Byla e2-1514-241/2017
Dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei UAB „Ugneta“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ugneta“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. liepos 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-1349-265/2017 pagal pareiškėjos individualios įmonės „Taregas“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei UAB „Ugneta“.

2Teismas

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
    1. Pareiškėja IĮ „Ugneta“ kreipėsi į teismą, prašydama iškelti bankroto bylą UAB „Ugneta“.
    2. Pareiškime nurodė, kad atsakovė yra nemoki, negali atsiskaityti ne tik su ieškove, tačiau ir kitais kreditoriais, todėl jai keltina bankroto byla.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
    1. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. liepos 10 d. nutartimi iškėlė UAB „Ugneta“ bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė V. S..
    2. Teismas nustatė, kad pagal atsakovės pateiktus finansinius dokumentus už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. UAB „Ugneta“ turi 247 379 Eur vertės turto (42 590 Eur sudaro ilgalaikis turtas (automobiliai Volkswagen Toureg, Škoda Superb ir BMW 730D), 204 789 Eur – trumpalaikis turtas), įmonės skolos sudaro 240 369 Eur, iš kurių per vienerius metus mokėtinos sumos sudaro – 90 369 Eur; atsakovė nuosavybės teise registruoto nekilnojamojo turto neturi; 2017 m. balandžio 1 d. įmonė turėjo keturias transporto priemones, iš kurių tik dvi nuosavybės teise priklauso atsakovei; atsakovės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2017 m. gegužės 18 d. buvo 4 519,09 Eur, 2017 m. liepos 5 d. – 4 917,65 Eur.
    3. Atsižvelgdamas į tai, kad automobilis BMW 730D nuosavybės teise priklauso UAB „Šiaulių banko lizingas“, o automobilis Škoda Superb nuosavybės teise priklauso „Swedbank lizingas“, UAB, spręsdamas klausimą dėl įmonės nemokumo, pirmosios instancijos teismas lizingo sutarčių pagrindu įsigyto turto neišpirktos vertės, nepaisant to, kad šis turtas yra įtraukas į įmonės balansą, nevertino kaip realaus įmonės turto. Be to, atkreipė dėmesį, jog VĮ „Regitra“ Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro išraše nėra įregistruotas automobilis Volkswagen Toureg, kurį nurodo valdanti atsakovė.
    4. Vertindamas UAB „Ugneta“ trumpalaikį turtą, teismas darė išvadą, jog atsakovės nurodoma 204 789 Eur trumpalaikio turto vertė neatitinka realios trumpalaikio turto vertės. Pažymėjo, kad nors atsakovė tvirtina, kad UAB „Desvalda“ jai skolinga 70 239,10 Eur, tačiau teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad 2016 m. balandžio 22 d. Klaipėdos apygardos teismas priėmė sprendimą dėl UAB „Desvalda“ veiklos pabaigos. Taip pat teismas kritiškai vertino atsakovės galimybes atgauti 23 062,86 Eur skolą iš UAB „Šilo statyba“, kadangi Panevėžio apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 4 d. nutartimi UAB „Šilo statyba“ yra iškelta bankroto byla.
    5. Pasisakydamas dėl įmonės įsipareigojimų ir mokėtinų sumų, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad 2017 m. gegužės 31 d. įmonės kreditorių sąraše pateikta informacija gali būti netiksli. Teismui abejonių kėlė ta aplinkybė, kad į kreditorių sąrašą nėra įtraukta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – VSDFV), nors iš viešai prieinamų duomenų matyti, jog atsakovė 2017 m. liepos 5 d. buvo skolinga VSD biudžetui 4 917,65 Eur.
    6. Teismas vertino į bylą pateiktą pelno (nuostolių) ataskaitą už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d., pagal kurią ataskaitinio laikotarpio metu įmonė turėjo 9 961 Eur pelną, ir nustatė, kad šioje ataskaitoje nėra jokių duomenų apie praėjusius finansinius metus, todėl sprendė apie išvados, kad įmonę užklupę finansiniai sunkumai yra laikino pobūdžio, negalimumą.
    7. Vadovaudamasis nustatytomis aplinkybės, teismas padarė išvadą, kad atsakovė yra nemoki, nes jos įsipareigojimai viršija daugiau nei pusę turimo turto vertės, įmonė negali ir negalės laiku vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, todėl iškėlė jai bankroto bylą.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
    1. Atsakovė UAB „Ugneta“ atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės pareiškimą atmesti. Pateikia šiuos esminius argumentus:
    1. Iš UAB „Ugneta“ į bylą pateikto 2017 m. gegužės 31 d. tarpinio balanso matyti, jog įmonė turi 247 379 Eur vertės turto, iš kurio ilgalaikis turtas yra 42 590 Eur vertės. Ilgalaikį turtą sudaro keturi automobiliai: 2009 m. Volkswagen Touareg, 2015 m. Škoda Superb, 2007 m. BMW 730D, Audi ir VW Golf. Teismas nustatė, kad automobiliai Škoda Superb, VW Touareg ir BMW 730D nuosavybės teise priklauso lizingo bendrovėms, tačiau iš su atskiruoju skundu pateikiamų dokumentų matyti, jog didžioji dalis lizingo įmokų jau yra sumokėta (Škoda Superb neišpirkta turto vertė siekia 9 524,86 Eur, VW Touareg – 4 381,85 Eur, o BMW 730D – 3 830,71 Eur), todėl šie automobiliai nepagrįstai nebuvo vertinti kaip įmonės turtas.
    2. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo pozicija, kad UAB „Ugneta“ 2017 m. gegužės 31 d. tarpiniame balanse nurodyta trumpalaikio turto vertė (204 789 Eur) neatitinka realios trumpalaikio turto vertės, nes daliai UAB „Ugneta“ skolininkų yra iškeltos bankroto bylos. Priešingai nei nurodoma skundžiamoje nutartyje, atsakovė tęsia veiklą bei tikisi atgauti didžiąją dalį skolų iš debitorių.
    3. Iš atsakovės pateikto kreditorių sąrašo matyti, jog 207 m. gegužės 31 d. įmonės pradelstų įsipareigojimų kreditoriams suma siekė tik 47 945,86 Eur, likusios bendrovės skolos mokėjimo terminas dar nėra suėjęs. Taigi realiai UAB „Ugneta“ pradelstų įsipareigojimų suma kreditoriams (47 945,86 Eur) sudaro tik 19,38 proc. viso į balanso įrašyto turto vertės.
    4. Atsakovė yra moki įmonė, galinti vykdyti ir vykdanti savo finansinius įsipareigojimus, vykdanti veiklą ir gaunanti pajamų. Paskutinį pusmetį įmonė dirbo pelningai (ataskaitinio laikotarpio metu turėjo 9 961 Eur pelną), tačiau šiuo metu yra susidūrusi su laikinais finansiniais sunkumais. Atsakovė su visais darbuotojais yra atsiskaičiusi, o įsiskolinimą VSDFV planuoja padengti artimiausiu metu. Nors skundžiamos nutarties priėmimo dieną teismas fiksavo skolos VSDFV padidėjimą nuo 4 519,09 Eur iki 4 917,65 Eur, tačiau po nutarties priėmimo su VSDFV buvo sudarytas susitarimas dėl skolos grąžinimo dalimis pagal nustatytą grafiką.
    5. Tarp šalių yra kilęs ginčas dėl pareiškėjos kreditorinio reikalavimo dydžio ir atliktų darbų kokybės, todėl pareiškėja po 2016 m. gruodžio 23 d. teismo įsakymo panaikinimo užuot kreipusis į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo, inicijavo bankroto bylos iškėlimą atsakovei pasinaudodama sudėtinga atsakovės finansine padėtimi.
  1. Ieškovė IĮ „Tarega“ atsiliepime prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Pateikia šiuos esminius argumentus:
    1. Atsakovės atskirajame skunde pateikti identiški argumentai tiems argumentams, kurie buvo pateikti ir atsakovės atsiliepime į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovė viso proceso metu nesiėmė jokių priemonių paaiškinti ir pagrįsti savo finansinę būklę, nors ne kartą buvo pateikta abejonių dėl atsakovės pateiktų duomenų pagrįstumo ir nurodomos finansinės padėties atitikimo realiai finansinei padėčiai. Atskirojo skundo teiginiai nepagrįsti jokiais įrodymais.
    2. Atsakovės ilgalaikį turtą sudaro 5 automobiliai, iš kurių 3 yra lizinguojami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog įmonės lizingo sutarčių pagrindu įsigyto turto neišpirkta vertė, nepaisant to, kad šis turtas yra įtrauktas į įmonės balansą, negali būti vertinamas kaip realus įmonės turtas, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo. Kritiškai vertintinas apeliantės teiginys, kad didžioji dalis lizingo įmokų už automobilius jau yra sumokėta, kadangi su atskiruoju skundu pateikti dokumentai to nepatvirtina.
    3. Pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad atsakovės nurodoma trumpalaikio turto vertė (204 789 Eur) neatitinka realios trumpalaikio turto vertės. Nors atsakovė nurodo, kad UAB „Desvalda“ atsakovei skolinga 70 239,10 Eur, tačiau Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 22 d. sprendimu įmonė pripažinta pasibaigusia. Galimybė atgauti

      423 062,86 Eur iš UAB „Šilo statyba“ taip pat vertintina kritiškai, nes Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nutartimi šiai įmonei buvo iškelta bankroto byla. Taigi iš atsakovės deklaruojamo turto ir gautinų sumų būtina atimti 93 301,96 Eur sumą. Be to, bylos nagrinėjimo metu atsakovė nepaaiškino, kodėl susidaro 52 238,20 Eur skirtumas tarp balanse nurodytos per vienerius metus gautinos sumos ir debitorių žiniaraštyje nurodytos sumos.

    4. Apeliantės teiginiai apie laikinus finansinius sunkumus yra nepagrįsti, nes nepateikti jokie duomenys apie realiai vykdomas sutartis, gaunamas pajamas. Nors tarp šalių yra kilęs ginčas dėl ieškovės kreditorinio reikalavimo dydžio, tačiau pagal bylos duomenis atsakovė sutinka, jog yra skolinga ieškovei 14 455,41 Eur, tačiau net nuo 2016 m. vidurio nėra sumokėjusi net mažos dalies šio įsiskolinimo.

5Teismas

konstatuoja:

6IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

    1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

7Dėl naujų įrodymų priėmimo

    1. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015; kt.).
    2. Lietuvos apeliaciniam teismui tiek atsakovė, tiek ieškovė pateikė naujus rašytinius įrodymus. Atsakovė su atskiruoju skundu pateikė įmokų už automobilius Škoda Superb ir VW Touareg mokėjimo grafikus bei automobilio BMW 730D išpirkimo apskaičiavimo pažymą. Šie duomenys, apeliantės vertinimu, pagrindžia, kad didžioji dalis įmokų už lizinguojamus automobilius jau yra sumokėta, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šių automobilių nevertino kaip įmonės turto. Ieškovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė duomenis apie atsakovės skolą VSDFV, kurie, pasak ieškovės, patvirtina, kad atsakovės įsiskolinimas valstybinio socialinio draudimo biudžetui nuolat auga. Priešinga šalis turėjo galimybę susipažinti ir pasisakyti dėl naujų įrodymų priėmimo bei vertinimo. Atsižvelgiant į tai, kad šie įrodymai yra susiję su byloje nagrinėjamu esminiu – atsakovės mokumo/nemokumo – klausimu, jų priėmimas apeliacinės instancijos teisme neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl nauji šalių pateikti rašytiniai įrodymai priimami ir vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
    3. Be to, atsakovė 2017 m. rugpjūčio 14 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė naujus įrodymus, kurių nebuvo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme: 2017 m. rugpjūčio 14 d. Valstybinio socialinio draudimo įmokų už apdraustuosius įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutartį Nr. AD-33, VSDFV Klaipėdos skyriaus direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą dėl UAB „Ugneta“ įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo Nr. SDI-22 ir 2017 m. rugpjūčio 4 d. tarp UAB „Kerpita“ ir UAB „Ugneta“ sudarytą taikos sutartį. Apeliantė prašo šiuos naujus įrodymus priimti. Nauji dokumentai buvo sudaryti po skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo, tačiau jų atsiradimas priklausė ir nuo pačios atsakovės valios, todėl šie įrodymai vertintini kaip pateikti pavėluotai. Be to, jų priėmimas užvilkins bylos nagrinėjimą, nes turi būti sudaryta galimybė ieškovei susipažinti su naujais dokumentais ir pareikšti savo nuomonę dėl jų vertinimo. Vertinant prašymo dėl minėtų dokumentų priėmimo apeliacinės instancijos teisme pagrįstumą, atsižvelgtina ir į tai, jog nauji įrodymai, juos vertinant byloje esančių rašytinių įrodymų kontekste, bet kuriuo atveju neturi esminės reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui. Esant nurodytoms aplinkybėms, minėtus atsakovės teikiamus naujus rašytinius įrodymus atsisakytina priimti.

8Dėl bylos esmės

    1. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria iškelta atsakovės bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
    2. Bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus nustato Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ). Bylos, kylančios iš bankroto teisinių santykių, nagrinėjamos pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato CPK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis).
    3. Pirmosios instancijos teismas konstatavo atsakovės nemokumą ir iškėlė jai bankroto bylą. Atsakovė nesutinka su tokiu jos (ne)mokumo įvertinimu ir atskirajame skunde nurodo, kad teismas į įmonės ilgalaikį turtą nepagrįstai neįtraukė lizinguojamų automobilių; iš vertinto tarpinio balanso neteisingai nustatė trumpalaikio turto vertę; nepagrįstai neįvertino atsakovės pradelstų tik 47 945,86 Eur vertės įsipareigojimų; neatsižvelgė į atsakovės trumpalaikius finansinius sunkumus, į ieškovės siekį paduotu ieškiniu padaryti atsakovei spaudimą.
    4. Įmonės bankroto bylos iškėlimo pagrindai numatyti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Taigi, sprendžiant dėl atsakovės mokumo, svarbu nustatyti bendrą įmonės pradelstų įsipareigojimų dydį ir jo santykį su tikrąją įmonės turto verte. Pažymėtina, kad į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė.
    5. Teismų praktikoje pažymima, kad bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-2184-798/2016; 2017 m. liepos 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1347-798/2017). Taigi nagrinėjamu atveju mokumo įrodinėjimo pareiga tenka atsakovei UAB „Ugneta“.
    6. Iš atsakovės į bylą pateikto tarpinio balanso už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. matyti, kad įmonė nurodo turinti 42 590 Eur vertės ilgalaikio turto. Pagal atsakovės pateiktą 2017 m. gegužės 31 d. apyvartos žiniaraštį ilgalaikį įmonės turtą sudaro automobiliai Volkswagen Toureg, Škoda Superb ir BMW (e. b. l. 75), kurie, kaip patvirtina bylos medžiaga, nuosavybės teise priklauso lizingo bendrovėms – UAB „Šiaulių banko lizingas“ ir „Swedbank lizingas“ UAB. Ginčo dėl šios aplinkybės nėra. Duomenų, kad atsakovei nuosavybės teise priklausytų koks nors nekilnojamasis turtas, byloje nėra.
    7. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad pagal teismų formuojamą praktiką lizingo objektai iki visiško jų išpirkimo lizingo gavėjo balanse kaip turtas, jo valdomas nuosavybės teise, neapskaitytinas (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-566/2010; 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2134/2013; 2015 m. balandžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-667-241/2015; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-932-241/2015). Įmonės lizingo sutarčių pagrindu įsigyto turto neišpirkta vertė, nepaisant to, kad šis turtas yra įtrauktas į įmonės balansą, negali būti vertinama kaip realus įmonės turtas, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1555/2010). Duomenų apie kitas atsakovei priklausančias transporto priemones byloje nėra, todėl darytina išvada, kad atsakovė nepagrindė 42 590 Eur ilgalaikio turto vertės.
    8. Kritiškai vertintinas ir apeliantės teiginys, jog didžioji dalis įmokų už lizinguojamas transporto priemones yra sumokėtos. Šio teiginio nepagrindžia su atskiruoju skundu pateikti rašytiniai įrodymai – įmokų už automobilius mokėjimo grafikai, iš kurių matyti tik mėnesinės turto išpirkimo įmokų ir palūkanų sumos, tačiau jie nepatvirtina, jog įmokos yra tinkamai ir laiku mokamos.
    9. Pritartina ir pirmosios instancijos teismo išvadai apie atsakovės tarpiniame balanse nurodytos trumpalaikio turto vertės (204 789 Eur) neatitikimą realiai įmonei priklausančio trumpalaikio turto vertei.
    10. Tarpiniame balanse nurodyta, kad atsakovei priklausančio trumpalaikio turto vertė yra 204 789 Eur, kurią sudaro atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 3 550 Eur, per vienerius metus gautinos sumos – 201 238 Eur, pinigai ir pinigų ekvivalentai – 1 Eur. Jokių duomenų apie tai, kas konkrečiai sudaro 3 550 Eur sumą, į bylą nebuvo pateikta. Iš 2017 m. gegužės 31 d. apyvartos žiniaraščio (e. b. l. 73) spręstina, kad tarpiniame balanse nurodomas per vienerius metus gautinas sumas sudaro tik debitoriniai įsiskolinimai: UAB „Desvalda“ – 70 239,10 Eur, UAB „Šilo statyba“ – 23 062,86 Eur, UAB „Tilta“ – 7 000 Eur, UAB „Toluta“ – 35 092,30 Eur, UAB „Vansta“ – 13 607,54 Eur.
    11. Teismų praktikoje, vertinant trumpalaikio turto sudėtį, preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015; 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1855-241/2016; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1443-823/2017). Be to, pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1938/2014; 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015).
    12. Nagrinėjamu atveju Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad iš UAB „Desvalda“ atgauti 70 239,10 Eur nėra net teorinių galimybių, kadangi Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 22 d. sprendimu UAB „Desvalda“ pripažinta pasibaigusia, likviduota dėl bankroto ir išregistruotina iš juridinių asmenų registro. UAB „Šilo statyba“ Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nutartimi yra iškelta bankroto byla, 2016 m. liepos 14 d. nutartimi įmonė pripažinta likviduojama, kas taip pat suponuoja išvadą, jog galimybės atsakovei atgauti šią debitorinę skolą turi būti vertinamos itin rezervuotai. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovės deklaruojamo turto ir gautinų sumų atėmė 93 301,96 Eur.
    13. Nagrinėjamo klausimo kontekste papildomai įvertintina ir tai, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų apie realius bandymus išsiieškoti skolas ir iš kitų jos nurodomų debitorių (CPK 178 straipsnis). Nesant byloje įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorines skolas, tokių įsipareigojimų suma paprastai neįskaitoma į realią bendrovės turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1448/2012; 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1534-943/2015; 2016 m. rugsėjo 29 d. civilinėje byloje Nr. 2-1855-241/2016).
    14. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė viso bylos nagrinėjimo metu nepaaiškino neatitikimo tarp tarpiniame balanse nurodytos per vienerius metus gautinos sumos – 201 238 Eur, ir skolininkų žiniaraštyje nurodytos sumos. Kaip jau ir buvo minėta, atsakovės pateiktame tarpiniame balanse nurodyta, kad per vienerius metus gautinos sumos, kurias, kaip matyti iš į bylą pateiktų duomenų ir pačios atsakovės paaiškinimų, sudaro tik debitoriniai įsiskolinimai, sudaro 201 238 Eur, tačiau 2017 m. gegužės 31 d. apyvartos žiniaraštyje nurodyta debitorinių įsiskolinimų suma yra lygi tik 149 001,80 Eur (e. b. l. 73). Šio skirtumo, kurį sudaro 52 236,20 Eur, neįmanoma paaiškinti remiantis atsakovės į bylą pateiktais duomenimis.
    15. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta spręstina, kad atsakovės turtą tuo atveju, net jeigu ir darytume prielaidą, jog išieškojimas iš skolininkių UAB „Tilta“, UAB „Toluta“ ir UAB „Vansta“, nors ir mažai tikėtina, bet vis dėlto yra įmanomas, sudaro tik 59 220, 44 Eur (247 349 Eur – 42 590 Eur – 52 236,6 Eur – 70 239,10 – 23 062,86 Eur = 59 220,44 Eur).
    16. Atsakovė teigia, jog vykdo ūkinę-komercinę veiklą, tačiau jokių įrodymų apie gautus užsakymus, realiai teikiamas paslaugas, vykdomus atsiskaitymus, gaunamas pajamas, sudaromas, sudarytas ir vykdomas sutartis nepateikė. Tai leidžia abejoti šio atsakovės teiginio pagrįstumu. Vien tai, jog 2017 m. gegužės 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodyta, kad įmonės grynasis pelnas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. sudaro 9 961 Eur, nepateikus duomenų apie praėjusių metų įmonės pelningumą, neleidžia daryti pagrįstos išvados apie atsakovės galimybes toliau vykdyti sėkmingą veiklą. Šiame kontekste pažymėtina, kad finansinės atskaitomybės už 2016 metus atsakovė nėra pateikusi, kas leidžia spręsti apie atsakovės siekį slėpti savo tikrąją turtinę padėtį. Bet kuriuo atveju pasisakydamas aptariamu aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ir bankrutuojanti įmonė gali tęsti ūkinę komercinę veiklą, o gavus pakankamai pajamų, atsiskaičius su visais kreditoriais ir bankroto administratoriui pateikus teismui tai įrodančius dokumentus, atsirastų pagrindas nutraukti įmonės bankroto bylą pagal ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
    17. Tarpinio atsakovės balanso už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. duomenys patvirtina, kad atsakovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 240 369 Eur (per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 90 369 Eur, po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai – 150 000 Eur). Atsakovė atskirajame skunde tvirtina, kad pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudaro tik 47 945,86 Eur. Vertindamas atsakovės įsipareigojimus ir mokėtinas sumas, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovės kreditorių sąraše pateikta informacija apie pradelstus tik 47 945,86 Eur vertės įsipareigojimus gali būti netiksli. Tokią išvadą teismas argumentavo tuo, kad į pateiktą kreditorių sąrašą atsakovė nebuvo įtraukusi VSDFV. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo argumentu negali sutikti, kadangi akivaizdu, kad į kreditorių sąrašą VSDFV buvo įtraukta (e. b. l. 74). Nesant kitų objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti atsakovės pateikto kreditorių sąrašo patikimumu, pirmosios instancijos teismo prielaida, kad 2017 m. gegužės 31 d. įmonės kreditorių sąraše pateikta informacija nėra tiksli, negali būti vertinama kaip pagrįsta, tačiau bet kuriuo atveju tai nedaro jokios įtakos teismo išvados, kad atsakovė yra nemoki, pagrįstumui, kadangi akivaizdu, jog pradelsti įmonės įsipareigojimai (47 945,86 Eur) viršija pusę jos turto vertės (59 220, 44 Eur).
    18. Kiti atskirojo skundo motyvai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam klausimo dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų atskirai nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).
    19. Apibendrinus išdėstytų aplinkybių visumą, darytina išvada, jog byloje nėra patikimų ir objektyvių duomenų bei įrodymų, kurie pagrįstų atsakovės veiklos realumą, pelningumą ir pajėgumą ją ateityje tęsti, gerinant finansinius rodiklius, arba atsakovės turimą pakankamą likvidų turtą, iš kurio realiai gali būti patenkinti jos kreditorių reikalavimai, todėl pirmosios instancijos teismo išvada apie atsakovės nemokumą ir pagrindo kelti jai bankroto bylą egzistavimą yra pagrįsta ir teisėta (CPK 263 straipsnis). Apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė ir nepateikė duomenų, paneigiančių tokios išvados pagrįstumą, todėl atsakovės atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

9Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

10Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai