Byla 2A-1378/2014

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Rasos Gudžiūnienės ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų I. S., D. A. ir T. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2803-232/2014 pagal ieškovų D. A., T. A. ir I. S. ieškinius atsakovams AB “Swedbank”, Klaipėdos miesto 7-ojo notarų biuro notarei Virginijai J. M., Klaipėdos miesto 11-ojo notarų biuro notarei V. K. dėl hipotekos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, tretieji asmenys BUAB “Visoda”, BUAB “Autolagūna”, Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro notaras R. K., antstolė L. P..

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje nagrinėjamas klausimas dėl iš esmės suklydus sudarytų hipotekos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis (CK 1.90 str.).

5Atsakovas AB „Swedbank" ir tretysis asmuo BUAB „Visoda" 2003 m. birželio 9 d. sudarė Kredito sutartį Nr. 03-017023-IN (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), pagal kurią BUAB „Visoda“ buvo suteikta 674 800 litų kreditas. BUAB „Visoda“ įsipareigojimų pagal 2003 m. birželio 9 d. Kredito sutartį Nr. 03-017023-IN (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) įvykdymas buvo užtikrintas: 1) hipotekos lakštu, identifikacinis kodas 03120030003400, BUAB „Visoda" priklausančio turto įkeitimu; 2) 2009 m. birželio 11 d. sutartinės hipotekos lakštu, identifikacinis kodas 03120090004664, BUAB „Autolagūna", T. A., D. A. ir I. S. priklausančio turto įkeitimu; 3) sutartinio įkeitimo lakštu, identifikacinis kodas 03220090004889, BUAB „Autolagūna" priklausančio turto įkeitimu; 4) įkeitimo lakštu, identifikacinis kodas 03220000003401, BUAB „Visoda" priklausančio turto įkeitimu; 5) įkeitimo lakštu, identifikacinis kodas 03220080003812, BUAB „Visoda" priklausančio turto įkeitimu; 6) V. A. laidavimu pagal 2009 m. vasario 27 d. Laidavimo sutartį Nr. 03- 017023-LA1 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais); 7) UAB „Autolagūna“ laidavimu pagal 2009 m. balandžio 27 d. Laidavimo sutartį Nr. 03-017023-LA2 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

6Atsakovas AB „Swedbank" ir tretysis asmuo BUAB „Visoda" 2008 m. kovo 17 d. sudarė Kredito sutartį Nr. 08-023761-IN (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), pagal kurią BUAB „Visoda“ buvo suteiktas 592 852,18 eurų kreditas. BUAB „Visoda“ įsipareigojimų pagal 2008 m. kovo 17 d. Kredito sutartį Nr. 08-023761-IN (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) įvykdymas buvo užtikrintas: 1) 2008 m. kovo 20 d. hipotekos lakštu, identifikacinis kodas 031120080003811, BUAB „Visoda", T. A., D. A. priklausančio turto įkeitimu; 2) V. A. laidavimu pagal 2008 m. kovo 17 d. Laidavimo sutartį Nr. 08-023761-LA1 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais); 3) UAB „Autolagūna“ laidavimu pagal 2009 m. gegužės 13 d. Laidavimo sutartį Nr. 08-023761-LA2 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

7Kauno apygardos teismas 2010 m. gegužės 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2273-259/2010 BUAB „Visoda" iškelta bankroto byla, kurioje 2010 m. rugsėjo 1 d. nutartimi buvo patvirtintas atsakovo AB „Swedbank“ 12 832 452,49 litų dydžio kreditorinis reikalavimas. Lietuvos apeliacinis teismas minėtą 2010 m. rugsėjo 1 d. nutartį paliko nepakeistą.

8Atsakovas AB „Swedbank“ ir tretysis asmuo UAB „Autolagūna", buvęs pavadinimas UAB „Superus", 2008 m. rugsėjo 30 d. pasirašė Kredito sutartį Nr. 08-114124-IN (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), pagal kurią UAB „Autolagūna" buvo suteiktas 1 488 100 eurų kreditas. UAB „Autolagūna" įsipareigojimų „Swedbank", AB pagal 2008 m. rugsėjo 30 d. Kredito sutartį Nr. 08-114124-IN (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) įvykdymas buvo užtikrintas: 1) sutartinio įkeitimo lakštu, identifikacinis kodas 03220080013399, UAB „Autolagūna" priklausančio turto įkeitimu; 2) 2008 m. spalio 27 d. sutartinės hipotekos lakštu, identifikacinis kodas 03120080013398, UAB „Autolagūna", UAB „Visoda", T. A., D. A. ir I. S. priklausančio turto įkeitimu; 3) V. A. laidavimu pagal 2008 m. spalio 30 d. Laidavimo sutartį Nr. 08- 114124-LA1 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais); 4) UAB „Visoda" laidavimu pagal 2009 kovo 3 d. Laidavimo sutartį Nr. 08-112124-LA2 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

9Kauno apygardos teismas 2010 m. gegužės 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2274-390/2010 UAB „Autolagūna" iškėlė bankroto bylą, kurioje 2010 m. rugsėjo 15 d. nutartimi, buvo patvirtintas įkeitimu užtikrintas AB „Swedbank“ 4 597 199,83 litų dydžio kreditorinis reikalavimas ir trečios eilės „Swedbank", AB 8 235 252,66 litų dydžio kreditorinis reikalavimas.

10Ieškovai ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis hipotekos sutartis (hipotekos kodai hipotekos registre 03120090004664, 03120080013398, 03120080003811), kuriomis ieškovai įkeitė savo nekilnojamąjį turtą, užtikrinant BUAB “Visoda” bei BUAB “Autolagūna” prievolių pagal 2003 m. birželio 9 d. kredito sutartį Nr.03-017023-IN 2008 m. kovo 17 d. kredito sutartį Nr.08-023761-IN bei 2008 m. rugsėjo 30 d. kredito sutartį Nr.08-114124-IN, įvykdymą. Nurodė, jog ieškovai niekada nėra išreiškę valios būti įkaito davėjais užtikrinant BUAB “Visoda” ir BUAB “Autolagūna” prievolių pagal kredito sutartis įvykdymą. Ieškovai tik iš gautų antstolio R. K. dokumentų bei pasikonsultavę su teisininkais sužinojo prašomų pripažinti negaliojančiomis hipotekos sutarčių esmę, kad ieškovai įkeitė iš esmės vienintelį savo nekilnojamąjį turtą, užtikrindami BUAB “Visoda” ir BUAB “Autolagūna” prievolių pagal kredito sutartis įvykdymą. Pažymėjo, jog ieškovai sąmoningai niekada nesudarė tokių hipotekos sandorių. Kredito sutartimis atsakovas tretiesiems asmenims BUAB “Visoda” bei BUAB “Autolagūna” paskolino daugiau nei septynis milijonus litų, tačiau notarės V.J. M. bei V. K., kurios tvirtino hipotekos sutartis, bei atsakovas, kuris inicijuoja priverstinio skolos išieškojimo procedūrą, nepateikė ieškovams jokios informacijos nei apie skolinamas bendrovėms sumas, nei apie tai, kad pasirašant aptartus dokumentus bus įkeistas ieškovų nekilnojamasis turtas, kuris bus iš jų paimtas, jei BUAB “Visoda” bei BUAB “Autolagūna” laiku neatiduos suteiktų milijonų litų kredito atsakovui. Ieškovai Tatjana ir D. A. yra pensinio, o I. S. itin garbaus amžiaus, nemoka valstybinės kalbos ir teisiškai neišprusę. Ieškovai niekada nesilankė AB “Swedbank” banke bei su atsakovo atstovais nei karto neaptarė hipotekos sutarčių. Ieškovai, nuvykę pasirašyti pas notarę dokumentų, suprato, kad jie buvo susiję su perkamu nekilnojamu turtu, tačiau nieko nežinojo apie hipotekos sutartis, kurių pagrindu būtų įkeistas ieškovų nekilnojamasis turtas, kuris užtikrintų BUAB “Visoda” bei BUAB “Autolagūna” milijoninių sumų kreditų grąžinimą atsakovui. Atsakovas, kaip aptariamų hipotekos sutarčių stipresnioji šalis, neatskleidė ieškovams informacijos, turinčios esminės reikšmės hipotekos sutartims sudaryti t.y. nepaaiškino ieškovams, jog pasirašant aptartus dokumentus bus įkeistas ieškovų nekilnojamasis turtas, kuris bus iš jų paimtas, jei BUAB “Visoda” bei BUAB “Autolagūna” laiku neatiduos suteiktų kreditų atsakovui, todėl atsakovas yra pažeidęs savo prievolę elgtis sąžiningai (CK 6.163 str.). Ieškovų suklydimą lėmė notarų, tvirtinusių hipotekos sandorius, bei atsakovo realios informacijos apie sandorių esmę bei pasekmes nepateikimas ieškovams, todėl ginčijami sandoriai pripažintini negaliojančiais CK 1.90 str. pagrindu t.y. ieškovams suklydus dėl hipotekos sutarčių esmės. Ieškovų teigimu, atsakovas pažeidė Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies nuostatas, nesiaiškino kreditų grąžinimo galimybių, nesiėmė priemonių nustatyti hipotekos realumo t.y. ieškovų kaip įkaitų davėjų valios savo turtu užtikrinti kitų asmenų BUAB “Visoda” bei BUAB “Autolagūna” prievolių įvykdymą.

11II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškinius atmetė ir konstatavo, kad byloje nepateikta įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog ieškovai suklydo dėl ginčijamų sandorių esmės ir galimų pasekmių, nėra nustatyta pagrindų ieškinius tenkinti CK 90 straipsnio pagrindu.

13Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas bylas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl suklydimo, ne kartą yra pažymėjęs, kad šalies elgesys kaip suklydimas gali būti kvalifikuojamas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus nebūtų sudaręs sandorio tokiomis pat sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Tai, ar asmuo suklydo, turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo metu buvusią faktinę situaciją, be to, pripažinti sandorį negaliojančiu galima tik dėl esminio suklydimo, o vertinant, ar suklydimas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis, būtina atsižvelgti į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Suklydimas laikomas esminiu, jeigu suklystama dėl sandorio esmės, kitos sandorio šalies, sandorio dalyko, jo kokybės, esminių sandorio sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-378). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Kadangi tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, tai sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią, interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009).

14Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atidumo ir apdairumo reikalavimai, sudarant bet kokį sandorį, yra taikomi kiekvienam asmeniui. Ieškovai nurodė, jog yra garbingo amžiaus, teisiškai neišprusę, nemokantys valstybinės kalbos, jiems nebuvo išaiškinta, kokio dydžio prievolėms užtikrinti jie įkeičia turtą, kokios tokio įkeitimo pasekmės, jei juridiniai asmenys, kurių prievolės tokiu būdu užtikrinamos, nevykdys savo prievolių. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad V. A., kuris buvo minėtų uždarųjų akcinių bendrovių savininku ir vadovu, ieškovai T. A. ir D. A. yra jo tėvai, o I. S. jo senelė, kurį laiką jie visi kartu gyveno Klaipėdoje byloje nurodytu adresu, santykiai buvo šeimyniški, draugiški, ieškovams turėjo būti gerai žinomi V. A. verslo reikalai. Kadangi ieškovai užtikrino sūnaus ir vaikaičio verslo prievoles, toks jų poelgis paaiškinamas artima giminyste, noru padėti netgi prisiimant nemažą riziką, pasitikint artimu žmogumi jo, kaip verslininko, savybėmis. Todėl laikytina, kad ieškovai sąmoningai rizikavo savo turto praradimu, o ne buvo suklaidinti kitos šalies ar notarų, tvirtinusių sandorius. Notarai savo atsiliepimuose paaiškino, jog ieškovams suprantama kalba buvo išaiškintos galimos sandorio pasekmės, kad įkeistas jų turtas gali būti parduotas iš varžytynių, UAB „Visoda“ ir UAB „Autolagūna“ nevykdant prievolių pagal kredito sutartį. Šiuos teiginius patvirtina įkeitimų sandorių tekste (hipotekos lakštuose) esanti pastaba, kad sandorių tekstas buvo išverstas į rusų kalbą. Suklydimo galimybę paneigia ir tai, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovai tą patį turtą įkeitė du kartus 2008 m. spalio 27 d. įkeitimo sandoriu ir 2009 m. birželio 11 d. įkeitimo sandoriu, be to, pažymėtina, kad pastaruoju sandoriu buvo nustatyta turto pardavimo iš varžytynių eilė. Kadangi kartu su ieškovų turtu buvo įkeistas ir UAB „Visoda“ bei UAB „Autolagūna“ turtas, minėto 2009 m. birželio 11 d. hipotekos lakšto 11 punkte buvo numatyta, kad pirma parduodamas UAB „Visoda“ įkeistas nekilnojamasis turtas, po to UAB „Autolagūna“ įkeistas turtas, tada Tatjanos ir D. A. įkeistas turtas ir paskiausiai - I. S. įkeistas turtas. Esant įrašytai tokiai sąlygai ieškovai negalėjo nesuprasti jog galimybė, kad jų turtas gali būti priverstinai parduotas varžytynėse egzistuoja. Be to, ieškovai dar prieš ginčijamų sandorių sudarymą 2008 m. sausio 14 d. ir 2008 m. vasario 15 d. buvo sudarę analogiškus sandorius, įkeisdami jiems priklausančius žemės sklypus su nebaigtais statyti gyvenamaisiais namais adresu Pilsoto 61 ir 65, Normantų kaime Klaipėdos rajone, taigi, turėjo su nekilnojamojo turto įkeitimu susijusios atitinkamos patirties. Šis faktas paneigia ir ieškovų teiginius, jog ginčijamais sandoriais jie įkeitė vienintelius būstus. Todėl jų sudaromi sandoriai negali būti kvalifikuojami kaip vartojimo sandoriai.

15Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad FĮĮ 31 straipsnis, kurio 3 dalimi remiasi ieškovai, yra skirtas užtikrinti finansinių įstaigų stabilumą, siekiant apriboti būtent šių įstaigų sudaromų sandorių riziką, finansinių įmonių saugumą ir stabilumą, o ne ginti įkeičiamo turto savininkų interesus. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, bankas savo prievolių vykdymą buvo užsitikrinęs ne tik ieškovų, bet ir trečiųjų asmenų (tiek fizinių, tiek juridinių) nekilnojamojo turto įkeitimu bei laidavimu.

16III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17Ieškovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovai savo turtą įkeitė užtikrindami UAB „Visoda" bei UAB „Autolagūna" prievoles, o šių įmonių savininku bei vadovu buvo V. A. (ieškovų sūnus ir vaikaitis), nepagrįstai konstatavo, kad ieškovai sąmoningai rizikavo savo turto praradimu, o nebuvo suklaidinti kitos šalies ar notarų, tvirtinusių sandorius. Ieškovai niekuomet nesidomėjo ir neturėjo jokio supratimo apie V. A. vykdomus verslo reikalus, savo pagalbos jam niekuomet nesiūlė, todėl ieškovai negalėjo sąmoningai rizikuoti savo turto praradimu, o joks normaliai atidus ir protingas asmuo šioje situacijoje taip nebūtų pasielgęs.
2. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs notarų atsiliepimuose išdėstytus teiginius bei hipotekos lakšte esantį įrašą, kad sandorių tekstas buvo žodžiu išverstas į rusų kalbą, nepagrįstai konstatavo, kad ieškovams jų suprantama kalba buvo išaiškintos sudaromų sandorių teisinės pasekmės, t.y. kad įkeistas turtas gali būti parduotas iš varžytynių UAB „Visoda" ir UAB „Autolagūna" nevykdant prievolių pagal kredito sutartį. Notarų teiginiai atsiliepimuose, jog neva tai jie išaiškino ieškovams sudaromų sandorių pasekmes, neatitinka tikrovės. Sudarant ginčijamus sandorius ieškovams nebuvo paaiškinta nei dėl ko yra sudaromi ginčijami sandoriai, nei kokios bus pasekmės, jei UAB „Visoda" bei UAB „Autolagūna" neįvykdys savo prievolių pagal kredito sutartį. Notarai, norėdami atitinkamus savo teiginius pagrįsti, turėjo atsivesti į teismą liudytojų, kurie jų aiškinimus ieškovams būtų girdėję, tačiau to nepadarė. Taigi, jų atsikirtimus teismas turėjo vertinti kaip visiškai nepagrįstą ir neįrodytą gynybinę poziciją.
3. Hipotekos lakšte esantis įrašas, kad ginčijamų sandorių tekstas žodžiu ieškovams buvo išverstas į rusų kalbą, taipogi buvo neteisingas ir jis jokiu būdu negali patvirtinti, kad notarai ieškovams suprantama kalba išaiškino ginčijamų sandorių sudarymo pasekmes. Hipotekos lakšte nėra vertėjo, neva tai vertusio hipotekos lakštą, duomenų, taip pat nėra vertėjo parašo, nors jie privalėjo būti nurodyti, jei iš tiesų, sudarant ginčijamus hipotekos lakštus, dalyvavo vertėjas. Sutartinės hipotekos, priverstinės hipotekos, sutartinio įkeitimo ir priverstinio įkeitimo lakštų pildymo instrukcijos, kuri buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 1R-314, 9.2 punkte buvo įtvirtinta, kad, jeigu sudarant sutartinės hipotekos (sutartinio įkeitimo) sandorį ar surašant prašymą nustatyti priverstinę hipoteką (priverstinį įkeitimą) dalyvavo vertėjas, apie tai pažymima lakšto punkte „Pastabos". Įrašomas vertėjo vardas, pavardė ir vertėjas pasirašo. Taigi, nesant privalomų įrašų apie dalyvavusį vertėją, pirmosios instancijos teismas turėjo kritiškai vertinti notarų atsikirtimus, jog ginčijami sandoriai buvo išversti į ieškovams suprantamą kalbą ir kad ieškovams buvo išaiškintos ginčijamų sandorių sudarymo pasekmės.
4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad suklydimo galimybę paneigia tai, jog ieškovai tą patį turtą įkeitė du kartus - 2008 m. spalio 27 d. įkeitimo sandoriu ir 2009 m. birželio 11 d. įkeitimo sandoriu, be to, pastaruoju sandoriu buvo nustatyta turto pardavimo iš varžytynių eilė, todėl ieškovai negalėjo nesuprasti, jog egzistuoja galimybė, jog jų turtas gali būti priverstinai parduotas iš varžytynių. Visų pirma, ieškovai 2008 m. spalio 27 d. ir 2009 m. birželio 11 d. įkeitimo sandorius ginčijo ieškiniu, o tai, kad hipotekos lakšte buvo nurodyta turto pardavimo iš varžytynių eilė nereiškia, kad ieškovams buvo aiškios sudaromo sandorio teisinės pasekmės. Pažymėtina, kad ieškovai nemoka lietuvių kalbos, pasirašant ginčijamus hipotekos lakštus vertėjas nedalyvavo, taigi, atitinkamo įrašo hipotekos lakšte ieškovai galėjo nesuprasti. Be to, tai, kad anksčiau ieškovai buvo sudarę kelis įkeitimo sandorius, nereiškia, kad jų patirtis, sudarant įkeitimo sandorius buvo didelė, o šiuo atveju, sudarant ginčijamus sandorius, nedalyvavo vertėjas, todėl nesupratę ginčijamų sandorių teksto, ieškovai galėjo suklysti dėl sudaromų sandorių esmės.
5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovai ginčijamais sandoriais įkeitė ne vienintelius šeimos gyvenamuosius būstus, todėl šie sandoriai negali būti kvalifikuojami kaip vartojimo. Ieškovams priklausantis nekilnojamasis turtas - pastatas gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. 4400-0966-7570, esantis Pilsoto g. 65, Normantų kaime, Klaipėdos rajone bei pastatas gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr.4400-0966-8066, esantis Pilsoto g. 61, Normantų kaime, Klaipėdos rajone, iki šios dienos yra nebaigti statyti. Tad akivaizdu, kad nebaigtuose statyti statiniuose ieškovai negali gyventi, todėl pirmosios instancijos teismo teiginiai, jog ginčijamais sandoriais ieškovai neįkeitė savo vienintelio gyvenamojo būsto, yra nepagrįsti.
6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Finansinių įstaigų įstatymo 31 str. 3 d. yra skirta užtikrinti finansinių įstaigų stabilumą, siekiant apriboti būtent šių įstaigų sudaromų sandorių riziką, finansinių įmonių saugumą ir stabilumą, o ne ginti įkeičiamo turto savininkų interesus. Finansinių įstaigų įstatymo 31 str. 3 d. yra skirta užtikrinti ne tik finansų įstaigos stabilumą, bet ir būsimo įkaito davėjo interesus. Finansų įstaiga yra stipresnioji civilinių santykių šalis, palyginus su paprastais fiziniais asmenimis, neturinčiais patirties su finansų įstaigomis, todėl remiantis aukščiau nurodyta įstatymo norma atsakovui AB „Swedbank" buvo pareiga pasikalbėti su ieškovais ir išsamiai jiems išaiškinti būsimo įkeitimo sandorio galimas teisines pasekmes. Atsakovo AB „Swedbank" atstovai prieš sudarant ginčijamą sandorį nebuvo susitikę pasikalbėti su ieškovais ir nebandė jiems išaiškinti būsimo sandorio galimas neigiamas teisines pasekmes. Šias aplinkybes patvirtino AB „Swedbank" atstovas bylos nagrinėjimo metu. Atsakovas AB „Swedbank" veikė nerūpestingai ir dėl to turi prisiimti dėl to kilusias neigiamas pasekmes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. balandžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2011 yra nurodęs, kad banko veiksmai, nesiaiškinant ieškovės, kaip įkaito davėjos, valios savo turtu užtikrinti kito asmens (atsakovės) prievolių įvykdymą, yra nesąžiningi veiksmai, negali būti pripažinti sąžininga dalykine praktika ir sukelia bankui, kaip pripažinto negaliojančiu hipotekos sandorio šaliai, neigiamų padarinių - savo reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonės praradimą.
7. Byloje buvo pakankamai įrodymų, kurie leido daryti išvadą, kad ieškovai klydo dėl ginčijamų sandorių esmės ir galimų pasekmių, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčijamų sandorių nepripažino negaliojančiais CK 1.90 str. pagrindu.

18Atsakovas AB „Swedbankas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantai yra giminaičiai ir sudarydami ginčo sandorius veikė savo rizika. Kadangi apeliantai savo turtu užtikrino savo sūnaus ir vaikaičio valdomų įmonių įsipareigojimų įvykdymą, toks jų poelgis paaiškinamas ir artima giminyste bei noru padėti, atitinkamai prisiimant galimą nesėkmės riziką. Apeliantai, sudarydami ginčo sandorius sąmoningai rizikavo, o ne buvo suklaidinti AB „Swedbank" ar notarų, tvirtinusių ginčo sandorius.
2. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad ginčo hipotekos sandoriuose esantis įrašas apie ginčo sandorių teksto vertimą į rusų kalbą yra neteisingas, nes ginčo hipotekos lakštuose nėra įrašyta, jog juos sudarant dalyvavo vertėjas. Kadangi notarai mokėjo rusų kalbą, jie patys išvertė ginčo hipotekos sandorių tekstą į apeliantams suprantamą rusų kalbą ir apeliantams suprantama rusų kalba paaiškino visas ginčo sandorių sąlygas bei prisiimamą riziką. Apeliantų nurodoma LR Teisingumo ministro 2008 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 1R-314 patvirtinta instrukcija, sudarant ginčo hipotekos sandorius, nebuvo pažeista, nes juos sudarant vertėjas nedalyvavo, o sandorius į apeliantams suprantamą rusų kalbą išvertė pats notaras. Apeliantai nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų leisti suabejoti notarų nesąžiningumu, todėl jų teiginiai, susiję su ginčo sandorių pasekmių neišaiškinimu, nepagrįsti.
3. Aiškinant ir taikant CK 1.90 str., pažymėtina, kad suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra išaiškinta, kad suklydimas - tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, kai neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio mėn. 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t.y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokioms pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. CK 1.90 str. 5 d. nustato, kad suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Taigi, teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Aiškinant kitaip, šalių atsakomybės už savo veiksmus ribos taptų visiškai neapibrėžtos. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad ginčijami hipotekos sandoriai turi būti pripažinti negaliojančiais CK 1.90 str. pagrindu, nes nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu, nei apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų, patvirtinančių tariamą jų esminį suklydimą. Apeliantai neįrodė, nei kad AB „Swedbank“ tyčia juos suklaidino, nei kad siekdamas galutinio tikslo - sudaryti ginčijamus hipotekos sandorius, nuslėpė svarbias ginčijamų hipotekos sandorių aplinkybes.
4. Nors apeliantai ir nepažymėjo, kad ginčijami hipotekos sandoriai turi būti pripažinti negaliojančiais remiantis CK 1.91 str., tačiau nurodė, kad ginčijamus hipotekos sandorius sudarė tik dėl notarų, tvirtinusių ginčijamus hipotekos sandorius, bei AB „Swedbank“ realios informacijos apie ginčijamų sandorių esmę bei pasekmes nepateikimo apeliantams. Apeliantai, grįsdami ginčijamų hipotekos sandorių negaliojimą CK 1.91 str. pagrindu privalėjo įrodyti, bet neįrodė, kad sudarydami ginčijamus hipotekos sandorius, jie turėjo klaidingas prielaidas apie egzistavusias esmines ginčijamų hipotekos sandorių faktines aplinkybes; AB „Swedbank“ savo veiksmais įtakojo, jog apeliantai nesuvoktų esminių sudaromų ginčijamų hipotekos sandorių aplinkybių; apeliantai nebūtų sudarę ginčijamų hipotekos sandorių, jeigu būtų žinoję, jog savo turtu atsako už bankrutavusios UAB „Visoda" ir bankrutavusios UAB „Autolagūna" didelės vertės skolinių įsipareigojimų įvykdymą; ginčijamų hipotekos sandorių sudarymą lėmė išimtinai notarų, tvirtinusių ginčijamus hipotekos sandorius ir AB „Swedbank" veiksmai nuslepiant esminę su ginčijamais hipotekos sandoriais susijusią informaciją.
5. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Dėl to, ar asmuo suklydo, ar ne, turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo metu egzistavusią faktinę situaciją, o ne pagal tą, kuri yra praėjus tam tikram laikui po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 514/2005). Apeliantai nepagrįstai teigia, kad nebūtų sudarę ginčijamų hipotekos sandorių, jeigu būtų žinoję, kad savo turtu užtikrina didelės vertės bankrutavusios UAB „Visoda" ir bankrutavusios UAB „Autolagūna" skolinių įsipareigojimų AB „Swedbank" įvykdymą. Visus tris ginčijamus hipotekos sandorius (neskaitant jų pakeitimų ir papildymų) apeliantai sudarė su pakankamai ilgu laiko skirtumu (2008 m. kovo 20 d.; 2008 m. spalio 27 d.; 2009 m. birželio 11 d.). Tuo atveju, jeigu ieškovai būtų suklydę, pasirašydami pirmąjį ginčijamą hipotekos sandorį, tai jie po daugiau nei metų nebūtų pasirašę kitų ginčijamų hipotekos sandorių. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai ne tik su daugiau kaip metų intervalu pasirašė ginčijamus sandorius, bet taip pat pasirašė ir eilę ginčijamų hipotekos sandorių pakeitimų, jie pripažino, kad ginčijami sandoriai atspindi tikrąją jų valią.
6. Remiantis CK 1.90 str. 4 d. sutarties šalies veiksmai vertintini kaip suklydimas tik tokiu atveju, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Pagal CK 1.90 str. 5 d. suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Taigi pagal šias įstatymo nuostatas asmens, sudarančio sutartį, elgesys yra vertinamasis kriterijus, sprendžiant, ar atitinkamas asmuo suklydo dėl sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių (CK 1.90 str. 4 d.). Neteisingas šių sandorių turinio elementų suvokimas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, kuriomis remiantis konstatuotinas asmens suklydimas ar nesuklydimas dėl sudaromo sandorio. Vertinant, ar suklydimas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis, būtina atsižvelgti į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandori pripažinti negaliojančiu. Suklydimas laikomas esminiu, jeigu suklystama dėl sandorio esmės, kitos sandorio šalies, sandorio dalyko, jo kokybės, esminių sandorio sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-974/2000; 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005). Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009). Apeliantai nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu, nei apeliaciniame skunde nenurodė ir net neįrodinėjo, kaip ir dėl kokių esminių ginčijamų hipotekos sandorių elementų jie suklydo. Iš principo ginčijami hipotekos sandoriai nepažeidė jokių apeliantų teisių ir teisėtų interesų, tačiau jų netenkina visai kiti juridiniai faktai, nesusiję su ginčijamais hipotekos sandoriais, t.y. bankroto bylos skolininkams - tiek bankrutavusiai UAB „Visoda", tiek bankrutavusiai UAB „Autolagūna" iškėlimas.
7. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad apeliantai turėjo patirties sudarant hipotekos sandorius, todėl apeliantų argumentai, jog iki ginčo sandorių sudarytų hipotekos lakštų negalima vertinti kaip patirties įgijimu, nepagrįsti.
8. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo sandoriai negali būti laikomi vartojimo sandoriais, nes jais apeliantai užtikrino verslo subjektų - bankrutavusios UAB „Autolagūna" ir bankrutavusios UAB „Visoda" įsipareigojimų įvykdymą. Net ir tuo atveju, jeigu ginčo sandoriai būtų vertinami kaip vartojimo sandoriai, toks vertinimas neturėtų įtakos apeliantų reikalavimų atmetimui, nes ginčo sandoriai ginčijami konkrečiais sandorių negaliojimo pagrindais, į kuriuos nepatenka vartojimo teisinius santykius reglamentuojančių imperatyvių įstatymo normų pažeidimas.
9. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad AB „Swedbank" nepažeidė LR Finansų įstaigų įstatymo 31 str. 3 d., kurio esmė yra įtvirtinti finansų įstaigos pareigą, prieš priimant sprendimą skolinti ar prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Finansų įstaigos kliento sąvokos apibrėžimas pateikiamas LR Finansų įstaigų įstatymo 2 str. 8 d., pagal kurią klientas yra asmuo, kuriam finansų įstaiga teikia finansines paslaugas. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas teisės normas, darytina išvada, kad jos neturi būti taikomos AB „Swedbank", kaip finansų įstaigai, su apeliantais sudarant ginčijamus hipotekos sandorius, kuriais užtikrinamas AB „Swedbank" ir jo kliento (nagrinėjamu atveju - bankrutavusios UAB „Visoda" bei bankrutavusios UAB „Autolagūna") sudarytų kredito sutarčių tinkamas įvykdymas. Šioje normoje nėra imperatyvo finansų įstaigai atlikti nurodytus veiksmus priešingos šalies atžvilgiu sudarant su ja svetimo daikto hipotekos sandorį, kuriuo užtikrinama trečiojo asmens prievolė finansų įstaigai. Be to, LR Finansų įstaigų įstatymo 31 str. 3 d. nėra imperatyvi teisės norma, kurią pažeidus sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu CK 1.90 str. ar CK 1.91 str. pagrindu.
10. CPK 18 str. nustato, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybes ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiomis Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 1 d nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2273-259/2010 ir Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2274-390/2010 konstatuota, kad AB „Swedbank" turi teisę reikalauti, jog bankrutavusi UAB „Visoda" bei bankrutavusi UAB „Autolagūna" įvykdytų prisiimtus įsipareigojimus ir gautų savo reikalavimų patenkinimą iš įkeisto turto vertės, apeliantų reikalavimai pagrįstai buvo atmesti.
11. CK 6.154 str. 1 d. nustato, jog sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Taigi, sutarties, įskaitant ir ginčijamų hipotekos sandorių, esmė - šalių consensus ad idem, t.y. šalių bendra nuomonė, valios sutapimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2009, 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2007, 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P- 382/2006). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis remiantis CK 6.189 str. 1 d. jos šalims turi įstatymo galią. Apeliantai sudarydami ginčijamus hipotekos sandorius prisiėmė riziką dėl hipoteka užtikrintų bankrutavusios UAB „Visoda" ir bankrutavusios UAB „Autolagūna" įsipareigojimų vykdymo. Kadangi ginčijamais hipotekos sandoriais tiek apeliantai, tiek tretieji asmenys bankrutavusi UAB „Visoda" ir bankrutavusi UAB „Autolagūna" pasiekė savo tikslus, nurodytus 2003 m. birželio 9 d. Kredito sutartyje Nr. 03-017023-IN (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), 2008 m. rugsėjo 30 d. Kredito sutartyje Nr. 08-114124-IN (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir 2008 m. kovo 17 d. Kredito sutartimi Nr. 08-023761-IN (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), vadinasi apeliantai ir AB "Swedbank“ realizavo ir įtvirtino ginčijamų hipotekos sandorių privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principą. Ginčijamų hipotekos sandorių pakeitimas (pripažinimas negaliojančiais) yra išimtinė priemonė ir reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo principas, numatytas CK 1.2 str., reikalauja, kad sutartis gali būti pripažinta negaliojančia tik esant aiškiems ir įstatyme įtvirtintiems pagrindams. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje panašaus pobūdžio bylose pripažįstama, kad nors įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis - siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, tačiau įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, taip pat siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi, sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą esminę paskirtį - užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2007; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; kt.).
12. CPK 178 str. nustato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Tai sudaro CPK 12 str. įtvirtinto rungimosi principo esmę, kurio privalu laikytis civiliniame procese. Kai pareiškiamas ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, būtent ieškovas privalo įrodyti faktines aplinkybes, pakankamas tam, kad būtų teisiškai konstatuotas kuris nors iš įstatyme įtvirtintų sandorio negaliojimo teisinių pagrindų. Apeliantai nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu, nei apeliaciniame skunde nenurodė, dėl kokių esminių ginčijamų sandorių sąlygų jie suklydo, kaip jie tas sąlygas įsivaizdavo ir kas lėmė jų tokį tariamą suklydimą. Kadangi apeliantai neįrodė savo suklydimo, sudarant ginčijamus hipotekos sandorius, ieškinio reikalavimai pagrįstai buvo atmesti.
13. CK 1.79 str. 1 d. nustato, kad šalis, turinti teisę sandorį nuginčyti, gali jį patvirtinti per kitos sandorio šalies arba įstatymų nustatytą terminą. Patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jį ginčyti. CK 1.79 str. 2 d. 3 p. nustato, jog preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, jeigu po to, kai ji įgijo galimybę sandorį patvirtinti arba nuginčyti, užtikrino kitai šaliai savo prievolių įvykdymą. Kaip matyti iš ginčijamų hipotekos sandorių, jie buvo pakeisti ir apeliantai pasirašė jų pakeitimus, taip patvirtindami, kad jų įsipareigojimai atsakyti įkeistu turtu yra galiojantys ir taip užtikrindami savo prievolių atsakyti įkeistu turtu įvykdymą. Apeliantai prieš pasirašydami ginčijamų hipotekos sandorių pakeitimus turėjo galimybę pasirinkti - pasirašyti ginčijamų hipotekos sandorių pakeitimus ir taip patvirtinti pačius ginčijamus hipotekos sandorius, ar to nedaryti. Kadangi apeliantai įgiję teisę nuginčyti arba patvirtinti ginčijamus hipotekos sandorius juos patvirtino, jie neteko teisės juos ginčyti.

4. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

19CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

20Apeliacinės instancijos teismas ex officio taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju tokių pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, taip pat nenustatė pagrindo byloje peržengti apeliacinio skundo ar atsiliepimo į jį ribas.

21Apeliacinis skundas netenkintinas

22CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. Pagal CK 6.159 straipsnį sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma. Iš CK 6.154 ir 6.159 straipsniuose pateiktos sutarties apibrėžties darytina išvada, kad sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. valios sutapimas. Lietuvos sutarčių teisėje pripažįstama, kad sutartis galioja tokio turinio, kokio siekė jos šalys.

23Prievolių teisėje yra įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156). Atsižvelgiant į civilinių teisinių santykių dinamiką, besikeičiančius verslo santykius, nulemtus rinkos pokyčių ir raidos, bei vadovaujantis sutarčių laisvės principu, šalims yra užtikrinta teisė laisvai sudaryti tiek CK numatytas, tiek ir CK nenumatytas sutartis bei savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, svarbiausia, kad jos neprieštarautų įstatymui (imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei) (CK 6.156 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2012). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis).

24Sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiformavusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų šiam stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2012; 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013). Tai reiškia, kad sandorių negaliojimo instituto normos skirtos ne tik apsaugoti viešąjį interesą (eliminuojant iš civilinės apyvartos tokius susitarimus, kuriais būtų pažeidžiama viešoji tvarka, imperatyviosios įstatymo nuostatos, atspindinčios įstatymų leidėjo siekiamą civilinių santykių reglamentavimo rezultatą, taip pat visuomenėje nustatyti sąžiningo elgesio principai) bei sąžiningų sutartinių santykių šalių interesus nuo jų pažeidimo nesąžiningos šalies veiksmais, bet ir užtikrinti civilinės apyvartos stabilumą, užkertant kelią siekiams piktnaudžiauti sandorių negaliojimo institutu, pasinaudoti jo normomis nesąžiningais tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013). Sandorių galiojimo sąlygas, kurios tiesiogiai susijusios su sandorių negaliojimo institutu, nustato įstatymas (CK 1.63-1.77 straipsniai). Sutartims papildomas galiojimo sąlygas nustato sutarčių teisė (CK 6.154-6.228 straipsniai). Sandorius, taip pat ir sutartis, galima pripažinti negaliojančiais tik remiantis įstatymuose numatytais pagrindais (bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, numatytais CK 1.78-1.96 straipsniuose, taip pat CK ir kituose įstatymuose numatytais kitais atskirų sandorių ar sutarčių rūšių negaliojimo pagrindais). CK 6.224 straipsnis numato, jog sutartis gali būti pripažinta negaliojančia CK numatytais sandorių negaliojimo pagrindais, taip pat kitais įstatymų nustatytais pagrindais.

25Pagal kasacinio teismo išaiškinimus valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2003). CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais; nustatyta, kad iš esmės suklydus ar dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu atitinkamai pagal klydusios šalies ar nukentėjusiojo ieškinį. Kaip minėta ankščiau, sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumas, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų. Pagal CK 1.90 straipsnį suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t.y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažįstamas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-2007; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014).

26Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš jų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią – atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009; 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2012).

27Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas AB „Swedbank" ir tretysis asmuo BUAB „Visoda" 2003 m. birželio 9 d. sudarė Kredito sutartį Nr. 03-017023-IN (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), pagal kurią BUAB „Visoda“ buvo suteikta 674 800 litų kreditas (t. 1., b.l. 123-133). BUAB „Visoda“ įsipareigojimų pagal 2003 m. birželio 9 d. Kredito sutartį Nr. 03-017023-IN (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) įvykdymas buvo užtikrintas ir 2009 m. birželio 11 d. sutartinės hipotekos lakštu, identifikacinis kodas 03120090004664, BUAB „Autolagūna", T. A., D. A. ir I. S. priklausančio turto įkeitimu (t.1., b.l. 29-36). Atsakovas AB „Swedbank" ir tretysis asmuo BUAB „Visoda" 2008 m. kovo 17 d. sudarė Kredito sutartį Nr. 08-023761-IN (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), pagal kurią BUAB „Visoda“ buvo suteiktas 592 852,18 eurų kreditas (t. 4., b.l. 58-91), kurios įvykdymas buvo užtikrintas ir 2008 m. kovo 20 d. hipotekos lakštu, identifikacinis kodas 031120080003811, BUAB „Visoda", T. A., D. A. priklausančio turto įkeitimu (t.4., b.l. 92-99). Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2273-259/2010 BUAB „Visoda" iškelta bankroto byla, kurioje 2010 m. rugsėjo 1 d. nutartimi buvo patvirtintas atsakovo AB „Swedbank“ 12 832 452,49 litų dydžio kreditorinis reikalavimas. Lietuvos apeliacinis teismas minėtą 2010 m. rugsėjo 1 d. nutartį paliko nepakeistą (t. 4., b.l. 226-230). Atsakovas AB „Swedbank“ ir tretysis asmuo UAB „Autolagūna", buvęs pavadinimas UAB „Superus", 2008 m. rugsėjo 30 d. pasirašė Kredito sutartį Nr. 08-114124-IN (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), pagal kurią UAB „Autolagūna" buvo suteiktas 1 488 100 eurų kreditas (t.4., b.l. 231-242, 270-276, 282-297; t.5., b.l. 1-32), kurios įvykdymas buvo užtikrintas ir 2008 m. spalio 27 d. sutartinės hipotekos lakštu, identifikacinis kodas 03120080013398, UAB „Autolagūna", UAB „Visoda", T. A., D. A. ir I. S. priklausančio turto įkeitimu (t.4., b.l. 260-269). Kauno apygardos teismas 2010 m. gegužės 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2274-390/2010 UAB „Autolagūna" iškėlė bankroto bylą, kurioje 2010 m. rugsėjo 15 d. nutartimi, buvo patvirtintas įkeitimu užtikrintas AB „Swedbank“ 4 597 199,83 litų dydžio kreditorinis reikalavimas ir trečios eilės „Swedbank", AB 8 235 252,66 litų dydžio kreditorinis reikalavimas (t.5., b.l. 40-43). Taigi, ieškovai sudarydami ginčijamus hipotekos sandorius, įsipareigojo atsakyti įkeistu turtu tuo atveju, jeigu UAB “Visoda” ir/ar UAB “Autolagūna” nevykdytų minėtomis kredito sutartimis (2003 m. birželio 9 d. Kredito sutarimi Nr. 03-017023-IN, 2008 m. kovo 17 d. Kredito sutartimi Nr. 08-023761-IN, 2008 m. rugsėjo 30 d. Kredito sutartimi Nr. 08-114124-IN) prisiimtų įsipareigojimų.

28Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, kad ieškovai savo turtą įkeitė užtikrindami įmonių, kurių savininku bei vadovu buvo ieškovų sūnus ir vaikaitis, prievoles, todėl ieškovai sąmoningai rizikavo savo turto praradimu, o nebuvo suklaidinti kitos šalies ar notarų, tvirtinusių sandorius. Teigia, kad sudarant ginčijamus sandorius ieškovams nebuvo paaiškinta nei dėl ko yra sudaromi ginčijami sandoriai, nei kokios bus pasekmės, jei įmonės neįvykdys savo prievolių pagal kredito sutartis. Teisėjų kolegija pažymi, kad suklydimas - tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, kai neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokioms pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis, prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Apeliantai, ginčijamų sandorių sudarymo metu abejodami dėl ginčijamų sandorių esmės, pasekmių, galėjo pasikonsultuoti su teisininku arba susilaikyti nuo tokio veiksmo atlikimo, juo labiau, kai apeliantai nurodo, kad jų patirtis, sudarant įkeitimo sandorius, buvo nedidelė. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, priešingu atveju, jei asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai ir taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad tokios byloje nustatytos aplinkybės, kaip kad apeliantai užtikrino įmonių, kurių savininku bei vadovu buvo ieškovų sūnus ir vaikaitis (t. 2, b. l. 225-245, 254-255), prievoles, kad visus tris ginčijamus hipotekos sandorius apeliantai pasirašė ne tik su daugiau kaip metų intervalu (2008 m. kovo 20 d., 2008 m. spalio 27 d., 2009 m. birželio 11 d.), bet taip pat pasirašė ir eilę ginčijamų hipotekos sandorių pakeitimų, parodo tikrąją apeliantų valią – sudaryti ginčijamus hipotekos sandorius. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog 2009 m. birželio 11 d. įkeitimo sandoryje buvo nustatyta turto pardavimo iš varžytynių eilė, taigi ieškovai negalėjo nesuprasti, jog egzistuoja galimybė, jog jų turtas gali būti parduotas varžytynėse, pagrindiniams skolininkams neįvykdžius prievolių pagal kredito sutartis. Be to, dviem ginčijamais hipotekos sandoriais (2008 m. spalio 27 d. ir 2009 m. birželio 11 d.) ieškovai įkeitė tą patį nekilnojamąjį turtą (t. 1, b. l. 29-36; 37-43). Vieną iš tų pačių turto objektų (butą I. S. gt. 16-81, Klaipėdoje) ieškovai T. ir D. A. įkeitė ir 2008 m. kovo 20 d. hipotekos sandoriu (t. 4, b. l. 92-96). Ieškovai nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, argumentų, patvirtinančių jų esminį suklydimą, sudarant ginčijamus sandorius (CPK 178 str.). Apart jokiais įrodymais nepagrįstų teiginių, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti dėl jų suklydimo, apeliantai apskritai nenurodė ir neįrodinėjo, dėl kokių esminių ginčijamų sandorių elementų jie suklydo. Apeliantai taip pat nepagrįstai teigia, kad notarai, tvirtinę ginčijamus sandorius, norėdami įrodyti, kad apeliantams buvo išaiškintos sudaromų sandorių pasekmės, turėjo nurodyti liudytojus, kurie tai patvirtintų. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantų suklydimo, sudarant ginčijamus sandorius, įrodinėjimo našta negali būti perkeliama atsakovams, nes būtent apeliantai, siekdami įrodyti jų esminį suklydimą, sudarant ginčijamus sandorius, turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus. CK 1.90 str. 5 d. nustato, kad suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Taigi, teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Aiškinant kitaip, šalių atsakomybės už savo veiksmus ribos taptų visiškai neapibrėžtos. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad apeliantai neįrodė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu jiems nebuvo išaiškintos sudaromų sandorių pasekmės, jog atsakovai atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus, dėl kurių apeliantai buvo paskatinti sudaryti ginčijamas sutartis.

29Apeliantai teigia, kad jie nemoka lietuvių kalbos, pasirašant ginčijamus hipotekos lakštus vertėjas nedalyvavo, hipotekos lakšte esantis įrašas, kad ginčijamų sandorių tekstas žodžiu ieškovams buvo išverstas į rusų kalbą yra neteisingas ir jis jokiu būdu negali patvirtinti, kad notarai ieškovams suprantama kalba išaiškino ginčijamų sandorių sudarymo pasekmes. Hipotekos lakšte nėra vertėjo, vertusio hipotekos lakštą, duomenų, taip pat nėra vertėjo parašo, nors jie privalėjo būti nurodyti, jei iš tiesų, sudarant ginčijamus hipotekos lakštus, dalyvavo vertėjas. Kaip matyti iš ginčijamų hipotekos sutarčių (identifikaciniai kodai 03120090004664, 031120080003811, 03120080013398), jose nurodyta, kad sutartinės hipotekos lakšto tekstas žodžiu išverstas į rusų kalbą (t. 1., b.l. 34, 42; t. 4., b.l. 96). Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 15 straipsnyje numatyta, kad notaro raštvedyba tvarkoma valstybine kalba, o sandoriai su užsienio valstybių fiziniais ir juridiniais asmenimis sudaromi valstybine ir kita abiem šalims priimtina kalba. Pažymėtina, kad ginčytini sandoriai buvo sudaryti su Lietuvos Respublikos piliečiais, byloje duomenų, jog pasirašant ginčytinus sandorius būtų dalyvavęs vertėjas ar apeliantai būtų išreiškę valią, kad vertėjo dalyvavimas būtų privalomas, kad ginčytini sandoriai būtų sudaryti jiems suprantama rusų kalba, kad apeliantai ginčytinose sutartyse būtų parašę pastabas, jog sutartys nebuvo išverstos į jiems suprantama kalbą, nėra. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad notariato įstatyme neįtvirtinta draudimo notarui patvirtinti sandorį tik valstybine kalba, nenustatyta pareigos parengti sutartį užsienio kalba ar pasirūpinti jos oficialiu vertimu į sandorio šalims priimtiną užsienio kalbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2014). Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad aplinkybė, kad ginčijamo sandorio šalis nurodo nemokanti lietuvių kalbos, todėl nesupratusi sudaromos sutarties teksto, negali būti pagrindu pripažinti, jog sutartis buvo sudaryta apgaulės iš kitos šalies pusės įtakoje. Fiziniai asmenys neturi teisinių prielaidų reikalauti pripažinti sutartis negaliojančiomis tik tuo pagrindu, kad jie dėl nemokėjimo kalbos, kuria sutartis surašyta, buvo suklaidinti ir suklaidinimo pasėkoje sudarė tokią sutartį. Sutartys sudaromos laisva sutarties šalių valia, todėl kiekviena iš sutarties šalių, jeigu ji nėra tikra, kad sutarties sąlygos atitinka jos valią, turi teisę sutarties nepasirašyti, taip pat turi teisę pasinaudojus atitinkamų veiklos sričių specialistų pagalba sutartį išsiaiškinti, pasinaudoti vertėjo paslaugomis arba sutartį sudaryti ta kalba, kuri priimtina abiem sutarties šalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-261). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad apeliantai neįrodė, jog ginčijamų sutartinės hipotekos lakštų tekstas žodžiu nebuvo išverstas į rusų kalbą.

30Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliantų argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Finansinių įstaigų įstatymo 31 str. 3 d. yra skirta užtikrinti finansinių įstaigų stabilumą, siekiant apriboti būtent šių įstaigų sudaromų sandorių riziką, finansinių įmonių saugumą ir stabilumą, o ne ginti įkeičiamo turto savininkų interesus. Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintas atsakingo skolinimo principas – finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti, be kita ko, privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus; 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad finansų įstaiga, sudariusi sandorį, privalo nuolat stebėti ir dokumentuose fiksuoti, ar klientas vykdo sutartinius įsipareigojimus, ar jo finansinė ir ekonominė būklė nekelia grėsmės tinkamam sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymui; 32 straipsnio 1 dalies 3 punkte reglamentuojama, kad finansų įstaiga privalo įvertinti ir riboti riziką, atsirandančią dėl finansinių paslaugų teikimo vienam klientui arba tarpusavyje susijusių klientų grupei. Taigi, šiose nuostatose įtvirtinta finansų įstaigos pareiga, prieš sudarant kreditavimo sandorius, išsiaiškinti kliento finansinę padėtį, taip pat ja domėtis ir sutartinių santykių metu. Kliento samprata atskleista Finansų įstaigos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje: asmuo, kuriam finansų įstaiga teikia finansines paslaugas. Remiantis Finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, prie tokių paslaugų, be kita ko, priskiriamas skolinimas (2 punktas), finansinė nuoma (lizingas) (3 punktas), finansinių laidavimų ir garantijų teikimas (6 punktas), informacijos bei konsultacijų kredito teikimo ir mokėjimo klausimais teikimas (11 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2012/2014). Teisėjų kolegija pažymi, kad šios paslaugos (kredito suteikimas) buvo teikiamos ne apeliantams, kaip fiziniams asmenims, o juridiniams asmenims, t.y. UAB „Visoda“ ir UAB „Autolagūna“, už kurių prievoles apeliantai įsipareigojo atsakyti įkeistu turtu tuo atveju, jeigu UAB “Visoda” ir/ar UAB “Autolagūna” nevykdytų kredito sutartimis (2003 m. birželio 9 d. Kredito sutarimi Nr. 03-017023-IN, 2008 m. kovo 17 d. Kredito sutartimi Nr. 08-023761-IN, 2008 m. rugsėjo 30 d. Kredito sutartimi Nr. 08-114124-IN) prisiimtų įsipareigojimų. Taigi, šiuo atveju apeliantai nėra finansinių paslaugų gavėjai (nėra finansų įstaigos klientai), todėl, ginčydami hipotekos sutartis, neturi teisinio pagrindo remtis aplinkybe, jog finansų įstaiga neįvykdė Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų.

31Kiti apeliantų argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako. Kadangi ieškinys CK 1.91 straipsnio pagrindu byloje nėra pareikštas, teisėjų kolegija neanalizuoja ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų, susijusių šio sandorių negaliojimo pagrindo aiškinimu ir taikymu nagrinėjamoje byloje.

32Dėl apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo

33Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorių pripažinimą negaliojančiais dėl esminio suklydimo (CK 1.90 str.), laikėsi įrodinėjimo taisyklių, todėl, atmesdamas apeliantų ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).

34Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 3 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

35Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

36Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.