nurodyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, nuo 2008 m. spalio 21 d. nenutraukė UAB „G“ 2007 m. vasario 1 d. ir 2007 m. birželio 21 d. su UAB „D“ sudarytų sutarčių dėl dviejų automobilių – „V“, valst. Nr. XXX ir „A“, valst. Nr. XXX, išperkamosios nuomos ir lizinguojamų automobilių UAB „D“ negrąžino, o toliau neteisėtai ir nepagrįstai šioms transporto priemonėms nuo 2008 m. spalio 21 d. iki 2011 m. balandžio 12 d., išleido lizingo įmokoms mokėti – 28 143,68 Lt, draudimui – 6 991 Lt, transporto išlaidoms – 57 332,64 Lt.

11Taip bankroto administratorius V. Č. iššvaistė BUAB „G“ turtą, t. y. iš viso 92 467,32 Lt, padarydamas BUAB „G“ kreditoriams didelę turtinę žalą (92 467,32 Lt).

12Taip pat V. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nuo 2008 m. spalio 21 d. iki 2013 m. balandžio 2 d., būdamas BUAB „G“ (įmonės kodas XXXX, registruotos ( - ) bankroto administratoriaus UAB „V“ įgaliotu asmeniu, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo (Nr. IX 574) 21 straipsnio 1 dalį, būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, nuo 2008 m. spalio 21 d. iki 2011 m. balandžio 30 d., aplaidžiai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:

13- nepatvirtino degalų sunaudojimo normų nuo 2008 m. lapkričio 11 d. iki 2011 m. balandžio 30 d., nepavedė pildyti nuo 2008 m. lapkričio 11 d. iki 2010 m. vasario 8 d., kelionės lapų ir kitų dokumentų, kuriuose atsispindi detalūs maršrutai naudojantis įmonės automobiliu, taip pat nurodė bendrovės buhalterei R. M. nepagrįstai įtraukti į bendrovės ūkinės finansinės veiklos sąnaudas 6 174,28 Lt, tokiu būdu mažinant apmokestinamąjį pelną, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo (Nr. IX-574) 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kur nurodyta, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai turi būti surašyti ūkinės operacijos metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“;

14- įmonės juristui R. N., kaip atskaitingam asmeniui, įsakymu ar kitu dokumentu nepaskyrė mokėti už suteiktas paslaugas, padengti kitas su ūkio subjekto veikla susijusias išlaidas, taip pat nenurodė kitų galimų apribojimų, taip pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 „Dėl Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ (aktuali redakcija nuo 2000 m. vasario 24 d.) patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 dalies reikalavimus, kurioje nurodyta, kad „Ūkio subjektas gali išmokėti pinigus ūkio subjekto darbuotojams, kuriuos ūkio subjekto vadovas paskyrė mokėti už turtą, žemės ūkio produkciją, suteiktas paslaugas, mokėti avansą, padengti kitas su ūkio subjekto veikla susijusias išlaidas ir (arba) priimti pinigų įplaukas.“;

15- įmonės juristui R. N., kaip atskaitingam asmeniui, nenustatė atsiskaitymo tvarkos, taip pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 „Dėl Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ (aktuali redakcija nuo 2009 m. liepos 26 d.) patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 dalies reikalavimus, kuriose nurodyta, kad „Atskaitingas asmuo atsiskaito vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nustatyta ir ūkio subjekto vadovo patvirtinta tvarka ir terminais, tačiau ne rečiau kaip kartą per mėnesį“.

16Taip V. Č. aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl ko iš dalies negalima nustatyti BUAB „G“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio.

17Nuteistasis V. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

18Skunde apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagristas.

19Nuteistasis nurodo, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, jog sprendžiant civilinius ginčus negalima taikyti baudžiamosios teisės normų, o asmens elgesį, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinti kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymą (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011; Nr. 2K-P-267/2011; Nr. 2K-P-183/2012; Nr. 2K-7-251/2013; 2K-7-262/2013; Nr. 2A-7-9/2013). Be to, konstitucinėje jurisprudencijoje taip pat konstatuojama, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos griežčiausios priemonės – bausmės. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su bausmių taikymu.

20Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodė veikos kvalifikavimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį motyvų.

21Skunde apeliantas išsamiai išdėsto BK 184 straipsnio turinį bei šių nuostatų taikymo aspektus ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas jo (apelianto) veiksmų neteisėtumą grindė Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartimi (Civilinė byla Nr. 2-1791/2011), kurioje buvo nustatyta, jog administratorius nepagrįstai bei neteisėtai mokėjo lizinguojamų automobilių draudimo įmokas bei kitas su automobilių priežiūra susijusias išlaidas, kurios negali būti priskirtinos prie bankroto administravimo išlaidų, nes jos neatitinka administravimo išlaidų paskirties bei nėra teisingos tiek įmonės, tiek ir jos kreditorinių interesų atžvilgiu.

22Apeliantas pažymi, kad visus įsipareigojimus tretiesiems asmenims nuo 2008 m. spalio 15 d. iki 2010 m. sausio 19 d., UAB „G“ vardu vykdė teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 6 d. nutartimi (Civilinė byla Nr. B2-1246-343/2008), kuria buvo tenkintas BUAB „G“ bankroto administratoriaus UAB „V“ 2008 m. lapkričio 4 d. prašymas dėl lėšų administravimo išlaidoms apmokėti ir leista administratoriui iki administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo naudoti kiekvieną mėnesį po 47 157,07 Lt, taip pat mokėti lizingo, draudimo ir su automobilių eksploatavimu susijusias įmokas. Be to, 2009 m. balandžio 14 d. vykusio pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimu Nr. 3 iki BUAB „G“ paskelbimo bankrutavusia ir pripažinimo likviduojama dėl bankroto įsiteisėjimo dienos, kreditoriai leido administratoriui naudoti tą pačią pinigų sumą, t. y. po 47 157,07 Lt administravimo išlaidoms apmokėti, t. y. toliau mokėti lizingo, draudimo ir su automobilių eksploatavimu susijusias įmokas.

23Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad šis 2009 m. balandžio 14 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo Nutarimo Nr. 3 teisėtumas ir pagrįstumas buvo patvirtintas Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. nutartimi (Civilinė byla Nr. B2-404-343/2009) bei Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartimi (Civilinė byla Nr. 2-1534/2009). Taip pat šiomis nutartimis buvo patvirtinta administratoriaus ataskaita nuo 2008 m. spalio 15 d. iki 2009 m. kovo 27 d., kurioje administratorius informavo kreditorius apie mokamas lizingo, draudimo ir su lizinguojamų automobilių eksploatavimu susijusias įmokas.

24Apeliantas remiasi teismų praktika ir nurodo, kad administratoriaus ataskaita yra viena iš administratoriaus atsiskaitymo kreditoriams už praeitą laikotarpį dėl vykdytų bankroto procedūrų formų, o šios ataskaitos patvirtinimas reiškia kreditorių pritarimą administratoriaus veiklai ar jos veiklos daliai. Be to, tarp administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės susiklosto prievoliniai pavedimo teisiniai santykiai, todėl ataskaitos patvirtinimas yra prievolės įvykdymo priėmimas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.123 straipsnio nuostatas (Kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011). Pažymi ir tai, kad priimti kreditorių nutarimai visiems kreditoriams turi privalomumo, o administratoriui vykdytinumo savybes, todėl pagal priimtus nutarimus administratorius bankrutuojančios / bankrutavusios įmonės vardu prisiima visus įsipareigojimus (t. y. disponuoja turtu ir pan.), kurių kreditoriai kvestionuoti negali. Apelianto tvirtinimu, akivaizdu, kad jis (apeliantas) privalėjo vykdyti BUAB „G“ kreditorių pripažintas naudingomis 2007 m. vasario 1 d. Lizingo sutartį Nr. XXXX ir 2007 m. birželio 21 d. Lizingo sutartį Nr. XXXX.

25Skunde apeliantas prašo įvertinti tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. birželio 23 d. nutartimi (Civilinė byla Nr. 2-1791/2011), kuria pirmosios instancijos teismas grindė jo (apelianto) veiksmų neteisėtumą, sukūrė teisės taikymo precedentą dėl Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto taikymo, kuris iki to momento jokiems kitiems teisiniams santykiams nebuvo taikytas. Pasak nuteistojo, iki šios aukščiau nurodytos nutarties paskelbimo buvo įsitikinęs, kad sprendimą dėl lizingo sutarčių vykdymo priėmė pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto, 11 straipsnio 3 dalies 13 punkto, 17 straipsnio 1 dalies normomis.

26Be to, apeliantas skunde nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. vasario 25 d. nutartimi (Civilinė byla Nr. 3K-3-73-686/2015) iš esmės pakeitė Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartyje (Civilinė byla Nr. 2-1791/2011) sukurtą teisės taikymo taisyklę dėl Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto, 11 straipsnio 3 dalies 13 punkto, 17 straipsnio 1 dalies normų taikymo ir nurodė, jog bankroto bylos iškėlimas lizingo gavėjui nereiškia automatiško lizingo sutarčių nutrūkimo, nes įmonei iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorius turi tam tikrą diskrecijos teisę apsispręsti, ar bankrutuojanti įmonė vykdys tam tikras, t. y. anksčiau sudarytas sutartis.

27Pasak apelianto, spręsdamas dėl Lizingo sutarčių Nr. XXXX ir Nr. XXXX vykdymo, nustatė, kad buvo sumokėta didelė dalis įmokų pagal šias lizingo sutartis, todėl BUAB „G“ buvo vertingiau toliau vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir įgyti nuosavybės teises į lizingo būdu naudojamus automobilius „V“, valst. Nr. XXXX, ir „A“, valst. Nr. XXX, kuriuos vėliau galėtų panaudoti realizuodamas ir tenkindamas visų kreditorių interesus. Teigia, kad civilinėje byloje Nr. 2-1116-605/2011 yra pateikti įrodymai, kurie patvirtina, jog UAB „D“ keletą kartų atsisakė iš UAB „S“ ir BUAB „G“ pasiūlymo gauti viską, ką būtų gavusi, jeigu BUAB „G“ būtų visiškai įvykdžiusi Lizingo sutartis Nr. XXXX ir Nr. XXXX.

28Nuteistojo V. Č. vertinimu, jo veiksmuose mokant lizingo, draudimo ir su lizinguojamų automobilių eksploatavimu susijusias įmokas, nėra jokios kaltės, nes visus šiuos veiksmus atliko siekdamas naudos BUAB „G“ ir jos kreditoriams. Nors ir siekiama nauda nebuvo gauta, tačiau tik dėl nesąžiningo UAB „D“ tikslo išvengti visiško atsiskaitymo pagal sudarytas Lizingo sutartis Nr. XXXX ir Nr. XXXX.

29Skunde apeliantas nurodo ir tai, kad patirtos administravimo išlaidos dėl automobilių priežiūros sudarė ne 57 332,64 Lt, o 34 295,30 Lt, nes 23 037,34 Lt buvo išleisti kuro naudojimo sąnaudoms padengti. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. birželio 23 d. nutartyje (Civilinė byla Nr. 2-1791/2011), neįvertinęs konkrečių išlaidų turinio, remdamasis tik patirtomis sąnaudomis dėl lizinguojamų automobilių, nepagrįstai patirtas administravimo išlaidas pripažino neteisėtomis. Pasak nuteistojo, remonto darbai ir automobilių detalės, už kuriuos sumokėjo BUAB „G“, priskirtini einamojo remonto kategorijai ir galėjo tekti bet kuriam eksploatuojamam automobiliui, t. y. neturi individualių lizinguojamam automobiliui tenkančių požymių.

30Taip pat nuteistasis V. Č. tvirtina, kad BUAB „G“ tariamai pažeista teisė dėl nepagrįstai mokėtų lizingo įmokų, lizinguojamų automobilių draudimo įmokų bei kitų patirtų išlaidų, ginama civilinio proceso tvarka civilinėje byloje Nr. 2-281-173/2015. Be to, pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje nenurodė, kokiais veiksmais jis (apeliantas) apsunkino galimybę BUAB „G“ ir / ar jos kreditoriams ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

31Skunde apeliantas tvirtina, kad Kauno apygardos teismas skundžiamajame nuosprendyje neargumentavo, kodėl negalima nustatyti BUAB „G“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Be to, apelianto vertinimu, visi bendrovės dokumentai egzistuoja ir nėra prarasti, todėl nėra jokių objektyvių kliūčių nustatyti BUAB „G“ veiklą, jos turtą, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį, struktūrą.

32Nuteistasis skunde išsamiai išdėsto BK 223 straipsnio 1 dalies turinį bei šių nuostatų taikymo aspektus ir pažymi, kad jis (apeliantas) nepagrįstai pripažintas kaltu pagal šį straipsnį.

33Apelianto nuomone, degalų sunaudojimo normų nepatvirtinimas, nepavedimas pildyti kelionių lapų ir kitų dokumentų, negali būti laikomi nei ūkine operacija, nei ūkiniu įvykiu, nes šių sprendimų priėmimas ar nepriėmimas negali pakeisti turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio ir / arba struktūros. Be to, kuro normos tvirtinamos pagal technines / eksploatacines automobilio savybes, susijusias su degalų sunaudojimu.

34Nuteistojo nuomone, sprendimai tvirtinti degalų normas ir pavedimai pildyti kelionės lapus, nėra apskaitos dokumentai, patvirtinantys ūkinę operaciją. Taip pat jo (apelianto) nurodymas buhalterei įtraukti į bendrovės ūkinės finansinės veiklos sąnaudas 6 174,28 Lt, nėra vertintinas nei kaip ūkinė operacija, nei kaip apskaitos dokumentas. Todėl akivaizdu, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 12 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.

35Skunde nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, jog jis (apeliantas) pažeidė Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 dalies reikalavimus. Pasak nuteistojo, Taisyklėse nenurodyta, kokia forma (t. y. įsakymu ar kitu dokumentu) ūkio subjekto vadovas turi paskirti ūkio subjekto darbuotojams mokėti už turtą, žemės ūkio produkciją, suteiktas paslaugas, mokėti avansą, padengti kitas su ūkio subjekto veikla susijusias išlaidas, priimti pinigų įplaukas bei patvirtinti vyriausiojo buhalterio nustatytą atsiskaitymo tvarką ir terminus. Be to, prašo atkreipti dėmesį į liudytojo R. N. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, kurių metu patvirtino, kad pavedimus gaudavo žodine forma, o liudytoja R. M. nurodė, jog R. N. visus žodinius pavedimus vykdė tinkamai. Apeliantas pabrėžia, kad R. N. į BUAB „G“ kasą jokių pinigų neįnešė, iš šios bendrovės kasos pinigai R. N. nebuvo mokami, kasos operacijų nebuvo, todėl nebuvo sukurti ir Taisyklėmis reglamentuojami teisiniai santykiai.

36Nuteistojo V. Č. gynėjas advokatas Gintaras Dabkevičius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. nuosprendį ir V. Č. išteisinti.

37Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra naikintinas, nes Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nekaltumo prezumpcijos principą, taip pat netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, specialisto išvadą, jų tiesiogiai neištyrė, taip pat nepašalino prieštaravimų, abejonių tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

38Apeliantas nurodo, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, jog sprendžiant civilinius ginčus negalima taikyti baudžiamosios teisės normų, o asmens elgesį, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinti kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymą (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-25/2013; Nr. 2K-7-85/2013; Nr. 2K-7-388/2007; Nr. 2K-224/2008 ir kt.). Be to, konstitucinėje jurisprudencijoje taip pat konstatuojama, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos griežčiausios priemonės – bausmės. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu.

39Gynėjas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, visiškai nevertino nuteistojo V. Č. parodymų, neatsižvelgė į jo (gynėjo) rašytinę baigiamąją kalbą, o skundžiamajame nuosprendyje perrašė kaltinamojo akto turinį.

40Pasak gynėjo, V. Č. inkriminuotose veikose pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, BK 228 straipsnio 1dalį, nėra nusikaltimo sudėties, nes nuteistasis veikė pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme suteiktus įgaliojimus, o dėl įmokų mokėjimų nėra priėmęs jokių savarankiškų sprendimų. Be to, nagrinėjamojoje byloje nenustatytas ir pats nusikaltimo įvykis.

41Gynėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje neįvertino visų bankroto administratoriaus įgaliojimų (t. y. suteiktų įgaliojimų apimties), specialisto išvados teisėtumo, todėl priėmė neobjektyvų nuosprendį. Bankroto administratoriaus įgaliojimai įtvirtinti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme, tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės ignoravo kitas bankroto procesą reglamentuojančias teises normas ir neįvertino, kad administravimo veiksmų atlikimas bet kurio juridinio asmens bankroto procese tik pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 4, 14 punktuose ir 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte, nurodytus įgaliojimus yra neįmanomas. Pasak gynėjo, bankroto administratoriaus įgaliojimai neapsiriboja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 4, 14 punktuose nurodytomis pareigomis.

42Skunde tvirtinama, kad nors V. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, jog nuo 2008 m. spalio 21 d. nenutraukė UAB „G“ 2007 m. vasario 1 d. ir 2007 m. birželio 21 d. su UAB „D“ sudarytų sutarčių dėl dviejų automobilių – „V“, valst. Nr. XXX, ir „A“, valst. Nr. XXX, tačiau tiek kaltinamajame akte, tiek skundžiamajame nuosprendyje nenurodoma, kokios būtent teisės normos įpareigoja administratorių nutraukti šias sutartis. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuo bankroto bylos iškėlimo pradžios administratorius buvo kontroliuojamas tiek bankroto bylą nagrinėjančio teismo, tiek kreditorių susirinkimais, kurie būtent ir priėmė sudarytų sutarčių tolimesnius vykdymo sprendimus. Be to, ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 20 punkte nurodoma, kad administratorius vykdo kitus teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus.

43Taip pat skunde prašoma atsižvelgti į tai, kad nagrinėjamojoje byloje nesurinkta jokių duomenų apie bankrutuojančios įmonės turto neišsaugojimą, apie bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios bankrutuojančios įmonės interesų pažeidimą, apie tai, jog nuteistasis V. Č. būtų įvykdęs kokią nors BUAB „G“ finansinę prievolę (lizingo įmokų mokėjimas), neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo.

44Gynėjo vertinimu, akivaizdu, kad lizingo sutartys tarp BUAB „G“ ir UAB „D“ po bankroto iškėlimo galiojo, lizingas skaičiavo įmokas, o pareigą jas nutraukti bandoma neteisėtai perduoti V. Č. Tačiau administratoriui Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatos suteikia teisę, bet ne pareigą spręsti tolimesnį visų bankrutuojančios bendrovės sutarčių vykdymą.

45Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamojoje byloje nėra duomenų apie tai, jog automobiliai buvo naudoti ne bankrutuojančios įmonės interesais, nedetalizuojamas ir transporto išlaidų (t. y. 57 332,64 Lt) panaudojimas.

46Be to, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, neatsižvelgė į tai, kad dėl BUAB „G“ išlaidų atlyginimo UAB „D“ bankas yra pareiškęs civilinį ieškinį bendrovės kreditoriams, kurie priėmė sprendimus dėl lizingo sutarčių ir administravimo išlaidų nustatymo bei administratoriui, kuris įvykdė kreditorių sprendimus (Civilinė byla Nr. 2-281-173/2015). Apelianto vertinimu, akivaizdu, kad šioje byloje neteisėtai kriminalizuojami civiliniai teisiniai santykiai.

47Nuteistojo V. Č. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, jog V. Č. aplaidžiai tvarkė apskaitą ir pažeidė BK 223 straipsnio 1 dalies nuostatas, nors buvo atsakingas tik už buhalterinės apskaitos organizavimą. Pasak apelianto, V. Č. šioje dalyje buvo kaltinamas ne kaip bendrovės buhalteris, bet kaip bankroto administratorius. Tačiau nagrinėjamojoje byloje nenurodoma, kurių teisės normų pagrindu bankroto administratorius yra prilyginamas vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui).

48Byloje esantys duomenys patvirtina, kad bendrovėje buvo vedama kuro apskaita, pildomi kuro nurašymo dokumentai. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių duomenų nevertino ir V. Č. pripažino kaltu dėl to, kad nuo 2008 m. spalio 21 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. nepavedė pildyti kelionės lapų ir kitų dokumentų.

49Pažymėtina, kad byloje apklausta specialistė nenurodė, o pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neįvardijo teisės normų, kurios įpareigotų bankroto administratorių po bankroto bylos iškėlimo perrašyti buvusių bendrovės vadovų lokalinius aktus. Apelianto nuomone, administratorius neturėjo perrašyti visus bankrutuojančios bendrovės lokalinius aktus. Gynėjui nesuprantama ir tai, kodėl bendrovė po bankroto bylos iškėlimo turėjo nustatyti naujas kuro suvartojimo normas.

50Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, jog nuteistasis V. Č. pažeidė Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 dalies reikalavimus. Taisyklėse nenurodyta, kokia forma (t. y. įsakymu ar kitu dokumentu) ūkio subjekto vadovas turi paskirti ūkio subjekto darbuotojams mokėti už turtą, žemės ūkio produkciją, suteiktas paslaugas, mokėti avansą, padengti kitas su ūkio subjekto veikla susijusias išlaidas, priimti pinigų įplaukas bei patvirtinti vyriausiojo buhalterio nustatytą atsiskaitymo tvarką ir terminus.

51Skunde pabrėžiama, kad R. N. į BUAB „G“ kasą jokių pinigų neįnešė, iš šios bendrovės kasos pinigai R. N. nebuvo mokami, kasos operacijų nebuvo, todėl nebuvo sukurti ir Taisyklėmis reglamentuojami teisiniai santykiai. Gynėjo vertinimu, akivaizdu, kad kasos operacijos BUAB „G“ nuo 2008 m. spalio 21 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. nebuvo atliekamos, nes bendrovėje nebuvo nei kasos, nei kasininko, kurio darbą reikėtų organizuoti, nebuvo vykdomi ir jokie išmokėjimai ar įmokėjimai į bendrovės kasą. Nenustatyta ir tai, kad aukščiau nurodytu laikotarpiu bendrovė būtų gavusi pelno.

52Gynėjas skunde prašo atkreipti dėmesį į byloje esančią 2011 m. lapkričio 21 d. specialisto išvadą, kuri buvo grindžiama ne įstatymais, reglamentuojančiais apskaitos tvarkymą, bet raštais (t. y. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 6.7 punkto apibendrinimu ir VMI 1998 m. spalio 19 d. raštu Nr. 07-10/8048), kurių privalomumo nereglamentuoja jokie teisės aktai. Be to, 1998 m. spalio 19 d. rašto turinys VMI nežinomas, nes duomenų bazėje šio rašto nėra.

53Apeliacinio proceso metu V. Č. ir jo gynėjas prašo jų apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė prašo nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinius skundus tenkinti iš dalies: V. Č. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

54Nuteistojo V. Č. ir jo gynėjo advokato Gintaro Dabkevičiaus apeliaciniai skundai tenkinami.

55Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, siekdama išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą bei pašalinti apeliaciniuose skunduose keliamas abejones, išnaudojusi BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatytą procesinę galimybę ir atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, nesiėmė baudžiamojo proceso įstatymo numatytų priemonių, kad būtų pašalintos keliamos abejonės dėl byloje esančių duomenų patikimumo, ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Vadovaudamasi apeliacinės instancijos teisme ištirtais įrodymais kaip visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš naujo nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį (BPK 326 straipsnio 4 dalis, BPK 329 straipsnio 1 punktas, BPK 331 straipsnio 2 dalis).

56Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

57Pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltumas baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojamas, bet turi būti įrodytas (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161-788/2015). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat nuosekliai pabrėžiama, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme nusikalstamomis gali įvardyti tik tas veikas, kurios yra iš tikrųjų pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų daroma didelė žala asmens, visuomenės ir valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Nusikaltimai – tai tokie teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Teismų praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011).

58Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs ir tai, kad teismų paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Bendrosios kompetencijos paskirtis – ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių galėjo padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

59Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį,

60BK 228 straipsnio 1 dalį

61Pažymėtina, kad BK 184 straipsnyje numatyta atsakomybė tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Iššvaistymas gali būti padaromas aktyviais veiksmais, nukreiptais į tai, kad turtas ar turtinė teisė būtų neteisėtai perleista tretiesiems asmenims, pavyzdžiui, pasirašant potvarkius, sudarant sandorius, po to – realiai perduodant turtą. Apie kaltininko veiksmų neteisėtumą sprendžiama iš įvairių aplinkybių. Tai gali būti ir nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos sudaryti sandoriai, be to, galimi atvejai, kai turintis atitinkamus įgalinimus asmuo (kuriam patikėtas ar jo žinioje yra svetimas turtas arba turtinė teisė) formaliai teisiškai sudaro sandorius (susitarimus), kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti savo turiniu, tuo tarpu jais pasinaudodamas siekia nusikalstamų tikslų ir neatlygintinai perleidžia svetimą turtą (ar turtinę teisę) tretiesiems asmenims. Pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio turto ar turtinės teisės iššvaistymą atsiranda tada, kai jis neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais tam turtui.

62Remiantis bylos medžiaga matyti, kad 2007 m. vasario 1 d. UAB „D“ sudarė lizingo sutartį Nr. XXXX su UAB „G“, pagal kurią UAB „G“ įsigijo teisę naudotis automobilį „A“ ir įsipareigojo mokėti lizingo įmokas (1 t., 161-169 b. l.). 2007 m. birželio 21 d. UAB „D“ sudarė lizingo sutartį Nr. XXXX, pagal kurią UAB „G“ įsigijo teisę naudotis automobilį „V“ ir įsipareigojo mokėti lizingo įmokas (1 t., 152-160 b. l.). Kauno apygardos teismas 2008 m. liepos 9 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „G“ ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „V“ (2 t., 72-75 b. l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad BUAB „G“ nuo 2009 m. balandžio mėnesio, nustojo vykdyti įsipareigojimus dėl aukščiau paminėtų lizingo sutarčių, todėl UAB „D“ 2009 m. spalio 5 d. raštu vienašališkai nutraukė nurodytas lizingo sutartis ir pareikalavo grąžinti automobilius „A“ ir „V“ (1 t., 169 b. l.; 2 t., 72-75, 94-95 b. l.; 3 t., 4-5 b. l.).

63Tačiau BUAB „G“ šio reikalavimo neįvykdė, todėl UAB „D“ įgaliotas atstovas 2009 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Dainavos policijos komisariatą (toliau – Kauno miesto Dainavos policijos komisariatas) dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (t. y. dėl bankroto administratoriaus V. Č. nusikalstamų veiksmų pagal BK 183 straipsnio 3 dalį). Kauno miesto Dainavos policijos komisariato tyrėja N. U. 2009 m. gruodžio 3 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį ir nurodė, kad iškilę turtinio pobūdžio klausimai dėl turto grąžinimo turi būti sprendžiami bankrotą iškėlusiame teisme (1 t., 22-23 b. l.). UAB „D“ įgaliotas atstovas šį 2009 m. gruodžio 3 d. nutarimą apskundė. Kauno apygardos prokuratūros prokurorė R. V. 2010 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. P-1991, paliko galioti Kauno miesto Dainavos policijos komisariato tyrėjos N. U. 2009 m. gruodžio 3 d. nutarimą, kuriuo buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl BUAB „G“ iš UAB „D“ lizinguojamų transporto priemonių „V“ valst. Nr. XXX ir „A“ valst. Nr. XXX, galimo pasisavinimo, nurodant, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (1 t., 26-29 b. l.). Tačiau Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. kovo 2 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos prokuratūros 2010 m. sausio 25 d. nutarimą Nr. P-1991, ir įpareigojo Kauno apygardos prokuratūrą atlikti ikiteisminį tyrimą (1 t., 30-33 b. l.). Ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, buvo pradėtas 2010 m. gegužės 24 d. (1 t., 4 b. l.).

64Taip pat iš byloje esančio BUAB „G“ 2011 m. kovo 14 d. trečiojo kreditorių komiteto posėdžio protokolo matyti, kad kreditoriai nutarė grąžinti lizinguojamus automobilius „A“ ir „V“, UAB „D“, kurie faktiškai buvo perduoti 2011 m. balandžio 12 d. (4 t., 102 b. l.; 6 t., 124-129 b. l.). Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. birželio 23 d. nutartyje (Civilinė byla Nr. 2-1791/2011) pažymėjo, kad iškėlus BUAB „G“ bankroto bylą, bendrovė iš karto turėjo perduoti lizingo sutarčių dalykus (t. y. automobilius) teisėtam jų savininkui UAB „D“ pagal įstatymą. Todėl BUAB „G“ 2010 m. balandžio 8 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimų Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 5 darbotvarkės svarstytus klausimus pripažino negaliojančiais (4 t., 30-45 b. l.; 6 t., 184-186 b. l.).

65Remiantis nagrinėjamos bylos medžiaga matyti, kad V. Č. pareikštas kaltinimas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir BK 228 straipsnio 1 dalį dėl to, jog būdamas bankrutuojančios bendrovės bankroto byloje UAB „V“ įgaliotu asmeniu, nuo 2008 m. spalio 21 d. administruodamas BUAB „G“ ir pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą turėdamas teisę vykdyti bankroto administratoriaus funkcijas, užimamų pareigų pagrindu valdydamas patikėtą BUAB „G“ turtą, atstovaudamas bankrutavusiai bendrovei ir veikdamas jos vardu, tyčia, veikdamas neteisėtai, viršijo jam suteiktus įgaliojimus, numatytus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 4 ir 14 punktuose, ir nuo 2008 m. spalio 21 d. nenutraukė UAB „G“ 2007 m. vasario 1 d. ir 2007 m. birželio 21 d. su UAB „D“ sudarytų sutarčių dėl dviejų automobilių – „V“ valst. Nr. XXX ir „A“ valst. Nr. XXX, išperkamosios nuomos ir lizinguojamų automobilių UAB „D“ negrąžino, bei toliau neteisėtai ir nepagrįstai šioms transporto priemonėms nuo 2008 m. spalio 21 d. iki 2011 m. balandžio 12 d., išleido lizingo įmokoms mokėti – 28 143,68 Lt, draudimui – 6 991 Lt, transporto išlaidoms – 57 332,64 Lt.

66Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, svetimo turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kuriam kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus, o esantis kaltininko žinioje yra toks turtas, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo. Teismų praktikoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, Nr. 2K-192/2011, Nr. 2K-255/2011, Nr. 2K-210/2012, Nr. 2K-168/2013).

67Šioje nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad V. Č., kaip UAB „V“ įgaliotam asmeniui, užimamų pareigų pagrindu buvo patikėtas BUAB „G“ turtas. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punktą, bankroto bylą iškėlęs teismas pagal administratoriaus pateiktą sąmatą turi patvirtinti lėšų sumą, kurią administratorius turi teisę naudoti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms apmokėti, kol kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą. Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 6 d. nutartimi buvo tenkintas BUAB „G“ V. Č. 2008 m. lapkričio 4 d. prašymas dėl lėšų administravimo išlaidoms apmokėti ir leista bankroto administratoriui (nuteistajam V. Č.) iki administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo, naudoti kiekvieną mėnesį po 47 157,07 Lt, taip pat mokėti lizingo, draudimo įmokas bei naudoti lėšas, susijusias su šių automobilių eksploatavimu (6 t., 192-193 b. l.). Be to, 2009 m. balandžio 14 d. vykusiame pakartotiniame kreditorių susirinkime (nutarimas Nr. 3), kreditoriai leido iki BUAB „G“ paskelbimo bankrutavusia ir pripažinimo likviduojama nuo bankroto įsiteisėjimo dienos, administratoriui (t. y. nuteistajam V. Č.) naudoti administravimo išlaidoms apmokėti (toliau mokėti lizingo, draudimo įmokas ir lėšas, susijusias su šių automobilių eksploatavimu) tą pačią pinigų sumą, t. y. 47 157,07 Lt (3 t. 18-27 b. l.).

68Be to, Kauno apygardos teismas 2009 m. birželio 12 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. gruodžio 3 d. nutartimi UAB „D“ skundus dėl BUAB „G“ 2009 m. balandžio 14 d. vykusio pakartotinio kreditorių susirinkimo sprendimų pripažinimo negaliojančiais, atmetė (3 t., 41-43, 49-52 b. l.).

69Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės iš esmės patvirtina V. Č. skunde nurodytas aplinkybes, kad buvo pritarta jo, kaip BUAB „G“ bankroto administratoriaus, ataskaitai nuo 2008 m. spalio 15 d. iki 2009 m. kovo 27 d. Iš byloje esančio kredito susirinkimo protokolo taip pat matyti, kad V. Č. informavo kreditorius apie mokamas lizingo, draudimo įmokas ir išlaidas, susijusias su lizinguojamų aukščiau paminėtų automobilių eksploatavimu.

70ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nurodyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, taip pat nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, V. Č. veiksmai buvo atlikti viršijant turimus įgaliojimus, t. y. neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 4 ir 14 punktus, ir nenutraukė UAB „G“ 2007 m. vasario 1 d. ir 2007 m. birželio 21 d. su UAB „D“ sudarytų sutarčių dėl dviejų automobilių – „V“ valst. Nr. XXX ir „A“ valst. Nr. XXX, išperkamosios nuomos bei lizinguojamų automobilių UAB „D“ negrąžino ir toliau šioms transporto priemonėms išleido lizingo įmokoms mokėti – 28 143,68 Lt, draudimui – 6 991 Lt, transporto išlaidoms – 57 332,64 Lt.

71Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokie nuteistojo V. Č. veiksmai neturi būti laikomi baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiais veiksmais dėl šių aplinkybių:

72pirma, pagal teismų praktiką, įmonės vadovo veiksmai sudarant įvairius sandorius, net ir tuo atveju, kai tie veiksmai atliekami viršijant turimus įgaliojimus, paprastai neturi būti laikomi baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiais veiksmais. Nusikalstamos veikos požymių buvimas gali būti konstatuojamos tuo atveju, kai įmonės vadovas sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį.

73Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. Č. būdamas BUAB „G“ administratorius, laiku nenutraukė ir negražino dviejų automobilių – „V“ valst. Nr. XXXX ir „A“ valst. Nr. XXX, lizingo davėjui UAB „D“. Be to, bylos medžiaga patvirtina ir tą aplinkybę, kad po bankroto bylos iškėlimo, šios lizingo sutartys tarp BUAB „G“ ir UAB „D“ galiojo, todėl lizingo davėjas toliau skaičiavo įmokas, o BUAB „G“ – iš dalies jas mokėjo. Iš bylos medžiagos matyti ir tai, kad lizingo sutarčių Nr. XXXX ir Nr. XXXX vykdymo metu, buvo sumokėta didelė dalis įmokų, todėl BUAB „G“ buvo naudingiau toliau vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir įgyti nuosavybės teisę į lizingo būdu naudojamus automobilius „V“ valst. Nr. XXXX ir „A“ valst. Nr. XXXX, kuriuos vėliau galėtų parduoti ir taip patenkinti visų kreditorių interesus (6 t., 133; 179-182 b. l.). Taip pat bylos medžiaga patvirtina, kad V. Č. ėmėsi priemonių surasti minėtų lizingo sutarčių (dviejų automobilių) perpirkėjus, tam pritarė ir kreditoriai vykusiame susirinkime, nes tokiu būdu BUAB „G“ būtų gavusi 8 000 Lt naudos (2 t., 21-38 b. l.). Dėl šių lizingo sutarčių perrašymo (t. y. dviejų automobilių perpirkimo) sutiko UAB „D“ ir UAB „S“

74(2 t., 50-52 b. l.). Tačiau iš liudytojo R. N. parodymų matyti, kad su šiuo pasiūlymu nesutiko UAB „D“ (7 t., 24-26 b. l.).

75Teisėjų kolegijos vertinimu, nors siekiama nauda nebuvo gauta, tačiau tokio rezultato nebuvo pasiekta dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl kilusių nesutarimų su UAB „D“, kurie buvo sprendžiami bankroto byloje civilinio proceso tvarka.

76antra, pažymėtina, kad vien tik neteisėtas disponavimas jam patikėtu ar buvusiu jo žinioje turtu dar nereiškia, jog buvo padaryta BK 184 straipsnyje numatyta veika. Būtinasis turto iššvaistymo, kaip ir kitų nusikaltimų nuosavybei, požymis – turtinės žalos padarymas. Dėl to kvalifikuojant turto ar turtinės teisės iššvaistymą reikia konstatuoti, ar neteisėtai disponuojant šiuo turtu buvo padaryta turtinė žala (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-210/2012, Nr. 2K-7-234-942/2015).

77Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad V. Č. negrąžindamas aukščiau minėtas dvi transporto priemonės nuo 2008 m. spalio 21 d. iki 2011 m. balandžio 12 d., tyčia iššvaistė 92 467,32 Lt, padarydamas BUAB „G“ kreditoriams didelę turtinę žalą. Tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir padarė išvadą, kurios akivaizdžiai nepatvirtina nagrinėjamojoje bylose esantys duomenys.

78Iš byloje esančio 2014 m. rugsėjo 15 d. rašto Nr. 20-8-G-6542 matyti, kad BUAB „G“ po bankroto bylos iškėlimo, sumokėjo UAB „D“ – 28 143,68 Lt, draudimui – 6 991 Lt, transporto išlaidoms – 57 332,64 Lt (t. 6, b. l. 133).

79Nors V. Č. viršijant turimus įgaliojimus, pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 4 ir 14 punktuose nurodytus reikalavimus, tačiau visos šios lėšos akivaizdžiai buvo panaudotos BUAB „G“ vienam iš kreditorių, t. y. UAB „D“ interesams tenkinti.

80Iš nuteistojo V. Č. ir liudytojos R. M. parodymų matyti, kad transporto išlaidos (kuro sąnaudos, techninis aptarnavimas ir pan.) buvo tiesiogiai panaudotos BUAB „G“ naudai, nes aukščiau minėtomis transporto priemonėmis naudojosi bendrovės darbuotojai ir tik darbo reikalais (t. y. vykstant apžiūrėti BUAB „G“ turtą ir pan.). Tai patvirtina ir bylos medžiagoje esantys rašytiniai dokumentai (6 t., 137-175 b. l.). Akivaizdu, kad V. Č. neveikė nusikalstamai ir tyčia ar dėl neatsargumo, nesudarė akivaizdžiai nenaudingų ekonominių sandorių, siekdamas pakenkti BUAB „G“ kreditoriams bei nesiekė jiems padaryti žalą. Byloje surinktais duomenimis nėra paneigta V. Č. pozicija, kad lizinguojamus automobilius „V“ valst. Nr. XXX ir „A“ valst. Nr. XXX, pardavus (t. y. perrašius lizingo sutartis kitiems pirkėjams) BUAB „G“ būtų gavusi tam tikros naudos. Pažymėtina ir tai, kad šie automobiliai buvo naudojami tik BUAB „G“ interesais, todėl objektyviai pateisinamos ir eksploatavimo metu susidariusios transporto išlaidos. Be to, bylos medžiaga objektyviai patvirtina, kad V. Č. savo veiksmus dėl minėtų lizingo (dėl dviejų automobilių) sutarčių vykdymo bei dėl draudimo įmokų mokėjimo ir transporto išlaidų panaudojimo, derino su BUAB „G“ kreditoriais, jokių sprendimų vienasmeniškai arba slaptai neatliko. Nors kai kurie kreditorių susirinkimo protokolai civilinėse bylose buvo pakeisti arba panaikinti, tai tik patvirtina, kad tarp nuteistojo V. Č., kuris veikė kaip BUAB „G“ bankroto administratorius ir šios bendrovės kreditorių, taip pat UAB „D“, buvo susiklostę turtiniai civiliniai teisiniai santykiai, susiję su sutarčių vykdymu arba netinkamu jų vykdymu. Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad visi ginčai, susiję su BUAB „G“ buvo sprendžiami Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka.

81Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos, ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės.

82Pažymėtina, kad šioje byloje nėra jokių duomenų, kad V. Č. savo veiksmais sąmoningai sumenkino ar siekė sumažinti kreditorių galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis arba užkirto tam kelią. Be to, lizinguojami automobiliai „A“ ir „V“ 2011 m. balandžio 12 d. buvo grąžinti UAB „D“ (4 t., 102 b. l.; 6 t., 124-129 b. l.), todėl akivaizdu, kad UAB „D“ jokia žala nebuvo padaryta. Todėl V. Č. aukščiau aptarti veiksmai, negali būti pripažinti turinčiais BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių.

83Tai, kad šioje veikoje nėra baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių, nereiškia, jog nebuvo padaryti civilinės teisės deliktai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog administratorius įstatymų nustatyta tvarka privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės. Todėl tuo atveju, jei BUAB „G“ kreditoriai patyrė žalą dėl laiku negražintų automobilių „A“ ir „V“, dėl jų naudojimo metu patirtų eksploatavimo išlaidų, sumokėtų lizingo ir draudimo įmokų, akivaizdžiai turi galimybę savo teises ir interesus ginti civilinio proceso tvarka.

84BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piktnaudžiavimas objektyviai pasireiškia valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu, jeigu dėl to didelės žalos patiria valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, o įgaliojimų viršijimas – įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo esmė ta, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-64-139/2016).

85Apeliacinio proceso metu nagrinėjant šią baudžiamąją bylą buvo nustatyta, kad V. Č. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, nepadarė, todėl apkaltinamasis nuosprendis šioje dalyje naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina ir tai, kad V. Č. taip pat nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, nes valdydamas jam patikėtą BUAB „G“ turtą, atstovaudamas bankrutavusiai bendrovei ir veikdamas jos vardu, jam suteiktų įgaliojimų neviršijo ir šios bendrovės kreditoriams didelės žalos nepadarė. Todėl V. Č. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, taip pat išteisinamas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

86Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

87pagal BK 223 straipsnio 1 dalį

88Pažymėtina, kad pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, atsako tas, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Be to, aplaidaus apskaitos tvarkymo požymiai BK 223 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš joje nurodytų veikų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismai nagrinėdami šios kategorijos bylas, neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu spręsdami dėl BK 223 straipsnyje numatytų padarinių atsiradimo. Baudžiamajai atsakomybei kilti yra būtini padariniai, t. y. negalėjimas dėl to visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Tokią išvadą teismas daro, kai nustatoma sistema veikų, neįtraukiant į apskaitą realiai įvykusių operacijų ar įtraukiant į apskaitą realiai neįvykusias operacijas, arba, nors nustatytas tik vienos operacijos neįtraukimas į apskaitą, bet neaišku, kokios pinigų sumos slėpėsi už neįtrauktos į apskaitą operacijos, ir dėl to nėra galima nustatyti, kokios pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apskaitą ar kokios pinigų sumos buvo nepagrįstai įtrauktos į apskaitą. Tokiais atvejais sunku įvertinti tikras įmonės pajamas bei išlaidas už tam tikrą laikotarpį, todėl nėra ir galimybės nustatyti tikrą asmens ar įmonės finansinę padėtį ar turtą.

89Pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu V. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nuo 2008 m. spalio 21 d. iki 2013 m. balandžio 2 d., būdamas BUAB „G“ bankroto administratoriaus UAB „V“ įgaliotu asmeniu bei pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo (Nr. IX 574) 21 straipsnio 1 dalį, būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, nuo 2008 m. spalio 21 d. iki 2011 m. balandžio 30 d., aplaidžiai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą.

90Iš bylos medžiagos matyti, kad V. Č. pareikštas kaltinimas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, grindžiamas tuo, kad:

91pirma, V. Č. nepatvirtino degalų sunaudojimo normų už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 11 d. iki 2011 m. balandžio 30 d.;

92antra, nuo 2008 m. lapkričio 11 d. iki 2010 m. vasario 8 d., nepavedė pildyti kelionės lapų ir kitų dokumentų, kuriuose atsispindi detalūs maršrutai naudojantis įmonės automobiliu ir nurodė bendrovės buhalterei R. M. nepagrįstai įtraukti į bendrovės ūkinės finansinės veiklos sąnaudas 6 174,28 Lt, tokiu būdu mažinant apmokestinamąjį pelną. Todėl šiais veiksmais pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriose nurodyta, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai turi būti surašyti ūkinės operacijos metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“;

93trečia, įmonės juristui R. N., kaip atskaitingam asmeniui, įsakymu ar kitu dokumentu nepaskyrė mokėti už suteiktas paslaugas, padengti kitas su ūkio subjekto veikla susijusias išlaidas, tuo pačiu nenurodė kitų galimų apribojimų, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 „Dėl Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ (aktuali redakcija nuo 2000 m. vasario 24 d.) patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9-os dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Ūkio subjektas gali išmokėti pinigus ūkio subjekto darbuotojams, kuriuos ūkio subjekto vadovas paskyrė mokėti už turtą, žemės ūkio produkciją, suteiktas paslaugas, mokėti avansą, padengti kitas su ūkio subjekto veikla susijusias išlaidas ir (arba) priimti pinigų įplaukas“;

94ketvirta, įmonės juristui R. N., kaip atskaitingam asmeniui, nenustatė atsiskaitymo tvarkos, taip pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 „Dėl Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ (aktuali redakcija nuo 2009 m. liepos 26 d.) patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9-os dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Atskaitingas asmuo atsiskaito vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nustatyta ir ūkio subjekto vadovo patvirtinta tvarka ir terminais, tačiau ne rečiau kaip kartą per mėnesį.

95Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas V. Č. kaltę dėl šio nusikaltimo padarymo grindė 2011 m. lapkričio 21 d. specialisto išvada Nr. 5-2/181 dėl BUAB „G“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų, kurioje nurodyta, jog dokumentai apie automobilių naudojimą įmonės veikloje buvo pildomi nesilaikant Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimų (5 t., 28-44 b. l.). Taip pat pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje požymius vadovavosi specialistės E. T. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Iš šių specialistės E. T. parodymų turinio matyti, kad BUAB „G“ dokumentai apie automobilių naudojimą įmonės veikloje buvo pildomi nesilaikant Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimų, todėl iš dalies negalima nustatyti BUAB „G“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (6 t., 1-11 b. l.). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme specialisto išvadą pateikusi E. T. buvo apklausta kaip liudytoja, nes tuo metu jau nebedirbo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje (7 t., 55-58 b. l.). Tačiau byloje pateiktą specialisto išvadą patvirtino bei E. T. nuomonei pritarė specialistė A. K., kuri buvo apklausta pirmosios instancijos teisme (7 t., 50-55 b. l.).

96Todėl Kauno apygardos teismas įvertinęs aukščiau išdėstytus įrodymus, konstatavo, kad V. Č. aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, nes iš dalies negalima nustatyti BUAB „G“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio. Tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog specialisto išvadoje Nr. 5-2/181, net nebuvo tiriamas klausimas, ar dėl nuteistojo V. Č. veiksmų, t. y. aplaidaus BUAB „G“ buhalterinės apskaitos tvarkymo ir organizavimo negalima nustatyti BUAB „G“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio (5 t., 25-26 b. l.). Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę nustatė iš liudytojos E. T. parodymų bei specialistės A. K. paaiškinimų, duotų teisiamajame posėdyje, kuri jokio tyrimo dėl to neatliko.

97Pažymėtina, kad jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios, lemiančios vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą, nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas (BPK 20 straipsnis). Įrodymų analizė – ypač svarbi apkaltinamojo nuosprendžio dalis, nes apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Specialisto išvada (ekspertizės aktas) pagal BPK 20 straipsnio nuostatas gali būti priskirtinas prie įrodymų, nustatant asmens kaltę, tačiau tai yra tik vienas iš įrodymų baudžiamojoje byloje, kuris neturi didesnės įrodomosios galios, ir turi būti vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodomais. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl jo įrodinėjimas yra teismo, o ne specialistų (ekspertų) kompetencija, ir todėl rėmimasis vien tik specialisto išvada (ekspertizės aktu) gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Be to, kaltė pagal BK straipsnius konstatuojama pagal aplinkybių visumą ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Tai reiškia, kad tiek specialistų išvados, ar išvadas pateikusios specialistės paaiškinimai, neturi išskirtinės įrodomosios galios, nes turi būti palyginti, įvertinti su kitais byloje esančiais įrodymais, vadovaujantis bendraisiais įrodymų vertinimo kriterijais.

98Nuteistasis V. Č. ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose tvirtina, kad visi bendrovės dokumentai buvo tvarkingi ir nėra prarasti, todėl nėra jokių objektyvių kliūčių nustatyti BUAB „G“ veiklą, jos turtą, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį, struktūrą. Todėl Apeliacinis teismas siekdamas patikrinti apeliantų skunduose nurodytas aplinkybes bei pilnai, objektyviai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą byloje, paskyrė buhalterinę ekspertizę ir pavedė ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro Ekonominių ekspertizių skyriaus ekspertams.

99Iš byloje esančio Lietuvos teismo ekspertizės centro rašto matyti, kad tyrimui buvo pateikti BUAB „G“ turto ilgalaikės apskaitos dokumentai, automobilių nuomos sutartys, ataskaitos VMI, buhalterinės pažymos, banko atsąskaitos, tiekėjų ir pirkėjų sąskaitos, ataskaitos Sodrai, PVM deklaracijos, kasos dokumentai, avansinės apyskaitos ir kiti dokumentai, surašyti nuo 2008 m. spalio 12 d. iki 2013 metų (7 t., 168-169 b. l.). Lietuvos teismo ekspertizės centras šiuos pateiktus dokumentus ištyrė ir 2016 m. birželio 27 d. ekspertizės akte Nr. 11-2095 (15) nurodė, kad pagal pateiktas R. N. avanso apyskaitas nuo 2008 m. lapkričio 30 d. iki 2011 m. balandžio 30 d., BUAB „G“ buvo skolinga R. N.

10057 511,54 Lt. Taip pat nustatyta, kad pagal šias R. N. pateiktas avanso apyskaitas, piniginės lėšos nebuvo nei priimamos į kasą, nei išmokamos. Tvarkant kuro apskaitą buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio ir 17 straipsnio 6.7 punkto komentaro reikalavimais. Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys buvo registruojami apskaitos registruose, o apskaitos registrų formą, turinį, skaičių nustato ūkio subjektas pagal savo poreikius. Todėl nurodoma, kad negalima daryti išvados, jog nebuvo laikomasi Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, kurios buvo patvirtintos 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179, reikalavimų, nes nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2011 m. balandžio 11 d., buvo pateiktos kuro apskaitos ataskaitos. Tyrimo metu buvo nustatyta ir tai, kad dokumentai buvo registruojami apskaitos registruose, todėl pagal pateiktus tyrimui dokumentus galima nustatyti BUAB „G“ turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimų dydį (7 t., 168-177 b. l.).

101Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors pateiktame Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte nurodyta, jog pagal pateiktus tyrimui dokumentus galima nustatyti BUAB „G“ turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimų dydį nuo 2008 m. spalio 21 d. iki 2013 m. balandžio 2 d., tačiau iš ekspertizės akto turinio matyti, kad faktiškai buvo tiriamas bendrovės veiklos laikotarpis nuo 2008 m. spalio 21 d. iki 2011 m. balandžio 30 d.

102Tačiau pažymėtina, kad įrodymai vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Be to, įrodymai turi būti vertinami lyginant su kita bylos medžiaga, kurie patvirtintų ar paneigtų tokių išvadų pagrįstumą, nes įrodinėjimo procese lemiamą reikšmę paprastai turi ne vienos rūšies įrodymai, o visuma bylos proceso metu gautų įrodymų, jų tarpusavio ryšys.

103Iš liudytojo R. N. parodymų matyti, kad BUAB „G“ lizingo būdu įsigyto automobilio „A“, valst. Nr. XXX, išlaikymui naudojo savo lėšas, todėl rinko kvitus už kurą, sąskaitas dėl šio automobilio eksploatavimo, kuriuos vėliau pateikė bendrovės buhalterei R. M. Taip pat parodė, kad kelionės lapų nepildė, nes jų niekas nereikalavo. Nurodė ir tai, kad BUAB „G“ jam atlygino visas išlaidas, susijusias šio automobilio eksploatavimu, todėl jokių pretenzijų neturi (7 t., 24-25 b. l.). Šiuos liudytojo R. N. parodymus patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga (6 t., 136-172 b. l.). Liudytoja R. M. parodymų metu taip pat patvirtino, kad R. N. kas mėnesį buhalterijai pateikdavo dokumentus (sąskaitas faktūras, kvitus už kurą), patvirtinančius apie automobilio „A“, valst. Nr. XXX, išlaidas susijusias su jo aptarnavimu. Taip pat nurodė ir aplinkybę, kad R. N. degalų sunaudojimo čekius už 2009 m. pateikė laiku, tačiau ji pamiršo juos įtraukti į išlaidas, todėl tai padarė 2010 m. avansinėse apyskaitos (7 t., 26-27 b. l.). Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos rašto matyti, kad automobilio kelionės lapas nėra privalomas dokumentas, kurį įmonė turi pildyti pelno mokesčio tikslais, tačiau įmonė turi patvirtinti automobilio naudojimo tvarką ir degalų sunaudojimą įformindama dokumentais, iš kurių būtų galima spręsti, jog degalai sunaudoti pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti (6 t., 191 b. l.).

104Teisėjų kolegija įvertinusi bylos medžiagą, pažymi, kad apeliacinio proceso metu pateiktą ekspertizės aktą Nr. 11-2095 (15), laiko tinkamu ir patikimu įrodymu šioje nagrinėjamojoje byloje, nes jos išvadas akivaizdžiai patvirtina ir kita bylos medžiaga. Bylos medžiaga neginčijamai nustatyta, kad R. N. į BUAB „G“ kasą jokių pinigų neįnešė, o iš jos jokie pinigai jam (R. N.) nebuvo mokami, kasos operacijos nebuvo atliekamos, nes nuo 2008 m. spalio 21 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. bendrovėje nebuvo vykdomi jokie išmokėjimai ar įmokėjimai į bendrovės kasą. Tai, kad V. Č. nepatvirtino degalų sunaudojimo normų, ir taip galimai pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 12 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 „Dėl Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ (aktuali redakcija nuo 2000 m. vasario 24 d.) reikalavimus, laikomi kaip darbo organizavimo trūkumai BUAB „G“ bankroto bylos procese, kurie nesukelia BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių.

105Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. Č. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, nes nėra būtinojo šio nusikaltimo požymio – padarinių, todėl jis šioje nuosprendžio dalyje taip pat išteisinamas (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

106Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1, 3 punktais, BPK 329 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

107Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį:

108V. Č. pripažintą kaltu ir nuteistą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, BK 184 straipsnio 2 dalį, BK 223 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

109Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. Č. buvo taikytos BK 75 straipsnio nuostatos ir įpareigojimas per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti iš gyvenamosios vietos be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

110Panaikinti V. Č. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą... 3. - pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228... 4. - pagal BK 184 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;... 5. - pagal BK 223 straipsnio 1 dalį – 10 MGL (376 Eur) dydžio bauda.... 6. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos... 7. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas... 8. Nuteistasis V. Č. įpareigotas per bausmės vykdymo atidėjimo laiką,... 9. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 10. V. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad būdamas valstybės... 11. Taip bankroto administratorius V. Č. iššvaistė BUAB „G“ turtą, t. y.... 12. Taip pat V. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nuo 2008 m. spalio... 13. - nepatvirtino degalų sunaudojimo normų nuo 2008 m. lapkričio 11 d. iki 2011... 14. - įmonės juristui R. N., kaip atskaitingam asmeniui, įsakymu ar kitu... 15. - įmonės juristui R. N., kaip atskaitingam asmeniui, nenustatė atsiskaitymo... 16. Taip V. Č. aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę... 17. Nuteistasis V. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos... 18. Skunde apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra... 19. Nuteistasis nurodo, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek bendrieji... 20. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas... 21. Skunde apeliantas išsamiai išdėsto BK 184 straipsnio turinį bei šių... 22. Apeliantas pažymi, kad visus įsipareigojimus tretiesiems asmenims nuo 2008 m.... 23. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad šis 2009 m. balandžio 14 d. pakartotinio... 24. Apeliantas remiasi teismų praktika ir nurodo, kad administratoriaus ataskaita... 25. Skunde apeliantas prašo įvertinti tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2011... 26. Be to, apeliantas skunde nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m.... 27. Pasak apelianto, spręsdamas dėl Lizingo sutarčių Nr. XXXX ir Nr. XXXX... 28. Nuteistojo V. Č. vertinimu, jo veiksmuose mokant lizingo, draudimo ir su... 29. Skunde apeliantas nurodo ir tai, kad patirtos administravimo išlaidos dėl... 30. Taip pat nuteistasis V. Č. tvirtina, kad BUAB „G“ tariamai pažeista... 31. Skunde apeliantas tvirtina, kad Kauno apygardos teismas skundžiamajame... 32. Nuteistasis skunde išsamiai išdėsto BK 223 straipsnio 1 dalies turinį bei... 33. Apelianto nuomone, degalų sunaudojimo normų nepatvirtinimas, nepavedimas... 34. Nuteistojo nuomone, sprendimai tvirtinti degalų normas ir pavedimai pildyti... 35. Skunde nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamajame... 36. Nuteistojo V. Č. gynėjas advokatas Gintaras Dabkevičius apeliaciniame skunde... 37. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra naikintinas,... 38. Apeliantas nurodo, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek bendrieji... 39. Gynėjas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas,... 40. Pasak gynėjo, V. Č. inkriminuotose veikose pagal BK 184 straipsnio 2 dalį,... 41. Gynėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje... 42. Skunde tvirtinama, kad nors V. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, jog... 43. Taip pat skunde prašoma atsižvelgti į tai, kad nagrinėjamojoje byloje... 44. Gynėjo vertinimu, akivaizdu, kad lizingo sutartys tarp BUAB „G“ ir UAB... 45. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamojoje byloje nėra... 46. Be to, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, neatsižvelgė... 47. Nuteistojo V. Č. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad... 48. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad bendrovėje buvo vedama kuro apskaita,... 49. Pažymėtina, kad byloje apklausta specialistė nenurodė, o pirmosios... 50. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje... 51. Skunde pabrėžiama, kad R. N. į BUAB „G“ kasą jokių pinigų neįnešė,... 52. Gynėjas skunde prašo atkreipti dėmesį į byloje esančią 2011 m.... 53. Apeliacinio proceso metu V. Č. ir jo gynėjas prašo jų apeliacinius skundus... 54. Nuteistojo V. Č. ir jo gynėjo advokato Gintaro Dabkevičiaus apeliaciniai... 55. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, siekdama išsamiai... 56. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas nuosprendyje savo išvadas... 57. Pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį... 58. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis... 59. Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį,... 60. BK 228 straipsnio 1 dalį... 61. Pažymėtina, kad BK 184 straipsnyje numatyta atsakomybė tam, kas iššvaistė... 62. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad 2007 m. vasario 1 d. UAB „D“ sudarė... 63. Tačiau BUAB „G“ šio reikalavimo neįvykdė, todėl UAB „D“ įgaliotas... 64. Taip pat iš byloje esančio BUAB „G“ 2011 m. kovo 14 d. trečiojo... 65. Remiantis nagrinėjamos bylos medžiaga matyti, kad V. Č. pareikštas... 66. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, svetimo turto iššvaistymas yra... 67. Šioje nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad V. Č., kaip UAB „V“... 68. Be to, Kauno apygardos teismas 2009 m. birželio 12 d. nutartimi ir Lietuvos... 69. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės iš esmės patvirtina V. Č.... 70. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nurodyta, kad įsiteisėjus teismo... 71. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokie nuteistojo V. Č. veiksmai neturi... 72. pirma, pagal teismų praktiką, įmonės vadovo veiksmai sudarant įvairius... 73. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. Č. būdamas BUAB „G“... 74. (2 t., 50-52 b. l.). Tačiau iš liudytojo R. N. parodymų matyti, kad su šiuo... 75. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors siekiama nauda nebuvo gauta, tačiau tokio... 76. antra, pažymėtina, kad vien tik neteisėtas disponavimas jam patikėtu ar... 77. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad V. Č.... 78. Iš byloje esančio 2014 m. rugsėjo 15 d. rašto Nr. 20-8-G-6542 matyti, kad... 79. Nors V. Č. viršijant turimus įgaliojimus, pažeidė Lietuvos Respublikos... 80. Iš nuteistojo V. Č. ir liudytojos R. M. parodymų matyti, kad transporto... 81. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės,... 82. Pažymėtina, kad šioje byloje nėra jokių duomenų, kad V. Č. savo... 83. Tai, kad šioje veikoje nėra baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo... 84. BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piktnaudžiavimas objektyviai... 85. Apeliacinio proceso metu nagrinėjant šią baudžiamąją bylą buvo... 86. Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo ... 87. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį... 88. Pažymėtina, kad pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, atsako tas, kas privalėjo... 89. Pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu V. Č. pripažintas... 90. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. Č. pareikštas kaltinimas pagal BK 223... 91. pirma, V. Č. nepatvirtino degalų sunaudojimo normų už laikotarpį nuo 2008... 92. antra, nuo 2008 m. lapkričio 11 d. iki 2010 m. vasario 8 d., nepavedė pildyti... 93. trečia, įmonės juristui R. N., kaip atskaitingam asmeniui, įsakymu ar kitu... 94. ketvirta, įmonės juristui R. N., kaip atskaitingam asmeniui, nenustatė... 95. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas V. Č. kaltę dėl šio... 96. Todėl Kauno apygardos teismas įvertinęs aukščiau išdėstytus įrodymus,... 97. Pažymėtina, kad jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos... 98. Nuteistasis V. Č. ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose tvirtina, kad visi... 99. Iš byloje esančio Lietuvos teismo ekspertizės centro rašto matyti, kad... 100. 57 511,54 Lt. Taip pat nustatyta, kad pagal šias R. N. pateiktas avanso... 101. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors pateiktame Lietuvos... 102. Tačiau pažymėtina, kad įrodymai vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5... 103. Iš liudytojo R. N. parodymų matyti, kad BUAB „G“ lizingo būdu įsigyto... 104. Teisėjų kolegija įvertinusi bylos medžiagą, pažymi, kad apeliacinio... 105. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. Č. nepadarė... 106. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328... 107. Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. nuosprendį panaikinti ir priimti... 108. V. Č. pripažintą kaltu ir nuteistą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, BK 184... 109. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. Č. buvo taikytos BK 75 straipsnio... 110. Panaikinti V. Č. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį...