Byla 2-38-876/2013
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoto asmeniu esant D. P

1Šakių rajono apylinkės teismo teisėja Judita Sungailaitė, sekretoriaujant Irenai Urbštaitei, dalyvaujant pareiškėjai V. S., jos atstovei advokatei Irenai Haase, suinteresuotam asmeniui D. P., jos atstovui advokatui Ričardui Varno, teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoto asmeniu esant D. P.,

Nustatė

2pareiškėja V. S. pareiškimu prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. S. po M. B. mirties 1999 m. lapkričio 4 d. priėmė faktiškai valdyti ir tvarkyti savo interesais paveldimą turtą. Pareiškime nurodoma, kad 1999 m. lapkričio 4 d. mirė jos motina M. B.. Iki mirties ji gyveno ( - ). Tėvas J. B. yra miręs jau seniai – 1987 m. rugpjūčio 7 d. Jos brolis, mirusiosios sūnus A. B., miręs 1963 m. rugpjūčio 18 d. Ji ir jos sesuo D. P. yra mirusiosios M. B. turto paveldėtojos pagal testamentą, kurį 1992 m. spalio 23 d. patvirtino Šakių valstybinės notarinės kontoros notarė. Pagal šį testamentą M. B. jos mirties atveju jai paliko pastatus, esančius ( - ), vieną karvę, arklį, baldus bei namų apyvokos reikmenis, o jos seseriai D. P. – pinigus ir vieną karvę. Po motinos mirties ji pradėjo naudotis jos daiktais, kartu su seserimi rūpinosi laidotuvėmis. Visą motinai priklausantį turtą – asmeninius daiktus, dokumentus rūbus, priėmė faktiškai valdyti ir tvarkyti iš karto po jos mirties. Be to, jos sesuo D. P. priėmė motinos palikimą pagal įstatymą per šešis mėnesius kreipdamasi į notaro biurą dėl palikimo priėmimo Ji prižiūri paliktus pastatus, juos saugo, moka mokesčius, rūpinasi žemės dirbimu, naudojosi motinos daiktais, kaip palikto turto savininkė. Visa tai darė ir daro viešai ir atvirai. Niekas jai jokių pretenzijų dėl palikto turto nepareiškė. Kadangi ji motinos turtą priėmė valdyti ir tvarkyti faktiškai, į notarą dėl paveldėjimo nesikreipė. Norėtų sutvarkyti turto paveldėjimo dokumentus, bet praleido terminą kreiptis į notaro kontorą dėl paveldėjimo po motinos mirties.

3Teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, kad pareiškimą palaiko. Jų abiejų mama ta pati, o B. jos tėvas. Kai mama mirė ji mamą palaidojo, o pinigus pasiėmė D. P.. ( - ) sodybą ji prižiūrėjo, samdė žmogų, nes liko teta gyventi. Jos mama visada gyveno ( - ). Ji ją tik į ligoninę nuveždavo. Sodyboje po mamos mirties gyveno A. R.. Mama ( - ) gyveno nuo 1940m. iki 1999 m. Po mamos mirties sodyboje gyveno A. R., N. R.. Visu ūkiu ir pastatais ji su vyru rūpinosi. Perdengė stogus, aplink namą apkalė, nudažė. Namais ir dabar rūpinasi, žiema ten niekas negyvena. Ji moka visus mokesčius. Žemės yra 3 ha ir Nastutės 2 ha. Į ( - ) P. kartais atvažiuodavo. Ji nuo 1998 m. iki 1999 m. gyveno ( - ), vasarą suvažiuodavo N. vaikai. Tuos du metus mama gyveno su ja ( - ). Kai mirė mama, ji P. pasakė, kad yra testamentas, pagal kurį D. P. buvo paliktas indėlis banke, kurį D. P. pasiėmė. Dėl palikimo priėmimo ji su D. niekada nekalbėjo. Ji nežinojo, kad D. P. tvarkosi dokumentus dėl žemės, jai kaimynai pasakė. Jie namą sutvarkė savo lėšomis, apkalė namą lentelėmis, klėtį sutvarkė, vaismedžių sodą įveisė, D. neprisidėjo. Ta sodyba jie naudojosi ir jos šeima naudojasi. Su testamentu niekur nesikreipė, nes galvojo, kad viskas tvarkoje, bet kai 2012 m. kreipėsi pas notarę Vasiliauskienę, tai suprato, kad netvarkoje. Sužinojo, kad yra kiti dokumentai, kuriuos tvarkosi D. Po mamos mirties ji dar iki kovo mėnesio gyveno Lekėčiuose.

4Suinteresuotas asmuo D. P. atsiliepime nurodo, kad su pareiškime pateiktu prašymu nesutinka. Atsiliepime nurodo, kad po jos su pareiškėja mamos M. B. mirties likusį turtą faktiškai valdė ir juo naudojosi tik ji viena, o pareiškėja juo nesinaudojo, jokių teisių į jį nereiškė ir savo valios perimti turtą nerodė. Jų mama M. B. iki jos mirties gyveno ne sodyboje, o pas ją bute ( - ). Sodyboje ( - ) tuo metu gyveno jos teta A. R.. Po M. B. laidotuvių ji pasiliko gyventi nurodytoje sodyboje, tam, kad pagelbėtų senyvo amžiaus tetai ir perimtų bei tvarkytų visą mamai priklausiusį turtą. Taigi, po jų mamos mirties, būtent ji faktiškai perėmė, valdė, naudojo ir tvarkė mirusiai mamai priklausiusią namo dalį, kitus pastatus ir žemę, kitą likusį turtą, o pareiškėja čia tik retkarčiais apsilankydavo. Nurodo, kad nuo 2002 m. spalio 25 d. šiuo adresu Lekėčiuose buvo įregistruota ir jos gyvenamoji vieta. Be to, kad ji viena perėmė ir pradėjo valdyti visą jų mamai priklausiusį turtą ( - ), ji pati asmeniškai rūpinosi kitur esančios žemės grąžinimo mamos vardu reikalais. Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėja savo pareiškime nurodo, kad iš karto po mamos mirties pradėjo naudotis mamos daiktais, kartu su ja priėmė faktiškai valdyti visą motinai priklausiusį turtą – asmeninius daiktus, dokumentus, rūbus, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Be to, V. S. negalėjo paimti mamos daiktų, nes visi daiktai liko pas ją Vilniuje. ( - ) esančius pastatus V. S. pradėjo prižiūrėti tik po to, kai 2003 m. ji dėl patirtų sužalojimų buvo paguldyta į ligoninę ir pati ilgą laiką negalėjo rūpintis turtu, todėl paprašė tai padaryti V. S.. Taigi, po jų mamos M. B. mirties likusį visą turtą faktiškai valdyti pradėjo tik ji viena. Tuo tarpu pareiškėja V. S. jokio turto valdyti nepradėjo, juo nesirūpino ir faktiškai nesinaudojo. Priešingai, V. S. žodžiu atsisakė nuo palikimo.

5Be to, atsiliepime nurodoma, kad net jei pareiškėjos V. S. teiginiai apie faktiškai pradėtą valdyti turtą ir būtų pagrįsti, jos prašymo nebūtų pagrindo tenkinti, nes tam praleistas ieškinio senaties terminas.

6Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo D. P. nurodė, kad su pareiškimu nesutinka. Po mamos mirties ji gyveno ( - ) su Rinkevičiūte. V. S. net neatvažiuodavo. Ji viskuo rūpinosi, buvo registruota ir faktiškai gyveno ( - ). Paveldėjimą priėmė pagal įstatymą. Rūpinosi tėvais, kol buvo gyvi, mamą prižiūrėjo, nes buvo invalidė, ją pasiėmė pas save, o pas tėtę su mama atvažiuodavo vasaros atostogų metu. Mama gyveno pas ją, gydėsi ligoninėje. Perkėlė žemes P. į Lekėčius, nuosavybe rūpinosi, ginčo namai jos prižiūrimi. Po mamos mirties ji persikėlė pas tetą, kuri buvo po insulto viena negalėjo gyventi. S. niekada negyveno Lekėčiuose po mamos mirties. Ji faktiškai priėmė palikimą, gyveno kartu mokėjo mokesčius už elektrą. Po mamos mirties ji tarėsi su S., jos tarėsi dėl palikimo, tačiau V. S. sakė, kad jai nieko nereikia. S. atsisakė viso palikimo ir jai sakė vienai tvarkytis. Apie mamos surašytą testamentą ji nieko nežinojo. Apie jį sužinojo, kai gavo iš teismo pranešimą su pridėtais dokumentais. S. jai nieko niekada nesakė apie testamentą. Po mamos mirties ji prašė kaimyno, kad prižiūrėtų žemę. Sodas buvo tėvų ir tetos pasodintas. Ir ji pasodino ne vieną medelį.

7Juridinę reikšmę turintys faktai:

8V. S. (B.) yra J. B. ir M. B. dukra. (b.l. 11-12).

9D. P. (B.) yra J. B. ir M. B. dukra (b.l. 14-15)

10J. B. mirė 1987 m. rugpjūčio 4 d., M. B. mirė 199 m. lapkričio 4 d. (b.l. 4).

11Šakių rajono savivaldybės administracijos Lekėčių seniūnijos pažymoje nurodoma, kad M. B., gim. 1903 m. lapkričio 2 d. iki mirties gyveno ( - ) (b.l. 6-8).

12M. B. buvo surašiusi testamentą (b.l. 9).

13D. P. išduotas Šakių rajono 1-asis notaro biuro liudijimas apie palikimo priėmimą.

14Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad M. B. nuo 1968-08-29 iki 1999-11-04 gyveno Vilniuje (b.l. 30-32).

15Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus dokumentų kopijos patvirtina, kad D. P. rūpinosi mirusiosios M. B. nuosavybės teisių atkūrimu. (b.l.37-45).

16Byloje esantys mokėjimo nurodymai patvirtina, kad A. S. (pareiškėjos sutuoktinio) nupirktas traktoriukas. (t. 2, b.l. 1-7).

17Pareiškimas tenkintinas.

18Teismas pažymi, kad, kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjos mama M. B. mirė 1999 m. lapkričio 4 d., tačiau į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2012 m. rugsėjo 7 d. (T. 1, b. l. 4 ). Taigi, palikimo atsiradimo metu palikimo priėmimo klausimus reglamentavo 1964 m. liepos 7 d. įstatymu patvirtintas CK. Tačiau 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis kodeksas (2000 m. CK) taikomas taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus (t. y. po 2001 m. liepos 1 d.). Minėto straipsnio 4 dalyje akcentuojama, kad CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai taikomi sprendžiant ginčus teismine tvarka, nepaisant to, kada yra atsiradę civiliniai santykiai, iš kurių yra kilęs ginčas. To paties įstatymo 38 straipsnis apibrėžia 2000 m. CK penktosios knygos „Paveldėjimo teisė“ normų taikymą iš esmės tik atvejams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus 2000 m. CK, išskyrus CK 5.8 straipsnio, kuriame nustatytas paveldėjimo teisės ginčijimo terminas, taikymą, kurį susieja su šiame straipsnyje nustatyto ieškinio senaties termino taikymo pasibaigimu. Taigi ginčo teisiniams santykiams iš esmės taikytinos 1964 m. CK paveldėjimą reglamentuojančios teisės normos bei 2000 m. CK 1.5 straipsnis, apibrėžiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. Kartu pažymėtina tai, kad bylai aktualus palikimo priėmimo atvejis, kai palikimas priimamas faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti, yra įtvirtintas tiek 1964 m. CK 587 straipsnyje, tiek 2000 m. CK 5.50 straipsnio 2 dalyje, 5.51 straipsnyje. Aplinkybė, kad 2000 m. CK palikimo priėmimas faktiškai pradėjus turtą valdyti detaliau reglamentuoja šį palikimo priėmimo būdą, nesupriešina ir (ar) nepriešpastato šio palikimo priėmimo būdo aiškinimo teismų praktikos pagal 1964 m. ir 2000 m. Civilinius kodeksus.

19Pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą buvo nustatyta, jog „laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti /..../.“ Aiškindamas šią teisės normą (paveldėjimo būdą) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumas 1981 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. 4 6 punkte nurodė, kad faktišku pradėjimu valdyti paveldimą turtą, patvirtinančiu CK 587 straipsnio prasme palikimo priėmimą, suprantami bet kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos būklės (patalpų remontas, gyvulių priežiūra, sklypo įdirbimas, mokesčių mokėjimas, patalpų išnuomojimas, buto nuompinigių ėmimas iš nuomininkų, gyvenimas tame name ir t. t.). Vėlesnė teismų praktika išplėtojo šio teisės instituto aiškinimą. Savo esme palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, kuriuo siekiama sukurti teisinius padarinius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. D., R. D. v. G. P., bylos Nr. 3K-3-800/1999; 2001 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. J. ir kiti v. T. Š., R. M., bylos Nr. 3K-3-7/2001; kt.).

20Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti tik tada, kai yra tam tikrų aplinkybių visuma: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridiškai reikšmingas, t. y. nuo šio fakto priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis); 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis), o tam, kad asmens asmeninės ar turtinės teisės atsirastų, pasikeistų ar pasibaigtų, reikalinga turėti ir pateikti atitinkamus faktus patvirtinančius dokumentus. Nuostata, kad, tik esant išvardytų sąlygų visetui, galima nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, nuosekliai atsispindi kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, byla Nr. 3K-3-552/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal O. L. pareiškimą, byla Nr. 3K-3-388/2010; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje V. A. v. A. P., Klaipėdos apskrities viršininko administracija, byla Nr. 3K-3-93/2009). Vienas iš juridinę reikšmę turinčių faktų yra palikimo priėmimas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Palikimo priėmimu įgyvendinami paveldėjimo teisiniai santykiai, kurių metu mirusio fizinio asmens turtinės teisės, pareigos ir kai kurios asmeninės neturtinės teisės pereina jo įpėdiniams. Palikimo priėmimo faktas nustatomi vadovaujantis palikimo atsiradimo momentu (palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas) paveldėjimo santykius reglamentavusiais įstatymais. Mirus fiziniam asmeniui, atsiranda paveldėjimo teisiniai santykiai. Jeigu fizinis asmuo savo turto arba jo dalies nepalieka testamentu, tada atsiranda paveldėjimas pagal įstatymą, kada įpėdiniais ipso jure pagal įstatyme nustatytą eilę tampa asmenys, turintys tokią teisę palikimo atsiradimo momentu (CK 5.2 straipsnio 1, 2 dalys, 5.11-5.14 straipsniai). Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėja pateikė testamento kopiją (t. 1, b.l. 9), pagal kurį ginčo pastatus paliko pareiškėjai. Tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi šį priimti. Palikimo priėmimas yra aktyvūs valiniai įpėdinio veiksmai, kuriais įpėdinis išreiškia savo valią įgyti nuosavybės teisę į visą palikimą, o esant įpėdinių daugetui – į įpėdiniui tenkančią visą jo palikimo dalį sudarantį turtą (t. y. turtą, turtines teises, pareigas ir kai kurias asmenines neturtines palikėjo teises). Taigi palikimo priėmimu pripažįstamas įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, liudijančiais sutikimą ir siekį įgyti visas teises į palikimą ir prisiėmimą visų pareigų, kylančių ar galinčių kilti iš palikimo. Įstatymo nustatyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Tačiau jeigu įpėdinis palikimo nurodytais būdais nepriėmė, įstatymo įtvirtintas dar vienas, lygiavertis paminėtiems, palikimo priėmimo būdas – palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti (CK 5.50 straipsnio 2 dalis, 5.51 straipsnis). Palikimo priėmimas faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą – tai įpėdinių valios išreiškimas aktyviais veiksmais, patvirtinantis įpėdinių interesus įgyvendinti teises į visą palikimą. Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog siekia priimti palikimą ir turėti į jį nuosavybės teises.

21Teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas palikimo priėmimą reglamentuojančias teisės normas, yra pabrėžęs, jog palikimo priėmimo faktiniu valdymu esmė – aktyvūs palikėjo veiksmai, kuriais siekiama įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą; norint įrodyti, kad įpėdinis priėmė turtą kaip palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti per įstatyme nustatytą terminą, nepakanka įrodyti, jog įpėdinis tęsė naudojimąsi tuo turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties tokiu pagrindu, kuris nesukuria nuosavybės teisės; vien nurodyti veiksmai vienareikšmiškai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į kokybiškai naują stadiją – naudojimąsi, valdymą ir disponavimą turtu kaip nuosavybe (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje E. J., G. G. v. R. M., T. Š., bylos Nr. 3K-3-7/2001; 2001 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje G. Š. v. M. Š., V. K. IĮ ir kt., bylos Nr. 3K-3-442/2001, kt.). Taigi asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. kovo mėn. 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007).

22Pareiškėjos V. S. nurodytos aplinkybės, liudytojų parodymai patvirtina, kad V. S. savo mamos M. B. palikimą priėmė, pradėjusi jį faktiškai valdyti, tai yra kaip ji nurodė po mamos mirties ji gyveno ir rūpinosi Lekėčiuose likusia sodyba. Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai patvirtino, kad V. S. su vyru po mamos mirties tvarkėsi sodyboje, dažnai atvažiuodavo, sodino medžius. Pareiškėjos sutuoktinis įsigijo traktoriuką, kad galėtų tvarkyti aplinką, taip pat teismo posėdžio metu nurodė, kad samdydavo žmones, kurie prižiūrėdavo sodybą, kai ji negalėdavo. Nors teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo D. P. neigė šias pareiškėjos aplinkybes, tačiau teismas laiko, kad V. S. nurodytos aplinkybės nebuvo paneigtos. Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai nurodė, kad į sodybą atvažiuodavo ir V., ir D., tačiau dažniau matydavo pareiškėjos šeimą, kuri rūpinosi sodyba. Be to, šio proceso metu buvo pateiktas palikėjos surašytas testamentas (t. 1, b.l. 9), kuriame nurodoma, kad V. S. paliekami pastatai esantys ( - ). Remdamasi šiuo testamentu V. S. jautėsi esanti pastatų šeimininkė, valdanti juos nuosavybės teise. Pareiškėja nesikreipė į notarą, nes ji manė, jog dėl paveldėto turto yra viskas surašyta testamente ir ji yra sodybos savininkė. Atsižvelgiant į nurodytą teismas mano, kad V. S. žinodama apie esamą testamentą ir žinodama jos turinį turėjo pagrindą valdyti sodybą, kaip savo nuosavybę bei ja disponuoti. Teismo posėdžio metu V. S. nurodė, jog ji perrašė dalį namo tetai A. R.. Teismo posėdžio metu paaiškėjo, jog ši dalis namo buvo perrašyta dar esant gyvai palikėjai, tačiau akivaizdu, kad namo dalies perrašymas tetai buvo V. S., kaip žinančios apie jai testamentu atitenkantį turtą, sprendimas, kurio pasekoje M. B. perleido dalį namo A. R.. Tai parodo, kad V. S. sodybos pastatais disponavo kaip savo, dar jų nepaveldėjus, tačiau pagrįstai tikėdama, kad ji taps šio turto savininke. Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo teigė, kad būtent ji rūpinosi visu likusiu mamos turtu, tvarkė dokumentus atkurti nuosavybės teises į nuosavybę. Tokius savo argumentus D. P. įrodinėjo pateikdama duomenis apie tai, kad mama iki mirties gyveno Vilniuje (kas nustatyta teismo sprendimu), o tam, kad patvirtinti, jog suinteresuotas asmuo po mamos mirties buvo Lekėčiuose buvo apklausta liudytoja R. B.. Atkreiptinas dėmesys, jog savo atsiliepime D. P. nurodė, jog jos butą prižiūrėjo jai nesant kaimynė L. Š., tuo tarpu teismo posėdžio metu buvo teigiama, jog suinteresuoto asmens butą prižiūrėjo R. B., kuri teismo posėdžio metu nurodė tokias pat aplinkybes, kurias turėjo patvirtinti aksčiau nurodyta liudytoja. Taip pat D. P. teigė, jog iki mirties mama gyveno Vilniuje, todėl pareiškėja negalėjo tvarkyti jos daiktų. Tačiau teismas šiuos argumentus laiko nepagrįstais, nes Lekėčiuose esanti sodybos dalis priklausė palikėjai, todėl neatsižvelgiant į tai, kur iki mirties gyveno mama, pareiškėja turėjo galimybę disponuoti mamos daiktais, kurie buvo likę sodyboje. Todėl teismas mano, jog nėra pakankamai duomenų, kurie paneigtų V. S. paaiškinimus, kuriuos patvirtina ir teisme apklausti liudytojai D. P., M. G., A. K. – Jonušienė, N. K.. Liudytojai taip pat nurodė, kad į sodybą atvažiuodavo tiek V. S., tiek D. P.. Taigi teismas gali laikyti, jog sodyba rūpinosi abi, ir tai, kad abi seserys prižiūrėjo ir rūpinosi sodyba taip pat neeliminuoja galimybės V. S. palikimą priimti pradedant jį valdyti. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog po mamos mirties ½ sodybos priklausė A. R., kuri taip tuo metu gyveno ginčo sodyboje, o D. P. teigė, jog ji rūpinosi teta. Taigi sunku nustatyti kiekvienos iš proceso dalyvių atvykimo tikslus, tačiau teismas konstatuoja, kad V. S. turėjo mamos surašyta testamentą, žinojo jo turinį, todėl vien remdamasi šiuo dokumentu ji turėjo pagrįsta galimybę save laikyti sodybos pastatų savininke ir juos valdyti. Be to, V. S. teismo posėdžio metu konkrečiai nurodė kokius darbu ji atliko sodyboje – pasodino sodą, sutvarkė pastatus, ūkio darbams atlikti įsigijo traktoriuką. Tuo tarpu D. P. tik teigė, jog šių darbų pareiškėja neatliko, o kokiu būdu ji tvarkė ir prižiūrėjo sodybą ji neįvardijo, nenurodė. Tai, kad V. S. valdė sodybos pastatus suinteresuotas asmuo objektyviais duomenimis nepaneigė, todėl teismas laiko, kad pareiškėja priėmė mirusiosios palikimą pradėdama jį valdyti. Tai, kad D. P. kreipėsi į notarą dėl palikimo priėmimo, tvarkė nuosavybės atkūrimo dokumentus, taip pat atvažiuodavo į sodybą, ja rūpindavosi, neeliminuoja galimybės V. S. paveldėti turtą pradedant jį valdyti.

23Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Kartu teismas pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011, kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Tai reiškia, jog nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Kartu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/1999; 1999-12-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-945/1999; 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005 ir kt.). Bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 str.). Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t.y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais ir, atitinkamai, būtų pagrįsta, kad priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė. Šioje byloje teismas mano, jog yra didesnė tikimybė, jog V. S. turėdama tam pagrįstą pagrindą tvarkė ir prižiūrėjo sodybą, tokiu būdu priėmė palikimą.

24Taigi teismas, atsižvelgdamas į nurodytas ir teismo posėdyje ištirtas aplinkybes daro išvadą, kad V. S. žinodama apie mirusiosios M. B. esamą testamentą turėjo pagrįstą pagrindą po mamos mirties laikyti savo sodybos, esančios Lekėčiuose, savininke. Nors testamentas po palikėjos mirties nebuvo pateiktas notarui, tačiau šiuo atveju šis dokumentas patvirtina pagrįsta pareiškėjos valią valdyti sodybą. Todėl po mamos mirties ji ir jos šeimos nariai rūpinosi sodyba, sodino medelius, tvarkė pastatus. Tai patvirtino byloje apklausti liudytojai. Neatmetama galimybė, jog į ginčo sodybą atvykdavo ir D. P., kuri mamos palikimą paveldėjo paduodamą prašymą notarui, tačiau ši aplinkybė nors ir po ilgo laiko neatima galimybės V. S. kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, prašant nustatyti, jog ji paveldėjo turtą pradėdama jį valdyti. Dėl ieškinio senaties termino

25Pagal 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį ginčams, įskaitant kylančius iš paveldėjimo santykių, taikomas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 straipsnio 1 dalis). Aiškindamas CK 5.8 straipsnį ir jį taikydamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Tokie atvejai, kai įpėdiniai įstatymų nustatyta tvarka įgyvendino paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir yra įgiję nuosavybės teises į paliktą turtą, kvalifikuotini kaip ginčas dėl to turto tarp bendraturčių. Jeigu vieni iš jų ginčija bendraturčių nuosavybės teisių į paveldėtą turtą atsiradimo teisėtumą, tai tokio ginčo šalys pagal teisinį statusą yra nuosavybės teisinių santykių subjektai (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), kurių teisių į teisminę gynybą įgyvendinimui taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kurio pradžia yra diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, CK 1.125 straipsnio 1 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje T. S. v. P. M., Klaipėdos apskrities viršininko administracija, Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-627/2008). Pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji priėmė palikimą pradėdami paveldimą turtą faktiškai valdyti. Toks jos reikalavimas vertintinas kaip pareiškimas, jog ji tokiu būdu įgijo nuosavybės teisę į paveldėtą turtą. Dėl nurodytų priežasčių Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad tuo atveju, jeigu bylą nagrinėję teismai nustatytų pareiškėjos palikimo priėmimo faktą, ginčas tarp šalių turėtų būti kvalifikuojamas kaip ginčas tarp bendraturčių, kuriam taikomi bendrieji 1964 m. ir 2000 m. CK nustatyti ieškinio senaties terminai.

26Palikimui priimti įpėdinis, išreikšdamas savo valią, turi atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus. Remiantis 1964 m. CK 587 straipsniu, įpėdinis savo valią turi išreikšti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos ir tai gali padaryti dviem būdais: 1) paduoti palikimo atsiradimo vietos notarų biurui pareiškimą apie palikimo priėmimą; 2) pradėti faktiškai valdyti paveldimą turtą. Tuo atveju, kai įpėdinis nesikreipia į palikimo atsiradimo vietos notarų biurą dėl palikimo priėmimo ir paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, bet faktiškai savo veiksmais priima palikimą, kilus ginčui dėl palikimo priėmimo fakto, šis faktas nustatomas teismo tvarka (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Dėl šio fakto nustatymo taip pat gali tekti kreiptis tada, kai paveldimas nekilnojamasis ar kitas registruotinas turtas. Įpėdinis, priėmęs palikimą faktiniu valdymu, norėdamas remtis nuosavybės teise į paveldėtą turtą prieš trečiuosius asmenis, turi įregistruoti šią nuosavybės teisę viešajame registre (CK 1.75 straipsnis). Kad galėtų tai padaryti, įpėdinis turi kreiptis į teismą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo ir įrodyti, jog jis, per įstatymo nustatytą terminą, pradėjo faktiškai valdyti paveldimą turtą ir tokiu būdu priėmė palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje pagal V. Ž. pareiškimą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo ir A. J. pareiškimą dėl palikimo priėmimo faktų nustatymo, bylos Nr. 3K-3-86/2007). Pažymėtina, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Tam, kad teises į paveldėtą turtą galėtų įgyvendinti visa apimtimi (įregistruoti teises į privalomai registruotiną turtą, sudaryti jo perleidimo sandorius ir pan.), įpėdinis gali prašyti notaro išduoti dokumentą, patvirtinantį jo teisių į palikimą įgijimą - paveldėjimo teisės liudijimą (1964 m. CK 598 straipsnis, CK 5.66 straipsnis). Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Įstatyme nustatyta, kad bendra tvarka paveldėjimo teisės liudijimas negali būti išduotas anksčiau, negu suėjus šešiems mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CK 599 straipsnis), o pagal 2001 m. CK 5.67 straipsnį – anksčiau, negu suėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos, tačiau nenustatyta terminų, per kuriuos palikimą priėmęs įpėdinis gali prašyti išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, t. y. šios teisės įgyvendinimas laiko atžvilgiu yra neribojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje G. V. v. R. Z. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-240/2008). Atsižvelgiant į tai, kad D. P. po mamos mirties kreipėsi į notarą, bei šiame teismo sprendime yra konstatuota, kad V. S. paveldėjo turtą pradėdama jį valdyti, remiantis šiomis teisės taikymo (aiškinimo) taisyklėmis, konstatuotina, kad tiek pareiškėja, tiek suinteresuotas asmuo įstatymų nustatyta tvarka įgyvendino paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir yra įgiję nuosavybės teises į mirusios M. B. paliktą turtą. Toks susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimas yra teisinis pagrindas pripažinti, kad ginčas yra kilęs tarp bendraturčių, įgyvendinusių teises į nuosavybę, kilusias M. B. turto paveldėjimo pagrindu, kai vieni iš jų ginčija kito bendraturčio nuosavybės teisių į paveldėtą turtą atsiradimo teisėtumą, o tai suponuoja, jog tiek pareiškėja, tiek suinteresuotas asmuo pagal teisinį statusą yra ne asmenys, pretenduojantys į palikimą (CK 5.8 straipsnis), o nuosavybės teisinių santykių subjektai (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), kurių teisių į teisminę gynybą įgyvendinimui taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kurio pradžia yra diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, 1.125 straipsnio 1 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis).

27Kaip žinoma ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo asmens teisės pažeidimo dienos. Suinteresuoto asmens atsiliepime nurodoma, kad jų nuomone ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo jų mamos mirties, tačiau teismas nesutinka su tokiu ieškinio senaties termino aiškinimu. Kaip jau buvo nurodyta, teismui konstatavus, jog V. S. paveldėjo mamos turtą pradėdama valdyti, tai yra ji priėmė palikimą, ir šis turtas priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar pareiškėja yra gavusis paveldėjimo teisės liudijimą. V. S. visą laiką paveldėtą turtą valdė, nėra duomenų, jog suinteresuotas asmuo arba kiti asmenys būtų pareiškę dėl to pretenzijas. Kadangi byloje nebuvo pateikta duomenų, jog suinteresuotas asmuo buvo išsakęs pretenzijas dėl V. S. valdomo turto, tad teismas laiko, jog pareiškėja apie tai, sužinojo tik gavusi atsiliepimą iš D. P.. Netgi pateikdama pareiškimą teismui pareiškėja rėmėsi M. B. paliktu testamentu bei nurodė apie D. P. paliktą turtą, taip pat pareiškime nenurodoma, jog jai buvo pareikštos pretenzijos dėl sodybos tvarkymo. Taigi atsižvelgiant į nurodytą teismas mano, jog V. S. apie jos pažeidžiamas teises sužinojo tik 2012 m. spalio 24 d. (t.1, b.l. 24), todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo šios datos.

28Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 str., teismas

Nutarė

29pareiškimą tenkinti visiškai.

30Nustatyti turintį juridinę reikšmę faktą, kad V. S., asmens kodas ( - ) faktiškai priėmė valdyti ir tvarkyti savo interesais palikimą, kuris atsirado po M. B., asmens kodas ( - ) mirties 1999 m. lapkričio 4 d. (1999 m. lapkričio 4 d. mirties liudijimas, įrašo Nr. ( - )).

31Faktas nustatytas dėl turto paveldėjimo.

32Sprendimas per 30 d. nuo priėmimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą Šakių rajono apylinkės teisme.

1. Šakių rajono apylinkės teismo teisėja Judita Sungailaitė, sekretoriaujant... 2. pareiškėja V. S. pareiškimu prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį... 3. Teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, kad pareiškimą palaiko. Jų... 4. Suinteresuotas asmuo D. P. atsiliepime nurodo, kad su pareiškime pateiktu... 5. Be to, atsiliepime nurodoma, kad net jei pareiškėjos V. S. teiginiai apie... 6. Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo D. P. nurodė, kad su pareiškimu... 7. Juridinę reikšmę turintys faktai:... 8. V. S. (B.) yra J. B. ir M. B. dukra. (b.l. 11-12).... 9. D. P. (B.) yra J. B. ir M. B. dukra (b.l. 14-15)... 10. J. B. mirė 1987 m. rugpjūčio 4 d., M. B. mirė 199 m. lapkričio 4 d. (b.l.... 11. Šakių rajono savivaldybės administracijos Lekėčių seniūnijos pažymoje... 12. M. B. buvo surašiusi testamentą (b.l. 9).... 13. D. P. išduotas Šakių rajono 1-asis notaro biuro liudijimas apie palikimo... 14. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimu nustatytas... 15. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento... 16. Byloje esantys mokėjimo nurodymai patvirtina, kad A. S. (pareiškėjos... 17. Pareiškimas tenkintinas.... 18. Teismas pažymi, kad, kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjos mama M. B.... 19. Pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą... 20. Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti tik tada, kai yra... 21. Teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas palikimo... 22. Pareiškėjos V. S. nurodytos aplinkybės, liudytojų parodymai patvirtina, kad... 23. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalys turi... 24. Taigi teismas, atsižvelgdamas į nurodytas ir teismo posėdyje ištirtas... 25. Pagal 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį ginčams, įskaitant kylančius iš... 26. Palikimui priimti įpėdinis, išreikšdamas savo valią, turi atlikti tam... 27. Kaip žinoma ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo asmens... 28. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 str., teismas... 29. pareiškimą tenkinti visiškai.... 30. Nustatyti turintį juridinę reikšmę faktą, kad V. S., asmens kodas ( - )... 31. Faktas nustatytas dėl turto paveldėjimo.... 32. Sprendimas per 30 d. nuo priėmimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos...