Byla 2A-161/2013
Dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir prievolės vykdymo tvarkos ir terminų nustatymo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. K. ir E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1744-798/2011 pagal ieškovo AB DNB banko ieškinį atsakovams V. K. ir E. K. dėl skolos priteisimo bei atsakovų V. K. ir E. K. priešieškinį ieškovui AB DNB bankui dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir prievolės vykdymo tvarkos ir terminų nustatymo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovas AB DNB bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams V. K. ir E. K., prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 2 500 000 Lt negrąžinto kredito dalį, 10,89 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

5Ieškovas nurodė, kad tarp AB DNB banko ir V. K. bei E. K. 2006 m. lapkričio 28 d. buvo sudaryta kredito linijos sutartis Nr. ( - ), pagal kurią kredito gavėjam V. K. ir E. K. buvo suteiktas 3 900 000 Lt kreditas iki 2008 m. spalio 31 d. Kredito gavėjai prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, nes 2008 m. spalio 31 d. suėjus galutiniam kredito grąžinimo terminui pilnai ieškovui negrąžino kredito, nesumokėjo palūkanų ir delspinigių.

6Ieškovas nurodė, kad ieškinio surašymo dieną negrąžintas kreditas sudaro 3 899 984,56 Lt, nesumokėtos palūkanos 160 445,43 Lt, delspinigiai 7003,69 Lt, viso skola – 4 067 433,68 Lt. Dalį skolos ieškovas tikisi susigrąžinti realizavus įkeistą turtą, todėl pareiškė reikalavimą tik dėl dalies skolos, t.y. 2 500 000 Lt. Nurodė, kad atsakovai iš esmės neginčija pareikšto ieškinio, o tik nurodo, kad pirmiausia turėtų būti išieškoma iš įkeisto turto. Aplinkybė, kad atsakovų prievolės ieškovui yra užtikrintos hipoteka, nesudaro pagrindo ieškinio atmesti. Įstatymai nenumato, kad kreditorius turi teisę reikšti ieškinį teisme dėl skolos priteisimo tik po įkeisto turto pardavimo iš varžytynių.

7Atsiliepimu į ieškinį atsakovai V. K. ir E. K. prašė atmesti ieškovo ieškinį dėl 2 500 000 Lt skolos priteisimo. Atsakovai nurodė, kad ieškovo veiksmai inicijuojant priverstinį skolos išieškojimą iš pagal kredito sutartį įkeisto daikto ir lygiagrečiai reiškiant ieškinį dėl dalies sumos priteisimo ieškinio teisena reiškia ne ką kitą kaip piktnaudžiavimą teise, todėl teismas turėtų atsisakyti atitinkamas teises ginti. Kol ieškovas nerealizavo savo kaip hipotekos kreditoriaus teisių išieškant skolą iš pagal hipotekos taisykles įkeisto žemės sklypo, bankas neturi nei teisės, nei pagrindo reikšti ieškinio atsakovams dėl dalies skolos priteisimo. Atsakovų sutartinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį vykdymas iš esmės pasunkėjo pasikeitus aplinkybėms, t.y. dėl kilusios ekonominės ir nekilnojamojo turto krizės. Atsakovai nurodė, kad pirmiausia turi būti realizuojamas turtas, įkeistas pagal hipotekos taisykles ir tik jo nepakakus, kreditorius gali nurodyti kitą turtą, tačiau taip pat laikydamasis CPK 664 str. įtvirtintos eilės.

8Atsakovai V. K. ir E. K. kreipėsi į teismą su priešieškiniu ieškovui AB DNB bankui, prašydami pripažinti tarp ieškovo ir atsakovų sudarytos kredito linijos sutarties Nr. ( - ) nutraukimą AB DNB banko 2009 m. kovo 3 d. raštu Nr. ( - ) „Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo“ neteisėtu, nustatyti V. K. ir E. K. negrąžintos kredito sumos AB DNB bankui mokėjimo tvarką ir terminus: negrąžinta kredito suma ir kredito palūkanos mokamos lygiomis dalimis kasmėnesiniais mokėjimais nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos per 25 (dvidešimt penkerius) metus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

9Atsakovai nurodė, kad 2006 m. lapkričio 28 d. tarp ieškovo AB DNB banko ir kredito gavėjų V. K. ir E. K. buvo sudaryta kredito linijos sutartis Nr. ( - ), pagal kurią kredito gavėjams suteiktas 3 900 000 Lt kreditas, kurio grąžinimo terminas buvo numatytas 2008 m. spalio 31 d. įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymo užtikrinimui V. K. ir E. K. hipotekos lakštu Nr. ( - ) įkeitė bankui jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį ( - ) ha ploto žemės sklypą, esantį ( - ) (unikalus Nr. ( - )). Šalyje prasidėjus ekonominiam sunkmečiui ir nekilnojamojo turto krizei atsakovai ir ieškovas pradėjo derybas dėl kredito sutarties pakeitimo ir pratęsimo, tačiau ieškovas vienašališkai 2009 m. kovo 31 d. kredito sutartį nutraukė ir pradėjo vykdyti priverstinį skolos išieškojimą. Atsakovai nurodė, kad dėl ekonominės krizės V. K. ir E. K. tapo sudėtingiau vykdyti prisiimtus įsipareigojimus nei ieškovui. Šių aplinkybių kredito gavėjai sutarties sudarymo metu negalėjo numatyti, kontroliuoti bei nebuvo prisiėmę tokių aplinkybių atsiradimo rizikos. Ieškovo vienašališkas sutarties nutraukimas yra neteisėtas. Iš ieškovo ir atsakovo E. K. 2008 m. gruodžio 10 d. – 2009 m. vasario 17 d. elektroninių laiškų matyti, kad šalys vedė derybas, kurių metu pats bankas pateikė įvairius variantus, kaip būtų galima pakeisti kredito sutartį. Ieškovas suteikė terminą atsakovams iki 2009 m. kovo 31 d. vesti derybas su UAB „Merko statyba“. Atsakovams beliko tik pasiektų derybų rezultatą įgyvendinti su UAB „Merko statyba“ ir įforminti patį kredito sutarties pakeitimą. Tačiau ieškovas jau po kelių dienų nesąžiningai, nesilaikydamas savo paties pasiūlytų kredito sutarties pratęsimo variantų ir pasiektų derybų rezultatų 2009 m. kovo 3 d. raštu įspėjo atsakovus, kad per 10 dienų nuo įspėjimo išsiuntimo dienos neįvykdžius prisiimtų finansinių įsipareigojimų ar nepateikus dokumentų, kurie pagrįstų pradelstų sumų padengimą bei tolimesnį įsipareigojimų vykdymą, kredito sutartį nutrauks ir pradės vykdyti priverstinį skolos išieškojimą. Kadangi atsakovų negrąžintas kreditas sudarė 3 899 984,56 Lt, yra pagrindas prašyti teismą šios sumos sumokėjimą išdėstyti dalimis 25 metams, numatant kasmėnesinius mokėjimus.

10Atsiliepimu į priešieškinį ieškovas AB DNB bankas prašė priešieškinį atmesti. Ieškovas nurodė, kad atsakovai reiškia reikalavimą dėl 2006 m. lapkričio 28 d. tarp šalių sudarytos kredito linijos sutarties Nr. ( - ) nutraukimo pripažinimo neteisėtu, tačiau jokio sutarties nutraukimo apskritai nebuvo. Pagal sutarties sąlygas 2008 m. spalio 31 d. suėjo galutinis kredito grąžinimo terminas. Ieškovo reikalavime nurodomu 2009 m. kovo 3 d. raštu V. K. ir E. K. buvo informuoti apie pradedamą vykdyti priverstinį skolos išieškojimą. Tai, kad rašto pavadinime dėl apsirikimo buvo nurodyti žodžiai „sutarties nutraukimo“ vertintina kaip techninė klaida, kadangi pačiame rašte nėra pranešama apie jokį sutarties nutraukimą. Nepagrįstas atsakovų argumentas, kad ieškovas piktnaudžiauja teise. Piktnaudžiavimas teise reiškia, kad civilinės teisės įgyvendinamos tokiu būdu ir priemonėmis, jog be teisinio pagrindo pažeidžiamos ar suvaržomos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai ar daroma žala kitiems asmenims. Tuo tarpu ieškovo reikalavimas įvykdyti sutartinius įsipareigojimus turi aiškius teisinius pagrindus. Ieškovas nurodė, kad kredito gavėjas, kuris negrąžina kredito, dažniausiai prievolės nevykdo dėl vienokių ar kitokių nenumatytų ir skolininkui nepalankių priežasčių – finansinių sunkumų, lėšų trūkumo ir pan. Tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti CK 6.204 straipsnio, kadangi kredito gavėjas, imdamas kreditą, privalo iš anksto įvertinti galimą finansinių sunkumų, pasikeitusios situacijos rinkoje ir kredito grąžinimo riziką bei atitinkamas teisines pasekmes. Kitoks kreditavimo teisinių santykių aiškinimas pažeistų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Ieškovas pažymėjo, kad aplinkybė, jog ieškovas, siekdamas taikiai išspręsti ginčą, bendravo ir derėjosi su atsakovais negali būti vertinama kaip ieškovo įsipareigojimas pratęsti kredito grąžinimo terminus, o ieškovo atsisakymas pratęsti tokį terminą negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas teisėmis. Faktas, kad ieškovui buvo nepriimtini atsakovų siūlyti sutarties pakeitimo būdai, nereiškia, kad ieškovas tokio bendradarbiavimo atsisakė. Nors atsakovai savo priešieškinį grindžia CK 6.204 straipsniu, tačiau nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių galimybę taikyti šį straipsnį. Atsakovai turėjo nurodyti konkrečias faktines aplinkybes, kurios betarpiškai sąlygojo sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimą.

11II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 1 d. sprendimu nutarė civilinę bylą pagal ieškovo AB DNB banko ieškinį atsakovams V. K. ir E. K. dėl skolos priteisimo nutraukti, atsakovų V. K. ir E. K. priešieškinį ieškovui AB DNB bankui dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir prievolės vykdymo tvarkos ir terminų nustatymo atmesti, priteisti valstybės naudai iš ieškovo AB DNB banko 32,32 Lt bei solidariai iš atsakovų V. K. ir E. K. 32,32 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimų.

13Dėl reikalavimo atsakovams V. K. ir E. K.

14Teismas nustatė, kad tinkamas prievolių pagal kredito linijos sutartį įvykdymas buvo užtikrintas hipoteka, įkeičiant bankui ( - ) ha žemės sklypą, esantį ( - ) (hipotekos lakštas Nr. ( - )). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009 m. gegužės 5 d. nutartimi buvo nutarta išieškoti iš atsakovų V. K. ir E. K. skolą pagal 2006 m. lapkričio 28 d. kredito linijos sutartį Nr. ( - )ir priverstinai parduoti iš varžytynių nekilnojamąjį daiktą – ( - ) ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. ( - )), esantį ( - ). Iš byloje esančio 2009 m. birželio 6 d. patvarkymo matyti, kad minėta nutartis buvo pateikta vykdyti antstolei, tačiau V. K. ir E. K. pateikus teismui ieškinį dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei prievolės vykdymo tvarkos ir terminų nustatymo, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. liepos 28 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdė priverstinį žemės sklypo pardavimą pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009 m. gegužės 5 d. nutartį iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos. Taigi, įkeistas turtas, dėl kurio priimta hipotekos teisėjo nutartis, dar neparduotas.

15Teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009 m. gegužės 5 d. nutartis vertintina kaip įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas tarp tų pačių šalių (ieškovo AB DNB banko ir atsakovų V. K. bei E. K.) dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (dėl skolos pagal kredito linijos sutartį, kurios įvykdymas užtikrintas hipoteka), todėl bylą dalyje pagal ieškovo AB DNB banko ieškinį atsakovams V. K. ir E. K. dėl skolos priteisimo nutarė nutraukti (CPK 293 str. 3 p.).

16Dėl reikalavimo ieškovui AB DNB bankui

17Teismas nustatė, kad nors atsakovai V. K. ir E. K. reiškia reikalavimą dėl 2006 m. lapkričio 28 d. sudarytos kredito linijos sutarties Nr. ( - ) nutraukimo pripažinimo neteisėtu, tačiau minėta sutartis nebuvo nutraukta. Pagal kredito linijos sutarties specialiosios dalies 4.1 punkto sąlygas, 2008 m. spalio 31 d. suėjo galutinis kredito grąžinimo terminas, todėl minėta sutartis jau nebegalėjo būti nutraukiama. Tuo tarpu atsakovų ieškinyje nurodomu 2009 m. kovo 3 d. raštu Nr. ( - ) V. K. ir E. K. buvo tik informuoti apie pradedamą vykdyti priverstinį skolos išieškojimą, o ne apie sutarties nutraukimą. Nesant ieškovo sprendimo nutraukti kredito linijos sutartį, atsakovų V. K. ir E. K. reikalavimas dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu atmestas kaip nepagrįstas.

18Teismas konstatavo, kad atsakovų V. K. ir E. K. reikalavimas nustatyti negrąžinto kredito mokėjimo tvarką ir terminus, t.y. mokant lygiomis dalimis kasmėnesiniais mokėjimais nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos per 25 metus yra nepagrįstas. Šiuo atveju atsakovai ieškiniu reikalaudami pakeisti kredito mokėjimo tvarką ir terminus iš esmės siekia pakeisti kredito linijos sutarties sąlygas bei prievolės pobūdį, t.y. iš trumpalaikės 2 metams suteiktos paskolos pagal kredito linijos sutartį siekia pakeisti į ilgalaikį kreditą 25 metams. Teismas nurodė, kad tokiam sutarties pakeitimui būtina ir kitos sutarties šalies valia bei pritarimas. Priešingu atveju būtų pažeistas vienas esminių principų civilinėje teisėje – sutarties laisvės principas (CK 6.156 str.).

19Teismas nurodė, kad atsakovų V. K. ir E. K. ieškinio argumentai, kad jiems tapo sudėtingiau vykdyti sutartį nei ieškovui dėl prasidėjusios ekonominės krizės, šiuo atveju nėra pakankamas pagrindas taikyti CK 6.204 straipsnio normas. Teismas pažymėjo, jog kredito gavėjai, imdami kreditą, privalėjo iš anksto įvertinti galimą finansinių sunkumų atsiradimo riziką.

20Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 7 d. papildomu sprendimu nutarė ieškovo AB DNB banko prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinti iš dalies, priteisti solidariai iš atsakovų V. K. ir E. K. 2700 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ieškovo AB DNB banko naudai.

21III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

22Apeliaciniu skundu atsakovai V. K. ir E. K. prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimą iš dalies panaikinti ir priimti naują sprendimą – atsakovų V. K. ir E. K. priešieškinį ieškovui AB DNB bankui dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir prievolės vykdymo tvarkos ir terminų nustatymo tenkinti, priteisti iš AB DNB banko V. K. ir E. K. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad kredito sutartis pasibaigė suėjus kredito grąžinimo terminui, todėl nebuvo nutraukta. Teismas nepagrįstai sutapatino sutarties pasibaigimą su prievolės įvykdymo (kredito grąžinimo) termino suėjimu. Kredito sutarties specialiosios dalies 4.1 punktas, kuriuo remiasi teismas, nesako, jog pasibaigus kredito grąžinimo terminui šalių teisės ir pareigos pagal kredito sutartį pasibaigia, atitinkamai šalys (atsakovai) yra atleidžiami nuo tolesnio kredito sutarties vykdymo, kas būtų kredito sutarties pasibaigimo atveju. Tai, kad atsiranda prievolė grąžinti kreditą, nereiškia, kad po šio termino 2008 m. spalio 31 d. suėjimo atsakovai atleidžiami nuo pareigos mokėti palūkanas, papildomas palūkanas, delspinigius ir pan. Iš ieškovo 2009 m. kovo 3 d. rašto Nr. ( - ) „Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo" matyti, kad ieškovas savo veiksmais patvirtino vienašališką kredito sutarties nutraukimą (CPK 187 str.), kadangi detalizavo įsiskolinimo pobūdį, susidedantį iš nesumokėtų palūkanų ir delspinigių ir visą įsiskolinimo sumą perdavė priverstiniam išieškojimui. Tokie ieškovo veiksmai atitiko kredito sutarties bendros dalies nuostatas, numatančias kredito sutarties nutraukimo tvarką ir pagrindą priverstiniam skolos išieškojimui iš atsakovų.
  2. Ieškovas prieš išduodamas kreditą atsakovams neįvertino kredito gavėjų turtinės padėties. Ieškovas kredito gavėjų kredito bankui grąžinimą numatė iš perkamo žemės sklypo pardavimo. Vadinasi bankas skaičiavo šio projekto kaštus, pajamų prognozę ir numatė, kad jeigu žemės sklypas bus parduotas pakeitus jo paskirtį, visos šeimos pajamos sudarytų 342 625 Lt ir tik atsižvelgiant į tai, ieškovas sprendė dėl kredito suteikimo.
  3. Esminės šalių nelygybės aplinkybės taip pat buvo bylos nagrinėjimo dalykas ir pirmosios instancijos teismas turėjo dėl jų pasisakyti. Teisę atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos CK 6.228 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais turinčios šalies prašymu, teismas turi teisę išnagrinėti sutartį ar atskirą jos sąlygą ir jas atitinkamai pakeisti, kad sutartis ar atskira jos sąlyga atitiktu sąžiningumo ir protingus sąžiningos verslo praktikos reikalavimus.
  4. Teismas nepagrįstai sprendė dėl pagrindo kredito sutarties pakeitimui nebuvimo. Teismo išvada, kad atsakovų V. K. ir E. K. priešieškinio argumentai, kad jiems tapo sudėtingiau vykdyti sutartį nei bankui dėl prasidėjusios ekonominės krizės, šiuo atveju nėra pakankamas pagrindas taikyti CK 6.204 straipsnio normas, yra nepagrįsta. Gerokai pasikeitus šalies ekonominei situacijai ir žemės sklypo vertei sumažėjus apie tris kartus, atsakovams nebeliko jokių galimybių jį parduoti bent jau už kainą, kuria būtu padengiamas kreditas ieškovui. Kaip buvo nurodyta prie 2006 m. spalio 27 d. kredito teikimo fiziniams asmenims sprendimo Nr. ( - ) pastabų - kredito bankui grąžinimą klientas numato iš perkamo žemės sklypo pardavimo. 2006 m. spalio 27 d. kredito teikimo fiziniams asmenims sprendimo Nr. ( - ) priede Nr. 1 buvo numatyta, paskaičiuota ir įvertinta, kad atsakovai už gautą kreditą: nusipirks žemės sklypą (unikalus Nr. ( - )) ( - ); rengs šio žemės sklypo detalų planą; parengus detalų planą, parduos šį žemės sklypą potencialiems investuotojams arba jungtinės veiklos pagrindu su statybos bendrovėmis statys gyvenamosios/komercinės paskirties pastatą.
  5. Teismas padarė nemotyvuotas išvadas, kad „atsakovai ieškiniu reikalaudami pakeisti kredito mokėjimo tvarką ir terminus iš esmės siekė pakeisti kredito linijos sutarties sąlygas bei prievolės pobūdį, t.y. iš trumpalaikės 2 metams suteiktos paskolos pagal kredito linijos sutartį siekia pakeisti į ilgalaikį kreditą 25 metams“ ir kad „teismas sutinka su banko atstovo atsiliepime išdėstytu argumentu, jog tokiam sutarties pakeitimui būtina ir kitos sutarties šalies valia bei pritarimas, priešingu atveju būtų pažeistas vienas esminių principų civilinėje teisėje - sutarties laisvės principas (CK 6.156 str.)". Tokios teismo išvados yra visiškai formalios, padarytos ne tik neištyrus ir neįvertinus bylai reikšmingų aplinkybių, bet ir apskritai paneigiant išimtis iš sutarties privalomumo principo, kuriuos atsakovai byloje įrodinėjo. Šalys vadovaudamosis CK 6.200 straipsniu privalo pačios bendradarbiauti ir kooperuotis atsiradus sutarties įvykdymo suvaržymui ir kreiptis į kitą šalį dėl jos pakeitimo. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo aktualios teismų praktikos (Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-537/2010, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011, Lietuvos Aukščiausias Teismas 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2010) taikant CK 6.204 straipsnį ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl CK 6.204 straipsnio taikymo galimybių. Suformuota teismų praktika yra neabejotinai reikšminga šio ginčo atveju, nes patvirtina galimybę šalims keisti sutarties sąlygas ekonominės krizės sąlygomis, kad jos atitiktų šalių sutartinių santykių pusiausvyrą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 str.).
  6. Privalu pažymėti, kad bankas suteikė terminą atsakovams iki 2009 m. kovo 31 d. vesti derybas su UAB „Merko statyba". Taigi, šalys susitarė dėl kredito sutarties pakeitimo (CK 6.204 str. 3 d.) ir atsakovams beliko tik pasiektų derybų rezultatą įgyvendinti su UAB „Merko statyba" ir įforminti patį kredito sutarties pakeitimą. Ta aplinkybė, kad pats bankas derėjosi dėl kredito sutarties pakeitimo ir siūlė variantus dėl kredito grąžinimo būdų rodo, kad jis pripažino iš esmės pasikeitusių aplinkybių faktą. Termino prievolei įvykdyti suėjimas nepanaikina CK 6.204 straipsnio taikymo galimybės.
  7. Šio ginčo atveju pirmos instancijos teismas turėjo įvertinti kredito sutarties sąlygų, įskaitant kredito grąžinimo terminą, atitikimą vartotojų teisių apsaugą numatančioms teisės normoms (CK 6.188 str.), tačiau to nepadarė, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

23Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas AB DNB bankas prašo apeliacinės instancijos teismą apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimą. Atsiliepimą grindžią šiais argumentais:

  1. Dėl tariamo kreditavimo sutarties nutraukimo ieškovas nurodo, kad šios bylos nagrinėjimo kontekste svarbu yra nustatyti, koks įvykis ar sandoris buvo ieškovo teisės reikalauti visos atsakovų skolos išieškojimo priverstine tvarka atsiradimo pagrindu. Akivaizdu, kad ieškovas tokią teisę įgijo pasibaigus galutiniam kredito grąžinimo terminui. 2009 m. kovo 3 d. ieškovo raštas turi būti vertintinas tik kaip informacinis pranešimas apie ketinimą įgyvendinti savo teises priverstine tvarka, o ne kaip vienašalis sandoris, sukuriantis tokias teises. Akivaizdu, kad net pripažinus banko 2009 m. kovo 3 d. raštą neteisėtu, nebūtų panaikintas banko teisės išieškoti visą atsakovų skolą priverstine tvarka atsiradimo pagrindas. 2009 m. kovo 3 d. rašto turinys turi būti vertinamas kitų ieškovo ir atsakovų santykių kontekste, t.y. jau pasibaigus paskolos grąžinimo terminui.
  2. Ieškovas, svarstydamas kredito išdavimą, pagrindiniu kredito grąžinimo šaltiniu numatė įkeisto turto pardavimą, o tik vėliau, jei įkeisto turto vertės neužtektų – kitą atsakovų turtą ir pajamas. Tokios išieškojimo tvarkos ieškovas ėmėsi ir po sutarties termino pabaigos – pradėjo priverstinį skolos išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto. Realizavus įkeistą turtą už 2 228 000 Lt ir daugiau nei dvigubai sumažinus skolos sumą, atsakovų gaunamos pajamos būtų pakankamos likusiai paskolos sumai per tam tikrą laikotarpį grąžinti.
  3. Dėl kredito sutarties pakeitimo pagrindų (CK 6.204 str., CK 6.228 str.) atsakovai nei bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nenurodė ir nepagrindė nei vienos aplinkybės, galinčios būti CK 6.228 straipsnio taikymo pagrindu: viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties. Iš atsakovų pozicijos neįmanoma suprasti, kokį reikalavimą CK 6.228 straipsnio pagrindu jie reiškia: jei atsakovai siekia atsisakyti sutarties, kokios būtų tokio atsisakymo pasekmės (restitucija, grąžinant viską, kas buvo gauta pagal sutartį); jei siekia atsisakyti nuostatos, įpareigojančios grąžinti skolą iki 2008 m. spalio 31 d., tokiu atveju turėtų būti taikoma CK 6.873 straipsnio 2 dalies nuostata. Atsakovai reikšdami reikalavimą dėl paskolos grąžinimo lygiomis dalimis per 25 metus, nepagrindė ir neįrodė, kad jie bus pajėgūs vykdyti teismo modifikuotus finansinius įsipareigojimus (25 metus kas mėnesį grąžinti po 13 000 Lt paskolos ir mokėti po beveik 35 000 Lt palūkanų kas mėnesį). Iš atsakovų pozicijos neaišku, kaip realiai atsakovai siekia vykdyti savo įsipareigojimus. Paskolos grąžinimo išdėstymas 25 metų laikotarpiui padarytų atsakovus nemokiais. Atsakovai siekdami įvykdyti įsipareigojimus turėtų siekti bent iš dalies grąžinti paskolą ir mokėti palūkanas nuo sumažėjusios skolos sumos, tačiau atsakovai reikšdami tokius reikalavimus akivaizdžiai nepagrįstais reikalavimais siekia užvilkinti įsipareigojimų vykdymą ir skolos grąžinimą.
  4. Atsakovai remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2A-678/2010, kurioje buvo konstatuoti priešingi atsakovų pozicijos faktai. Atsakovai taip pat remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 7 d. nutartimi, tačiau ši nutartis nagrinėjamoje byloje neturi būti vertinama dėl iš esmės skirtingų bylos faktinių aplinkybių. Atsakovai neįrodo ir niekaip nepagrindžia CK 6.204 straipsnio taikymo pagrindų.
  5. Atsakovai elgiasi nesąžiningai ir klaidina teismą dėl derybų su UAB „Merko satyba“ aplinkybių. Iš tiesų atsakovams elektroniniu paštu buvo nurodyta galimybė iki 2009 m. kovo 31 d. susitarti su UAB „Merko statyba“ dėl įkeisto žemės sklypo pardavimo, tačiau atsakovai šia galimybe nepasinaudojo, o priešingai ėmėsi priemonių kitam, pagal kreditavimo sutartį neįkeistam turtui, paslėpti nuo kreditoriaus.
  6. Tarp ginčo šalių sudaryta kredito sutartis nėra vartojimo sutartis, kadangi nėra skirta vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Tiek iš sutarties turinio, tiek iš jos sudarymo aplinkybių, akivaizdu, kad atsakovai sutartį sudarė verslo, o ne asmeninių poreikių tikslais. Taip pat atsakovai negali konkrečiai nurodyti, kurios kredito sutarties nuostatos prieštarauja kokioms vartotojų apsaugą reglamentuojančioms normoms.

24IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25Apeliacinis skundas netenkintinas.

26Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, taip pat visais atvejais patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

27Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, tinkamai ištyręs ir teisingai įvertinęs įrodymus, teisingai nustatė turinčias bylai reikšmės aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas ir tinkamai pritaikė civilinio proceso bei materialinės teisės normas.

28Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniu skundu neskundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nutraukti civilinę bylą pagal ieškovo AB DNB banko ieškinį atsakovams V. K. ir E. K. dėl skolos priteisimo.

29Nagrinėjamoje byloje atsakovai priešieškiniu prašė pripažinti tarp ieškovo AB DNB banko ir atsakovų V. K. ir E. K. sudarytos kredito linijos sutarties Nr. ( - )nutraukimą AB DNB banko 2009 m. kovo 3 d. raštu Nr. ( - ) „Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo“ neteisėtu, nustatyti V. K. ir E. K. negrąžintos kredito sumos AB DNB bankui mokėjimo tvarką ir terminus: negrąžinta kredito suma ir kredito palūkanos mokamos lygiomis dalimis kasmėnesiniais mokėjimais nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos per 25 (dvidešimt penkerius) metus.

30Dėl faktinių bylos aplinkybių

31Byloje nustatyta, kad ieškovas AB DNB bankas ir atsakovai V. K. ir E. K. 2006 m. lapkričio 28 d. sudarė kredito linijos sutartį Nr. ( - ) (tekste – sutartis), pagal kurią ieškovas išdavė atsakovams 3 900 000 Lt kreditą, kurį atsakovai turėjo grąžinti iki 2008 m. spalio 31 d. Kredito linijos limito (maksimali kredito suma, kurią kredito gavėjas gali gauti iš banko pagal kredito sutartį) galiojimas pasibaigė 2008 m. spalio 31 d. (sutarties specialiosios dalies 4.1 p., bendrosios dalies 9 p., 16 p.). Kredito linijos limito grąžinimo terminas – tai sutarties specialioje dalyje nurodytas terminas, kuriam suėjus kredito linijos limito galiojimo terminas pasibaigia, o kredito gavėjas privalo sugrąžinti visą gautą kreditą (sutarties bendrosios dalies 4 p.).

32Dėl kredito linijos sutarties nutraukimo

33Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 str. 1 d.). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 str. 1 d.). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Bendrieji kreditorių teisių gynimo būdai yra šie: teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra, sustabdyti priešpriešinį vykdymą, reikalauti nuostolių, netesybų ir palūkanų, reikalauti pakeisti sutartį ar ją nutraukti, įskaitant ir sutarties nutraukimą nustačius papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, kt. Šalių sudaryta sutartis galioja neapibrėžtą arba tam tikrą laiką, kuris gali būti nurodytas sutartyje arba įstatyme (pvz., CK 6.442 str.). Kadangi iš sutarties atsiranda prievolės, sutarties galiojimo pabaiga siejama su prievolės pabaiga. CK 6.189 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad sutartyje ar įstatymuose gali būti nustatyta, jog sutarties galiojimo termino pabaiga reiškia ir šalių prievolių pagal sutartį pabaigą. Taigi, bendroji taisyklė yra tokia, kad sutartis baigia galioti tik pasibaigus iš jos atsiradusioms prievolėms, nors ji ir būtų terminuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio mėn. 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2012).

34Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nors atsakovai reiškia reikalavimą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, tačiau minėta sutartis nebuvo nutraukta. 2009 m. kovo 3 d. raštu Nr. ( - ) “Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo” atsakovai buvo tik informuoti apie pradedamą vykdyti priverstinį skolos išieškojimą, o ne apie sutarties nutraukimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių sutarties nutraukimo fakto. Atmestini apeliantų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas teisiškai nepagrįstai sutapatino sutarties pasibaigimą su prievolės įvykdymo termino suėjimu. Bylos duomenimis nenustatyta, kad ieškovas būtų siekęs nutraukti sutartį su atsakovais CK 6.217 straipsnyje numatytais pagrindais, priešingai kreditorius siekė įgyvendinti savo teises pagal CK 4.192 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias priverstinio skolos išieškojimo tvarką, tad teisėjų kolegija sprendžia, kad toks ieškovo raštas turi būti vertintinas kaip informacinis pranešimas apie ketinimą įgyventi savo teises po prievolės termino suėjimo, o ne kaip vienašalis sandoris, sukuriantis tam tikras neigiamas pasekmes atsakovams. Minėta, kad suėjus kredito grąžinimo terminui, atsakovai iki 2008 m. spalio 31 d. neįvykdė prievolių pagal šią sutartį ir negrąžinto ieškovui kredito. Todėl atsakovams išliko pareiga tinkamai įvykdyti ginčo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus iki visiško prievolių įvykdymo pagal ginčo kredito sutartį joje nustatytu būdu.

35CK 6.163 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad jeigu derybų metu šalys vis dėlto nepasiekia susitarimo ar vienai šaliai nepriimtinos kitos šalies siūlomos sąlygos, negalima versti šalies tęsti derybas, jeigu ši nenori derėtis, ar taikyti jai atsakomybę už tai, kad sutartis nebuvo sudaryta. Aiškinant šią teisės normą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymėta, kad šalies teisė pradėti derybas ir jas nutraukti nėra absoliuti – šią teisę šalis gali įgyvendinti nepažeisdama sąžiningumo principo. Tačiau civilinei atsakomybei kilti yra reikalinga nustatyti šalies nesąžiningus veiksmus.

36Teisėjų kolegija pažymi, kad po prievolės įvykdymo termino pasibaigimo šalys vedė derybas dėl sutarties sąlygų modifikavimo, kurių metu ieškovas pateikė įvarius variantus, kaip būtų galima pakeisti kredito linijos sutartį, tačiau šalims nesuderinus valios dėl sutarties sąlygų - skolos grąžinimo terminų ir tvarkos, konkretaus palūkanų dydžio, užtikrinimo priemonių, susitarimas nebuvo sudarytas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog ieškovas derėjosi nesąžiningai. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas nevengė bendradarbiauti, atsakovams nurodė galimybę iki 2009 m. kovo 31 d. susitarti su UAB „Merko statyba“ dėl įkeisto žemės sklypo pardavimo, todėl konstatuoti ieškovo nesąžiningumo nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju šalys nesusitarė, t. y. niekaip nebuvo susitarta dėl kredito sutarties pakeitimų, sutartis galiojo pagal sutarties sudarymo sąlygas, prievolės įvykdymo terminas suėjo.

37Dėl kredito linijos sutarties pakeitimo pagal CK 6.204, CK 6.228 straipsnius

38Nagrinėjamoje byloje atsakovai V. K. ir E. K. priešieškiniu prašė, vadovaujantis CK 6.204 straipsniu, pakeisti atsakovų su AB DNB banku 2006 m. lapkričio 28 d. pasirašytos kredito linijos sutarties Nr. ( - ) sąlygas - negrąžinto kredito sumą ir palūkanas mokėti lygiomis dalimis kasmėnesiniais mokėjimais nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos per 25 metus.

39Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų teiginiais dėl išdavusio kreditą banko kaltės, kad kreditas suteiktas neįvertinus kredito gavėjų mokumo būklės, kad bankas buvo nesąžiningas, kad bankas savo veiksmais prisidėjo prie susidarymo nepalankios situacijos ir pan. Šie teiginiai, grindžiami tik apeliantų subjektyviais samprotavimais, tačiau jų nepatvirtina bylos medžiaga. Bankų veiklą reglamentuojantys teisės aktai, bankinės veiklos standartai įpareigoja banką būti budriam, atidžiam ir kontroliuoti pateikiamus duomenis atliekant bankines operacijas, tačiau ši banko pareiga yra daugiau orientuota į kliento ar trečiųjų asmenų interesų apsaugą nuo teisės pažeidimų, siekiant apsaugoti viešąjį interesą, o bankas, kaip juridinis asmuo, veikia savo rizika, todėl pats prisiima atsakomybę už savo sprendimų priėmimą. Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punktas nustato, kad finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti ar prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, jog kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Byloje nėra įrodymų, jog ieškovas, išduodamas kreditą, būtų pažeidęs banko nustatytą kreditų išdavimo tvarką, priešingai, kreditui užtikrinti atsakovai įkeitė nekilnojamąjį turtą, kreditą ketino naudoti nekilnojamojo turto įsigijimui ir žemės sklypo detalių planų rengimui su tikslu parduoti žemės sklypą potencialiems investuotojams arba jungtinės veiklos pagrindu su statybos bendrovėmis statyti gyvenamosios/komercinės paskirties pastatą, o ši veikla buvo duodanti pelno. Patys apeliantai kreipėsi į kredito davėją dėl kredito, pasirašė sutartį su joje nurodytu kredito grąžinimo terminu, todėl nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantais, jog bankas turėjo įvertinti, kad kreditavimo sutartyje apibrėžtu terminu žemės sklypas gali būti neparduotas, o bankas suteikė kreditą atsakovams tikėdamasis ir skaičiuodamas, kad jos sugrąžinimas bus vykdomas iš žemės sklypo, ( - ), pardavimo, nes kitu atveju ieškovų pajamos butų per mažos jo sugrąžinimui per trumpalaikį 24 mėnesių laikotarpį, ir kad būtent tokiais veiksmais bankas pasinaudojo stipresne savo padėtimi prieš išduodant kreditą, nesąžiningai įgijo esminį pranašumą dėl kredito sugrąžinimo terminų ir sąlygų. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai nepagrįstai bando bankui perkelti atsakomybę dėl gauto kredito grąžinimo problemų, nors būtent patys laisva valia sukūrė kreditavimo teisinius santykius. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti apie banko kaltę. Teiginiai, kad bankas, išduodamas kreditą, privalėjo numatyti ekonominę krizę, kad neįvertino visos rizikos, yra grindžiami vien apeliantų subjektyviu suvokimu. Tarp ginčo šalių susiklostė kreditavimo teisiniai santykiai. Bendrasis civilinių teisinių santykių principas – sutarčių būtina laikytis – įpareigoja sutarties šalis vykdyti abipusius įsipareigojimus (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-340/2012).

40Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 str. 1 d.). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas nenustatė įstatyminių sąlygų pakeisti atsakovų priešieškinyje nurodytų kredito linijos limito sutarties nuostatų. Sutartinių santykių šalys, atsiradus aplinkybių, dėl kurių vienai jų ar abiem tolimesnis sutartimi prisiimtų prievolių vykdymas sutartyje nustatytomis sąlygomis tampa nepalankus, pažeidžia sutartinių santykių pusiausvyrą ir pan., turi galimybę sutartinius santykius nutraukti ar juos pakeisti. CK 6.204 straipsnyje įtvirtinta pasikeitusių aplinkybių (rebus sic stantibus) taisyklė, taikytina, kai vienai sutarties šaliai tampa sudėtingiau vykdyti sutartį nei kitai. Šioje normoje nurodytos aplinkybės, kurioms visoms esant konkrečiu atveju pripažįstama, kad sutartinių prievolių pusiausvyra yra iš esmės pažeista ir vienai šaliai sutarties vykdymas yra suvaržytas. CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Tokiu atveju sutarties šalis, kuriai sutarties vykdymas tampa sudėtingesnis, turi teisę kreiptis į kitą šalį ir prašyti sutartį pakeisti. Jeigu šalims nepavyksta susitarti, jos abi (ar viena jų) turi teisę kreiptis į teismą, kuris gali nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas arba pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra (CK 6.204 str. 3 d.). Sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimu laikytinos aplinkybės, kai arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Sutarties vykdymo varžymas turi būti esminis, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Be to, tam, kad dėl šių aplinkybių būtų galima keisti ar nutraukti sutartinius santykius, CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nustatytos papildomos sąlygos: tokios aplinkybės atsiranda ar tampa žinomos jau sudarius sutartį; šalis ją sudarydama negalėjo protingai numatyti, kad tokių aplinkybių gali atsirasti; tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti (jos nepriklauso nuo tos šalies valios, šalis negalėjo užkirsti kelio jų atsiradimui ir pan.); nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. CK 6.204 straipsnio 3 dalyje reikalaujama išankstinio vienos šalies kreipimosi į kitą su prašymu susitarti dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Tik šiai atsisakius keisti sutartį arba neatsakius į tokį siūlymą, suinteresuota šalis įgyja teisę kreiptis į teismą ir pateikti ieškinį dėl sutarties sąlygų pakeitimo ar nutraukimo. Taip CK 6.204 straipsnio taikymo sąlygos aiškinamos kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2006; 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2011; 2011 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad sutarties šalies finansinės būklės pablogėjimas dėl ekonominės krizės savaime nėra pagrindas taikyti CK 6.204 straipsnio nuostatas; lygiai taip pat konstatavimas, kad ir kita sutarties šalis patyrė neigiamų ekonominės krizės padarinių, nėra pagrindas šio straipsnio netaikyti. Kiekvienu atveju būtina nagrinėti, ar dėl šios priežasties iš esmės pasikeitė konkrečių sutartinių prievolių pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2012).

41Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovų nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai įvertintos kaip nesudarančios pagrindo pakeisti šalių sudarytos 2006 m. lapkričio 28 d. kredito linijos sutarties Nr. ( - ) sąlygas. Atsakovai minėtu reikalavimu siekė atidėti kredito grąžinimą, t.y. iš esmės pakeisti kredito linijos sutarties sąlygas bei prievolės pobūdį, t.y. iš trumpalaikės 2 metams suteiktos paskolos pagal kredito linijos sutartį siekia pakeisti į ilgalaikį kreditą 25 metams. Atkreiptinas atsakovų dėmesys, jog kredito sutartyje nustatytas skolos grąžinimo terminas yra viena esminių sąlygų, kurios tinkamas vykdymas įprastai yra laikomas kertiniu skolininko įsipareigojimų kreditoriui elementu. Prisiimdamas prievoles, kiekvienas ūkinėje komercinėje sferoje veikiantis subjektas privalo atitinkamai įvertinti savo galimybes, prisiimamus įsipareigojimus įvykdyti tinkamai ir laiku. Sudarydamos sutartį šalys siekia individualių tikslų ir atitinkamai išreiškia savo valią. Aptariamu atveju, sudarant kredito linijos sutartį Nr. ( - ), atsakovai siekė gauti kreditą nekilnojamojo turto įsigijimui, nekilnojamojo turto projekto vystymui, o ieškovas – gauti finansinę naudą palūkanų, mokamų už suteiktą kreditą, forma. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovai neįrodė, kad realiai yra pajėgus įvykdyti kreditavimo sutartį net ir pratęsus jos terminą. Tiek bankas, tiek apeliantai yra verslininkai, o ekonominė krizė turėjo įtakos abiems subjektams.

42Teisėjų kolegijos vertinimu, skundo teiginiai, kad apeliantų pareigos grąžinti visą kredito sumą sutartyje nustatytu terminu neįvykdė dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių (objektyviai per trumpo termino projektui išvystyti, finansų krizės bei nekilnojamojo turto sektoriaus kritimo ir pan.), nesudaro teisinio pagrindo pratęsti kredito grąžinimo terminą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ir yra pasisakyta, kad pasauliniu ir nacionaliniu mastu vykstanti krizė yra visiems žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti (CPK 182 str. 1 d. 1 p.) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2010; 2011 m. gegužės 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011), tačiau kartu pažymėtina, kad nei įstatyme įtvirtintas reglamentavimas, nei teismų praktikoje suformuluoti išaiškinimai nesuteikia pagrindo išvadai, kad ekonominės krizės situacija per se reiškia nenugalimos jėgos faktą, dėl kurio visuotinai atleidžiama nuo sutartinių prievolių vykdymo ir sutarčių nevykdymo teisinių padarinių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2010). Šiuo atveju sutartinių įsipareigojimų vykdymas negali būti perkeliamas į neribotą laiką, negali būti nepagrįstai nutolinami sutarčių nevykdymo teisiniai padariniai, nes taip būtų pažeidžiamos kitos kreditavimo sutarties šalies teisės bei interesai.

43Apeliantų argumentas, kad šalys susitarė dėl kredito sutarties pakeitimo (CK 6.204 str. 3 d.), t.y. bankas suteikė terminą atsakovams iki 2009 m. kovo 31 d. vesti derybas su UAB „Merko statyba ir atsakovams beliko tik pasiektų derybų rezultatą įgyvendinti su UAB „Merko statyba" ir įforminti patį kredito sutarties pakeitimą, atmestinas kaip nepagrįstas. CK 6.163 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad jeigu derybų metu šalys vis dėl to nepasiekia susitarimo ar vienai šaliai nepriimtinos kitos šalies siūlomos sąlygos, negalima versti šalies tęsti derybas, jeigu ši nenori derėtis, ar taikyti jai atsakomybę už tai, kad sutartis/susitarimas nebuvo sudarytas. Aiškinant šią teisės normą Lietuvos Aukščiausio Teismo praktikoje yra pažymėta, kad šalies teisė pradėti derybas ir jas nutraukti nėra absoliuti – šią teisę šalis gali įgyvendinti nepažeisdama sąžiningumo principo. Tačiau civilinei atsakomybei kilti yra reikalinga nustatyti šalies nesąžiningus veiksmus.

44Teisėjų kolegija pažymi, kad po prievolės įvykdymo termino pasibaigimo šalys vedė derybas dėl sutarties sąlygų modifikavimo, tačiau šalims nesuderinus valios dėl sutarties sąlygų - skolos grąžinimo terminų ir tvarkos, užtikrinimo priemonių, susitarimas nebuvo sudarytas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog ieškovas derėjosi nesąžiningai. 2009 m. vasario 19 d. AB DNB bankas raštu Nr. ( - ) „Dėl skolos valdymo perdavimo ir įsipareigojimų bankui nevykdymo” įspėjo apeliantus, kad per 10 dienų nuo įspėjimo išsiuntimo dienos neįvykdžius prisiimtų finansinių įsipareigojimų ar nepateikus duomenų, kurie pagrįstų pradelstų sumų padengimą bei tolimesnį įsipareigojimų vykdymą, kredito sutartį nutrauks ir pradės vykdyti priverstinį skolos išieškojimą. AB DNB bankas 2009 m. kovo 3 d. raštu Nr. ( - ) „Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo“ informavo apeliantus apie prieovlės įvykdymo termino suėjimą, nustatė 10 kalendorinių dienų terminą padengti įsiskolinimą, taip pat nurodė, kad to neįvykdžius, skolos išieškojimas bus vykdomas įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje situacijoje ieškovas turėjo pasirinkimo teisę dėl kreditavimo pratęsimo arba savo teisių gynimo būdo pasirinkimo. Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad ieškovas pakankamai bendradarbiavo su apeliantais, siekė sušvelninti dėl ekonominės krizės atsiradusius neigiamus padarinius. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra objektyvaus teisinio pagrindo atsakovų priešieškinio pagrindu keisti sutarties sąlygas pratęsiant kredito grąžinimo terminą teismine tvarka. Apeliantų argumentai dėl ekonominės situacijos, prastos padėties statybų ir nekilnojamojo turto sektoriuje neatleidžia jų nuo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Tai, kad bankas netenkino prašymo dėl kredito grąžinimo termino atidėjimo, nesudaro pagrindo teigti, jog bankas kaltas dėl atsakovų prievolių nevykdymo. Šiuo atveju tokios išvados padaryti negalima, nes nėra pagrindo teigti, kad bankas nebendradarbiavo su skolininku, kad yra priežastinis ryšys tarp banko veiksmų (neveikimo) ir skolininko negalėjimo įvykdyti prievolės.

45Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentu, kad tinkamas sutarties vykdymas, tai ne tik vienos šalies, šiuo atveju atsakovų pareigos vykdymas, bet ir ieškovo pareigos bendradarbiauti ir kooperuotis vykdant sutartį ir siekiant, kad ji būtų įvykdyta tinkamai (CK 6.200 str.). Tačiau įvertinus bylos duomenis negalima daryti išvados, kad ieškovas nevykdė bendradarbiavimo pareigos. Todėl vien aplinkybė, kad ieškovas AB DNB bankas nesutiko pakeisti kreditavimo sutarties sąlygų pagal atsakovų reikalavimus, nėra pagrindas teigti, kad ieškovas nebendradarbiavo ir nesiėmė veiksmų, kurie būtų padėję atsakovams įvykdyti kreditavimo sutarties sąlygas.

46Dėl kredito linijos sutarties sąlygų atitikimo vartotojų interesams

47Apeliantai teigia, jog sutarties specialiosios dalies 8 punkte numatyta, kad kreditas atsakovams suteikiamas vartojimo reikmėms. Taigi, ginčo atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino sutarties sąlygų, įskaitant kredito grąžinimą, atitikimą vartotojų teisių apsaugą numatančioms teisės normoms. Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp šalių sudarytą ginčo sutartį nėra jokio pagrindo vertinti kaip vartojimo sutartį. Įstatymas vartojimo sutartį apibrėžia kaip sutartį dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 1.39 str. 1 d.). Ginčo sutarties specialiosios dalies 12 punkte nurodyta, kad pagal sutartį suteikiamas kreditas nėra vartojimo kreditas, todėl teisėjų kolegijos vertinimu ieškovas negali būti vertinamas kaip vartotojas, kuris yra silpnesnioji šalis. Tiek iš sutarties turinio, tiek iš jos sudarymo aplinkybių, į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, nustatyta, jog sudarytos kredito linijos sutarties paskirtis buvo komercinei veiklai vykdyti. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas kreditavimo sutartį būtų sudaręs dėl asmeninių ar šeimos poreikių tenkinimo tikslais, todėl ginčo sutartis negali būti kvalifikuojama kaip vartojimo kredito sutartis, nes ji neturi būtinojo (pagrindinio) vartotojo požymio – asmeninių ar šeimos poreikių tenkinimo, už kredito lėšas (CK 6.886 str.).

48Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui ir atmestini kaip nepagrįsti.

49Remiantis išdėstytais motyvais atsakovų apeliacinis skundas atmestinas, nes jų nurodyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti ginčijamą teismo sprendimą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

50Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

51Apeliacinį skundą atmetus, atsakovų bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 str.).

52Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

53Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovas AB DNB bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams V. K. ir... 5. Ieškovas nurodė, kad tarp AB DNB banko ir V. K. bei E. K. 2006 m. lapkričio... 6. Ieškovas nurodė, kad ieškinio surašymo dieną negrąžintas kreditas sudaro... 7. Atsiliepimu į ieškinį atsakovai V. K. ir E. K. prašė atmesti ieškovo... 8. Atsakovai V. K. ir E. K. kreipėsi į teismą su priešieškiniu ieškovui AB... 9. Atsakovai nurodė, kad 2006 m. lapkričio 28 d. tarp ieškovo AB DNB banko ir... 10. Atsiliepimu į priešieškinį ieškovas AB DNB bankas prašė priešieškinį... 11. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 12. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 1 d. sprendimu nutarė civilinę... 13. Dėl reikalavimo atsakovams V. K. ir E. K.... 14. Teismas nustatė, kad tinkamas prievolių pagal kredito linijos sutartį... 15. Teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus... 16. Dėl reikalavimo ieškovui AB DNB bankui... 17. Teismas nustatė, kad nors atsakovai V. K. ir E. K. reiškia reikalavimą dėl... 18. Teismas konstatavo, kad atsakovų V. K. ir E. K. reikalavimas nustatyti... 19. Teismas nurodė, kad atsakovų V. K. ir E. K. ieškinio argumentai, kad jiems... 20. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 7 d. papildomu sprendimu nutarė... 21. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai... 22. Apeliaciniu skundu atsakovai V. K. ir E. K. prašo apeliacinės instancijos... 23. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas AB DNB bankas prašo apeliacinės... 24. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 25. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 26. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio... 27. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, tinkamai ištyręs... 28. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniu skundu neskundžiama pirmosios... 29. Nagrinėjamoje byloje atsakovai priešieškiniu prašė pripažinti tarp... 30. Dėl faktinių bylos aplinkybių... 31. Byloje nustatyta, kad ieškovas AB DNB bankas ir atsakovai V. K. ir E. K. 2006... 32. Dėl kredito linijos sutarties nutraukimo... 33. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią;... 34. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nors atsakovai reiškia... 35. CK 6.163 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šalys turi teisę laisvai pradėti... 36. Teisėjų kolegija pažymi, kad po prievolės įvykdymo termino pasibaigimo... 37. Dėl kredito linijos sutarties pakeitimo pagal CK 6.204, CK 6.228 straipsnius... 38. Nagrinėjamoje byloje atsakovai V. K. ir E. K. priešieškiniu prašė,... 39. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų teiginiais dėl išdavusio kreditą... 40. Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti... 41. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovų nurodytos aplinkybės pirmosios... 42. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundo teiginiai, kad apeliantų pareigos... 43. Apeliantų argumentas, kad šalys susitarė dėl kredito sutarties pakeitimo... 44. Teisėjų kolegija pažymi, kad po prievolės įvykdymo termino pasibaigimo... 45. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentu, kad tinkamas sutarties... 46. Dėl kredito linijos sutarties sąlygų atitikimo vartotojų interesams... 47. Apeliantai teigia, jog sutarties specialiosios dalies 8 punkte numatyta, kad... 48. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi pirmosios... 49. Remiantis išdėstytais motyvais atsakovų apeliacinis skundas atmestinas, nes... 50. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas... 51. Apeliacinį skundą atmetus, atsakovų bylinėjimosi išlaidos, patirtos... 52. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 53. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą....