Byla 3K-3-150/2014

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 28 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams G. P. ir J. E. P. dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei vienašalės restitucijos taikymo ir ieškinį atsakovui akcinei bendrovei SEB bankui dėl hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo Vilniaus miesto 7-ojo notaro biuro notarė Danguolė Bieliūnaitė.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl Notariato įstatymo 15 straipsnio, Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnio, reglamentuojančių kalbą, kuria sudaromi sandoriai su užsienio valstybių fiziniais ir juridiniais asmenimis, aiškinimo ir taikymo, taip pat nagrinėjama dėl sandorio negaliojimo, vadovaujantis CK 1.80, 1.91 straipsniais, proceso teisės normų (CPK 8 straipsnio, 14 straipsnio 1 dalies, 176–185 straipsnių) pažeidimo.

6Ieškovas Danijos Karalystės pilietis A. B. (toliau – ir ieškovas) ir atsakovė G. P. (toliau – ir atsakovė) 2007 m. birželio 15 d. sudarė buto pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), kurią patvirtino Vilniaus miesto 7-ojo notaro biuro notarė D. Bieliūnaitė. Pagal Sutarties 1 punktą ieškovas pardavė atsakovei butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir butas); 2.1 punkte nurodyta, kad butas parduodamas už 8 550 000 Lt, kuriuos atsakovė sumokėjo, o ieškovas gavo iki Sutarties pasirašymo dienos. Sutarties pabaigoje įtvirtintas šalių pareiškimas, kad Sutartis atitinka jų valią, Sutarties prasmė ir padariniai šalims išaiškinti, taip pat nurodyta, kad Sutarties tekstas ieškovui balsiai išverstas į jam suprantamą anglų kalbą. Prie Sutarties pridėtas K. L. pareiškimas, kad jis kvalifikuotai ir teisingai išvertė A. B. Sutartį. Už Sutarties patvirtinimą ieškovas sumokėjo notarei 38 4847 Lt. Pagal Sutartį įgytą butą atsakovė G. P., užtikrindama prievolės įvykdymą pagal 2007 m. rugsėjo 12 d. kredito sutartį Nr. 1760718073900-20, įkeitė atsakovui AB SEB bankui (toliau – ir bankas) 2007 m. rugsėjo 19 d. įregistruojant hipotekos lakštą Nr. 01/1/2007/0026381 (toliau – ir hipotekos lakštas).

72008 m. kovo 6 d. ieškovas kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl apgaulės būdu išvilioto buto. Vilniaus apygardos prokuratūros 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-00050-08 buvo nutrauktas, nes nepadaryta nusikalstama veika pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl galimo sukčiavimo. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. gegužės 4 d. nutartimi A. B. skundą atmetė, o Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 1 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartį paliko nepakeistą.

8Ieškovas prašė teismo Sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.80, 1.91 ir 1.93 straipsniuose nustatytais pagrindais; taikyti vienašalę restituciją – grąžinti ieškovui butą; priteisti iš atsakovų ieškovo turėtas Sutarties sudarymo išlaidas – 38 475 Lt; pripažinti negaliojančiu Hipotekos lakštą.

9Ieškovas nurodė, kad sudarant Sutartį nesilaikyta įstatymo reikalaujamos formos: vadovaujantis CK 1.93 straipsniu, nekilnojamojo turto perleidimo Sutartis su ieškovu – Danijos piliečiu – turėjo būti sudaryta notarine forma ne tik lietuvių, bet ir kita abiem šalims priimtina kalba (anglų ar danų); to nepadarius, pažeista ieškovo, kaip sandorio šalies, teisė suprasti sandorio turinį, o Sutartis, remiantis Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, Notariato įstatymo 15 straipsniu, CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 6.393 straipsniu, pripažintina negaliojančia. Sandoris pripažintinas negaliojančiu ab initio ir dėl to, kad jį sudarant buvo pažeistos imperatyviosios įstatymo normos, t. y. notaras neišaiškino ieškovui atliekamų notarinių veiksmų prasmės ir padarinių, nesudarė sandorio su ieškovu dviem kalbomis – lietuvių ir abiem šalims priimtina kita kalba, nors tokią pareigą turėjo pagal Notariato įstatymo 15 straipsnį, 30 straipsnio 1 dalį, 40 straipsnio 1 dalį, 53 straipsnį. Be to, buvo pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, nes lietuvių kalbos nesuprantanti šalis atsidūrė blogesnėje padėtyje už šią kalbą suprantančiąją. Sutartis pripažintina negaliojančia ir CK 1.91 straipsnyje nustatytu pagrindu, nes sudaryta dėl apgaulės: ieškovas buvo apgautas atsakovės dėl esminių Sutarties aplinkybių – atsiskaitymo už parduodamą butą sąlygų. Sandorio sudarymo dieną notarės buvo patvirtintas K. L. pareiškimas, kad jis kvalifikuotai ir teisingai išvertė ieškovui Sutartį, tačiau to nebuvo padaryta. K. L. neturi atitinkamo išsilavinimo ir licencijos teikti vertimo į anglų kalbą paslaugas. Pagal Notariato įstatymo 26 straipsnio l dalies 16 punktą notarė turėjo liudyti dokumentų vertimo iš vienos kalbos į kitą tikrumą, tačiau ji patvirtino tik K. L. parašo tikrumą. K. L. nebuvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad nėra rašytinių įrodymų, jog sandoris buvo tinkamai išverstas į anglų kalbą; notaras ir kita sandorio šalis žinojo, kad Sutarties vertimas į anglų kalbą atliktas netinkama forma, Sutartis sudaryta pažeidžiant įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Notaras ir atsakovas J. E. P. yra teisininkai, todėl jie sąmoningai ir tyčia ieškovą, kaip užsienio valstybės pilietį, suklaidino dėl esminių sandorio aplinkybių (CK 1.91 straipsnio 5 dalis), notarė pažeidė Notariato įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintą pareigą užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, melagingų sandorio faktų.

10II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

11Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.

12Dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia dėl įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymo. Remdamasis CK 1.71 straipsnio 1 dalimi, teismas sprendė, kad įstatymo leidėjas, įtvirtindamas tris sandorių sudarymo formas – žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais – nenustatė vartotinos kalbos kriterijaus kaip privalomojo sandorio formos elemento; aplinkybė, kad sandoris sudarytas ne valstybine ar vien valstybine kalba, savaime nelaikytina sandorio formos trūkumu, dėl kurio sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 1.93 straipsnyje nustatytu pagrindu. Pagal Notariato įstatymo 15 straipsnį sandorio šalis (šalys), sudarydama notarine tvarka tvirtinamą sandorį, turi išreikšti valią sudaryti jį ne tik valstybine, bet ir kita priimtina kalba. Sandorio šalims pageidaujant bei nurodant, kad valstybinė kalba jiems priimtina ir suprantama, sandoris gali būti sudaromas tik valstybine kalba. Teismas rėmėsi CK 1.93 straipsnio 1 dalimi, 6.393 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad teisės aktuose, tarp jų – Notariato įstatyme, neįtvirtinta nuostata, jog nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas tik lietuvių kalba (kai viena iš šalių yra užsienietis) laikomas sandorio notarinės formos nesilaikymu, dėl ko sutartis pripažintina negaliojančia. Teismas padarė išvadą, kad Sutartis sudaryta laikantis įstatymo reikalaujamos notarinės formos (CK 6.393 straipsnio 1 dalis).

13Dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia dėl apgaulės. Teismas, remdamasis CPK 12, 178 straipsniais, kasacinio teismo išaiškinimais (pateiktais 2002 m. sausio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2002, 2003 m. lapkričio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1125/2003, 2005 m. birželio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2005, 2006 m. lapkričio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2006, 2007 m. sausio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007, 2007 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2007, 2007 m. liepos 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2007, 2008 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2008, 2008 m. gruodžio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008), sprendė, kad pareigą įrodyti apgaulės faktą turi ieškovas, tačiau jis nepateikė nė vieno įrodymo (pavyzdžiui, bankų, kuriose jis turi atsiskaitomąsias sąskaitas, pažymų, mokesčių administratoriaus deklaracijų ir pan.), iš kurių būtų galima spręsti apie tai, jog jis, priešingai nei nurodyta Sutartyje, iš atsakovės iki Sutarties sudarymo nėra gavęs 8 550 000 Lt už parduodamą butą. Be to, ieškovas buvo sudaręs nemažai nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutarčių su trečiaisiais asmenimis – Lietuvos Respublikos piliečiais, kurios taip pat buvo sudarytos lietuvių kalba, ieškovui patvirtinant, kad jam buvo išverstas sutarčių tekstas žodžiu į jam suprantamą anglų kalbą; sutartyse nurodyta, kad dalį kainos ieškovas tretiesiems asmenims yra sumokėjęs, o likusią dalį įsipareigoja sumokėti įvairiais terminais. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovas turėjo patirties nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo srityje, teismas padarė išvadą, kad jis, sudarydamas Sutartį, ir pastebėjęs, jog 2.1 punkte neįrašytas vienetas kaip atsiskaitymo per vieną savaitę terminą apibrėžiantis skaičius, nenurodytas atsakovo banko sąskaitos, į kurią turėtų būti pervesti 8 550 000 Lt, numeris, turėjo ir galėjo kaip bet kuris kitas protingas ir atidus asmuo atitinkamoje situacijoje suvokti, jog Sutartyje neįtvirtinta buto kainos sumokėjimo ieškovui per vieną savaitę nuo šio sandorio sudarymo sąlyga. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas būtų reikalavęs vertimo raštu, o atsakovai ar notarė tam prieštaravo, nesutikęs su tuo, kad K. L. atliktų vertimą žodžiu į anglų kalbą; pažymėjo, kad reikalavimą nuginčyti Sutartį ieškovas pateikė tik tada, kai antstolė pradėjo vykdomuosius veiksmus, o ieškinio reikalavimą grindė beveik visais įmanomais sandorio negaliojimo pagrindais. Įvertinęs įrodymų visetą, teismas sprendė, kad ieškovas, sudarydamas Sutartį, nebuvo suklaidintas, pateikiant jam klaidingą vertimą į anglų kalbą dėl Sutarties atsiskaitymo dalies; ieškovo patirtis, elgesys sandorio sudarymo metu ir po jo patvirtina, kad pasirašydamas Sutartį ieškovas buvo tinkamai informuotas, jam pateiktas teisingas Sutarties 2.1 punkto, reglamentuojančio atsiskaitymą pagal Sutartį, vertimas į anglų kalbą.

14Dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms pagrindu. Teismas, vadovaudamasis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, Notariato įstatymo 15 ir 30 straipsniais, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, kad ieškovas notarės nereikalavo, jog Sutartis būtų sudaryta ne tik lietuvių kalba, parašu patvirtino, kad ši kalba jam priimtina, pagal susiklosčiusią praktiką, sandorius ieškovas sudarydavo lietuvių kalba, patvirtindamas, jog jam išverstas sandorio tekstas žodžiu į anglų kalbą, teismas padarė išvadą, kad notarei nebuvo pagrindo abejoti, jog valstybinė lietuvių kalba Sutarčiai sudaryti ieškovui buvo nepriimtina. Nurodęs, kad Sutarties pabaigoje buvo įtvirtintas šalių pareiškimas, jog Sutartis atitinka jų valią, Sutarties prasmė ir padariniai šalims išaiškinti, ieškovas, padėdamas parašą, patvirtino, kad notarė atliko Notariato įstatymo 30 straipsnyje įtvirtintą pareigą, todėl nėra pagrindo teigti priešingai.

15Dėl Hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiu. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovas Sutarties pripažinimo negaliojančia pagrindų neįrodė, teismas padarė išvadą, jog neįrodyti ir Hipotekos lakšto negaliojimo pagrindai (CPK 12, 178 straipsniai).

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo A. B. apeliacinį skundą, 2013 m. gegužės 7 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.

17Teisėjų kolegija, nurodžiusi, kad atsakovai prašė pridėti prie bylos baudžiamojoje byloje Nr. 1S-841-387/2012 ikiteisminio tyrimo metu atliktos ieškovo apklausos protokolą, kuriame užfiksuoti ieškovo parodymai, jog 2007 m. rugsėjo mėnesį Rusijos Federacijoje, Sankt Peterburgo mieste, atsakovo J. E. P. prašymu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui už atsakovą grąžino 1 511 000 JAV dolerių, kas, atsakovo manymu, patvirtina aplinkybę, jog atsakovas su ieškovu pagal Sutartį buvo atsiskaitęs, nes priešingu atveju ieškovas nebūtų už atsakovą mokėjęs skolos, nurodė, kad šie ieškovo parodymai tiesiogiai nei patvirtina, nei paneigia byloje nustatinėjamus sandorio negaliojimo pagrindus, taip pat tiesiogiai neįrodo aplinkybės, jog atsakovai už įsigytą butą su ieškovu atsiskaitė, todėl atsakovų prašymo priimti naujus įrodymus netenkino, remdamasi CPK 314 straipsniu.

18Dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsniu, Notariato įstatymo 15, 30 straipsniais, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnio ir Notariato įstatymo 15 straipsnio nuostatos nėra įsakmios, o Notariato įstatymo 30 straipsnis nepažeistas. Teisėjų kolegija dėl įstatymo normų pripažinimo imperatyviosiomis rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008, 2009 m. spalio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009. Lingvistiniu aspektu išanalizavusi Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnio ir Notariato įstatymo 15 straipsnio nuostatas, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad įsakmaus nurodymo, jog sandoris privalo būti sudaromas būtinai ir lietuvių, ir užsienio kalba, nėra. Nuoroda „ir kita abiem pusėms priimtina kalba“, teisėjų kolegijos vertinimu, reiškia, kad dėl sandorio sudarymo kita kalba turi būti abiejų šalių sutarimas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog sandorio šalys, sudarydamos notarine tvarka tvirtinamą sandorį, turi išreikšti valią šį sandorį sudaryti ne tik valstybine, bet ir kita jiems priimtina kalba. Teisėjų kolegija išaiškino, kad įstatymo reikalavimas dėl sandorio vertimo į užsienio kalbą įtvirtintas tam, kad būtų panaikinti tarp šalių galintys kilti nesutarimai dėl sutarties sąlygų neaiškumo ar jų nesupratimo, tačiau tai nereiškia, jog tik sutarties teksto vertimas raštu gali pasiekti šioje teisės normoje įtvirtintus tikslus; Notariato įstatyme nėra draudimo notarui patvirtinti sandorį tik valstybine kalba, įstatyme taip pat nėra notaro pareigos, vienai iš sandorio šalių esant užsienio valstybės piliečiu, parengti sandorio dokumentą užsienio kalba; notaras neprivalo užtikrinti šalims oficialaus vertimo į užsienio kalbą; vertimas tiek raštu, tiek žodžiu yra atlygintina paslauga, todėl ja privalo pasirūpinti sutarties šalys. Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, kad ieškovas nepageidavo Sutarties teksto vertimo į užsienio kalbą, notarė siūlė ieškovui vertėją pasirinkti iš nurodyto sąrašo, tačiau ieškovas atsisakė kvalifikuoto vertėjo paslaugų, tiek atsakovai, tiek notarė ir liudytojas K. L. patvirtino, jog Sutarties tekstas ieškovui buvo verčiamas į anglų kalbą pažodžiui, notarė taip pat patvirtino, kad Sutarties sudarymo metu šalių ginčo ar neaiškumų dėl Sutarties kalbos nebuvo, teisėjų kolegija sprendė, kad, nors ir kitu būdu nei nurodyta Notariato įstatymo 15 straipsnyje bei Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnyje, šiose normose įtvirtinti tikslai Sutarties sudarymo metu buvo pasiekti, t. y. ieškovui Sutarties tekstas buvo išverstas į jam suprantamą kalbą, taigi Sutarties sąlygos ieškovui buvo aiškios.

19Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nei atsakovai, nei K. L. neįrodinėjo, jog jis yra kvalifikuotas vertėjas, tačiau aplinkybę, kad jis teisingai ir tinkamai ieškovui išvertė Sutarties tekstą, patvirtino; byloje nėra duomenų, kad K. L. būtų apgavęs ieškovą dėl Sutarties sąlygų, o ieškovo teiginiai, kad Sutarties tekstą vertė atsakovas E. J. P., byloje paneigti. Kadangi kvalifikuotas vertėjas sandorio sudarymo metu nedalyvavo, tai po Sutartimi pasirašyti ir negalėjo.

20Imperatyvaus pobūdžio Notariato įstatymo 30 straipsnio nuostata, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pažeista, nes ieškovas Sutartyje patvirtino, kad notarė jam sandorio sudarymo padarinius išaiškino, visa tai ieškovui buvo išversta į anglų kalbą ir jis patvirtino, kad viską suprato.

21Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo Sutartį pripažinti negaliojančia dėl prieštaravimo imperatyviosioms Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnio ir Notariato įstatymo 15 ir 30 straipsnių nuostatoms.

22Dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia dėl įstatymo reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo (CK 1.93 straipsnis). Teisėjų kolegija, remdamasi CK 1.71 straipsnio 1 dalimi, 1.93 straipsnio 1 dalimi, 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 6.393 straipsnio 1, 2 dalimis, nurodžiusi, kad ginčo atveju šalių sudaryta Sutartis buvo patvirtinta notaro, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti Sutartį negaliojančia nesilaikius įstatymo reikalaujamos sandorio formos. Sutikdama su ieškovo argumentu, teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymus rašytinio sandorio sudarymui keliami kalbos reikalavimai (Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnis, Notariato įstatymo 15 straipsnis), todėl kalbos kriterijus patenka į sandorio sudarymo formos turinį; įstatymų nuostatos dėl sandorio sudarymo užsienio kalba nėra įsakmios, todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien ta aplinkybė, kad sandoris sudarytas tik valstybine kalba, savaime nelaikytina sandorio formos trūkumu.

23Dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis). Vadovaudamasi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2006 m. gruodžio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2006, 2007 m. liepos 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje Nr. 3K-3-306/2007, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo argumentus, jog jis buvo apgautas dėl esminės Sutarties sąlygos – kainos sumokėjimo už parduodamą turtą bei nebuvo informuotas, kad Sutartis yra ir turto priėmimo–perdavimo aktas, o nuosavybės teisė pirkėjui pereina nuo Sutarties pasirašymo; nurodė, kad ieškovo teiginius paneigia atsakovų, trečiojo asmens paaiškinimai, liudytojo parodymai ir paties ieškovo veiksmai bei byloje nustatytos faktinės aplinkybės (kad E. J. P. Sutarties teksto ieškovui nevertė; visas Sutarties sąlygas išvertė K. L.; nenustatyta, kad šis asmuo turėjo tikslą apgauti ieškovą, netinkamai jam išversti Sutarties tekstą; ieškovui Sutarties sąlygos buvo aiškios ir suprantamos, tą jis patvirtino pasirašydamas po Sutarties tekstu). 2011 m. birželio 7 d. teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad su K. L. bendraudavo angliškai, bet nebūtų sutikęs, kad jis vertėjautų sudarant Sutartį, nes K. L. bendravo su E. J. P., tačiau teisėjų kolegija šiuos ieškovo paaiškinimus laikė nesuderinamais su bonus pater familias elgesiu (išeitų, kad, nesutikdamas dėl K. L. vertėjavimo Sutarties pasirašymo metu, ieškovas, nemokėdamas lietuvių kalbos, nežinodamas Sutarties teksto, atvyko pasirašyti didesnės nei 8 000 000 Lt vertės nekilnojamojo turto pardavimo sutarties). Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir ankstesnius ieškovo veiksmus jam sudarant notarinės formos sandorius; notarė Sutarties šalims išaiškino atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir padarinius, visa tai pardavėjui (ieškovui) buvo išversta į anglų kalbą ir jis patvirtino, jog viską suprato.

24Teisėjų kolegija laikė, kad ieškovo teiginys, jog jis buvo apgautas – manė, kad su juos bus atsiskaityta po savaitės nuo Sutarties pasirašymo, nepagrįstas, nes ieškovui turėjo kilti klausimas dėl atsiskaitomosios sąskaitos įrašymo į Sutartį, atsiskaitymo tvarkos, tačiau dėl tokių sąlygų šalys nesitarė ir nesiderėjo, taigi Sutarties sąlyga dėl atsiskaitymo ieškovui buvo aiški ir suprantama, jis patvirtino, kad atsiskaitymas įvyko iki Sutarties pasirašymo; atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas turėjo patirties sudarant sutartis Lietuvoje, kurios tvirtinamos notaro, jam buvo žinoma, kad sutartyse yra aptariama atsiskaitymo tvarka, nuosavybės teisių perėjimo momentas, nurodomas atsiskaitomosios sąskaitos numeris, į kurį turi būti pervedamos lėšos tuo atveju, jei atsiskaitymai vykdomi po sutarties sudarymo. Atsižvelgusi į tai, kad ieškovo atsiskaitomoji sąskaita Sutartyje nenurodyta, neaptarta atsiskaitymo tvarka po jos sudarymo, nenumatytas vėlesnis nuosavybės teisių atsakovei perėjimo momentas, ieškovui Sutarties sudarymo metu nekilo klausimų dėl tokių Sutarties sąlygų, padarė išvadą, kad Sutartis ir atsiskaitymo tvarka jam buvo aiški ir atitiko jo valią. Kadangi paryškintu šriftu Sutarties 5.3 punkte nurodyta, jog ši Sutartis laikoma nekilnojamojo daikto perdavimo–priėmimo aktu, nuosavybės teisės į daiktą pereina pirkėjui nuo Sutarties pasirašymo momento, atskiras nekilnojamojo daikto perdavimo–priėmimo aktas neturi būti pasirašomas, Sutartyje nebuvo sąlygos dėl kito nuosavybės teisių perėjimo momento, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, kad jis nesuprato, jog Sutartis kartu yra ir buto priėmimo–perdavimo aktas; jei ieškovas manė kitaip, jam turėjo kilti klausimas, nuo kada pirkėjai pereina buto nuosavybės teisės, kada bus pasirašomas buto priėmimo–perdavimo aktas, o bylos medžiaga ir ieškovo veiksmai patvirtina, kad tokių klausimų nekilo, taigi darytina išvada, kad Sutarties sąlygos jam buvo tinkamai išverstos.

25Teisėjų kolegija nurodė, kad aplinkybė, jog atsakovė nėra sumokėjusi įsigyto turto kainos, nereiškia, kad su ieškovu nebuvo atsiskaityta; atkreipė dėmesį į tai, kad, nors sandoris sudarytas atsakovės vardu, turtas įgytas atsakovų santuokos metu ir laikomas bendrąja sutuoktinių nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

26Teisėjų kolegija iš šalių paaiškinimų ir parodymų ikiteisminių tyrimų metu nustatė, kad jas siejo sudėtingi atsiskaitymo teisiniai santykiai; ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad atsakovas buvo sumokėjęs ieškovui iki sandorio sudarymo dideles pinigų sumas, kurios viršija įsigyto buto kainą, todėl negalima teigti, jog su ieškovu nebuvo atsiskaityta iki Sutarties pasirašymo; įstatyme nenustatyta termino atsiskaitymui iki ar po sutarties sudarymo atlikti; Sutarties sudarymo metu ieškovas pripažino, kad su juo atsiskaityta.

