Byla 2-1855-241/2016
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti uždarosios akcinės bendrovės „Vakonda group“ restruktūrizavimo bylą ir iškelta uždarosios akcinės bendrovės „Vakonda group“ bankroto byla

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vakonda group“ ir jos vadovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti uždarosios akcinės bendrovės „Vakonda group“ restruktūrizavimo bylą ir iškelta uždarosios akcinės bendrovės „Vakonda group“ bankroto byla.

2Teismas

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovės UAB „Perdanga“, UAB „Pastolių centras“ prašė iškelti atsakovei UAB „Vakonda group“ bankroto bylą (atitinkamai civilinės bylos Nr. B2-5178-781/2016 ir Nr. eB2-5266-781/2016). UAB „Perdanga“ nurodė, kad atsakovė yra skolinga ieškovei 15 166,53 Eur, atsakovės nesugebėjimas atsiskaityti su ieškove ilgą laiką, taip pat turima vieša informacija kelia pagrįstų abejonių dėl atsakovės mokumo. UAB „Pastolių centras“ nurodė, kad atsakovė yra skolinga ieškovei 10 764,21 Eur, atsakovė savo prievolių nevykdo ilgą laiką, turi ir kitų kreditorių. Bendraieškiai Ramirent Baltic AS, veikiantis per Vilniaus filialą, UAB „Onninen“ ir UAB „Skoleksa LT taip pat prašė iškelti atsakovei bankroto bylą. Atsakovė skolinga UAB „Skoleksa LT“ 363 Eur, UAB „Onninen“ 20 460,39 Eur, Ramirent Baltic AS Vilniaus filialui 1 547,14 Eur. Tretieji asmenys UAB „Skalvas“ ir UAB „Lemora“ nurodė, kad atsakovė jiems skolinga atitinkamai 499,72 Eur ir 28 732,44 Eur. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 13 d. nutartimi civilinės bylos Nr. B2-5178-781/2016 ir Nr. eB2-5266-781/2016 sujungtos paliekant civilinės bylos Nr. B2-5178-781/2016.
  2. Ieškovas UAB „Vakonda group“ direktorius A. B. pareiškimu dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo prašė iškelti atsakovės UAB „Vakonda group“ restruktūrizavimo bylą, restruktūrizavimo administratoriumi paskirti UAB „Restruktūrizuoju.lt“ (civilinė byla Nr. B2-5319-781/2016). Ieškovas nurodė, kad 2016 m. vasario 26 d. vienintelis įmonės akcininkas nusprendė patvirtinti UAB „Vakonda group“ restruktūrizavimo plano metmenis ir kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Pažymėjo, kad 2016 m. kovo 2 d. Vilniaus apygardos teismui buvo pateiktas pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4133-794/2016 atsisakyta iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. birželio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1305-798/2016 nurodytą Vilniaus apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą. Ieškovas paaiškino, kad pakartotinis pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikimas nėra piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, o siekis įgyvendinti savo procesines teises ir apginti pažeistus interesus. Ieškovo teigimu, UAB „Vakonda group“ susidūrė su laikinais finansiniais sunkumais, vėluoja atsiskaityti su kreditoriais. Nuo 2015 m. pabaigos įmonė patyrė daugiau veiklos sąnaudų, o vykdomų darbų apimtys dėl darbų sezoniškumo, dėl ekonomikos nepastovumo sumažėjo. Kadangi rangos darbai pagal sudarytas sutartis baigiami vykdyti, įmonės gaunamos realios pajamos sumažėjo, o išlaidos padidėjo. Be to, įmonė turi daug kreditorių, kurie yra skolingi bendrovei. Ieškovas nurodė, kad įmonė vykdo pelningą veiklą, finansiniai rodikliai tik gerėja, įmonė turi naujų užsakymų (2016 m. liepos mėn. sudarė du naujus pelningus sandorius, kurių bendra vertė sudaro 292 994,30 Eur), veda derybas su potencialiais užsakovais. Pažymėjo, kad vykdo ir jau pradėtus darbus su Musteikos kaimo bendruomene „Musteikos pirkia“, baigia darbus pagal statybos rangos sutartis su UAB „PPI Group“, UAB „Kupiškio komunalininkas“, iš kurių generuoja pastovias pajamas. Taip pat vykdo ikiteisminius išieškojimus iš debitorių. Ieškovo teigimu, UAB „Vakonda group“ šiuo metu vykdo sėkmingą ir pelningą ūkinę komercinę veiklą, kurios dėka mažina įsiskolinimus kreditoriams ir veikia pelningai. Ieškovas paaiškino, kad įmonė nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 11 d. turi 119 249 Eur grynojo pelno, 268 822 Eur pardavimo pajamų. Įmonės turtas padidėjo nuo 571 922 Eur iki 590 910 Eur. Per vienerius metus mokėtinos sumos sumažėjo nuo 154 735 Eur iki 153 319 Eur. Be to, įmonė papildomai priėmė naujų darbuotojų. Atsižvelgiant į tai, ieškovo manymu, UAB „Vakonda group“ turi tik laikinų finansinių sunkumų, tačiau yra moki. Be to, jos pradelsti įsipareigojimai (153 319 Eur) neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės (590 910 Eur), nepradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai sudaro 191 325 Eur. Taip pat ieškovas paaiškino, kad UAB „Vakonda group“ atitinka Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo keliamus reikalavimus įmonių restruktūrizavimui, įvykdė visas įstatyme nustatytas pareigas.
  3. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 20 d. nutartimi civilinė byla Nr. B2-5319-781/2016 dėl UAB „Vakonda group“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo sujungta su civiline byla Nr. B2-5178-781/2016 dėl UAB „Vakonda group“ bankroto bylos iškėlimo paliekant civilinės bylos Nr. B2-5178-781/2016.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi atsisakė iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą ir iškėlė atsakovei bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Iflas“.
  2. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4133-794/2016, kuria atsisakyta iškelti atsakovei restruktūrizavimo bylą, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1305-798/2016, kuria nurodyta Vilniaus apygardos teismo nutartis palikta nepakeista, nustatytos aplinkybės nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę galią.
  3. Teismas nustatė, kad atsakovės ilgalaikis turtas sudaro 47 194 Eur, trumpalaikis turtas – 543 716 Eur, bendra turimo turto vertė – 590 910 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai, t. y. pradelsti įsipareigojimai, sudaro 153 319 Eur, po vienerių metų mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 191 325 Eur. Teismas konstatavo, kad visą atsakovės trumpalaikį turtą (543 716 Eur) sudaro debitoriniai įsipareigojimai. Teismas vertino, kad nesant byloje įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į realią bendrovės turto vertę. Be to, teismas pažymėjo, kad neįrodytos skolos, įtrauktos į atsakovės turto masę, nevertintinos, t. y. teisme ginčijamų debitorinių skolų atgavimo realumas vertintinas rezervuotai. Todėl teismas, vertindamas ne įrašytą balanse, o realią atsakovės turimo turto vertę, sprendė, kad ieškovo UAB „Vakonda group“ vadovo nurodomi atsakovės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto realaus turto vertės. Šiuo pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovė yra nemoki, neturi objektyvių (realių) galimybių atkurti sėkmingą įmonės veiklą restruktūrizavimo proceso metu, todėl jai negali būti keliama restruktūrizavimo byla.
  4. Teismas vertino, kad atsakovės direktorius, pakartotinai kreipdamasis dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo, nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie planuojamas sudarytų statybos rangos sutarčių vykdymo išlaidas ir pajamas, pagal šias sutartis atliktus ir ateityje atliktinus konkrečius darbus, gautinų atsiskaitymų dydžius ir laiką, atsiskaitymų panaudojimą kreditorių reikalavimams patenkinti, tolesnes įmonės veiklos perspektyvas pasibaigus sutarčių, pagal kurias darbai jau turėjo būti atlikti, galiojimui. Teismas konstatavo, kad ieškovas pateikė byloje nemažą kiekį jo sudarytų rangos sutarčių, tačiau nepateikė jokių įrodymų apie faktiškai (realiai) šiuo metu atliekamus statybos (ar kitus) darbus (ar įrodymus apie ketinimus juos atlikti), apie pajamų gavimą už tokius darbus. Teismas kritiškai vertino 2016 m. liepos 7 d. ir 2016 m. liepos 21 d. sutartis, sudarytas tarp atsakovės ir UAB „Vakonda“, nes UAB „Vakonda“ vadovas yra L. B., t. y. atsakovės darbuotojas ir vienintelis jos akcininkas. Teismas taip pat kritiškai vertino aplinkybę, kad, nepateikus duomenų apie realiai vykdomus darbus, atsakovė, be kita ko, turėdama didelių skolinių įsipareigojimų, per trumpą laikotarpį priėmė į darbą 10 naujų darbuotojų. Teismo nuomone, praėjo per mažai laiko tam, kad įmonės finansinė padėtis staigiai pasikeistų.
  5. Teismas pažymėjo, kad atsakovės kreditoriai nesutiko su restruktūrizavimo bylos iškėlimu, be to, pateikė ne vieną pareiškimą dėl atsakovės bankroto bylos iškėlimo. Restruktūrizavimo bylos iškėlimas, kai kreditorių dauguma tam nepritaria jau restruktūrizavimo bylos iškėlimo stadijoje, aiškiai liudija bylos neperspektyvumą, tokio proceso pradėjimas neturint didžiųjų bendrovės kreditorių paramos būtų iš esmės formalus ir pasmerktas žlugti.
  6. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė iš esmės nevykdo savo įsipareigojimų (neatsiskaito su kreditoriais, arba atsiskaito pasirinktinai), pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto faktinės (realios) vertės, padarė išvadą, kad atsakovė yra nemoki, ir iškėlė jai bankroto byla.

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

8

  1. Atsakovė UAB „Vakonda group“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas neturėjo vertinti įmonės nemokumo ir koncentruotis vien tik į įmonės finansinę būklę, o turėjo vertinti realias galimybes įveikti laikinus finansinius sunkumus, kad atsakovė galėtų įvykdyti savo finansines prievoles. Teismo motyvai yra paremti spėjimais, vidiniu įsitikinimu, todėl yra neteisėti ir nepagrįsti.
    2. Nors atsakovė turi finansinių sunkumų, tačiau yra moki. Atsakovės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai neviršija pusės į atsakovės balansą įrašyto turto vertės. Atsakovės nuomone, visos debitorių skolos, esančios įmonės balanse, yra įmonės turtas.
    3. Teismas nepagrįstai nurodo, kad skolos atgavimas iš UAB „Vilkonda group“ ir UAB „Žarutis“ yra abejotino realumo, todėl nėra galimybės šių skolų įtraukti į įmonės turtą. UAB „Vilkonda group“ skola atsakovei yra reali ir pagrįsta sutartiniais teisiniais santykiais. UAB „Vilkonda group“ nėra bankrutuojanti ar išregistruota, todėl yra reali galimybė atgauti skolą, tačiau skolos atgavimo terminas prailgsta dėl skolos dydžio. Skolos egzistavimą patvirtina pasirašytas tarpusavio skolų suderinimo aktas ir tarpusavio sutartiniai įsipareigojimai. UAB „Žarutis“ skolos realumą patvirtina tarpusavio skolų suderinimo aktas ir tarpusavio sutartiniai įsipareigojimai. Atsakovė ir UAB „Žarutis“ yra visiškai nesusiję juridiniai asmenys, su skirtingais kodais, buveinės adresais, vadovais, todėl nepagrįsti teismo argumentai dėl įmonių sąsajumo. UAB „Riezmano investicijos“ 73 578,13 Eur debitorinė skola yra reali, pagrįsta teisinėmis bei faktinėmis aplinkybėmis, o darbų faktinį atlikimą patvirtina darbų atlikimo aktai, darbų vykdymo faktą, kilusio ginčo priežastis patvirtina antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai.
    4. Atsakovė gali restruktūrizuotis, nes vykdo ūkinę komercinę veiklą, gauna pajamas, yra moki. Tai patvirtina aplinkybė, kad atsakovė yra naujai laimėjusi viešąjį konkursą dėl darbų vykdymo. Atsakovė geba atsiskaityti su kreditoriais net ir esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms. Nauji darbuotojai buvo įdarbinti, nes atsakovė nuolat didina darbų apimtis, sudaro naujus sandorius, todėl nauji darbuotojai reikalingi tam, kad darbai būtų atlikti tinkamai ir laiku.
    5. Teismas nepagrįstai atsakovės ir UAB „Vakonda“ sudarytas sutartis įvertino kritiškai, remdamasis tuo, kad UAB „Vakonda“ direktorius yra atsakovės darbuotojas ir akcininkas. Atsakovė ir UAB „Vakonda“ yra du skirtingi juridiniai subjektai, turintys skirtingus vadovus, vykdantys skirtingą ūkinę komercinę veiklą, vedantys atskirą buhalterinę apskaitą.
    6. Kreditorių prieštaravimai neturi įtakos restruktūrizavimo bylos iškėlimui, nes Įmonių restruktūrizavimo įstatyme nenumatyta, kad kreditoriai gali daryti įtaką restruktūrizavimo bylos iškėlimui. Kreditoriams suteikiama teisė teikti prieštaravimus tik tvirtinant įmonės restruktūrizavimo planą.
    7. Teismas nevertino atsakovės realios galimybės įveikti laikinus finansinius sunkumus, neatsižvelgė į tai, kad atsakovė vykdo ūkinę komercinę veiklą, turi užsakymų, uždirba pajamas, sudaro naujas sutartis dėl naujų darbų atlikimo, medžiagų pardavimo ir turi realias galimybes padengti skolas restruktūrizavimo metu, todėl neįgyvendino viešo intereso išsaugoti laikinų finansinių sunkumų turinčią, tačiau veikiančią įmonę.
  2. UAB „Pastolių centras“ prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:
    1. Teismas pagrįstai vertino atsakovės mokumą, o padaręs išvadą, kad atsakovė yra nemoki, pagrįstai atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą ir iškėlė bankroto bylą. Atsakovė nenurodė jokios teisės normos, kurią pažeidė teismas, spręsdamas dėl atsakovės nemokumo.
    2. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4133-794/2016 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1305-798/2016 nustatytos aplinkybės nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę galią, atsakovė atskiruoju skundu jų nepaneigė.
    3. Atsakovės skolininkai jokia apimtimi nedengia savo įsipareigojimų. Be to, atsakovė, būdama prastoje finansinėje padėtyje, nepradėjo ir nepradeda priverstinio skolos išieškojimo. Skolų suderinimo aktas nesudaro pagrindo tikėtis, kad debitoriniai įsipareigojimai bus įvykdyti. Taip pat atsakovė nepaneigė teismo nustatytų aplinkybių, kad atsakovė ir jos debitoriai UAB „Vilkonda group“ ir UAB „Žarutis“ yra betarpiškai susiję ir kad neturi galimybių padengti įsipareigojimų.
    4. Aplinkybė, kad atsakovė su kai kuriais kreditoriais atsiskaitė, vertintina kaip neteisėtas reikalavimo įvykdymas kitų kreditorių atžvilgiu. Nors atsakovė iš esmės sutinka su UAB „Pastolių centras“ reikalavimu, tačiau jo nevykdo jokia apimtimi, kas paneigia atsakovės argumentus apie gerėjančią atsakovės padėtį.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

10Dėl naujų įrodymų priėmimo

  1. Atsakovė pateikė apeliacinės instancijos teismui rašytinius paaiškinimus ir naujus įrodymus – 2016 m. rugsėjo 7 d. prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-28757-994/2016, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-26585-235/2016, kuriuo iš atsakovės priteistos skolos mokėjimas išdėstytas dalimis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-28187-808/2016, kuria patvirtinta atsakovės ir jos kreditoriaus taikos sutartis ir civilinė byla dėl skolos iš atsakovės priteisimo nutraukta, 2016 m. rugpjūčio 18 d. prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-28187-808/2016, kuriuos prašo priimti. Atsakovės teigimu, šie dokumentai yra nauji, jais yra papildomai pagrindžiamos aplinkybės, apie kurias buvo pasisakyta pareiškime dėl atsakovės restruktūrizavimo bylos iškėlimo, dokumentų apimtis nėra didelė, viešasis interesas reikalauja išsiaiškinti visas bylos aplinkybes, papildomi įrodymai neužvilkins bylos nagrinėjimo.
  2. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Be to, pagal kasacinio teismo išaiškinimus apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-611/2015; kt.). Kadangi atsakovės pateikti įrodymai susiję su nagrinėjamu ginču, jie sudaryti po ginčijamos nutarties priėmimo, jų pateikimas bylos nagrinėjimo neužvilkins, apeliacinės instancijos teismas sprendžia prijungti juos prie bylos medžiagos ir vertinti kitų bylos įrodymų kontekste.

11Dėl bylos esmės

  1. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą ir iškelta atsakovės bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
  2. Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą ir iškėlė bankroto bylą konstatavęs, kad atsakovė yra nemoki. Teismas nustatė, kad reali atsakovės turto vertė siekia tik 66 243,18 Eur, t. y. daugiau nei dvigubai mažesnė už pradelstus atsakovės įsipareigojimus, kurie sudaro 153 319 Eur.
  3. Įmonių restruktūrizavimo įstatymas (toliau – ĮRĮ) reglamentuoja atvejus, kada restruktūrizavimo byla negali būti iškelta. Teismas priima nutartį atsisakyti kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu: 1) nagrinėdamas pareiškimą padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė neatitinka bent vienos ĮRĮ 4 straipsnyje išdėstytų sąlygų; 2) buvo pažeisti ĮRĮ 5 straipsnyje ir 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti reikalavimai; 3) nagrinėdamas pareiškimą padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė yra nemoki (ĮRĮ 7 str. 5 d.). Tai reiškia, kad, spręsdamas restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą, teismas kompleksiškai vertina pateiktus dokumentus ir įmonės finansinę būklę bei restruktūrizavimo plano metmenis, tačiau nustatęs, kad egzistuoja bent viena iš ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų sąlygų, kurioms esant turi būti atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą, teismas neprivalo nustatinėti ir įsitikinti, kad įmonė neatitinka kiekvienos iš minėtame straipsnyje nurodytų sąlygų. Taigi pagal ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punktą įmonės nemokumas yra vienas iš pagrindų atsisakyti iškelti jai restruktūrizavimo bylą. Įmonės nemokumą apibrėžia Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalis, numatanti, kad tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
  4. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė iš esmės nevykdo savo įsipareigojimų (neatsiskaito su kreditoriais arba atsiskaito pasirinktinai), pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto faktinės (realios) vertės, padarė išvadą, kad įmonė yra nemoki. Atsakovė su šia teismo išvada nesutinka. Atskirajame skunde atsakovė nurodo, kad nors ji ir turi laikinų finansinių sunkumų, tačiau nėra nemoki.
  5. Atsakovė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto faktinės (realios) vertės. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės ilgalaikis turtas sudaro 47 194 Eur, trumpalaikis turtas – 543 716 Eur, bendra turimo turto vertė – 590 910 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai, kurie pagal kreditorių sąrašą yra pradelsti, sudaro 153 319 Eur, po vienerių metų mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 191 325 Eur (1 t., b. l. 163; 4 t., b. l. 18-19). Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad visą atsakovės trumpalaikį turtą (543 716 Eur) sudaro debitoriniai įsipareigojimai (1 t., b. l. 166). Šių byloje nustatytų faktinių aplinkybių atsakovė neginčija. Byloje keliamas ginčas dėl šių aplinkybių teisinio vertinimo sprendžiant atsakovės nemokumo klausimą.
  6. Atsakovės teigimu, jos per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai, kurie yra pradelsti, neviršija pusės į atsakovės balansą įrašyto turto vertės. Pagrindinis ginčo aspektas, dėl kurio vertinimo atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismu, yra atsakovės trumpalaikis turtas, kurį, kaip minėta, iš esmės sudaro vien tik atsakovės debitoriniai įsipareigojimai. Sprendžiant dėl atsakovės realios turto vertės, debitorinių skolų atgavimo realumo įvertinimas yra itin svarbus.
  7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nesant byloje įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitytina į realią bendrovės turto vertę. Be to, teismas pažymėjo, kad neįrodytos skolos, įtrauktos į atsakovės turto masę, nevertintinos, t. y. teisme ginčijamų debitorinių skolų atgavimo realumas vertintinas rezervuotai. Todėl teismas vertino ne įrašytą balanse, o realią atsakovės turimo turto vertę. Tuo tarpu atsakovė nurodo, kad visos debitorių skolos, esančios įmonės balanse, laikytinos įmonės turtu, nes trumpalaikį turtą sudaro atsargos, per vienus metus gautinos sumos, trumpalaikės investicijos, pinigai ir pinigų ekvivalentas.
  8. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su atsakovės pozicija, kad įmonės trumpalaikį turtą sudaro ir debitoriniai įsiskolinimai, pažymi, kad atsakovė nepagrįstai suabsoliutina šią aplinkybę. Teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį, preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015). Be to, pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1938/2014; 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015). Nesant byloje įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į realią bendrovės turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1448/2012; 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1534-943/2015). Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „Vilniaus vietinės rinktinės tarnyba“, UAB „Salgesta“, UAB „Fasadų stilius“ ir UAB „Žvėryno nekilnojamojo turto agentūra“ debitorinės skolos (bendra suma – 2 495,83 Eur) neįskaitytinos į atsakovės balansą. Visų pirma, byloje nėra jokių įrodymų, kad egzistuoja realios galimybės atsakovei atgauti šias dar 2010-2013 metais susidariusias skolas. Antra, nepateikti įrodymai, kad atsakovė, siekdama gerinti įmonės turtinę padėtį, skolininkams reiškė reikalavimus Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka ar kitokias būdais siekė išieškoti susidariusius debitorinius įsiskolinimus.
  9. Nors atsakovė atskirajame skunde nurodo, kad jos turimo turto bendra vertė – 590 910 Eur, tačiau neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad debitorės UAB „Statinio interjeras“ (10 600 Eur skola) ir UAB „Termesta“ (123,40 Eur skola) yra bankrutavusios ir išregistruotos iš Juridinių asmenų registro, o debitorė BUAB „Medžiaga“ (3 421,41 Eur skola) pripažinta pasibaigusia ir išregistruotina iš juridinių asmenų registro. Taigi apskaičiuodama bendrą įmonės turto vertę atsakovė nepagrįstai įskaičiuoja ir šias debitorines skolas, kurios, akivaizdu, negali būti įskaitytos į atsakovės balansą, nes debitorės yra išregistruotos iš Juridinių asmenų registro (CK 2.95 str. 1, 3 d., 2.106 str. 2 p.) ir atgauti šių debitorinių įsiskolinimų nėra jokių galimybių.
  10. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teisme ginčijamos UAB „Riezmano investicijos“ ir UAB „VG Statyba“ debitorinės skolos (atitinkamai 73 578,13 Eur ir 32 543,30 Eur) nevertintinos kaip pagrįstai įtrauktos į atsakovės bendrą turto masę, nes realios galimybės jas atgauti turi būti vertinamos rezervuotai. Atsakovės nurodomos aplinkybės, kad UAB „Riezmano investicijos“ ir UAB „VG Statyba“ debitorinės skolos yra pagrįstos, nekeičia teismo išvados, kad šios skolos nėra įrodytos, dėl jų nėra priimti galutiniai teismo procesiniai sprendimai. Nors, atsakovės įsitikinimu, šios skolos yra realios ir pagrįstos įrodymais, tačiau tai tėra tik atsakovės nuomonė. Teismui jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios ir sprendimą dėl šių skolų priteisimo teismas priims tik visapusiškai įvertinęs visus byloje esančius įrodymus. Taigi neįrodytos pradelstos debitorinės skolos negali būti vertinamos kaip reali atsakovės turto vertė, nes atsakovė šiomis sumomis realiai nedisponuoja ir neaišku, ar disponuos ateityje. Pastebėtina ir tai, kad civilinės bylos dėl atsakovės reikalavimų debitorėms UAB „Riezmano investicijos“ ir UAB „VG Statyba“ šiuo metu yra nagrinėjamos pirmąja instancija, todėl tikėtinai galimas šalių naudojimasis teismų sprendimų instancinės patikros sistema, kas neišvengiamai lemtų padidėjusias skolų atgavimo laiko sąnaudas, ir apskritai tai tik su sąlyga, kad teismų sprendimai būtų priimti atsakovės naudai. Atskirajame skunde nurodoma aplinkybė, kad teisminis ginčas su UAB „Riezmano investicijos“ kilo dėl pastarosios nesąžiningų veiksmų, iš esmės tik patvirtina ribotas realaus ir operatyvaus skolos atgavimo iš šios skolininkės galimybes. Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad UAB „Riezmano investicijos“ yra inicijuota civilinė byla dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat jai yra pareikšta turtinio pobūdžio reikalavimų kitose civilinėse bylose, o jos turtui taikomos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 179 str. 3 d.). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis UAB „Riezmano investicijos“ turi įsiskolinimą valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Šios aplinkybės patvirtina, kad UAB „Riezmano investicijos“ turtinė padėtis yra sunki, kas savaime lemia ir blogas skolos išieškojimo perspektyvas. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rezervuotai vertino realias galimybes atgauti šiuos įsiskolinimus ir neįtraukė jų į atsakovės bendrą turto masę.
  11. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad debitorinės skolos atgavimo perspektyvos iš UAB „Vilkonda group“ yra neaiškios, nes ši įmonė nėra bankrutuojanti ar išregistruota, o jos skolos egzistavimą patvirtina tarpusavio skolų suderinimo aktas. Apeliacinės instancijos teismas pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis nustatė, kad šiuo metu UAB „Vilkonda group“ nedirba nei vienas darbuotojas. Juridinių asmenų registro duomenimis UAB „Vilkonda group“ registro tvarkytojui nėra pateikusi jokių metinės finansinės atskaitomybės dokumentų, nors Juridinių asmenų registre įmonė yra įregistruota nuo 2014 m. lapkričio 14 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis UAB „Vilkonda group“ yra išregistruotas pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ši įmonė nevykdo jokios veiklos, todėl jos debitorinės skolos atgavimo perspektyvos yra itin mažai tikėtinos. Nors atskirajame skunde nurodyta, kad dėl skolos dydžio skolos atgavimo terminas prailgsta, tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad po 2015 m. gruodžio 31 d. skolų suderinimo akto (4 t., b. l. 160) pasirašymo UAB „Vilkonda group“ grąžino atsakovei bent dalį įsiskolinimo arba kad atsakovė, siekdama pagerinti įmonės finansinę padėtį, ėmėsi kokių nors veiksmų skolai iš UAB „Vilkonda group“ išieškoti.
  12. Atskirajame skunde kvestionuojami pirmosios instancijos teismo argumentai dėl realių debitorės UAB „Žarutis“ skolos atgavimo galimybių. Atsakovės teigimu, ji ir UAB „Žarutis“ yra skirtingi juridiniai subjektai su skirtingais kodais, buveinės adresais, vadovais, o skolos realumą patvirtina tarpusavio skolų suderinimo aktas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovės nurodytų formalių juridinio asmens požymių (kodas, buveinės adresas, vadovas) skirtumai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl įmonių sąsajumo, kurių atsakovė iš esmės neginčija. Nesant byloje jokių skolos atsiradimo įrodymų, įmonių sąsajumo aplinkybės kelia pagrįstų abejonių tiek dėl pačios skolos, tiek ir dėl jos atgavimo realumo, todėl pritartina šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms. Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis UAB „Žarutis“ yra inicijuotas bankroto bylos iškėlimas, taip pat jai yra pareikšta turtinio pobūdžio reikalavimų kitose civilinėse bylose, o jos turtui taikomos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 179 str. 3 d.). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis UAB „Žarutis“ turi įsiskolinimą valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Juridinių asmenų registro duomenimis UAB „Žarutis“ registro tvarkytojui nėra pateikusi jokių metinės finansinės atskaitomybės dokumentų, nors Juridinių asmenų registre įmonė yra įregistruota nuo 2013 m. gruodžio 3 d. Todėl šios aplinkybės tik patvirtina, kad UAB „Žarutis“ turtinė padėtis yra sunki, kas savaime lemia ir blogas debitorinės skolos atgavimo galimybes. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad po 2016 m. birželio 21 d. skolų suderinimo akto (4 t., b. l. 161) pasirašymo UAB „Žarutis“ grąžino atsakovei bent dalį įsiskolinimo arba kad atsakovė, siekdama pagerinti įmonės finansinę padėtį, ėmėsi kokių nors veiksmingų priemonių šiai skolai išieškoti.
  13. Nutarties 22-25 punktuose konstatuotos aplinkybės leidžia spręsti apie pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovės balanse įrašyto turto reali vertė yra 66 243,18 Eur, pagrįstumą. Ginčydama teismo išvadą dėl įmonės nemokumo atsakovė nepaneigė teismo išvadų dėl įmonės balanse nurodytos turto vertės neatitikimo realiai balanse nurodytai turto vertei ir to, kad atsakovės pradelstų įsipareigojimų suma viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Atsakovei nepateikus pirmosios instancijos teismo argumentus paneigiančių įrodymų, t. y. apie realią galimybę išieškoti nurodytų debitorių skolas, esant nustatytai aplinkybei, kad pradelstos atsakovės skolos siekia 153 319 Eur, o turimo turto reali vertė yra 66 243,18 Eur, teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, kad pradelstos skolos viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės, todėl atsakovė yra nemoki.
  14. Atsakovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo kritišku požiūriu į naujų darbuotojų įdarbinimą. Atskirajame skunde atsakovė teigia, kad nauji darbuotojai buvo priimti padidėjusioms veiklos apimtims suvaldyti ir tinkamam darbų įvykdymui. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. liepos 12 d. UAB „Vakonda group“ dirbo 14 darbuotojų (2 t., b. l. 45), tuo tarpu šiuo metu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis UAB „Vakonda group“ dirba jau tik 4 darbuotojai (CPK 179 str. 3 d.). Atsakovė teismui nepaaiškino, kokios konkrečios priežastys nulėmė tokį staigų ir didelį darbuotojų skaičiaus sumažėjimą. Atsakovės teigimu, darbuotojų skaičiaus didėjimą sąlygojo padidėjusios įmonės veiklos apimtys, todėl neaišku, ar itin žymus darbuotojų skaičiaus sumažėjimas buvo analogiškai nulemtas įmonės veiklos apimčių reikšmingo sumažėjimo, ar kokių nors kitų teismui nenurodytų priežasčių. Pažymėtina, kad pastaraisiais metais (2014-2015) įprastas atsakovės darbuotojų skaičius svyruodavo nuo 4 iki 6 darbuotojų (4 t., b. l. 8), todėl visiškai pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl darbuotojų skaičiaus pokyčių kritiško vertinimo.
  15. Atsakovės apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai (prašymai dėl taikos sutarties patvirtinimo civilinėse bylose, teismo sprendimas, kuriuo iš atsakovės priteistos skolos mokėjimas išdėstytas dalimis, teismo nutartis, kuria patvirtinta atsakovės ir jos kreditoriaus taikos sutartis ir civilinė byla dėl skolos iš atsakovės priteisimo nutraukta) pagrindžia aplinkybę, kad nedidelės dalies atsakovės kreditorinių įsipareigojimų mokėjimas yra išdėstytas per tam tikrą laikotarpį, tačiau atsakovės pradelstų įsipareigojimų egzistavimo ir nustatyto jų santykio su realia turimo turto verte fakto nepaneigia.
  16. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam klausimo dėl atsisakymo iškelti restruktūrizavimo bylą ir dėl bankroto bylos iškėlimo išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų atskirai nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
  17. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius atsakovės finansinės atskaitomybės ir kitus duomenis, skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias atsakovės nemokumą, tinkamai taikė teisės normas bei pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovei keltina ne restruktūrizavimo, o bankroto byla (ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p., 2 str. 8 d.). Todėl pirmosios instancijos teismo priimta nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

13palikti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartį nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai