Byla 2A-350/2012
Dėl skolos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Verkių ūkis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo byloje Nr. 177, priimto pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Schindler-Liftas“ ieškinį atsakovui uždaroji akcinė bendrovė „Verkių ūkis“ dėl skolos priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas UAB „Schindler-Liftas“ kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą su patikslintu ieškiniu prašydamas priteisi: 190 119,79 Lt skolą už suteiktas paslaugas pagal 2009 m. sausio 15 d. sutartį; 7 889,74 Lt įstatymu nustatytų palūkanų, kurios laikomos minimaliais nuostoliais; 68 000 Lt atliktos investicijos dydžio kompensaciją; įpareigoti atsakovą per 20 dienų nuo arbitražinio teismo sprendimo priėmimo grąžinti dispečerizavimo modulius ieškovui; atlyginti bylinėjimosi išlaidas ir sumokėti 12,7 % dydžio metines palūkanas nuo priteistų sumų iki visiško sprendimo įvykdymo.

52009 m. sausio 15 d. ieškovas ir atsakovas sudarė sutartį dėl atsakovo administruojamuose pastatuose įrengtų liftų techninės priežiūros ir su priežiūra susijusių paslaugų teikimo penkerių metų laikotarpiui. Iki 2009 m. sausio 15 d. ieškovas teikė atsakovui liftų techninės priežiūros paslaugas pagal 2001 m. kovo 8 d. sutartį, kurioje buvo numatyta, kad šalims sudarius naują sutartį, ankstesnė sutartis netenka galios. Esminiu 2009 m. sausio 15 d. sutarties pažeidimu iš ieškovo pusės laikomas liftų techninės priežiūros ir avarinės tarnybos paslaugų nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Esminiu pažeidimu iš atsakovo pusės laikomas neatsiskaitymas už suteiktas paslaugas ilgiau kaip 90 dienų. Atsiradus esminiam pažeidimui, nukentėjusioji šalis turi teisę nutraukti sutartį apie tai raštu pranešusi šaliai pažeidėjai prieš 90 dienų. Šalys susitarė, kad nutraukus 2009 m. sausio 15 d. sutartį atsakovo iniciatyva ar dėl jo padaryto pažeidimo, atsakovas privalės apmokėti ieškovo atliktos 68 000 Lt investicijos kompensaciją ir privalės grąžinti ieškovo sumontuotus dispečerizavimo modulius.

62009 m. liepos 15 d. raštu ieškovas įspėjo atsakovą, kad dėl jo įsiskolinimo pagal 2009 m. sausio 15 d. sutartį sustabdys paslaugų teikimą nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. 2009 rugsėjo 25 d. raštu pateiktas pakartotinis įspėjimas atsakovui dėl paslaugų teikimo sustabdymo nuo 2009 m. spalio 1 d. Nuo 2009 m. spalio 1 d. ieškovas sustabdė paslaugų teikimą atsakovui pagal 2009 m. sausio 15 d. sutartį ir 2009 m. spalio 30 d. pakartotine pretenzija pareikalavo atsakovą sumokėti 144 068,69 Lt skolą už suteiktas paslaugas. 2009 m. spalio 28 d. raštu ieškovas pateikė siūlymą sudaryti skolų suderinimo aktą, tačiau tokio akto šalims nepavyko pasirašyti. 2010 m. sausio 20 d. raštu ieškovas, laikydamas, kad atsakovas de facto savo iniciatyva nutraukė 2009 m. sausio 15 d. sutartį, pareikalavo sumokėti 68 000 Lt kompensaciją už atliktas investicijas ir grąžinti ieškovo sumontuotus dispečerizavimo modulius.

7Atsakovas 2009 m. rugsėjo – gruodžio mėnesiais siuntė ieškovui pretenzijas dėl 2009 m. sausio 15 d. sutarties nevykdymo ir 2009 m. lapkričio 23 d. raštu pranešė apie konkursą dėl atsakovo liftų remonto, aptarnavimo ir techninės priežiūros pasaugų pirkimo 2010 – 2012 metams tiekėjo atrankos ir pasiūlė šiame konkurse dalyvauti ieškovui. 2010 m. sausio 4 d. atsakovas sudarė sutartį dėl liftų techninės priežiūros ir saugaus naudojimo su UAB „ThyssenKrupp Elevator Lithuania“.

8Atsakovas 2010 m. gegužės 24 d. pateikė priešieškinį, kuriame teigė, kad ieškovo reikalavimai yra nepagrįsti. Patikslintu priešieškiniu atsakovas prašo priteisti iš ieškovo 669 574,76 Lt nuostolių, susidariusių dėl to, kad ieškovas netinkamai vykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir dėl neatliktų profilaktinių remontų bei techninių apžiūrų reikalinga keisti keturis liftus, darbų vertė – 601 370 Lt, atlikti kitų liftų atstatomąjį remontą – 93 731,44 Lt, bei įrengti nuolatinę pavojaus signalizaciją – 100 623 Lt. Taip pat atsakovas prašo priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas ir 15,21 procentų metines palūkanas nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško sprendimo įvykdymo.

9Pasak atsakovo, ieškovas sąskaitas išrašydavo už neatliktus darbus, o reikalavimas priteisti 68 000 Lt neparemtas buhalteriniais dokumentais. Atsakovas teigė, kad ieškovas pateikė sąskaitų 227 816,78 Lt sumai ir 22 634,62 Lt sąskaitą už pinigų surinkimą iš gyventojų. Atsakovas nurodė, kad sumokėjo ieškovui 206 875,70 Lt pagal 2009 m. pateiktas sąskaitas ir teigė, kad jo skola pagal ieškovo išrašytas sąskaitas 2009 m. gruodžio 31 d. sudarė 9 219,11 Lt. Atsakovas nesutiko su ieškovo reikalavimu grąžinti dispečerizavimo modulius ir nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų kaip jo dispečerizavimo modulius reikėtų identifikuoti, nenurodė kiek dispečerizavimo modulių jam priklauso.

10Ieškovas atsiliepdamas į priešieškinį neigia padarytą žalą, nes prisiimtus įsipareigojimus pagal 2009 m. sausio 15 d. sutartį vykdė tinkamai. Ieškovas teigia, kad žala atsakovo administruojamiems liftams atsirado dėl atsakovo kaltės, nes atsakovas neatliko planinių liftų remontų, nors buvo tinkamai apie šių remonto darbų poreikį informuotas. Ieškovas teigia nepadaręs jokių neteisėtų veiksmų, nėra priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir žalos liftams, todėl civilinė atsakomybė yra negalima. Ieškovas taip pat ginčija atsakovo teisę pareikšti ieškinį dėl žalos liftams, nes liftai nuosavybės teise priklauso daugiabučių namų gyventojams, o ne atsakovui.

11II. Komercinio arbitražo sprendimo esmė

12Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimu patenkino iš dalies ieškovo UAB „Schindler-Liftas“ ieškinį ir priteisė iš atsakovo UAB „Verkių ūkis“ 148 613,31 Lt skolos, 2 808,06 Lt delspinigių, 11 601,22 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 6 procentų metines palūkanas už priteistą 151 421,37 Lt sumą nuo bylos iškėlimo arbitraže (2009 m. gruodžio 23 d.) iki visiško sprendimo įvykdymo, atmetė kitus ieškovo reikalavimus bei atsakovo priešieškinį.

13Arbitražinis teismas, vadovaudamasis Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, pats sprendžia dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, įskaitant ir tuos atvejus, kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo. Arbitražinis teismas turi kompetenciją nagrinėti šalių ginčus, kylančius dėl 2009 m. sausio 15 d. liftų techninės priežiūros ir saugaus naudojimo sutarties Nr. SEVERK1 vykdymo ir su šia sutartimi susijusius reikalavimus. Arbitražinis teismas mano, kad šalių reikalavimai kylantys iš šalių atskirai sudarytų susitarimų ir santykių iki 2009 m. sausio 15 d. sutarties sudarymo negali būti sprendžiami arbitraže ir arbitražinis teismas jų nespręs.

14Ieškovas nurodė, kad atsakovo skola 190 119,79 Lt sumai susidarė dėl to, kad atsakovas neatsiskaitė su ieškovu už liftų techninės priežiūros paslaugas bei atliktus liftų atstatomuosius darbus nuo 2009 m. vasario 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d., kada paslaugų teikimas buvo sustabdytas. Arbitražinis teismas nesprendžia ieškovo reikalavimų, kylančių iš atskirai sudarytų susitarimų dėl liftų remontų ir sprendžia tik tuos ieškovo reikalavimus, kurie susiję su paslaugų, numatytų 2009 m. sausio 15 d. sutartyje apmokėjimu. Ieškovo išrašytų sąskaitų už liftų techninę priežiūrą 2009 m. suma sudaro 184 371,20 Lt. Atsakovas teigia, kad yra atsiskaitęs už ieškovo teiktas paslaugas ir yra sumokėjęs 217 917,39 Lt, iš jų 10 053,34 Lt sumokėta pagal atskirus susitarimus už liftų remontą ir dalis už ankstesnes skolas vykdant Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimą. Suma pervesta ieškovui pagal 2009 m. sausio 15 d. sutartį yra 40 053,34 Lt. Taip pat, ieškovas yra gavęs du mokėjimus, kurių suma sudaro 30 000 Lt ir ieškovas moka 11 procentų dydžio kompensaciją atsakovui už iš gyventojų surinktą mokestį, dėl to skola mažintina dar 5 757,89 Lt. Tokiu būdu iš atsakovo priteistina skolos suma sudaro 148 613,31 Lt.

15Teismas nustatė, kad ieškovo 68 000 Lt investicija buvo atlikta pagal susitarimus su atsakovu, sudarytus iki 2009 m. sausio 15 d. sutarties galiojimo. Atsakovas nepripažįsta ieškovo investicijų, nes ieškovas nepateikė įrodymų, kad tokios investicijos buvo atliktos. Arbitražinis teismas nusprendė, kad ieškovas neįrodė, kad investicijos buvo atliktos vykdant 2009 m. sausio 15 d. sutarties nuostatas ir šalys 2009 m. sausio 15 d. sutartyje nebuvo susitarusios dėl anksčiau atliktų investicijų apmokėjimo. Ieškovo reikalavimas dėl dispečerizavimo modulių perdavimo arbitražinio teismo buvo atmestas dėl prieštaringų pateiktų ieškovo duomenų apie šiuos modulius, ieškovas nenurodė juos individualizuojančių požymių, todėl arbitražinio teismo sprendimo perduoti dispečerizavimo modulius vykdymas būtų neįmanomas.

16Vilniaus komercinio arbitražo teismas atmetė atsakovo reikalavimą dėl nuostolių už atstatomąjį liftų remontą, kadangi atsakovas neįrodė, kad defektai, dėl kurių reikalingas atstatomasis liftų remontas atsirado dėl to, kad ieškovas pažeidė savo prievoles pagal 2009 m. sausio 15 d. sutartį. Ieškovo reikalavimas priteisti nuolatinės signalizacijos įrengimo darbų vertę taip pat atmestas, nes atsakovas neįrodė, šių darbų atlikimo reikalingumo priežastinio ryšio su ieškovo prievolių vykdymu. Dėl aukščiau paminėtų priežasčių, arbitražinis teismas atmeta atsakovo priešieškinį dėl 669 574,76 Lt.

17III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

18Atsakovas UAB „Verkių ūkis“ 2011 m. kovo 14 d. apeliaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo panaikinimo. Atsakovas prašė panaikinti Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą arbitražo byloje Nr. 177 ir sustabdyti Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo vykdymą šioje byloje. Taip pat priteisti iš ieškovo atsakovui pastarojo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

19Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

  1. Vilniaus komercinio arbitražo teismas pažeidė Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio 3 dalies 3 punktą. Arbitražinis teismas pasisakė, kad atsakovo priešieškinio reikalavimai kyla iš šalių santykių pagal 2001 m. kovo 8 d. sutartį ir dėl to priešieškinio nagrinėjimas neįeina į arbitražinio teismo kompetenciją. Nežiūrint to, kad iš pradžių pats Vilniaus arbitražinis teismas nustatė, kad atsakovo reikalavimų dėl nuostolių (žalos) atlyginimo sprendimas nėra arbitražinio teismo kompetencija, tačiau vėliau sprendime pasisakė dėl priešieškinyje keliamų reikalavimų pagrįstumo bei priėmė sprendimą atsakovo priešieškinį atmesti. Iš to darytina išvada, kad pačiam Vilniaus arbitražiniam teismui nustačius, kad ginčas dėl nuostolių (žalos) priteisimo atsakovo naudai pagal jo pareikštą priešieškinį nėra arbitražinio susitarimo dalykas ir arbitražinis teismas jo nekompetentingas spręsti, o vėliau savo sprendimu atmetus atsakovo priešieškinį dėl nuostolių (žalos) atlyginimo, buvo pažeistas Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio 3 dalies 3 punktas ir dėl to Vilniaus komercinio arbitražo sprendimas turėtų būti panaikintas, nes Vilniaus komercinio arbitražo teismas peržengė savo nusistatytas kompetencijos ribas.
  2. Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai. Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas naikina arbitražinio teismo sprendimą, jei nustato, kad arbitražinio teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai. Atsakovas kategoriškai nesutinka su arbitražinio teismo nuomone, kad ieškovas sustabdydamas įsipareigojimų vykdymą veikė teisėtai ir nepažeidė protingumo ir sąžiningumo principų. Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymas liftus ir jų įrangą pripažįsta potencialiai pavojingais įrenginiais ir nustato, kad turi būti tikrinama jų techninė būklė, o to paties įstatymo 3 straipsnio 3 dalis skelbia, kad liftų detalių, mazgų ir medžiagų priežiūra yra privaloma. Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. A1-61 patvirtintų liftų naudojimo taisyklių 10 p. nurodo, kad lifto savininkas gali rinktis ar pačiam atlikti nuolatinę lifto priežiūrą ar pavesti dalį savo pareigų atlikti specializuotai įmonei. Kadangi atsakovas neturi reikiamos kvalifikacijos personalo minėtai priežiūrai atlikti, todėl sudarė sutartį su ieškovu. Taigi liftai yra laikomi potencialiai pavojingais įrenginiais, kurių techninės priežiūros, remonto bei saugaus eksploatavimo sąlygas numato imperatyvios teisės normos. Liftų priežiūra yra ypatingai svarbi, nes liftais naudojasi daug žmonių. Liftų techninės priežiūros ir remonto paslaugų teikimo nutraukimas prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, kurios nurodo, kad liftų tinkamumas naudoti turi būti atliekamas ne rečiau kaip kartą per mėnesį (Liftų priežiūros taisyklių 26p.) ir tokių paslaugų nutraukimas kelia realų pavojų žmonėms, kurie šiais liftais naudojasi. Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimas, kad liftų techninės priežiūros paslaugų teikimo sustabdymas yra teisėtas, prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, protingumo sąžiningumo principams ir pažeidžia viešąją tvarką, todėl Lietuvos apeliacinis teismas turėtų tokį sprendimą panaikinti.

20Atsiliepimu į skundą ieškovas UAB „Schindler – Liftas“ prašo atmesti apelianto skundą ir palikti nepakeistą Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą Atsiliepime nurodo:

  1. Atsakovo argumentas, kad arbitražinis teismas pripažino, kad priešieškinio nagrinėjimas neįeina į jo kompetenciją neatitinka tikrovės ir yra nepagrįstas, nes tokios išvados sprendime nėra. Arbitražinis teismas atskirai įvertino kiekvieną priešieškinio reikalavimą atsižvelgdamas į savo kompetencijos ribas. Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimo nuostatos, kuriomis vadovaujantis atmestas priešieškinis akivaizdžiai patvirtina, jog atmesdamas atsakovo priešieškinio reikalavimus, arbitražinis teismas sprendime neperžengė nusistatytų savo jurisdikcijos ribų ir sprendime nebuvo spręsti klausimai, kurių neapėmė arbitražinis susitarimas.
  2. Atsakovo argumentai, kad arbitražinio teismo išvados prieštarauja imperatyvioms teisės normoms ir viešajai tvarkai yra atmestini kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįsti. Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodoma, kad Lietuvos apeliacinis teismas naikina arbitražinio teismo sprendimą, jei nustato, kad arbitražinio teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytai viešajai tvarkai. Įstatymų leidėjas nustatė, kad viešoji tvarka yra įtvirtinama tik įstatymais, o ne statybos techniniais reglamentais ar Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymais, kuriais remiasi atsakovas. Taip pat atsakovas nenurodė argumentų, pagrindžiančių arbitražinio teismo sprendimo prieštaravimą imperatyviosioms teisės normoms.

21Komercinio arbitražo įstatyme nenustatyta galimybės skųsti arbitražinio teismo sprendimų apeliacine tvarka. Arbitražinio teismo sprendimo peržiūrėjimo bendrosios kompetencijos teisme galimybė yra Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsniu apribota tik patikrinimo, ar nebuvo pažeista Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtinta viešoji tvarka, aspektu (LAT CBS teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004; lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2008). Šią nuostatą atsakovas aiškinama plečiamai, t. y. taip, kad leistų bendrosios kompetencijos teismui patikrinti arbitražinio teismo sprendimą iš esmės, pakartotinai išnagrinėjant šalių ginčą. Toks atsakovo argumentas yra neleistinas ir nepateisinamas.

22IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23Byloje sprendžiama, ar pagrįstas atsakovo UAB „Verkių ūkis“ apeliacinis skundas dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovo UAB „Schindler-Liftas“ ieškinys atsakovui UAB „Verkių ūkis“ dėl įsiskolinimo už suteiktas paslaugas priteisimo ir iš atsakovo priteista 148 613,31 Lt skolos, 2 808,06 Lt delspinigių, procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos, o atsakovo UAB „Verkių ūkis“ priešieškinis ieškovui UAB „Schindler-Liftas“ atmestas.

  1. Teisiniai argumentai

24Dėl arbitražo teismo jurisdikcijos ir šio teismo sprendimo panaikinimo pagrindų

25Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražinio teismo sprendimo apskundimo tvarka ir sąlygos įtvirtinti CPK III dalies XVI skyriaus bei 1996 m. bandžio 2 d. priimto Komercinio arbitražo įstatymo redakcijos, galiojusios sprendimo priėmimo metu (šios Komercinio arbitražo įstatymo redakcijos normos ir bus toliau cituojamos nutartyje, kadangi arbitražo procesas vyko galiojant šiai įstatymo redakcijai, toliau - KAĮ), VII skyriaus normose. Pagal CPK 305 straipsnio 5 dalį skundai dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo sprendimų yra pateikiami tiesiogiai Lietuvos apeliaciniam teismui KAĮ nustatyta tvarka, o nagrinėjami mutatis mutandis taikant CPK III dalies XVI skyriaus nuostatas. Iš Komercinio arbitražo įstatymo 37-38 straipsnių sisteminės analizės matyti, kad Lietuvoje veikiančių arbitražų sprendimų teisminė priežiūra, kurios metu sprendžiama dėl arbitražo sprendimo panaikinimo, vykdoma ne apeliacijos (angl. „appeal“) ar remisijos (angl. „remission“), o anuliavimo forma (angl. „annulment“). Anuliavimas, kaip arbitražo sprendimo teisminės priežiūros forma, nacionaliniam teismui suteikia įgaliojimus ex officio patikrinti, ar arbitražinis susitarimas yra galiojantis ir arbitražas priėmė sprendimą dėl teisinių santykių, grindžiamų šio susitarimo pagrindu, ar arbitražo sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai (KAĮ 37 str. 5 d.), taip pat, esant šalies prašymui ir pateiktiems įrodymams, patikrinti, ar nėra pažeistos pagrindinės arbitražo proceso taisyklės, susijusios su šalių lygiateisiškumo bei jų teisės būti išklausytoms principų įgyvendinimu (KAĮ 37 str. 3 d.). Tokios pozicijos laikosi ir Teisingumo Teismas, kuris nurodė, jog sutartinis arbitražas nėra valstybės narės teismas buv. EBSS 234 straipsnio prasme (žr., pvz., Teisingumo Teismo 1982 m. kovo 23 d. Sprendimą Nordsee prieš Reederei Mond, 102/81, Rink. 1982 p. 1095; 1999 m. birželio 1 d. Sprendimą Eco Swiss, C-126/97, Rink. 1989 p. I-3055). Todėl galimybė apskųsti arbitražo sprendimą bendrosios kompetencijos teismui dėl tokio apskundimo pagrindų nelaikytina visaverčiu arbitražinio teismo sprendimo peržiūrėjimu, o arbitražo sprendimo teisinė priežiūra nėra vykdoma apeliacijos forma, nes šiame įstatyme nėra numatytos apeliacijos – teisinio proceso, kai prašoma teismo priimtą sprendimą pakeisti tuo pagrindu, kad arbitražinio teismo sprendimas yra pagrįstas teisės ar fakto klaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011). Nacionalinis teismas neturi teisės peržengti imperatyvių teisės normų nustatytų jo kompetencijos ribų, negali spręsti ginčo ir negali atnaujinti jo nagrinėjimo iš esmės, nes tai reikštų ginčo nepagrįstą išsprendimą teismine tvarka, t. y. šalių sudaryto susitarimo dėl ginčo priskyrimo nagrinėti arbitraže ignoravimą, kas neatitiktų pagrindinių teisės principų – sutarties laisvės, teisingumo, protingumo, sąžiningumo, teisinio aiškumo, teisėtų lūkesčių, ūkinės laisvės ir pan. Kolegija pažymi, kad net ir tuo atveju, jei arbitražo sprendimas naikinamas dėl to, jog arbitražinis susitarimas negalioja, Lietuvos apeliacinis teismas, atliekantis arbitražo teismo sprendimo anuliavimo procedūrą, tik panaikina arbitražo teismo sprendimą, tačiau pats už šalis neįgyvendina jų teisės į teisminę gynybą, kuri turi būti vykdoma remiantis civilinio proceso teisės normomis. Priešingu atveju Lietuvos apeliacinis teismas, konstatavęs, kad procesas arbitražo teisme negalėtų būti pradėtas ir pats išsprendęs ginčą iš esmės, pažeistų civilinio proceso įstatymą, atimdamas iš šalių apeliacijos teisę.

26Pagal KAĮ nuostatas arbitražo kompetencijai priskirtinas komercinių ginčų nagrinėjimas ir sprendimas. KAĮ 2 straipsnyje pateikta komercinio ginčo sąvokos apibrėžtis – tai šalių nesutarimas, kilęs iš sutartinių ar nesutartinių teisinių santykių, išskyrus ginčus, kurių pagal įstatymą negalima perduoti arbitražui. Arbitražo paskirtis – spręsti ūkio subjektų ginčus. KAĮ 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš konstitucinių, darbo, šeimos, administracinių teisinių santykių, taip pat ginčai, susiję su konkurencija, patentais, prekių ir paslaugų ženklais, bankrotu, bei ginčai, kylantys iš vartojimo sutarčių. Teismų praktikoje konstatuota, kad įstatymo nuostatos, kuriose įtvirtinti nearbitruotini ginčai, yra imperatyviosios, todėl teismas, spręsdamas dėl šalių arbitražinio susitarimo galiojimo, turi įsitikinti, ar ginčas gali būti nagrinėjamas arbitraže; teismas ex officio gali nepripažinti arbitražinio susitarimo tik tokiu atveju, kai nėra jokių abejonių dėl atitinkamo susitarimo prieštaravimo imperatyviajai įstatymo normai, ir tam, kad būtų padaryta tokia išvada, nereikia papildomai aiškintis bylos aplinkybių ir rinkti bei tirti papildomų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007). Toks KAĮ 11 straipsnio 1 dalies aiškinimas per se nereiškia, kad ginčai, kurie negali būti arbitražo ginčo dalykas, turi būti įtvirtinti viename teisės akte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011; 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2012).

27Pagal CPK 23 straipsnį šalys savo susitarimu gali perduoti spręsti arbitražo tvarka bet kokį ginčą dėl teisės, išskyrus ginčus, kurie pagal įstatymus negali būti nagrinėjami arbitraže. Kaip minėta, Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas arbitražo šalies apeliacinį skundą dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo teismo sprendimo ex officio turi patikrinti arbitražinio susitarimo galiojimo bei sprendimo atitikties viešajai tvarkai klausimus. Vykdydamas šią funkciją, teismas kartu turi įsitikinti, jog arbitražo teismas priėmė sprendimą dėl ginčo, kilusio būtent iš tų teisinių santykių, iš kurių kilusius ginčus šalys priskyrė nagrinėti arbitražine tvarka. Jeigu Lietuvos apeliacinis teismas nustato, jog arbitražo teismas nusprendė dėl ginčo, kilusio iš teisinių santykių, nepatenkančių į arbitražo teismo jurisdikciją (pavyzdžiui, išnagrinėjo ginčą arbitražine tvarka iš teisinių santykių, kurie buvo atsiradę iki arbitražinio susitarimo sudarymo ir dėl kurių nagrinėjimo arbitraže šalys nebuvos susitarusios), yra pagrindas konstatuoti, kad arbitražo teismas viršijo savo jurisdikciją ir naikinti skundžiamą arbitražo teismo sprendimą remiantis KAĮ 37 straipsnio 5 dalies 1 punktu. Tokiu atveju, jeigu arbitražas išspręs nearbitruotiną ginčą, bus pažeistas ir viešasis interesas.

28Pagrindai, kuriais remiantis galima konstatuoti viešosios tvarkos pažeidimą, nenumatyti nei nacionalinės teisės normose, nei tarptautinėse sutartyse. Įvertinus tai, kad KAĮ parengtas remiantis UNCITRAL parengto ir 1985 m. Jungtinių Taustų Generalinės Asamblėjos priimto pavyzdinio įstatymo dėl tarptautinio komercinio arbitražo pagrindu (nors šis teisės aktas yra tik rekomendacinio pobūdžio, tačiau jį priėmė itin autoritetinga tarptautinė institucija) bei suderintas su 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo, t. y. tarptautinės sutarties, kurią ratifikavo ir Lietuvos Respublika, nuostatomis, o KAĮ įtvirtinti arbitražo sprendimų nepripažinimo pagrindai yra perkelti iš 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo (šią konvenciją Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1995 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. I-760) V straipsnio, galima teigti, kad Lietuvos apeliacinis teismas šiuo atveju „viešosios tvarkos“ sąvoką turi aiškinti taip pat kaip ji aiškinama sprendžiant ginčus dėl užsienio arbitražų sprendimo pripažinimo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ,,viešoji tvarka“ tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias materialiosios teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004, 2006 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006, 2006 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2006). Atsižvelgiant į Niujorko konvencijos tarptautinį pobūdį ir tikslus, konvencijoje vartojama sąvoka ,,viešoji tvarka" turi būti aiškinama siauriau nei nacionalinė viešoji tvarka ir apimti tarptautinėje praktikoje priimtus imperatyvius standartus. Tokiais viešosios tvarkos pažeidimais gali būti pripažįstami atvejai, kai nustatoma, jog arbitražo teismo sprendimas prieštarautų Konstitucijos įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms, pripažintiems tarptautiniu lygiu, arbitražo sprendimas įpareigoja šalis pažeisti imperatyvias teisės normas ar nevykdyti teismo sprendimo, arbitražo sprendimas išgautas prievarta, apgaule ar grasinimu, pažeisti sąžiningo proceso principai (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-11/2008), t. y. kai pažeisti visuotinai pripažinti tarptautinės viešosios teisės principai, susiję su pamatinių žmogaus teisių apsauga, be kurių realaus veikimo valstybė apskritai negalėtų būti laikoma teisine. Todėl Lietuvos apeliacinis teismas, arbitražo sprendimo anuliavimo procedūros metu spręsdamas, ar arbitražo sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešąją tvarką, neturi šios tvarkos aiškinti taip plačiai, kaip ji yra aiškinama sprendžiant ginčus dėl pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo apeliacine tvarka. Kolegija pažymi, kad nacionalinių materialiosios teisės normų taikymo tinkamumas paprastai nepatenka į Lietuvos apeliacinio teismo jurisdikciją sprendžiant dėl arbitražo sprendimo atitikties viešajai tvarkai, nebent šių normų netinkamu taikymu būtų ne tik iš esmės neteisingai išspręsta byla, bet ir nepaisyta visuotinai žinomų ir pripažintų taisyklių, pavyzdžiui, kad šalys negali niekinio sandorio patvirtinti (CK 1.78 str. 1 d.) ir pan. Todėl Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo teismo sprendimo anuliavimo, neturi tirti, ar šalių sudaryti sandoriai neprieštarauja viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis), imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), nes šių klausimų sprendimas priklauso arbitražo teismo jurisdikcijai. Lietuvos apeliacinis teismas turi tik patikrinti, ar arbitražo teismo sprendimas atitinka tarptautinę viešąją tvarką.

29Tuo pačiu pažymėtina, kad sutartinius teisinius santykius reglamentuoja ne tik dispozityvios, bet kai kuriuos jų aspektus taip pat reglamentuoja ir imperatyvios teisės normos. Siekdamas tinkamai išspręsti šalių ginčą, kilusį iš komercinių teisinių santykių, arbitražo teismas turi ir gali taikyti tiek dispozityvias, tiek ir imperatyvias teisės normas. Kaip minėta, tik tokių imperatyvų netinkamas taikymas, kuriuo gali būti pažeisti visuotinai pripažinti teisės principai, gali sudaryti arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindą. Taigi tuomet, jeigu arbitražo teismas tinkamai nustatė savo jurisdikciją ir pagrįstai išnagrinėjo ginčą arbitražine tvarka, nėra duomenų apie visuotinai pripažintų teisės principų pažeidimą, naikinti arbitražo teismo sprendimą nurodytais pagrindais negalima.

30II. Faktiniai argumentai

31Nagrinėjamu atveju Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimu patenkino iš dalies ieškovo UAB „Schindler-Liftas“ ieškinį ir priteisė iš atsakovo UAB „Verkių ūkis“ 148 613,31 Lt skolos, 2 808,06 Lt delspinigių, 11 601,22 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 6 procentų metines palūkanas už priteistą 151 421,37 Lt sumą nuo bylos iškėlimo arbitraže (2009 m. gruodžio 23 d.) iki visiško sprendimo įvykdymo, atmetė kitus ieškovo reikalavimus bei atsakovo priešieškinį. Apeliacinį skundą dėl šio arbitražo teismo sprendimo padavęs atsakovas UAB „Verkių ūkis“ skundą iš esmės grindžia dviem argumentais.

32Dėl arbitražo teismo nusprendimo klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas

33Apeliantas įrodinėja, jog arbitražo teismas peržengė savo kompetencijos ribas, nes, nustatęs, jog priešieškinio reikalavimai kildinami ne iš šalių 2009 m. sausio 15 d. sutarties, iš kurios ginčai nagrinėjami arbitraže, o iš teisinių santykių pagal 2001 m. kovo 8 d. sutartį ir dėl to priešieškinio nagrinėjimas neįeina į arbitražinio teismo kompetenciją, vis dėlto priešieškinį išnagrinėjo ir jį atmetė (KAĮ 37 str. 3 d. 3 p.).

34Kolegija su šiuo apelianto apeliacinio skundo argumentu nesutinka.

35Iš Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo matyti, kad arbitražo teismas sprendė ginčą tarp ieškovo UAB „Schindler-Liftas“ ir atsakovo UAB „Verkių ūkis“ dėl 2009 m. sausio 15 d. tarp šalių sudarytos atsakovo administruojamuose pastatuose įrengtų liftų techninės priežiūros ir su priežiūra susijusių paslaugų teikimo sutarties vykdymo. Pagal šios sutarties 21.3 punktą šalys susitarė, kad iš sutarties kylantys jų nesutarimai bus sprendžiami arbitražine tvarka pagal Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitražo procedūros reglamentą (b. l. 52). Šalys nesiejo sutarties galiojimo su ankstesniais šalių sutartiniais teisiniais santykiais, o nustatė, kad sutartis įsigalioja kitą dieną po jos pasirašymo (sutarties 3.1 straipsnis), t. y. 2009 m. sausio 16 d. (b. l. 47). Arbitražo teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad iki arbitražo teismo sprendimo šalys buvo sudariusios 2001 m. kovo 8 d. sutartį, iš kurios kylantys ginčai nėra arbitruotini, o priskirtini nagrinėti CPK nustatyta tvarka (Sprendimo motyvuojamosios dalies 3.6 punktas). Iš atsakovo UAB „Verkių ūkis“ patikslinto priešieškinio turinio matyti, kad jis prašė iš ieškovo priteisti 669 574,76 Lt nuostolių, susidariusių dėl to, kad ieškovas netinkamai vykdė savo sutartines prievoles, dėl ko atsakovas turėjo keisti keturis liftus, atlikti kitų liftų atstatomąjį remontą bei įrengti nuolatinę pavojaus signalizaciją (b. l. 29-34). Arbitražo teismas sprendimo 3.7 punkte aiškiai pažymėjo, jog atsakovo reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo priteisimo grindžiamas VšĮ „Tuvtechnika“ 2010 m. sausio 20 d. ataskaita apie liftų būklę UAB „Verkių ūkis“ gyvenamuosiuose namuose, iš kurios matyti, kad liftų defektai atsirado 2007 m. gegužės mėnesį, o vienas iš liftų nebuvo remontuojamas nuo 1998 m. kovo 25 d. Tai reiškia, kad arbitražo teismas aiškiai apibrėžė arbitražo kompetencijos ribas – arbitražo teismas nagrinėja tik ginčus, kilusius iš 2009 m. sausio 15 d. šalių sudarytos sutarties vykdymo, o atsakovas priešieškinyje reiškiamus reikalavimus kildino ir iš 2001 m. kovo 8 d. sutarties. Kolegija neturi pagrindo nesutikti, jog į Vilniaus komercinio arbitražo jurisdikciją iš tiesų patenka tik ginčai, kylantys iš 2009 m. sausio 15 d. sutarties, o ne iki jos sudarymo galiojusios 2001 m. kovo 8 d. sutarties vykdymo, todėl atsakovo priešieškinio reikalavimai, kildinami ne iš 2009 m. sausio 15 d. sutarties turi būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme pagal civilinio proceso įstatymo taisykles. Arbitražo teismo sprendimo motyvai tokių išvadų nepaneigia. Arbitražo teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje (4.12 – 4. 15 punktai) vertino priešieškinio pagrįstumą tik tuo aspektu, kiek jame reiškiami reikalavimai grindžiami ieškovo veiksmais ar neveikimu vykdant 2009 m. sausio 15 d. sutartį (sprendimo 4.12 - 4.15 punktai). Todėl negalima daryti išvados, kad sprendimas priimtas dėl ginčo, nenumatyto arbitražiniame susitarime ar neatitinkančio jo sąlygų, arba tame sprendime yra nuostatų klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas, ir naikinti šio sprendimo KAĮ 37 straipsnio 3 dalies 3 punkto pagrindu. Tuo pačiu pastebėtina, kad net ir tuo atveju, jeigu arbitražo teismas būtų nusprendęs dėl šalių teisių ir pareigų pagal 2001 m. kovo 8 d. sutartį, iš kurios kilę ginčai turi būti nagrinėjami ne arbitražine, o civilinio proceso tvarka, tai negalėtų būti kiūtimi atsakovui reikšti materialiuosius teisinius reikalavimus ieškovui civilinio proceso tvarka, kildinant juos ne iš komercinių teisinių santykių, kurie pagal 2009 m. sausio 15 d. sutartį priskirti nagrinėti arbitraže, kadangi arbitražo teismo sprendimas ta apimtimi, kiek jis viršijo savo įgaliojimus, negali jos šalims sukelti teisinių padarinių, o teisė į teisminę gynybą procesine prasme yra absoliuti (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., CPK 5 str. 1 d.). Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimu atmetė atsakovo priešieškinį tik remdamasis argumentu, jog vykdant 2009 m. sausio 15 d. sutartį ieškovo netinkamas prievolių vykdymas nenustatytas (sprendimo 4.11 punktas). Šio arbitražo teismo vertinimo objektas nebuvo prievolių vykdymo tinkamumas 2001 m. kovo 8 d. sutarties pagrindu. Todėl arbitražo teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimas neužkerta galimybės atsakovui kitu pagrindu reikšti reikalavimus ieškovui dėl tinkamo prievolių pagal ankstesnę sutartį vykdymo ir nuostolių priteisimo.

36Dėl viešosios tvarkos, kaip arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindo, pažeidimo

37Kaip nepagrįstas atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimas, jog liftų techninės priežiūros paslaugų teikimo sustabdymas yra teisėtas, prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, protingumo sąžiningumo principams bei pažeidžia viešąją tvarką.

38Arbitražo teismas nagrinėjo šalių ginčą dėl 2009 m. sausio 15 d. sudarytos liftų techninės priežiūros ir saugaus naudojimo sutarties tinkamo vykdymo. Kaip minėta, šalys - verslo subjektai, įgyvendindami sutarties laisvės principą, susitarė, kad ginčai iš šios sutarties bus nagrinėjami arbitražine tvarka. Šis susitarimas atitinka KAĮ 9 straipsnio nuostatas, o verslo paslaugų teikimo sutartiniai teisiniai santykiai nepatenka nei į KAĮ 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisinių santykių, nei į kitų įstatymų imperatyviose normose įtvirtintų teisinių santykių, iš kurių kylantys ginčai negali būti nagrinėjami arbitraže, sąrašą. Vien ta aplinkybė, kad kai kuriuos sutartinius teisinius santykius reglamentuoja ir imperatyvios teisės normos, nesudaro pagrindo manyti, kad yra pažeista viešoji tvarka. Priešingu atveju arbitražine tvarka apskritai nebūtų galima nagrinėti jokių komercinių ginčų, kadangi iš esmės visus sutartinius teisinius santykius reglamentuoja ir imperatyviosios teisės normos. Be to, kaip minėta, būtų netinkamai aiškinama ir viešosios tvarkos samprata, susiejant ją su nacionaline, o ne tarptautine viešąja tvarka. Tai, kad Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymas liftus ir jų įrangą pripažįsta potencialiai pavojingais įrenginiais ir nustato, kad turi būti tikrinama jų techninė būklė, o to paties įstatymo 3 straipsnio 3 dalis skelbia, kad liftų detalių, mazgų ir medžiagų priežiūra yra privaloma nereiškia, kad ginčai dėl tokių įrenginių priežiūros turi būti nagrinėjami tik teismine tvarka, nes KAĮ normos nedraudžia nagrinėti komercinių ginčų, kylančių iš teisinių santykių, kurių kai kuriuos aspektus reguliuoja taip pat ir imperatyvios teisės normos. Kolegija neturi įgaliojimų tikrinti, ar arbitražo teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas ir iš esmės teisingai išsprendė ginčą dėl sutarties nutraukimo teisėtumo, nes tai reikštų arbitražine tvarka priimto sprendimo peržiūrėjimą fakto ir teisės klausimais, t. y. apeliacine tvarka, ką iš esmės draudžia KAĮ nuostatos, kurios, būdamos specialiosios nuostatos CPK atžvilgiu, įtvirtina labai ribotą ir aiškią Lietuvos apeliacinio teismo kompetenciją sprendžiant dėl arbitražo teismo sprendimo panaikinimo (CPK 1 str. 1 d, 301 str. 5 d., KAĮ 37 str. 3, 5 d.). Tuo pačiu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. A1-61 patvirtintų liftų naudojimo taisyklių 10 punkte numatyta, kad lifto savininkas gali rinktis ar pačiam atlikti nuolatinę lifto priežiūrą, ar pavesti dalį savo pareigų atlikti specializuotai įmonei. Šalys nėra lifto savininkės, nes pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 2 punktą liftai yra pripažįstami bendrojo naudojimo objektais (bendroji inžinerinė įranga), kurie nuosavybės teise priklauso patalpų savininkams. Aplinkybė, kad patalpų savininkai sudarė administravimo sutartį su atsakovu dėl bendrojo naudojimo patalpų administravimo, nereiškia, kad atsakovas (turto administratorius) ir ieškovas (paslaugų teikėjas) negalėjo komercinėje sutartyje dėl liftų techninės priežiūros ir saugaus naudojimo susitarti dėl arbitražinės išlygos, taip pat dėl sutartinių santykių nutraukimo pagrindų ir terminų. Nei toks jų susitarimas, nei jo pagrindu priimtas arbitražo teismo sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai, kuri šiame ginče turi būti suprantama kaip tarptautinė viešoji tvarka, bet ne Lietuvos Respublikos viešoji tvarka.

39Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl kolegija dėl jų nepasisako.

40Nenustačius nei vieno KAĮ 37 straipsnio 3 dalyje bei 5 dalyje įtvirtinto arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindo, nėra pagrindo panaikinti Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo byloje Nr. 177. Todėl atsakovo apeliacinis skundas dėl šio arbitražo teismo sprendimo panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

412011 m. birželio 21 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas ieškovo UAB „Schindler-Liftas“ prašymas dėl 2 542,77 Lt advokato pagalbos išlaidų Lietuvos apeliaciniame teisme priteisimo. Ieškovas nurodė, kad šios išlaidos patirtos už dviejų procesinių dokumentų surašymą - atsiliepimo į prašymą dėl arbitražo teismo sprendimo vykdymo sustabdymo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą. Įvertinus tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. balandžio 5 d. nutartimi tenkino atsakovo prašymą dėl arbitražo teismo sprendimo vykdymo sustabdymo, t. y. nepagrįstais laikė ieškovo atsiliepime nurodytus argumentus, o Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 Dėl rekomendacijų civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.11 punkte numatyta, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą neturėtų būti priteisiama daugiau kaip 1,5 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos, ieškovui iš atsakovo priteistina 1 200 Lt advokato pagalbos Lietuvos apeliaciniame teisme išlaidų (CPK 98 str.).

42Vadovaudamasi 1996 m. bandžio 2 d. priimto Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio 3 ir 5 dalimis, 98 straipsniu, 301 straipsnio 5 galimi, teisėjų kolegija

Nutarė

43Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Verkių ūkis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo byloje Nr. 177 panaikinimo atmesti.

44Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Schindler-Liftas“ (į. k. 110571062, buveinė Algimanto Petro Kavoliuko g. 4, Vilnius) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Verkių ūkis“ (į. k. 121455397, buveinė Jeruzalės g. 27, Vilnius) 1 200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) advokato pagalbos išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas UAB „Schindler-Liftas“ kreipėsi į Vilniaus komercinio... 5. 2009 m. sausio 15 d. ieškovas ir atsakovas sudarė sutartį dėl atsakovo... 6. 2009 m. liepos 15 d. raštu ieškovas įspėjo atsakovą, kad dėl jo... 7. Atsakovas 2009 m. rugsėjo – gruodžio mėnesiais siuntė ieškovui... 8. Atsakovas 2010 m. gegužės 24 d. pateikė priešieškinį, kuriame teigė, kad... 9. Pasak atsakovo, ieškovas sąskaitas išrašydavo už neatliktus darbus, o... 10. Ieškovas atsiliepdamas į priešieškinį neigia padarytą žalą, nes... 11. II. Komercinio arbitražo sprendimo esmė... 12. Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimu... 13. Arbitražinis teismas, vadovaudamasis Komercinio arbitražo įstatymo 19... 14. Ieškovas nurodė, kad atsakovo skola 190 119,79 Lt sumai susidarė dėl to,... 15. Teismas nustatė, kad ieškovo 68 000 Lt investicija buvo atlikta pagal... 16. Vilniaus komercinio arbitražo teismas atmetė atsakovo reikalavimą dėl... 17. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 18. Atsakovas UAB „Verkių ūkis“ 2011 m. kovo 14 d. apeliaciniu skundu... 19. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
  1. Vilniaus... 20. Atsiliepimu į skundą ieškovas UAB „Schindler – Liftas“ prašo atmesti... 21. Komercinio arbitražo įstatyme nenustatyta galimybės skųsti arbitražinio... 22. IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados... 23. Byloje sprendžiama, ar pagrįstas atsakovo UAB „Verkių ūkis“ apeliacinis... 24. Dėl arbitražo teismo jurisdikcijos ir šio teismo sprendimo panaikinimo... 25. Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražinio teismo sprendimo... 26. Pagal KAĮ nuostatas arbitražo kompetencijai priskirtinas komercinių ginčų... 27. Pagal CPK 23 straipsnį šalys savo susitarimu gali perduoti spręsti... 28. Pagrindai, kuriais remiantis galima konstatuoti viešosios tvarkos pažeidimą,... 29. Tuo pačiu pažymėtina, kad sutartinius teisinius santykius reglamentuoja ne... 30. II. Faktiniai argumentai... 31. Nagrinėjamu atveju Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2010 m. gruodžio 10... 32. Dėl arbitražo teismo nusprendimo klausimais, kurių neapima arbitražinis... 33. Apeliantas įrodinėja, jog arbitražo teismas peržengė savo kompetencijos... 34. Kolegija su šiuo apelianto apeliacinio skundo argumentu nesutinka.... 35. Iš Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo... 36. Dėl viešosios tvarkos, kaip arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindo,... 37. Kaip nepagrįstas atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad Vilniaus... 38. Arbitražo teismas nagrinėjo šalių ginčą dėl 2009 m. sausio 15 d.... 39. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės... 40. Nenustačius nei vieno KAĮ 37 straipsnio 3 dalyje bei 5 dalyje įtvirtinto... 41. 2011 m. birželio 21 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas ieškovo UAB... 42. Vadovaudamasi 1996 m. bandžio 2 d. priimto Lietuvos Respublikos komercinio... 43. Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Verkių ūkis“ apeliacinį... 44. Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Schindler-Liftas“ (į. k....