Byla 2K-7-85/2013

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, teisėjų Valerijaus Čiučiulkos, Olego Fedosiuko, Vytauto Greičiaus, Albino Sirvydžio, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

2sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

3dalyvaujant prokurorui Giedriui Tarasevičiui,

4išteisintajai D. M.,

5gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui,

6teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: D. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį ir 246 straipsnio 2 dalį išteisinta nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių. Panaikintas laikinas nuosavybės teisių apribojimas D. M. turtui – vienai antrajai daliai buto, esančio Vilniuje, ( - ) 113, 90 kv. m bendrojo ploto.

7Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžiu D. M. nuteista pagal BK 228 straipsnio 2 dalį – teisės dirbti valstybės tarnyboje ir antstolės darbą atėmimu dvejiems metams; 246 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. M. nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas keturiems mėnesiams. Iš D. M. priteista daugiabučio namo, esančio Vilniuje, ( - ), savininkų bendrijai 1828,28 Lt turtinės žalos atlyginimui.

8Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo R. Baumilo pranešimą, išteisintosios D. M. ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,

Nustatė

9Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžiu D. M. buvo nuteista už tai, kad, būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekiant turtinės naudos ir neteisėtai perleido areštuotą didelės vertės turtą, dėl to didelės žalos patyrė valstybė ir juridinis asmuo, o būtent:

10D. M., būdama antstolių V. M. ir D. M. kontoros antstole – valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, atlikdama savo, kaip antstolės, funkcijas vykdomojoje byloje Nr. 0012/09/02709 dėl 7 941440 Lt išieškojimo iš skolininkų UAB ,,Al“, adresas Alytus, ( - ), ir UAB ,,Apv“, adresas Vilnius, ( - ), išieškotojo OU „Ar“, adresas Estija, Talinas, ( - ) 10A, naudai, siekdama turtinės naudos – gauti pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatas apskaičiuotas vykdymo išlaidas už neteisėtą didelės vertės nekilnojamojo turto perleidimą, žinodama, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjos N. C. 2009 m. vasario 6 d. nutarties pagrindu Turto areštų registre 2009 m. vasario 10 d. buvo įregistruotas bei antstolės A. K. 2009 m. vasario 23 d. ir 2009 m. kovo 2 d. turto aprašais atitinkamai 2009 m. vasario 24 d. ir 2009 m. kovo 3 d. pakeistas turto arešto aktas, neinformavusi daugiabučio namo Vilniuje, ( - ), savininkų bendrijos (toliau – Bendrija), kurios reikalavimų įvykdymui užtikrinti minėtam UAB ,,Al“ turtui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštas, ir tą turtą areštavusių teisėjos ir antstolės, savo darbo vietoje – antstolių V. M. ir D. M. kontoroje, esančioje Vilniuje, ( - ), 2009 m. spalio 9 d. surašė turto arešto aktą, kurio pagrindu tam pačiam UAB ,,Al“ turtui Turto arešto aktų registre 2009 m. spalio 9 d. taip pat įregistruotas turto areštas. Vėliau, žinodama, kad tam pačiam UAB ,,Al“ turtui Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 6 d. sprendimu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurių pagrindu uždėtas areštas, nėra panaikintos, nustatyta tvarka negavusi teismo leidimo tęsti vykdymo veiksmus kito antstolio veiklos teritorijoje, ji, D. M., savo darbo vietoje – antstolių V. M. ir D. M. kontoroje, esančioje Vilniuje, ( - ), 2009 m. spalio 12 d. surašė turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 0012/09/02709, kuriuo už 75 000 Lt pardavė UAB ,,Al“ priklausantį turtą – 109,89 kv. m garažus ir 404,92 kv. m. mechanines dirbtuves, esančius Alytuje, ( - ), pirkėjui UAB ,,ND“. Tęsdama savo neteisėtą veiką, antstolė D. M. 2009 m. spalio 12 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 0012/09/02709 kartu su vykdomąja byla Nr. 0012/09/02709, kurioje nebuvo duomenų apie minėtam UAB ,,Al“ turtui Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 6 d. sprendimu pritaikytas laikinosios apsaugos priemones, kurių pagrindu uždėtas areštas, 2009 m. lapkričio 19 d. pateikė tvirtinti Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui, esančiam Vilniuje, Laisvės pr. 79a. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjui A. Ž. 2009 m. lapkričio 25 d. patvirtinus antstolės 2009 m. spalio 12 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 0012/09/02709, šio akto pagrindu UAB ,,Al“ priklausančiam turtui – 109,89 kv. m garažams ir 404,92 kv. m mechaninėms dirbtuvėms, esantiems Alytuje, Ulonų g. 31D, Turto arešto aktų registre 2009 m. lapkričio 26 d. areštas išregistruotas ir minėtas UAB ,,Al“ turtas perleistas pirkėjui UAB ,,ND“.

11D. M. nuteista ir už tai, kad pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatą, kad nuosavybė yra neliečiama, nes dėl D. M. veiksmų daugiabučio namo Vilniuje, ( - ), savininkų bendrija prarado galimybę efektyviai apginti savo nuosavybės teisę į jai teismo sprendimu priteistą turtinę teisę – nukreipti turtinių pretenzijų tenkinimą į UAB „Al“ nekilnojamąjį turtą, kuriam Vilniaus apygardos teismo teisėjos N. C. 2009 m. vasario 6 d. nutarties pagrindu Turto areštų registre 2009 m. vasario 10 d. buvo įregistruotas bei antstolės A. K. 2009 m. vasario 23 d. ir 2009 m. kovo 2 d. turto aprašais atitinkamai 2009 m. vasario 24 d. ir 2009 m. kovo 3 d. pakeistas turto arešto aktas.

12Taip pat D. M. buvo nuteista už tai, kad savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 13 ir 18 straipsniuose įtvirtintus dispozityvumo bei teismo sprendimo, nutarties privalomumo principus, nes dėl jos neteisėtų veiksmų buvo pasunkintas teismo sprendimo, kurio įvykdymas buvo iš anksto užtikrintas laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymu, įvykdymas, o teismo sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo antstolės buvo akivaizdžiai ignoruojamas. D. M. savo veiksmais taip pat pažeidė CPK 150 straipsnio 1, 3, 4 dalių nuostatas – kad sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi priimti tik teismas, CPK 152 straipsnio 4 dalies nuostatą – kad antstolis vykdo teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, CPK 591 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas – kad pradėtus vykdymo veiksmus antstolis gali tęsti kito antstolio veiklos teritorijoje, surašius motyvuotą patvarkymą ir šį patvarkymą pavirtinus rezoliucija apylinkės teismo teisėjui, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 12 ir 14 punktų nuostatas, kuriose nurodyta, kad jeigu turtą areštavo keli antstoliai, areštuotą skolininko turtą realizuoja tas antstolis, kuris šį turtą areštavo vykdydamas pirmesnės eilės išieškotojų reikalavimus, o tais atvejais, kai turtą areštavo keli antstoliai pagal tos pačios eilės išieškotojų reikalavimus, – tas antstolis, kuris pirmas areštavo šį turtą. Dėl to buvo pasunkintas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 19 d. vykdomojo rašto Nr. 2-1588-104/2009, kurio įvykdymas buvo iš anksto užtikrintas laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymu, įvykdymas ir juridinis asmuo – daugiabučio namo Vilniuje, ( - ), savininkų bendrija dėl antstolės D. M. veiksmų patyrė didelę žalą, nes prarado galimybę efektyviai įgyvendinti teismo pripažintas turtines teises dėl 201 757,90 Lt išieškojimo iš UAB ,,Al“.

13Taip piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi siekiant turtinės naudos, D. M. akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų nustatytos tvarkos, pažeidė antstolio priesaiką, sumenkino antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens, autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo, kuriam prilyginamas antstolis, vardą, o kartu ir teisingumo vykdymą valstybėje apskritai, dėl to buvo padaryta didelė žala valstybės interesams ir turtinė – 201 757,90 Lt žala juridiniam asmeniui.

14Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nuosprendžiu D. M. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 246 straipsnio 2 dalį išteisinta nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

15Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė civilinio ir civilinio proceso įstatymų nuostatas, tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

16Apeliacinės instancijos teismas laikė nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog D. M. neteisėtai realizavus turtą - UAB „Al” priklausiusius 109,89 kv. m garažus ir 404,92 kv. m mechanines dirbtuves, esančias Alytuje, ( - ), buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojama teisė į nuosavybės neliečiamumą, ir nurodė, kad nuosavybės teisė yra daiktinė teisė, todėl ji yra neatskiriama nuo objekto. 2012 m. birželio 8 d. nuosprendyje teigiama, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartimi ir antstolės A. K. 2009 m. vasario 23 d. ir 2009 m. kovo 2 d. turto aprašais pritaikius areštą prieš tai minėtam nekilnojama turtui, šio turto pardavimo metu daugiabučio namo Vilniuje, ( - ) savininkų bendrija dar nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į UAB „Al” priklausiusį turtą, negalėjo juo disponuoti, valdyti ir naudotis, todėl nuteistosios veiksmai parduodant Bendrijos interesais areštuotą turtą negalėjo pažeisti šios Bendrijos teisės į nuosavybę, nes ji tokios teisės nebuvo įgijusi ir ja nedisponavo.

17Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas, nes šis principas reiškia, jog šalys ir kiti proceso dalyviai turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, o Bendrijos teisė į netrukdomą teismo sprendimo įvykdymą negali būti pripažįstama procesine teise CPK 13 ir 42 straipsnio prasme; ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad D. M., laikydamasi CK 1.5 straipsnio reikalavimų, turėjo elgtis sąžiningai ir pranešti Bendrijai apie vykdymo procesą ir vykdymo veiksmus, nes Bendrija nebuvo vykdymo proceso šalis CPK 633 straipsnio prasme, todėl apeliantė neturėjo pareigos pranešti apie savo atliekamus vykdymo veiksmus.

18Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad antstolės D. M. veiksmai realizuojant turtą, kuriam teismo sprendimu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, buvo teisėti, nes savo veiksmais ji nepažeidė imperatyvių įstatymo reikalavimų ar draudimų, nagrinėjamoje situacijoje ji neturėjo pareigos pasielgti kitaip, veikos vykdymo metu galiojęs civilinio proceso įstatymas nenumatė reikalavimo stabdyti vykdymo procesą dėl realizuotinam turtui pritaikyto arešto, toks reikalavimas nebuvo įtvirtintas nei CPK 626 straipsnyje, reglamentuojančiame privalomąjį vykdomosios bylos sustabdymą, nei CPK 627 straipsnyje, kuriame įtvirtinta antstolio teisė stabdyti vykdomąją bylą ir atidėti vykdymo veiksmus išvardytais atvejais, kurių sąrašas yra baigtinis. Kadangi antstolė D. M. neturėjo teisinio pagrindo stabdyti vykdymo proceso, ji nepažeidė ir CPK 18 ir 150 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų, jei yra tenkinama CPK 626 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta sąlyga dėl kreditorių eilės.

19Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog parduodama turtą, kuriam teismo nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, D. M. savo veiksmais pažeidė CPK 18 ir 150 straipsnių nuostatas, neatsižvelgė į tai, kad apeliantė vykdė jau įsiteisėjusį teismo sprendimą ir jo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą.

20Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad D. M. nepažeidė CPK 152 straipsnio 4 dalies nuostatų, nes šiuo atveju jai teismo nutartis nebuvo pavesta vykdyti, ji vykdymo procesą atliko pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės UAB „Al” turtui, vykdė ne apeliantė, o antstolė A. K.

21Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors civilinio proceso įstatymas tiesiogiai nenumato antstolio pareigos apie vykdymo veiksmus pranešti suinteresuotiems asmenims, tačiau D. M., laikydamasi CK 1.5 straipsnio reikalavimų, turėjo elgtis sąžiningai ir pranešti daugiabučio namo, esančio Vilniuje, ( - ), savininkų bendrijai apie vykdymo procesą, ir nurodė, kad baudžiamojoje teisėje yra negalimas plečiamasis teisės aktų aiškinimas, taip sunkinant kaltinamojo teisinę padėtį. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2009 metų spalio–lapkričio mėnesiais, kai buvo atliekami vykdymo proceso veiksmai, Bendrija nebuvo vykdymo proceso šalis CPK 633 straipsnio prasme, todėl apeliantė neturėjo pareigos pranešti apie savo atliekamus vykdymo veiksmus.

22Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad vykdomojoje byloje Nr. 0012/09/02709 antstolė D. M. pažeidė CPK 591 straipsnio nuostatas, tačiau šis pažeidimas formalus, nesukėlęs jokių neigiamų padarinių, antstolė negalėjo padaryti ir nepadarė nei turtinės, nei neturtinės žalos, padarytas pažeidimas negali būti vertinamas kaip veika, užtraukianti baudžiamąją atsakomybę.

23Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad antstolė D. M. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 246 straipsnio 2 dalyje, nes šios veikos subjektu gali būti tik asmuo, kuriam perleistas turtas buvo patikėtas, ir, atlikdama veiksmus vykdymo byloje Nr. 0012/09/02709, parduodama UAB „Al” priklausiusį turtą, antstolė D. M. elgėsi teisėtai.

24Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

25Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė civilinio ir civilinio proceso įstatymų nuostatas, ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

261. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas palaikė nepagrįstą pirmosios instancijos teismo išvadą, jog D. M. neteisėtai realizavus turtą - UAB „Al” priklausiusius 109,89 kv. m garažus ir 404,92 kv. m mechanines dirbtuves, esančias Alytuje, ( - ), buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojama teisė į nuosavybės neliečiamumą, ir nurodė, kad nuosavybės teisė yra daiktinė teisė, todėl ji yra neatskiriama nuo objekto. 2012 m. birželio 8 d. nuosprendyje teigiama, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartimi ir antstolės A. K. 2009 m. vasario 23 d. ir 2009 m. kovo 2 d. turto aprašais pritaikius areštą prieš tai minėtam nekilnojama turtui, šio turto pardavimo metu daugiabučio namo Vilniuje, ( - ) savininkų bendrija dar nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į UAB „Al” priklausiusį turtą, negalėjo juo disponuoti, valdyti ir naudoti, todėl nuteistosios veiksmai parduodant Bendrijos interesais areštuotą turtą negalėjo pažeisti šios Bendrijos teisės į nuosavybę, nes ji tokios teisės nebuvo įgijusi ir ja nedisponavo. Prokuroro nuomone, tokios apeliacinės instancijos teismo išvados neatitinka teisinio reglamentavimo, todėl laikytinos neteisėtomis ir nepagrįstomis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 straipsnyje įtvirtinta, kad nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti, savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teises, o 4.38 straipsnyje įtvirtinta, kad nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas. Taigi, remdamasis minėtomis nuostatomis, kasatorius konstatuoja, kad nuosavybės teisės objektas gali būti ne tik daiktas (materialus objektas) bet ir kitas turtas, kuriuo galima valdyti, naudotis ar disponuoti. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, nuosavybės teisę siedamas tik su daiktu, šią teisę traktavo nepagrįstai siaurinamai.

27CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, kai jų nesiėmus gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas teismo sprendimo įvykdymas. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartimi ir antstolės A. K. 2009 m. vasario 23 d. ir 2009 m. kovo 2 d. turto aprašais pritaikius areštą konkrečiam UAB „Al” turtui pagal Bendrijos turtinį reikalavimą, buvo patenkinti Bendrijos teisėti ir įstatymais ginami lūkesčiai, kad tokiu būdu bus apginti pažeisti Bendrijos interesai. Tuo pačiu Bendrija įgijo teisę reikalauti patirtos žalos atlyginimo areštuoto turto sąskaita, tai laikytina turtine nuosavybės teise.

28Kasatorius pažymi, kad, remiantis tiriamuoju laikotarpiu galiojusia CPK 587 straipsnio 4 dalies redakcija, teismo sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių laikytinas vykdomuoju dokumentu; šiuo metu galiojančio to paties straipsnio 4 punkte vienareikšmiškai įtvirtinta, kad teismo nutartys ir institucijų bei pareigūnų nutarimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra vykdomieji dokumentai - remiantis tiek tiriamuoju laikotarpiu, tiek šiuo metu galiojančia 638 straipsnio nuostata, asmuo, kurio naudai išduotas vykdomasis dokumentas (nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartis ir antstolės A. K. 2009 m. vasario 23 d. ir 2009 m. kovo 2 d. turto aprašai dėl UAB „Al” priklausančių 109,89 kv. m garažų ir 404,92 kv. m mechaninių dirbtuvių, esančių Alytuje, ( - )), yra išieškotojas.