27Įvertinusi ieškovo veiksmus po Sutarties sudarymo (tai, kad ieškovas į teismą dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi praėjus daugiau kaip septyniems mėnesiams nuo jos sudarymo, nepateikė įrodymų, jog kreipėsi į atsakovus dėl skolos sumokėjimo), teisėjų kolegija sprendė, kad jie įrodo ieškovo apgaulės dėl atsiskaitymo tvarkos nebuvimą. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgė į tai, kad dėl atsakovo E. J. P. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-0050-08 pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės svetimo turto įgijimo apgaule), tačiau jis nutrauktas, nenustačius nusikalstamos veikos sudėties; ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kad ieškovui priklausantis butas būtų įgytas apgaule, nes įrodyta, kad ieškovo valia parduoti šį turtą buvo išreikšta savanoriškai; neįrodyta, kad Sutartis iki pasirašymo jam buvo neteisingai išversta; nustatyta, kad ieškovas dalyvavo rengiant Sutartį ir anglų kalba aptarė jos tekstą; iš lėšų judėjimo J. E. P. ir A. B. sąskaitose nustatyta, kad iki Sutarties sudarymo į A. B. sąskaitas E. J. P. pervesta pinigų suma gerokai viršija Sutartyje nurodytą buto kainą, kas patvirtina Sutarties įrašą, jog su ieškovu buvo atsiskaityta iki jos sudarymo; Sutartis – vienintelis oficialus ieškovo ir E. J. P. sudarytas sandoris (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis, priimta byloje Nr. 1S-419-256/2012).

28Remdamasi CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalimi, įvertinusi Sutarties sudarymo aplinkybes, ieškovo asmenybę (verslo srityje patyręs asmuo, turintis sandorių sudarymo ir Lietuvoje, ir užsienyje patirties), atsižvelgusi į ieškovo veiksmus Sutarties sudarymo metu ir po jos sudarymo, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovas nebuvo apgautas dėl Sutarties sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą ir dėl sandorio pripažinimo negaliojančio dėl apgaulės.

29Teisėjų kolegija sprendė, kad, netenkinus apeliacinio skundo dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia, nėra pagrindo pasisakyti dėl ieškovo argumentų, susijusių su hipotekos sandorio negaliojimu, nes tai išvestinis reikalavimas ir jo negaliojimo pagrįstumo klausimą būtų galima nagrinėti tik tuo atveju, jei Sutartis būtų pripažinta negaliojančia.

30III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

31Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 28 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 7 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

32Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

331. Dėl CK 1.71 straipsnio 1 dalies, 1.80 straipsnio 1 dalies, Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnio ir Notariato įstatymo 15 straipsnio pažeidimo. Teismai padarė nepagrįstas išvadas, kad Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnio ir Notariato įstatymo 15 straipsnio normos nėra įsakmios. Lingvistiniu aspektu analizuojant normą „sandoriai su užsienio valstybių fiziniais ir juridiniais asmenimis sudaromi valstybine ir kita abiems pusėms priimtina kalba“, matyti, kad jungtukas „ir“ reiškia, jog sandoris privalo būti sudaromas būtinai ir lietuvių, ir užsienio kalba, jei dalyvauja užsienio valstybės subjektas. Nuoroda „ir kita abiem pusėms priimtina kalba“ reiškia šalių sutarimą dėl kalbos (anglų, vokiečių, danų, kt.), ne dėl jos (užsienio kalbos) taikymo ar netaikymo. Taigi, jei sandoriui nustatytas privalomas rašytinės formos reikalavimas, vertimas, užtikrinantis sandoryje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimą, taip pat privalo būti atliekamas rašytine forma, nes jis yra sudėtinė sandorio formos dalis. Tai, kad notaras neprivalo užtikrinti šalims oficialaus vertimo į užsienio kalbą, nereiškia, jog jis kaip viešosios teisės subjektas neprivalo atlikti Notariato įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir padarinius asmenims, norintiems juos atlikti. Ieškovas buvo apgautas dėl esminės sutarties sąlygos – kainos sumokėjimo už parduodamą turtą, be to, nebuvo tinkamai informuotas ir nesuprato, kad Sutartis yra ir turto priėmimo–perdavimo aktas, o nuosavybės teisė pirkėjui pereina nuo Sutarties pasirašymo. Kadangi Sutartis nebuvo sudaryta dviem kalbomis, nors įstatymai to imperatyviai reikalauja, laikytina, jog pažeista įstatymų nustatyta sandorio forma.

342. Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos vienodumo. Kasacinis teismas nėra suformulavęs praktikos dėl Notariato įstatymo 15 straipsnio taikymo. Taikant analogijos principą, turi būti vadovaujamasis kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2010 m. lapkričio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010. Ieškovas, Danijos Karalystės pilietis, nesuprantantis lietuvių kalbos, o anglų kalbą suprantantis prastai, negalėjo be kvalifikuoto vertėjo suprasti sudaromos Sutarties padarinių, juos sudarė vien pasitikėdamas atsakovais. Teismas neužtikrino danų kalbos vertėjo dalyvavimo teismo posėdžiuose. Pagal Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnį, Notariato įstatymo 15 straipsnį kalbos kriterijus nepatenka į sandorio formos kaip sandorio sudarymo būdo turinį, tačiau vien ta aplinkybė, kad sandoris sudarytas tik valstybine kalba, kai viena iš šalių nesupranta sandorio prasmės, laikytina sandorio formos trūkumu. Nesant sandorio vertimo raštu, užsienietis tampa silpnesniąja sandorio šalimi.

353. Dėl CPK 8 straipsnio, 14 straipsnio 1 dalies, 176–185 straipsnių pažeidimo. Teismai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nes tinkamai neištyrė ir neįvertino byloje esančių įrodymų, vertino juos pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą ne tų aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu; nevertino įrodymų visumos; nepagrįstai labiau tikėtina laikė atsakovų poziciją; neišsiaiškino ginčijamo sandorio šalių tikrosios valios, nesprendė jų sąžiningumo klausimo; nepagrįstai pakankamu atsiskaitymo fakto patvirtinimu laikė atsakovų ir liudytojo K. L. parodymus, jog ieškovui Sutarties tekstas buvo išverstas į anglų kalbą žodžiu, tačiau nevertino ieškovo argumentų, kad esminės Sutarties sąlygos apie atsiskaitymą jam buvo išverstos neteisingai, o K. L. yra susijęs su atsakovais. Teismai turėjo įvertinti tai, kad ieškovo nuoseklūs parodymai yra labiau patikimi, ir toks įrodymų visumos įvertinimas atitiktų CPK 185 straipsnį, ginčo suma yra labai didelė, todėl neįmanoma ją sumokėti grynaisiais pinigais, priešingu atveju, vadovaujantis CK 6.65 straipsniu, kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalėtų duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą (toks pakvitavimas neegzistuoja). Teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą (CPK 178 straipsnis), nurodydami, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog iš atsakovės iki Sutarties sudarymo nėra gavęs 8 550 000 Lt už parduotą butą. Atsakovė privalo įrodyti, kad sumokėjo sutartą kainą iki sandorio sudarymo, o ji patvirtino, kad nėra sumokėjusi. Taigi su ieškovu nebuvo atsiskaityta.

36Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad šalis siejo sudėtingi atsiskaitymo teisiniai santykiai, iki ginčo sandorio sudarymo ieškovui sumokėtos viršijančios atsakovės įsigyto buto kainą sumos, nepagrįstai sprendė, kad negalima teigti, jog su ieškovu nebuvo atsiskaityta iki Sutarties pasirašymo. Nutrauktoje baudžiamojoje byloje ieškovas yra paaiškinęs, kaip panaudoti šie pinigai. Išsireikalavęs baudžiamąją bylą, teismas turi vadovautis įrodymų visuma, ne prielaidomis. Taigi pažeistas ir CPK 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas betarpiškumo principas, pagal kurį teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus. Šis esminis proceso pažeidimas padarytas neįvertinus atsakovo J. E. P. 2008 m. birželio 16 d. rašto „Dėl pareiškimo papildymo (konkretizavimo) ir papildomų duomenų pateikimo“. Teismas mokėjimus, atliktus kitais tikslais, laikė atsiskaitymu už ginčo nekilnojamąjį turtą, taigi viršijo įgaliojimus, nes šalys neprašė pripažinti atliktų pavedimų atsiskaitymu. Be to, teismas pažeidė ir CPK 8 straipsnyje įtvirtintą kooperacijos principą – kilus neaiškumų dėl atsiskaitymų prigimties ir turinio, teismas galėjo atlikti papildomus procesinius veiksmus ir papildomą dokumentinę ekspertizę, supažindinti šalis su įrodymais, kurie buvo vertinami proceso apeliacinėje instancijoje metu. Neaišku, kokiais ikiteisminio tyrimo įrodymais vadovavosi apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl atsiskaitymo už ginčo turtą.

37Pažymėtina, kad Danijos Karalystės teisės sistema yra kontinentinės ir anglosaksų teisės mišinys, todėl natūralu, kad skiriasi sandorio sąžiningumo, geros praktikos, supratimo apie notarinius veiksmus ir atsakomybę sampratos. Tai, kad keli notariniai sandoriai Lietuvoje buvo pavykę, neleidžia spręsti apie ieškovo gebėjimus suprasti Lietuvos teisinę sistemą ir prisiimti atsakomybę už pareigūnų (tarp jų – notarų) nevykdomas pareigas ginti abiejų sandorio šalių interesus.

38Pagal 2000 m. birželio 9 d. Tarybos direktyvą 2000/43/EB, įgyvendinančią vienodo požiūrio principą asmenims, nepriklausomai nuo jų rasinės ar etninės priklausomybės, tiesioginė diskriminacija yra tada, kai vienam asmeniui taikomos prastesnės sąlygos, nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti taikomos kitam asmeniui dėl rasės ar etninės priklausomybės. Nesant sandorio rašytinio vertimo į ieškovui suprantamą kalbą, neužtikrinant užsieniečio kaip sandorio šalies lygiaverčio teisinio statuso, teismui nesilaikant betarpiškumo ir kooperacijos principų, laikytina, kad yra pažeisti ieškovo – Danijos Karalystės piliečio – etninės lygybės principai į teisingą gynybą.

39Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai G. P. ir J. E. P. prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 28 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 7 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsakovai nesutikimą su kasaciniu skundu grindžia iš esmės šią bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nurodytais motyvais; taip pat nurodo, kad ieškovas, teigdamas, jog su juo nebuvo atsikaityta pagal Sutartį, visiškai priešingas aplinkybes yra nurodęs bankui – Danske Bank International S. A. (ieškovo nurodyta pinigų kilmė – nekilnojamojo turto (buto) pardavimas Lietuvos Respublikoje), broliui C. B. V. 2008 m. vasario 5 d. rašytame elektroniniame laiške, atsakovams rašytuose pareiškimuose Kopenhagos teisėsaugos institucijoms.

40Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas AB SEB bankas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 28 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 7 d. nutartį palikti nepakeistus.

41Atsakovas nurodo tokius esminius nesutikimo su ieškovo kasaciniu skundu argumentus:

421. Valstybinės kalbos įstatymo paskirtis – apsaugoti valstybinę, t. y. lietuvių kalbą (1 straipsnis), ir būtent šiai kalbai įstatymas suteikia prioritetinę reikšmę bei imperatyvų pobūdį vartojant ją Lietuvos Respublikoje. Tačiau tai nereiškia, kad įstatymas ignoruoja ar diskriminuoja kitas kalbas, nes įstatyme įtvirtinta galimybė valstybinės kalbos nemokantiems asmenims vartoti kitą kalbą.

432. Sutarties šalys nesusitarė dėl kalbos priimtinumo. Jos pasirinko šios problemos sprendimo būdą pasikviesdamos vertėją – K. L., kuris notaro akivaizdoje išvertė Sutarties tekstą į anglų kalbą.

443. Vertinant, ar ginčo sandoris pripažintinas negaliojančiu kasatoriaus nurodytais teisiniais pagrindais, atsižvelgtina į faktinių aplinkybių visumą. Kasatorius yra verslininkas, sudaręs ne vieną nekilnojamojo turto perleidimo sandorį. Šiuo atveju perleistas didelės vertės nekilnojamasis turtas, esantis vienoje prestižiškiausių vietų Lietuvoje. Tokį turtą gali įsigyti tik sumanus ir apsukrus asmuo. Dėl to atrodytų neįtikėtina ir nebūdinga kasatoriui, kad jis, nusprendęs pelningai perleisti ginčo turtą, nepasirūpino nei teisine pagalba, nei sandorio teksto išvertimu į jam priimtiną kitą (ne valstybinę) kalbą. Jei kaina turėjo būti sumokėta po sandorio sudarymo, kasatoriui turėjo būti aktualu žinoti, koks Sutartyje yra nustatytas prievolės įvykdymo terminas, kokia tvarka sumokami pinigai (į kokią sąskaitą, kokiomis dalimis ir pan.).

454. Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai ištyrė visas įmanomas faktines bylos aplinkybes, remdamasis ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, nustatė, kad iki Sutarties sudarymo į kasatoriaus sąskaitas E. J. P. pervesta pinigų suma gerokai viršija Sutartyje nurodytą buto kainą, kas patvirtina Sutarties įrašą, jog su ieškovu buvo atsiskaityta iki Sutarties sudarymo. Iš įrodymų matyti, kad už turėtas skolas kasatorius atsiskaitė su atsakovais ginčo turtu.

465. Atsakovė įkeitė ginčo turtą bankui, kuris neturėjo pagrindo manyti, kad šis sandoris pažeidžia ar gali pažeisti kasatoriaus teises. Pagal Sutartį už turtą su pardavėju buvo atsiskaityta. Iš faktinių aplinkybių buvo galima spręsti, kad turtas, su juo susiję dokumentai, raktai buvo perduoti atsakovei. Kasatorius turėjo galimybę nedelsdamas inicijuoti turto areštą, siekti, kad būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Tačiau su ieškiniu dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kasatorius kreipėsi į teismą tik 2008 m. kovo 31 d. – po to, kai J. E. P. inicijavo priverstinį skolos išieškojimą iš kasatoriaus pagal vekselį.

47Teisėjų kolegija

konstatuoja:

48IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

49Dėl buto pirkimo–pardavimo sandorio prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms

50Teisės doktrinoje ir kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. UAB „Serneta“, bylos Nr. 3K-3-189/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kirstnė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. L. K. v. Lietuvos valstybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-289/2013; kt.). Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyviosioms teisės normoms. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Nustatant, ar teisės norma yra imperatyvi, svarbus lingvistinis normos aiškinimas – jeigu vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., tai darytina išvada, kad teisės norma yra imperatyvi. Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 straipsnis). Tik nustačius, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, reikia išsiaiškinti, ar konkretus sandoris sudarytas pažeidžiant šioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar šio pažeidimas lemia būtent sandorio negaliojimą.

51Kasatoriaus teigimu, Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnio ir Notariato įstatymo 15 straipsnio normos yra imperatyvaus pobūdžio, nes analizuojant teisės normas lingvistiniu aspektu laikytina, kad sandoris privalo būti sudaromas būtinai ir lietuvių, ir užsienio kalba, jei dalyvauja užsienio valstybės subjektas. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko teisiškai nepagrįstais ir sutinka su teismų pateiktu Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnio ir Notariato įstatymo 15 straipsnio aiškinimu ir taikymu, nes, kaip išplaukia iš teisės normų turinio ir lingvistinio šių teisės normų analizės, kad „sandoriai su užsienio valstybių fiziniais ir juridiniais asmenimis sudaromi valstybine ar kita abiem pusėms priimtina kalba“, tuo nenustatomas imperatyvus reikalavimas, jog sandoris su užsienio subjektu turi būti būtinai sudaromas ir lietuvių, ir užsienio kalba, be to, sistemiškai analizuojant šias teisės normas nuoroda „ir kita abiem pusėms priimtina kalba“ reiškia, jog dėl sandorio sudarymo kita kalba turi būti išreikšta sandorių šalių valia sudaryti sandorį ne tik valstybine lietuvių kalba, bet ir atitinkama abiem sandorio šalims priimtina užsienio kalba. Teisėjų kolegijos vertinimu, Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnio ir Notariato įstatymo 15 straipsnio nuostatos dėl galimybės sudaryti sandorį ne tik valstybine lietuvių kalba, bet ir kita sandorio šalims priimtina kalba, yra nustatytas ir tam, kad būtų užkirsta galimybė skirtingai interpretuoti ar aiškinti sutarties sąlygas, bet tai nereiškia, jog būtent sutarties sudarymas su užsienio subjektu dviem kalbomis gali užtikrinti sutarties teisėtumą. Pagal įstatymą, kai sutartis sudaryta dviem ir daugiau kalbų, tai kiekvienas tekstas turi tokią pat teisinę galią, bet tuo atveju, kai skirtingoms kalbomis surašyti tekstai neatitinka vienas kito, tai pirmenybė suteikiama pirmiausia surašytam tekstui (CK 6.194 straipsnis). Dėl to negalima sutikti su kasatoriaus teigimu, kad kai sandoriui nustatytas privalomas rašytinės formos reikalavimas, vertimas, užtikrinantis sandoryje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimą, taip pat privalo būti atliekamas rašytine forma, nes jis yra sudėtinė sandorio formos dalis. Iš teisės normų lingvistinio ir sisteminio aiškinimo darytina išvada, kad toks reikalavimas nėra privalomas sudarant sandorį su užsienio subjektu, iš esmės priklauso nuo sutarties šalių valios sudaryti sandorį ir lietuvių, ir užsienio kalba, o įstatyme nenustatyta sutarties privalomo vertimo, kaip teigia kasatorius, bet nustatyta galimybė sudaryti notarinius sandorius valstybine ir kita sandorio šalims priimtina kalba.

52Teismai įvertinę byloje surinktus įrodymus padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad ieškovas neišreiškė valios, jog ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartis būtų sudaroma jam suprantama danų ar anglų kalba. Notariato įstatyme neįtvirtinta draudimo notarui patvirtinti sandorį tik valstybine kalba, nenustatyta pareigos parengti sutartį užsienio kalba ar pasirūpinti jos oficialiu vertimu į sandorio šalims priimtiną užsienio kalbą, tačiau šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad notaras privalo išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir padarinius asmenims, kurie nori juos atlikti, o tais atvejais, kai sandoris yra sudėtingas, gali būti rašomas sandorio sudarymo (derybų) protokolas, kurį pasirašo sandorio dalyviai ir notaras, taip yra užtikrinamas atliekamo notarinio veiksmo teisėtumas. Įstatyme nereglamentuojama, kaip turi būti išaiškinama notarinių veiksmų prasmė ir padariniai asmenims, kai jie nesupranta valstybinės kalbos ir sandoris yra tvirtinamas lietuvių kalba, tačiau dėl aplinkybių, susijusių su sutarties sudarymu ir galėjusių turėti įtakos ieškovo valiai sudarant ginčijamą sutartį teisėjų kolegija pasisakys vertindama kasacinio skundo argumentus dėl kasatoriaus nurodytų proceso teisės normų pažeidimo. Apibendrindama pirmiau išdėstytus motyvus dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su imperatyviųjų teisės normų pažeidimu, teisėjų kolegija nurodo, kad sudarant ginčo sandorį valstybine kalba nebuvo pažeistos Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnio ir Notariato įstatymo 15 straipsnio nuostatos ir teismams nebuvo pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Dėl analogiškų argumentų laikomi nepagrįstais kasatoriaus teiginiai, kad pirkimo–pardavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia dėl įstatymo reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo (CK 1.93 straipsnio 1 dalis), nes, kasatoriaus teigimu, nesudarius ginčijamo sandorio su juo kaip užsienio piliečiu jam suprantama kalba buvo pažeistas privalomas nekilnojamojo turto sandorio notarinės formos reikalavimas (CK 1.71 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taigi ta aplinkybė, jog sandoris buvo sudarytas su užsienio valstybės subjektu tik valstybine kalba, negali būti laikoma sandorio formos trūkumu.

53Kasatoriaus teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams aiškinant ir taikant Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnį ir Notariato įstatymo 15 straipsnio nuostatas, šiais teisės klausimais nėra vienodos teismų praktikos. Kasatorius teikia nuorodą į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje V. V. v. S. V., bylos Nr. 3K-3-443/2010, pateiktus teisės normų taikymo išaiškinimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos bylos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, o kasatoriaus nurodytoje byloje nebuvo taikomos bei aiškinamos nurodytos įstatymo nuostatos. Nurodytoje byloje iš esmės buvo sprendžiami testamento teisėtumo klausimai, t. y. testatorės valios susiformavimo aplinkybės, testatorės, nemokančios lietuvių kalbos, pasirašytas notarės iš anksto parengtas testamentas ir byloje įvertinus faktines aplinkybes buvo nustatyta, kad netinkamai išreikšta testatorės valia ir tam prisidėjo netinkamas sandorio įforminimas bei dėl to testamentas buvo pripažintas negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu, bet ne dėl kasatoriaus nagrinėjamoje byloje nurodytų įstatymų pažeidimo, todėl kasatoriaus argumentai dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo išaiškinimų nesilaikymo atmestini.

54Dėl proceso teisės normų pažeidimo

55Byloje nustatyta, kad ieškovas Danijos Karalystės pilietis A. B. ir atsakovė G. P. 2007 m. birželio 15 d. sudarė buto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovas pardavė atsakovei butą, esantį (duomenys neskelbtini). Sutartyje nurodyta, kad butas parduodamas už 8 550 000 Lt (buto vidutinės rinkos kaina 1 379 000 Lt), kuriuos atsakovė sumokėjo, o ieškovas gavo iki sutarties pasirašymo dienos. Ieškovo teigimu, pasinaudojant tuo, kad jis yra užsienietis ir nemoka lietuvių kalbos, sutarties sąlygoje neteisėtai nurodyta, jog šalys atsiskaitė iki sutarties sudarymo ir jis dėl to, kad buvo netinkamai išverstas sutarties tekstas, buvo sąmoningai ir tyčia kaip užsienio valstybės pilietis suklaidintas dėl esminių sandorio sąlygų ir tai jis įrodinėja siekdamas nuginčyti buto pirkimo–pardavimo sandorį ir taikyti sandorio negaliojimo padarinius.

56Šioje byloje pasisakant dėl kasatoriaus nurodytų proceso teisės normų pažeidimų, susijusių su įrodinėjimu, svarbu yra nustatyti nagrinėjamos bylos faktinį ir juridinį pagrindus, o nustačius pareikšto ieškinio dalyką, būtent tai, kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinko ieškovas, teikdamas ieškinį teismui (tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas), nustatyti įrodymus, kuriais grindžia ieškovas savo reikalavimus. Pareiškiantis ieškinį asmuo turi aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą tam, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), galėtų tinkamai atlikti vieną iš savo tikslų – kuo greičiau atkurti šalių teisinę taiką (CPK 2 straipsnis). Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės (lot. causa petendi), kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (lot. causa actiones; causa petendi). Taigi proceso įstatyme nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Kasacinis teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Ž. v. UAB „Melsta“, bylos Nr. 3K-3-485/2008; 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. B. N., bylos Nr. 3K-3-37/2014). Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai ar neteisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas galutinai išsiaiškina ginčo esmę, šalių suformuluotus reikalavimus, o išnagrinėjęs ginčą sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas ir koks neturėtų būti taikomas.

57Teismai įvertinę ieškinio teisinį pagrindą nurodė, kad ieškovas buto pirkimo–pardavimo ir hipotekos sandorius ginčija trimis pagrindais: dėl prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), nes pažeistos imperatyviosios Valstybinės kalbos įstatymo ir Notariato įstatymo nuostatos; nesilaikyta sandorio sudarymo formos (CK 1.93 straipsnio 1 dalis), nes nebuvo sudarytas sandoris jam suprantama kalba; dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis), nes dėl neteisingo sutarties vertimo notarinio veiksmo atlikimo metu jis buvo apgautas dėl atsiskaitymo pagal sutartį. Pirmosios instancijos teismas tiesiogiai nenurodė, bet iš dalies nagrinėjo aplinkybes dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės, pasisakė ir dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis), nurodydamas, kad ieškovas ginčija sandorį visais įmanomais sandorio negaliojimo pagrindais, taigi šiuo atveju iš faktinio ieškinio pagrindo galima teigti, jog ieškovas tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek žodiniuose paaiškinimuose teismo metu nurodė, jog notarinio veiksmo atlikimo metu jis buvo ir apgautas, ir suklaidintas, taigi ieškovo nurodytos faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad sandoris buvo prašomas pripažinti negaliojančiu ir dėl suklydimo, todėl negalima sutikti su apeliacinės instancijos išvada, jog pirmosios instancijos teisme šis sandorio negaliojimo pagrindas nebuvo nagrinėtas ir todėl negali būti apeliacinio skundo nagrinėjimo dalyku. Teismai, atmesdami ieškovo reikalavimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiu, konstatavo, kad sandorio šalys yra atsiskaičiusios dar iki sutarties sudarymo, nes pripažino įrodyta aplinkybę, jog atsakovo J. P. pervestos lėšos į ieškovo sąskaitas smarkiai viršijo ginčo buto kainą, nurodytą pirkimo–pardavimo sutartyje, ir vertino, jog pirkėjas pareigą atsiskaityti yra įvykdęs. Tačiau tokia teismų padaryta išvada nėra pagrįsta byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis), tokia teismų išvada ieškovui, kaip sandorio šaliai (pirkėjui), suvaržo galimybę apginti savo teises ir teisėtus interesus kitais adekvačiais teisių gynimo būdais (CK 1.138 straipsnis).

58Pažymėtina, kad ginčijant sandorį dėl suklydimo suklydusi šalis neturi teisės reikalauti pripažinti sandorį negaliojančiu, jeigu savo teises ir teisėtus interesus adekvačiai gali apginti kitais gynimo būdais (CK 1.90 straipsnio 7 dalis). Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija, analizuodama skundo argumentus dėl proceso normų pažeidimo, pasisako tiek dėl normų, reglamentuojančių teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą pareiškiant ieškinį teisme, tiek dėl įrodinėjimą ir įrodymų tyrimą bei vertinimą nustatančių teisės normų taikymo ir aiškinimo (CPK 176–185 straipsniai).

59Teisėjų kolegija pažymi tai, kad bylą nagrinėję teismai neanalizavo ir nevertino tos aplinkybės, jog ieškovas, grįsdamas savo reikalavimus pripažinti sandorį negaliojančiu, įrodinėja, kad pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu su juo, kaip buto pardavėju, buto pirkėja atsakovė G. P. neatsiskaitė, t. y. iš esmės ginčija buto pirkimo–pardavimo sutarties 2.1 punkte nurodytą sutarties sąlygą dėl sutarties vykdymo „anksčiau minėtas Nekilnojamasis turtas parduodamas už 8 550 000 litų, kuriuos pirkėjas sumokėjo, o pardavėjas gavo iki šios sutarties surašymo dienos. Šalių susitarimu ši sutartis kartu laikoma kartu ir prievolės numatytos šiame punkte įvykdymo patvirtinimu.“ Taigi ieškovas grindžia savo reikalavimus aplinkybe dėl sutarties neįvykdymo, t. y. iš esmės ginčija sutarties dalį dėl atsiskaitymo pagal pirkimo–pardavimo sutartį iki šios sutarties pasirašymo, nors ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) formuluojamas pripažinti sutartį negaliojančia ir taikyti vienašalę restituciją – grąžinti ieškovui butą. Ši sutarties sąlyga dėl sutarties įvykdymo nėra esminė sąlyga CK 6.162 straipsnio 2 dalies prasme, tačiau reikšminga nagrinėjamos bylos atveju nustatant, ar nebuvo pažeista ieškovo, kaip pardavėjo, teisė gauti sutartyje sulygtą daikto kainą (CK 6.134 straipsnis), ir ar ji gali būti ginčijama nagrinėjamoje byloje kaip sutarties dalis bei taikomi adekvatūs ieškovo, kaip pirkėjo, teisių gynimo būdai.

60Viena iš įstatyme nustatytų pirkėjo pareigų – sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje. CK 6.344 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu įstatymų nustatyta, jog pirkimo–pardavimo sutartį būtina sudaryti notarinės formos ir po to įregistruoti viešame registre, tai pirkėjas kainą sutarties pasirašymo metu privalo sumokėti į notaro depozitinę sąskaitą, o pardavėjui pinigus notaras perduoda po sutarties įregistravimo viešame registre, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas numato kitokią atsiskaitymo tvarką. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokius reikalavimus atitinkančiai pirkimo–pardavimo sutarčiai yra nustatoma atitinkama atsiskaitymo tvarka – pirkėjas daikto kainą sutarties pasirašymo metu turi sumokėti į notaro depozitinę sąskaitą, o pardavėjui pinigus notaras perduoda po sutarties įregistravimo viešame registre. Laikantis šios įstatymo nuostatos galima išvengti sutarties šalių ginčų ir abejonių dėl to, ar nekilnojamojo daikto kaina buvo sumokėta ar ne, išvengti neteisėtų piniginių operacijų ar mokesčių slėpimo. Tačiau ši įstatymo nuostata yra dispozityvi (išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas numato kitokią atsiskaitymo tvarką), todėl šalys nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje gali numatyti kitokią atsiskaitymo tvarką, o nagrinėjamo ginčo atveju ginčo sutartyje buvo nurodyta, jog šalys yra atsiskaičiusios iki sutarties sudarymo, to įstatymu nedraudžiama. Sutarties sąlyga dėl atsiskaitymo yra neesminė sutarties sąlyga, tačiau, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes ir jas vertinant kaip visumą, jog buvo parduodamas didelės vertės nekilnojamasis turtas, ši sąlyga buvo reikšminga sutarties šalims. Aplinkybės dėl atsiskaitymo sąlygos sutartyje sudarymo ir jos vykdymo reikšmingos vertinant sandorio šalių sąžiningumą ar nesąžiningumą sudarant ginčijamą sutartį ir sutariant dėl sutarties esminių ir neesminių sąlygų.

61Įstatyme nustatytos įrodinėjimo pareigos ir jų paskirstymo taisyklės (CPK 176–185 straipsniai). Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą, kita vertus, kai kuriose civilinėse bylose materialiosios teisės normos nustato kitokį įrodinėjimo pareigų paskirstymą ir jose nurodoma, kuri šalis ir ką konkrečiai turi įrodyti. Kai materialiosios teisės normos nustato kitokią įrodinėjimo pareigų paskirstymo tvarką negu CPK normos, reikia vadovautis materialiosios teisės normomis nustatytomis prezumpcijomis bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo civiliniame procese taisyklėmis. Visais atvejais teismas privalo išsiaiškinti šalių ginčo esmę ir apimtį, jų pateiktus įrodymus, preliminariai įvertinti teisinį santykį, dėl kurio kilo ginčas, surasti taikytiną teisės normą ir jos pagrindu nustatyti įrodinėjimo dalyką, esant pagrįstam šalių prašymui, išreikalauti įrodymus, patikrinti įrodymų ryšį su įrodinėjimo dalyku (įrodymų sąsajumą), įrodymų leistinumą, prireikus patikslinti šalių pareigą įrodinėti bei atlikti kitus veiksmus reikalingus tinkamam bylos išnagrinėjimui (CPK 159 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnio 1 dalis, 225 straipsnio 1 punktas, 226 straipsnis, 227 straipsnio 4 dalis, 230 straipsnio 1 dalis), taigi šioje byloje teismas turėjo ne tik išsiaiškinti šalių ginčo esmę ir apimtis, bet ir tinkamai paskirstyti šalių įrodinėjimo pareigą (CPK 12, 178 straipsniai). Faktas gali būti laikomas nustatytu, jeigu byloje surinktų, teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų duomenų pakanka išvadai apie tokio fakto buvimą (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę ta šalis, kuri teigia tam tikrų įrodinėtinų aplinkybių egzistavimą, turi pateikti jas patvirtinančius įrodymus, o ne jas neigianti šalis (CPK 178 straipsnis).

62Teisėjų kolegija nurodo, kad teismai, spręsdami ginčą, netinkamai taikė ir aiškino pirmiau nurodytas CPK nuostatas ir nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą ieškovui bei padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima matyti, jog jis, priešingai nei nurodyta sutartyje, iš atsakovų iki ginčo sutarties sudarymo nėra gavęs 8 550 000 Lt už parduodamą butą, nes atsakovė G. P., kuri yra sandorio šalis, nurodė, jog ji už perkamą butą nemokėjo, o už butą su ieškovu iki sutarties sudarymo yra atsiskaitęs, nors ir neturėjęs prievolės sumokėti buto kainos, jos sutuoktinis atsakovas J. E. P., kuris su ieškovu turėjo verslo santykius ir už perkamą butą buvo atsiskaityta iki sutarties pasirašymo.

63Teismai konstatavo, kad butas atsakovės vardu įgytas santuokos metu ir laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl šios priežasties įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, kad ieškovas ir atsakovas J. E. P. iki sutarties sudarymo atliko daugelį finansinių operacijų ir remiantis ikiteisminio tyrimo medžiaga teismų konstatuota, jog į ieškovo sąskaitas atsakovas J. E. P. yra pervedęs 9 919 868,61 Lt didesnę sumą, nei jis į atsakovo, ir tuo remiantis buvo padaryta išvada, jog su ieškovu buvo atsiskaityta iki sutarties sudarymo. Teismų liko neišaiškinta ir todėl nustatytina, kada ir kokių prievolių įskaitymai buvo daromi, taip pat ar nurodytų atsakovo lėšų sumokėjimo tiesioginė paskirtis buvo pirkėjo buto kainos įmoka pagal būsimą ginčijamo buto pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. kada ir kokiais būdais buvo atsiskaityta būtent už ginčo butą. Taip pat teismai vertindami aplinkybes, susijusias su ankstesniais ieškovo sudarytais sandoriais, sprendė, kad jam turėjo būti žinoma, kokia tvarka yra atsiskaitoma sudarius nekilnojamojo turto sandorį ir dėl to sutarties sudarymo metu jis turėjo suprasti, jog su juo atsiskaityta. Pažymėtina, kad CK 6.344 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kokia tvarka atsiskaitoma sudarius nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, ir ši tvarka sudaro galimybę išvengti sutarties šalių ginčų ir abejonių dėl to, ar nekilnojamojo daikto kaina buvo sumokėta. Sandorio šalys šia tvarka nepasinaudojo, todėl, ieškovui nurodant, kad su juo nebuvo atsiskaityta iki sutarties sudarymo, atsakovui tenka įrodinėjimo pareiga įrodyti (CPK 178 straipsnis), jog atsiskaitė su ieškovu iki sutarties sudarymo, ir tokiu atveju į įrodinėjimo dalyką visada įeina aplinkybės apie atsiskaitymo laiką ir vietą, konkrečius atsiskaitymo būdus, kitos reikšmingos aplinkybes – būtent dėl kokių priežasčių sudarant brangaus nekilnojamojo turto sandorį (kaina nustatyta sandorio šalių sutarimu – 8 550 000 Lt, vidutinė nekilnojamojo daikto rinkos vertė – 1 379 000 Lt) buvo apsiribota tik nurodymu, jog atsiskaityta iki sutarties sudarymo, tokiu atveju kyla tam tikrų abejonių, ar tai nesusiję su neteisėtu lėšų legalizavimu, ar teisės aktų, reglamentuojančių pinigų plovimo prevenciją, pažeidimais. Byloje nėra analizuojama ikiteisminio tyrimo medžiaga, apsiribota tik konstatavimu, kad prokuroro nutarime nutraukti tyrimą padaryta išvada, jog atsakovas J. E. P. yra pervedęs ieškovui daugiau lėšų, nei pats gavęs, tačiau neįvertinti ir atsakovo prieštaringi paaiškinimai dėl jo lėšų panaudojimo ieškovui įsigyjant ginčo butą ir vėlesnio jo pardavimo. Taip pat teismų liko neištirtos ir neįvertintos atsakovų atsiliepime į kasacinį skundą nurodytos aplinkybės dėl ieškovo rašytų pareiškimų. Bylą nagrinėję teismai, įvertinę sandorio sudarymo aplinkybes, kad atliekant notarinį veiksmą dalyvavo vertėjas, jis pareiškimu, kurį patvirtino notaras, garantavo ir patvirtino vertimo tikrumą ir taip buvo užtikrintas notarinio veiksmo teisėtumas (Notariato įstatymo 2 straipsnis), tačiau neatsižvelgė į tai, ar realiai buvo įgyvendinta Notariato įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostata, jog sandoriai su užsienio valstybių fiziniais ir juridiniais asmenimis sudaromi valstybine ar kita abiems pusėms priimtina kalba ir ar tai negalėjo turėti įtakos ieškovo suklydimui dėl jo ginčijamos sutarties sąlygos, taip pat ar jam buvo užtikrinta teisė pasirinkti sudaromo sandorio kalbą ir ar sudarant sandorį jau buvo tinkamas vertimas į jam suprantamą kalbą. Byloje nustatyta, kad sutartį išvertė liudytojas K. L., kuris nėra profesionalus vertėjas ir, ieškovo teigimu, yra susijęs su atsakovais, notaro patvirtintoje pirkimo–pardavimo sutartyje nėra pažymėta, kad sutarties šalys sutiko su nurodytu vertėju, kad šis atliks vertimą, o sutartyje tik nurodyta, jog sutarties tekstas garsiai išverstas į ieškovui suprantamą kalbą. Šios aplinkybės nustatinėtinos ir būti tiriamos įvertinus atsakovų pateiktus įrodymus dėl sutarties įvykdymo. Vien teismų argumentai, kad aplinkybės, patvirtinančios, jog buvo atsiskaityta yra tai, jog sutartyje nenurodyta sutarties šalių atsiskaitomosios sąskaitos, ieškovas iki tol buvo suradęs ne vieną sutartį lietuvių kalba, jis kaip pirkėjas tik po septynių mėnesių pradėjo ginčyti sutartį, nesudaro pakankamo pagrindo laikyti, jog ieškovas sutarties pasirašymo metu suprato visas sutarties sąlygas ir su juo buvo atsiskaityta, taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėję bylą teismai neišsiaiškino ir neįvertino turinčių reikšmę bylos aplinkybių, vertinant įrodymus neanalizavo bylos faktinių aplinkybių tarpusavio ryšio bei įrodymų visumos (CPK 176, 179 ,180, 185 straipsniai).

64Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir iš skundžiamų teismų procesinių sprendimų, teisėjų kolegijos vertinimu, matyti, kad teismai neišsiaiškino šalių ginčo esmės ir reikalavimų apimties, todėl netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigą, detaliai ir nuosekliai neanalizavo byloje pateiktų įrodymų viseto dėl sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybių, jų nevertino visų faktinių bylos aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų kontekste, o teismų procesiniuose sprendimuose nesutikimo su aptariamais įrodymais ir aplinkybėmis motyvai yra abstraktūs ir nėra pakankami ir reikiamai pagrįsti bei motyvuoti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė proceso teisės normas, priimdami sprendimą neištyrė visų reikšmingų ginčo aplinkybių ir šie pažeidimai vertinami kaip esminiai proceso teisės normų pažeidimai, kurie negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

65Dėl bylinėjimosi išlaidų

66Kasaciniame teisme patirta 46,17 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. kovo 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

67Kasaciniam teismui nusprendus bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

68Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 ir 362 straipsniais,

Nutarė

69Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 28 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 7 d. nutartį bei perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

70Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.