Byla e2A-772-368/2017
Dėl sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei sutarčių pakeitimo, tretysis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irenos Stasiūnienės ir Birutės Simonaitienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Grimeda“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Grimeda“ ieškinį ir patikslintą ieškinį atsakovei AB Šiaulių bankas dėl sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei sutarčių pakeitimo, tretysis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“.

2Teismas

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovė UAB „Grimeda“ ieškiniu bei patikslintu ieškiniu prašė atsakovės vienašalį 2004 m. balandžio 27 d. kredito sutarties Nr. ( - ), 2006 m. birželio 23 d. kredito sutarties Nr. ( - ), 2007 m. kovo 8 d. kredito sutarties Nr. ( - ) (toliau – kredito sutartys) nutraukimą pripažinti neteisėtu, pakeisti kredito sutarčių sąlygas - nustatytus kredito grąžinimo grafikus, negrąžintą paskolos dalį išdėstant septyneriems metams iki 2023 m. gruodžio 30 d., t. y. pagal 2016 m. sausio 11 d. UAB „Grimeda“ prašymą. Nurodė, kad atsakovė neteisėtai vienašališkai ir piktnaudžiaudama savo, kaip kreditoriaus, teisėmis, nesilaikydama bendradarbiavimo principo ir tik siekdama užsitikrinti savo teises bankroto procese nutraukė kredito sutartis su ieškove, kadangi tokiems veiksmams nebuvo pagrindo. Nors UAB „Grimeda“ nuo 2013 m. susidūrė su finansiniais sunkumais, tačiau jie nebuvo tokie dideli, jog ieškovė nebūtų pajėgi vykdyti įsipareigojimų atsakovei. Ieškovė - stabiliai jau 21 metus veikianti įmonė, kurioje ir šiuo metu dirba 117 darbuotojų, jiems yra mokamas darbo užmokestis, ieškovė deda visas įmanomas pastangas, siekdama išspręsti susidariusius finansinius sunkumus, šiuo metu aktyviai vykdo veiklą, o kreditorinius įsipareigojimus ieškovė iki iškilusių sunkumų kreditorei vykdė sąžiningai, laiku ir visa apimtimi bei visada su ja bendradarbiavo. Tvirtino, jog sutarčių nevykdymą sąlygojo ne ieškovės neteisėti ar nesąžiningi veiksmai, tačiau objektyvios ir nuo ieškovės, kaip kredito gavėjos, nepriklausančios aplinkybės, t. y. tai, jog dėl nuo 2013 m. vasaros paskelbtas kiaulienos eksporto iš Lietuvos į Rusiją draudimo bei 2014 m. rugpjūčio 6 d. paskelbto Europos Sąjungos gamintojų gaminamų mėsos gaminių embargo ieškovė neteko 29,5 milijono Eur pajamų, tokiu būdu susidūrė su finansiniais sunkumais ir nebegalėjo laiku vykdyti kredito sutarčių sąlygų. Pažymėjo, kad ieškovė atitinka visas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.204 straipsnio sąlygas, todėl sąžiningai kreipėsi dėl kreditų grafiko keitimo, t. y. kredito įmokų mokėjimų pratęsimo. Pabrėžė, kad vienašališkas kredito sutarčių nutraukimas buvo neproporcingas šalių bendradarbiavimo ir ieškovės interesų prasme, pažeidė sutarties stabilumo (favor contractus) principą, todėl turi būti pripažintas neteisėtu ir ieškovei suteikta galimybė grąžinti kreditus pagal ieškovės siūlomą pakeisti įmokų grąžinimo grafiką.
  1. Atsakovė AB Šiaulių bankas prašė ieškinį bei patikslintą ieškinį atmesti. Nurodė, kad kredito sutartys su ieškove buvo nutrauktos pagrįstai, remiantis šiose sutartyse nustatytomis vienašalio sutarčių nutraukimo sąlygomis, laikantis sutarčių nutraukimo tvarkos ir išnaudojus visas priemones paskatinti ieškovę sutartis vykdyti tinkamai. Vienašalį kredito sutarčių nutraukimą lėmė eilė priežasčių, o būtent, ieškovė: ilgą laiką nesilaikė kredito ir palūkanų mokėjimo terminų, o nuo 2015 m. gruodžio mėn. iš esmės nebevykdė kredito grąžinimo bei palūkanų įmokų; nuo 2015 m. spalio mėn. neatkūrė įkeisto pagal kredito sutartis kilnojamojo turto vertės ir nepasiūlė jokių kitų alternatyvių prievolių užtikrinimo būdų; turėjo ir šiai dienai turi kreditorinių įsiskolinimų ir kitiems kreditoriams, tame tarpe ilgą laiką neatsiskaito ir su valstybe (nepriklausomai nuo to, jog UAB „Grimeda“ dirba virš 100 darbuotojų, kuriems mokamas darbo užmokestis, tačiau VSDFV įsiskolinimas siekia virš 202 000 Eur); turėjo didelių finansinių - ekonominių sunkumų jau 2013 m.; siekdama restruktūrizavimo, ieškovė neparengė restruktūrizavimo plano, kuris leistų tikėtis, kad ji kredito sutartis vykdys tinkamai, t. y. pasielgė nesąžiningai nuslėpdama tikrąją padėtį įmonėje; atsakovė vertino ieškovės įsiskolinimo itin didelį dydį – virš 5 000 000 Eur; atsakovė ilgą laiką aktyviai stengėsi padėti ieškovei, jog ši vykdytų sutartinius įsipareigojimus – 15 kartų pratęsinėjo kredito sutarčių vykdymo terminus, tačiau dedamos pastangos nedavė rezultatų. Įvardintų priežasčių pasėkoje atsakovė ieškovės kredito sutarčių pažeidimus laikė esminiais ir jas vienašališkai nutraukė, prieš tai raštiškai, prieš nustatytą sutartyse terminą, įspėjusi ieškovę. Pažymėjo, kad esamoje situacijoje, atsakovė kredito sutartis privalėjo nutraukti, jog nebedidintų ir taip itin didelių ieškovės skolų. Pabrėžė, kad šiai dienai visų kredito sutarčių galiojimo terminai yra pasibaigę (2016 m. gruodžio 30 d.), šalių nebesieja jokie sutartiniai santykiai, todėl patikslinto ieškinio reikalavimas dėl kredito sutarčių grafikų keitimo, pratęsiant paskolos grąžinimo terminus 7 metų laikotarpiui, yra nesavalaikis ir negalimas, be to, tai reikštų, jog teismas prievolių vykdymo terminas būtų pratęstas nemokiai įmonei.
  1. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ atsiliepimo nepateikė.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. gegužės 24 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės atsakovės naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas, pasisakydamas dėl galimybės pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas, nurodė, kad nors ieškovė teigė dėl krizinių veiksnių patyrusi 29,5 milijono Eur nuostolių, tačiau šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų į bylą nepateikė. Kadangi kreditavimo sutarčių sąlygos (kreditų grafikai) buvo keičiamos dar iki ieškovės nurodomo krizinių veiksnių atsiradimo, teismas padarė išvadą, jog ieškovė kredito sutarčių pradėjo tinkamai nebevykdyti ženkliai anksčiau, nei jos nurodomi kriziniai laikotarpiai. Ieškovė, teigdama, kad dėl 2013 - 2014 m. įvykusių krizinių veiksnių kredito sutarčių vykdymas jai tapo itin sudėtingas, dėl kredito sutarčių keitimo į atsakovę prašymu kreipėsi tik 2016 m. sausio 12 d., t. y. praėjus net 1,5 metų laikotarpiui, todėl prašymą pakeisti sutarties sąlygas teismas laikė nesavalaikiu ir sprendė, kad nėra pagrindo taikyti CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nurodytų sutarties pakeitimo būdus.