29Remiantis nurodomu teisiniu reglamentavimu, anot kasatoriaus, darytina išvada, kad Bendrija laikytina išieškotoju areštuoto turto atžvilgiu, turinčiu konkrečiai apibrėžtą turtinę nuosavybės teisę.

302. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas, nes šis principas reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, o Bendrijos teisė į netrukdomą teismo sprendimo įvykdymą negali būti pripažįstama procesine teise CPK 13 ir 42 straipsnio prasme; ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad D. M., laikydamasi CK 1.5 straipsnio reikalavimų, turėjo elgtis sąžiningai ir pranešti Bendrijai apie vykdymo procesą ir vykdymo veiksmus, nes Bendrija nebuvo vykdymo proceso šalis CPK 633 straipsnio prasme, todėl apeliantė neturėjo pareigos pranešti apie savo atliekamus vykdymo veiksmus.

31CPK 37 straipsnyje įtvirtinta, kad asmuo, turintis teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, laikytinas dalyvaujančiu byloje asmeniu; 42 straipsnio 4 dalyje - suinteresuoti asmenys ypatingos teisenos bylose (tarp jų ir bylose, kuriose nagrinėjami skundai dėl antstolio veiksmų) turi bylos šalies teises; 633 straipsnio 2 dalyje - suinteresuotu asmeniu vykdymo procese laikytinas asmuo, kuriam vykdymo veiksmai sukelia arba gali sukelti teisines pasekmes. Remiantis šiomis nuostatomis, pasak kasatoriaus, Bendrija laikytina dalyvaujančiu byloje asmeniu ir asmeniu, suinteresuotu antstolės D. M. vykdomojoje byloje Nr. 0012/09/02709, kuriam vykdymo veiksmai minėtoje byloje gali sukelti ir sukėlė teisines pasekmes (galimybė inicijuoti vykdymo procesą dėl žalos atlyginimo areštuoto turto sąskaita).

32Kasatoriaus nuomone, esamoje situacijoje konstatuotinas ne tik teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, įtvirtintų CK 1.5 straipsnyje nesilaikymas, bet ir 1.137 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų nuostatų pažeidimas (Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymu, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. <...> Draudžiama <...> įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. <...>), kadangi žinodama, kad turto, kurį ji ketina realizuoti, atžvilgiu yra suinteresuotas asmuo, vykdydama CPK 613 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reikalavimą, antstolė D. M. turėjo pripažinti esant reikalinga savo patvarkymus vykdomojoje byloje Nr. 0012/09/02709 išsiųsti ir Bendrijai. Pasak kasatoriaus, akivaizdu, kad antstolė to nedarė sąmoningai, nes tokiu atveju Bendrija galėtų skųsti antstolės veiksmus, kreiptis į teismą dėl antstolės D. M. areštuoto turto realizavimo sustabdymo, pateikti prašymus ar kitokius dokumentus dėl kituose įstatymuose numatytų priemonių, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, susipažinti su antstolės D. M. vykdomosios bylos dokumentais ar įgyvendinti kitas procesines teises. Tokiu atveju antstolė D. M. nebūtų galėjusi realizuoti UAB „Al” priklausančių 109,89 kv. m garažų ir 404,92 kv. m mechaninių dirbtuvių, esančių Alytuje, ( - ), areštuotų minėtais teismo nutartimi ir antstolės A. K. turto aprašais arba šio turto realizavimas būtų žymiai pasunkintas.

33Kasatoriaus nuomone, antstolei D. M. pardavus UAB „Al” turtą Bendrija prarado ir procesines teises.

343. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad antstolės D. M. veiksmai realizuojant turtą, kuriam teismo sprendimu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, buvo teisėti, nes savo veiksmais ji nepažeidė imperatyvių įstatymo reikalavimų ar draudimų, nagrinėjamoje situacijoje ji neturėjo pareigos pasielgti kitaip, veikos vykdymo metu galiojęs civilinio proceso įstatymas nenumatė reikalavimo stabdyti vykdymo procesą dėl realizuotinam turtui pritaikyto arešto, toks reikalavimas nebuvo įtvirtintas nei CPK 626 straipsnyje, reglamentuojančiame privalomąjį vykdomosios bylos sustabdymą, nei CPK 627 straipsnyje, kuriame įtvirtinta antstolio teisė stabdyti vykdomąją bylą ir atidėti vykdymo veiksmus išvardytais atvejais, kurių sąrašas yra baigtinis. Kadangi antstolė D. M. neturėjo teisinio pagrindo stabdyti vykdymo proceso, ji nepažeidė ir CPK 18 ir 150 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų.

35Kasaciniame skunde pažymima, kad antstolė D. M. nėra kaltinama CPK 626 ir 627 straipsniuose įtvirtintų nuostatų pažeidimu, todėl nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos nuosprendžio pagrindimas šiais straipsniais, jų susiejimas su CPK 18 ir 150 straipsnių reikalavimais yra nepagrįstas. D. M. kaltinama ne dėl to, kad privalėjo sustabdyti vykdomąją bylą ir to nepadarė, bet kad ji perleido tretiesiems asmenims konkretų turtą, kuriam teismo sprendimu buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės ginant kitų asmenų turtines teises. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių vykdomosios bylos Nr. 0012/09/02709 dokumentų, klausimas dėl vykdomosios bylos sustabdymo nėra šios baudžiamosios bylos dalykas, nes UAB „Al” turėjo ir kito turto, dėl kurio antstolė D. M. galėjo netrukdomai atlikti vykdymo veiksmus, tą ji ir padarė. Šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas yra atskirų antstolės D. M. veiksmų, t.y. areštuoto turto perleidimo, teisėtumo įvertinimas.

36Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad, konstatuodama, jog parduodama turtą, kuriam teismo nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, D. M. savo veiksmais pažeidė CPK 18 ir 150 straipsnių nuostatas, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantė vykdė jau įsiteisėjusį teismo sprendimą ir jo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą. Vertinant šio teiginio pagrįstumą, pasak kasatoriaus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo sprendime ir vykdomajame rašte, kuriuos vykdė antstolė D. M., nurodoma tik kokio dydžio žalą iš ko ir kieno interesais reikia išieškoti, tačiau nėra įtvirtintas sprendimas ar leidimas nukreipti išieškojimą į turtą, areštuotą Vilniaus apygardos teismo minėtais nutartimi ir turto aprašais.

37Kasatoriaus nuomone, antstolė D. M. pažeidė CPK 18 ir 150 straipsnių reikalavimus.

38CPK 18 straipsnyje įtvirtinta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai, pasak kasatoriaus, yra imperatyvi įstatymo nuostata, akivaizdžiai priešinga apeliacinės instancijos teismo išvadoms. Apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje pripažino, kad bet koks valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikimas ar neveikimas išeinant už griežtai imperatyviomis teisės normomis nustatytos kompetencijos ribų ar veikimas kitais nei nustatyta būdais yra neteisėtas ir draudžiamas.

39Pasisakydamas dėl inkriminuojamo CPK 18 straipsnio pažeidimo, apeliacinės instancijos teismas nurodė: Jeigu yra du teismo procesiniai dokumentai dėl to paties dalyko, tai kyla klausimas dėl jų vykdymo eiliškumo ir tvarkos. Jis sprendžiamas pagal įstatymą arba teismo nustatyta tvarka, bet teisinis reglamentavimas ar ginčo išsprendimas teisme nevertinamas kaip privalomumo principo paneigimas. Išimtinius atvejus, kai teismo sprendimas visa dalimi ar iš dalies nevykdomas, gali reglamentuoti įstatymas. Kasatoriaus nuomone, iš nuosprendžio neaišku, kodėl antstolei D. M. nebuvo privalomas areštas, taikomas aukščiau minėtais nutartimi ir turto aprašais, ir kodėl antstolės D. M. veiksmai nelaikytini CPK 18 straipsnio pažeidimu.

40Apeliacinės instancijos teismas dėl antstolės D. M. veiksmų teisėtumo pasisako vertindamas, ar ji nepažeidė imperatyvių įstatymo reikalavimų ir draudimų, tačiau, pasak kasatoriaus, pažymėtina, jog vertinimas tokiu principu yra neteisingas ir nepagrįstas, nes, priešingai nei eiliniam piliečiui, valstybės tarnautojui ar jam prilyginamam asmeniui taikomas ne principas „galima tai, kas nedraudžiama įstatymo“, bet principas „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme”. D. M. turėjo duomenis ir žinojo, kad UAB „Al“ priklausantiems 109,89 kv. m garažams ir 404,92 kv. m mechaninėms dirbtuvėms, esantiems Alytuje, ( - ), minėtais nutartimi ir turto aprašais buvo taikomas areštas, t.y. taikomas draudimas perleisti konkretų turtą, tačiau šio draudimo nepaisė, nors jokiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta antstolio teisė nepaisyti teismo sprendimu taikomų apribojimų bei draudimų.

41Apeliacinės instancijos teismas konstatavo: „Antstolis yra viešosios teisės subjektas, kurio privalomo bei leistino elgesio ribas nustato viešosios teisės normos. Viešajai teisei būdingas imperatyvusis jos teisinių santykių dalyvių reguliavimo metodas, kuris reiškia, jog antstolis, kaip valstybės pareigūnas, gali veikti tik tokiais būdais ir tokiomis formomis, kokios yra įtvirtintos teisės aktuose”. Kasatorius šiems teiginiams pritaria ir pažymi, kad jokiame teisės akte nėra įtvirtinta antstolio teisė realizuoti teismo sprendimu areštuotą turtą byloje, kurios šalimi ar suinteresuotu asmeniu antstolis nėra, priešingai - jau minėtomis įstatymo nuostatomis grįstina, kad teismo uždėtą areštą gali panaikinti tik teismas, o teismo sprendimas, ribojantis disponavimą konkrečiu turtu, yra privalomas visiems.

42CPK 150 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi tiriamuoju laikotarpiu) įtvirtinta, kad laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje ir kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali būti panaikinamos teismo, kurio žinioje yra byla, nutartimi, 4 dalyje - laikinosios apsaugos priemonės paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo netgi tais atvejais, kai atmetamas ieškinys, 3 dalyje - laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą teismas išsprendžia rašytinio proceso tvarka. Remiantis išvardytomis teisės normomis kasatorius konstatuoja, kad laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimas yra išimtinai sprendimą dėl jų taikymo priėmusio teismo kompetencija, o tų priemonių panaikinimo pagrindas - dalyvaujančių byloje ir kitų suinteresuotų asmenų prašymas. Anot kasatoriaus, akivaizdu, kad D. M. nebuvo dalyvaujantis asmuo byloje, kurioje buvo nagrinėjamas Bendrijos ieškinys UAB „Al” ir kurioje UAB „Al” priklausantiems 109,89 kv. m garažams ir 404,92 kv. m mechaninėms dirbtuvėms, esantiems Alytuje, ( - ), minėtais nutartimi ir turto aprašais buvo taikomas areštas. Į laikinąsias apsaugos priemones konkretaus turto atžvilgiu pritaikiusį teismą, kaip suinteresuotas asmuo, antstolė D. M. kokiu nors būdu taip pat nesikreipė ir laikinąsias apsaugos priemones pritaikiusio teismo leidimo realizuoti areštuotą turtą neturėjo, todėl konstatuotina, kad D. M. pažeidė CPK 18 straipsnio ir 150 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių nuostatas, galiojusias veikos padarymo metu.

434. Nors apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad D. M. nepažeidė CPK 152 straipsnio 4 dalies nuostatų, tačiau, pasak kasatoriaus, tokia išvada yra neteisinga ir nepagrįsta, nes nebūdama šalimi ar suinteresuotu asmeniu, turinčiu teismo sutikimą atlikti vykdymo veiksmus areštuoto turto atžvilgiu, antstolė D. M. nepagrįstai ir neteisėtai priėmė sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. jas panaikino ir tuo pažeidė CPK 152 straipsnio 4 dalies nuostatą. Tiek veikos padarymo laikotarpiu, tiek šiuo metu galiojančioje CPK 675 straipsnio 2 dalies redakcijoje įtvirtinta, kad antstolis turi teisę panaikinti turto areštą tik tuomet, jeigu turtas areštuotas antstolio; o CPK 693 straipsnio redakcijoje - kad areštuoto turto realizavimas šio Kodekso VI dalyje nustatyta tvarka (dalis, reglamentuojanti vykdymo procesą) panaikina visus to turto areštus.

445. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad vykdomojoje byloje Nr. 0012/09/02709 antstolė D. M. pažeidė CPK 591 straipsnio nuostatas, kartu padarė nepagrįstą išvadą, kad šis pažeidimas formalus, nesukėlęs jokių neigiamų padarinių, antstolė negalėjo padaryti ir nepadarė nei turtinės, nei neturtinės žalos, padarytas pažeidimas negali būti vertinamas kaip veika, užtraukianti baudžiamąją atsakomybę. Pasak prokuroro, faktinės bylos aplinkybės leidžia pagrįstai konstatuoti, kad CPK 591 straipsnio pažeidimas nėra formalus, nes antstolės

45D. M. veiksmai sukėlė negrąžinamai neigiamas pasekmes (eliminavo Bendrijos galimybes pasinaudojant procesinėmis teisėmis ginti turimą turtinę nuosavybės teisę bei galimybę inicijuoti vykdymo procesą dėl žalos atlyginimo areštuoto turto sąskaita). Kasatoriaus nuomone, antstolė D. M. suvokė, jog jai realizavus UAB „Al“ priklausančius 109,89 kv. m garažus ir 404,92 kv. m mechanines dirbtuves, esančius Alytuje, ( - ), neteks teisinės galios ir areštas, taikomas šiam turtui Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartimi ir antstolės A. K. 2009 m. vasario 23 d. bei 2009 m. kovo 2 d. turto aprašais ir pardavus areštuotą turtą, Bendrija praras teisę reikalauti žalos atlyginimo šio turto sąskaita, t. y. antstolė D. M. suvokė savo veiksmų negatyvias pasekmes ir norėjo taip veikti.

466. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad antstolė D. M. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 246 straipsnio 2 dalyje, motyvuodamas, kad šios veikos subjektu gali būti tik asmuo, kuriam perleistas turtas buvo patikėtas, ir tuo, kad, atlikdama veiksmus vykdymo byloje Nr. 0012/09/02709 ir parduodama UAB „Al” priklausiusį turtą, antstolė D. M. elgėsi teisėtai. Tokios teismo išvados, pasak prokuroro, yra neteisėtos ir nepagrįstos, nes šios nusikalstamos veikos subjektu laikytinas bet kuris asmuo, kuris dėl fizinio kontakto su aprašytu ar areštuotu turtu, dėl savo teisinio santykio su tokiu turtu, dėl savo einamų pareigų, atliekamo darbo ar kitokiais pagrindais turi tiek sąlygas, tiek galimybes priimti sprendimus ar atlikti veiksmus dėl to turto perleidimo kitam asmeniui. Todėl antstolis, konkretaus turto atžvilgiu galintis priimti sprendimus dėl to turto perleidimo, taip pat laikytinas minėtame BK straipsnyje apibrėžtos nusikalstamos veikos subjektu, kai to turto perleidimas atliktas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

47Kasacinis skundas netenkintinas.

48Dėl BK 228 straipsnio 2 dalies, 246 straipsnio 2 dalies taikymo

49Iš esmės išteisintoji D. M. pirmosios instancijos teismo buvo nuteista pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 246 straipsnio 2 dalį už tai, kad, dirbdama antstole, atlikdama savo, kaip antstolės, funkcijas vykdomojoje byloje, siekdama turtinės naudos (gauti atlygį pagal sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatas už vykdymo išlaidas), neteisėtai, veikdama kito antstolio teritorijoje, jiems nepranešus, perleido UAB „Al“ nekilnojamąjį turtą (mechanines dirbtuves ir garažą) trečiajam asmeniui, žinodama, jog šiam turtui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (dėl daugiabučio namo savininkų bendrijos pareikšto civilinio ieškinio), to bendrijai nepranešė, nesiaiškino UAB „Al“ turto areštavimo priežasčių ir, neturėdama, prioriteto prieš anksčiau taikytas laikinąsias apsaugos priemones, pardavė šį turtą kitiems asmenims, dėl to padarė didelę žalą bendrijai ir valstybės interesams, nes tuo diskreditavo valstybės tarnautojo, kuriam prilyginamas antstolis, vardą.

50Apeliacinės instancijos teismas D. M. išteisino, nepadarius veikų, turinčių šių nusikalstamų veikų požymių.

51Kasaciniu skundu prašoma palikti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė netinkamas, nepagrįstas bylos medžiaga išvadas, neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 228 straipsnį), dėl to priėmė neteisėtą išteisinamąjį nuosprendį.

52BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piktnaudžiavimas objektyviai pasireiškia valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu, jeigu dėl to didelės žalos patiria valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo (2007 m. birželio 28 d. redakcija), o 2 dalyje nurodyti kvalifikuojamieji piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir įgaliojimų viršijimo požymiai, kurių buvimas reiškia, kad minėtomis nusikalstamomis veikomis didelė žala padaroma siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių. Iš to matyti, kad paprastas piktnaudžiavimas yra tarnybinės padėties panaudojimas ar pasinaudojimas ja priešingais nei tarnybos interesais, t. y. valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau jo veikla iš tikrųjų yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes jis ja pažeidžia pagrindinius tarnybos principus: konkrečios institucijos, įstaigos ar pan. veiklos tikslus, tvarką, ja iškraipoma veiklos esmė, turinys, menkinamas tarnybos prestižas. Todėl būtina nustatyti, kad piktnaudžiavimo faktą patvirtintų tai, jog asmuo, veikdamas arba neveikdamas, kokiu tai būdu pažeidė teisės aktų nuostatas, įtvirtinančias tam tikrų teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimo tvarką, ar nesilaikė iš teisės aktų jam, kaip pareigūnui, kylančių teisių ir pareigų.

53BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tada, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir jo veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Įstatymas įpareigoja būtent teismą nustatyti, ar kaltininko veiksmai atitinka BK specialiosios dalies straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, o teisinį įvertinimą teismas privalo motyvuotai išdėstyti teismo nuosprendyje.

54Šioje byloje antstolė D. M. buvo kaltinama pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, nes pažeidė Civilinio, Civilinio proceso kodeksų, Antstolių įstatymo, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo ir kitų įstatymų straipsnių nuostatas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ji pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 23 straipsnio, CPK 13, 18 straipsnių, 150 straipsnio 1, 3, 4, dalių, 152 straipsnio 4 dalies, 591 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymo reikalavimus. Visų pirma, būtina išsiaiškinti šių įstatymų nuostatas ir kokias iš jų D. M. pažeidė.

55Kaltinimas D. M. iš esmės buvo grindžiamas tuo, kad ji, vykdydama Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo išduotą vykdomąjį dokumentą dėl 7 941 44 Lt išieškojimo iš UAB „Al“ išieškotojui OU „Ar“ naudai, areštavo UAB „Al“ priklausantį turtą – garažą ir mechanines dirbtuves, nors jam teismo nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, priėmus daugiabučio namo, esančio ( - ) savininkų bendrijos ieškinį dėl lėšų iš UAB „Al“ išieškojimo. Vėliau surašė šio turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, kurį patvirtino teismas, ir šis buvo parduotas.

56Kasaciniame skunde teigiama, kad išteisintoji savo veiksmais pažeidė CPK 13 ir 18 straipsnyje įtvirtintus dispozityvumo ir teismo sprendimo, nutarties privalomumo principus. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas D. M. inkriminuojamos nusikalstamos veikos – piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, turinį, konstatavo, kad ji pažeidė CPK 13 straipsnį, t. y. dispozityvumo principą. Šiame straipsnyje nustatyta, kad šalys ir kiti proceso dalyviai turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, kurios išvardytos CPK 42 straipsnyje. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad dispozityvumo principo pažeidimas pasireiškė tuo, jog dėl antstolės D. M. veiksmų buvo pasunkintas teismo sprendimo, kuriuo patenkintas daugiabučio namo, esančio Vilniuje, ( - ), savininkų bendrijos ieškinys atsakovui UAB „Al”, įvykdymas, kuris buvo užtikrintas taikant laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad CPK 13 straipsnyje įtvirtinto dispozityvumo principo apibrėžimas suponuoja išvadą, jog proceso šalys turi teisę disponuoti ne materialinėmis, o procesinėmis teisėmis. Reikia sutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada, kad apkaltinamajame nuosprendyje minima Bendrijos teisė į netrukdomą teismo sprendimo įvykdymą negali būti pripažįstama procesine teise CPK 13 ir 42 straipsnio prasme. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. M. veiksmais buvo pažeistas dispozityvumo principas, yra nepagrįsta.

57Kasatorius kasaciniame skunde nurodo ir tai, kad, jo nuomone, apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas teisingai nustatė, jog D. M. nusikalstama veika objektyviai pasireiškė ir tuo, kad ji pažeidė civilinio proceso įstatymo nuostatas (CPK 18 straipsnis) įtvirtinančias teismo sprendimo ar nutarties privalomumo principą ir tai, kad sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi priimti tik teismas (CPK 150 straipsnis).

58Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad CPK 150 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, susijusios su išimtine teismo teise spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar panaikinimo, o CPK 18 straipsnyje nustatytas teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ar nutarimo privalomumas. Pastarajame straipsnyje nustatyta, kad įsiteisėję teismo sprendimas nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

59Taigi, teismų procesinių dokumentų privalomumo principas yra tai, kad teismas yra viena iš valdžios institucijų ir jo sprendimas ar kitoks procesinis dokumentas yra visuotinai privalomas valstybės valdžios aktas. Šią savybę turi ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, ir įsiteisėjusi teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tokiu atveju, kai yra du teismo procesiniai dokumentai dėl to paties dalyko, tai iškyla klausimas dėl jų vykdymo eiliškumo ir tvarkos. Jis sprendžiamas pagal įstatymą arba teismo nustatyta tvarka, bet teisinis reglamentavimas ar ginčo išsprendimas teisme nevertinamas kaip privalomumo principo paneigimas. Išimtinius atvejus, kai teismo sprendimas visa dalimi ar iš dalies nevykdomas, gali reglamentuoti įstatymas. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog D. M. savo veiksmais pažeidė šias CPK nuostatas, nes pardavė turtą, kuriam teismo nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, neatsižvelgė į tai, kad ji tuo metu jau vykdė įsiteisėjusį teismo sprendimą ir jo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą.

60Pagal Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį antstolis yra valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų numatytas funkcijas. Pagal šį įstatymą antstolis turi jam nustatytus įgalinimus, nes atlikdamas savo funkcijas jis yra nepriklausomas ir savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 2 dalis) įstatymais bei kitais teisės aktais, taip pat Antstolių profesinės etikos kodeksu. Teismų praktikoje pasisakyta, kad teismų sprendimų vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto (Antstolių įstatymo 16 straipsnis), veikti pagal jam suteiktus įgalinimus, o bet koks priešingas veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas, tai reiškia, kad antstolis turi veikti pagal savo kompetenciją, neišeidamas už jos ribų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 3K-7-273/2012, 2K-64/2013). Vadinasi, antstolis, kaip valstybės pareigūnas, gali veikti tik tokiais būdais ir tokiomis formomis, kokios yra įtvirtintos teisės aktuose. Bet koks jo veikimas ar neveikimas išeinant už griežtai teisės normomis nustatytos kompetencijos ribų ar veikimas kitais nei nustatyta būdais yra neteisėtas ir draudžiamas. Taigi esminę reikšmę, sprendžiant klausimą dėl D. M. kaltumo padarius BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, turi tai, ar ji, atlikdama jai inkriminuojamus veiksmus, laikėsi įstatymų, kitų teisės aktų, ar neviršijo jai, kaip antstolei, suteiktų įgalinimų. Antstolių įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad antstolis privalo vykdyti įstatymų nustatytus vykdomuosius dokumentus. Pagal to paties įstatymo 26 straipsnio 2 dalį antstolis negali atsisakyti priimti vykdyti vykdomuosius dokumentus ar atlikti kitas šio įstatymo 21 straipsnyje nustatytas funkcijas, vykdytinas jo veiklos teritorijoje, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.

61Iš bylos duomenų matyti, kad D. M., atliekant vykdymo veiksmus ir parduodant UAB „Al“ turtą, kuriam buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nebuvo CPK 626 straipsnyje įtvirtintų aplinkybių, kurioms esant antstolis privalo sustabdyti vykdomąją bylą. Taigi išteisintoji faktiškai neturėjo jokio teisinio pagrindo nevykdyti įsiteisėjusio Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimo ir pagal 2009 m. birželio 10 d. vykdomąjį dokumentą neparduoti šį UAB „Al“ nuosavybės teise priklausiusį turtą. Atsižvelgti reikia ir į tai, kad nusikalstamos veikos vykdymo metu galiojęs Civilinio proceso įstatymas nenumatė reikalavimo stabdyti vykdymo procesą dėl realizuotinam turtui pritaikyto arešto. Toks reikalavimas nebuvo įtvirtintas nei CPK 626 straipsnyje, reglamentuojančiame privalomąjį vykdomosios bylos sustabdymą, nei CPK 627 straipsnyje, kuriame įtvirtinta antstolio teisė stabdyti vykdomąją bylą ir atidėti vykdymo veiksmus išvardintais atvejais, kurių sąrašas yra baigtinis.

62Pagal teismų praktiką antstolis CPK normų pagrindu vykdymo procese galėjo disponuoti svetimu turtu ir po tokio turto arešto. CPK normos reglamentuoja, kad vykdymo procese tam tikri antstolio veiksmai atliekami pirmiau už kitus. Kai turtas areštuotas kelių kreditorių naudai, pirmenybė vykdyti suteikiama to kreditoriaus naudai, kurio yra pirmesnė išieškojimo eilė, bet antstolis privalo sustabdyti vykdomąją bylą tik tuo atveju, kai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka fiziniam ar juridiniam asmeniui laikinai apribojamos nuosavybės teisės ar areštuojamas turtas siekiant užtikrinti pirmesnės nei išieškotojas eilės kreditoriaus reikalavimus. Taigi, pagrindas sustabdyti vykdomąją bylą ar atskirus vykdymo veiksmus yra turto areštas pagal pirmesnės eilės kreditoriaus reikalavimą, o ne bet kurio kreditoriaus reikalavimu uždėtas turto areštas. Be to, pagal CPK nuostatas pirmesnis laiko atžvilgiu turto areštas nereiškia kreditoriaus reikalavimo pirmumo (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-75/2007, 3K-3-417/2008). Šiuo metu CPK 626 straipsnis papildytas ir 3 dalyje nustatyta, kad kai turtas areštuotas ar nuosavybės teisės į turtą laikinai apribotos tos pačios ar paskesnės eilės kreditorių reikalavimams užtikrinti, išieškojimas iš šio turto nestabdomas.

63Nepritartina kasacinio skundo argumentams, kad išteisintoji, atlikdama vykdymo veiksmus, pažeidė CPK 18 straipsnį, pagal kurį įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, ta prasme, kad vykdydama vieno teismo sprendimą, nepaisė kito teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo tam pačiam turtui. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, D. M., atlikdama vykdymo veiksmus, įvykdė įsiteisėjusį Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. sprendimą. Pažymėtina ir tai, kad ją vykdyti būtent šį vykdomąjį dokumentą įpareigojo ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. įsiteisėjęs sprendimas (T. 4, b. l. 49-51), kuriame motyvuotai išanalizuotos ir išdėstytos visos šioje baudžiamojoje byloje išnagrinėjamos aplinkybės dėl turto, kuriam buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir nustatyta, kad antstolė D. M. teisėtai privalėjo parduoti ginčijamą UAB „Al“ turtą.

64Išplėstinė septynių teisėjų kolegija nesutinka ir su kasatoriaus teiginiais, kad šiuo atveju D. M. pažeidė ir CPK 150 straipsnio nuostatas, pagal kurias laikinąsias apsaugos priemones gali panaikinti tik teismas. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasatoriaus nurodyti D. M. veiksmai turi būti vertinami atsižvelgiant ir į kitas CPK normas. Iš bylos medžiagos matyti, kad antstolės D. M. veiksmai, kurie, pasak kasatoriaus, pažeidžia CPK 150 straipsnio nuostatas, buvo būtini siekiant įvykdyti kitą apylinkės teismo sprendimą, kurį ji pagal CPK neturėjo jokio teisinio pagrindo nevykdyti. Taigi, aiškinant CPK 150 straipsnio nuostatas, nėra pagrindo teigti, kad ji atlikdama vykdymo veiksmus šiuo atveju pažeidė iš šio straipsnio kylančius reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog iš byloje surinktų duomenų nustatyta, jog tiek daugiabučio namo, esančio Vilniuje, ( - ), savininkų bendrija, tiek OU „Ar” buvo pareiškę ieškinius atsakovui UAB „Al”. Šie du juridiniai asmenys yra tos pačios eilės kreditoriai. Kaip jau buvo minėta, ta aplinkybė, jog laikinosios apsaugos priemonės UAB „Al” turtui buvo pritaikytos pagal Bendrijos pareikštą ieškinį, nereiškia, kad ji turi pirmesnį kreditoriaus reikalavimą nei OU „Ar”. Taigi D. M., vykdydama įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriuo patenkintas ieškovo OU „Ar” ieškinys atsakovui UAB „Al”, ir išieškodama pastarajam priklausantį turtą, nepažeidė CPK 18 ir 150 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų, o be to, ir neturėjo teisinio pagrindo stabdyti vykdymo proceso savo vykdomojoje byloje. Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais nustatyta, kad D. M., vykdydama įsiteisėjusį teismo sprendimą ir žinodama, kad anksčiau paminėtam UAB „Al“ turtui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, šį turtą areštavo, nes tuo laiku šis turtas nebuvo ginčo objektas, kadangi sprendimas dėl jo priteisimo Bendrijai dar nebuvo priimtas ir nuosavybės teisės pastaroji į jį nebuvo įgijusi ir juo nedisponavo, be to, visus vykdymo veiksmus ji derino su teisėjais, kurie davė leidimus jį areštuoti ir po to parduoti; taigi, apie pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones šiam turtui ir jiems buvo žinoma. Dėl to, taip pat nėra teisinio pagrindo išvadai, kad

65D. M. pažeidė CPK 152 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių įvykdymo tvarką. Pagal šio straipsnio 4 dalį nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių antstolis vykdo teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Akivaizdu, jog ši procesinė norma skirta antstolio, kuriam pavesta vykdyti teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, veiklai reglamentuoti. Šiuo atveju nuteistajai D. M. tokia teismo nutartis nebuvo pavesta vykdyti, ji vykdymo procesą atliko pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės UAB „Al” turtui, vykdė ne apeliantė, o antstolė A. K.

66Dėl to, išplėstinė septynių teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad išteisintoji D. M., vykdydamas apylinkės teismo sprendimą parduoti UAB „Al“ nuosavybės teise priklausiusį turtą, kuriam buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, veikė teisėtai, nepažeisdama CK, CPK ir kitų teisės aktų nuostatų.

67Kasatorius skunde nepagrįstai nurodo dar ir tai, kad, jo manymu, apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas teisingai konstatavo, jog nors Civilinio proceso įstatymas tiesiogiai nenumato antstolio pareigos apie vykdymo veiksmus pranešti suinteresuotiems asmenims, tačiau nuteistoji D. M., laikydamasi CK 1.5 straipsnio reikalavimų, turėjo elgtis sąžiningai ir pranešti daugiabučio namo, esančio Vilniuje, ( - ), savininkų bendrijai apie vykdymo procesą. Kasatorius tai grindžia CPK 37 straipsnio, 42 straipsnio 4 dalies nuostatomis, kad jei asmuo turi suinteresuotumą bylos baigtimi, jis laikytinas byloje dalyvaujančiu asmeniu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutiko su šia apygardos teismo išvada ir atkreipė dėmesį į tai, kad baudžiamojoje teisėje yra negalimas plečiamasis teisės aktų aiškinimas, taip sunkinant kaltinamojo teisinę padėtį. Taigi, kasacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, ir šiais argumentais kasacinis skundas nepagrįstas, nes iš bylos duomenų matyti, kad 2009 metų spalio–lapkričio mėnesiais, kai D. M. vykdė proceso veiksmus, gyventojų bendrija nebuvo vykdymo proceso šalis, kaip nustatyta CPK 633 straipsnyje, todėl ji neturėjo pareigos pranešti apie savo atliekamus vykdymo veiksmus ir bendrijai. Pažymėtina ir tai, kad ir apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas taip pat tai nustatė ir nurodė, kad civilinio proceso įstatymas tiesiogiai nenumatė šiuo atveju antstolio pareigos apie vykdymo veiksmus pranešti Bendrijai.

68Nesutiktina ir su skundo argumentais, kad apygardos teismas nustatė, jog D. M. pažeidė CPK 591 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, nes, neturėdama teismo leidimo tęsti vykdymo veiksmus kito antstolio veiklos teritorijoje, 2009 m. spalio 12 d. surašė turto pardavimo aktą Nr. 0012/09/02709, kuriuo už 75 000 Lt pardavė UAB „Al” priklausantį turtą – garažus ir mechanines dirbtuves pirkėjui UAB „ND”, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir neteisingai nurodė, kad nors ji ir pažeidė šio straipsnio nuostatas, tačiau padarė išvadą, kad jis formalus, nesukėlęs jokių neigiamų padarinių ir pan., todėl jis negali būti vertinamas kaip veika, užtraukianti baudžiamąją atsakomybę.

69CPK 590 straipsnis nustato teismo sprendimo vykdymo vietą, o 3 dalyje nurodyta, kad antstolis vykdymo veiksmus atlieka antstolio aptarnaujamoje teritorijoje. Tačiau pagal CPK 591 straipsnio nuostatas, pradėtus vykdymo veiksmus antstolis gali tęsti kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje, jeigu tai būtina siekiant sėkmingai įvykdyti sprendimą. Tokiu atveju antstolis surašo motyvuotą patvarkymą tęsti vykdymo veiksmus kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje. Šį patvarkymą turi patvirtinti rezoliucija apylinkės teismo, kurio teritorijoje yra vykdantis sprendimą antstolis, teisėjas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistoji D. M. 2009 m. spalio 9 d. surašė UAB „Al” turto arešto aktą. 2009 m. spalio 16 d. su patvarkymu dėl vykdymo veiksmų atlikimo kito antstolio veiklos teritorijoje ji kreipėsi į Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismą. Šio teismo teisėjas A. I. 2009 m. spalio 20 d. rezoliucija patvarkymą patvirtino. 2009 m. spalio 12 d. D. M. surašė turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, kuris 2009 m. lapkričio 25 d. buvo patvirtintas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjo A. Ž. rezoliucija. Iš liudytojo A. I. parodymų matyti, kad jis, kaip teisėjas, gavęs iš antstolės D. M. prašymą patvirtinti patvarkymą dėl vykdymo veiksmų atlikimo kito antstolio veiklos teritorijoje, jį patvirtino, nes nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių šis vykdymo procesas negalėtų būti tęsiamas. Liudytojas A. Ž. taip pat patvirtino, kad, gavęs antstolės D. M. surašytą turto pardavimo aktą, patikrino, ar nėra aplinkybių, trukdančių jį patvirtinti. Jis teigė teismų informacinėje sistemoje „Liteko” matęs, jog ketinamam parduoti turtui kitose civilinėse bylose yra uždėtas areštas, tačiau teismų sprendimai šiose bylose nebuvo įsiteisėję. Todėl jis, nenustatęs jokių vykdymo bylos stabdymo pagrindų, rezoliucija patvirtino šį procesinį dokumentą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šiuos duomenis, teisingai konstatavo, kad D. M. nors į teismą dėl leidimo atlikti vykdymo veiksmus kreipėsi jau po to, kai jos buvo surašytas turto arešto aktas, ir kad nors ji formaliai ir pažeidė CPK 591 straipsnio reikalavimus, tačiau vien tik toks formalus pažeidimas, iš esmės nesukėlęs jokių neigiamų padarinių, negali būti vertinamas kaip veika, užtraukianti pačią griežčiausią atsakomybės rūšį – baudžiamąją atsakomybę. Be to, tai rodo, kad tolesni jos veiksmai vykdymo byloje (pavėluotas kreipimasis į Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismą), patvirtina, jog ji, atlikdama vykdymo veiksmus, vis dėl to vadovavosi CPK 591 straipsnio reikalavimais.

70Išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, jog šios nagrinėjamos bylos kontekste teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas ir kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas toks teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėse valstybėse yra suprantama kaip kraštutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių apsaugai, todėl ir taikoma ji turėtų būti tik tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų pasiekti negalima. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinio Teismo)1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose pažymėta, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Be to, Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

71Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-409/2011).

72Be to, teismų praktikoje pasisakyta, kad profesinėje veikloje, taikant teisės normas, pasitaiko atvejų, kai įstatymo nuostatos įvairių teisėsaugos pareigūnų suprantamos ir aiškinamos nevienodai, todėl praktikoje analogiškose situacijose gali būti priimami skirtingi sprendimai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje (baudžiamoji byla Nr. 2K-10/2008) konstatuota, kad „profesinė veikla gali būti vertinama kaip nusikalstama ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik asmeniui suvokiant daromos veikos pavojingumą ar rizikingą pobūdį ir numatant galimą įstatyme nustatytų padarinių kilimą“. Taigi, įstatymo taikymas, taip pat ir netinkamas įstatymo taikymas, ar įstatyme nustatytų procedūrų nesilaikymas, jeigu padarytoje veikoje nėra sąmoningo netinkamo įstatymo ar procedūrų nesilaikymo požymių, negali būti pagrindas traukti baudžiamojon atsakomybėn, šiuo atveju antstolį, dėl netinkamo procesinio sprendimo.

73Šioje byloje antstolė D. M., kreipdamasi į teismą dėl patvarkymo tęsti vykdymo veiksmus kito antstolio veiklos teritorijoje po to, kai buvo surašytas turto arešto aktas, nesielgė tiek pavojingai ir nusikalstamai, kad ši jos veika galėtų būti vertinama ne kaip drausminis (ar kitas) nusižengimas, o kaip baudžiamąją atsakomybę užtraukianti veika, be to, jos veiksmai, kaip nustatyta byloje, iš esmės buvo teisėti. Taigi, pritartina apeliacinės instancijos išvadai, kad šioje dalyje kaltinimas taip pat nepasitvirtino.

74Nesutiktina ir su kasatoriaus skundo teiginiais, kad, jo manymu, išteisintoji tokiais (CK, CPK ir kitų teisės aktų pažeidimais) neteisėtais savo veiksmais pažeidė Konstitucijos 23 straipsnyje garantuojamą teisę į nuosavybės neliečiamybę. Šioje byloje, kaip anksčiau minėta, matyti, kad D. M. veikė laikydamasi CK, CPK nustatytų reikalavimų (ar nežymiai pažeidus procedūrinius Civilinio proceso kodekso reikalavimus), šis kasatoriaus argumentas praktiškai netenka prasmės. Juk tokiu atveju konstatavimas, kad išteisintoji pagal CK, CPK nuostatas atlikdamas vykdymo veiksmus pažeidė Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą teisę į nuosavybės neliečiamumą, iš esmės reikštų pripažinimą, kad toks CK, CPK nustatytas teisinis reguliavimas (jo dalis), kuriuo vadovavosi D. M., prieštarauja Konstitucijai. Tokios išvados padarymas yra išimtinė Konstitucinio Teismo kompetencija. Šiame straipsnyje nurodyta, kad nuosavybė yra neliečiama. Taigi šiuo teisės aktu ginamos turto savininko teisės į jam nuosavybės teise priklausantį turtą. Teigiant, kad asmens teisė į nuosavybės neliečiamumą buvo pažeista, reikia nustatyti, jog turtas yra būtent šio asmens, t. y. jis tokią teisę teisėtai įgijęs. CK 4.37 straipsnis taip pat nustato, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmens teisių bei interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. O šioje byloje nustatyta, kad bendrija, į ginčo turtą nuosavybės teisės dar nebuvo įgijusi ir šiuo turtu nedisponavo. Taigi, reikia sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kaltinimas, jog išteisintoji pažeidė Konstitucijos 23 straipsnį, nepasitvirtino.

75Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad išteisintoji D. M. vykdydama antstolio funkcijas piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi ar viršijo jai, kaip antstoliui, suteiktus įgaliojimus. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad D. M. veiksmai neatitinka BK 228 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymių visumos.

76Prokuroras kasaciniame skunde, nepagrįstai nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 246 straipsnio 2 dalį, nes išteisino D. M. dėl šiame straipsnyje aprašytos veikos, motyvuodamas tuo, kad šios nusikalstamos veikos subjektu gali būti tik asmuo, kuriam perleistas turtas buvo patikėtas pasirašytinai. Prokuroras mano, kad šios nusikalstamos veikos subjektu gali būti bet kuris asmuo, kuris dėl fizinio kontakto su aprašytu ar areštuotu turtu, dėl savo teisinio santykio su tokiu turtu, dėl savo einamų pareigų, atliekamo darbo ar kitais pagrindais turi tiek sąlygas, tiek galimybes priimti sprendimus ar atlikti veiksmus dėl to turto perleidimo kitam asmeniui. Tuo tarpu BK 246 straipsnyje nustatyta, kad pagal šį straipsnį atsako tas, kas paslėpė, sunaikino ar sugadino aprašytą, areštuotą ir jam patikėtą turtą (antroje dalyje – didelės vertės turtą) arba turtą, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, arba šį turtą perleido kitam asmeniui. Prokuroro nutarimu ar teismo sprendimais įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui ar fiziniams asmenims gali būti skirtas laikinas nuosavybės apribojimas arba turtas areštuojamas. Toks turtas perduodamas saugoti savivaldybės institucijai ar kokiam kitam asmeniui. Tokiems asmenims išaiškinama atsakomybė pagal nagrinėjamą straipsnį ir tam tikslui iš tokių asmenų paimamas rašytinis pasižadėjimas. Be to, tokie asmenys perleidę ar kitaip sunaikinę šį turtą turi suvokti (veikti tik tiesiogine tyčia), kad taip padarę jie gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nes yra įspėti. Antstolis, vykdydamas teismo sprendimus, negali būti šio baudžiamojo įstatymo (BK 246 straipsnio) subjektu, net ir tuo atveju, jei jis veikė pažeisdamas jam nustatytas instrukcijas. Tokiu atveju jis, kaip pareigūnas, atsako pagal kitus drausminius, civilinius ar baudžiamuosius įstatymus. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad D. M. veiksmuose nėra BK 246 straipsnio 2 dalies numatytos nusikalstamos veikos požymių, nes ji, atlikdama vykdymo veiksmus ir parduodama ginčo turtą, kuriam buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, elgėsi teisėtai. Taigi, nėra jokio teisinio pagrindo abejoti minėta apeliacinės instancijos teismo išvada. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas tokias išvadas (dėl BK 228 straipsnio ir BK 246 straipsnio nuostatų taikymo), išsamiai ir nešališkai ištyrė visas šiai bylai reikšmingas aplinkybes, buvo analizuojami teisės aktai, įtvirtinantys antstolio įgalinimus, nagrinėjamos materialiosios ir proceso teisės normos, reguliuojančios su vykdymo procesu susijusius santykius ir daromos motyvuotos išvados dėl šių normų turinio. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad išteisintoji, atlikdama vykdymo veiksmus, veikė teisėtai, faktiškai pripažino, jog nebuvo pažeistos jai inkriminuotos CK, CPK ir kitų teisės aktų nuostatos. Todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, kaip teigiama kasaciniame skunde, netinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus ir kad dėl to reikėtų išteisinamąjį nuosprendį naikinti ar keisti bei palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.

77Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu

Nutarė

78Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė... 2. sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,... 3. dalyvaujant prokurorui Giedriui Tarasevičiui,... 4. išteisintajai D. M.,... 5. gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui,... 6. teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 7. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžiu D. M. nuteista... 8. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo R. Baumilo pranešimą,... 9. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžiu D. M. buvo nuteista... 10. D. M., būdama antstolių V. M. ir D. M. kontoros antstole – valstybės... 11. D. M. nuteista ir už tai, kad pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23... 12. Taip pat D. M. buvo nuteista už tai, kad savo veiksmais pažeidė Lietuvos... 13. Taip piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi siekiant turtinės naudos, D. M.... 14. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 15. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad priimdamas... 16. Apeliacinės instancijos teismas laikė nepagrįsta pirmosios instancijos... 17. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju... 18. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad antstolės D. M.... 19. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad, pirmosios instancijos... 20. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad D. M. nepažeidė CPK... 21. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo... 22. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad vykdomojoje byloje Nr.... 23. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad antstolė D. M.... 24. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir... 25. Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą... 26. 1. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas palaikė... 27. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad laikinosios apsaugos priemonės... 28. Kasatorius pažymi, kad, remiantis tiriamuoju laikotarpiu galiojusia CPK 587... 29. Remiantis nurodomu teisiniu reglamentavimu, anot kasatoriaus, darytina išvada,... 30. 2. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė... 31. CPK 37 straipsnyje įtvirtinta, kad asmuo, turintis teisinį suinteresuotumą... 32. Kasatoriaus nuomone, esamoje situacijoje konstatuotinas ne tik teisingumo,... 33. Kasatoriaus nuomone, antstolei D. M. pardavus UAB „Al” turtą Bendrija... 34. 3. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad antstolės D. M.... 35. Kasaciniame skunde pažymima, kad antstolė D. M. nėra kaltinama CPK 626 ir... 36. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad, konstatuodama, jog parduodama... 37. Kasatoriaus nuomone, antstolė D. M. pažeidė CPK 18 ir 150 straipsnių... 38. CPK 18 straipsnyje įtvirtinta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis,... 39. Pasisakydamas dėl inkriminuojamo CPK 18 straipsnio pažeidimo, apeliacinės... 40. Apeliacinės instancijos teismas dėl antstolės D. M. veiksmų teisėtumo... 41. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo: „Antstolis yra viešosios... 42. CPK 150 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi tiriamuoju... 43. 4. Nors apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad D. M.... 44. 5. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad vykdomojoje byloje Nr.... 45. D. M. veiksmai sukėlė negrąžinamai neigiamas pasekmes (eliminavo Bendrijos... 46. 6. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad antstolė D. M.... 47. Kasacinis skundas netenkintinas.... 48. Dėl BK 228 straipsnio 2 dalies, 246 straipsnio 2 dalies taikymo... 49. Iš esmės išteisintoji D. M. pirmosios instancijos teismo buvo nuteista pagal... 50. Apeliacinės instancijos teismas D. M. išteisino, nepadarius veikų,... 51. Kasaciniu skundu prašoma palikti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį... 52. BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piktnaudžiavimas objektyviai... 53. BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį... 54. Šioje byloje antstolė D. M. buvo kaltinama pagal BK 228 straipsnio 2 dalį,... 55. Kaltinimas D. M. iš esmės buvo grindžiamas tuo, kad ji, vykdydama Vilniaus... 56. Kasaciniame skunde teigiama, kad išteisintoji savo veiksmais pažeidė CPK 13... 57. Kasatorius kasaciniame skunde nurodo ir tai, kad, jo nuomone, apkaltinamąjį... 58. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad CPK 150 straipsnyje... 59. Taigi, teismų procesinių dokumentų privalomumo principas yra tai, kad... 60. Pagal Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį antstolis yra valstybės... 61. Iš bylos duomenų matyti, kad D. M., atliekant vykdymo veiksmus ir parduodant... 62. Pagal teismų praktiką antstolis CPK normų pagrindu vykdymo procese galėjo... 63. Nepritartina kasacinio skundo argumentams, kad išteisintoji, atlikdama vykdymo... 64. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija nesutinka ir su kasatoriaus... 65. D. M. pažeidė CPK 152 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias nutarčių... 66. Dėl to, išplėstinė septynių teisėjų kolegija pritaria apeliacinės... 67. Kasatorius skunde nepagrįstai nurodo dar ir tai, kad, jo manymu,... 68. Nesutiktina ir su skundo argumentais, kad apygardos teismas nustatė, jog D. M.... 69. CPK 590 straipsnis nustato teismo sprendimo vykdymo vietą, o 3 dalyje... 70. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, jog šios nagrinėjamos... 71. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek... 72. Be to, teismų praktikoje pasisakyta, kad profesinėje veikloje, taikant... 73. Šioje byloje antstolė D. M., kreipdamasi į teismą dėl patvarkymo tęsti... 74. Nesutiktina ir su kasatoriaus skundo teiginiais, kad, jo manymu, išteisintoji... 75. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas... 76. Prokuroras kasaciniame skunde, nepagrįstai nurodo ir tai, kad apeliacinės... 77. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus... 78. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo...