Byla 2K-255/2011

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Piesliako, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Alvydo Pikelio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

2R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, ši bausmė subendrinta su Panevėžio m. apylinkės teismo 2008 m. birželio 5 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme (6 MGL dydžio bauda) ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta – laisvės atėmimas trejiems metams su 6 MGL (780 Lt) dydžio bauda.

3Iš nuteistojo R. K. priteista UAB „Swedbank lizingas“ naudai 64 938,81 Lt turtinei žalai atlyginti bei 1573 Lt atstovavimo byloje išlaidoms apmokėti.

4Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis, kuria nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmestas.

5Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą,

Nustatė

6R. K. nuteistas už tai, kad tyčia iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą – pagal lizingo sutartį Nr. LT059645 bei 2007 m. rugsėjo 5 d. turto priėmimo-perdavimo aktą UAB „Hansa lizingas” (dabar UAB „Swedbank lizingas“) jam perduotą 2004 m. automobilį BMW 530 D Steptronic (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė – 64 938,81 Lt: 2009 m. gegužės 11 d., UAB „Swedbank lizingas“ dėl lizingo įmokų nemokėjimo vienašališkai nutraukė automobilio lizingo sutartį Nr. LT059645 bei 2009 m. gegužės 11 d. pranešimu

7Nr. 01-30-4185 įpareigojo R. K. nedelsiant nutraukti automobilio eksploataciją ir ne vėliau kaip iki 2009 m. gegužės 19 d. perduoti automobilį UAB „Swedbank lizingas“. Vėliau automobilio grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2009 m. birželio 26 d., tačiau R. K., pažeisdamas automobilio lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 3.11 (kad klientas visiškai ir besąlygiškai atsako už turto išsaugojimą nuo turto priėmimo iš pardavėjo iki turto priėmimo-perdavimo kliento nuosavybėn akto pasirašymo dienos arba faktiško turto grąžinimo lizingo bendrovei (jos įgaliotam atstovui) pasirašant turto perdavimo-priėmimo aktą), 5.2 (kad klientas per 5 dienas turi pranešti lizingo bendrovei, jeigu: turtas dingsta, sugadinamas, iš dalies arba visiškai pražūva, keičiasi kliento adresas ar kiti sutartyje užfiksuoti rekvizitai) bei 11.5 punktus (kad, nutraukus sutartį pirma laiko, turto grąžinimo laiką ir tvarką nustato lizingo bendrovė, o klientas privalo turtą neatlygintinai saugoti be teisės naudoti ir valdyti iki to momento, kol lizingo bendrovė jį tinkamai priims), nepranešęs lizingo bendrovei, R. K. išvažiavo iš Lietuvos Respublikos ir automobilio lizingo davėjui UAB „Hansa lizingas“ nustatytu laiku automobilio negrąžino, bet nenustatytomis aplinkybėmis, laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 6 d. iki 2009 m. birželio 26 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, automobilį perdavė nenustatytiems asmenims.

8Nuteistasis R. K. kasaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 1 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti. Skunde nurodo, kad buvo pažeista jo teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą, t. y. kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 5 dalis). Vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, teismai privalo pašalinti visus prieštaravimus byloje, pasisakyti dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių ir tinkamai vertinti visus byloje surinktus įrodymus. Šios nuostatos nesilaikymas įrodymų vertinimą daro neišsamų, paviršutinišką ar vienpusį, o tai reiškia, kad tokie BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai pripažįstami esminiais BPK pažeidimais. Šioje byloje, kasatoriaus teigimu, abiejų instancijų teismai ignoravo bylos aplinkybes, turinčias esminės reikšmės BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo požiūriu, be to, apeliacinė teismo instancija savo išvadas padarė pažeisdama nuteistojo teisę į gynybą.

9Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, anot kasatoriaus, teisingai konstatavo, kad pagal 2007 m. rugsėjo 5 d. sutartį UAB „Hansa lizingas“ iš UAB „Baltijos realizavimo centras“ nupirko automobilį „BMW 530 D Steptronic“, kurio kaina buvo 93 000 Lt, ir šį automobilį UAB „Hansa lizingas“ įsipareigojo perduoti valdyti ir naudotis kasatoriui bei tą pačią dieną jį R. K. perdavė. Tokiu būdu tarp kasatoriaus ir UAB „Hansa lizingas“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Teismai konstatavo, kad dėl nuteistojo veiksmų civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius, tačiau tokios išvados, kasatoriaus manymu, padarytos vertinant išimtinai formalaus pobūdžio lizingo sutarties sąlygų vykdymą, neatsižvelgiant į realias nuteistojo galimybes, priklausančias ne vien nuo jo valios, jas įvykdyti. Teismai savo sprendimuose nurodė, kad 2009 m. gegužės 11 d. pranešimu kasatorius buvo informuotas, jog UAB „Hansa lizingas“ nuo šios dienos dėl lizingo įmokų vėlavimo vienašališkai nutraukė lizingo sutartį, pagal šį pranešimą R. K. turėjo nutraukti automobilio eksploataciją ir automobilį kartu su dokumentais ne vėliau kaip iki 2009 m. gegužės 19 d. perduoti UAB „Swedbank lizingas“ atstovui. Tačiau, kasatoriaus tvirtinimu, byloje nėra jokių įrodymų, kad šis UAB „Hansa lizingas“ pranešimas kada nors jam buvo įteiktas ir kad iki telefoninio pokalbio su liudytoju T. M. buvo žinomas jo turinys. Šių aplinkybių teismai nevertino.

102009 m. balandžio 9 d. kasatorius deklaravo savo išvykimą į Šveicariją, apie lizingo sutarties nutraukimą jis sužinojo būdamas ne Lietuvoje. Liudytojas T. M. teisme pripažino, jog 2009 m. birželio 2 d. jam telefonu pavyko susisiekti su R. K., kuris patikino, kad skolą sumokės per 3 dienas ir prašys atnaujinti lizingo sutartį. Visos šios aplinkybės, kasatoriaus įsitikinimu, leidžia pagrįstai teigti, kad teismai be pagrindo kildino jo, kaip lizingo gavėjo, prievolių nevykdymo terminą bei apimtį iš minėtojo 2009 m. gegužės 11 d. pranešimo, nes šis pranešimas jam įteiktas nebuvo. Lizingo sutarties 16.l punkte nustatyta, kad siunčiami pagal Sutartį arba susiję su ja pranešimai (informacija) privalo būti įforminami raštu ir laikomi tinkamai įteiktais, jeigu jie išsiųsti paštu, telegrafu, teletaipu, faksimiliniu aparatu (patvirtinant gavimą) arba pristatyti šalių Sutartyje nurodytu adresu arba kitomis priemonėmis, leidžiamomis fiksuoti pranešimo išsiuntimą. Telefoninio pranešimo forma minėtoje sutartyje nenumatyta. Tai patvirtina, kad apie lizingo sutarties vienašališką nutraukimą nustatyta tvarka kasatorius informuotas nebuvo. Šių aplinkybių nevertino nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai, nors jos paneigia kaltinimo argumentus. Taip pat kasatorius pažymi, kad Lizingo sutarties 11.5 punkte nustatyta, jog, nutraukus sutartį pirma laiko, turto grąžinimo terminą ir tvarką nustato Lizingo bendrovė. Kasatorius apie lizingo sutarties nutraukimą buvo informuotas liudytojo T. M. telefonu 2009 m. birželio 2 d., t. y praėjus terminui grąžinti automobilį lizingo bendrovei, nurodytam minėtame pranešime, apie kurį kasatorius nebuvo informuotas. Be to, liudytojas T. M. apklausiamas nenurodė, kad minėto pokalbio metu būtų informavęs kasatorių apie Lizingo bendrovės nustatytą automobilio gražinimo tvarką ir terminą. Iš liudytojo parodymų teisme matyti, kad liudytojas T. M. 2009 m. birželio 22 d. paskambino kasatoriui dėl automobilio grąžinimo ir šis jį informavo, kad pakraus automobilį ant tralo ir tokiu būdu parsiųs jį į Lietuvą bei pristatys lizingo bendrovei; automobilį buvo leista gražinti iki 2009 m. birželio 29 d. Taigi lizingo bendrovė nenustatė konkrečios automobilio grąžinimo tvarkos, kasatoriaus pasiūlytam būdui jos atstovas neprieštaravo, kitokio būdo nepasiūlė, todėl kasatorius neabejojo, kad tinkamai vykdo lizingo sutarties sąlygą grąžinti automobilį. Toks turto pergabenimo būdas praktikoje plačiai paplitęs ir naudojamas, todėl kasatorius jo patikimumu neabejojo ir ypatingų saugumo priemonių nesiėmė. Visgi teismai, anot nuteistojo, nepagrįstai priėjo išvados, kad R. K. teisėsaugos institucijoms nurodė aiškiai išgalvotas automobilio perdavimo nenustatytam asmeniui aplinkybes, kurios prieštarauja logikai ir akivaizdžiai neatitinka tikrovės. Kasatorius parodė, jog automobilis buvo pavogtas iš aikštelės, o apie tai jam ilgą laiką nebuvo žinoma. Grįžęs į Lietuvą bei sužinojęs apie automobilio vagystę, kasatorius nedelsiant kreipėsi į policiją, tačiau, nors tokio pranešimo apie nusikaltimą tyrimo aplinkybės ir rezultatai neabejotinai svarbūs teismo išvadoms apie nusikalstamos veikos sudėtį, pirmosios instancijos teismas šį nuteistojo paaiškinimą ignoravo, o apeliacinės instancijos teismas be pagrindo konstatavo, jog tai, kad po dviejų savaičių kasatorius pranešė policijai apie dingusį automobilį, įtakos jo veikos kvalifikavimui neturi. Be to, apeliacinės instancijos teismas atsisakė apklausti liudytojus M. V. ir A. Š., galinčius patvirtinti kasatoriaus parodymus dėl veiksmų, kurių šis ėmėsi po automobilio praradimo, taip pažeisdamas jo teisę apklausti gynybos liudytojus, kuri garantuojama BPK 44 straipsnio 7 dalyje. Toks teisės į gynybą pažeidimas yra esminis BPK pažeidimas, sąlygojęs kartu ir BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, kasatorius tvirtina, jog jo padarytoje veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, sudėties. Byla turi būti nutraukta.

11Atsiliepime į nuteistojo R. K. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Stankevičius siūlo kasacinį skundą atmesti. Jame nurodo, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva; įrodymų vertinimas kasacinės instancijos nagrinėjimo dalykas yra tada, kai jis susijęs su esminiais baudžiamojo proceso pažeidimais. Teismas įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių; R. K. versiją bei jo parodymus vertino kartu su kitais įrodymais bei motyvavo, kodėl juos atmetė. Todėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti. BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Kaltininkui patikėtas ar jo žinioje esantis turtas neteisėtai perleidžiamas, jei tai padaroma nesilaikant norminiais aktais ar bendru susitarimu (esant sutartiniams santykiams) numatytos turto perleidimo tvarkos. Iš byloje esančių įrodymų, anot prokuroro, matyti, kad R. K. privalėjo grąžinti automobilį UAB „Swedbank lizingas“ iki 2009 m. birželio 29 d., tačiau jis tiksliai nenustatytu laikotarpiu tarp gegužės 6 d. ir birželio 26 d. turtą perleido nenustatytiems tretiesiems asmenims, kurių duomenų nei lizingo bendrovei, nei teisėsaugos institucijoms nepateikė ir teigė neturįs. Net ir pagal R. K. parodymus turtas buvo perleistas tokiu būdu, kai nėra jokių garantijų, kad automobilis kada nors bus grąžintas bendrovei. Ši faktų visuma yra visiškai pakankama netiesioginei R. K. tyčiai konstatuoti. Be to, kasatorius nepagrįstai nurodo teismą padarius BPK 44 straipsnio 7 d. pažeidimą, kai šis atsisakė apklausti M. V. ir A. Š., nes šie asmenys, kaip nurodė ir pats kasatorius) galėjo patvirtinti tik tai, kad R. K. kreipėsi į policiją, tačiau šis faktas teismui buvo žinomas iš rašytinės bylos medžiagos, todėl jokių kitų su šiuo faktu susijusių aplinkybių įrodinėti nebuvo jokio reikalo.

12Atsiliepime į nuteistojo R. K. kasacinį skundą civilinis ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ prašo nuteistojo R. K. kasacinį skundą atmesti. Jame nurodo, kad nuteistojo kaltė visiškai įrodyta byloje surinktais įrodymais, veika pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kvalifikuota teisingai. Automobilis BMW 530 D Steptronic nuteistajam buvo perduotas valdyti ir naudotis pagal Lizingo sutartį ir, kol nebuvo sumokėta visa sutartyje numatyta automobilio suma, nuteistajam nuosavybės teise nepriklausė, t.y. turtas jam buvo svetimas, jis tebuvo jo nuomotojas, o savininkas – Lizingo bendrovė. Nuteistasis nurodė, kad planavo sugrąžinti turtą bendrovei, tačiau jo elgesys, kada didelės vertės turtas buvo neva perduotas nežinomam asmeniui, kurio jokių koordinačių nuteistasis nurodyti negalėjo, be to, nežinojo transporto priemonės (tralo), kuria neva turtas turėjo būti pargabentas į Lietuvą, valstybinio numerio, markės bei modelio, taip pat vietos, į kurią turtas turėjo būti pristatytas, duoda pakankamo pagrindo manyti, jog šios nuteistojo aplinkybės išgalvotos, kam pagrįstai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas. Bet kuriuo atveju šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis buvo perduotas tretiesiems asmenims, t.y. iššvaistytas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įrodymus patikrino ir įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, todėl nesutikti su teismų išvadomis nėra pagrindo. Be to, kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o pagal pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas aplinkybes patikrina teisės taikymo aspektu. Taip pat, civilinio ieškovo teigimu, nepagrįsti ir nuteistojo teiginiai dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies, Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, BPK 20 straipsnio 5 dalies bei 44 straipsnio 5 dalies pažeidimo, nes jie nėra paremti jokiais objektyviais duomenimis ar argumentuoti, tėra deklaratyvūs. Juolab kad abiems proceso šalims (kaltinimo ir gynybos) procese buvo sudarytos vienodos sąlygos naudotis tokiomis pat įrodinėjimo priemonėmis, tik nuteistasis negalėjo pateikti jokių įrodymų savo versijoms pagrįsti. Be to, pažymėtina, kad Konvencijos 6 straipsnis iš esmės nesuteikia teisės ginčyti nacionalinių teismų sprendimų dėl asmens kaltumo, taip pat bylos faktų vertinimo ir teisės taikymo teisingumo (Perlala c. Gr?ce, no.17721/04, arr?t du 22 février 2007, § 25-26); proceso teisingumas vertinamas proceso, kaip visumos, teisingumas, įskaitant įrodymų gavimo bei pateikimo būdus (Perna v. Italy, no.48898/99, Grand Chamber judgement of 6 May 2003, § 29). Europos žmogaus teisių teismas, ieškovo teigimu, ne kartą yra pabrėžęs, kad įrodymų priimtinumą pirmiausia reglamentuoja nacionalinė teisė; pagal bendrąją taisyklę tiek jiems pateiktų duomenų, tiek duomenų, kuriuos kaltinamieji nori pateikti, reikšmingumo vertinimas yra nacionalinių teismų reikalas (kasacinė nutartis Nr.2K-360/2007). Teismai, ieškovo įsitikinimu, įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, paremtą visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų tikrumo įvertinimas formuoja įsitikinimą, kad jais galima neabejotinai tikėti todėl, kad jie teisingai atspindi objektyvią tikrovę. Nuteistojo kaltė šioje byloje visiškai įrodyta, abejoti teismų išvadomis nėra pagrindo. Teismo atsisakymas iškviesti bei apklausti liudytojus M. V. bei A. Š. pagrįstas ir motyvuotas, nes šie liudytojai, kaip pripažino ir pats nuteistasis, galėjo paliudyti tik apie nuteistojo elgesį po automobilio perdavimo, t.y. jau po nusikaltimo padarymo, nes turto iššvaistymas laikomas baigtu nuo turto perdavimo tretiesiems asmenims momento, taigi bet kokie parodymai apie nuteistojo elgesį po to jokios įtakos nei veikos kvalifikavimui, nei nuteistojo kaltės padarius nusikaltimą pagrindimui neturi. Taip pat nuteistasis esminį dėmesį skunde skiria neva Lizingo bendrovės padarytiems pažeidimams dėl pranešimo apie sutarties nutraukimą, tačiau ir šie nuteistojo argumentai, civilinio ieškovo įsitikinimu, yra nepagrįsti. Ieškovas pažymi, kad bendrovė, siųsdama pranešimą apie sutarties vienašališką nutraukimą, pasinaudojo vienu iš sutartyje nurodytų būdų – pranešimą išsiuntė paštu, registruotu laišku, nuteistojo nurodytu adresu. Jokios šaknelės apie tai, kad pranešimas nebuvo įteiktas adresatui, bendrovė negavo. Be to, prieš šį pranešimą dar buvo siunčiama pretenzija, įspėjanti apie vienašališką sutarties nutraukimą Lizingo gavėjui nevykdant įsipareigojimų. Apie tai, kad nebūtų gavęs pretenzijos, nuteistasis neužsimena, vadinasi, preziumuotina, kad ją jis gavo, taigi apie galimas sutarties nevykdymo pasekmes žinojo. Juolab nuteistasis pats patvirtino žinojęs apie vienašališką sutarties nutraukimą, nes jį telefonu informavo bendrovės atstovas T. M. Taigi bet kuriuo atveju apie sutarties nutraukimą nuteistajam buvo žinoma. Tai patvirtina vien jau faktas, kad, kaip teigia pats nuteistasis, jis ketino automobilį grąžinti, todėl neva perdavė jį transportavimui tralu. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pats nuteistasis nevykdė sutartyje numatytų pareigų – neinformavo apie adreso pasikeitimą, nesiėmė priemonių turtui išsaugoti, nors pagal sutartį jis buvo besąlygiškai atsakingas už turto išsaugojimą, neturėdamas teisės disponuoti tuo turtu bei neturėdamas išankstinio Lizingo bendrovės sutikimo, perleido jį tretiesiems asmenims. Ieškovas pažymi, kad faktas, ar žinojo, ar nežinojo nuteistasis apie sutarties nutraukimą, neturi jokios reikšmės jo veikos kvalifikavimui pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

13Kasacinis skundas atmestinas.

14Dėl civilinių teisinių santykių transformavimosi į baudžiamuosius bei veikos kvalifikavimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį

15BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės iššvaistymą. Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai, nesilaikydamas teisiniais aktais nustatytos turto perleidimo tvarkos perleidžia tretiesiems asmenims. Esant sutartiniams santykiams, turto perleidimo tvarka nustatoma bendru susitarimu.

16Kasatoriui automobilis BMW 530 D Steptronic buvo perduotas pagal lizingo sutartį su UAB „Hansa lizingas“ (dabar – UAB „Swedbank lizingas). Pagal lizingo sutartį turtas Lizingo gavėjui perduodamas patikėjimo teise valdyti ir naudotis mokant atitinkamas įmokas tam tikrą laikotarpį, kuriam pasibaigus, įvykdžius visas sutarties sąlygas (sumokėjus visą sutartyje numatytą kainą), turtas paprastai pereina Lizingo gavėjo nuosavybėn. Iki to momento turto savininkas paprastai yra Lizingo bendrovė. Kitaip tariant, lizingo sutartis suponuoja finansinę atitinkamo turto nuomą. Neįvykdžius sutartyje numatytų sąlygų, sutartis nutraukiama ir turtas grįžta savininkui (Lizingo bendrovei).

17Kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, jog R. K. ir lizingo bendrovei (jos atstovui) pasirašius lizingo sutartį, tarp jų atsirado civiliniai teisiniai santykiai. Tačiau tokie santykiai galioja tol, kol sutarties šalys laikosi sutarties sąlygų. Teismai išdėstė sąlygas ir nurodė pagrįstus argumentus kokiomis aplinkybėmis šie santykiai transformuojasi į baudžiamuosius teisinius santykius, bei tinkamai motyvavo savo išvadas. Esminis kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, tokiais atvejais yra priešingas teisei elgesys, apsunkinantis galimybę ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis arba jos pavertimas neįmanoma realizuoti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis R. K. iki 2009 m. vasario 28 d. mokėjo nustatyto dydžio įmokas, tačiau vėliau jas mokėti nustojo. Dėl šios priežasties lizingo bendrovė jam 2009 m. gegužės 11 d. išsiuntė pranešimą, kuriame nurodė, jog vienašališkai nutraukia sutartį, ir įpareigojo nuteistąjį iki gegužės 19 d. grąžinti automobilį bei sumokėti dėl įmokų nemokėjimo susidariusią skolą. Nuteistasis skunde tvirtina, jog minėto pranešimo negavo, nes buvo išvykęs iš Lietuvos, tai patvirtina asmens duomenų pažyma, kurioje jis deklaravo, kad išvyksta į Šveicariją. Visgi, kaip matyti iš bylos duomenų, tarp jų – ir iš nuteistojo parodymų, jis vyko ne į Šveicariją, o į Olandiją, be to, turėjo pareigą apie tai per 5 dienas informuoti lizingo bendrovę, nurodydamas tikslų adresą, kuriuo jį galima būtų rasti (Lizingo sutarties 5.2.2 punktas), tačiau to nepadarė. Be to, kasatorius neteisus tvirtindamas, kad bendrovė jo tinkamai neinformavo apie vienašališką sutarties nutraukimą, nes tai turėjo padaryti sutartyje išvardintais būdais, tarp kurių pranešimas telefonu nenumatytas. Akivaizdu, kad dėl prieš tai nurodytos priežasties jokiu iš sutartyje išvardytų būdų su kasatoriumi susisiekti nebuvo įmanoma, nes jis pats nevykdė sutarties reikalavimo pranešti savo tikslų adresą. Be to, kasatorius neneigia, kad apie sutarties nutraukimą ir įpareigojimą grąžinti automobilį jam buvo pranešta (kad ir telefonu), taigi jam buvo apie tai žinoma, o tokia ir yra pranešimo kaip tokio esmė, nepaisant įvardytų pranešimo būdų ar formų. Tokiais atvejais praktikoje laikoma, kad asmuo informuotas tinkamai. Pažymėtina ir tai, kad kasatorius ne tik neinformavo bendrovės apie adreso pasikeitimą (nuteistasis dar 2009 m. balandžio 25 d. pardavė butą, išvažiavo gyventi ir dirbti į užsienio šalį), bet ir neatsiliepinėjo telefonu, taip dar labiau apsunkindamas bendrovės galimybes atgauti savo turtą. Bendrovė R. K. suteikė pakankamai laiko įvykdyti sutartinius įsipareigojimus – grąžinti bendrovei priklausantį turtą arba sumokėti likusią įsiskolinimą. 2009 m. birželio 2 d. bendrovės atstovas T. M., jam išaiškino dėl sutarties nutraukimo pasikeitusias aplinkybes bei nurodė, kad R. K. privalo grąžinti automobilį, tačiau nuteistasis jokių priemonių vis vien nesiėmė – skolos nesumokėjo, automobilio negrąžino, be to, vėl kurį laiką vengė kontakto su bendrovės atstovais. Birželio 22 d., T. M. visgi pavykus susisiekti su nuteistuoju, šis prižadėjo tuojau pat užkelti automobilį ant tralo bei parsiųsti į Lietuvą, kur automobilį paims ir bendrovei pristatys kasatoriaus draugai. Kadangi toks automobilių gabenimo būdas praktikoje paplitęs, be to, kasatorius nurodė pats negalintis vykti į Lietuvą dėl darbo, T. M. neprieštaravo, o automobilio grąžinimo terminą pratęsė iki birželio 29 d. Pasak paties nuteistojo, automobilį su rakteliais ir dokumentais, kaip ir buvo sutarta, jis užkėlė ant tralo bei išsiuntė į Lietuvą, tačiau tralo vairuotojas jam, kaip buvo žadėjęs, įvažiavęs į Lietuvą nepaskambino, o neteisėtai užvaldė pergabenimui perduotą automobilį. Dėl to, anot kasatoriaus, jis pats tapo nusikaltimo auka, bet jokiu būdu ne tyčia prarado ar iššvaistė svetimą turtą. Visgi, kaip matyti iš R. K. parodymų, kurie, be to, šiuo klausimu nėra nuoseklūs, jis, būdamas visiškai ir besąlygiškai atsakingas už turto išsaugojimą iki jo grąžinimo bendrovei momento, automobilį su rakteliais ir visais dokumentais tiesiog perdavė nenustatytam asmeniui, kurio nei vardo, nei pavardės ar kokių kitų kontaktų nežino, tralo, kuriuo automobilis neva turėjo būti nugabentas į Lietuvą, duomenų (valstybinio numerio ar pan.) neužsirašė, automobilio modelio bei markės įvardinti negali. Vieninteliai duomenys, kuriuos galėjo nurodyti nuteistasis, buvo tie, kad vairuotojas nurodė esąs iš Biržų, dėl to šis ir kreipėsi dėl vagystės į Biržų policijos komisariatą. Tokia R. K. pateikta automobilio dingimo versija neįtikėtina juolab kad ir apklausiamas teismo posėdžio metu nuteistasis parodė, kad nepažįstamam asmeniui didesnės pinigų sumos tikrai nepatikėtų (o automobilio vertė buvo virš 60 000 Lt). Ikiteisminio bylos tyrimo metu nebuvo surinkta duomenų apie tai, kad šį automobilį pasisavino pats nuteistasis ar kad jis turėjo naudos jį perleisdamas kitiems asmenims, R. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį kaltinimas pareikštas nebuvo. Tačiau visgi akivaizdu, kad ir pagal nuteistojo pateiktą versiją, jog R. K. savo sąmoningais veiksmais (automobilio perdavimu nežinia kam), nesidomėjimu kaip ir kokiomis sąlygomis gabenamas automobilis ir kada bus pristatytas į Lietuvą buvo visiškai abejingas pasekmėms (ar automobilis pasieks adresatą, ar turtas bus išsaugotas). Todėl, abiejų instancijų teismai teisingai konstatavo, jog nuteistasis turtą išvaistė veikdamas netiesiogine tyčia. Nusikalstami nuteistojo veiksmai su jam patikėtu turtu buvo turto praradimo priežastimi. Kvalifikuojantis veiką požymis – didelė turto vertė – vadovaujantis BK 190 straipsniu, nustatytas teisingai. Todėl veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

18Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo ir teisės į gynybą pažeidimo

19

20Apie BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nesilaikymą kasaciniame skunde iš esmės kalbama deklaratyviai, pagrinde šį teiginį argumentuojant tuo, kad nebuvo iškviesti ir apklausti gynybos liudytojai M. V. ir A. Š., galėję paliudyti nuteistojo naudai, dėl to šis negalėjo užduoti jiems klausimų ir buvo pažeista jo teisė į gynybą. Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, šie liudytojai galėjo patvirtinti nebent faktą, kad kasatorius kreipėsi į policijos komisariatą dėl įvykdytos automobilio vagystės (taip nurodė ir pats nuteistasis), tačiau ši aplinkybė byloje nekvestionuojama ir jokios reikšmės baudžiamajai bylai ar veikos kvalifikavimui neturi, todėl prašymas atmestas pagrįstai. Visi nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai įrodyti, priežastinis ryšys nustatytas, nusikaltimas laikomas baigtu nuo turto perleidimo tretiesiems asmenims momento, todėl pagal minėtą straipsnį kvalifikuotas teisingai.

21

22Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

23Kasatorius skunde konstatuoja, kad buvo pažeista jo teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą, bei nurodo įvairių norminių aktų straipsnius, kuriuose ši teisė įtvirtinta, tačiau toks teiginys, kuris neparemtas jokiais teisiniais argumentais, tėra deklaratyvus. Dėl teismo nešališkumo išsamiai ir motyvuotai pasisakė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal apeliaciniame nuteistojo skunde išdėstytus argumentus šiuo klausimu, – kasacinė teisėjų kolegija teismo išvadoms pritaria ir plačiau šio teiginio neanalizuoja. Dėl bylos nagrinėjimo viešumo sąlygų ar procesinių terminų nesilaikymo jokių argumentų nuteistasis nei apeliaciniame skunde, nei kokiame nors ankstesniame bylos proceso etape nenurodė, tokio klausimo išvis nekėlė, dėl to kasacine tvarka jis taip pat neanalizuojamas.

24Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

25Nuteistojo R. K. kasacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK)... 3. Iš nuteistojo R. K. priteista UAB „Swedbank lizingas“ naudai 64 938,81 Lt... 4. Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis,... 5. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą,... 6. R. K. nuteistas už tai, kad tyčia iššvaistė jam patikėtą didelės... 7. Nr. 01-30-4185 įpareigojo R. K. nedelsiant nutraukti automobilio... 8. Nuteistasis R. K. kasaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2010... 9. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, anot kasatoriaus, teisingai... 10. 2009 m. balandžio 9 d. kasatorius deklaravo savo išvykimą į Šveicariją,... 11. Atsiliepime į nuteistojo R. K. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos... 12. Atsiliepime į nuteistojo R. K. kasacinį skundą civilinis ieškovas UAB... 13. Kasacinis skundas atmestinas.... 14. Dėl civilinių teisinių santykių transformavimosi į baudžiamuosius bei... 15. BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kaltininkui... 16. Kasatoriui automobilis BMW 530 D Steptronic buvo perduotas pagal lizingo... 17. Kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, jog R. K. ir lizingo bendrovei (jos... 18. Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo ir teisės į gynybą pažeidimo... 19. ... 20. Apie BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nesilaikymą kasaciniame skunde iš... 21. ... 22. Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų... 23. Kasatorius skunde konstatuoja, kad buvo pažeista jo teisė į teisingą bylos... 24. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,... 25. Nuteistojo R. K. kasacinį skundą atmesti....