  1. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė 2016 - 2017 m. laikotarpiu nereguliariais pavedimais į atsakovės banko sąskaitą yra atlikusi tik mažareikšmius, lyginant su turimo įsiskolinimo dydžiu (5 335 924,15 Eur), 2 mokėjimo pavedimus - 9,16 Eur ir 160,62 Eur – kreditoriniams įsiskolinimams pagal ginčo sutartis padengti. Visos trys kreditavimo sutartys nuo jų sudarymo momento, buvo keistos daug kartų (apie 10-15), atsakovė bandė išsaugoti sutartinius santykius su ieškove, tačiau ieškovė yra įvykdžiusi tik 12 procentų įsipareigojimų, kredito sutarčių nevykdo, jokių įmokų neatliko ir civilinės bylos nagrinėjimo metu. Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovė padarė atsakovės įvardintus ir kredito sutarčių 6.2.1.1. 6.2.1.3. papunkčiuose numatytus esminius pažeidimus, taip pat ir kitą neesminį kredito sutarčių 6.2.2.2. papunktyje numatytą pažeidimą, galimybės išsaugoti sutartinių šalių santykių objektyviai nebebuvo, todėl atsakovė teisėtai vienašališkai nutraukė kredito sutartys.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8

  1. Apeliantė (ieškovė) patikslintu apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Taip pat prašo: 1) išreikalauti iš atsakovės AB „Šiaulių bankas“ visą atsakovės turimą ieškovės UAB „Grimeda“ kreditavimo bylos medžiagą; 2) išreikalauti iš atsakovės visas atsakovės kompetentingų organų patvirtintas vidines tvarkas, kuriomis yra reglamentuojamos kredito sutarčių, sudarytų su juridiniais asmenimis, nutraukimo procedūros; 3) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; 4) spręsti klausimą dėl teismo ekspertizės skyrimo. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
6.1.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog Civilinio kodekso 6.204 str. 2 d. įtvirtintas sąlygų visetas neegzistavo. Ieškovei vykdyti savo įsipareigojimus pagal kredito sutartis pasidarė sudėtingiau dėl 2013-2014 įvykusių krizinių veiksnių - produkcijos tiekimo į Rusijos Federaciją embargo, dėl ko ieškovė neteko 29 536 511 Eur planuojamų gauti (gautinų) pajamų pagal sutartis su pirkėjais iš Rusijos Federacijos (Muitų sąjungos). Šios priežastys turėjo esminę įtaką ieškovės galimybėms vykdyti įsipareigojimus atsakovei. 6.2. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog ieškovė laiku atsakovei nepateikė prašymo dėl kredito sutarčių sąlygų keitimo. Ieškovė visais būdais stengėsi kredito sutartis vykdyti esamomis sąlygomis, kadangi Rusijos Federacijos embargo padariniai turėjo tęstinį neigiamą poveikį ir ieškovė negalėjo žinoti, kiek laiko embargas tęsis. Ieškovė stengėsi vykdyti įsipareigojimus ir į atsakovę kreipėsi ne iš karto po Rusijos Federacijos embargo. Byloje nėra ginčo, jos ieškovė tik nuo 2015 m. gruodžio mėn. nebeįstengė sumokėti pagal kredito sutarties grafiką, praėjus vos 11 dienų t. y. 2016 m. sausio 11 d. ieškovė raštu Nr. 2016/1 kreipėsi į banką dėl sutarčių pakeitimo (dėl paskolų mokėjimo grafikų atidėjimo iki 2023 m. birželio 20 d.), todėl teismas nepagrįstai vertino, kad ieškovė kreipėsi pavėluotai. 6.3. Ieškovė yra pajėgi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, tačiau ne tokia apimtimi, kuri įtvirtinta kredito sutartyse. Kredito sutartis pakeitus, ieškovė jas galėtų tinkamai įvykdyti, kadangi šiuo metu ieškovės vykdomos veiklos rodikliai stabilizavosi, ieškovė įėjo į naujas eksporto rinkas, jos gamybos apimtys ir pardavimai padidėjo. Ieškovė yra sudariusi sutartis dėl produkcijos tiekimo su naujais užsakovais, aktyviai plėtoja komercinę veiklą ir geografiniu atžvilgiu. Ieškovės finansinė padėtis gerėja ir pakeitus kredito sutartis ieškovė turėtų realias galimybes tinkamai įvykdyti kredito sutartis. 6.4.Atsakovė ieškovę kaip bendrovę įsigyjant iš su atsakove susijusių asmenų užtikrino, kad suteiks kreditų tiek, kiek tik reikės. Kreditavimo sutarčių, kurių paskutinėje grafiko įmokoje paliktas „kritinė suma“, pratęsimas buvo įprasta praktika. Pagal susiklosčiusią šalių praktiką, kreditavimo sutartys buvo sudaromos tokiu būdu, kad didžiausia kredito dalis grąžinama paskutinį sutarties laikotarpį, tačiau sutartis nesibaigia, ji periodiškai pratęsiama kas kartą negrąžinto kredito didžiąją dalį, vėlgi, nukeliant į paskutinį sutarties periodą ir t.t. Taigi, ir po paskutinio kreditavimo sutarčių pratęsimo 2015 metais buvo padaryta tas pats - didžioji kredito dalis numatyta grąžinti 2016-12-30, tačiau pagal ankstesnę praktiką sutarys turėjo būti tęsiamos kaip ir anksčiau nukeliant kredito grąžinimo terminą. 6.5.Kredito sutartys buvo nutrauktos ne dėl netinkamo įsipareigojimų vykdymo, o dėl ieškovės kreipimosi dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Būtent tuo metu atsakovė ėmė reikšti prieštaravimus ieškovės restruktūrizacijos bylos iškėlimui, teigdama, kad ieškovė yra nemoki. Ieškovės bankroto procese, atsakovė nelinkusi laukti ketverius metus, kol ieškovė bus restruktūrizuota. Dauguma kitų ieškovės kreditorių neišreiškė abejonių ieškovės mokumu, neprieštaravo restruktūrizavimo bylos iškėlimui arba tokį tikslą palaikė. 6.6.Kredito sutarčių įvykdymas yra užtikrintas atsakovės naudai įkeistu nekilnojamuoju turtu, įrengimais, žaliavomis ir gatava produkcija, esamomis ir būsimomis lėšomis sąskaitose ir kt. Atsakovė nutraukdama kredito sutartis, kaip vienu iš pagrindų, rėmėsi tuo, kad, neva, ženkliai sumažėjo atsakovei įkeisto turto vertė. Tai, kad ieškovės įkeisto turto vertė, neva, sumažėjo atsakovė nustatė savo iniciatyva. Atsakovė negalėjo nurodyti, kas konkrečiai šį vertinimą atliko, taip pat nepateikė šį vertinimą (jo rezultatus) pagrindžiančių įrodymų. Šios aplinkybės papildomai įrodo, kad faktiškai atsakovė jokio vertinimo neatliko, nors būdamas kredito įstaiga, tai privalėjo atlikti.
  1. Atsakovė AB Šiaulių bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš apeliantės (ieškovės) bylinėjimosi išlaidas turėtas apeliacinės instancijos teisme. Taip pat prašo prijungti naujus įrodymus. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:
7.1.Ieškovė 1,5 metų nevykdo savo įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartis, turėdama beveik 6 milijonus eurų įsiskolinimą. Atsakovė yra finansinė įstaiga, kuri suteikė ieškovei kreditą ir privalo siekti, kad kreditas būtų grąžintas. Atsakovė priėmė sprendimą nutraukti kreditavimo sutartis su ieškove nes susikaupė kritinė masė duomenų, rodančių, kad UAB „Grimeda“ nepajėgia vykdyti savo įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartis ir nepajėgs to padaryti ateityje. 7.2. Ieškovės reikalavimas pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas, kredito grąžinimą išdėstant iki 2023 m. gruodžio 20 d., t. y. 7 metams, yra visiškai nemotyvuotas ir nepagrįstas. 2016 m. sausio 11 d. pateikdama tokį prašymą atsakovei, ieškovė nepagrindė tokio kredito grąžinimo termino ir nepateikė jokių įrodymų, kad ji pajėgi kreditą grąžinti, o prašymą grindė tik „laikinu atsiskaitymo sutrikimu“, nors visos aplinkybės leido matyti, kad sutrikimas nėra laikinas (šis faktas buvo konstatuotas net ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje). 7.3. Ieškovė ne tik, kad neįrodė atsakovei galimybių atkurti mokumą ir veiklą, bet veikė nesąžiningu būdu, su atsakove nebendradarbiaudama - ieškovė slėpė ir tebeslepia nuo atsakovės visą informaciją, susijusią su jos gebėjimu pagerinti finansinę - ekonominę būklę. Didžiąją dalį ieškovės teiktos informacijos Klaipėdos apygardos teisme, kur buvo sprendžiamas restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimas, ieškovė prašė teismo pripažinti konfidencialia, teigdama, kad ši informacija negali būti pateikta atsakovei. 7.4. Kreditavimo sutarčių vykdymo metu buvo ženkliai sumažėjusi įkeistų atsargų ir žaliavų vertė - šio fakto ieškovė neginčijo ieškinyje. Apeliaciniame skunde ieškovė nepagrįstai siekia įrodyti, kad įkeisto turto vertės sumažėjimas neva buvo nustatytas, remiantis banko nustatytomis įkeistino turto vertėmis. Tačiau įkeisto turto vertės sumažėjimas ir to sumažėjimo nekompensavimas kaip sutarties nuostatų pažeidimas buvo konstatuotas ne banko atlikto vertinimo UAB „Grimeda“ pateiktų duomenų pagrindu, o tuo pagrindu, kad UAB „Grimeda“, nesutikdama su banko nustatytomis vertėmis, neįvykdė savo įsipareigojimo pateikti nepriklausomo turto vertintojo vertinimo ir papildomai įkeistino turto sąrašo, kurį buvo įsipareigojusi pateikti iki 2016 m. sausio 15 d.

9Teismas

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

11teisiniai argumentai ir išvados

12 Apeliacinis skundas netenkintinas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
  1. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl trijų kreditavimo sutarčių vienašališko nutraukimo pagrįstumo bei galimybės keisti kredito sutarčių sąlygas.
  1. Byloje nustatyta, kad UAB „Grimeda“ ir AB Šiaulių bankas: 1) 2004 m. balandžio 27 d. sudarė kredito sutartį Nr. ( - ), pagal kurią atsakovė suteikė ieškovei 3 753 562,33 Eur kreditą, kurio paskirtis - turimų kreditų refinansavimui pagal pasirašytas sutartis: 2003 m. lapkričio 7 d. sutartį Nr. ( - ), 2003 m. lapkričio 7 d. sutartį Nr. ( - ), 2003 m. sausio 22 d. sutartį Nr. ( - ), 2004 m. vasario 17 d. sutartį Nr. ( - ), įrengimų pirkimui ir apyvartinių lėšų papildymui; 2) 2006 m. birželio 23 d. sudarė kredito sutartį Nr. ( - ), pagal kurią atsakovė suteikė ieškovei 1 274 328,08 Eur kreditą, kurio paskirtis - žemės ūkio produktams supirkti; 3) 2007 m. kovo 8 d. sudarė kredito sutartį Nr. ( - ), pagal kurią atsakovė suteikė ieškovei 1 013 670,06 Eur kreditą, kurio paskirtis - apyvartinių lėšų papildymui ir žemės ūkio produkcijos supirkimui. Kredito sutarčių pabaigos terminas – 2016 m. gruodžio 30 d. Kredito sutarčių tinkamas įvykdymas užtikrintas ieškovės gamybinės bazės ir žemės sklypo po ja, esančių ( - ), įrengimų pagal sąrašą (3,9 mln. Lt vertės), esančių (duomenys neskebtini), už kredito lėšas naujai nupirktų įrengimų (427 000 Lt vertės), žaliavų ir gatavos produkcijos 1 500 000 Lt ir 3 000 000 Lt sumoms, esamų ir būsimų lėšų sąskaitose 2 000 000 Lt sumai, įrengimų pagal 2013 m. kovo 13 d. įrengimų sąrašą (likutinės 1 329 628,71 Eur vertės), garažo su plovykla, mechaninio valymo įrengimų pastato, praėjimo posto, mėsos perdirbimo cecho, kitų statinių (inžinerinių) – degalinės, pastato - sandėlio ir 5 žemės sklypų, esančių ( - ), ilgalaikio turto, įsigyto lėšomis, gautomis padidinus UAB „Grimeda“ įstatinį kapitalą, 18 vienetų įrengimų pagal 2011 m. balandžio 11 d. sąrašą, 19 vienetų įrengimų pagal 2008 m. rugpjūčio 21 d. sąrašą, esančių ( - ), hipoteka; R. G. paprastųjų vardinių vekselių (600 000 Lt ir 1 000 000 Lt sumoms) pateikimu; UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ garantija. Kredito sutarčių vienašalio nutraukimo pagrindai įtvirtinti kredito sutarčių 6.2 punkte. Kredito sutarčių išankstinio nutraukimo tvarka ir terminai įtvirtinti kredito sutarčių 9.3 punkte. Iš 2007 m. kovo 9 d. garantijos Nr. 2G-112 su pakeitimu matyti, jog UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ suteikė AB Šiaulių bankas garantiją, t. y. 50 proc. UAB „Grimeda“ negrąžintos kredito sumos, pagal kredito sutartį Nr. ( - ), grąžinimą. Iš 2006 m. birželio 23 d. garantijos Nr. 2G-79 su pakeitimu matyti, jog UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ suteikė AB Šiaulių bankas garantiją, t. y. 50 proc. UAB „Grimeda“ negrąžintos kredito sumos, pagal kredito sutartį Nr. ( - ), grąžinimą. Iš byloje esančių susitarimų dėl kredito sutarčių pakeitimo papildymo matyti, jog: kreditavimo sutarties Nr. ( - ) sąlygos, pratęsiant kredito grąžinimo terminus, laikotarpiu nuo 2004 m. lapkričio 10 d. iki 2015 m. vasario 27 d. buvo keistos 16 kartų; kreditavimo sutarties Nr. ( - ) sąlygos, pratęsiant kredito grąžinimo terminus, laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 12 d. iki 2015 m. kovo 24 d. buvo keistos 12 kartų; kreditavimo sutarties Nr. ( - ) sąlygos, pratęsiant kredito grąžinimo terminus, laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 7 d. iki 2015 m. kovo 24 d. buvo keistos 10 kartų. Iš 2016 m. rugsėjo 29 d. pranešimų Nr. 01-868, Nr. 01-870, Nr. 01-869 matyti, kad atsakovė informavo ieškovę apie netinkamų kredito sutarčių vykdymą, t. y. tai, jog kreditas pagal kreditavimo sutartį Nr. ( - ) negrąžinamas nuo 2016 m. kovo 15 d. ir nuo 2015 m. gruodžio 5 d. nemokamos palūkanos, o kreditai pagal kreditavimo sutartis Nr. ( - ) ir Nr. ( - ) negrąžinami nuo 2015 m. gruodžio 15 d. ir nuo 2015 m. gruodžio 5 d. nemokamos palūkanos, jog šis pranešimas jau yra pakartotinis (ieškovė buvo įspėta 2016 m. kovo 7 d. pranešimais), tačiau įsipareigojimų vis tiek nevykdė, todėl pranešė, jog nuo 2016 m. spalio 13 d. vienašališkai kredito sutartis, kreditavo sutarčių 6.2 punktų pagrindu, nutraukia. Iš pašto voko kopijos matyti, jog pranešimai apie kredito sutarčių vienašalį nutraukimą ieškovei buvo įteikti 2016 m. spalio 3 d. Iš 2016 m. spalio 11 d. UAB „Grimeda“ rašto Nr. 2016/10/11 AB Šiaulių bankas matyti, jog ieškovė informavo atsakovę apie savo realias galimybes atstatyti mokumą, nesutikimą su vienašaliu kredito sutarčių nutraukimu bei tai, jog ieškovė pranešdama apie sutarčių nutraukimą nuo pranešimo praėjus tik 10 darbo dienų, akivaizdžiai pažeidė kredito sutarčių 9.3 punkto sąlygas. Iš 2016 m. spalio 18 d. AB Šiaulių bankas valdybos posėdžio protokolo Nr. 39 išrašo matyti, jog valdybos nariai svarstė kredito sutarčių su UAB „Grimeda“ nutraukimo klausimą ir nusprendė kreditavimo sutartis nutraukti, skolų išieškojimą perduoti probleminių aktyvų departamentui. Iš 2016 m. spalio 28 d. rašto dėl kreditavimo sutarčių pabaigos Nr. 01-964 matyti, jog atsakovė nesutiko su 2016 m. spalio 11 d. rašte ieškovės išdėstytais teiginiais dėl galimybės atkurti mokumą, laiko juos deklaratyviais ir patikslino vienašalio sutarties nutraukimo datą vietoje 2016 m. spalio 13 d. nurodydami 2016 m. spalio 31 d. Iš 2016 m. lapkričio 3 d. AB Šiaulių bankas pažymos apie UAB „Grimeda“ įsiskolinimą Nr. 02-85 matyti, jog 2016 m. spalio 31 d. ieškovės pradelstas įsiskolinimas pagal ginčo kredito sutartis viso yra 5 335 924,15 Eur. Iš AB Šiaulių bankas 2015 m. lapkričio 9 d. rašto Nr. 01-883, 2015 m. spalio 12 d. rašto Nr. 802, 2016 m. vasario 10 d. rašto Nr. 01-129, 2016 m. vasario 10 d. rašto Nr. 01-130, 2016 m. kovo 7 d. rašto Nr. 01-214, 2016 m. kovo 7 d. rašto Nr. 01-215, 2016 m. kovo 7 d. rašto Nr. 01-216 matyti, jog atsakovė informuodavo ieškovę apie netinkamą kreditavimo sutarčių vykdymą, susidariusius įsiskolinimus, palūkanas ir delspinigius ir ragindavo ieškovę įvykdyti sutartines prievoles. Iš AB Šiaulių bankas 2015 m. spalio 19 d. rašto Nr. 01-820, 2015 m. lapkričio 3 d. rašto Nr. 01-869, 2015 m. gruodžio 15 d. rašto Nr. 01-991 matyti, jog atsakovė informavo ieškovę apie ženkliai sumažėjusią bankui įkeisto turto vertę, pareikalavo patikslinti įkeisto turto vertę ir pateikti papildomas kredito sutarčių įvykdymo užtikrinimo priemones, pateikti įkeitimo turto sąrašą, rinkos ir likutines vertes bei įspėjo, jog reikalavimų nevykdymo atveju gali būti taikomos kreditavimo sutarčių 6.2 punkte numatytos pasekmės, tame tarpe iš vienašalis sutarties nutraukimas. Iš UAB „Grimeda“ AB Šiaulių banke turimų banko sąskaitų išrašų laikotarpiui nuo 2016 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. kovo 8 d. ieškovė atsakovei lėšų įsiskolinimui pagal kredito sutartis padengti pervedė 9,16 Eur (2016 m. spalio 25 d.) bei 160,62 Eur (2017 m. sausio 9 d.) įmokas. Iš VSDFV duomenų matyti, jog 2017 m. kovo 6 d. dienai UAB „Grimeda“ VSDFV biudžetui yra skolinga 176 957,95 Eur mokesčių, apdraustųjų asmenų nėra. Iš 2015 m. birželio 25 d. Rusijos Federacijos Vyriausybės nutarimo „Dėl Rusijos Federacijos Vyriausybės 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutarimo Nr. 778 pakeitimų“, pakeitimų, kurie daromi Rusijos Federacijos Vyriausybės 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutarime Nr. 778, dėl priemonių įgyvendinant Rusijos Federacijos Prezidento 2014 m. rugpjūčio 6 d. įsaką Nr. 560 „Dėl tam tikrų specialiųjų ekonominių priemonių taikymo siekiant užtikrinti Rusijos federacijos saugumą“ ir įsako priedo - Žemės ūkio produkcijos, žaliavų ir maisto produktų, kurių kilmės šalis yra Jungtinės Amerikos Valstijos, Europos Sąjungos šalys, Kanada ir Norvegijos Karalystė ir kurie vieneriems metams uždrausti įvežti į Rusijos Federaciją, sąrašo - matyti, jog laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 6 d. Rusijos Federacijos Vyriausybė taikė mėsos gaminių embargą. Iš 2016 m. sausio 11 d. prašymo Nr. 2016/1 matyti, jog UAB „Grimeda“ patikslinto ieškinio reikalavimu dėl kredito sutarčių sąlygų pakeitimo prašė atsakovės išdėstyti kreditų įmokų mokėjimus 7 metų laikotarpiui, pradedant mokėti nuo 2016 m. sausio 20 d. po 1500 Eur mėnesinę įmoką, nuo 2017 m. sausio 20 d. - 3000,00 Eur mėnesinę įmoką, taip jas palaipsniui kasmet didinant ir baigiant mokėti 2023 m. gruodžio 20 d., sumokant paskutinę 198 277,31 Eur dydžio kredito įmoką bei nurodė, jog laikiną atsiskaitymų sutrikimą išprovokavo Afrikinis kiaulių maras, maisto produktų embargas į Rusiją, tranzito per Rusijos teritoriją suvaržymai, kurie neigiamai paveikė UAB „Grimeda“ finansinius rodiklius. Iš elektroninio pašto laiško turinio matyti, jog ieškovė 2016 m. sausio 11 d. prašymą Nr. 2016/1 dėl sutarties sąlygų keitimo persiuntė atsakovei 2016 m. sausio 12 d.
  1. Nesutikdama su kreditavimo sutarčių nutraukimu, apeliantė nurodo, jog sutartys nutrauktos neteisėtai, kadangi vykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartis pasidarė sudėtingiau dėl 2013-2014 įvykusių krizinių veiksnių - produkcijos tiekimo į Rusijos Federaciją embargo, dėl ko ieškovė neteko 29 536 511 Eur planuojamų gauti pajamų pagal sutartis. Taip pat nesutikimą grindžia argumentu, jog atsakovė kredito sutarčių nutraukimą inicijavo tik tuomet, kai pagal ieškovės pareiškimą Klaipėdos apygardos teisme buvo iškelta ieškovei restruktūrizacijos byla, nors atsakovės nuomone, ieškovė yra nemoki ir jai turi būti keliama bankroto byla. Be to, pabrėžia, kad atsakovė nutraukdama kredito sutartis, nepagrįstai rėmėsi tuo, kad, neva, ženkliai sumažėjo atsakovei įkeisto turto vertė. Pažymi, kad nežiūrint į visus ieškovės finansinius sunkumus, ji yra pajėgi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, finansinė padėtis gerėja ir pakeitus kredito sutartis ieškovė turėtų realias galimybes tinkamai įvykdyti kredito sutartis. Šiuos apeliantės argumentus teisėjų kolegija vertina kritiškai.
  1. Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau papildomai pasisako dėl pagrindinių apeliacinio skundo motyvų: dėl kreditavimo sutarčių sąlygų pakeitimo galimybės ir jų vienašališko nutraukimo.
  1. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad kredito sutartis pakeitus, ieškovė jas galėtų tinkamai įvykdyti, kadangi šiuo metu ieškovės vykdomos veiklos rodikliai stabilizavosi, ieškovė įėjo į naujas eksporto rinkas, jos gamybos apimtys ir pardavimai padidėjo. Taip pat ieškovė aktyviai plėtoja komercinę veiklą ir geografiniu atžvilgiu, yra sudariusi naujas sutartis, finansinė padėtis gerėja ir pakeitus kredito sutartis ieškovė turėtų realias galimybes tinkamai įvykdyti kredito sutartis.
  1. Teismas, spręsdamas, ar šalių sutartinių prievolių pasikeitimas yra esminis, turi vertinti byloje pateiktų įrodymų visumą ir atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatybes bei aplinkybes. Tam, jog dėl šių aplinkybių būtų galima keisti ar nutraukti sutartinius santykius, būtina nustatyti, jog egzistuoja visos CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos: tokios aplinkybės atsiranda ar tampa žinomos jau sudarius sutartį; šalis, sudarydama sutartį, negalėjo protingai numatyti, kad tokių aplinkybių gali atsirasti; tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti (jos nepriklauso nuo tos šalies valios, šalis negalėjo sukliudyti jų atsiradimui ir pan.); nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-150/2012). Priešingu atveju neatsiranda pagrindo taikyti CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nurodytų sutarties pakeitimo būdų. Prašymas kitai šaliai keisti sutartį turi būti pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo (CK 6.204 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, savo formuojamoje teismų praktikoje yra nurodęs, jog šalis, kuri remiasi sutarties vykdymo suvaržymu, turi būti aktyvi ir privalo teikti kitai šaliai prašymą keisti sutartį per kiek įmanoma trumpesnį laiką, tuoj pat po to, kai šios aplinkybės atsirado. Tuo atveju, kai kita šalis nepareiškia noro derėtis, nukentėjusi sutarties šalis teise kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo turi naudotis operatyviai, priešingu atveju pasikeitusių aplinkybių rizika teks pačiai šaliai, t. y. procesiniu požiūriu šioje teisės normoje nustatytas privalomas ikiteisminis šalių ginčo nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012).
  1. Akcentuotina, kad sutartis dėl pasikeitusių aplinkybių gali būti pakeičiama nustatant tokias sąlygas, kurios atkurtų pažeistą sutarties šalių prievolių pusiausvyrą. Pareiga įrodyti, kad sutartinių pareigų pusiausvyra gali būti atkurta ir kontrahentas bus pajėgus toliau vykdyti sutartį, kyla tai šaliai, kuri kreipiasi į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo CK 6.204 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad bylos duomenys ir teismo nustatytos aplinkybės dėl apeliantės finansinės būklės bei jos pradelstų skolų masto neteikia pagrindo išvadai, jog, apeliantės prašomu būdu pakeitus kreditavimo sutarčių sąlygas, būtų atkurta šalių prievolių pusiausvyra ir apeliantė savo prievolę pagal pakeistas sutarčių sąlygas įvykdytų tinkamai. Pastebėtina, kad kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime neatleidžia sutarties šalies nuo pareigos vykdyti sutartį ir nesuteikia teisės sustabdyti įsipareigojimų vykdymo, o byloje nustatyta, jog kreditavimo sutarčių sąlygos apeliantei (kreditų grafikai) buvo keičiamos dar iki apeliantės nurodomo krizinių veiksnių atsiradimo (kredito sutartis Nr. ( - ) - nuo 2004 m. lapkričio mėn., kitos ginčo kredito sutartys nuo 2007 m. birželio ir rugsėjo mėn.; sprendimo 4 punktas), kas leidžia daryti išvadą, jog apeliantė kredito sutarčių pradėjo tinkamai nebevykdyti ženkliai anksčiau, nei jos nurodomi kriziniai laikotarpiai. Be to, apeliantė nepareiškė atsakovei prašymo dėl kredito sutarčių sąlygų keitimo tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo (CK 6.204 straipsnio 3 dalis). Bylos duomenys rodo, jog iš esmės tvirtindama, jog jos, kaip ginčo sutarčių šalies, teisės 2013 - 2014 m. dėl įvykusių krizinių veiksnių buvo esmingai pažeistos ir dėl to kredito sutarčių vykdymas jai tapo itin sudėtingas, ieškovė dėl kredito sutarčių keitimo į atsakovę prašymu kreipėsi tik 2016 m. sausio 12 d., t. y. nuo krizinių veiksmų atsiradimo dienos praėjus net 1,5 metų laikotarpiui, kas rodo, jog ieškovė iki 2016 m. pradžios minėtiems kriziniams veiksniams nesuteikė išskirtinės reikšmės ir nelaikė jų esmingai lemiančiais jos, kaip kredito prievoles atsakovei vykdančios šalies, kredito sutarčių vykdymo suvaržymą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį apeliantės prašymą pakeisti sutarties sąlygas laikė nesavalaikiu. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė, apeliuodama į 2013-2014 metais pasikeitusias aplinkybes (Rusijos Federacijos taikytą embargą) ir nurodydama apeliaciniame skunde, kad šiuo metu jos padėtis stabilizavosi, nes sugebėjo padidinti pardavimo taškų skaičių ir tokiu būdu padidinti gamybos apimtis, ji įeina į naujas rinkas, finansinė padėtis gerėja, nepateikė jokių duomenų, kad ginčą nagrinėjant teisme, prievolė būtų įvykdyta ar vykdoma. Tokios faktinės aplinkybės patvirtina išvadą, kad nagrinėjamoje byloje apeliantė neįrodė, jog pratęsus kreditų grąžinimo terminą iki 2023 m. gruodžio 20 d., apeliantė turės galimybę grąžinti kreditus. Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir nustačius visas CK 6.204 straipsnio taikymo sąlygas, apeliantės prašomu būdu kreditavimo sutarčių sąlygų pakeitimas šios bylos faktinių aplinkybių kontekste neatkurtų šalių sutartinių prievolių pusiausvyros. Taigi, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas CK 6.204 straipsnio pagrindu pakeisti kreditavimo sutarčių sąlygas apeliantės prašomu būdu, nurodytą materialiosios teisės normą taikė iš esmės teisingai ir priėmė teisingą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2013).
  1. Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad kredito sutartys buvo nutrauktos ne dėl netinkamo įsipareigojimų vykdymo, o dėl ieškovės kreipimosi dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Būtent tuo metu atsakovė ėmė reikšti prieštaravimus ieškovės restruktūrizacijos bylos iškėlimui, teigdama, kad ieškovė yra nemoki. Ieškovė ginčijo sutarties pažeidimo faktą, pripažindama sutartinių prievolių netinkamą vykdymą, tačiau tvirtindama, jog jį sąlygojo pasikeitusi sutarčių šalių pusiausvyra dėl anksčiau įvardintų krizinių veiksnių, o ne ieškovės kaltė bei atsakovės subjektyvus siekis, jog ieškovei būtų iškelta bankroto byla.
  1. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, pažymi, jog apeliantė teigdama, kad dėl krizinių veiksmų patyrė 29,5 milijono Eur nuostolių, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos, nei apeliaciniame teisme, nepateikė jokių įrodymų, kokius konkrečiai nuostolius dėl šių krizinių veiksnių patyrė bei kaip jie įtakojo kredito sutarčių įvykdymą. Tai yra, apeliantė neįrodė, jog įmonės gaunamos pajamos iš eksporto į Rusijos rinką sudarė ženklią įmonės pajamų dalį, faktinių finansinių nuostolių būtent dėl negauto pelno iš Rusijos Federacijos komercinių subjektų įrodymų ir pan., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ja laikė neįrodyta.
  1. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo kreditai jau nuo 2015 m. pabaigos yra iš esmės negrąžinami (kreditas pagal kreditavimo sutartį Nr. ( - ) negrąžinamas nuo 2016 m. kovo 15 d. ir nuo 2015 m. gruodžio 5 d. nemokamos palūkanos, o kreditai pagal kreditavimo sutartis Nr. ( - ) ir Nr. ( - ) negrąžinami nuo 2015 m. gruodžio 15 d. ir nuo 2015 m. gruodžio 15 d. nemokamos palūkanos). Be to, apeliantė nevykdė atsakovės 2015 m. spalio - gruodžio mėn. raštiškų reikalavimų, ir, sumažėjus banko naudai įkeisto ieškovės turto vertei, nekompensavo prarastų prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonių. Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad ginčo sutarčių nutraukimo dienai (2016 m. spalio 31 d.) jos pradelstas įsiskolinimas atsakovei pagal kredito sutartis sudarė net 5 335 924,15 Eur, kai bendra paskolų suma sutarčių pasirašymo dienai sudarė 6 041 560,47 Eur, t. y. sutarčių vienašališko nutraukimo momentu ir, likus 2 mėnesiams iki ginčo sutarčių pabaigos (2016 m. gruodžio 30 d.) ieškovė buvo įvykdžiusi tik apie 12 procentų savo kreditorinių prievolių atsakovei, kas akivaizdžiai rodo, jog atsakovė tinkamai nevykdė savo sutartinių prievolių atsakovei, o atsakovė negavo didžiąja dalimi to, ką pagal kredito sutartis per visą jų terminą pagrįstai tikėjosi gauti.
  1. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytomis faktinėmis ginčo aplinkybėmis, jog kredito sutartys buvo keičiamos daug kartų: (kreditavimo sutarties Nr. ( - ) sąlygos, pratęsiant kredito grąžinimo terminus, laikotarpiu nuo 2004 m. lapkričio 10 d. iki 2015 m. vasario 27 d. buvo keistos apie 16 kartų; kreditavimo sutarties Nr. ( - ) sąlygos, pratęsiant kredito grąžinimo terminus, laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 12 d. iki 2015 m. kovo 24 d. buvo keistos apie 12 kartų; kreditavimo sutarties Nr. ( - ) sąlygos, pratęsiant kredito grąžinimo terminus, laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 7 d. iki 2015 m. kovo 24 d. buvo keistos apie 10 kartų). Be to, atsakovės 2015 m. spalio mėn. - 2016 m. kovo mėn. pranešimai ieškovei, reikalaujant vykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartis, priešingai nei teigia apeliantė, rodo, kad atsakovė itin geranoriškai ir savalaikiai bendradarbiavo su apeliante, bandė išsaugoti sutartinius šalių santykius, o ne iš karto pasinaudojo teise vienašališkai nutraukti sutartį.
  1. Ieškovės pradelstų įsiskolinimų dydis pakankamai didelis: 5 335 924,15 Eur, turimi įsiskolinimai VSDFV biudžetui, nesumokant už dirbančius asmenis visų privalomųjų mokesčių (2016 m. rugpjūčio 24 d. – 169 540,46 Eur, 2017 m. kovo 6 d. – 176 957,95 Eur), kuriuos Lietuvos apeliacinis teismas, prejudicinės reikšmės šiam ginčui išspręsti turinčia 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1615-157/2016, pripažino susidariusius per daugelį metų. Toje pačioje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje konstatuoti prejudiciniai faktai, jog ieškovės veiklos sutrikimas nėra laikino pobūdžio, o ieškovė, tiek minėtos 2016 m. rugpjūčio 25 d. teismo nutarties priėmimo dienai, tiek ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-284-823/2016, priėmimo dienai nepagrindė savo teiginių apie realias galimybes pakeisti įmonės verslo sąlygas, veiklos apimtis, padidinti apyvartinių lėšų kiekį, atsiskaityti su kreditoriais nepažeidžiant jų teisių ir teisėtų interesų, t. y. savo mokumo atstatymo priemonių realumo. Esant anksčiau aptartoms aplinkybėms apie ieškovės ilgalaikius įmokų pagal sutartinius grafikus nemokėjimus, prarastų prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonių nekompensavimą, turint net 88 proc. neįvykdytų kreditorinių prievolių likus vos keliems mėnesiams iki kredito sutarčių pabaigos, atsakovė pagrįstai manė, kad ieškovė neturės galimybių įsipareigojimų pagal kredito sutartis įvykdyti per likusius 2 mėnesius iki sutarčių pabaigos.
  1. Pritartina atsakovės pozicijai, kad atsakovė yra banko įstaiga ir dėl suteiktų paskolų yra atskaitinga indėlininkams, būti reiklia ją įpareigoja tokio pobūdžio finansinės įstaigos veiklos uždaviniai. Atsakovė, matydama, jog kredito sutarčių mokėjimų daugkartiniai pratęsimai ieškovei neduoda teigiamų rezultatų, įmonė nesugeba daugiau nei 1 metus laiko vykdyti savo kreditorinių prievolių atsakovei bei pagal atsakovės pareikalavimą neatkuria įkeisto nepakankamos vertės turto kreditoriniais reikalavimams užtikrinti, privalėjo į susidariusią situaciją reaguoti, nes ieškovės įsiskolinimas siekia net 5 000 000 Eur sumą.
  1. Visuma įrodymų patvirtina, jog ieškovė nesavalaikiai vykdė kreditų įmokų mokėjimus, nuo 2015 m. pabaigos iki vienašalio kredito sutarčių nutraukimo, t. y. ilgiau nei 60 kalendorinių dienų. Taip pat nevykdė atsakovei, kaip kreditorės, reikalavimų atkurti įkeisto pagal kredito sutartis kilnojamojo turto vertę ir nepasiūlė jokių kitų alternatyvių prievolių užtikrinimo būdų. Šių aplinkybių nepaneigė ir ieškovė, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog apeliantė padarė atsakovės įvardintus ir kredito sutarčių 6.2.1.1. 6.2.1.3. papunkčiuose numatytus esminius pažeidimus, taip pat ir kitą neesminį kredito sutarčių 6.2.2.2. papunktyje numatytą pažeidimą. Taigi, šiuo atveju objektyviai nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių šalių santykių, atsakovė teisėtai vienašališką kredito sutarčių nutraukimą panaudojo kaip ultima ratio priemonę.
  1. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į kasacinio teismo formuojamą praktiką nustatant vienašališkai nutraukiamos sutarties pažeidimo pobūdį, konstatavo ne tik formalaus pagrindo nutraukti sutartį buvimą, bet vertino visumą aplinkybių, svarbių nustatant sutarties pažeidimo mastą ir reikšmę galimybei ją toliau vykdyti. Nustatęs visas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą padaryti išvadą, kad sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukta, nėra mažareikšmis, vienkartinis ir neatitinka apeliantės teiginių, kad ji nevykdė kreditavimo sutarčių ne dėl jos priklausančių aplinkybių, o vėliau atsakovė nustatė per trumpą laiko tarpą kreditoriniams įsipareigojimams įvykdyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausio Teismo 2016-05-12 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-611/2016).
  1. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad mokėjimo terminų praleidimas yra esminis kredito sutarties pažeidimas, todėl bankas ilgą laiką negavo to, ką turėjo ir pagrįstai tikėjosi gauti pagal kreditavimo sutartis, ir tai sudarė pakankamą pagrindą bankui manyti, kad sutartys ateityje nebus tinkamai įvykdytos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-388-684/2016). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tenkinti ieškovės ieškinio nėra jokio teisinio pagrindo, atsakovė turėjo teisę nutraukti sutartį su ieškovę laikantis įstatymų reikalavimų, atsakovė laikėsi kreditavimo sutartyse nustatytos vienašalio sutarties nutraukimo tvarkos.
  1. Apeliantė kelia klausimą, dėl to, jog atsakovė nutraukdama kredito sutartis, kaip vienu iš pagrindų, rėmėsi tuo, kad, neva, ženkliai sumažėjo atsakovei įkeisto turto vertė, nors atsakovė negalėjo nurodyti, kas konkrečiai šį vertinimą atliko, taip pat nepateikė šį vertinimą (jo rezultatus) pagrindžiančių įrodymų. Pabrėžtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantė jokių prieštaravimų ir argumentų dėl atsakovei įkeisto sumažėjusio turto vertės nereiškė ir neišsakė. Apeliaciniame skunde yra draudžiama kelti naujus reikalavimus ir nurodyti aplinkybes bei argumentus, kuriais nebuvo remiamasi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d., CPK 312 str.), todėl apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovės nepateiktų įkeisto turto vertės sumažėjimo įrodymų nepatenka į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas ir dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.
Dėl ekspertizės skyrimo
  1. Apeliantė teigia, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, siekdama įrodyti, kokias neigiamas pasekmes sukėlė Rusijos Federacijos paskelbtas embargas, prašė paskirti ekspertizę, tačiau teismas šio prašymo netenkino. Šiuo metu turi preliminarų eksperto atsakymą, tačiau neigiamų padarinių apimties įvertinimui reikalinga detalesnė situacijos analizė, kuri toliau atliekama. Mano, jog Rusijos Federacijos embargas ir jo įtakos ieškovei ekspertinis įvertinimas yra itin svarbus nagrinėjamos bylos kontekste. Ekspertams patvirtinus, jog Rusijos Federacijai paskelbus embargą ieškovė kredito sutarčių finansiškai nebegalėjo vykdyti tomis pačiomis sąlygomis, būtų patvirtinta, kad kredito sutartys nagrinėjamu atveju turėjo būti pakeistos, o ne nutrauktos. Tuo tarpu atsakovė mano, jog nežiūrint į tai, kad Rusijos Federacijos embargas apsunkino visų Lietuvos įmonių, veikiančių mėsos gaminimo ir perdirbimo srityje veiklą, tačiau ieškovei nepavyko pertvarkyti savo veiklos tokiu būdu, kad ji nebūtų nuostolinga. Atsakovės vertinimu, apeliantė apeliaciniame skunde nepateikė atsakovei duomenų dėl pasirinkto eksperto ir dėl jo atliekamo preliminaraus vertinimo, todėl atsakovė dėl šio klausimo apskritai negali pasisakyti.
  1. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytą pozicija, jog šioje byloje vyksta ginčas dėl vienašališko kreditavimo sutarčių nutraukimo, kas nėra specialių žinių reikalaujantys klausimai, kurių sprendimui reikėtų skirti ekspertizę. Papildomai pažymėtina, jog apeliantė prašydama skirti ekspertizę, nepagrįstai išplečia ginčo esmės nagrinėjimo ribas. Ginčo esmė – finansinių įsipareigojimų atsakovei nevykdymas, o priežastys dėl ko jie nebuvo vykdomi – nėra lemiamas kriterijus ir būtinas faktorius teismui sprendžiant dėl vienašališko sutarčių nutraukimo pagrįstumo. Apeliacinės instancijos vertinimu, pirmos instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės prašymą dėl ekspertizės skyrimo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat šio apeliantės prašymo netenkina.
Dėl žodinio proceso
  1. Apeliantė prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes mano, jog byla pirmojoje instancijoje buvo išnagrinėta neišsamiai. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes: vietoje pradelstų 0,5 mln. Eur vertino, kad pradelsti įsipareigojimai yra virš 5 mln. Eur, netinkamai vertino kredito grafikų koregavimo aplinkybes, preziumavo, kad atsakovė tinkamai pervertino ieškovės turtą, nors byloje yra tik atsakovės paaiškinimai žodžiu. Atsakovė, priešingai, laikosi pozicijos, jog abi šalys teiginius grindžia rašytiniais įrodymais ir yra pateikusios išsamius procesinius dokumentus, todėl nėra būtinumo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.
  1. Pažymėtina, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis (CPK 321 straipsnis). Tai reiškia, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 straipsnis).
  1. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo skirtas teismo posėdis 2017-02-07, tačiau ieškovės UAB „Grimeda“ prašymu atidėtas (2 t., 88-89 b. l.). 2017-03-01 ieškovė pateikė prašymą įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondą“, atsakovė tuo klausimu prieštaravo, nurodydama, kad ieškovė siekia vilkinti procesą (2 t., 92-93, 95). Pirmosios instancijos teisme metu 2017-03-09 buvo surengtas teismo posėdis (2 t., 110-111 b. l.), paskirtas kitas 2017 m. balandžio 13 dienai, tačiau vėl gautas ieškovės atstovo prašymas teismo posėdi atidėti (2 t., 122 b. l.), atsakovė su šiuo ieškovės prašymu nesutiko. Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartimi ieškovei UAB „Grimeda“ ir jos atstovui advokatui V. Š. skirta bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, teismo posėdis atidėtas 2017 m. gegužės 4 d. (2 t. 134-137 b. l.). Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 19 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartis dėl baudos skyrimo palikta nepakeista (išskirtos bylos 34-39 b. l.). 2017-05-03 ieškovė pateikė teismui prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, atsakovė su tuo nesutiko, kadangi prašymas pateiktas likus vienai dienai iki teismo posėdžio, kas reikštų, jog jei toks prašymas būtų patenkintas, teismo posėdis tikėtinai būtų atidėtas (2 t., 170-173 b. l.). 2017-05-04 ieškovė pateikė papildomą paaiškinimą dėl iš esmės pasikeitusių aplinkybių bei prašymą dėl teismo ekspertizės paskyrimo (2 t., 175-191 b. l.). 2017 m. gegužės 4 d. surengtas teismo posėdis (2 t., 191 b. l.).
  1. Įvertinus šios nutarties 30 punkte paminėtas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad abi šalys teikė į bylą rašytinius įrodymus, ieškovė ne kartą į bylą teikė prašymus dėl ginčo ir prašymus dėl teismo posėdžių atidėjimo, jai buvo skirta bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantė reikšmingų motyvų, dėl kurių nebūtų pasisakyta ir aiškintasi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu ir dėl ko apeliacinės instancijos teismas turėtų rengti žodinį posėdį, nepateikia, nors pagal CPK 322 straipsnį privalo pateikti. Taigi, teisėjų kolegija pritaria atsakovės AB Šiaulių bankas pozicijai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, šalių paaiškinimus ir daro išvadą, kad žodinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme, siekiant užtikrinti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis), nėra nei būtinas, nei tikslingas.
Dėl dokumentų išreikalavimo iš atsakovės ir jų prijungimo
  1. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netenkinus jos prašymų dėl įrodymų (kreditavimo bylos medžiagos, visas atsakovės patvirtintas vidines tvarkas, kuriomis reglamentuojamos kredito sutarčių, sudarytų su juridiniais asmenimis, nutraukimo procedūras) išreikalavimo iš atsakovės bei prijungti bylai svarbius dokumentus Rusijos Federacijos embargo poveikį įrodančius dokumentus, ieškovei nebuvo sudaryta galimybė pateikti papildomus įrodymus. Ieškovės vertinimu tokie teismo veiksmai parodo išankstinį nusistatymą ieškovės atžvilgiu. Atsakovė teigia, jog teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymų dėl vidinės atsakovės darbo organizavimo tvarkos, kaip nesusijusių su nagrinėjamu ginču.
  1. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos šalys, teikdamos byloje įrodymus (CPK 197 straipsnis), ar prašydamos įrodymus išreikalauti, privalo paisyti įrodymų sąsajumo taisyklės, pagal kurią į bylą įtraukiami tik tie įrodymai, kurie susiję su ginčui svarbiomis aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 51 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga). Šio ginčo esmė - tinkamas vienašalis sutarties nutraukimas, kuris nagrinėjamas sutarties ir prievolinės teisės normų kontekste, o ne vidinės banko tvarkos, privalomos banko darbuotojams, pagrindu. Vidinės banko sutarčių nutraukimo taisyklės yra skirtos išimtinai banko darbuotojams ir turi konfidencialumo požymių. Akcentuotina ir tai, kad ieškovė, ginčydama vienašalį sutarties nutraukimą, nei ieškinyje, nei patikslintame ieškinyje nesirėmė faktu, kad tariamai buvo pažeistos sutarties nutraukimo procedūros pagal neva banko vidinės tvarkos procedūras. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovę pateikti į bylą ieškovės kreditavimo bylą ir informaciją apie banke galiojančias sutarčių nutraukimo procedūras, yra perteklinis, kaip išeinantis iš ieškinio ribų, nesusijęs su ginčui svarbiomis faktinėmis aplinkybėmis ir nepagrįstas, todėl netenkinamas.
Dėl apeliantės naujai teikiamų įrodymų
  1. Apeliantė prašo prijungti prie bylos įrodymus, dėl kurių prijungimo pirmosios instancijos teismas prašymo netenkino. Tai dokumentų, susijusių su Rusijos Federacijos įvestu embargu nuorašai, 15 lapų, eksperto rašto, sutarties rašto, Žemės ūkio ministerijos rašto nuorašas (tik teismui prašant pripažinti konfidenciali informacija; prašymas Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartimi netenkintas) bei UAB „Grimeda“ konfidencialios informacijos aprašas. Atsakovė su šiais ieškovės prašymais nesutiko.
  1. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės prašymą dėl įrodymų prijungimo sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė juos priimti, šie įrodymai nėra būtini ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Sutiktina su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais argumentais, jog Rusijos Federacijos taikyto embargo metu, ieškovei, turinčiai finansinių įsipareigojimų atsakovei, nepavyko pertvarkyti savo veiklos tokiu būdu, kad veikla nebebūtų nuostolinga. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įrodymai dėl 2013-2014 m. vykusio Rusijos embargo nėra pakankami ir juo labiau lemiantys sprendžiant ginčą dėl beveik po 2-3 metų, t. y. atsakovės 2016 m. spalio 31 d. sprendimo – nutraukti vienašališkai kreditavimo sutartis, teisėtumo.
Dėl atsakovės teikiamų naujų įrodymų
  1. Atsakovė prašo prijungti prie bylos naujai teikiamus įrodymus, kurių pateikimo būtinybė, jos nuomone, atsirado vėliau: Šiaulių banko darbuotojos 2016 m. sausio 6 d. elektroninį laišką, Turto vertinimo paslaugų teikimo sutartį, UAB „Matininkai“ 2017-07-17 raštą. Taip pat atsakovė prašo prijungti prie bylos Šiaulių banko pažymą apie UAB „Grimeda“ įsiskolinimą atsakovei 2017 m. gegužės 24 d., t. y. skundžiamo teismo sprendimo priėmimo dieną. Prašymą grindžia tuo, jog apeliantė apeliaciniame skunde nurodė naują argumentą, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog buvo sumažėjusi ieškovo įkeisto kilnojamojo turto vertė, tokiu būdu pažeidžiant sutartį, todėl atsakovė neturėjo pagrindo tokią aplinkybę įrodinėti kaip ginčijamą, nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme.
  1. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šios nutarties 25 punkte išdėstytas aplinkybes ir įvertinęs atsakovės prašymo pagrįstumą, atsisako prijungti atsakovės pateiktus naujus įrodymus, kadangi šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 314 str.) ir dėl jų reikšmės nagrinėjamam ginčui, nepasisako, kadangi byloje yra pakankamai įrodymų, leidžiančių teismui nagrinėti bylą ir priimti teisiškai pagrįstą sprendimą.
Dėl apeliantės prašymo civilinės bylos Nr. e2A-772-368/2017 sujungimo su civiline byla Nr. B2-652-265/2017 klausimo perdavimo Lietuvos apeliaciniam teismui
  1. Apeliantė nurodo, kad be šios nagrinėjamos bylos, Klaipėdos apygardos teisme jai yra iškelta restruktūrizavimo byla Nr. B2-652-265/2017. Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1368-407/2017 paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo nutartį. Ieškovės nuomone, siekiant, jog būtų laikomasi teismingumo taisyklių bei bylos išspręstos operatyviau ir ekonomiškiau, byla Nr. e2A-772-368/2017 turi būti sujungiama su Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjama restruktūrizavimo byla Nr. B2-652-265/2017. Savo poziciją grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2010, jog atskirų reikalavimų nagrinėjimas ne bankroto byloje, nors ir tame pačiame teisme, reikštų neracionalų procesą ir būtų nesuderinamas su bankroto proceso operatyvumu ir efektyvumu. Pažymi, jog atsižvelgiant į finansinių reikalavimų tvirtinimo procedūrų panašumą bankroto ir restruktūrizavimo bylų procesuose, toks aiškinimas aktualus ir sprendžiant finansinių reikalavimų tvirtinimo restruktūrizavimo byloje klausimus. Remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-599-330/2017 esančiais išaiškinimais. Atsakovė AB Šiaulių bankas prašo šio ieškovės prašymo netenkinti. Su nurodytais apeliantės argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
  1. Pagal CPK 27 straipsnio 4 punktą apygardos teismai nagrinėja bylas iš bankroto teisinių santykių. Pagal CPK 34 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir 163 straipsnio 5 punktą, jei nagrinėjant civilinę bylą paaiškėja, kad atsakovui iškelta bankroto byla, teismas perduoda bylą nagrinėti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Apeliantės nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2010, faktinės aplinkybės skiriasi, kadangi pirmiausia byla buvo pradėta ne apylinkės kaip šiuo atveju, o apygardos teisme. Taip pat, analogiškai, apeliantės nurodomoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, kurioje teismas siūlo svarstyti galimybę dėl skirtinguose apygardų teismuose nagrinėjimų bylų sujungimo – situacija netapati šioje apeliacine tvarka nagrinėjamojoje byloje esančiai situacijai. Civilinėje byloje Nr. 2-599-330/2017 keliamas klausimas dėl bylų sujungimo galimybės, kai viename apygardos teisme nagrinėjama įmonės restruktūrizavimo byla, kitame apygardos teisme (pirmąja instancija)– dėl sutarties nutraukimo ir skolos priteisimo. Šioje situacijoje: viename apygardos teisme nagrinėjama restruktūrizavimo byla, kitame apygardos teisme nagrinėjama byla ne pirmąją instancija, o jau apeliacine tvarka. Pabrėžtina, jog CPK nenumatyta, kad išnagrinėjus bylą dėl vienašališko sutarties nutraukimo apylinkės teisme ir dėl sprendimo padavus apeliacinį skundą, paskyrus bylą nagrinėti apygardos teisme teismo posėdyje, būtų galima ją perduoti kitam – restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam Klaipėdos apygardos teismui Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliantės nurodytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse esančius išaiškinimus, daro išvadą, kad apeliantė savaip interpretuoja esamas aplinkybes, susiformavusią teismų praktiką ir įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, neatsižvelgdama į situacijų skirtingumą, todėl šis apeliantės prašymas, priimant galutinį procesinį sprendimą Šiaulių apygardos teisme pagal apeliantės (ieškovės) apeliacinį skundą, netenkinamas.
  1. Dėl kitų apeliacinio skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
  1. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija laiko, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai analizavo ir vertino įrodymų visetą, kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos skundžiamame sprendime padarė pagrįstas ir teisingas išvadas. Tai, kad teismas tam tikrus įrodymus ir faktus vertino kritiškai, kad nurodė motyvus, kurie nepalankūs vienai iš šalių, ar kad priėmė vienai iš šalių nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas įrodymų nevertino ar vertino neteisingai, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas. Skundžiamojo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas, o apeliantė nepaneigė teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo.
  1. Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  1. Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės (ieškovės) priteistinos atsakovės AB Šiaulių banko turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

13Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15Priteisti iš apeliantės (ieškovės) UAB „Grimeda“ atsakovės AB Šiaulių bankas naudai 1452,00 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

16Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai